Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1626-1133/2023, kuriuo T. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 mėnesių trukmės viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš T. V. priteista R. V. 1 700 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje dėl neturtinės žalos ieškinys atmestas. Ieškinio reikalavimas priteisti būsimas išlaidas paliktas nenagrinėtas.

Nutrauktas procesas dėl civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. T. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. sausio 16 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini), šalia sporto klubo „Lemon Gym“ kilusio konflikto su R. V. metu smurtavo prieš nukentėjusįjį R. V., tyčia kumščiu suduodamas nukentėjusiajam 3 smūgius į galvą. Tokiu būdu T. V. nukentėjusiajam R. V. padarė muštines žaizdas ir kraujosruvas veide ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. V. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis T. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1626-1133/2023 ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis: prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, padėjimą nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje bei pripažinti, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis / rizikingas nukentėjusiojo R. V. elgesys. Taip pat prašoma iš T. V. priteistą 1700 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo R. V. naudai dydį sumažinti iki 500 eurų.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. V. ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino esąs kaltas dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu. Paaiškino bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, savo kaltės neneigė, dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino nusikalstama veika padarytą žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

2.2. Nuteistasis nurodo, kad suvokia, jog pasielgė gerai neapgalvojęs savo veiksmų, turėjo susivaldyti, išlaikyti vidinę pusiausvyrą, tačiau nesugebėjo išlikti ramus, kadangi žinojo, jog nukentėjusysis yra nusiteikęs priešiškai jo atžvilgiu.

2.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas pakankamai neįsigilino į surinktą bylos medžiagą, vadovaujantis vien tik suformuluotu kaltinimu nesutiko, kad byla būtų išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kurio prašė nuteistasis, todėl, kad teismas nuteistojo žodžius, jog jis savo kaltę pripažįsta vien tik dėl to, kad būtų taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, interpretavo neteisingai. Nurodo, kad jo prisipažinimui neturėjo įtakos sutrumpintas įrodymų tyrimo taikymo galimybė. Norėjo teisingai suformuluoti mintį, jog suduotų smūgių skaičius nekeičia veikos kvalifikavimo. Nurodo, kad dėl patirto streso galėjo neprisiminti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus, todėl antrajame teismo posėdyje patikslino, kad galėjo būti suduotas ne vienas smūgis, bet ne penki smūgiai.

2.4. Pasak apelianto, jo tikslas buvo pabandyti išsiaiškinti kilusius nesusipratimus tarp jo ir nukentėjusiojo, o ne noras nukentėjusįjį sumušti. Nurodo, kad nei po pirmojo susitikimo su nukentėjusiuoju, kai šis parodė nepadorų gestą, nei po antrojo susitikimo, kada nuteistojo atžvilgiu buvo išsakyti grasinimai, nei po atsiųstos grasinančio pobūdžio žinutės, nuteistasis neatliko jokių veiksmų, kuriais norėtų pakenkti nukentėjusiajam. Pažymi, kad būtent nukentėjusiojo ankstesnių susitikimų veiksmai įvykio dieną nulėmė nuteistojo susijaudinimą ir neteisingą nukentėjusiojo veiksmų traktavimą (rankų traukymą iš kišenių), jog pastarasis gali nuteistąjį apipurkšti dujomis ar imtis kitų veiksmų, todėl dėl patirtos įtampos negali prisiminti tikslaus smūgių skaičiaus, tačiau suprato, kad negalėjo smūgiuoti penkis kartus, kad jokios smūgių krušos negalėjo būti.

