Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovei J. A. dėl savininko teisių gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės J. A. priešieškinį ieškovui Ž. A. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. A., K. N., E. J., Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovo reikalavimų ir atsakovės bei trečiųjų asmenų atsikirtimų esmė

II. Atsakovės reikalavimų ir ieškovo bei trečiųjų asmenų atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės aplinkybės ir byloje kilusio ginčo esmė

9. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovui Ž. A. ir atsakovei J. A. nuosavybės teise priklauso po 747/10340 dalis žemės sklypo, 3/25 dalis pastato – gyvenamojo namo, 1/4 dalis pastato – tvarto ir 3/25 dalis kitų statinių – šulinio, esančių (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad trečiajam asmeniui R. A. priklauso 2241/5170 dalis žemės sklypo, 6/25 dalis pastato – gyvenamojo namo, 1/2 dalis pastato – tvarto ir 6/25 dalis kitų statinių – šulinio, trečiajam asmeniui K. N. priklauso 1091/2585 dalis žemės sklypo, 52/100 dalis pastato – gyvenamojo namo, pastatas – tvartas ir 52/100 dalis kitų statinių – šulinio, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovui, atsakovei ir trečiajam asmeniui R. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui ir atsakovei priklauso po 1/8, o trečiajam asmeniui R. A. – 3/4 dalys šio žemės sklypo. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ieškovui Ž. A. priklausanti anksčiau nurodyto nekilnojamojo turto dalis yra areštuota. Patikrinus Turto arešto akto registro duomenis nustatyta, kad ieškovui priklausanti nekilnojamojo turto dalis yra areštuota kreditorių E. J., Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimams užtikrinti. Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gruodžio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra pastatyta tvora su varteliais ir pamatais, kurios aukštis yra apie 1,5 m, ilgis – apie 14,6 m. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šią tvorą pastatė atsakovė J. A..

10. Šioje byloje ieškovas reiškia atsakovei reikalavimą dėl savininko teisių gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, prašydamas įpareigoti atsakovę išmontuoti ir išsikelti tvorą bei pamatus iš šalims bei trečiajam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė prašo atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prašydama pripažinti atsakovei nuosavybės teisę į ieškovui priklausančias minėto nekilnojamojo turto dalis, iš atsakovės priteisiant ieškovui piniginę kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, darytina išvada, jog bylos dalies dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išsprendimas turės tiesioginės reikšmės sprendžiant dėl ieškovo ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę išmontuoti tvorą pagrįstumo, todėl teismas pirmiausia pasisakys dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų.

Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų atidalinti turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės

11. Atsakovė priešieškiniu prašo atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodo, kad ginčo turto atidalijimas natūra nėra galimas, todėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti atidalijamas vienam bendraturčiui (atsakovei) priteisiant turto dalį natūra, o kitam (ieškovui) išmokant šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Ieškovas nesutinka su atsakovės priešieškiniu ir prašo jį atmesti. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad jeigu teismas vis dėlto nuspręstų atidalinti turtą, jis sutiktų, jog turtas būtų atidalijimas natūra. Be to, ieškovas savo atsikirtimus grindžia ir tuo, kad atsakovės nurodyta turto vertė bei kompensacijos suma yra per maža ir neatitinka realios turto vertės.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, yra konstatavęs, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo reikalavimu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant kompensaciją pinigais, yra bendro daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, turi būti sprendžiama dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo. Ir tik nesant šios galimybės, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Atidalijimo būdo – priteisiant kompensaciją pinigais – taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016).

15. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas CK nuostatas bei šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl ginčo nekilnojamojo turto atidalijimo, pirmiausia turi būti vertinama jo atidalijimo natūra galimybė. Tik byloje esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nėra galima ginčo turto atidalinti natūra be neproporcingos žalos daiktų paskirčiai, gali būti taikomas išimtinis turto atidalijimo būdas – piniginės kompensacijos vienam iš bendraturčių sumokėjimas už kitam bendraturčiui natūra tenkančią turto dalį.

