Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. I. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis yra sudaręs civilinę santuoką, turi vaikų. Prieš kelis mėnesius iki sienos perėjimo, su savo pažįstamu nutarė pradėti verslą. Užsiėmė restorano verslu nuomotuose patalpose. Prieš 10 dienų iki įvykio, jo kompaniono draugas atvyko į Sankt Peterburgą. Jis lankėsi jų kavinėje, jis prastai kalbėjo rusų kalba. Mano, kad jis yra arabas. Kartais, kai baigdavo darbą kavinėje, arabas paprašydavo jį pavežti iki banko ar dar kur. Jis pasirodė pasiturintis. Apie savo reikalus Sankt Peterburge arabas nepasakojo. Už tai, kad jį vežiodavo po miestą, jam gerai arabas mokėjo. Jam buvo malonu arabui padėti, praleisti su juo laiką. Po kurio laiko arabas jo paklausė, ar gali nuvažiuoti į Lietuvą. Jam pasakė, kad negali, nes neturi vizos. Arabas jo paklausė, ar ką nors pažįsta, kas tai gali padaryti. Kadangi tas žmogus turėjo pinigų, tai pamanė apie žmonos brolį. Jo žmonos brolis R. L. yra taksistas, tai nusprendė pasiūlyti darbą R. L., kurio paklausė ar jis gali nuvažiuoti į Lietuvą. Jam paaiškino visą situaciją, kad reikia pavežti žmogų ir kad jis gerai sumokės. R. L. sutiko vykti, nes jis turi vizą. Po kelių dienų atvyko arbas ir jam pasakė, kad turi žmogų, kuris gali jam padėti, pasakė, kad reikia viską aptarti. Arabas jam žemėlapyje parodė miestelį Lietuvoje. Vėliau jis R. L. viską parodė žemėlapyje. Apie pinigus dar nekalbėjo ir jie išsiskirstė. Dieną prieš pereinant sieną, jam paskambino tas žmogus, kuris sakė, kad iš Lietuvos važiuos į Vokietiją, kad sumokės 400 eurų ir, kad tai reikia padaryti šią naktį. Jam pasakė, kad reikia susitikti ir viską susitarti. Kai susitiko su juo, nuėjo į automobilį laukti R. L.. Paėmė iš arabo pinigus. Su R. L. susitiko prie internetinės kavinės apie 20 val. R. L. jis vienas parodė į kurią vietą reikia vykti. Ir perdavė jam iš arabo gautus 250 eurų. R. L. sakė, kad jo automobilyje trūksta gesintuvo ir vaistinėlės. Jam iš savo automobilio padavė vaistinėlę, gesintuvą jam nupirko benzino kolonėlėje. Jis po to nuvyko namo. Arabas jam pasakė, kad šią naktį per sieną eis žmonės. Paklausė, kodėl jiems reikia eiti į Lietuvą, jis pasakė, kad Lietuvoje prašys prieglobsčio. Todėl ir jis nutarė su jais pereiti sieną, nes turi daug problemų su teisėsauga. Žinojo iš interneto, kad Lietuva Rusijos piliečių neišduoda. Tai arabui pasakė, kad taip pat nori eiti kartu su jais. Kilo klausimas, su kuo reikės važiuoti, jei jis nuspręs pereiti sieną. Nusprendė, kad važiuos savo automobiliu, o arabas jo automobilį grąžins jo broliui. Grįžęs namo paskambino jam, privažiavo į sutartą vietą ir jį su dar dviem tamsiaodžiais pasiėmė. Pakeliui domėjosi apie kelią. Automobilyje sėdėjo arabas, apklaustas teisme liudytojas ir indas. Iš kalbos suprato, kad jie vyksta į Lietuvą. Privažiavus vieną iš miestų, arabas sėdo prie jo automobilio vairo ir vežė juos toliau. Jis sėdėjo keleivio vietoje, po to sužinojo, kad reikės pereiti sieną su Lietuvą. Jis arabo nieko neprašė, tik norėjo, kad jis parodytų ėjimo kryptį. Arabas parodė, kur reikia eiti. Arabui davė R. L. telefono numerį, kad galėtų su juo susisiekti. Jis su dviem tamsiaodžiais išėjo arabo nurodyta kryptimi. Jis ėjo priekyje, kadangi su kartu ėjusiais tamsiaodžiais bendrauti neturėjo apie ką. Nuėjęs šimtą metrų jų laukdavo. Priėjo vietą kur baigėsi kelias, sulaukė kitų kartu ėjusių užsieniečių. Kai jie priėjo bandė su jais išsiaiškinti į kurią pusę eiti, suprato, kad jie kelio taip pat nežino. Nusprendė eiti į priekį, o jie ėjo iš paskos. Ėjo pelkėmis, perėjo upę, suprato, kad yra kirtę sieną. Atsisuko į kartu ėjusius tamsiaodžius, nusišypsojo ir pasakė, kad jie jau Europoje, tačiau to tiksliai nežinojo. Buvo sunkus kelias, buvo pelkės, samanos, vanduo iki kelių. Jis suprato, kad R. L. laukia tų dviejų žmonių, su kuriais jis eina ir jam gali kilti problemos, kad jie yra nelegalai ir juos reikia vežti į Vokietiją. Pamanė, kad kai susitiks su R. L., pakalbės su juo ar verta juos vežti. Eidamas kelis kartus telefonu susisiekė su R. L., jo klausė kur jis. R. L. sakė, kad vyksta į Lietuvą. Savo situacijos jam nepasakojo. Manė, kad jei išeis į kelią paskambins R. L. ir paprašys, kad jis privažiuotu ir nuvežtų iki miesto kur gali prašyti prieglobsčio. Priėjo kelią, iš tolo pamatė bokštą. Matė tolumoje šviesą, tačiau buvo galima suprasti, kad ten miestas. Pakeliui pamatę bokštą, ėjo link jo, kai pamatė jį žybsint, tada įbėgo į pievą. Juos sulaikė pareigūnai. Nemanė, kad jie yra Lietuvoje, nes pareigūnai kalbėjo rusiškai. Prisistatė ne savo duomenimis, nes suprato, kad jei yra ne Lietuvoje, tai jį gali grąžinti atgal ir bus dar daugiau problemų.

Atsakant į klausimus D. I. nurodė, kad arabas kai žemėlapyje parodė miestelį Lietuvoje, jam pasakė, kad žmones reikės vežti iš kaimelio Lietuvoje į Vokietiją už 450 eurų ir grįžti atgal. Jis atlygio nesitikėjo, nors kai po miestą vežiodavo arabą visada iš jo gaudavo atlygį. 20 val. prie kavinės „Džiudai“ jis atvyko automobiliu „Honda Insight“, mėlynos spalvos, kur susitiko su arabu ir dar vienu asmeniu. Užėjo į kavinę, jam arabas parodė tą vietą, kur reikia važiuoti R. L.. Anksčiau arabas rodė kitą vietą, ji maždaug buvo netoliese tos pirmos parodytos vietos. Išėjome iš kavinės, ir ten laukė R. L.. Įsėdo į automobilį. Privažiavo R. L. su automobiliu Renault, pilkos spalvos. Su R. L. užėjo į kavinę, jam parodė tą vietą žemėlapyje, kurią nurodė jam arabas. Arabas su tuo kitu asmeniu liko jo automobilyje. Nuėjo į automobilį, kuriame sėdėjo arabas ir kitas vaikinas, paėmė 250 eurų iš arabo. R. L. stovėjo prie savo automobilio, jis buvo netoliese, nežino ar jis matė, ką jie darė automobilyje. R. L. su arabu nesuvedė. Po to 250 eurų perdavė R. L.. Degalinėje nupirko gesintuvą, už kurį mokėjo arabas, perdavė jį R. L. ir jis išvažiavo. Iš degalinės arabą nuvežė prie kavinės kur arabas jo paklausė, ar gali jį naktį nuvežti į užmiestį. Jis nenorėjo važiuoti, pasakė jam, kad gal rytoj, nes naktį važiuoti nenorėjo, tačiau arabas pasakė, kad reikia važiuoti būtent šiandien, nes žmonės eis per sieną, iš Rusijos į Lietuvą. Jam jis paskambino apie 24 val. Važiavo prie išvažiavimo iš miesto. Arabas jam buvo pasakęs prie kurio namo privažiuoti. Jis ir dar du minėti tamsiaodžiai užsieniečiai jo laukė sutartoje vietoje, jie įsėdo į jo automobilį. Arabas anksčiau nesakė, ką reikės vežti. Nežino už kokią pinigų sumą turėjo juos vežti. Mano, kad jų nuvežimą neturėjo gauti pinigų, nes turėjo eiti kartu su jais per sieną. Važiavo kartu su jais iki pasienio. Kai buvo paskutiniame mieste, jis su arabu pasikeitė vietomis. Arabas dar vairavo jo automobilį apie 30 kilometrų. Kai arabas sustojo, jis nurodė, kad tuo keliu reikia eiti. Jis sakė, kad reikės eiti 3-5 kilometrus, sakė, kad pereis upę ir už 1,5 kilometro bus miestas. Važiavo jo „Honda Insight“ mėlynos spalvos automobiliu, kuriame yra liukas. Arabui davė R. L. telefono numerį, kad su juo turėtų ryšį. Einant per sieną jis turėjo tik vieną telefoną, pinigų ir dokumentų neturėjo. Pradžioje eidamas manė, kad kartu su juo ėję du užsieniečiai žino kelią, bet suprato, kad jie kelio nežinojo, todėl ėjo pirmas. Skambino R. L., nes norėjo paklausti ar jis atvyko į Lietuvą, norėjo jam pasakyti, kad kai atvyks į Lietuvą, kad jis atvyktų ir jį paimtų. Kol ėjo su minėtais dviem žmonėmis, tai manė, kad kai išeis kur nors, tai paskambins R. L., ir paklaus ar jis Lietuvoje. Jis suprato, kad R. L. tikriausiai laukia su juo kartu einančių dviejų žmonių. R. L. skambino, tačiau jis nekėlė telefono, tai jam išsiuntė SMS žinutę. R. L. buvo nurodyta nuvykti į tam tikrą vietą, paimti du asmenis ir juos nuvežti į Vokietiją. O jei tie žmonės norės važiuoti kitur, tai turės susimokėti asmeniškai. Tai buvo R. L. darbas, todėl į tai jis nesikišo, nors jam šį darbą pasiūlė jis. Lietuvoje planavo eiti į bet kokią gyvenvietę, kreiptis į policiją, prašytis prieglobsčio dėl jo nepatogumų Rusijoje, nors namie turėjo darbą, gaudavo pinigų, turėjo automobilį, šeimą. Kai buvo sulaikytas, prisistatė kito asmens duomenimis, nes bijojo būti iš karto perduotas Rusijai. Apie planus prašytis prieglobsčio Lietuvoje R. L. nesakė, nes pats dar to nežinojo. R. L. nežinojo, kad jis bus Lietuvoje, manė, kad jis jį nuveš į gyvenvietę. R. L. skambino savo tikslais, o ne dėl kartu su juo ėjusių asmenų. Anksčiau R. L. tokio darbo nebuvo siūlęs. Jis pats iš to naudos jokios neturėjo. Jis tik sutarė su R. L., kad jam bus sumokėta 250 eurų kelionei į Vokietiją, 200 eurų už darbą, kurie bus sumokėti vėliau, kai R. L. grįš iš kelionės. Visus 250 eurų, kiek gavo iš arabo, jis perdavė R. L.. Kalba ėjo apie Vokietiją, kad ten reikia vežti keleivius, bet jei norės keleiviai važiuoti kitur, ten ir veš, už visą darbą bus sumokėta. Konkrečios vietos Vokietijoje nebuvo sutarę, viską turėjo nurodyti klientai. Jis nežino, į kurią Vokietijos vietą tiksliai reikėjo vykti. Jis turėjo telefoną su galimybe naudotis GPS signalais, bet navigacija nesinaudojo. Bandė, bet jam nepavyko prisijungti, nebuvo ryšio. Jis maždaug žinojo, kad ėjo link tos vietos, kur laukė R. L., kad tai ta vieta, todėl ir manė, kad tie du asmenys turi važiuoti su R. L.. Jis suprato, kad elgiasi blogai, kad tai neteisėti veiksmai, kad ir tie kartu su juo einantys asmenys daro blogai, kad R. L. turės vežti asmenis, neteisėtai kirtusius sieną, tačiau R. L. įtraukti į tai nenorėjo, nors toliau vedė tuos asmenis link R. L. automobilio, bet mano, kad tai dar nereiškė, kad R. L. juos būtų įsodinęs ir nuvežęs kur jie pasakys, nors ir dėl to specialiai atvyko į Lietuvą. Kai ėjo R. L. parašė SMS žinutę, kad žmonės tuoj ateis, kad žmonės išeis, lauk, nors nežinojo ar ateis tie žmonės ar ne. Tai parašė, kad R. L. neišvažiuotų. Kai buvo sulaikytas pareigūnams nesakė apie R. L.. Su juo kartu ėję du užsieniečiai visą laiką ėjo paskui jį, matyt jiems buvo pasakyta, kad jis juos ves, bet jam taip niekas nesakė. Jie visą laiką ėjo kartu, tų dviejų asmenų jis laukė, su jai nelabai ką kalbėjo, nes jie kalbėjo jam nesuprantama kalba. Nežino kaip R. L. būtų su jais susikalbėjęs ir susitaręs konkrečiai kur važiuoti į Vokietiją. R. L. laukė dviejų žmonių, jis nežinojo, kad jis irgi bus kartu. Kai jam arabas parodė vietas žemėlapyje, kurias jis vėliau parodė R. L., jis nekreipė dėmesio, kad pasienio ruožas, kad R. L. turėjo laukti nuošalioje vietoje. Jis suprato, kad daro nusikaltimą ir mano, kad būtų paaiškinęs R. L., kad kartu su juo atėję asmenys neteisėtai kirto sieną, jis būtų jų nevežęs. Į migracines tarnybas prašydamas prieglobsčio kreipėsi po kelių savaičių nuo sienos kirtimo. Su minėtasis dviem asmenimis tik ėjo kartu, jis jų nevedė, su jais ėjo apie 5 val., nes klaidžiojo, jiems padėjo jis. Jis nesuprato, kad organizuoja dviejų žmonių perėjimą per valstybės sieną.