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad antrojo teismo posėdžio metu apklausus specialisto išvadą surašiusį specialistą Sigitą Laimą, po nuteistojo gynėjos advokatės Julijos Asovskajos klausimų specialistui ir šio atsakymų, teismas nuosprendyje pripažino, kad iš tikro buvo padaryti ne penki, o tik trys smūgiai. Pasak apelianto, tokiu būdu tapo akivaizdu, jog teismas, norėjęs, kad nuteistojo prisipažinimas būtų pakankamas tam, kad būtų taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, pats klaidingai suprato žodžių „smūgis“ ir „trauminis poveikis“ reikšmes, kadangi vadovavosi vien nukentėjusiojo parodymais, jų nevertino kartu su surinkta bylos medžiaga, t. y. neįvertino specialisto išvadoje nurodytų paaiškinimų, „Body“ kamerų įrašų, kuriuose girdėti, kad pats nukentėjusysis yra nurodęs ne penkis, o tris smūgius. Nurodo, kad teismas nevertino nuteistojo prisipažinimo kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo, todėl taip pablogino nuteistojo padėtį. Be to, mano, kad teismas taikė netinkamas klausimų, užduodamų nuteistajam, formuluotes. Nuteistojo vertinimu, jei kartu su klausimu, ar penkiais smūgiais nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį, teismas būtų uždavęs klausimą, ar nuteistojo veiksmais buvo padaryti penki trauminiai poveikiai nukentėjusiajam, nuteistasis būtų pateikęs skirtingus atsakymus, kas teismo turėtų būti vertinama kaip dalinis nesutikimas su kaltinimais ar pilnas kaltės pripažinimas, todėl turėtų būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

2.6. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad specialistas Sigitas Laima teismo posėdžio metu atsakydamas į jam užduodamus klausimus paaiškino, jog mažai tikėtina, kad sužalojimai kaktos kairėje pusėje bei kairiajame skruostikaulyje galėjo atsirasti nugriuvus arba atsitrenkus į plokštumą, kadangi trūksta dinaminio poveikio, kaip, pavyzdžiui, nubrozdinimų. Pažymi, kad specialistas negalėjo atsakyti, ar ant kaktos esantys sužalojimai atsirado kontaktuojant su tvora, ar su kumščiu, kuris yra pirštinėje. Nuteistojo vertinimu, akivaizdu, kad net specialistas negalėjo visiškai paneigti galimybės, jog minėtas sužalojimas galėjo atsirasti susidūrus su tvora. Pažymi, kad teismas nuosprendžio motyvuose šių specialisto paaiškinimų nemini, nors visos abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo vertinimu, versiją, jog anksčiau paminėti sužalojimai atsirado ne nuo tiesioginio smūgio, sustiprina specialisto paaiškinimas teisme, jog specialistui apžiūrėjus nukentėjusįjį nebuvo nustatyta nubrozdinimų, tačiau tokie nubrozdinimai buvo nustatyti 2023 m. sausio 16 d. VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikos medicininiuose dokumentuose, nurodant, kad būtent R. V. kairėje kaktos pusėje, skruosto srityje yra padarytas paviršinis nubrozdinimas. Manoma, kad nuteistojo išsakyta pozicija, kad smūgis plaštaka ir pastūmimas buvo realiai atlikti ir neabejotinai galėjo būti nustatyti, kas reiškia, jog apeliantas pripažino savo kaltę ir turėjo būti pritaikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

2.7. Pasak apelianto, teismo kritiškas jo žodžių vertinimas dėl smūgio sudavimo plaštaka, o ne kumščiu yra abejotinas, kadangi nukentėjusysis parodė, kad abejoja, jog smūgis galėjo būti suduotas plaštaka, kas reiškia, kad jis ir negali tvirtinti, kad smūgis buvo suduotas ne plaštaka. Be to, yra specialisto paaiškinimas, jog yra galimybė, kad šiuo atveju kaltinamajam sudavus pirmą smūgį į nukentėjusiojo lūpą, ši sąveikavo su kaltinamojo plaštaka ir dėl to atsirado pirmas trauminis poveikis.

2.8. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad teismas neskyrė pakankamo dėmesio ir tinkamai neįvertino nukentėjusiojo elgesio iki veikos ir po veikos padarymo. Nurodo, kad teismas apsiribojo konstatavimu, jog santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo nedraugiški, todėl, teismo vertinimu, nukentėjusiojo elgesys nuteistojo atžvilgiu nebuvo provokuojantis ar rizikingas. Nuteistasis nesutinka su teismo vertinimu, jog atlikti nukentėjusiojo veiksmai nesudaro pagrindo nei pripažinti juos provokuojančiais, nei turėjusiais įtakos smurto panaudojimui prieš jį.