16. Nagrinėjamu atveju tiek atsiliepime į priešieškinį, tiek teismo posėdžio metu ieškovas iš esmės nesutiko su priešieškiniu ir viso proceso metu prašė jį atmesti. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad turto atidalijimo atveju turtas galėtų būti atidalijamas natūra, nes, kaip nurodė ieškovas, turtas šiuo metu ir taip faktiškai yra padalintas, o su atsakovės siūlomu atidalijimo būdu, t. y. kompensacijos sumokėjimu, ieškovas sutiktų tik tuo atveju, jeigu jam būtų sumokėta jo nurodyta kompensacijos suma. Įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu šalių bei jų atstovų išsakytus argumentus, skirtingai nei nurodė atsakovė, teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog šioje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei taikytino atidalijimo būdo, nes šalių pozicijos šiuo klausimu skiriasi. Vadinasi, priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškusi atsakovė, prašydama taikyti išimtinį turto atidalijimo būdą (ieškovo turto dalies kompensavimą pinigais), šioje byloje turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad ginčo nekilnojamojo turto atidalijimas natūra nėra galimas arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai. Savo ruožtu ieškovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su atsakovės reikalavimu, turėjo pateikti motyvus, tiek išdėstydamas jo interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant atsakovės siūlomą atidalijimo būdą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes.

17. Atsakovė negalimumą atidalinti ginčo turtą natūra iš esmės grindė tuo, kad ieškovas faktiškai turtu nesinaudoja, taip pat teigė, jog šalių santykiai yra konfliktiški ir dėl to turto atidalijimas natūra nebūtų racionalus ir tikslingas. Vertindamas šiuos atsakovės argumentus, teismas, visų pirma, atsižvelgia į tai, jog ieškovo paaiškinimais bei kitais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovas šiuo metu gyvena adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ginčo nekilnojamasis turtas yra ieškovo gyvenamoji vieta. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad tai yra vienintelė jo gyvenamoji vieta, čia jis gyvena nuo vaikystės, jokios kitos gyvenamosios vietos jis neturi. Šis ieškovo gyvenamosios vietos adresas buvo nurodytas ir ieškovo teiktuose procesiniuose dokumentuose. Visa tai paneigia atsakovės nurodytas aplinkybes, jog ieškovas faktiškai nesinaudoja prašomu atidalinti nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, jog asmens nuosavybės teisė apima ne tik jo teisę naudotis turtu, bet taip pat teisę šį turtą valdyti ir juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju atsakovės nurodyta aplinkybė apie faktinį turto naudojimą pati savaime nėra lemianti sprendžiant dėl turto atidalijimo natūra galimybės (ne)buvimo. Ta aplinkybė, kuriam iš bendraturčių turtas labiau reikalingas natūra, galėtų būti svarstoma tik tuo atveju, kai būtų nustatyta, jog turto atidalijimas natūra nėra galimas ir dėl to atitinkamai būtų sprendžiama dėl viso turto priteisimo natūra vienam iš bendraturčių, o kitam – kompensacijos pinigais išmokėjimo, tačiau šis atidalijimo būdas, kaip jau minėta, taikomas tik tada, kai nėra galimybės atidalyti turtą natūra. Taigi vien atsakovės argumentai apie faktinį turto (ne)naudojimą šiuo atveju neįrodo, jog turtas negali būti atidalijamas natūra.

