Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. gynėjo advokato Stasio Lileikio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J., už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ‒ BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą be užstato.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo, paskyrimo dienos – 2023 m. spalio 12 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. J. išieškota, transporto priemonės „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 9 803 Eur (devyni tūkstančiai aštuoni šimtai trys eurai) valstybės naudai.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – sustabdymas bei dokumentų (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, jas nuspręsta panaikinti.

A. J. paimtą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjus nuosprendžiui nuspręsta perduoti VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2023 m. spalio 11 d., apie 12.25 val., Elektrėnų sav., Kakliniškių k., Žilvyčių g., ties pastatu pažymėtu Nr. 1A, vairavo jam bei sutuoktinei T. J. bendrai nuosavybės teise priklausančią motorinę transporto priemonę – automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai 12.48 val. tikrinimo metu alkoholio kiekio matuokliu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,62 promilės etilo alkoholio koncentracija bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. T-A 528/2023 (01) duomenimis A. J. 2023 m. spalio 11 d., 14.17 val., VšĮ Elektrėnų ligoninėje paimtame kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,57 promilės etilo alkoholio. Tokiu būdu A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Šie A. J. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.4. Nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020, konstatuota, jog sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę ar jos vertę taikant laidavimą, anot teisėjų kolegijos, priimamas, visų pirma, įvertinus tokio konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, įvertinus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, būtent į nusikaltimo pavojingumą, aplinkybes, apibūdinančias asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, asmenybę, elgesį, sveikatos ir finansinę situaciją, sprendimas konfiskuoti 10 procentų (827 Eur) automobilio vertės iš esmės yra proporcingas.

2.5. Gynėjo manymu, vertinant skundžiamo nuosprendžio 35 punkto išvadas, kasacinio teismo išaiškinimus darytina išvada, kad yra pagrindai netaikyti turto konfiskavimo visai arba sumažinti konfiskuotino turto vertę. Teismo posėdyje nuteistasis sutiko su teismo nuosprendyje nurodyta automobilio verte, tačiau tikėtina, kad ji yra mažesnė. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti apylinkės teismo padarytą teisės aiškinimo ir taikymo klaidą ir apsvarstyti turto konfiskacijos netaikymo pagrindų buvimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. gynėjo advokato S. Lileikio apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių taikymu, t. y. nesutinkama su uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) terminu ir sprendimu konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonės – transporto priemonės – vertę atitinkančią sumą. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) termino.

6. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. J., padariusį BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudė naudotis specialia teise 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams (vairuoti kelių transporto priemones) ir konfiskavo transporto priemonės vertę atitinkančią sumą. BK 68 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu su bausme skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina tai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020).

7. Vertinant, ar yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones (taip pat ir nustatant priemonės terminą), atsižvelgtina į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-100-648/2019). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.). Tokiu būdu siekiama prevencinių ir asmens elgesio korekcijos tikslų, t. y. apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir jį paveikti taip, kad nebedarytų naujų teisės pažeidimų ir nusikaltimų.

8. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nes šis vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (tikrinimo metu jam nustatytas 1,62 promilių neblaivumas, kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,57 promilės etilo alkoholio) bei sprendė, jog yra pagrindas nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes, vadovaudamasis BK 68 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog šiuo atveju tikslinga A. J. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, nustatydamas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių taikymo terminą. Pažymėtina, jog pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės trukme bei prašoma uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų, jog baudžiamojo poveikio taikymo terminas neturėjo būti taikomas ilgesnis už nustatytą 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais argumentais ir tokiu teisės aiškinimu.

9. Pažymėtina, jog baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos, įvertinus šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018) bei proporcingumu, kuris reikalauja, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nesutikdama su skunde pateiktais argumentais, akcentuoja, jog A. J. nustatytas laidavimo terminas bei jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti minimalios trukmės (t. y. tokios pačios kaip ir laidavimo terminas) baudžiamojo poveikio priemonės.

