- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-33-278/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03232-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- L. Š.
- Trečiasis asmuo
- S. Š., G. Š., O. Š., I. Š., V. Š., L. V., V. V.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Š. ir atsakovės L. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1287-494/2019 pagal ieškovės M. Š. ieškinį atsakovei L. Š., tretiesiems asmenims S. Š., G. Š. (G. Š.), O. Š. (O. Š.), I. Š. (I. Š.), S. Š. (S. Š.), V. Š. (V. Š.), L. V., V. V. (V. V.), institucijai teikiančiai išvadą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės L. Š. priešieškinį dėl žemės sklypo ir pastato – viralinės naudojimosi tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. Š. prašė teismo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove L. Š. valdomą turtą – priteisti jai asmeninės nuosavybės teise atsakovei priklausančius 1/10 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ ūkinio pastato-viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ kitų statinių-lauko tualetą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovei L. Š. priteisiant 4 050 Eur piniginę kompensaciją už atidalintą turtą.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1976 metų. 2006 m. mirus vyrui V. Š., jų vaikai paveldėjo vyro valdomo turto dalis. Teigė, kad atsakovė L. Š. nuosavybės teise valdo 1/10 d. 0,1561 ha bendro ploto žemės sklypo, ½ d. ūkinio pastato-viralinės ir ½ d. lauko tualeto, o jai nuosavybės teise priklauso 1161/3122 d. žemės sklypo, 500/1000 d. gyvenamojo namo bei po ½ d. ūkinio pastato-viralinės ir lauko tualeto. Teigė, kad iki 2015 metų paveldėtu turtu atsakovė L. Š. nesirūpino ir tik vėliau, į jai priklausančią ½ d. pastato-viralinės dalį leido įsikelti dukters L. V. šeimai. Nurodė, kad šalia viralinės buvo pastatytas priestatas – mūrinis garažas, kuris buvo naudojamas bendroms visų turto bendrasavininkų reikmėms, tačiau jį savavališkai užėmė atsakovė L. Š.. Tvirtino, kad tiek ji, tiek kiti bendraturčiai atsakovės bei jos dukters L. V. yra nuolat terorizuojami, tarp šalių kyla nuolatiniai konfliktai, be to, be bendraturčių oficialaus leidimo buvo pradėtos nelegalios statybos, be projekto pastatytas viralinės priestatas, malkinė, kuri uždengė namo kambario langus, padaryta kanalizacija, kurios šulinys išeina tiesiai į daržą, prisijungta prie elektros laidų, vandens vamzdžių, nors už visa tai moka ji.
3. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad jai priklauso didesnė turto dalis bei į tai, kad, iš esmės turtas yra jos užgyventas ir pastatytas, ir nėra galimybės atidalyti atsakovei priklausančios turto dalies natūra, tinkamiausias atidalijimo būdas, nepažeidžiantis bendraturčių teisių bei teisėtų interesų, nepadarantis neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tuo pačiu sumažinant bendraturčių skaičių, palengvinant turto valdymą, būtų 4 050 Eur kompensacijos atsakovei už jos turimą turto dalį išmokėjimas, o atsakovės turimą turto dalį priteisiant jai.
Šalies argumentai
4. Atsakovė L. Š. ieškinį prašė atmesti, o priešieškiniu prašė teismo nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu pagal 2017-10-10 UAB „Geosritis“ matininkės J. C. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą (toliau - žemės sklypo naudojimosi tvarka), kuris papildytas aiškinamuoju raštu, kuriame išskirtos keturios atskiros naudojimosi sklypu dalys bei nustatyti naudojimosi tvarką pastatu-viraline pagal 2017-09-04 UAB „Geosritis“ matininkės J. C. sudarytą naudojimosi tvarkos projektą, pagal kurį M. Š., nuolatiniam naudojimuisi, atskirai nuo bendraturtės skirtinos naudojimuisi patalpos, pažymėtos plane 1-1 - 2,81 m², 1-2 - 1,95 m², 1-3 - 2,78 m², 1-4 - 20,86 m², iš viso: 28,43 m², o jai, atsakovei L. Š., nuolatiniam naudojimuisi, atskirai nuo ieškovės, naudojimuisi skirtinos patalpos, pažymėtos plane 1-5 - 22,15 m², 1-6 - 2,37 m², 1-7 -1,91 m², 1-8 - 4,02 m², iš viso: 33,45 m².
