- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-78/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-07045-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Nuteistasis
- L. K., A. S., A.
- Advokatai
- Arūnas Marcinkevičius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir L. K. , bei nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. S. pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, L. K. ir A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, išieškant iš jų abiejų konfiskuotino turto vertę 9290 litų, bei konfiskuota ir į konfiskuotino turto vertę įskaityta ½ bendros 500 Lenkijos zlotų, 66,25 Latvijos lato ir 10 eurų sumos, saugomos VSAT Šiaulių rinktinės finansų skyriuje.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
L. K. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 21 d., apie 02.45 val., neteisėtai, dėl savanaudiškų paskatų, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto asmens pažadėtą bendrą 600 JAV dolerių atlygį, iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Pasvalio rajone, Škilinpamūšio kaimo ribose, automobiliu „Subaru Legacy", Latvijos Respublikos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. S. , gabeno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius - Bangladešo Liaudies Respublikos piliečius A. P. , T. M. bei K. Z. . Šiais veiksmais A. S. ir L. K. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 birželio 1 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas nurodo, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė sąmoningai, be to teigia, kad apygardos teismas teisingai nustatęs įvykio vietos apžiūros protokolo bei Bangladešo Respublikos piliečių apklausų suklastojimo faktą, šiais duomenimis nepagrįstai rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje.
A. S. mano, kad jis neprivalėjo iš vežamų asmenų reikalauti dokumentų ar nuosprendyje išvardintų aplinkybių paaiškinimo, taip pat mokėti jų kalbą.
Nuteistasis nurodo, kad jo vežti asmenys nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors vienas pasienio pareigūnas tvirtino, kad jie mokėjo kalbėti ir angliškai ir rusiškai. Visgi, kiti byloje apklausti pareigūnai patvirtino, kad šie asmenys nemokėjo ir negalėjo nieko paaiškinti jokia kalba ir su jais reikėjo kalbėtis tik ženklų pagalba.
Be to, apeliantas nesupranta, kodėl asmuo, kuris paprašė L. K. nuvežti minėtus tris keleivius iš Rygos į Lenkiją, nebuvo įtrauktas į bylą ir apklaustas liudytoju, nors buvo nuteistųjų atpažintas, buvo nustatyta jo tapatybė ir buvimo vieta, taip pat gyvenamoji vieta Latvijoje. Juolab, kad iš bylos dokumentų matyti, jog jis yra gerai žinomas Latvijos teisėsaugai.
Nuteistasis A. S. prašo atsižvelgti į tai, kad jo vaidmuo šiame įvykyje buvo antraeilis, nes jis buvo tik kaip pavaduojantis vairuotojas tolimoje kelionėje. Be to, su niekuo nesitarė dėl neteisėto ar nusikalstamo "nelegalų" gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, neturėjo nei tikslo nei priežasties pažeisti valstybinę sieną ar pasikėsinti į Lietuvos Respublikos vientisumą, arba padaryti jai kokią kitą žalą. Jo užduotis buvo tik vairuoti automobilį. Su keleiviais jis nebendravo ir apie tai, kad jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje jis nežinojo. Be to, teisiamojo posėdžio metu įrodyta, jog keleiviai nežinojo rusų kalbos ir jis, nebūdamas pareigūnas, negalėjo ir neturėjo teisės bei galimybių išsiaiškinti visų aplinkybių, kurių pagrindu dabar yra nuteistas.
Taip pat nuteistasis nurodo, kad yra vedęs, augina mažametį sūnų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, anksčiau neteistas, teismui nurodė, visas jam žinomas įvykio aplinkybes, todėl net ir konstatavus, jog jis kaltas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, teismo skirta bausmė yra aiškiai per griežta.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog nėra gavęs nuosprendžio nei lietuvių, nei rusų kalba, nors nuo jo paskelbimo praėjo 16 dienų.
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 birželio 1 d. nuosprendį ir A. S. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, jog Panevėžio apygardos teismas vertino vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo A. S. parodymus, o teismo posėdyje duoti parodymai liko nepagrįstai nevertinti. Teismas nevertino ir to, kad nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 2 dalyje būtinų sudėties požymių – kaltės ir neteisėtos bei pavojingos veikos. Be to, paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taip pat nuosprendžio aprašomoje dalyje prie sunkinančių asmens atsakomybę aplinkybių paminėta bendrininkų grupė, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodytas BK 24 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjas atkreipia dėmesį, kad jo ginamasis A. S. turėjo ir Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnams pateikė savo asmens dokumentus. Tuo tarpu šiuo metu galiojanti Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio redakcija, atsižvelgiant į Šengeno zonos valstybėms keliamus reikalavimus yra papildyta 6 dalimi, kurioje numatoma, kad paminėto straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys taikomos: 1) patikrinimo prie išorinės sienos metu; 2) laikinai atnaujinus patikrinimą prie vidaus sienos siekiant užtikrinti viešąją tvarką, nacionalinį saugumą. Atsižvelgiant į tai, kad įvykis, kuriame dalyvavo nuteistasis A. S. , įvyko ne prie išorinės Europos Sąjungos sienos, taip pat nebuvo laikinai atnaujintas patikrinimas prie vidaus sienos, Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis netaikoma. Tokia pati nuostata yra numatyta ir anksčiau minėto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) 20 straipsnyje, kur nustatyta, kad vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant jų pilietybės, kertant sieną netikrinami.