10. Sprendžiant skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės termino klausimą, svarbu įvertinti paties atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. J. asmenybės pavojingumą. Kaip jau paminėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. J. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise ir nustatydamas jos terminą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo blaivumas viršijo 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė (iškvėptame ore nustatyta 1,62 promilės etilo alkoholio koncentracija, paimtame kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,57 promilės etilo alkoholio), kad nuteistasis praeityje buvo baustas administracine tvarka. Nors iš esmės administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens visi padaryti nešiurkštūs administraciniai nusižengimai, pažeidžiant Kelių eismo taisykles dėl greičio viršijimo (b. l. 76–94), už vairavimą esant neblaiviam nebaustas, tačiau apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju spręsti, kad A. J. laikytinas itin pavyzdingu ir drausmingu vairuotoju, nėra pagrindo. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos apeliantas nuoširdžiai išgyvena, suprato, kokias itin neigiamas pasekmes, nepatogumus patirs jis ir jo šeima dėl jo netinkamo elgesio.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga atsižvelgti ir į tai, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo savo kaltės neginčijo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jį pristačius į VšĮ Elektrėnų ligoninę bei patikrinus blaivumą, alkotesterio duomenimis buvo nustatyta 0,00 promilės etilo alkoholio koncentracija, dėl ko, apelianto vertinimu, pareigūnų įvykio metu atliktas blaivumo patikrinimas buvo klaidingas. Apygardos teismas pastebi, jog ši apelianto pozicija buvo paneigta byloje esančiais duomenimis, t. y. ne tik alkotesterio pagalba patikrinus A. J. blaivumą, bet ir anksčiau nurodytoje ligoninėje atlikus kraujo tyrimus (b. l. 19, 66) ir nustačius apelianto kraujyje 1,57 promilės etilo alkoholio koncentraciją bei paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis nurodė, kad 2023 m. spalio 11 d., 8 val., iš karto suvartojo 0,7 l talpos šampano butelį (b. l. 105-106). Todėl darytina išvada, jog tokiais savo veiksmais apeliantas siekė sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Be kita ko, A. J. ne tik vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, bet tai darė magistraliniame A1 kelyje, dienos metu (apie 12.25 val.), iš esmės vairavo itin pavojingai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas E. S. parodė, jog važiuojant automagistralės keliu Vilnius-Kaunas, nuo Rykantų iš toli pastebėjo automagistralės antra eismo juosta įtartinai, keistai važiuojantį juodos spalvos automobilį „Toyota Corolla“, kuris vingiavo antroje eismo juostoje, užvažiuodavo ant ištisinės eismo juostos, nesirikiavo į pirmą eismo juostą ir nepraleido iš galo važiuojančių automobilių. Liudytojas, priartėjęs prie automobilio, važiuodamas iš galo mirksėjo šviesos žibintais, norėdamas, kad šis pasitrauktų, praleistų, tačiau automobilis nereagavo, iš antros eismo juostos nepasiraukė. Vėliau, aplenkęs, per galinį veidrodėlį matė minimą automobilį, kuris iki pat Vievio važiavo antra eismo juosta joje vingiuodamas (b. l. 34–37). Šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, parodo, kad A. J., sėsdamas už vairo apsvaigęs nuo alkoholio, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, jog teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, tai rodo jo neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymo klausimą.

12. Šios nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes tiek atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiek parinkdamas tinkamą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones ir tinkamai nustatydamas jos terminą – (1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams). Pažymėtina, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apeliantas nėra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, nes, kaip jau paminėta, jis ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog minėtos baudžiamo poveikio priemonės terminas yra neproporcingas. Apygardos teismo vertinimu, trumpesnio, draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino nustatymas, pažeistų padarytos nusikalstamos veikos ir skirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, teisingumo principus bei kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę, jos paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą, kai už šiukščius ir tyčinius įstatymo pažeidimus skiriamos minimalios baudžiamojo poveikio priemonės.