18. Iš byloje esančių įrodymų teismas taip pat neturi pagrindo daryti išvados, jog ieškovo ir atsakovės santykiai šiuo metu būtų itin konfliktiški. Nors kaip matyti iš šalių paaiškinimų tarp ieškovo ir atsakovės yra kilę nesutarimų dėl bendro turto naudojimo, taip pat kilo nesutarimų dėl paveldėto turto pasidalijimo po tėvo mirties, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, konfliktinis santykių pobūdis labiau būdingas ne ieškovo ir atsakovės, o ieškovo ir trečiojo asmens R. A. tarpusavio santykiams. Vis dėlto, teismas pažymi, kad šioje byloje trečiasis asmuo R. A. reikalavimų dėl turto atidalijimo nereiškia, todėl ieškovo ir trečiojo asmens santykių pobūdis nepatenka į šios bylos dalyką. Vertinant šios bylos šalių santykių pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog šiuo metu jie visiškai nebendrauja. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad teismo posėdžio metu atsakovė net negalėjo aiškiai patvirtinti, ar ieškovas šiuo metu faktiškai gyvena ginčo name, teigdama, kad kartais mato ieškovą grįžtantį naktimis. Visa tai rodo, jog šalys ne tik nebendrauja tarpusavyje, bet ir tai, kad jų bendras turtas gali būti valdomas šalims išvengiant tarpusavio bendravimo, atitinkamai ir konfliktinių situacijų atsiradimo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, tokios kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl galimybės atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, tačiau jos negali būti lemiamos, suteikiant pirmenybę išimtinei priemonei – atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, nepaisant realios galimybės atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra buvimo, neįvertinus atidalijimo natūra įgyvendinimo kaštų dydžio ir kiekvieno iš bendraturčių galimybių juos prisiimti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-502-1120/2021 12 punktas). Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, negalima daryti išvados, kad šalių santykiai šiuo metu būtų itin konfliktiški ir jų nesutarimai būtų esminė priežastis, dėl kurios jų bendro turto atidalijimas natūra nebūtų galimas ir tai lemtų būtinybę taikyti išimtinį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

19. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad reikšdama priešieškinio reikalavimą atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį, atsakovė iš esmės net neįrodinėjo, kad šio žemės sklypo atidalijimas natūra nėra įmanomas. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog reikšdama šį priešieškinio reikalavimą ji siekia padidinti savo turimą šio sklypo dalį, kad ateityje būtų pagerintos naudojimosi šiuo sklypu galimybės, teigė, kad galbūt šį sklypą ateityje norės naudoti atsakovės vaikai. Vis dėlto, šie atsakovės nurodyti argumentai niekaip nepagrindžia, jog aptariamo žemės sklypo atidalijimas natūra nėra galimas ir dėl to jo atidalijimas turi būti vykdomas sumokant piniginę kompensaciją ieškovui.

20. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pat teismo posėdžio metu šalių teiktų paaiškinimų matyti, kad nors naudojimosi (duomenys neskelbtini) esančiu turtu tvarka nėra nustatyta, tačiau atsakovė šiuo metu faktiškai naudojasi ir gyvena gyvenamojo namo dalyje, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o ieškovas faktiškai gyvena ir naudojasi gyvenamojo namo priestatu, kuris viešajame registre šiuo metu nėra įregistruotas. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad į gyvenamąjį namą yra du įėjimai, per vieną patenkama į priestatą, per kitą įėjimą galima patekti į atsakovės naudojamą namo dalį. Atsakovė šių aplinkybių iš esmės neginčijo, jas patvirtina ir byloje esanti gyvenamojo namo kadastrinių matavimų byla, kuri viešajame registre šiuo metu nėra įregistruota. Taigi ieškovo ir atsakovės šiuo metu faktiškai naudojamos gyvenamojo namo dalys yra izoliuotos viena nuo kitos, turi atskirus įėjimus, atskirus sanitarinius mazgus, šalys naudojasi skirtingomis namo dalimis, kurias naudojant galima išvengti tiesioginio tarpusavio bendravimo. Dėl to esant bendraturčių nesutarimams tiek dėl atidalijimo fakto, tiek dėl atidalijimo būdo, teismas pagal šioje byloje pateiktus įrodymus negali daryti išvados, jog ginčo nekilnojamojo turto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos daiktų paskirčiai nėra galimas.