5. Nurodė, kad jos dukrai L. V. nusprendus apsigyventi ginčo nekilnojamajame turte, buvo padarytas remontas, nupirktas vandens šildytuvas, įmontuotas šildymo katilas, pakeisti langai, nes iki tol pastate buvo garažas be langų. Teigė, kad patalpų įrengimui išleido apie 50 000 Lt – savo vardu buvo paėmusi 6 000 Lt (1 737,72 Eur) paskolą iš darbovietės bei 10 000 Lt (2 896,20 Eur) kreditą iš AB „Citadele“ banko. Nurodė, kad pablogėję šalių tarpusavio santykiai negali būti laikomi teisėtu pagrindu iškeldinti jos dukrą iš gyvenamosios vietos ar priverstinai atimti iš jos, atsakovės, nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teigė, kad sutiktų parduoti ieškovei jai priklausančią žemės sklypo ir statinių dalį už 40 000 Eur.
6. Ieškovė M. Š. su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad įgyvendinus atsakovės pasiūlymą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bus žymiai apribotos jos nevaržomas naudojimasis visu turtu, kas kels nepatogumus ir ginčus tarp bendrasavininkų. Teigė, kad atsakovė sąmoningai nuslepia, kad pastatas-viralinė yra savavališkai rekonstruota, jos paskirtis nėra gyvenamoji, siūlomas naudojimosi tvarkos nustatymas gali būti būdas įteisinti atsakovės neteisėtus veiksmus, t. y., negyvenamąsias patalpas paversti gyvenamosiomis. Nurodė, kad sutiktų atsakovei sumokėti pusę nurodytos 18 500 Eur sumos, t. y., 9 250 Eur, kuria buvo įvertinta viralinė, sudarant pastatų draudimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-04-03 sprendimu ieškinys ir priešieškinys atmesti, iš šalių valstybei priteista po 10,19 Eur pašto išlaidų.
8. Teismas nustatė, jog ieškovė M. Š., atsakovė L. Š. ir tretieji asmenys S. Š., G. Š., O. Š., I. Š., S. Š., V. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): 0.1561 ha ploto žemės sklypą, kurio 1161/3122 priklauso ieškovei M. Š., 1/10 d. - atsakovei L. Š. ir tretiesiems asmenims: S. Š. ir G. Š. po 1/20 d., O. Š. – 200/1561 d., I. Š., S. Š., V. Š. po 1/10 d. bei 176,38 m² bendro ploto gyvenamąjį namą, kurio 500/1000 d. priklauso ieškovei M. Š. ir tretiesiems asmenims: G.. Š. 111/2000 d., S. Š., I. Š., S. Š. po 111/1000 d., o V. Š. – 167/1000 d.. Be to, ieškovė M. Š. ir atsakovė L. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis – po ½ dalį valdo 68 kv.m ploto pastatą –viralinę, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (lauko tualetą).
9. Nustatė, kad 2014-04-04 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad statinys (jo dalis) garažas (toliau - garažas), išorės matmenys (statinio dalies apibūdinimas) – 6,10 m x 6,10 m, vieno aukšto, aukštis 3,3 m, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas savavališkai (nustatytų pažeidimų padarymo laikas 2013 m. rugpjūčio mėn.), statytojui S. Š. nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies) garažas < .......> statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, taip pat nurodyta, kad tai naujo statinio statyba, statinys nesudėtingas, darbai vykdomi ūkio būdu, statybą leidžiančio dokumento – žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų – nėra, tuo pažeisti Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 2 p., 23 str. 1 d. 5 p., 23 str. 28 d., Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.1 ir 33.2 p.: kadastro žyma apie savavališką statybą įrašyta VĮ Registrų centras duomenyse. Atsakovės pateiktame 2017-10-10 UAB „Geosritis“ matininkės J. C. parengtame žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekte, pagal kurį prašoma nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu ir statiniais, Aiškinamąjame rašte nurodyta, jog viralinė 2I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo rekonstruota. Ginčo tarp šalių dėl to, kad aukščiau nurodytas savavališkai pastatytas garažas yra pastatytas kaip viralinės priestatas, kuris užfiksuotas ir 2017-10-11 antstolio R. V. faktinių aplinkybių protokole, tarp šalių nekilo.