Kaltinamasis R. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad Kaliningrade įsidarbino taksistu, gavo taksi automobilį, už kurio naudojimą jam reikėjo susimokėti. Veiklos metu buvo tokie atvejai, kai klientas išgėręs, jeigu nešvarus, gali sutepti automobilio saloną, ar elgiasi kažkaip iššaukiančiai, tokiu atveju jis atsisakydavo vežti tokius žmones. 25 dieną paskambino D. I. ir pasiūlė darbą kaip taksistui – nuvykti į Lietuvą ir kažkur nuvežti žmones. Tuo metu jokių tikslumų nebuvo. Pasakė, kad gali tai padaryti, turi vizą. 27 d. jam D. I. paaiškino, kad reikės nuvykti į Lietuvą, paimti klientus ir nuvežti į Vokietiją. Jis iš karto pasakė, kad nuvykti jam reikia kuro išlaidoms pinigų, iš savo sąskaitos kuro nepils. Jie susitiko, jam nurodė vietą „Internet“ kavinėje. Buvo susitikę dviese. Kažkokių tam tikrų nurodymų, kaip važiuoti, kur važiuoti, nebuvo, nurodė tik vietą. Į Vokietiją turėjo važiuoti pagal navigaciją, nes tikslaus kelio nežinojo. Kokie klientai, kokios tautybės, pavardžių ar vardų, nieko jam nesakė. Jei tuo momentu būtų pasakęs, kad bus nelegalai ar tamsiaodžiai, jis atsisakytų iš karto važiuoti. D. I. jam perdavė 250 eurų kuro išlaidoms. Pasakė, kad dar reikės vaistinėlės ir gesintuvo. Priėjo prie D. I. automobilio, jis ištraukė vaistinėlę iš bagažinės ir jam padavė. Kažkas buvo D. I. automobilyje. Kiek automobilyje buvo asmenų pasakyti negali. Per galinį automobilio langą matė, kad kažkas sėdėjo. Toliau jis su savo automobiliu, o D. I. su savo, nuvyko į degalinę. Ten jam nupirko gesintuvą. Ten matė, kad D. I. buvo su kažkokiu tamsiaodžiu žmogumi. Jis į tai nekreipė dėmesio, nes tai jo bendravimo ratas. Po to jie išsiskyrė ir jis apie 24 val. jis nuvažiavo į plovyklą. Kai nuplovė automobilį, jis nuvažiavo link Lietuvos pasienio. Privažiuojant sieną paskambino D. I.. Jis klausė, kur jis yra. Pasakė, kad pasienyje, nors dar buvo pakeliui. Kai kirto sieną, privažiavo nurodytą vietą. Palaukė 10 minučių. Toliau kaip taksistas galėjo klientų nelaukti. D. I. negalėjo prisiskambinti, telefonas neveikė, jam parašė SMS. Vykstant į Lietuvą neapskaičiavo savo jėgų, labai norėjo miegoti, todėl neišvažiavo, pasistatė automobilį iš kitos pusės ir atsigulė miegoti. Planas buvo atsikelti ir grįžti namo.