Gynėjo nuomone, atsižvelgiant į Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimus po Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šengeno erdvės, kvalifikuojant veiką pagal BK 292 straipsnį, negalima tapatinti Šengeno zonos valstybių vidaus sienų su išorės sienomis, nes pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą valstybė yra įsipareigojusi netikrinti asmenų kertančių vidaus sieną ar drausti jiems kirsti sieną kuriose nors vietose. Todėl pagal 292 straipsnį veiką kvalifikuoti galima tik tada, kai vidaus sienų kirtimas susijęs su kažkokiais neteisėtais veiksmais, padarytais siekiant kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, toje vietoje sudarančią išorinę Šengeno šalių sieną. Taigi, apeliantas mano, kad dėl nurodytų aplinkybių, po Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šengeno šalių erdvės, vidinių sienų kirtimas be dokumentų, negali būti baudžiamas. Kadangi nuteistajam A. S. , kirtusiam vidaus sieną, veikos padarymo metu nekilo jokių papildomų pareigų, tai bausti jo už neteisėtą sienos kirtimą, arba šiuo atveju neteisėtą asmens gabenimą per sieną, negalima.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jo ginamasis A. S. teisiamajame posėdyje paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl to, kad jis neva žinojo, jog nelegaliai veža asmenis. Nuteistasis nurodė, jog tokie parodymai galėjo atsirasti dėl vertimo klaidos, kuri galėjo įsivelti tiek dėl vietos vertėjos profesinių įgūdžių trukumo, tiek dėl protokolą rašančio asmens netikslumo. Todėl argumentu, kad A. S. neva žinojo, jog nelegaliai gabena asmenis, negalima remtis. Be to, nuteistasis L. K. nepatvirtino, kad perspėjo A. S. apie tai, jog vežami asmenys neturi asmens ar kelionės per Europos valstybių teritorijas dokumentų, o juo labiau neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje.
Taip pat gynėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ir nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių per Lietuvos Respublikos sieną gabentų asmenų tapatybę bei pilietybę ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje nebuvimą. Liudytojų S. L. , G. J. , E. M. , R. K. , A. M. , S. V. ,V. K. parodymai parodo tik faktą, jog vežti asmenys neturėjo asmens ir kitų reikiamų dokumentų. Tačiau šio fakto patvirtinimas neparodo veikos neteisėtumo ar nuteistojo A. S. kaltės padarius BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apie tų asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimą nebuvo kalbama ir šis faktas liko nenustatytas. Be to, Bangladešo Liaudies Respublikos piliečių parodymai neįrodo nuteistojo A. S. kaltės, o tik patvirtina vežimo per Lietuvos Respublikos sieną faktą. Jų parodymuose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog A. S. žinojo, kad nelegaliai per Lietuvos Respublikos sieną ir jos kirtimo panaikinto pasienio kontrolės posto vietoje veža asmenis be reikiamų dokumentų, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Apelianto manymu, gabenamo asmens statuso suvokimas yra būtinas tyčinės kaltės elementas, todėl pagal BK 292 straipsnį neatsako asmuo, kuris gabeno asmenį nežinodamas, kad šis asmuo yra nelegaliai į Lietuvą atvykęs ir gyvenamosios vietos Lietuvoje neturintis užsienietis. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad A. S. kaip nors susijęs su asmenimis, nelegaliai gabenusiais šiuos asmenis sunkvežimiais į Europos Sąjungos Šengeno sutarties šalių teritoriją.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad Bangladešo piliečių parodymai nesutampa ir prieštarauja vieni kitiems, nes jie skirtingai nurodė, kada ir su kokiu asmeniu kalbėjo prieš vežant juos per Lietuvos Respublikos sieną. Todėl neaišku, ar šie asmenys išsilaipinę iš sunkvežimio, patys kalbėjosi su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ar tik matė, kaip šis kalbėjosi su nuteistaisiais, ar išvažiavo iškart po pokalbio, ar tik po kurio laiko sulaukė privažiavusių nuteistųjų ir iškart su jais vyko link Lietuvos Respublikos.