10. Teismas pažymėjo, jog taikant atidalijimo būdą, kai vienai šaliai priteisiama kompensacija pinigais yra privalu motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra nėra įmanomas. Konstatavo, jog tokių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė oficialių įrodymų, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra nedalus. Be to, nurodė, kad ginčo šalys siekia atidalinti ir nustatyti naudojimosi tvarką ūkiniu pastatu - viraline, prie kurios yra savavališkai pastatytas priestatas ir kuris nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, kuriame gyvena atsakovės L. Š. dukra L. V. su šeima.
11. Atsižvelgęs į tai, jog viralinės priestato, kurį siekiama atidalinti, savavališka statyba nėra įteisinta, jis nėra nugriautas, duomenų, kad priestatas bus nugriautas ateityje, į bylą nepateikta, darė išvadą, kad neišsprendus ginčo dėl kiekvienam viralinės bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio tam tikros dalies atidalijimo. Nurodė, kad žemės sklypas turi būti atidalijamas kartu su statinio atidalijimu.
12. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Šių aplinkybių pagrindu sprendė, kad negali būti tenkinamas nei ieškinys dėl atidalijimo, nei priešieškinys dėl naudojimosi tvarkos turtu nustatymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė M. Š. prašo panaikinti 2019-04-03 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
14. Teigia, kad sprendimas dėl ieškinio atmetimo yra neteisėtas, nepagrįstas ir formalus, teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino pateiktus įrodymus – dėl dalies jų nepasisakė ir jų įrodomojo turinio nevertino, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Nesutinka su teismo argumentais, kad nėra įrodžiusi, jog ginčo nekilnojamasis turtas yra nedalus ir mano, jog ieškiniu įrodė aplinkybes dėl kurių parinko būtent tokį atidalijimo būdą. Teismo nurodytas ieškinio atmetimo argumentas yra niekinis ir neatspindi bylos esmes.
16. Pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių santykiai yra konfliktiški, todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės šiuo atveju yra geriausia nuosavybės teisės įgyvendinimo išraiška ir atidalijimo būdas parinktas tinkamai. Šias aplinkybes patvirtina tiek informacija iš policijos, tiek trečiųjų asmenų parodymai.
17. Byloje nustatyta, kad atsakovė negyvena jai priklausančios viralinės dalyje, žemės sklypu nesinaudoja, t. y., jai minėtas turtas reikalingas tik tam, kad jame gyventų jos dukros šeima. Nurodo, kad iš atsakovės paaiškinimų matyti, jog ji sutinka minėtą turtą perleisti, sumokėjus apie 50 000 Eur kompensaciją, kas leidžia daryti išvadą, jog susiklosčiusi situacija būtina atsakovei tik tam, kad gautų tam tikrą pinigų sumą, o minėtas turtas jai iš esmės nereikalingas.
Šalies argumentai
18. Akcentuoja, kad viralinės priestato savavališką statybą atliko būtent atsakovė, statyba nebuvo ir nėra teisiškai įregistruota, tuo tarpu ieškiniu prašė atidalinti ½ d. viralinės pastato pagal VĮ Registro centro nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis, t. y., ieškinyje nėra reikalavimo atidalinti nelegaliai (savavališkai) atsakovės pastatytą priestatą, todėl teismas nepagrįstai laikosi pozicijos, kad neišsprendus ginčo dėl kiekvienam viralinės bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio tam tikros dalies atidalijimo, nes toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Teismas faktiškai peržengė bylos nagrinėjimo ribas pasisakydamas dėl savavališkai pastatyto viralines priestato, nes ji nereiškė tokio reikalavimo ir teismo nebuvo prašoma atidalinti savavališkai pastatytą objektą.