Į klausimus R. L. atsakė, kad D. I. sakė, kad bus du klientai ir juos reikės nuvežti į Vokietiją, į Berlyną. Kai tarėsi kur jam reikės važiuoti Lietuvoje, jam buvo nurodytos per Google maps dvi vietos. Nuo pasienio iki sutartos vietos buvo apie 2,5-3 km. Jo naudojamas automobilis „Renault Logan“, pilkos spalvos buvo be taksi skiriamųjų ženklų. Automobilis naudoja 92 benziną. D. I. jam perdavė 250 eurų ir vėliau pažadėjo perduoti dar 200 eurų. 250 perdavė „Internet“ kavinėje, o kada ir kur likusius pinigus turėjo perduoti, nežino. Grįžęs į Kaliningradą būtų paskambinęs ar būtų užvažiavęs pas D. I. į namus, to jie neaptarė. Kai būtų atėję pas jį asmenys, kuriuos jis turėjo vežti į Vokietiją, pirmiausia būtų paprašęs jų dokumentų. Jei būtų išėję tamsiaodžiai, tai neturėtų reikšmės ar jie legalūs, ar ne, vis tiek jų būtų nevežęs, nes jais nepasitiki. Darbe kitų klientų būdamas Kaliningrade dokumentų neprašo. D. I. buvo nurodęs, kad ateis du žmonės, jis neabejojo jo žodžiais, juo pasitikėjo, nemanė, kad kažkas neteisėta. D. I. skambino jam, kai jis buvo prieš pasienį. Kai buvo Lietuvos teritorijoje, jam D. I. atsiuntė kažkokią žinutę, turinio jis neprisimena, bet galėjo būti žinutė, kad du žmonės tuo ateis. Priklausytų nuo to, kas ateitų, ar būtų juos vežęs. Jeigu jie buvo purvini, kaip sakė D. I., tai jų neįleistų į mašiną. Nieko tokio, jeigu jam atsisakius vežti, ir nebūtų gavęs uždarbio, ir būtų reikėję grąžinti pinigus, kuriuos gavo. D. I. nurodytoje vietoje buvo pasienio ruožas. Jam nekilo klausimų, kodėl iš Kaliningrado reikia važiuoti į Lietuvą ir vežti žmones į Vokietiją. Kai buvo sulaikytas pareigūnų, turėjo telefoną, USB, akinius nuo saulės, pinigų 150 eurų ir apie 1000 rublių. Už gautus iš D. I. 100 eurų buvo užsipylęs kuro, nusiplovė automobilį. Buvo tuščias bakas, užsipylė kuro pilną baką. Kiek kainuoja 92 benzinas Kaliningrade neprisimena. Automobilio bakas 50-60 litrų. Už 100 eurų netilptų į baką. Pasitikslino, kad tik 50 eurų išleido kurui, už 1000 rublių pirko draudimą automobiliui, bet tuos pinigus pasiskolino, nes neturėjo. Gal kažkokia suma liko. Jis eurus iškeitė keitykloje, nes negalima eurais atsiskaityti degalinėje. Pinigus pasikeitė, kai juos gavo iš D. I.. Jis atvyko į Lietuvą nekonkrečiu adresu, bet prie sankryžos, netoli buvo namai, manė, kad iš kokio namo išeis vokiečiai. Kad jam reikėtų vykti į Lietuvą paimti žmonių – klientų, anksčiau neteko, tai buvo pirmas kartas. Vykstant pirmą kartą pasienio ruože į kaimą nekilo klausimų, manė, kad klientai gali būti vokiečiai, o ne tamsiaodžiai. Kai tarėsi su D. I. dėl žmonių vežimo iš Lietuvos į Vokietiją, su juo nesitarė kokių klientų nevežtų. Nuo ten iš kur išvažiavo iki tos vietos Lietuvoje, kur atvyko klientų, atstumas daugiau kaip 100 km. Neinformavo dispečerės, kad važiuoja į Lietuvą. Galvojo, kad viskas bus gerai. Negalvojo, kad klientų gali neimti. Jei būtų nevežęs klientų, būtų pasiruošęs atlyginti išlaidas, tik išleistus pinigus už kurą būtų negrąžinęs. Jo vienintelis kontaktas buvo tik su D. I., todėl kai nieko nebuvo, bandė jam paskambinti. Nesulaukęs klientų nenuvažiavo namo, nes nepaskaičiavo jėgų, labai norėjo miegoti. Apsuko automobilį ir atsigulė miegoti. Nežino, kodėl nepaskaičiavo jėgų. Pravažiavęs 100 km pasijuto, kad sunku už vairo, kad būtų sunku buvę nuvažiuoti iki Vokietijos. Jis nesirgo, o daug dirbo. Kai gavo SMS žinutę iš D. I., kad žmonės tuoj ateis, jis nežinojo, ko laukia. Kodėl pradžioje rodė dvi vietas, negali pasakyti. Iki susitikimo „Internet“ kavinėje buvo su D. I. dar susitikę pas jį namie. Tada jam parodė dvi vietas Lietuvoje. D. I. pasakė, kad dar netikslu. Tos vietos buvo skirtingose vietose. Kokiu atstumu viena nuo kitos, negali pasakyti, tiksliai neatsimena. Kad ten buvo pasienio ruožas, netoli valstybės siena, matė, bet nekreipė dėmesio. Kad pravažiavo postą ir buvo netoli nuo jo, pastebėjo, kad važiuoja ne į šalies gilumą, o į šoną palei valstybės sieną, apie tai negalvojo. Manė, kad iš gyvenvietės turi išeiti klientai, anksčiau ten nėra buvęs. Jei klientai būtų atėję iš miško švarūs ir netamsiaodžiai, tai ar juos būtų vežęs, nežino. Su D. I. jokio susitarimo, kad veš nelegalius asmenis, perėjusius sieną, neturėjo. Kad D. I. planuoja eiti per sieną, jam nebuvo žinoma. Manė, kad jis bus Kaliningrade, ir kai grįš, susitiks su juo. Kai prižadino policijos pareigūnas, automobilyje jis nieko neslėpė ir pasakė, kad atvyko čia kaip taksistas, laukia dviejų žmonių. Kai jį atsivežė pasieniečiai pas save, jo klausinėjo, negalėjo prisiminti D. I. pavardės. Pasakė, kad tai sesers vyras, kuris davė užsakymą, kad nuvežtų kaip taksistas žmones iš Lietuvos į Vokietiją. Kodėl nepasakė D. I. telefono numerio, nežino. 2013-10-27 apie kelintą valandą buvo sulaikytas, negali pasakyti. Nors buvo sutarę, kad turi atvykti į vietą Lietuvoje 4 val., tačiau jis pats vėlavo apie 10 min.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-10-27 D. I. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad maždaug prieš 10 dienų susipažino su tamsaus gymio vyriškiu arabišku vardu, kurio pavardės neįsidėmėjo. Po kurio laiko minėtas vyriškis paskambino D. I. ir paklausė ar gali padėti susirasti taksi, kad paimtų žmones iš Lietuvos ir nuvežtų į Vokietiją. Už tai žadėjo duoti 450 eurų, t.y. 250 eurų kuro išlaidoms ir 200 eurų kaip atlygį už darbą. D. I. žinojo, kad jo žmonos brolis R. L. dirba taksi firmoje, todėl nusprendė R. L. pasiūlyti šį darbą. 2013 m. spalio 25 d. D. I. R. L. pasiūlė šį darbą, t.y. iš Lietuvos į Vokietiją nuvežti žmones, kaip atlygį nurodė tą pačią sumą, kurią jam buvo nurodęs vyriškis arabišku vardu. 2013 m. spalio 26 d. R. L. pasakė, kad sutinka. 2013 m. spalio 26 d. vakare D. I., R. L. ir vyriškis arabišku vardu susitiko Kaliningrade, gatvėje, prie kavinės. Vyriškis arabišku vardu pasakė, kad reikės nuvežti du žmones, taip pat pasakė, kad juos reikės paimti 4.00 ryto, per google maps nurodė vietovę iš kur juos reikės paimti. D. I. matė, kad ta vietovė yra Kybartų priemiestis, šalia kažkokio namo. Tąkart vyriškis arabišku vardu kaip atlygį už taksi paslaugas padavė 250 eurų, kuriuos D. I. perdavė R. L.. R. L. išvažiavo į Lietuvą, o D. I. liko su tuo vyriškiu. Po to tas pats vyriškis pasakė, kad yra du žmonės, kurie šiąnakt neteisėtai eis iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką. D. I. pagalvojo, kad norėtų neteisėtai eiti kartu su tais asmenimis per valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, kadangi jo netenkino gyvenimo sąlygos valstybėje ir jau seniai galvojo pakeisti gyvenamąją vietą. D. I. vyriškiui arabišku vardu pasakė, kad jeigu apsispręs eiti kartu su jais, tai paskambins jam, kad ir jį paimtų. 2013-10-26 apie 23.00-23.40 val. D. I. susitiko su vyriškiu arabišku vardu Kaliningrade, Šalia Džidait kavinės, esančios Lenino ir Bamaulskij sankryžoje. D. I. matė, kad automobilyje be asmens arabišku vardu, yra dar du tamsaus gymio asmenys. Suprato, kad tai tikrai ne rusai ar europiečiai, tačiau konkrečiai kokios valstybės jie piliečiai nežinojo. Paprašė vyriškio arabišku vardu, kad duotų D. I. išvažiuoti iš miesto, nes kaip suprato, jam nežinomas Kaliningrado miestas. D. I. važiavo link Kybartų, t.y. link Lietuvos valstybės sienos. Paskui tikslesnį kelią jam nurodė vyriškis arabišku vardu. Jis buvo pasakęs, kad tie du asmenys, kurie kartu su juo neteisėtai eis per valstybės sieną visiškai nesupranta rusų kalbos. Visi nuvažiavo į kažkokį lauką, vyriškis arabišku vardu parodė kryptį link kur reikia eiti ir išvažiavo. D. I. ėjo pirmas, kadangi tie du asmenys visiškai nesiorientavo vietovėje, jie vis klaidžiojo, įkrisdavo į upelius ar kanalus ir reikėdavo juos traukti, t.y. jie tiesiog ėjo paskui D. I., bet jis jų nevedė. Vyriškis arabišku vardu D. I. nesakė kur tie asmenys eis iš Lietuvos, tačiau D. I. pats suprato, kad tokių asmenų, t.y. afrikiečių, tamsaus gymio ir pan., tikslas patekti į Europą. Suprato ir pripažįsta, kad neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kadangi neturėjo dokumento, ėjo ne per postą. Asmens tapatybės dokumento nepasiėmė, nes norėjo pasakyti ne savo vardą ir pavardę jei būtų sulaikytas pasieniečių. Galvojo pasakius neteisingą vardą ir pavardę jo neišsiųs atgal, nes nepasitvirtins asmenybė. Eidamas link Lietuvos, t.y. tuomet, kai jau išleido vyriškis arabišku vardu, keletą kartų skambino R. L., klausė kur jis yra, kadangi norėjo, kad tuomet, kai D. I. kažkur išeis, R. L. atvažiuotų jo paimti, nes D. I. nežinojo kur esąs. R. L. reikėjo todėl, kad jį nuvežtų iki kokio miesto, gal kur sušilti ar vandens išgerti. D. I. vyriškiui arabišku vardu išvažiuodamas paliko R. L. telefono numerį, tačiau R. L. vyriškio arabišku vardu telefono numerio neturėjo. D. I., eidamas su tamsaus gymio asmenimis, pagalvojo, kad jie gali būti tie patys asmenys, kuriuos R. L. ir turi nuvežti į Vokietiją, tačiau nesistengė jų nuvesti iki R. L. ir įsodinti į mašiną. Jam buvo tas pats, kur tie tamsaus gymio asmenys eina. Jei D. I. būtų atėjęs iki R. L. ir pamatęs, kad tai būtent tie asmenys, kuriuos jis turi vežti, tai būtų R. L. paprašęs jų nevežti, kadangi dėl to gali būti neigiamos pasekmės. D. I., žinodamas kas ir kaip, rizikavo, nenorėjo, kad R. L. dirbdamas taksistu užsiimtų tokiu purvinu reikalu. Pasakymas, kad „žinojau, kas ir kaip“ reiškia, jog žinojo, kad neteisėtai pereina valstybės sieną, tam, kad ateiti į valstybę ir paprašyti prieglobsčio. Maždaug prieš 5.00 val. ryto, 2013 m. spalio 27 d., visus tris sulaikė pasieniečiai, t.y. D. I. ir du tamsaus gymio asmenis. Nematė tų tamsaus gymio asmenų dokumentų, tačiau atsimena, kad vienas iš jų eidamas plėšė popierių. Nėra įsitikinęs, tačiau mano, kad tai galėjo būti šio asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Žino, kad R. L. į Lietuvą išvažiavo su sidabrinės spalvos „Renault Logan“ markės automobiliu. Su savimi daiktų nepasiėmė todėl, kad tai būtų buvęs papildomas nešulys, o jeigu būtų pasiekęs Lietuvą, tai bet kada, kad ir tas pats R. L. jam galės atvežti daiktus. Yra turėjęs vienkartinę vizą vykimui į Olandiją. Daugiau dėl vizų išdavimo nesikreipė (t. 2, b.l. 58-59).

Apklaustas 2014-02-17 D. I. dėl jam pareikšto patikslinto įtarimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 292 str. 2 d., kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jis pasilieka prie savo anksčiau duotų parodymų ir papildomai paaiškino, kad kai Kaliningrade D. I. susitiko su R. L., tai jis vienas su juo bendravo. Automobilyje liko sėdėti vyriškis arabišku vardu ir du tamsaus gymio asmenys, kurie kartu su D. I. 2013-10-27 neteisėtai perėjo Rusijos Federacijos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kaip jau buvo minėjęs anksčiau, R. L. po susitarimo išvažiavo į Lietuvą, o D. I. iš arabo sužinojo, kad šie du tamsaus gymio asmenys šią naktį, t.y. 2013-10-27, ketina neteisėtai eiti per sieną į Lietuvą. D. I. vyriškio arabišku vardu paprašė, kad ir jam leistų eiti kartu, kadangi norėjo prašytis Lietuvoje prieglobsčio. Arabas leido. Nežino koks atstumas yra nuo tos vietos, kur jie neteisėtai perėjo sieną iki vietos, kur laukė R. L.. Gal 7, gal 10 kilometrų. Atsimena, kad tuomet, kai juos visus tris sulaikė, t.y. jį ir du tamsaus gymio asmenis, ir vežė į užkardą, matė, kad R. L. laukia toje vietoje, kurią jam buvo nurodęs D. I.. Pareigūnams nieko apie tai, kad mato R. L., nesakė, kadangi jam buvo tas pats, ar R. L. prašyti, kad nuvežtų ir paprašytų jam prieglobsčio, ar pareigūnų. Tuomet, kai naktį ėjo su tamsaus gymio asmenimis per sieną, pamanė, kad R. L. laukia būtent šių asmenų. Nežino kodėl pareigūnams, kai buvo sulaikytas, nurodė išgalvotus savo anketinius duomenis. Bijojo, kad jo neišsiųstų atgal į Kaliningradą. D. I. atsimena, kad kai ėjo per sieną, R. L. parašė žinutę, kad „žmonės tuoj ateis“ ar kažką panašaus. D. I. nežinojo, ar ateis ar neateis šie žmonės, tačiau tokią žinutę parašė todėl, kad R. L. neišvažiuotų iš tos vietos ir lauktų, kadangi D. I. tikėjosi, kad R. L. paims jį patį. Kas būtų buvę su tais tamsaus gymio asmenimis jam buvo nesvarbu, galvojo tik apie save. Nežinojo kokius žmones reikės vežti R. L.. Žinojo, kad išeis sutartoje vietoje žmonės ir juos reikės paimti. Manė, kad žmonės – išeis iš namo ir viskas. Arabas buvo pasakęs tik, kad reikia vairuotojo su viza, kuriam gerai sumokės už tai, kad paveš du žmones. Nežino, kur tuos žmones turėjo vežti (t. 2, b.l. 68-69).