2.9. Nurodo, kad nukentėjusysis be jokio realaus pagrindo nuteistajam rodė vidurinį pirštą, siuntė grasinančio pobūdžio žinutes bei atsitiktinio susitikimo metu išsakė nuomonę dėl galimo smurto, dujų balionėlio panaudojimo nuteistojo atžvilgiu. Pažymi, kad nukentėjusysis iš esmės neneigė šių veiksmų atlikimo, tik suteikė jiems kitokį atspalvį. Nuteistojo vertinimu, tokie nukentėjusiojo veiksmai jį ne tik įžeidė, bet ir sudarė pagrindą manyti, jog nukentėjusysis yra priešiškai nusiteikęs bei gali panaudoti realius veiksmus jo atžvilgiu, kurie turės neigiamas pasekmes. Nurodo, kad nukentėjusiojo atlikti veiksmai iš dalies turėjo įtakos nuteistojo veiksmams prieš nukentėjusįjį.

2.10. Nuteistojo vertinimu, teismas turėjo įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis specialiai norėjo apsunkinti nuteistojo padėtį, keisdamas parodymus dėl smūgių skaičiaus. Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiojo elgesį su kitais fiziniais asmenimis. Nukentėjusiojo pateiktoje 2023 m. gegužės 21 d. medicininėje pažymoje gydytojas M. L. nurodė, kad nukentėjusysis, nesulaukęs tokių atsakymų, kurių tikėjosi, nusiteikė priešiškai. Nuteistojo vertinimu, toks nukentėjusiojo elgesys rodo jo ūmų būdą bei jo požiūrį į kitus žmones.

2.11. Atkreipia dėmesį, kad teismas kritiškai vertino tik nuteistojo parodymus, nors, apelianto manymu, turėjo kritiškai vertinti ir nukentėjusiojo parodymus, o ne jais vadovautis kaip absoliučia tiesa.

2.12. Nuteistasis sutinka, kad kiekvienas nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, bet mano, jog teismo nustatytos neturtinės žalos dydis yra įvertintas pernelyg didele pinigų suma. Nurodo, kad susipažinus su teismų praktika aišku tai, kad didesnės neturtinės žalos piniginės sumos priteisiamos, kai yra pagrindas konstatuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, socialinio bendravimo galimybės sumažėjimo faktus. Pažymi, kad nukentėjusysis nesikreipė nei į psichologus, nei nurodė socialinio bendravimo galimybės sumažėjimą. Nuteistojo nuomone, vertinant neturtinės žalos dydžio klausimą, turėtų būti vertinamas ir nesąžiningas nukentėjusiojo elgesys, t. y. bandymas padidinti nuteistojo suduotų smūgių skaičių, bandymą pameluoti, kad atsiradusi hipertenzija yra nuteistojo veiksmų pasekmė bei tai, kad nukentėjusiojo elgesys iš dalies nulėmė smurto panaudojimą prieš jį.

2.13. Nuteistasis pažymi, kad jis yra neteistas, smurtinis elgesys jam nėra būdingas, sunkiai dirba, turi šeimą, du vaikus. Nurodo, kad yra pagrindinis šeimos maitintojas, kadangi nuteistojo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose. Taip pat nurodo, kad šeima neseniai įsigijo nuosavą būstą, todėl yra paimtas kreditas, kurį reikia mokėti kas mėnesį. Pažymi, kad finansiškai 1 700 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui jam yra sunki našta.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. V. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais. Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nuteistąjį T. V., teisme išvardinti teismui papildomai pateikti dokumentai: išrašas, gimimo įrašai, pajamų mokesčių deklaracijos.

6. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas T. V. paaiškino, kad paskola paimta jų abiejų, tik mokama iš žmonos sąskaitos. Moka apie 700 eurų, nes svyruoja palūkanos. Jo pajamos per mėnesį apie 1 000 eurų, žmona dekrete, gauna 200 ar 300 eurų. Pragyvenimui jiems beveik nieko nelieka. Kitų pajamų neturi. Vykdo individualią veiklą. Žmona neturi kitų pajamų, iki vaikui bus metai, bus namuose, paskui dirbs. Nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo vaikus. Veikos metu jautė grėsmę savo sveikatai (2 t., b. l. 85).

7. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami ar keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų – pagrįstos išsamiai ir nešališkai bei teisingai įvertintais bylos įrodymais ir duomenimis.

9. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo pateiktu apeliaciniu skundu prašoma pripažinti nuteistojo T. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjimą nustatyti tiesą byloje bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Taip pat prašoma atsižvelgti į galiojančią teismų praktiką ir sumažinti nukentėjusiajam R. V. priteistos neturtinės žalos dydžio sumą iki 500 eurų.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai)

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pasak apelianto, jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo nustatyti tiesą byloje. Nesutiko su kaltinimu pilna apimtimi, kadangi teismas taikė netinkamas klausimų formuluotes, kas lėmė jo dalinį prisipažinimą, nebuvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir taip buvo pabloginta nuteistojo padėtis.

11. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas.

12. Iš 2023 m. gegužės 31 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nutarė byloje neatlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, kadangi bylos aplinkybės nebuvo aiškios. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu spręsdamas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atsižvelgė ir į tai, kad nors kaltinamasis T. V. ir nurodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, tačiau skirtingai, nei nurodyta kaltinime, teismui paaiškino, kad nukentėjusiajam R. V. vieną kartą sudavė kairės rankos delnu į veidą ir po to pastūmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas aiškintis įvykio aplinkybes ir netaikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo. Pastebėtina, kad sprendimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo yra išimtinai teismo diskrecijos teisė, kuria teismas, siekdamas išsiaiškinti visas kaltinimui svarbias aplinkybes, nesinaudojo, o kitokia proceso dalyvių pozicija šiuo klausimu nedaro tokio sprendimo nepagrįstu. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjos netiksliai formuluotų klausimų neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas, jog šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

13. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikoma kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus galėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir bent vieną iš alternatyvių aplinkybių – 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

14. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019 ir kt.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019 ir kt.). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

15. Teisėjų kolegijai susipažinus su nuteistojo T. V. apklausų teisiamojo posėdžio metu protokolais, matyti, kad jis parodė, jog savo kaltę pripažįsta visiškai, tačiau jo apklausų teisme turinys leidžia spręsti, kad T. V. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir jo nurodomas kaltės visiškas prisipažinimas buvo deklaratyvus, jam turėjo įtakos siūlymas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą.

16. T. V. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet nurodė, kad jis sudavė tik vieną smūgį plaštaka nukentėjusiajam į galvą, dėl kurio buvo sužalota lūpa. Kitų smūgių iš pradžių teigė nesudavęs, o vėliau nurodė, kad jeigu taip užfiksavo specialistas, padarė, bet vėliau vėl nesutiko su smūgių skaičiumi, vėl prisipažino ir paaiškino, kad jo prisipažinimui turi įtakos siūlymas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taip pat parodė, kad ne jis, o nukentėjusysis priėjo prie jo ir pradėjo konfliktą, kad jis pajuto pavojų iš nukentėjusiojo pusės šiam pradėjus traukti rankas iš kišenių ir sudavė nukentėjusiajam delnu į veidą. Po to jį pastūmė, toje vietoje buvo ,,tešla“.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisiamojo posėdžio metu duotais nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymais, specialisto paaiškinimais bei išvada, kurioje nustatytas ir įvertintas R. V. padarytas sveikatos sutrikdymas, „Body“ kamerų įrašu bei pateiktu bendrojo pagalbos centro garso įrašu, padarė išvadą, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nuteistasis T. V. nukentėjusiajam į galvą sudavė ne vieną smūgį ir pastūmė nukentėjusįjį į tvorą, o iš viso nukentėjusiajam buvo suduoti trys smūgiai. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių, be kita ko ir sužalojimų atsiradimo mechanizmo, teismo nuosprendyje pateikė išsamius, remiantis byloje surinktą įrodymų visuma padarytus vertinimo motyvus, todėl apeliacinės instancijos teismas jų dar kartą nekartos, pirmosios instancijos išvadoms visiškai pritaria.