13. Skunde taip pat teigiama, kad apeliantas automobilį naudojo darbo tikslais – kelionėms į ligoninę, vežioti mažametį vaiką į ugdymo, sveikatos priežiūros ir kitas įstaigas. Šiame kontekste pastebėtina, jog asmeninės A. J. gyvenimo aplinkybės, susijusios su gyvenamąja vieta, šeima, būtinybe turėti vairuotojo pažymėjimą asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso greičiau atgauti teisę vairuoti prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų baudžiamojo įstatymo nustatytam laikotarpiui eliminuoti neblaivius vairavusius asmenis. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės, ar tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia pagrindo skirti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones ar nustatyti trumpesnį jų taikymo terminą. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto nurodomos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jo neatgrasė nuo nusikalstamos veikos darymo – jis žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga šeimos poreikiams tenkinti, tačiau, būdamas neblaivus, vis tiek sėdo prie vairo. Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kuomet atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, net ir besinaudojančiam šia teise darbinėje veikloje ir/ar kai ji svarbi dėl paties asmens ar jam artimų asmenų sveikatos būklės, greta vairuotos transporto priemonės konfiskavimo buvo taikomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, be kita ko ir ilgesniam terminui (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-528-908/2021, 1A-482-1053/2021; Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1A-480-383/2020, 1A-447-593/2021).

14. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamojo poveikio priemonės terminas negali būti siejamas išimtinai su laidavimo terminu. Tai, kad A. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesudaro pagrindo išvadai, jog uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones turėjo būti taikomas ne ilgesniam nei 1 (vienerių) metų terminui, kadangi taikytina baudžiamojo poveikio priemonė ar priemonės kiekvienu konkrečiu atveju parenkama įvertinus nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Sutiktina, jog teismas taikydamas asmeniui laidavimo institutą išreiškia pasitikėjimą juo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad baudžiamosios poveikio priemonės skyrimu siekiama ir prevencinių tikslų, t. y. atgrasyti asmenį nuo vairavimo esant neblaiviam ir, kad tokie atvejai nepasikartotų. Baudžiamajame įstatyme nėra numatytos išimtys, jog, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės terminas negali būti ilgesnis nei laidavimo terminas. Priešingai, pagal BK 68 straipsnį, teismas gali asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi, apygardos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nepateikta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas A. J. paskirti draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo jis patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Svarbu pažymėti ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui nebuvo paskirta bausmė, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatant trumpiausią BK 40 straipsnio 4 dalyje numatytą laidavimo terminą, neskiriant užstato. Taigi, nustatyti A. J. dar trumpesnį – 1 (vienerių) metų, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes būtų netikslinga.

15. Taigi, apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas visumą aptartų aplinkybių, sprendžia, kad A. J. paskirtas artimas minimaliam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra parinktas tinkamai įvertinus reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežtas, neprieštarauja proporcingumo principui, atitinka ja siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržo asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tad pagrindo keisti šią baudžiamojo poveikio priemonę nėra.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo pagrįstumo.

17. BK 67 straipsnio 2 dalyje išvardintų priemonių baudžiamasis poveikis pasireiškia tuo, kad jos suvaržo asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, teises ir laisves arba nustato specialias pareigas, kurių paskirtis daugiau auklėjamojo negu baudžiamojo pobūdžio. Siekiant surasti geriausią poveikio priemonę kaltininkui, įstatyme paliekama teismui diskrecija parinkti tinkamiausias baudžiamojo poveikio priemones ir jų skaičių. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-195-788/2019).

18. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad A. J. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė 1,62 promilių neblaivumą (1 t., b. l. 19). Be to, iš administracinių nusižengimo registro išrašo matyti, jog A. J. nuo 2023 metų buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnį (greičio viršijimas) daugiau nei dvidešimt kartų, taip pat minėto asmens atžvilgiu, administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas 2023 m. balandžio 7 d. nutarimas dėl to, kad A. J., būdamas neblaivus, viešoje vietoje vartojo alkoholinius gėrimus, keikėsi necenzūriniais žodžiais (ANK 481 straipsnio 1 dalis, 484 straipsnio 1 dalis) (b. l. 76-94). Taigi, kaip jau paminėta, nors byloje ir pateikti duomenys iš esmės teigiamai charakterizuojantys A. J., tačiau teigti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo yra itin pavyzdingas vairuotojas, nepažeidžiantis KET taisyklių, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog automobilio vairavimas, esant neblaiviam, kelia didelę grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui, o žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių, kurias gindamas įstatymų leidėjas kelių transporto priemonės vairavimą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už jį baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės. Dėl šios priežasties, apeliantui bei sutuoktinei T. J. bendrai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (faktiškai transporto priemonė priklauso sutuoktinei), kurią A. J. vairavo įvykio dieną, vertinant BK 72 straipsnio kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone.

19. Pažymėtina, jog turto konfiskavimo sąlygos yra išdėstytos BK 72 straipsnyje, dėl šios priežasties nėra pagrindo išvadai, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi BK 72 straipsnio 5 dalimi, skirdamas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamąją poveikio priemonę. BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019). Konfiskuotino turto vertės išieškojimu taip pat apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-77-648/2019). Taigi, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti ne pačią transporto priemonę yra teisiškai pagrįstas.

20. Siekiant, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

21. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą, rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad vidutinė transporto priemonės „Toyota Corolla“ 2015 m. gamybos, kaina Lietuvoje yra 9 803 Eur su PVM, ir nusprendė, jog iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. J. turi būti išieškotina ši konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020).

22. Apeliantas, siekdamas paneigti VšĮ „Emprekis“ nustatytą transporto priemonės vertę, akcentuoja apygardos teismui pateiktą nepriklausomo vertintojo atliktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą. Kaip matyti iš pateiktos UAB „A.“ vertinimo ataskaitos ir byloje buvusių VšĮ „Emprekis“ duomenų, nurodomos sumos skiriasi. UAB „A.“ vertinimo ataskaitoje nurodyta 5 500 Eur dydžio automobilio „Toyota Corolla“ vertė, o pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis, tos pačios rūšies transporto priemonės vidutinė rinkos kaina su PVM yra 9 803 Eur. Pažymėtina, jog automobilio vertinimas atliktas praėjus mažiau nei 4 mėnesiams po nusikalstamos veikos padarymo. UAB „A.“ vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad transporto priemonės vidutinė rinkos vertė yra 8 982,80 Eur, tačiau, įvertinus duomenis pagal remonto sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog transporto priemonės rinkos vertė, įvertinus apgadinimus ir defektus, yra 5 500 Eur. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, siekiant įrodyti daikto rinkos vertę, yra pateikiami tiek masinio, tiek individualaus vertinimo duomenys, pirmenybė teikiama individualaus vertinimo duomenims. Apylinkės teismas konfiskuodamas 9 803 Eur transporto priemonės vertę pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis, skundžiamame nuosprendyje neanalizavo automobilio trūkumų, gedimų, todėl apygardos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes konstatuoja, jog nepriklausomo vertintojo atliktoje ataskaitoje pateikti duomenys yra pagrįsti, jokių duomenų apie tai, kad transporto priemonė „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būtų apgadinta kitų eismo įvykių metu per 4 mėnesius iki vertinimo atlikimo, byloje nėra. Dėl šios priežasties pripažįstama, kad transporto priemonės „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 5 500 Eur (su PVM) ir apeliacinis skundas dėl turto konfiskavimo masto tenkinamas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 9 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto turto konfiskavimo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. J. gynėjo advokato Stasio Lileikio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, dėl transporto priemonės – automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančios pinigų sumos išieškojimo ir ją išdėstyti taip:

„Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. J. valstybės naudai išieškoti transporto priemonės – automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 5 500 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus eurų)“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.