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-10-27 R. L. dėl jam pareikšto įtarimo padarius nusikaltimus, numatytus BK 291 str. 1 d., 292 str. 2 d., neprisipažino ir paaiškino, kad 2013 m. spalio 26 d. D. I. jam pasiūlė iš Lietuvos nuvežti žmones į Vokietiją. D. I. yra R. L. sesers sugyventinis. 2013 m. spalio 25 d. atvažiavęs D. I. pasakė, kad reikia kažką nuvežti Lietuvoje, bet reikia važiuoti šeštadienį 9.00 val. R. L. pasakė, kad negali, tačiau D. I. pasakė, kad kitą dieną negalima, kadangi atvažiuoja kažkoks mikroautobusas ir reikia tuo laiku. Tuomet R. L. sutiko. 2013 m. spalio 26 d. apie 2.00 val. nakties, t.y. iš penktadienio į šeštadienį, R. L. paskambino D. I. ir pasakė, kad viskas pasikeitė ir kad rytoj R. L. apsidraus savo automobilį ir šeštadienį atvažiuos į Lietuvą. 2013 m. spalio 26 d. R. L. namuose, (duomenys neskelbtini), D. I. parodė vietovę, iš kur reikės paimti tuos žmones. Pasakė, kad bus du žmonės. D. I. parodė dvi vietas per google maps, iš kur galimai reikės tuos žmones paimti. Negali paaiškinti, kodėl jam buvo parodytos dvi vietovės. D. I. vakare pranešė, kad jis važiuotų į tą vietovę, kurioje ir buvo sulaikytas ir, kad ten ateis du žmonės, kuriuos reikės nuvežti į Vokietiją. Taip pat pasakė, kad sumokės 450 eurų. 250 eurų už kurą ir 200 eurų už darbą. 11 val. susitiko su D. I. kavinėje Džidait. Kavinėje D. I. buvo vienas, tačiau matė, kad D. I. nuomojamame mėlynos spalvos automobilyje H. H. sėdi du arba trys žmonės. Kavinėje D. I. R. L. davė 250 eurų kuro išlaidoms, kitus pinigus D. I. sakė grąžins, kai R. L. grįš. Taip pat kavinėje D. I. parodė tikslią vietą, kur reikės laukti, ir pasakė, kad 4.00 ryto ten reikia būti. R. L. D. I. pasakė, kad jam reikia gesintuvo. Tuomet R. L. ir D. I. nuvažiavo į degalinę ir ten nupirko gesintuvą. Matė, kai iš D. I. vairuojamo Honda markės automobilio išlipo tamsaus gymio asmuo, panašios veido spalvos, kaip ir sulaikyti asmenys, kuriuos šiandien R. L. matė, tačiau pasakyti ar tai tie patys asmenys jis negali, nežino. Po to išsiskyrė su D. I., nuvažiavo iki namų, susikrovė daiktus, užsipylė kuro ir išvažiavo. Ką veikė D. I. paaiškinti negali. Sutartoje vietovėje buvo apie 4.30-4.40 val. Kai atvažiavo, nieko nebuvo, todėl atsigulė pamiegoti prieš išvykimą į namus. Kelionės metu į Lietuvą bendravo su D. I.. Jo D. I. paklausė, ar jau vietoje. R. L. pasakė, kad ką tik pravažiavo sieną. Iš D. I. R. L. gavo žinutę su klausimu – ar jis vietoje. R. L. jam atsakė, kad taip, bet nieko nėra. Tuomet R. L. skambino D. I., bet telefonas buvo išjungtas. Nusprendė vykti namo, bet kadangi norėjo miego, tai nusprendė pamiegoti. Tuomet ir buvo sulaikytas. Į Lietuvą atvyko su Renault Logan markės automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raidžių neprisimena. Ant jo automobilio skiriamųjų taksi ženklų nėra, tai nėra licenzijuotas taksi. Viskam vadovavo D. I.. R. L. bendravo tik su juo. D. I. pasiūlė, davė pinigus, nurodė vietovę kur laukti. Nežino, ar tai buvo D. I. žmonės, ar jis buvo tik tarpininkas. Dabar supranta, kad tie asmenys, kuriuos turėjo vežti j Vokietiją, į Lietuvą pateko neteisėtai, tačiau tai sužinojo tik tuomet, kai įteikė pranešimą apie įtarimą (t. 2, b.l. 6-7).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas papildomai įtariamuoju 2013-12-13 R. L. paaiškino, kad jo mobiliajame telefone yra įvestas D. I. telefono numeris kaip „Denis“. Atsimena, kad jam būnant Lietuvoje ir laukiant kada ateis žmonės, kuriuos turi nuvežt į Vokietiją, D. I. jam skambino. Klausė ar jau atvažiavo į Lietuvą. Kur tuo metu buvo D. I. nežino. Būdamas Lietuvoje su D. I. telefonu nekalbėjo. Kalbėjo įvažinėdamas į Lietuvą, dar būdamas Kaliningrade. Atsimena, kad būdamas Lietuvoje parašė žinutę D. I., kad nieko nėra. Iš jo atsakymo negavo. Parašė todėl, kad jam, kaip taksistui, yra įprasta, kad 10 minučių palaukia, niekas neateina ir vadinasi užsakymas atšauktas. Taip ir pamanė, todėl nuvažiavo keliasdešimt metrų nuo tos vietos kur turėjo laukti ir užmigo. D. I. dar Kaliningrade pasakė, kad važiuotų į Bajorų kaimą ir ten esančioje sankryžoje lauktų, turi iš kaimo išeiti žmonės. Ir nuvažiavo į tą vietą, kurią suprato pagal D. I. nurodymus. Ten buvo apie 4.00-4.30 val. Patogesnėje vietoje pasistatė automobilį ir miegojo. Pažadino pasieniečiai ir buvo sulaikytas. Būdamas Lietuvoje keletą kartų bandė prisiskambinti D. I., kad pasakytų, jog nelaukia, bet prisiskambinti nepavyko. Paaiškint ką veikia D. I. negali, kadangi per dvejus metus su juo yra bendravęs 2 val. Tai, kad reikia į Lietuvą važiuoti naktį nepasirodė keista, kadangi jis ir pats pas savo giminaičius į Lietuvą važiuoja naktį, kad dieną dar būtų galima ką nors nuveikti. Automobilis Renault Logan priklauso darbdaviui. Darbdavys apie šią R. L. kelionę į Lietuvą nieko nežino. Kalbėdamas su D. I. nematė jokio kito automobilio tik Honda, su kuria važinėja D. I.. Konkretaus adreso kur reikės tuos žmones nuvežti D. I. pasakęs nebuvo, tik pasakė, kad į Berlyną. Tai neatrodė keista, manė, kad tikslų adresą pasakys tie žmonės, kuriuos reikės vežti. Nei 2013 m. spalio 26 d. nei 2013 m. spalio 27 d. jokių tamsaus gymio asmenų nevežė, su D. I. taip pat niekur nevažiavo. 150 eurų, kurie yra paimti iš jo kratos metu yra D. I. jam duoti pinigai kurui, t.y. už tų žmonių nuvežimą. Visi kiti pinigai yra asmeniniai pinigai. Tai, kad jam sumokėjo D. I., o ne tie žmonės, kuriuos turėjo nuvežti, R. L. nepasirodė keista – D. I. užsakė, jis ir moka. R. L. neturėjo pinigų tokiai kelionei, todėl ir pasakė D. I. kad iškart duotų pinigų kurui (t. 2, b.l. 8-10).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas papildomai įtariamuoju 2013-12-17 R. L. paaiškino, kad D. I. pažįsta jau apie 1,5 metų. Jis yra sesers sužadėtinis. Jokių santykių tarp jo ir D. I. nėra, praktiškai nebendrauja. Tik „labas“, „viso gero“. Apie D. I. nieko nežino, praktiškai su juo nebendravo. Kai D. I. pasakė, kad bus du žmonės, neklausė kokie tai bus žmonės, jam tai buvo nesvarbu. Negali paaiškinti kodėl jam tai buvo nesvarbu. Manė – gal turistai kokie, gal vokiečiai. Manė, kad tie žmonės gyvena gyvenvietėje. Negali paaiškinti kodėl tuomet jų nepaėmė nuo konkretaus namo. Tokią vietą parodė D. I., toje vietoje ir laukė. Nieko negalvojo, neanalizavo. Manė, gal bus toje sankryžoje jiems patogiau laukti. Kad šiuos žmones reikės vežti sužinojo 2013-10-26. Iki 2013-10-27 visą parą dirbo, todėl 2013-10-27 miegojo. Paklaustas kaip būtų nuvežęs šiuos žmones, jeigu buvo pavargęs paaiškino, kad būtų kartu su jais kažkur sustojęs ir pamiegojęs. Išdėstė svarstymą, kad su rusiškais numeriais nieko nebūtų galėjęs išvežti iš Lietuvos, kadangi tokius automobilius iškart stabdo policija ir tikrina. Negali paaiškinti, kodėl D. I. jį pasirinko, nežino kodėl tie žmonės, kuriuos turėjo paimti, negalėjo nuvažiuoti pasiėmę mašiną iš Lietuvos ar autobusą. Nežino ar už 450 eurų tie žmonės galėjo pasisamdyti automobilį ar taksi ir Lietuvoje. Kaip suprato, tuo metu, kai jis buvo Lietuvoje, D. I. buvo Kaliningrade. D. I. rodė dvi vietas, iš kurių galimai reikės paimti žmones. Abi tos vietos buvo ant kelio, negali tiksliai pasakyti kokio, tačiau žino, kad abi vietos buvo prie Rusijos Federacijos – Lietuvos Respublikos valstybių sienos. Tai, kad rodo dvi vietas, įtarimo nesukėlė, jis nieko negalvojo, neanalizavo. Negali paaiškinti kodėl D. I. pasirinko vietą, kurioje laukė. D. I. nedavė tų asmenų, kuriuos turėjo vežti, kontaktų. R. L. to neprašė ir pats. Negali paaiškinti kodėl to nepadarė. Nežino kas gyvena tame kaimelyje, kuriame laukė, nepažįsta šio kaimelio gyventojų, negali paaiškinti kodėl D. I. jam nenurodė konkretaus adreso ar konkrečios vietos, iš kur reikės paimti tuos žmones. Nieko negalvojo apie tokią situaciją. Kai Kaliningrade su D. I. matė tamsaus gymio asmenį, jam tai jokio įtarimo nesukėlė, nežino kas tai per asmuo, gal D. I. draugas. Apie tai, kad D. I. eis į Lietuvą, nieko nežinojo. Nežino, iš kur D. I. gavo 250 eurų, kuriuos jam davė. Iš viso D. I. žadėjo jam sumokėti 450 eurų (t. 2, b.l. 11-12).

Pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014-01-22 apklaustas įtariamasis R. L. paaiškino, kad 2013-10-26 jam paskambino D. I. ir pasiūlė susitikti. Susitiko tą patį vakarą. Tuomet D. I. pasiūlė 2013-10-27 iš Lietuvos į Vokietiją nuvežti du žmones. Konkrečios vietos D. I. nenurodė, tačiau internete parodė vietą žemėlapyje. Parodyta vieta buvo apie 2 kilometrų atstumu nuo valstybės sienos. R. L. klausė D. I. kokie tai bus žmonės, tačiau D. I. į šį klausimą neatsakė. D. I. žadėjo sumokėti 250 eurų už kurą ir 200 eurų už darbą. Išėjus iš klubo, kuriame kalbėjosi, D. I. R. L. padavė 250 eurų kuro išlaidoms. Su D. I. pasiūlymu R. L. sutiko. R. L. neturėjo vaistinėlės. Ją iš savo automobilio H. H. jam padavė D. I.. R. L. matė, kad šiame automobilyje ant galinės sėdynės yra žmogus. Kas jis, nežino. Daugiau asmenų automobilyje nepastebėjo. R. L. neturėjo gesintuvo, todėl kartu su D. I. nuvažiavo į degalinę ir ten D. I. jam nupirko gesintuvą. Išėjęs iš degalinės matė, kad prie D. I. automobilio stovi tamsiaodis žmogus. Prie degalinės su D. I. išsiskyrė. Iš Kaliningrado R. L. turėjo išvažiuoti tą pačią naktį apie 24.00 val., kadangi 4.00 ryto turėjo būti D. I. nurodytoje vietoje. Tokiu laiku R. L. išvažiavo link Lietuvos. Pravažiavęs Kybartuose valstybės sieną, važiavo iki vietos, kurią nurodęs buvo D. I., t.y. kad sustotų tame rajone, kur prie sankryžos bus medinis kryžius. Žino, kad pravažiavo miestą. Važiuojant pro kažkokią gyvenvietę, pamatė prie sankryžos dešinėje pusėje stovintį medinį kryžių, tuomet pasuko į kairę ir sustojo prie nuosavo gyvenamojo namo. Prie šio namo sustojo tik todėl, kad netoli jo buvo kryžius. D. I. nurodytoje vietoje buvo po 4.00 val. ryto (Rusijos laiku). Atsimena, kad neišvažiavus iš Rusijos į jo mobilųjį telefoną skambino D. I. ir klausė ar jis yra atvažiavęs į vietą. R. L. pasakė, kad dar ne, kad pasienyje. R. L. atvažiavęs į vietą parašė D. I. žinutę, kad: „nieko nėra“, skambino į D. I. telefoną, bet jis buvo išjungtas. Tuomet R. L. miegojo. Pažadino jį pareigūnas, pabeldęs į langą. Pareigūnui pateikė pasą, paklausė ką čia veikia. R. L. pasakė, kad atvažiavo iš Rusijos pagal užsakymą nuvežti žmones iš Lietuvos į Vokietiją. Ant automobilio nėra jokių skiriamųjų taksi ženklų, su tokiu automobiliu jis ir dirba. Su D. I. bendrauja labai retai. Kodėl D. I. jam pasiūlė vežti žmones, nežino. Mano, todėl, kad jam reikėjo skubiai rasti žmogų, o R. L. yra jam artimiausias. Kad skubiai reikėjo sprendžia iš to, kad reikėjo išvažiuoti tą pačią naktį. D. I. duotus pinigus išleido automobilio plovimui ir degalams, 150 eurų buvo likę. Juos paėmė kai sulaikė (t. 2, b.l. 16-18).

Apklaustas įtariamuoju 2014-02-17 R. L. dėl jam pareikšto patikslinto įtarimo, padarius nusikaltimą, numatytą BK 21 str. 1 d., 292 str. 2 d., kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad pasilieka prie savo anksčiau duotų parodymų, jie yra išsamūs ir teisingi. Prašo jais vadovautis. Papildomai paaiškino, kad kai buvo sulaikytas pasieniečių, tai automobilyje nesislėpė, tiesiog miegojo (t. 2, b. l. 21).

Liudytojas V. K., dirbantis VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus specialistu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad 2013-10-27 vadovavo pasienio užkardos pamainai. Radijo ryšiu gavo pranešimą iš pareigūno V. M., kad su termovizoriumi pastebėjo tris besislapstančius asmenis, kurie galimai kirto valstybės sieną. Pastebėtus asmenis nuvykę sulaikė pasieniečiai D. V. ir G. B. ir pristatė į užkardą. Du iš sulaikytų buvo tamsaus gymio, jie prisistatė kaip Egipto ir Indijos piliečiais, trečias sulaikytas asmuo prisistatė Rusijos Federacijos piliečiu iš Degestano. Su Indijos ir Egipto piliečiais susikalbėti buvo gana sunku, tačiau jie bandė paaiškinti, kad ką tik neteisėtai perėjo Rusijos Federacijos valstybės sieną į Lietuvą. Su jais kartu buvęs trečias asmuo, kalbantis rusų kalba, paaiškino, kad jis taip pat kartu su jais neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nei vienas iš sulaikytų asmenų prieglobsčio neprašė. Sulaikytųjų rūbai buvo šlapi, jie buvo sušalę. Bandė paaiškinti, kad brido per vandenį. Iš to suprato, kad jie galimai valstybės sieną perėjo perbrisdami Širvintos upę, kurios viduriu eina Lietuvos Respublikos valstybės siena. Atrodė, jog Indijos ir Egipto piliečiai pasitiki asmeniu, prisistačiusiu Rusijos piliečiu, laukia iš jo kažkokių nurodymų ar paaiškinimo kas čia bus. Asmuo, prisistatęs Rusijos piliečiu, nenorėjo bendrauti, paaiškinti kokiomis aplinkybėmis čia atsidūrė. Kiek vėliau pareigūnas G. B. informavo, kad Bajorų kaimo prieigose, Vilkaviškio raj. sav., pastebėjo automobilį Renault Logan, su Rusijos Federacijos valstybinio numerio ženklais, kurio vairuotojas, Rusijos Federacijos pilietis R. L., pareigūnų paklaustas ką čia veikia, paaiškino, kad laukia dviejų asmenų, kuriuos turi nuvežti į Vokietiją. Kokių asmenų, tai yra jų tautybės, vardų ar pavardžių R. L. nežinojo. Jis nesugebėjo paaiškini iš kur ateis tie keleiviai, kuriuos reikės vežti į Vokietiją. Taip pat sakė, kad čia jam laukti nurodęs kažkoks giminaitis. Kas toks, konkrečiai nepasakė. Nepasakė ar tuos keleivius turi kažkas atvesti, ar jie ateis patys, kadangi jis to nežino. Apžiūrint valstybės sieną, nustatė, kad valstybės sienos pažeidimas yra Kybartų seniūnijoje, Slakupių kaimo ribose. Prie apklausos protokolo pridėjo schemą, kurioje sutartiniais ženklais pažymėjo reikšmingas vietoves: kvadratu – stebėjimo bokštą; ženklu „X“ - valstybės sienos pažeidimo vietą; radę „B“ - automobilio stovėjimo vietovę. Taip pat parodė, kad tiek nuo pasienio kontrolės posto, tiek nuo vietovės, kurioje buvo pastebėti trys asmenys, iki Bajorų kaimo, kuriame buvo automobilis Renault Logan, yra apie 3 kilometrų atstumai. Pagal pranešimus iš V. M., kuris stebėjo tris asmenis, aišku, kad jie judėjo Bajorų kaimo kryptimi, t.y. link tos vietovės, kur buvo sulaikytas automobilis Renault Logan. Iš stebėjimo bokšto pamatyti automobilio Renault Logan, kuris stovėjo Bajorų kaime esančiame kelyje, nėra galimybės dėl reljefo ypatumų ir šioje vietovėje esančių pastatų, tačiau šiam automobiliui pavažiavus ne daugiau kaip kilometrą link stebėjimo bokšto, jį jau būtų galima matyti ir iš stebėjimo bokšto (t. 1, b. l. 62-65).

Liudytojas V. M., dirbantis VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečiu, parodė, kad dirbo stebėjimo bokšte ir termovizoriaus pagalba pastebėjo 5 val. ryto nuo valstybės sienos link jo judančius 3 asmenis. Girdėjo jų žingsnius, kad jie kalbėjo, ką kalbėjo negalėjo suprasti. Apie pastebėtus asmenis pranešė pamainos vyresniajam V. K.. Asmenis nuolat stebėjo, kol atvyko pareigūnai G. B. ir D. V.. Kai pastebėjo asmenis, jie nuėjo gal 200 metrų į Lietuvos teritorijos gilumą. Buvo tirštas rūkas, jie ėjo už krūmų šalia kelio slėpdamiesi, nes keliu būtų buvę eiti patogiau. Vienas ėjo priekyje, o du kartu kiek atsilikę ėjo už jo. Pirmasis asmuo buvo išėjęs į kelia apsižvalgyti, paskui grįžo atgal pas tuos du. Kiti du ėjo pakrūmiais. Paskui visi ėjo kartu. Atvažiuojant patruliams jie subėgo į vieną vietą, slėpėsi, nejudėjo. Kai atvažiavo patruliai, radijo ryšiu jiems nurodė vietą kur tie trys asmenys slepiasi, nes patruliai jų nematė dėl rūko ir tamsos. Patruliai juos surado, sulaikė ir išsivežė.