18. Be to, teismas, įvertinęs nukentėjusiajam kilusias pasekmes nuo smūgių, visiškai pagrįstai nustatė, kad T. V. R. V. smūgiavo ne plaštaka, o kumščiu. Nors nuteistasis nurodė, kad jo manymu smūgiavo ne kumščiu, o plaštaka, teismas jo šiuos parodymus vertina kritiškai, nes nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų atitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams matyti, kad nuteistasis, pasakodamas apie įvykį, bandė pateikti savo veiksmus kaip įmanoma palankiau sau, sumenkinti savo vaidmenį įvykyje, agresoriumi nurodydamas nukentėjusįjį. Teismas, įvertinęs kilusias pasekmes nuo smūgių, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kad buvo smūgiuojama ne plaštaka, o kumščiu.

19. Pasak apelianto, teismo kritiškas jo žodžių vertinimas dėl smūgio sudavimo plaštaka, o ne kumščiu, yra abejotinas, kadangi nukentėjusysis parodė, kad abejoja, jog smūgis galėjo būti suduotas plaštaka, kas reiškia, kad jis ir negali tvirtinti, kad smūgis buvo suduotas ne plaštaka. Be to, yra specialisto paaiškinimas, jog yra galimybė, kad šiuo atveju nuteistajam sudavus pirmą smūgį į nukentėjusiojo lūpą, ši sąveikavo su nuteistojo plaštaka ir dėl to atsirado pirmas trauminis poveikis. Nesutiktina su apelianto skundo motyvu, jog šiuo atveju nukentėjusiojo išdėstyta abejonė dėl smūgio plaštaka nepaneigia šios aplinkybės.

20. Apklaustas teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. V. parodė, kad prasidėjus smūgių krušai buvo suduoti penki smūgiai į veidą, smūgiai buvo labai stiprūs. Pirmas smūgis buvo suduotas į veido dešinę pusę t. y. ties lūpų kampu, lūpa buvo prakirsta. Gali būti, kad į lūpą buvo suduotas ne vienas, o du smūgiai, negali tiksliai pasakyti. Smūgis buvo suduotas kumščiu, o ne plaštaka. Dėl to, kad smūgis buvo labai stiprus ir kietas, abejoja, jog jis galėjo būti suduotas plaštaka. Taip pat abejoja, jog jis buvo suduotas kaire, o ne dešine ranka. Po pirmo smūgio į lūpą šiek tiek aptemo sąmonė, tada pradėjo jausti kitus smūgius, buvo smūgių kruša. Mano, kad buvo kokie 5 smūgiai. Kitas smūgis buvo į kairės pusės smilkinį, po to į kairę ausį ir į galvą. Visi smūgiai buvo į kairę pusę, išskyrus pirmąjį smūgį, kuris buvo suduotas į dešinę pusę.

21. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. sausio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 222/2023(01) nurodyta, kad R. V. nustatyta muštinės žaizdos ir kraujosruvos veide, padarytos kietu buku daiktu (daiktais), iki suteikiant medicininę pagalbą 2023 m. sausio 16 d. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais. Labiausiai tikėtina, kad nustatyti sužalojimai padaryti vienas po kito. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

22. 2023 m. sausio 16 d. VšĮ VUL ŽK medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuota diagnozė, jog nukentėjusiajam R. V. kairėje kaktos, skruosto srityje yra padarytas paviršinis nubrozdinimas, patinimas. Apatinės lūpos patinimas. Matoma po apatine lūpa apie 1,0 cm ilgio žaizda per odą, paodį ir raumenį. Dešiniame lupų kampe matoma muštinė, apie 3,0 cm ilgio žaizda per gleivinę, pogleivį, raumenį. Išsižiojimas laisvas, neskausmingas, sąkandis nesutrikęs.