21. Pažymėtina, kad šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus ir savo iniciatyva įrodymų nerenka, procesinė pareiga pagrįsti savo reikalavimus ir atsikirtimus tenka išimtinai šalims. Šioje byloje atidėdamas 2022 m. sausio 28 d. teismo posėdį, teismas pasiūlė atsakovei J. A. pateikti teismui papildomų įrodymų, kuriais grindžiamos jos nurodytos aplinkybės, jog ginčo nekilnojamojo turto atidalijimas natūra nėra galimas. Teismo posėdžio metu ieškovui nurodžius, kad turtas gali būti atidalijamas natūra, teismas ieškovui pasiūlė pateikti papildomus įrodymus dėl jo siūlomo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės varianto, pateikiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, projektinį pasiūlymą ar kt. Įrodinėjimo pareigą teismas dar kartą šalims priminė ir išaiškino 2022 m. sausio 31 d. nutartimi, pakartotinai pasiūlydamas atsakovei iki paskirto teismo posėdžio pateikti papildomus įrodymus, jog ginčo nekilnojamojo turto atidalijimas natūra nėra galimas, o ieškovui pasiūlydamas iki paskirto teismo posėdžio pateikti papildomus įrodymus dėl jo siūlomo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės varianto, pateikiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, projektinį pasiūlymą ar kt. Vis dėlto, atsakovė nesinaudojo teismo siūlymu ir neteikė į bylą jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad turto atidalijimas natūra šiuo atveju nėra galimas. Savo ruožtu ieškovas taip pat nepasinaudojo teismo siūlymu pateikti papildomus įrodymus dėl jo siūlomo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės varianto, pateikiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, projektinį pasiūlymą ar kt., taip pat nereiškė jokių su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu ir disponavimu susijusių reikalavimų (išskyrus reikalavimą dėl tvoros pašalinimo), neprašė nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, neteikė į bylą jokių su tuo susijusių įrodymų. Teismų praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu atsakovas neteiktų tinkamai parengto turto atidalijimo / naudojimosi turtu tvarkos nustatymo projekto, o ieškovei neįrodinėjant, kad atidalijimas natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai nėra galimas ir / ar kad atidalijimo kaštai neproporcingai dideli, būtų pagrindas ieškinį ir priešieškinį atmesti, o ne atidalinti bendrąją nuosavybę, vienam iš bendraturčių išmokant kompensaciją pinigais (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-502-1120/2021 23 punktas).

22. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, jog atsakovė šioje byloje nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atidalijimas natūra nėra galimas be neproporcingos žalos šių daiktų paskirčiai bei sudarančių pagrindą taikyti jos siūlomą išimtinį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą – atsakovei priteisiant visą ieškovo nuosavybės teise turimą ginčo turtą natūra, o ieškovui išmokant piniginę kompensaciją. Prašydamas atmesti priešieškinį, ieškovas šioje byloje taip pat tik deklaratyviai nurodė, jog turtas galėtų būti atidalintas natūra, tačiau nepateikė jokių konkrečių turto atidalijimo natūra pasiūlymų, tinkamai parengto turto atidalijimo natūra projekto, patvirtinančio atidalijimo realią galimybę ir tokio atidalijimo kaštus, neprašė nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, neteikė į bylą su tuo susijusių įrodymų.

23. Be jau anksčiau aptartų argumentų, šioje byloje sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atidalijimo atsakovės prašomu būdu, būtina įvertinti tai, kad gyvenamasis namas yra rekonstruotas, o jo esamas faktinis plotas bei kiti šį daiktą charakterizuojantys duomenys neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotų šio nekilnojamojo daikto duomenų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Nekilnojamojo turto registre yra registruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas nurodytas 189,17 kv. m., iš jo 64,50 kv. m. sudaro gyvenamasis plotas. Nekilnojamojo turto registre taip pat nurodyta žyma apie tai, jog yra vykdoma šio gyvenamojo namo rekonstrukcija. Ieškovas 2022 m. kovo 1 d. pateikė teismui 2021 m. birželio 26 d. gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylą (pateikta kartu su DOK-4987), iš kurios matyti, jog 2021 m. gegužės 24 d. buvo atlikti ginčo namo kadastriniai matavimai ir nustatyti jo kadastriniai duomenys. Kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad faktinis namo plotas šiuo metu sudaro 337,52 kv. m., iš kurių tik 189,17 kv. m. sudaro Nekilnojamojo turto registre įregistruotas namo plotas, o 148,35 kv. m. ploto šiuo metu nėra įregistruota. Tokia faktinė situacija susiklostė dėl to, jog namo rekonstrukcijos metu buvo pastatytas priestatas, kuris šiuo metu nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl esamas faktinis gyvenamojo namo plotas (337,52 kv. m.) nesutampa su Nekilnojamojo turto registre įregistruotu namo plotu (189,17 kv. m.). Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog priestatas buvo pradėtas statyti dar esant gyvam ieškovo ir atsakovės tėvui.

24. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė ir jos atstovas akcentavo, kad priešieškiniu prašoma atidalinti tik Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamojo namo patalpas, kurių bendras plotas yra 189,17 kv. m. Teismo posėdžio metu tiek atsakovė, tiek atsakovės atstovas teigė, kad priešieškinio reikalavimai nėra tikslinami dėl to, jog atsakovė šioje byloje neprašo atidalinti priestato, šis priestatas nėra įteisintas, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir negali būti laikomas gyvenamojo namo dalimi. Atitinkamai ir priešieškinyje nurodyta kompensacija už turto atidalijimą yra apskaičiuota tik už Nekilnojamojo turto registre įregistruotos namo dalies atidalinimą. Teismas pažymi, kad nors dalis gyvenamojo namo nėra įregistruota, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog faktinis gyvenamojo namo plotas po rekonstrukcijos yra padidėjęs beveik dvigubai, prie namo pastatytas priestatas yra faktiškai naudojamas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad neįregistruotame priestate šiuo metu gyvena ne tik ieškovas, bet ir trečiasis asmuo R. A.. Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, jog minėtas priestatas nėra gyvenamojo namo dalis, nes kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2021 m. birželio 26 d. buvo parengta kadastrinių matavimų byla, kurioje aptariamas priestatas nurodomas kaip gyvenamojo namo sudėtinė dalis, taip pat dar 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo parengta deklaracija apie ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijos užbaigimą, kurioje bendras rekonstruoto gyvenamojo namo plotas nurodomas 335,30 kv. m., iš jo gyvenamasis plotas sudaro 164,5 kv. m., t. y. 100 kv. m. didesnis gyvenamasis plotas lyginant su Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Iš teismo posėdžio metu šalių teiktų paaiškinimų matyti, jog turto registravimo procedūros nebuvo užbaigtos tarp šalių iškilus ginčams, be kita ko, ir dėl to, kam ir kokia dalimi priklauso gyvenamojo namo priestatas.

25. Taigi nors po rekonstrukcijos pasikeitę gyvenamojo namo duomenys nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau tai nepaneigia fakto, jog priestatas, kaip gyvenamojo namo sudėtinė dalis, faktiškai yra pastatytas, jis yra pastatytas ant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios žemės, šiame priestate gyvena tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo. Teismo vertinimu, tinkamai neužbaigus atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos įregistravimo procedūros, esant ginčui nustatyta tvarka neišsprendus bendraturčių nuosavybės teisės dalių į visą gyvenamąjį namą klausimo, šioje byloje negali būti išspręstas nei gyvenamojo namo atidalijimo, nei naudojimosi šiuo nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo klausimai. Pažymėtina, kad atsakovės priešieškiniu prašomas taikyti bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos būdas – dalies gyvenamojo namo atidalijimas – nebūtų suderinamas su atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neišsprendus ginčo dėl kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio dalies tam tikros dalies atidalijimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007), todėl tai turi būti įgyvendinama tik tada, kai yra nustatomos visos kiekvienam bendraturčiui tenkančios dalys bendrojoje nuosavybėje, nes kitu atveju, likus nepadalytoms patalpoms, nebūtų pasiekiamas CK 4.80 straipsnyje įtvirtinto atidalijimo instituto rezultatas. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-33-278/2020).