19. Be to, teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog šiuo atveju atidalijimas natūra nėra įmanomas, nes teisiniu keliu įteisinti viralinės dalis, kaip atskirai egzistuojančius atskirus nekilnojamo turto objektus galimybės nėra, išskyrus turto atidalijimą, nes pastato paskirtis yra ūkinė ir būtent toks minėto pastato naudojimosi būdas.
20. Tvirtina, kad teismas nevertino ir tos aplinkybė, kad atsakovė ir tretieji asmenys L. ir V. V. iš esmes ne tik pažeidžia bendraturčių teisės, bet ir savo neatsakingais, priešingais teisei veiksmais, sukėlė pavojingą situaciją turto saugumui, bendraturčių sveikatai ir net gyvybei, nes be jokių statybą leidžiančių dokumentų, projektų, kitų techninius reglamentus leidžiančių dokumentų savavališkai pastatė viralinės priestatą, pajungė elektrą, vandenį, įrengė šildymo katilą, kas savaime gali būti nelaimingo atsitikimo (pvz. trumpo sujungimo, gaisro ir t.t.) priežastimi.
21. Nurodo, kad sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų atmetimo faktiškai užkerta kelią įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatytą ir garantuotą teisę reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, teismas formaliais pagrindais atsisako ginti jos pažeidinėjamą teisę atidalinti turto dalį iš bendrosios nuosavybės.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimu į ieškovės M. Š. apeliacinį skundą atsakovė L. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
23. Nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovė nepasisako dėl vaikų interesų ir teisių, tačiau nurodo, jog nelegaliai pastatytas priestatas, faktiškai rekonstruota malkinė, padaryta kanalizacija, prisijungta prie elektros laidų, vandens vamzdžių. Tvirtina, kad patalpų įrengimas vyko penkerius metus, be jokių priekaištų, nes ieškovė buvo davusi žodinį sutikimą tokiems veiksmams atlikti bei pati nurodė kur reikia pravesti buitinių nuotekų vamzdyną.
Žemesnės instancijos teismas
24. Aplinkybė, kad ieškovei turtas priklauso nuo 1976 metų, nesuteikia jai išskirtinių teisių sprendžiant atidalijimo klausimą ir negali būti priežastimi atimti iš jos nuosavybę.
Atsiliepimas
25. Atsiliepimu į ieškovės M. Š. apeliacinį skundą tretieji asmenys S. Š., G. Š., O. Š., I. Š., V. Š. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo palaikantys apeliacinį skundą bei jame išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
26. Apeliaciniu skundu atsakovė L. Š. prašo panaikinti 2019-04-03 sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinys, priimti naują sprendimą ir priešieškinį patenkinti.
27. Teigia, kad sprendimas nepagrįstas, nes neišspręstas šalių ginčas. Nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog vienas iš nekilnojamojo turto įsigijimo pagrindų yra statinio statyba, bet tam reikalingos tam tikros sąlygos, numatytos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose. Tvirtina, kad akivaizdu, jog bendraturčių sutikimas rekonstruoti statinį buvo gautas, nes priestatas buvo pajungtas prie komunikacijų (elektra ir kt.) ir tik po konflikto dėl paveldimo turto situacija kardinaliai pasikeitė. Mano, kad pati statyba ūkio būdu vyko legaliai, visiems žinant ir pritariant, nes tai nesudėtingas statinys, o pati ieškovė gyvena viralinės pastate. Teigia, jog nėra svarbu tai, kad šiuo metu statinys nėra įteisintas, tačiau jis niekieno teisių nevaržo.