23. Nukentėjusiojo apžiūros metu buvo užfiksuota, jog kaktos kairėje, 2 cm į kairę nuo vidurio linijos, 3 cm aukščiau antakio viršutinio krašto 2x2 cm plote, dauginės taškinės melsvai violetinės spalvos intradermalinės kraujosruvos, kurių kraštai nežymiai pageltę. Analogiškos kraujosruvos: 2x1,5 cm kaktoje, 1,5 cm į kairę nuo vidurio linijos, 0,7 cm aukščiau kairio antakio viršutinio krašto; 2x1 cm kaktoje, 4 cm į kairę nuo vidurio linijos, 3 cm aukščiau kairio antakio išorinio krašto; 1 cm skersmens apie kairės akies išorinį kraštą; 1x3 cm kairio skruostikaulio kūno projekcijoje; 1,5x1,5 cm kairio užausio srityje su aplinkinių minkštųjų audinių paburkimu. Smakre, tuoj po apatinės lūpos raudoniu, į dešinę nuo vidurio linijos, 1 cm žaizda, susiūta pavienėmis mėlynos spalvos chirurginėmis siūlėmis. Žaizdos kraštai susiglaudę, pasidengę tamsiai rudu, iškilusiu šašu. Analogiška žaizda 1,5 cm dešiniame lūpų kampe, nusitęsiant į skruostą. Apatinės lūpos raudonyje, į kairę nuo vidurio linijos, 0,7 cm žaizda susiūta chirurginėmis siūlėmis, pasidengusi iškilusiu šašu. Apatinės lūpos vidinėje gleivinėje, į dešinę nuo vidurio linijos, 0,7 cm ilgio žaizda, susiūta mėlynos spalvos chirurginėmis siūlėmis ir pasidengusi balkšvu apnašu, apie ją 1 cm skersmens violetinės spalvos minkštųjų audinių kraujosruva. Viršutinės lūpos vidurio linijoje, 0,5x1 cm gleivinės nubrozdinimas, pasidengęs šviesiai rudu, iškilusiu šašu (1 t., b. l. 40-41).

24. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde nurodomo specialisto paaiškinimo, jog yra galimybė, kad šiuo atveju kaltinamajam sudavus pirmą smūgį į nukentėjusiojo lūpą, ši sąveikavo su nuteistojo plaštaka ir dėl to atsirado pirmas trauminis poveikis, pastebėtina, kad tai yra ne specialisto paaiškinimas, o teismo išvada, padaryta komentuojant specialisto paaiškinimą, kad esant pertempimui ir pakankamai traumavimo jėgai, dantys gali įnešti papildomą faktorių, dėl kurio gali susiformuoti žaizda. Teismas sprendė, kad tokiu atveju yra galimybė, kad šiuo atveju, nuteistajam sudavus pirmą smūgį į nukentėjusiojo lūpą, ši sąveikavo su nuteistojo plaštaka ir dėl to atsirado pirmas trauminis poveikis, taip pat nuo to paties suduoto smūgio lūpų gleivinė sąveikavo su nukentėjusiojo dantimis, dėl ko atsirado papildoma žaizda nukentėjusiojo gleivinėje, t. y. dar vienas trauminis poveikis. Kolegija vertina, kad vien teismo išsakytas teiginys apie nukentėjusiojo lūpos ir nuteistojo plaštakos sąveiką niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl smūgių sudavimo kumščiu, kurios pagrįstos jau minėta teismo nuosprendyje aptarta įrodymų visuma.

25. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, įvertinęs nukentėjusiajam kilusias pasekmes nuo smūgių, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog T. V. nukentėjusiajam tyčia kumščiu sudavė tris smūgius į galvą, nuteistojo parodymus šiame kontekste pagrįstai vertino kritiškai, nes nuteistasis, pasakodamas apie įvykį, akivaizdžiai menkino savo vaidmenį įvykyje, taip pat ir dėl smūgių sudavimo būdo.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad T. V. būtų visiškai pripažinęs savo kaltę bei būtų padėjęs teisingai išaiškinti šią padarytą veiką.