26. Šioje byloje šalys nereiškė reikalavimų dėl nuosavybės teisės pripažinimo į neįregistruotas gyvenamojo namo dalis, teismo posėdžio metu aiškiai akcentuodamos, jog nei atsakovė, nei ieškovas neprašo atidalinti Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos gyvenamojo namo dalies, todėl teismas neturi pagrindo šio klausimo spręsti savo iniciatyva. Teismo vertinimu, dalies gyvenamojo namo atidalijimas atsakovės pasiūlytu būdu, kai būtų paliekama neatidalintų neįregistruotų gyvenamojo namo patalpų, sudarytų prielaidas naujiems šalių ginčams kilti, juolab, kad prašomas atidalinti gyvenamasis namas yra vienintelė tiek ieškovo, tiek atsakovės gyvenamoji vieta. Pažymėtina ir tai, kad neišsprendus gyvenamojo namo dalies (priestato) nuosavybės teisės bei atitinkamų jos dalių klausimo, nėra pagrindo atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kuriame yra pastatytas ginčo namas. Kiti žemės sklype esantys statiniai, kuriuos prašoma atidalinti (dalis pastato – tvarto, dalis kitų inžinerinių statinių – šulinio) taip pat yra neatsiejamai susiję su gyvenamuoju namu ir sudaro bendros namų valdos dalį, todėl nesant galimybės atidalinti gyvenamojo namo, atitinkamai ir pagalbinio pobūdžio sklype esančių statinių dalies atidalijimas nėra tikslingas ir racionalus. Dėl to teismas konstatuoja, kad atidalijimo siekianti atsakovė šioje byloje neįrodė, kad jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, atitinka racionalumo, tikslingumo principus ir kad jis nepažeis kitų bendraturčių, šiuo atveju – ieškovo, teisių ir teisėtų interesų.

27. Įvertinus byloje esančią medžiagą ir anksčiau nurodytų argumentų visumą, atsakovės priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę pašalinti tvorą

28. Ieškovas ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę savo sąskaita ir jėgomis per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti ir išsikelti tvorą bei pamatus iš ieškovui, atsakovei bei tretiesiems asmenims R. A. ir K. N. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o to nepadarius per nustatytą terminą – paskirti atsakovei 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną ieškovo naudai. Atsakovė su ieškovo reikalavimu nesutinka ir nurodo, jog esama tvora niekaip nepažeidžia ieškovo teisėtų interesų, be to, atsakovė tvoros statybą žodžiu buvo suderinusi su visais bendraturčiais dar iki tvoros statybos pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra atmetamas ir dėl to šalys ir toliau lieka (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo bendraturčiai, byloje spręstinas klausimas dėl žemės sklype atsakovės pastatytos tvoros teisėtumo.

29. Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.1 punkto nuostatomis, nuo 1 m iki 2 m aukščio tvora laikoma I grupės nesudėtingu statiniu, kuriam pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedo nuostatas statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad tais atvejais, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, statinio statytojas privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus. Ši specialioji statybos teisės santykius reglamentuojanti norma detalizuoja bendrąją taisyklę, pagal kurią nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), taip užtikrinant galimybę bendro daikto kiekvienos dalies savininkui turimą nuosavybės teisę įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą statyti statinį suteikia galimybę bendraturčiui išreikšti savo poziciją dėl statybos, nurodyti galimus savo teisių pažeidimus ir suderinti savo interesus su statytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-378/2016).

30. Byloje nustatyta, kad ieškovas Ž. A., atsakovė J. A., tretieji asmenys R. A., K. N. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo R. A. minėto žemės sklypo savininkai tapo 2017 m. sausio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, kai ginčo turtą paveldėjo po tėvo mirties. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad naudojimosi paveldėtomis žemės sklypo dalimis tvarka nėra nustatyta, todėl visomis šalių ir trečiojo asmens paveldėtomis žemės sklypo dalimis bendraturčiai naudojasi bendrai. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčo žemės sklype yra pastatyta tvora su pamatais ir varteliais, kurios aukštis apie 1,5 m, bendras ilgis – apie 14,6 m. Ši tvora ir jos parametrai buvo užfiksuoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, prie kurio yra pridėta ir šios tvoros fotofiksacija. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tvoros statytoja buvo atsakovė J. A.. Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog atsakovė žemės sklypo bendraturčių rašytinių sutikimų tvorai statyti nėra gavusi. Šios faktinės aplinkybės yra užfiksuotos atsakovės J. A. 2020 m. gruodžio 23 d. statybų inspekcijai pateiktame paaiškinime, šių aplinkybių atsakovė neginčijo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Ieškovas nurodė, kad atsakovė tvorą pastatė 2018 m. birželio mėnesį. Atsakovė tiksliai negalėjo nurodyti, kada tvora buvo pastatyta ir teigė, jog tai galėjo būti apytiksliai 2017 metais. Abi ginčo šalys patvirtino, jog tvora buvo pastatyta po to, kai žemės sklypas buvo paveldėtas po jų tėvo mirties.