Liudytojas G. B., dirbantis VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečiu parodė, kad dirbo kartu su pareigūnu D. V.. Radijo ryšiu gavo pranešimą, kad yra pastebėti asmenys ir automobiliu gal per 3 min nuvyko į nurodytą vietą. Pareigūnas V. M., stebėjęs vietovę su termovizoriumi nurodė tiksliai kur tie asmenys yra, kadangi asmenų nesimatė dėl blogų oro sąlygų. Buvo rūkas ir jie slėpėsi, nes juos su pareigūnu D. V. rado prigulusius, pritūpusius krūmuose. Su sulaikytais asmenimis nebendravo, kadangi jie nieko nekalbėjo. Matė, kad du iš sulaikytų asmenų yra tamsaus gymio. Sulaikyti asmenys buvo apieškoti, buvo rastas telefonas, kiti daiktai. Nei vienas iš sulaikytų asmenų prieglobsčio neprašė. Sulaikytųjų rūbai buvo šlapi, jie buvo sušalę. Suprato, kad jie galimai neteisėtai perėjo valstybės sieną iš Rusijos, perbrisdami Širvintos upę. Trys asmenys buvo sulaikyti maždaug apie vieno, pusantro kilometro atstumu nuo Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos valstybių sienos. Pristačius sulaikytuosius į užkardą, pamainos vyresnysis nurodė vykti atgal ir apžvalgyti tą vietovę, kur buvo sulaikyti asmenys, siekiant nustatyti ar nėra daugiau asmenų, galimai neteisėtai perėjusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Bajorų kaime pastebėjo automobilį su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, kurio vairuotojas buvo Rusijos Federacijos pilietis R. L.. Buvo įjungti automobilio gabaritiniai žibintai, automobilis buvo užvestas. Privažiavus ir priėjus prie automobilio vairuotojas buvo vairuotojo sėdynėje, pabeldus į langą jis lyg pasimuistė, lyg buvo pasilenkęs, lyg miegojo. Paklausus ką jis čia veikia tiksliai nurodyti negalėjo, pasakė, kad kažko laukia, o ko jam nenurodė. Paskambino pamainos vyresniajam su kuriuo davė telefonu kalbėti asmeniui, buvusiam automobilyje. Pamainos vyresnysis V. K. jam nurodė su vairuotoju atvykti į užkardą. Tos vietos, kurioje buvo pastebėtas automobilis iš bokšto nesimato. Reikėtų privažiuoti iki bokšto apie 400-500 metrų, kad automobilis taptų matomas. Į tą vietovę važiavo tikrinti ar nėra daugiau pažeidėjų. Iš karto kilo įtarimas, kad kažkas turėtų jų laukti. Sulaikyti trys asmenys ėjo link televizijos bokšto, kuris yra apšviestas. Ten netoli laukė ir sulaikytas automobilis. Pastebėtas automobilis stovėjo prie gyvatvorės, prie kryžiaus, jis buvo matomas. Kilo įtarimas, nes paprastai ten niekas nestovi. Toje vietovėje daugiau automobilių nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 66-67), palaiko.

Liudytojas D. V., dirbantis VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečiu nurodė, kad palaiko ikiteisminio tyrimo metu duotus ir parodymus ir parodė, kad gavo signalą iš stebėjimo bokšto, kad pastebėti asmenys, galimai sienos pažeidėjai. Su kolega G. B. vykdė tarnybą. Nuvykę rado pasislėpusius tris asmenis, juos sulaikė ir pristatė į užkardą. Kur tiksliai besislapstantys trys asmenys yra, iš stebėjimo bokšto nurodė kolega V. M.. Asmenys slėpėsi pakelės krūmuose, gulėjo griovyje. Du buvo tamsaus gymio, vienas europietiškos išvaizdos. Juos patikrino, rado pas juos daiktų, telefonų. Jie buvo nešvaria avalyne, iki pusės šlapi, atrodė pavargę. Vietoje jie nelabai ką jiems paaiškino. Tas europietiškos išvaizdos asmuo sakė, kad eina į Lietuvą iš Rusijos. Vežami į užkardą tarpusavyje nebendravo, elgesiu jie neišsiskyrė. Juos pristatė į užkardą, kur iš bendros informacijos sužinojo, kad europietiškos išvaizdos vyriškis prisistatė esąs Rusijos Federacijos pilietis, jis rusų kalba tuomet paaiškino, kad ėjo į Lietuvą, o apie du tamsaus gymio asmenis pasakė, kad jie norėjo patekti į Vokietiją. Rusijos pilietis to, kad juos vedė, nesakė ir paaiškinti kodėl ėjo kartu su šiais tamsaus gymio asmenimis, jis negalėjo. Sakė, kad ką tik neteisėtai atėjo į Lietuvą iš Kaliningrado (Rusijos Federacijos). Konkretaus savo kelionės tikslo nenurodė. Kurioje tiksliai vietoje jie neteisėtai perėjo valstybės sieną paaiškinti negalėjo (t. 1, b.l. 73).

Liudytojas A. M. E. parodė, kad jis yra Egipto pilietis ir Egipte susipažino su žmogumi vardu A., kuris iš jo paėmė 4000 eurų, už pagalbą pabėgti iš Egipto į Europą. Jis jam sakė, kad vyks į Rusiją su mėnesį galiojančia turistine viza, o po to į Europą. A. sakė, kad Rusijoje yra žmogus su kuriuo susipažins telefonu, to asmens vardas R. Jam sakė, kad vyks į Maskvą ir ten turės laukti skambučio. A. jam padėjo pabėgti iš Egipto. Tas žmogus pažinojo žmones oro uoste, kurie taip pat padėjo pabėgti iš Egipto. Skrido iš Egipto į Maskvą, ten buvo 10 dienų, po to su lėktuvu atskrido į Kaliningradą, kur jį sutiko baltaodis žmogus vardu R., bet tai ne kaltinamasis R. L., jo jis anksčiau nėra matęs, nes ne jis vežė jį automobiliu pilkos spalvos iki pasienio. R., kuris jį pasitiko ir apgyvendino bute, jis atpažintų, su juo bendravo angliškai. Bute Kaliningrade vienas buvo 5 dienas, jam maisto parūpino R. Daugiau pinigų R. nemokėjo. R. turėjo gauti pinigus iš tų, kuriuos sumokėjo A., nes suprato, kad A. visada bendravo su R. Jis yra vokiečių kalbos mokytojas, tačiau šio darbo nedirbo, o dirbo buhalteriu, Egipte uždirbo pakankamai, apie 400 eurų per mėnesį. Egipte liko jo tėtis 71 metų, brolis ir dvi seserys, sąskaitoje Egipte turi pinigų. Iš Egipto turėjo išvykti dėl saugumo. Planavo išvykti į bet kurią Europos Sąjungos valstybę, tiek Lietuva, tiek Vokietija jam būtų tikusi. Į Vokietiją jis būtų sutikęs vykti, kadangi jis moka vokiečių kalbą. Po 5 dienų atėjo R. ir dar du žmonės, iš kurių vienas žmogus iš Indijos, su kuriais buvo vėliau sulaikytas. Važiavo automobiliu, modelio neprisimena, gal galėjo būti Renault modelis, bet tiksliai nematė, neprisimena, jis buvo lyg pilkos spalvos su stoglangiu. Automobiliu važiavo iki sienos dvi valandas. Kai dar buvo automobilyje R., girdint D. I., pasakė, kad kai kirs valstybės sieną, turės išmesti pasus. R. jam pasakė, kad D. I. žino visą kelią ir jis bus su jais kaip lyderis, po šių žodžių D. I. tam neprieštaravo, nesakė, kad kelio nežino. R. jiems sakė, kad D. I. viską žino. R. su D. I. tarpusavyje kalbėjo rusų kalba. R. pasiliko automobilyje, o jis, asmuo iš Indijos bei rusas, tai yra kaltinamasis D. I., išlipo iš automobilio. R. sakė, kad jie turės eiti tris kilometrus ir tada bus Europoje. Tai buvo melas, nes jie ėjo kur kas daugiau, sustoję nebuvo. Jam nebuvo pasakyta, kad eidamas pateks į Lietuvą. Perėjo dvi upes, tai yra vieną upę ir kitas galėjo būti gilus vandens kanalas, vandens būdavo iki kaklo. Jis, rusas, tai yra kaltinamasis D. I., ir asmuo iš Indijos ėjo link valstybės sienos. Jį ir indą vedė D. I., nes jis žinojo kelią, jis buvo kaip lyderis. Jam D. I. brendant per upę pasakė, kad jie jau Europoje. Perėjus sieną, D. I. jam pasakė, kad jie jau Lietuvoje. Jis suprato, kad jis Lietuvoje, o Lietuva priklauso Europos Sąjungai, apie tai žinojo iš anksčiau. D. I. jiems pasakė, kadangi jie jau yra Lietuvoje ir liepė suplėšyti pasus. A. taip pat jam buvo pasakęs, kad jei Europoje turės savo dokumentus, tai jį gali grąžinti atgal. Eidamas per Lietuvos Respublikos sieną su savimi nieko neturėjo, o išvykdamas iš Egipto turėjo pasą, vizą mėnesiui vykti į Rusiją. Kai ėjo link sienos D. I. telefonu kalbėjo su kitu asmeniu, suprato, kad tas asmuo, su kuriuo kalbėjo telefonu, jį turėjo Europoje vesti iki tikslo. D. I. telefonu kalbėjo rusų kalba. Jis suprato, kad jo lauks kitas žmogus, kad palydėtų jį toliau. Tai suprato pagal D. I. balso toną, elgesį, kadangi kalbėdamas telefonu D. I. keisdavo judėjimo kryptį. Kadangi labai ilgai ėjo paskui D. I., jis nuolat klausė jo kiek dar galima eiti, D. I. sakė, kad vis dar reikia eiti. D. I. su juo nedaug kalbėjo angliškai, todėl su juo iš viso mažai kalbėjo, taip pat su juo bendravo ir rankų gestais bei judesiais D. I. jam ir kitam kartu ėjusiam indui nurodydamas judėjimo kryptį. Jo tikslas buvo patekti į tą vietą, kur gali paprašyti prieglobsčio Europoje. Pinigų, kuriuos sumokėjo A., turėjo pakakti visai kelionei. Viskas vyko pagal tą susitarimą, kurį sutarė su A. Buvo sutarta, kad jis saugiai pateks į Europos Sąjungą. Pravedimas per sieną buvo sutartas to susitarimo su A. metu. Buvo sutarta, kad per sieną eis pėsčiomis. Jis suprato, kad Indijos pilietis taip pat nieko daugiau nežinojo, jis žinojo tik tiek, kiek ir jis. Supranta, kad iš jo Egipte A. sumokėtų 4000 eurų, dalis pinigų turėjo atitekti R. Kad D. I. būtų gavęs iš R. pinigus už palydą nematė. R. tik jam pasakė, kad šis žmogus, tai yra D. I., žino kelią ir juos per sieną nuves į Europą. Perėjęs sieną, kadangi buvo sušlapęs, sušalęs, pavargęs, jis tikėjosi, kad bus nuvestas į miestą, į kokią bažnyčią, kur jam bus suteikta pagalba, galės paprašyti prieglobsčio. Perėję sieną pamatė šviesą, manė, kad ten gyvenvietė ir ėjo link jos. Pamatė bokštą ir užsidegė bokšte šviesa, kaip švyturys, po kelių minučių atvažiavo pareigūnai ir juos sulaikė. Kai buvo sulaikytas pasienio pareigūnams prisistatė piliečiu iš Sirijos ir kitu vardu, kadangi jam R. pasakė, kad Sirijoje yra neramu, todėl liepė prisistatyti siru, o ne kaip egiptiečiu. Ketino visam laikui prisistatinėti siru, nes jam taip buvo liepta, tačiau vėliau persigalvojo ir jis pasisakė, kad yra iš Egipto. Kai R. juos išleido iš automobilio, tai kalbos apie tai, kad už sienos važiuos su automobiliu nebuvo. Buvo pasakyta, kad jie pėsčiomis eis tris kilometrus ir prieis sieną. R. su jais atsisveikino ir nebuvo jokios kalbos, kad jie dar su juo susitiks, ar bendraus. R. jam angliškai pasakė, kad asmuo iš Indijos nebus kartu su juo, o jis važiuos į kitą vietą, konkrečios vietos nenurodė. R. sakė, kad Indijos pilietis būtent važiuos į kitą vietą. D. I. nieko nesakė apie savo vykimo tikslą. D. I. jį turėjo tik palydėti į miestą, tačiau apie tolimesnę kelionę į kokią nors bažnyčią ar prieglobsčio klausimą sprendžiančią įstaigą, su juo kalbos nebuvo. Apie tai kalbėjo tik su R., o D. I. jį turėjo tik pervesti ir lydėti per sieną. Į kaltinamojo D. I. klausimus atsakė, kad jeigu būtų supratęs, kad D. I. nežino kelio, tai būtų su pasu grįžęs atgal, o tada, kai pasą jau buvo išmetęs, būtų ieškojęs pagalbos iš kitų žmonių, bet jis buvo įsitikinęs, kad D. I. kelią žino ir juos veda. Kai juos iš automobilio išleido R., jie ėjo vis į priekį pradžioje keliu, po to mišku, nebuvo taip, kad ėjo kiek į priekį ir po to apsisukę grįžtų atgal. Nurodė, kad supranta, kad į Europą vyko neteisėtai ir nelegaliai kirtęs valstybės sieną. Taip pat supranta, kad taip pat neteisėtai elgėsi ir kartu su juo ėję indas bei rusas, kuris juos per sieną pervedė.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-10-27 liudytoju apklaustas S. A. M. E. parodė, kad maždaug prieš 2 savaites atskrido į Maskvą, tam, kad galėtų patekti į Europą. Iš Maskvos skrido lėktuvu į Kaliningrado sritį. Pasitiko kažkoks vyriškis apgyvendino bute. Būdamas Egipte kažkokiam vyriškiui sumokėjo 4000 eurų už tai, kad atvežtų į Europą. Kaliningrado srityje buvo kitas vyriškis, t.y. ne tas, kuriam sumokėjo pinigus Egipte. Vakar Reno markės automobiliu atvažiavo pasiimti tas pats vyriškis, kuris ir pasitiko. Šiame automobilyje sėdėjo dar du asmenys, t.y. tie kiti su kuriais buvo sulaikytas. Automobilio vairuotojas vežė apie 2-3 valandas. Kiek suprato, veža arčiau Lietuvos sienos. Tuomet iš automobilio išlipo jis, kartu važiavęs rusas ir indas, t.y. visi trys, kurie ir buvo sulaikyti. Automobilio vairuotojas pasakė, kad nuo šitos vietos eis apie tris kilometrus ir bus Lietuvoje. Tas rusas, su kuriuo kartu buvo sulaikyti, rodė kelią. Automobilio vairuotojas liepė suplėšyti savo dokumentą ir sakė, kad jeigu sulaikys pareigūnai, tai sakytų, kad yra siras ir kad prašytų prieglobsčio. Kai ėjo visi trys iki Lietuvos, tai matė, kad rusas kalba su kažkuo telefonu. Jis yra vokiečių kalbos mokytojas ir kažkiek žino kalbas, todėl iš ruso pokalbio telefonu suprato tiek, kad jis kalba su kažkokiu asmeniu, kuriam juos abu, t.y. jį ir tą indą turi perduoti tam, kad toliau gabentų į Europą. Rusas gerai žinojo vietovę, jis sakydavo kur eiti. Visą laiką ėjo paskui tą rusą. Perduoti jų rusas kitam asmeniui nespėjo, kadangi 2013 m. spalio 27 d. apie ryto buvo sulaikyti pasieniečių. Kai ėjo į Lietuvą, tai nėjo per pasienio kontrolės punktą, ėjo paskui rusą, kuris rodė kelią. Rusas pasakė, kad kai jau jie perbris upę, tai jau bus Lietuva (t. 1, b. l. 94).