27. Visiškas pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-697/2019). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo gera valia, o ne prispirtas įrodymų, aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318/2006). Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas pagrįstas aplinkybes dėl pozicijos dėl kaltinimo keitimo, net ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad teismas nustatė, kad T. V. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam 3 smūgius į galvą, akivaizdu, kad T. V. prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo yra formalus.

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo elgesio šioje byloje nėra pagrindo laikyti provokuojančiu ar rizikingu. Nors santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jau iki aktualių įvykių buvo konfliktiški, vieno susitikimo metu nukentėjusysis parodė vidurinį pirštą, atsakė grubiai, parašė grasinančią žinutę, tačiau laiko atžvilgiu šie veiksmai buvo nutolę nuo šio įvykio ir abiejų asmenų susitikimas įvyko atsitiktinai. Nukentėjusysis niekad nėra naudojęs prieš nuteistąjį smurto. Įvykio metu nukentėjusiojo rankų traukimas iš kišenių, kai, pasak nuteistojo, jis rodė susirašinėjimą telefone ir jie pradėjo aiškintis, o nukentėjusysis pradėjo kažką traukti iš kišenių, taip pat nelaikytinas provokacija. Be to, nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad prasidėjus smūgių krušai jis net nespėjo rankų ištraukti iš kišenių.

30. Atsižvelgus į nustatytą konflikto eigą, abiejų asmenų elgesį prieš įvykį, nukentėjusiojo nenorą bendrauti su nuteistuoju, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui ir neturi pagrindo traktuoti kaip provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, kuris galėjo nuteistąjį taip įžeisti, jog šis nesusivaldytų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nebuvo jokių smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų bei nenustatyta, kad nuteistojo T. V. suduoti smūgiai buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

31. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas kritiškai vertino tik nuteistojo parodymus, nors, jo manymu, turėjo kritiškai vertinti ir nukentėjusiojo parodymus, o ne jais vadovautis kaip absoliučia tiesa. Su tokia nuteistojo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Teismas nuosprendyje akcentavo, kad esant konfliktiškiems santykiams tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo itin atidžiai vertins jų parodymų patikimumą, ir abiejų asmenų parodymus juos išsamiai išanalizavęs pagrįstai vertino pakankamai kritiškai ir jais vadovavosi tik tiek, kiek jie neprieštaravo kitiems objektyviems bylos duomenims.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

32. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai), atsižvelgdamas į teismų praktiką. Teismų praktikoje sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, esminis ir lemiamas kriterijus – dėl nusikaltimo atsiradę padariniai (pasekmės). Pažymėtina, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprastinė veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-222/2017, 2K-125-697/2018, 2K-166-699/2018 ir kt.). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kančia nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-125-697/2018 ir kt.).

33. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. V. neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo pasikėsinus į jo sveikatą, dėl šių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir dvasinio pobūdžio išgyvenimus. Nukentėjusiajam buvo prakirsta lūpa, likę veide du randai, vienas iš jų ryškus, kitas randas vidinėje burnos pusėje, nustatytos muštinės žaizdos ir kraujosruvos veide. Dėl patirto smurto, kuris buvo panaudotas viešoje vietoje, nukentėjęs asmuo patyrė neigiamus išgyvenimus, jie nėra trumpalaikiai, nes nukentėjusiojo veide liko ryškūs randai. Akivaizdu, kad ryškūs randai veide sukelia asmeniui neigiamus išgyvenimus ir įtakoja asmens psichologinę būseną bei žmogaus gyvenimo kokybę.

34. Nuteistojo nuomone, vertinant neturtinės žalos dydžio klausimą, turėtų būti vertinamas ir nesąžiningas nukentėjusiojo elgesys, t. y. bandymas padidinti nuteistojo suduotų smūgių skaičių, bandymą pameluoti, kad atsiradusi hipertenzija yra nuteistojo veiksmų pasekmė bei tai, kad nukentėjusiojo elgesys iš dalies nulėmė smurto panaudojimą prieš jį.