31. Remiantis anksčiau aptartomis teisės aktų nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) atsakovės pastatyta tvora laikytina I grupės nesudėtingu statiniu. Ši aplinkybė nurodyta ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte. Vadinasi, ginčo tvorai statyti statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, tačiau prieš pradėdama tvoros statybos darbus, atsakovė privalėjo gauti žemės sklypo bendraturčių, t. y. ieškovo ir trečiųjų asmenų R. A. bei K. N., rašytinius sutikimus tvorai statyti. Tokia atsakovės pareiga kilo iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo. Atsakovė šioje byloje neginčijo, jog rašytiniai bendraturčių sutikimai tvorai statyti nebuvo gauti.

32. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė tvirtino, kad dar iki tvoros statybos pradžios ji buvo gavusi visų žemės sklypo bendraturčių žodinius sutikimus tvorai statyti, taip pat nurodė, jog ieškovas matė tvoros statybos darbus, tačiau niekada jiems neprieštaravo. Vertindamas šiuos atsakovės atsikirtimus, teismas, visų pirma, atsižvelgia į tai, jog byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių žodinį ieškovo sutikimą ginčo tvorai statyti, o bylos nagrinėjimo metu ieškovas neigė davęs tokį sutikimą ir teigė, jog tvoros statyba su juo nebuvo derinama. Aplinkybę, jog ieškovas nesutinka su tvoros statyba ir jos buvimu žemės sklype rodo ir tai, jog ieškovas iš pradžių su skundu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, o vėliau ir į teismą dėl be jo sutikimo bendrame žemės sklype pastatytos tvoros. Nors teismo posėdžio metu tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo R. A. tvirtino, jog prieš tvoros statybą atsakovė buvo gavusi sklypo bendraturčių žodinius sutikimus, tačiau įvertinus tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo R. A. turi priešingą teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, taip pat tai, jog ieškovo ir trečiojo asmens santykiai yra konfliktiški, vien atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimai šiuo atveju negali būti laikomi pakankamais šiai faktinei aplinkybei pagrįsti. Teismas buvo patenkinęs atsakovės prašymą dėl liudytojų V. V., J. K., J. A. apklausos atsakovės atsikirtimams dėl tvoros statybos aplinkybių pagrįsti, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė atsisakė savo prašymo ir šių liudytojų apklausti nebeprašė, kitų įrodymų apie ieškovo sutikimą statyti tvorą teismui nepateikė.

33. Atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta imperatyvaus pobūdžio taisyklė, įpareigojanti statytoją iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus. Tai reiškia, jog negavus bendraturčių rašytinio sutikimo atlikti statybos darbus, tokių darbų atlikimas negali būti laikomas teisėtu. Tokios pozicijos aptariamu klausimu laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-792-777/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-41-567/2019). Vien atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovas tvoros statybos metu neprieštaravo ir nereiškė jokių pretenzijų, įvertinus vėlesnius ieškovo veiksmus kreipiantis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją bei teismą, savaime negali būti laikoma jo sutikimu tokios tvoros statybai. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nesilaikė imperatyvaus teisės aktuose nustatyto reikalavimo gauti rašytinį bendraturčių sutikimą, atsakovė kartu prisiėmė riziką, jog kilus bendraturčių ginčui dėl tokio sutikimo (ne)buvimo, jai teks pareiga įrodyti tokio sutikimo gavimą ir atitinkamai neigiamos tokios procesinės pareigos neįvykdymo pasekmės. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, jog atsakovė byloje neįrodė, kad ginčo tvora buvo statoma turint ieškovo, kaip žemės sklypo bendraturčio, sutikimą.

34. Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovės atsikirtimais, jog žemės sklype esanti tvora niekaip nepažeidžia ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog tvora atriboja žemės sklypo dalį, per kurią gali būti patenkama į atsakovo faktiškai naudojamą gyvenamojo namo dalį. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad dėl esamos tvoros jis negali apeiti apie savo gyvenamąjį namą, negali patekti į namo dalį, kurioje yra elektros skaitiklis, negali parsivežti malkų, tvoros varteliai dažnai būna užrakinti. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog tvora įrengta su varteliais, kurie galbūt ne visada būna užrakinti, savaime nereiškia, jog tvoros buvimas, nesant sklypo bendraturčio sutikimo, nevaržo ieškovo, kaip sklypo savininko, teisių. Nagrinėjamu atveju dėl įrengtos ginčo tvoros ieškovas, būdamas žemės sklypo bendraturtis ir turėdamas lygiavertę ir vienodą kartu su kitais sklypo savininkais teisę spręsti dėl bendro žemės sklypo naudojimo, įskaitant ir nesudėtingų inžinerinių statinių statybos, negali laisvai prieiti iki konkrečios žemės sklypo dalies jo pageidaujamu būdu ir ta dalimi atitinkamai naudotis ir ją valdyti, todėl tai reiškia ieškovo, kaip žemės sklypo bendraturčio, teisių pažeidimą.

35. Teismas taip pat nesutinka ir su atsakovės atstovo nurodytais argumentais, jog šiuo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis, pagal kurią rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektui nebuvo pateikta pretenzijų, skundų ar pranešimų. Pažymėtina, kad ši teisės norma galiojo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo tvora pastatyta jau po to, kai šalys tapo žemės sklypo bendraturčiais. Iš kartu su ieškiniu pateiktos UAB „Kartografiniai projektai“ 2017 m. kovo 3 d. darytos statinio nuotraukos matyti, jog tuo metu ginčo tvora dar nebuvo pastatyta. Vadinasi, nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata.

36. Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir anksčiau nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, jog ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas – atsakovė įpareigotina savo lėšomis pašalinti iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), jame esančią 1,5 m aukščio ir 14,6 m ilgio tvorą su pamatais. Šiems veiksmams atlikti nustatytinas 1 mėnesio terminas, kuris, įvertinus įpareigojimo pobūdį, teismo nuomone, yra pakankamas. Teismo nustatytu terminu atsakovei nurodyto įpareigojimo neįvykdžius, atsakovei nustatytina 10 Eur dydžio bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną (CPK 273 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovo ieškinys yra patenkinamas, o atsakovės priešieškinis atmetamas, ieškovas įgijo teisę į šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Patenkinus ieškinį ir atmetus priešieškinį, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neatlyginamos.

38. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad už ieškiniu reiškiamą reikalavimą ieškovas sumokėjo 75 Eur dydžio žyminį mokestį, patyrė 120 Eur turto vertinimo išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ieškovas taip pat pateikė įrodymus apie patirtas 1 800 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš viso ieškovas šioje byloje patyrė 1 995 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, ieškinio ir priešieškinio forma šalių pareikštus reikalavimus, ieškovo atstovo teiktų procesinių dokumentų kiekį, jo dalyvavimą teismo posėdžiuose, teismas pripažįsta, jog ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir nelaikytinos per didelėmis. Be to, ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, patenkinus ieškinį ir atmetus priešieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 995 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Įpareigoti atsakovę J. A. per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), jame esančią 1,5 m aukščio ir 14,6 m ilgio tvorą su pamatais, o per nustatytą terminą šio įpareigojimo neįvykdžius – nustatyti atsakovei J. A. 10 Eur dydžio baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną.

Atmesti atsakovės J. A. priešieškinį ieškovui Ž. A. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Priteisti ieškovui Ž. A. iš atsakovės J. A. 1 995 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.