Atsiliepimas
28. Nurodo, kad viralinės priestate gyvena dukters šeima su dviem mažamečiais vaikais ir Institucijos, teikiančios išvadą šioje byloje, atsiliepime nurodoma, kad įrengtos patalpos yra tinkamos gyventi ne tik suaugusiems, bet ir jų mažamečiams vaikams, turi visus reikalingus patogumus. Teigia, kad tėvai V. neturi kito nekilnojamo turto ir atidalinant turtą pagal ieškinį, netektų gyvenamosios vietos, būsto, o tai prioritetiškai pažeistų vaikų teises, kas yra ribojama ir draudžiama.
29. Atsiliepimu į atsakovės L. Š. apeliacinį skundą ieškovė M. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai ir faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Apeliantės argumentai, kad neva buvo gautas bendraturčių, tame tarpe ir jos, ieškovės, sutikimas atlikti statybos darbus ir padidinti viralinės plotą, o taip pat apsigyventi ten atsakovės dukters šeimai, taip pat, jog gyvenimo sąlygas leidžia viralinėje gyventi šeimai su vaikais, neatitinka tikrovės, tai buvo paneigta bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad minėtas pastatas-viralinė yra savavališkai rekonstruota, nustatyta, jog tai yra savavališka statyba, viralinės paskirtis nėra gyvenamoji, o naudojimosi tvarkos nustatymas gali būti būdas įteisinti atsakovės neteisėtus veiksmus ir negyvenamosios paskirties patalpas paversti gyvenamosiomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliaciniai skundai atmestini.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas šalių apeliaciniais skundais, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
31. Byloje nustatyta, kad ieškovei M. Š. bei atsakovei L. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį 68 m² ploto pastato–viralinės, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualetas), esančių (duomenys neskelbtini), o minėtu adresu esantis 0,1561 ha ploto žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei M. Š. (1161/3122 d.), atsakovei L. Š. (1/10 d.) bei tretiesiems asmenims: S. Š. (1/20 d.), G. Š. (1/20 d.), O. Š. (200/1561 d.), I. Š. (1/10 d.), S. Š. (1/10 d.), V. Š. (1/10 d.). Ieškovė M. Š. prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove L. Š. valdomą turtą, jai priteisiant turtą natūra, o atsakovei išmokant piniginę kompensaciją. Priešieškiniu atsakovė L. Š. prašė nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu ir pastatu-viraline.
32. Pirmosios instancijos teismas atmetė šalių reikalavimus, konstatavęs, jog byloje esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo šalys siekia atidalinti ir nustatyti naudojimosi tvarką ūkiniu pastatu-viraline, prie kurios yra savavališkai pastatytas priestatas, neišsprendus ginčo dėl kiekvienam viralinės bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio tam tikros dalies atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo. Šalys nesutinka su minėtomis teismo išvadomis, prašo sprendimą panaikinti ir dėl jų pareikštų reikalavimų priimti naują sprendimą.
33. Vienas iš bendraturčio nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės dalį įgyvendinimo būdų, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). CK 4.80 straipsnio nuostatos numato, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą ir ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.
34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-559/2006; Nr. 3K-3-213/2011; Nr. 3K-3-347-248/2016).
35. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe ir taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y., bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011, 2012-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, kad niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
36. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
37. Kaip nurodyta aukščiau, ieškovė M. Š., siekdama, kad ginčo turtas būtų atidalintas jos nurodomu būdu – jai priteisiant visą atsakovės L. Š. nuosavybės teise turimą ginčo turtą natūra, o atsakovei išmokant piniginę kompensaciją, privalėjo pateikti įrodymus, jog nėra galimybės atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pirmiau minėtų aplinkybių net neįrodinėjo ir nepateikė jokių jas pagrindžiančių įrodymų, t. y., jokių kitų alternatyvių atidalijimo būdų net nesvarstė, išskyrus mokėtiną atsakovei kompensacijos dydį. Tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kas iš teiktų procesinių dokumentų turinio matyti yra pagrindinė ieškovės pasirinkto atidalijimo būdo priežastis, neleidžia spręsti esant pagrindui ginčo turtą atidalyti ieškovės M. Š. pageidaujamu būdu. Pažymėtina, kad tai, jog prašomo atidalyti pastato-viralinės paskirtis VĮ Registrų centre įregistruota kaip ūkinė, savaime nenulemia jo nedalumo natūra, ypač įvertinus aplinkybę, kad atsakovei priklauso ir 1/10 d. žemės sklypo iš bendro 0,1561 ha ploto. Be to, iš šalių teiktų paaiškinimų akivaizdu, kad ginčo objekto dalys šiuo metu yra valdomos iš esmės savarankiškai, nes atsakovei L. Š. nesutinkant su ieškovės siūlomos kompensacijos dydžiu ir pareiškus reikalavimą nustatyti naudojimosi tvarką ginčo turtu, ieškovė M. Š. prieštaravimų dėl naudojamų patalpų, jų dydžių neteikė.