35. Su šiais nuteistojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis sąmoningai nurodė didesnį jam suduotų smūgių skaičių. Akivaizdu, kad stresinėje situacijoje asmuo suduodamų smūgių gali ir neskaičiuoti, jo nurodomas smūgių skaičius nežymiai skiriasi nuo teismo nustatytų. Dėl šių aplinkybių teismo nuosprendyje išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apygardos teismas šių motyvų nekartoja ir teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams pritaria. Taip pat byloje nenustatyta, kad nuteistojo T. V. suduoti smūgiai buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (aptarta 25-27 p.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nukentėjusiojo bandymo pameluoti dėl atsiradusios hipertenzijos, siejant ją su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Byloje tik objektyviais duomenimis nenustatyta, kad šios ligos diagnozės priežastį nukentėjusiajam sąlygojo būtent patirtas smurtas ir jo liekamieji reiškiniai (tokie kaip stresas), todėl į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertindamas patirtos neturtinės žalos dydį pagrįstai neatsižvelgė. Tačiau teismas ir neatmetė galimybės, kad kraujo spaudimo padidėjimui galėjo turėti įtakos patirtas stresas. Atsižvelgiant į išdėstytą, vertinti, jog šioje situacijoje nukentėjusysis melavo, siekdamas prisiteisti didesnę neturtinę žalą, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

36. Nuteistasis skunde nurodė, kad jis yra neteistas, smurtinis elgesys jam nėra būdingas, sunkiai dirba, turi šeimą, du vaikus, jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, šeima neseniai įsigijo nuosavą būstą, yra paimtas kreditas, kurį reikia mokėti kas mėnesį. Pažymi, kad finansiškai 1 700 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui jam yra sunki našta. Teisme apklaustas T. V. paaiškino, kad paskola paimta kartu su žmona, mokama iš žmonos banko sąskaitos. Moka apie 700 eurų, nes svyruoja palūkanos. Jo pajamos per mėnesį yra apie 1 000 eurų, žmona dekrete, gauna 200 ar 300 eurų. Pragyvenimui jiems beveik nieko nelieka. Kitų pajamų neturi. Vykdo individualią veiklą. Žmona neturi kitų pajamų, iki vaikui bus metai, bus namuose, paskui dirbs. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis T. V. dirba pagal individualią veiklą, jo mėnesinės pajamos yra apie 1 000 eurų, yra vedęs, turi du išlaikytinius, t. y. du mažamečius vaikus, šeima yra paėmusi kreditą, kurį reikia mokėti kas mėnesį, t. y. bylos duomenys, apeliacinės instancijos teismui nuteistojo papildomai pateikti dokumentai patvirtina nuteistojo nurodytas reikšmingas aplinkybes, aktualias vertinant jo turtinę padėti ir objektyvias galimybes sumokėti priteistą neturtinės žalos dydį.

37. Teismas, vertindamas neturtinę žalą pinigais už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenka tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistinos žalos dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014; 3K-3-217-690/2018). Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt., nustatant protingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį, tačiau nesudarant galimybės iš to neteisėtai pasipelnyti. Kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, tarp kurių ir žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas būtų aptaręs ir įvertinęs žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką – nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama nuo 150 eurų iki 2 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-639/2019 ir kt.), tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo turtinės padėties – svarbios aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, dėl ko nustatė nuteistojo turtinei padėčiai neproporcingai didelį neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam dydį, kuris dėl šios priežasties yra mažintinas.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau aptartus įstatyminius neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, siekiant teisingos ir protingos kompensacijos nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, be kita ko, jo turtinę padėtį, kuri nėra gera, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros, atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, iš nuteistojo T. V. priteistina 1 300 Eur dydžio suma neturtinei žalai nukentėjusiajam R. V. atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį dėl nukentėjusiajam R. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo T. V. nukentėjusiojo R. V. naudai priteistą 1 700 eurų neturtinei žalai atlyginti dydį sumažinti iki 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.