2013-12-13 liudytoju apklaustas S. A. M. E. davė tokius pat parodymus, patikslino bei papildomai parodė, kad tas rusas, kuris juos vedė, orientavosi vietovėje, pastoviai su kažkuo bendravo telefonu. Iš pokalbio turinio suprato, kad bendrauja su asmeniu, kuris jų laukia ir su automobiliu turi vežti toliau į Europą. Rusas telefonu kalbėjo rusų kalba. Atsimena, kad kai juos vežė, automobilį vairavo R., o automobilyje jie turėjo kompiuterį ir rusas, kuris vedė, kalbėjosi su R., žiūrinėjo žemėlapius, kažką tarėsi. R. buvo šviesiaodis, ne tamsiaodis. Rusui, kuris vedė, pats nemokėjo, tačiau supranta, kad jis turėjo gauti dalį pinigų iš Egipte sumokėtų 4000 eurų. Tai jis turėjo daryti už atlygį, nes kam jam tada rizikuoti. Suplėšyti dokumentą liepė R. Rusas, kuris vedė, tai matė. Atsimena, kad Kaliningrade buvo sustoję kažkokioje kavinėje į ją nuėjo R. ir rusas, negali paaiškinti ar jie buvo ten su kuo nors susitikę (t. 1, b. l. 103-104).

2013-10-27 liudytoju apklaustas A. K. C., kurio parodymai buvo paskelbti, parodė, kad maždaug prieš tris dienas teisėtai atvyko į Maskvą. Ten susitiko su asmeniu, kuriam sumokėjo 2000 dolerių už jo nuvežimą į Europą. Kitas asmuo jį vežė iš Maskvos ir 2013-10-26 vakare perdavė asmeniui, su kuriuo ir buvo sulaikytas 2013-10-27. Tai buvo ne tamsaus gymio asmuo, o kitas – mažesnis. Tas kitas tamsaus gymio asmuo, su kuriuo buvo sulaikytas, jau buvo kartu su mažesniu asmeniu, kai jį perdavė šiam. Vyriškis, kuriam buvo perduotas, jį ir kitą tamsaus gymio asmenį vedė iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką neteisėtai. Tai žino iš to, kad A. K. C. neturėjo vizos, ėjo ne per kontrolės punktą, brido per upelius. Tas mažesnis asmuo rodė kelią, jis žinojo kur reikia vesti. Su asmeniu, kuris vedė, nekalbėjo, nežinojo jo kalbos. Nežino iki kur turėjo vesti ir kam turėjo perduoti. Apie 5.00 ryto buvo sulaikyti jis, tas mažo ūgio asmuo, kuris vedė pėsčiomis iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, ir kitas tamsaus gymio asmuo, kuris kalba arabiškai. Nematė, kad asmeniui, kuris vedė, būtų sumokėti pinigai, tačiau mano, kad jam turėjo būti sumokėta dalis atlygio pinigų, kuriuos jis sumokėjo Maskvoje. Jam buvo pasakyta, kad tas asmuo lydės iki Lietuvos. Apie tai pasakė pats vedlys, t.y. tas žemo ūgio asmuo, su kuriuo kartu buvo sulaikyti. Kur toliau važiuos ir kas lydės nežino (t. 1., b. l. 76).

Liudytojas V. S., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad apie 2013-09-10 susipažino su R. L., nes pagal skelbimą jam išnormavo automobilį „Renault Logan“. Kiek jam yra žinoma R. L. išvežiojo į namus maistą, kadangi automobilyje buvo matęs lankstinukus su greito maisto išvežiojimo reklama. Sudarytoje su R. L. nuomos sutartyje nebuvo numatyta, kad jis gali vykti į Lietuvą, to jis R. L. nebūtų leidęs. 2013-10-28 R. L. jam turėjo atvežti pinigus už automobilio nuomą, tačiau nesulaukęs jo, paskambino R. L. žmonai ir sužinojo, kad jis ir jo automobilis yra sulaikyti Lietuvoje (t. 1, b. l. 59-60).

Liudytojas VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pasienietis G. B. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, apie kurią davė parodymus, esančią Vilkaviškio raj., Bajorų kaime, Gėlių gatvėje, šalia namo, pažymėto Nr. 2, kur 2013-10-27 apie 6.00 val. pastebėjo stovintį automobilį Renault Logan su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, kurio vairuotojas R. L. paaiškino, kad laukia dviejų žmonių, kuriuos turi nuvežti į Vokietiją (t. 1, b. l. 68-71).

VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus specialisto V. K. 2013-10-27 tarnybiniame pranešimas, reg. 2013-10-27 Nr. 164-23, nurodyta, kad 2013-10-27 apie 5.00 val. iš pasieniečio V. M. buvo gautas pranešimas, kad bendrame kvadrate 11 D, Stanaičių kaimo ribose, Vilkaviškio raj. sav., pastebėjo krūmuose besislapstančius tris asmenis, kuriuos sulaikė pasieniečiai D. V. ir G. B.. Tamsaus gymio asmenys prisistatė Egipto ir Indijos piliečiais, trečiasis – kalbėjo rusų kalba ir sakė esąs Rusijos Federacijos pilietis M. G. iš Dagestano. Visi trys asmenys sakė, kad ką tik neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką. Asmuo, prisistatęs, kaip M. G. galėjo neteisėtai gabenti pervesdamas juos pėsčiomis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką asmenis, prisistačiusiusius Indijos ir Egipto piliečiais. Apie 06.00 val. Bajorų kaime, Vilkaviškio raj. sav., kvadrate AE9 (keli kilometrai nuo sulaikymo vietos) pastebėtas automobilis Renault Logan, valst. Nr. P9970K 39 (Rusijos Federacijos registracija), kuriuo vairuotojas Rusijos Federacijos pilietis R. L. nerišliai paaiškino laukiantis dviejų asmenų, kuriuos reikės vežti į Vokietiją (t. 1, b. l. 6).