38. Ieškovė nurodė, kad pastatas-viralinė, kurį prašoma atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra rekonstruotas. Iš atsakovės pateikto pastato naudojimosi tvarkos nustatymo projekto matyti, kad ieškovei siūloma nustatyti naudojimosi tvarką 28,43 m² dydžio patalpomis, o atsakovei – 33,45 m², kas sudaro iš viso 61,88 m². Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad pastatui-viralinei įregistruotas 68 m² užstatymo plotas, kas leidžia daryti išvadą, kad po rekonstrukcijos pastato užstatymo plotas yra pakitęs. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad nesant įregistruotų pastato - viralinės pakeitimų po rekonstrukcijos, atidalijimo klausimas negali būti sprendžiamas.
39. Nors ieškovė nurodo, kad ji neprašė atidalinti savavališkai pastatyto priestato, tačiau toks statinys jau yra pastatytas ir to nevertinti teismas negali. Be to, net ir darant išvadą, kad rekonstruoto pastato ploto pasikeitimas klausimo dėl atidalijimo išsprendimui esminės reikšmės neturi, byloje įvertintina aplinkybė, kad ieškovei priklauso dalis turto ir gyvenamajame name, kuriuo ji nesinaudoja, tuo tarpu atsakovei priklausančia turto dalimi naudojasi jos dukters šeima. Ieškovės M. Š. turima galimybė naudotis gyvenamajame name turimomis patalpomis, leidžia šalims išspręsti kylančius konfliktus. Įvertinus šias aplinkybes ir atsakovei nesutinkant su siūloma kompensacija, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ir dėl paminėtos aplinkybės atidalinti ginčo turtą ieškovės M. Š. prašomu būdu, nes tai pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus bei neatitiktų protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų. Esant minėtiems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės M. Š. ieškinio reikalavimus ir šioje dalyje keisti sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad turtas pačiai atsakovei nėra reikalingas, nėra pakankamas pagrindas turto atidalijimui siūlomu būdu, nes iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčo turtas yra reikalingas atsakovės šeimos nariams.
40. Pirmosios instancijos teismas netenkino ir atsakovės L. Š. priešieškinio reikalavimo dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo, konstatavęs, jog šalia pastato-viralinės yra savavališkai pastatytas garažas, kuriame gyvena tretieji asmenys L. V. ir V. V., todėl iki nėra išspręstas klausimas dėl kiekvienam viralinės bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, negalima spręsti ir šio reikalavimo. Teisėjų kolegija sutinka su minėta teismo išvada.
41. Kaip minėta aukščiau, atsakovei L. Š. nuosavybės teise priklauso ½ d. pastato -viralinės, ½ d. kitų statinių ir 1/10 d. 0,1561 ha žemės sklypo. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į jų dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir bendraturčių nesutarimus, priešingai ieškovės M. Š. bei trečiųjų asmenų teiginiams, atsakovė L. Š. turi teisę prašyti teismo nustatyti naudojimosi tvarką jai nuosavybės teise priklausančiu turtu.
