Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. I. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. I., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, be užstato ir laiduotoja paskiriant V. G.. D. I. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 13 d., taip pat BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir valstybės naudai konfiskuotas automobilis „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. I. 2021 m. vasario 13 d. apie 08.35 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „BMW 320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai nustatė 2,41 promilių neblaivumą. Šiais veiksmais D. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

D. I. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei kaltės neginčija, sutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis laidavimo sąlygomis ir skirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su D. I. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) – terminu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Nagrinėjamu atveju D. I. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

6. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais <...> gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – yra numatyta BK 68 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-25-489/2017, 2K-226-942/2016, 2K-52-942/2016,2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baudimas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-599/2012). Be to, baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra.

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, ir nustatydamas būtent 3 metų terminą, teismas visiškai nepagrindė šio sprendimo, taip pat neįvertino aplinkybių, kad D. I. yra neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, savo kaltę pripažino visiškai, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, nepadarė jokios materialinės žalos, jokių sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo teiginiais nesutinka.

8. Visų pirma pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skundžiamu nuosprendžiu atleidus D. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visos minėtos aplinkybės neabejotinai buvo įvertintos. Kita vertus, iš BK BK 67 straipsnio 2 dalies seka, kad, net ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taigi, nustačius ir įvertinus minėtas aplinkybes, jam gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Todėl vien tai, kad D. I. yra neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, savo kaltę pripažino visiškai, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, nepadarė jokios materialinės žalos, savaime nesudaro pagrindo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės.

9. Be to, uždrausdamas naudotis specialia teise, pirmos instancijos teismas nuosprendyje įvertino D. I. veikos pavojingumą, sukeltas pasekmes, jo ankstesnius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas skundžiamo sprendimo nepagrindė.

10. D. I. buvo nustatyta 2,41 promilės alkoholio kraujyje koncentracija, kuriai esant jis vairavo automobilį. Šis dydis ženkliai viršija 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Vairuodamas transporto priemonę D. I. sukėlė eismo įvykį ir, nors jo padariniai nėra žymūs, jis sukėlė realų pavojų kitiems eismo dalyviams ir turtui. D. I., būdamas jauno amžiaus ir turėdamas ganėtinai trumpą vairavimo stažą, yra 11 kartų baustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (b. l. 82-86). Nusižengimų, susijusių su vairavimu būnant neblaiviam, D. I. nėra padaręs, tačiau dalis padarytų pažeidimų yra susiję su nemažu leistino greičio viršijimu, kas yra gan pavojingas Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Pažymėtina, kad D. I. dėl leistino greičio viršijimo buvo skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 mėnesių laikotarpiui, po kurio D. I. vairuodamas automobilį dar 3 kartus viršijo leistiną greitį. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad D. I. dėl anksčiau padarytų administracinių nusižengimų vairuojant transporto priemonę teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis Kelių eismo taisyklių, kelia pavojų visuomenei, anksčiau paskirtos baudos bei administracinio poveikio priemonė nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, D. I. praras darbą. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, jog BK 281¹ straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė asmuo, kurio darbas susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų galimybės dirbti šį darbą atėmimą. Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė asmeniui sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). D. I. yra jauno amžiaus, darbingas asmuo, todėl, kolegijos vertinimu, paskirtoji baudžiamoji poveikio priemonė nepagrįstai nesuvaržys jo galimybės įsidarbinti. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad D. I. mokosi aukštojoje mokykloje ir siekia teisininko karjeros nėra pakankamos, išskirtinės ir taip pat nepaneigia specialiosios teisės atėmimo būtinumo.

12. Apeliaciniame skunde pateiktame teismų praktikos pavyzdyje aptariama situacija nėra tapati šioje byloje nagrinėjamai situacijai, o kiekvienu atveju teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ir jos termino, vertina konkrečioje byloje susiklosčiusias aplinkybes. Kolegija pažymi, kad D. I. baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonės uždraudimas skirta 3 metų laikotarpiui atitinka BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto termino vidurkį. Todėl, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra proporcingas padarytos veikos pavojingumui ir D. I. asmenybei.

13. Šiame kontekste kolegija sutinka su prokuroro atsiliepime dėstoma pozicija, kad tenkinus apeliacinio skundo prašymą susidarytų situacija, kuomet nusikalstamą veiką padaręs asmuo patirtų švelnesnes teisines pasekmes nei asmuo padaręs mažiau pavojingą veiką - administracinį nusižengimą. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitiktų proporcingumo principo.

14. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad teismas D. I. atžvilgiu priėmė šališką nuosprendį. Tokią išvadą gynėjas pagrindžia skunde pateikdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjant civilines bylas analizę. Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių duomenų ar faktų, kurie leistų abejoti nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu, be to nėra reiškiamas prašymas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį ir įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, tokių duomenų nenustatė.

15. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, uždrausdamas D. I. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su apelianto asmenybe, ir paskyrė ne per griežtą baudžiamojo poveikio priemonę, sutrumpinti jos terminą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens D. I. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.