2013-10-27 įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad Vilkaviškio raj. sav., Kybartų šen., Sakalupio kaime, Lieponos užkardos veikimo teritorijoje, kvadrate AE 6 (bendras kvadratas su Rusijos Federacija 11D), ant Širvintos upės senvagės kranto žolėje rasta brydė pagal žolės palenkimą vedanti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Greta valstybės sienos, kuri eina Širvintos upės senvage, yra patrulio takas. Už patrulio tako yra dirbamos žemės laukas, kuriame matosi avalynės pėdsakai. Pagal pėdsakų išsidėstymą konstatuota, kad jie palikti trijų asmenų, kadangi avalynės pėdsakai yra skirtingo dydžio bei skirtingo reljefinio rašto. Avalynės pėdsakai asmens identifikavimui netinkami. Pagal avalynės pėdsakų išsidėstymą jie veda į Lietuvos teritorijos gilumą ir išveda į žvyruotą lauko keliuką, kuris eina link pasieniečių stebėjimo bokšto (t. 1, b. l. 12-15).

2013-10-27 automobilio Renault Logan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole užfiksuota, automobilio Renault Logan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūra, jame esantys pinigai, daiktai, dokumentai, taip pat 2013-10-26 Lietuvos Respublikoje įgytas draudimo liudijimas Nr. LT/16/AMA9729600 (t. 1, b. l. 16-39).

2013-10-27 asmens kratos protokole užfiksuota D. I. asmens kratos rezultatai, kuris prisistatė kaip M. G.. Iš įtariamojo D. I. paimtas mobiliojo ryšio telefonas SAMSUNG, IMEI Nr. 358883047871436 su SIM kortele (t. 2, b. l. 53, 54).

2013-10-27 asmens kratos protokole užfiksuota, kad iš R. L. paimti Rusijos Federacijos pasai Nr. 717251560 ir Nr. 2707144521, vairuotojo pažymėjimas Nr. 39EH717480, išduoti R. L., automobilio „Renault Logan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas Nr. 39 13 032692, išduotas V. S., mobiliojo ryšio telefonas SAMSUNG, IMEI Nr. 354655051983586/01 su SIM kortele, pinigai – 150 eurų ir 1180 Rusijos rublių, kt. (t. 2, b. l. 2, t. 1, b.l. 57,58).

2013-10-29 apžiūros protokole užfiksuota iš D. I. 2013-10-27 asmens kratos metu paimto mobilaus ryšio telefono Samsung GT-S5570 IMEI Nr. 358883047871436, su Rusijos ryšio operatoriaus SIM kortele „Tele2“ Nr. 8970120182 0001903355, apžiūra. Telefono adresinėje yra kontaktas „R.“, kuriam priskirtas numeris 89097939055. Duomenys iš katalogų „Praleisti ryšiai“, „Priimti ryšiai“, „Rinkti numeriai“, „Gautos SMS žinutės“ pašalinti (t. 1, b. l. 147, 150, 151).

2013-10-28 apžiūros protokole užfiksuota iš R. L. 2013-10-27 asmens kratos metu paimto mobilaus ryšio telefono Samsung GT-S6312, kurio IMEI Nr. 1: 354655051983586; IMEI Nr. 2: 354655051983584, su Rusijos ryšio operatorių SIM kortelėmis „Bilain” ir „Tele2“, SIM kortelių „Bilain” Nr. 897019 913061 629547d#*, „Tele2“ Nr. F897012 0183100 0661340, apžiūra. Skambinant į tarnybinį tel. Nr. +37068550265 nustatytas SIM kortelės „Bilain” abonentinis Nr. +79097939055. Telefono adresinėje yra kontaktas „D.“, kuriam priskirtas numeris +79082904480. Duomenys iš katalogų „Praleisti ryšiai“, „Priimti ryšiai“, „Rinkti numeriai“, „Gautos SMS žinutės“ pašalinti (t. 1, b.l. 144, 150, 151).

2013-10-28 išraše iš VSAT skaitmeninės duomenų bazės nurodyta, kad R. L. į Lietuvos Respubliką per Kybartų tarptautinį pasienio kontrolės punktą atvyko 2013-10-27 03:19 val. kaip vairuotojas automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė pasą Nr. 717251560, turėdamas trumpalaikę vizą (t. 2, b. l. 51).

2014-02-20 išraše iš VSAT skaitmeninės duomenų bazės pateiktuose duomenyse nurodyta, kad D. I. laikotarpiu nuo 2013-09-01 iki 2013-10-25 Lietuvos Respublikos valstybės sienos per pasienio kontrolės punktus nekirto (t. 2, b. l. 110).

VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Lieponos užkardos Sargybų skyriaus specialisto M. L. buvo priimtas 2013-10-27 sprendimas dėl Indijos Respublikos piliečio A. K. C. sulaikymo. Indijos Respublikos pilietis A. K. K. C., gim. 1978-11-20, sulaikytas vadovaujantis LR įstatymo „dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 str. 2 p., 114 str. 1 d. Jis pateikė Indijos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), ID (duomenys neskelbtini), ir Rusijos Federacijos migracijos kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 74, 75).

2014-02-20 išraše iš VSAT skaitmeninės duomenų bazės pateiktuose duomenyse nurodyta, kad A. K. C. laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-10-30 Lietuvos Respublikos valstybės sienos per pasienio kontrolės punktus nekirto (t. 1, b. l. 92).

Tiek liudytojas S. A. M. E., kuris buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu ir kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo teisme paskelbti, išsamiai ir nuosekliai parodė, kad Egipte žmogui vardu A. sumokėjo 4000 eurų, kad būtų neteisėtai nugabentas į Europą, į Europos Sąjungos valstybę. Už minėtus pinigus, jų susitarimas buvo vykdomas. Jis nuvyko į Maskvą, po to į Kaliningradą, iš kurio automobiliu, kurį vairavo asmuo vardu R., jį kartu su asmeniu iš Indijos gabeno iki Rusijos ir Lietuvos valstybės sienos, per kurią pėsčiomis juos vedė ir gabeno rusakalbis vyras, su kuriuo visi trys pasieniečių buvo sulaikyti ir kurį teisiamojo posėdžio metu liudytojas nurodė kaip kaltinamąjį D. I.. Automobiliu jį su asmeniu iš Indijos atvežęs R. nurodė, kad juos per valstybės sieną ves būtent D. I., kuris žino kelią. Einant link Rusijos – Lietuvos valstybės sienos, visą laiką eidamas priekyje kelią rodė ir sakė kur eiti D. I., tai yra jis buvo valstybės sienos perėjimo kelionės vadovas – lyderis. Matėsi, kad D. I. teritorijoje orientavosi, o tai pat skambindavo telefonu, kaip liudytojas suprato, asmeniui, kuris jų laukia Lietuvoje, gaudavo nurodymus ir keisdavo judėjimo kryptį. Nei iš pradžių, nei kelionės metu D. I. nesakė ir nerodė, kad jis nežino kur eiti. Į klausimą ar ilgai dar reikia eiti, jis tvirtai ir žinodamas nurodydavo, kad dar eiti reikia, ir nesakė, kad nežino kur ir kiek dar eiti reikia. Nors D. I. nurodė, kad nuolat eidavo į priekį ir grįždavo atgal, kadangi buvo pasiklydę ir nežinojo kur eiti, tačiau tokius jo parodymus kategoriškai paneigė minėtas liudytojas, nurodydamas, kad atgal jie nejudėjo, o ėjo tik pirmyn, tačiau ėjo labai ilgai, nors automobiliu atvežęs R. sakė, kad eiti reikės tik apie 3 km. Einant per upę, kur ir yra Rusijos ir Lietuvos valstybės siena, D. I. pasakė, kad jie jau yra Europoje. Taigi nors D. I. ir neigė, kad žinojo kur eiti, tačiau jo parodymus paneigė minėtas liudytojas, kuriam D. I. tiksliai nurodė, tai yra žinojo, kada jie jau kerta valstybės sieną ir jau yra Europoje, tai yra Lietuvoje. Nors liudytojas nei pats nei per kitus asmenis nedavė daugiau pinigų už jo pergabenimą per valstybės sieną, tačiau jo pirminis susitarimas su A., kuriam Egipte padavė visus už kelionę sutartus pinigus, buvo tiksliai vykdomas, jį per valstybės sieną neteisėtai gabenant pėsčiomis, tai yra taip kaip ir buvo sutarta. Liudytojas S. A. M. E. suprato, kad vykdant jo pirminį susitarimą jį pergabenti per valstybės sieną, tiek R. jį atgabenęs iki Rusijos – Lietuvos valstybės sienos, tiek D. I. neteisėtai gabendamas jį per valstybės sieną ir gabendamas Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė atlygintinai, tai yra už jo Egipte sumokėtus 4000 eurų.

Liudytojas A. K. C., kurio parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo teisme paskelbti taip pat iš esmės patvirtino liudytojo S. A. M. E. parodymus parodė, kad jis sumokėjo 2000 dolerių, kad būtų nugabentas neteisėtai į Europą. Jį ir arabiškai kalbantį asmenį per sieną neteisėtai vedė trečias asmuo, su kuriuo jie visi trys buvo sulaikyti. Kad juos neteisėtai gabeno per valstybės sieną žino, kadangi vizos neturėjo, ėjo ne per kontrolės punktą, brido per upelius. Supranta, kad dalis jo sumokėtų pinigų turėjo atitekti asmeniui, kuris jį gabeno per valstybės sieną. Nors D. I. nurodė, kad neplanavęs ir spontaniškai kartu su dviem tamsiaodžiais asmenimis nutarė neteisėtai pereiti Lietuvos valstybinę sieną ir prašyti prieblogščio, tačiau jo versiją paneigia, nustatytos aplinkybės, kad D. I., pasak jo, Kaliningrade turintis šeimą, vaiką, automobilį, verslą, įvairios veiklos, nieko neįspėjęs, nesusiderinęs viską paliko ir tiesiog neteisėtai kirto kitos valstybės sieną, o sulaikytas slėpė savo tapatybę, prisistatė svetimu vardu. D. I. sulaikytas prieglobsčio neprašė, ir apie tai nieko neužsiminė, o į migracines tarnybas prašydamas prieglobsčio kreipėsi tik po kelių savaičių nuo sienos kirtimo. Liudytojai pareigūnai V. K., V. M., G. B., D. V., patvirtino, kad pastebėjus tris asmenis galimai neteisėtai perėjus valstybės sieną, jie slėpėsi, ėjo pakrūmiais, grioviais, o vienas iš jų ėjo priekyje, kiti du kartu ėjo už jo. Minėti asmenys buvo sulaikyti pasislėpę tamsoje, gulintys prie krūmo, juos surado tik su kito pareigūno juos matančio termovizoriaus pagalba. Anksčiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. K. C., S. A. M. E. ir D. I., neteisėtai kirtęs valstybės sieną paliko Širvintos upės senvagės kranto žolėje brydę, dirbamos žemės lauke trijų asmenų avalynės pėdsakus, pagal skaitmeninės duomenų bazės informaciją Lietuvos valstybės sienos tiriamu laikotarpiu per kontrolės punktus nekirto.