Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, civilinėje byloje Nr. 2-482-265/2012 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams A. P., R. P., R. J. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovų A. P. ir R. P. priešieškinį ieškovei O. V. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės O. V. ieškinys atsakovams A. P., R. P., R. J. S., Nacionalinei žemės tarnybai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestas, o atsakovų A. P. ir R. P. priešieškinis tenkintas iš dalies. Teismas pripažino ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą, patvirtintą notarės A. B., dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės apsimestiniu sandoriu bei priteisė iš O. V. atsakovei R. P. 2 000 Lt, atsakovui A. P. 6 135 Lt išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą (t. 10, 148-152).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo pateikti bylinėjimosi išlaidų realų patyrimą pagrindžiantys įrodymai, todėl nepagrįstai atsisakė priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad ji 2012 m. balandžio 16 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – PVM sąskaitas – faktūras ir užmokesčio apskaičiavimo pažymą, kuria buvo patvirtintas apmokėjimas už suteiktas teisines paslaugas. Nei Civilinio proceso kodekse, nei rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, nėra imperatyviai nustatyta, kokie dokumentai laikytini tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pateikta pažyma yra netinkamas įrodymas, pagrindžiantis bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą. Apeliantės patirtos išlaidos advokato ir advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti buvo realiai patirtos ir įrodymai apie patirtas išlaidas buvo pateikti teismui dar 2012 m. balandžio 16 d., t.y. iki 2012 m. birželio 18 d. sprendimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 270 straipsnis nustato sprendimo kaip vientiso procesinio dokumento turinį. Šiame straipsnyje nurodoma tiek bendroji sprendimo struktūra, tiek konkretūs šios struktūros sudėtinių dalių elementai, turintys atsispindėti vientisame sprendime. Tačiau įstatymų leidėjas yra nustatęs galimybę kai kuriuos klausimus, kurie turėjo būti išspręsti pagrindiniame sprendime, išspręsti kitu procesiniu dokumentu – papildomu sprendimu (CPK 277 str.). Tai nevertintina kaip dviejų sprendimų priėmimas vienoje byloje, nes papildomas sprendimas kartu su pagrindiniu sprendimu yra neatsiejamos vieno procesinio dokumento – vientiso sprendimo – dalys.

CPK 277 straipsnio 1 dalis nustato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 str. 2 d.). Taigi, įstatymas nustato, kad CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytais klausimais teismas gali priimti papildomą sprendimą tiek dalyvaujančių byloje asmenų, tiek ir savo iniciatyva. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktiškai tai yra ne priėmusio sprendimą teismo teisė, o pareiga, nes šiais klausimais teismas privalėjo pasisakyti priimdamas pagrindinį sprendimą (CPK 265 str. 2 d., CPK 270 str. 5 d. 1 p., 3 p.). Teismui to nepadarius pagrindiniame sprendime, CPK 277 straipsnio pagrindu yra suteikta galimybė įvykdyti tokią pareigą papildomu sprendimu. Todėl, esant neišspręstiems pagrindiniame sprendime klausimams, numatytiems CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, teismas privalo priimti vienokį ar kitokį papildomą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju aktualus yra CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo matyti, kad apeliantei yra priteistos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (išlaidos advokato pagalbai) – 2 000 Lt (t. 10, b.l. 147-152), kurias apeliantė turėjo dar iki Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimo. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendime dėl po 2009 m. kovo 4 d. sprendimo apeliantės turėtų išlaidų visiškai nepasisakė, t.y. šio klausimo nesprendė, nors 2012 m. balandžio 16 d. prašymu apeliantė buvo pareiškusi prašymą priteisti jos turėtas papildomas išlaidas (t. 10, b.l. 56-58). Apeliantė 2012 m. birželio 22 d. pateikė pirmosios instancijos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, prašė priteisti iš ieškovės 8 435,35 Lt patirtų išlaidų už advokato pagalbą (t. 10, b.l. 166-172). Teismas skundžiama nutartimi atmetė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

Kaip jau aukščiau minėta, esant neišspręstiems pagrindiniame sprendime klausimams, numatytiems CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, teismas privalo priimti vienokį ar kitokį papildomą sprendimą, kuris tampa pagrindinio sprendimo dalimi ir sudaro vientisą procesinį dokumentą, kuris - visas arba jo dalis - gali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 277 str. 4 d., 301 str. 1 d.). Tuo tarpu atmesti prašymą dėl papildomo sprendimo galima tik tuomet, kai prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo grindžiamas, teismo vertinimu, kitais (ne CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytais) pagrindais ar nustatomos kokios nors kitos aplinkybės, dėl kurių papildomą sprendimą priimti nėra pagrindo. Šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs (nustatęs), kad prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo atmestinas dėl to, jog nėra pagrindo tokio sprendimo priėmimui. Pastebėtina, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti motyvai (nevertinat jų (ne)teisingumo) galėtų būti papildomo sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bet ne nutarties, kuria atmetamas prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, motyvai. Todėl nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, t.y. dėl papildomo procesinio veiksmo atlikimo turėtų būti atmestas, prašymas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės ir vienaip ar kitaip išsprendžiamas (prašymą tenkinant, netenkinant, iš dalies tenkinant) papildomo sprendimo procesine forma. Dėl aukščiau išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 277 straipsnio nuostatas, dėl ko neteisingai išsprendė nagrinėjamą klausimą.

Apeliantė prašo išspręsti jos prašymą apeliacinės instancijos teisme iš esmės. Tačiau, kaip minėta, papildomas sprendimas yra pagrindinio sprendimo, kurį priima pirmosios instancijos teismas, dalis ir yra apeliacijos objektas. Išsprendus šį klausimą apeliacinės instancijos teisme, šalis, kurios nenaudai jis išspręstas, ar abi šalys, kai jo išsprendimas joms nėra pakankamai palankus, prarastų teisę skųsti tokį sprendimą apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo jau ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas apeliacinėje instancijoje gali būti savarankišku apeliacijos dalyku ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles, tačiau tik tuomet, kai toje pačioje byloje nėra paduotas apeliacinis skundas (CPK 321 str. 3 d.), o nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra paduotas.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų skundžiama nutartis naikinama ir klausimas dėl papildomo sprendimo byloje priėmimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą papildomo sprendimo priėmimo klausimui nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.