42. Tačiau iš atsakovės L. Š. pateikto 2017-09-04 pastato-viralinės naudojimosi tvarkos nustatymo projekto matyti, kad ieškovei prašoma nustatyti naudojimosi tvarką 28,43 m² dydžio patalpomis, o atsakovei – 33,45 m², bendrame 61,88 m². Kaip minėta aukščiau, VĮ Registrų centro duomenimis, 2007-02-12 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu (1 t., b.l. 10; 2 t., b.l. 48), ginčo pastato-viralinės, kurio statybos pabaigos metai yra 1976, užstatymo plotas nurodomas 68 m². Iš byloje esančio 2014-04-04 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip nustatyta, yra surašytas trečiajam asmeniui S. Š. (2 t., b.l. 45-46) matyti, kad šalims bei tretiesiems asmenims priklausančiame žemės sklype konstatuotas nelegalus statinys, kuris apibudinamas, kaip garažas, kurio matmenys 6,10 m x 6,10 m, vieno aukšto, aukštis – 3,3 m.. Iš S. Š. paaiškinimo minėtame akte matyti, jog jis nurodė, kad statybai buvo gavęs kelių žemės bendrasavininkų sutikimus, o bylos duomenimis nustatyta, kad viralinės priestatu, kaip malkine, faktiškai nuo 2013 m., naudojosi tretieji asmenys. Pirmosios instancijos teismui S. Š. nurodė, kad minėtame statinyje šiuo metu gyvena V. šeima. Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad priešingai nei teigia ieškovė M. Š., pastato - viralinės priestato statyba buvo vykdoma trečiojo asmens S. Š. ir tik garažo vidaus rekonstrukcija, pritaikymas gyvenamajai patalpai, atliktas atsakovės lėšomis, tam nei M. Š., nei tretiesiems asmenims iš esmės neprieštaraujant. Tačiau neginčijamų duomenų kokie galutiniai valstybės institucijų sprendimai yra priimti po 2014-04-04 savavališkos statybos akto surašymo dėl pastato-viralinės remonto (rekonstrukcijos) darbų, byloje nėra pateikta. Kadangi įrašas VĮ Registrų centre apie savavališką statybą nėra panaikintas, darytina išvada, kad minėta statyba nėra įteisinta. Iš atsakovės L. Š. pateikto pastato - viralinės naudojimosi tvarkos nustatymo projekto matyti, kad viralinės priestatą prašoma skirti naudotis atsakovei. Įvertinus, kad po rekonstrukcijos pastato-viralinės dydis yra pasikeitęs, todėl neišsprendus ginčo dėl kiekvienam pastato bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, spręsti klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo tiek pastatu, tiek ir žemės sklypu, teismas neturėjo pagrindo.
43. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę, ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia (be kita ko), nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog šalims pagal atsakovės pateiktą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą siūlomos skirti dalys neatitinka jų turimų idealiųjų dalių, tiek pagal VĮ Registrų centro duomenis, tiek ir pagal L. Š. pateiktą naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo projektą.
44. Apeliantė L. Š. teigia, kad pastato-viralinės priestato statyba vyko legaliai, pritariant visiems bendraturčiams ir nors statinys neįteisintas, jis nepažeidžia niekieno teisių. Tačiau minėti teiginiai nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto teismo sprendimo, nes tik įteisinus savavališką statybą, teismas gali nustatyti bendraturčiam tenkančią idealiąją dalį statinyje ir nustatyti naudojimosi tvarką.
45. Kiti apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
46. Byloje nustatyta, kad apeliantės patyrė vienodas žyminio mokesčio už apeliacinius skundus išlaidas (po 100 Eur; 2 t., b.l. 159, 166), todėl atmetus jų skundus, šios bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos. Atsakovė L. Š. pateikė įrodymus, kad patyrė 200 Eur (2 t., b.l. 173) už atsiliepimo į ieškovės M. Š. apeliacinį skundą parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Įvertinus, kad M. Š. apeliacinis skundas atmetamas bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui L. Š. naudai iš ieškovės priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės L. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 100 Eur (vieną šimtą eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.