Gynėjo teigimu, minėti liudytojai viso ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat jie neapklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl remiantis jų parodymais negalima daryti apkaltinamųjų išvadų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėti liudytojai mokėjo anglų ar rusų kalbas bent tokiu lygiu, jog gebėtų duoti bet kokius parodymus apie bylos aplinkybes. Liudytojas S. L. teigia, jog šie asmenys aiškino, kad važiavo į Lenkiją. Tačiau neaišku kokiu būdu liudytojas sužinojo iš jų minėtas aplinkybes, nes liudytojas E. M. parodė, jog kalbėtis su nelegaliai atvykusiais asmenimis nepavyko, nes jie nemokėjo nei anglų, nei rusų kalbos, kartojo tik vieną žodį „Bangladeš" ir aiškintis su jais teko ženklų kalba. Tokius pastarojo liudytojo parodymus patvirtina liudytojai S. L. , G. J. , R. K. ir M. M. . Juolab, kad byloje nėra duomenų apie vertėją, neva dalyvavusią apklausiant minėtus asmenis anglų kalba. Be to, nelegaliai atvykę asmenys buvo išsiųsti, taip ir nespėjus įsitikinti, kokia kalba jie gali kalbėti, o taip pat nenustačius asmenų pilietybių bei nenurodžius jų asmens tapatybių ir pilietybės nustatymo šaltinių. Nelegaliai atvykusius asmenis deportuojant iš Lietuvos teismas pažeidė teisę į teisingą teismą, kadangi nei vienas iš jų nebuvo apklausti teismo proceso metu, dėl to nuteistiesiems buvo atimta teisė teisminio bylos nagrinėjimo metu užduoti jiems klausimus. Gynėjas mano, kad tokiu būdu teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies b punkto bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatas, taip pat nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kur nurodyta, kad žmogaus teisių pažeidimas konstatuojamas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu.
Nuteistojo gynėjo manymu, remiantis A. S. asmens kratos protokolu, kuriame užfiksuota, jog pas jį rasti pinigai – 10 eurų ir 54 latai, negalima teigti įrodžius jo savanaudiškas paskatas. A. S. dirba taksi firmos SIA „Z. B. " vairuotoju, todėl natūralu, kad jis sutiko už atlygį vežti asmenis, t. y. papildomai užsidirbti vykdant analogišką savo tiesioginei profesijai darbą. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo davė nuteistajam A. S. pinigus už tai, kad jis nuvežtų asmenis, neturinčius dokumentų ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. L. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui teigė, jog iš matymo pažįstamas asmuo pasiūlė užsidirbti nuvežant žmones į Varšuvą. Tačiau L. K. iš matymo žinomas asmuo, nors ir buvo nustatyta jo tapatybė, nebuvo sulaikytas ir apklaustas. Dėl to L. K. parodymai liko nepatvirtinti jokiomis bylos aplinkybėmis ar įrodymais. Teismo posėdyje jis yra nurodęs, kad prieš apklausą pas tyrėją, į tardymo izoliatorių buvo atvykę du pareigūnai, kurie nedalyvaujant gynėjui, klausinėjo apie šį asmenį. Todėl kyla abejonių ar šis L. K. teiginys nėra spaudimo ir poveikio pasekmė. Nėra tinkamai pagrįsta ir teismo prielaida, kad jei L. K. tarėsi su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, paėmė iš jo pinigus ir žinojo, kad veš „nelegalus", tai lygiai tą patį turėjo žinoti ir A. S. . Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. nėra parodęs, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo būtų siūlęs jam pinigų. Jis parodė, jog jam, kaip asmeniui, teikiančiam taksi paslaugas už atlygį, jo bendradarbis L. K. pasiūlė atlikti jo darbą – pavežti žmones. Materialus atlygis už teisėtą veiką yra normali, natūrali ir teisėta atsiskaitymo išraiška.
Žemesnės instancijos teismas
Nors teismas asmeniui neva suorganizavusiam nelegalų žmonių pervežimą, apibūdinti naudoja „ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens" terminą, tačiau liudytojas S. V. parodė, jog remiantis jo turima operatyvine informacija šis asmuo yra S. H. K. A. . 2009 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniame pranešime buvo rašoma, kad šis Latvijoje gyvenantis asmuo, Jordanijos pilietis yra susijęs su Azijos valstybės asmenų nelegaliu gabenimu per Rusijos ir Latvijos sieną. Šio asmens tapatybę patvirtina parodymų atpažinti asmenį iš foto nuotraukų rezultatai, t. y. nuteistojo L. K. (t. 1, b.l. 138 – 139) ir nuteistojo A. S. (t. 1, b.l. 197 – 199) parodymai. Kitų ikiteisminių tyrimų metu, buvo nustatyta, kad 2009 m. birželio 22 d. B. D. atpažino tą patį žmogų - S. H. K. A. , kaip asmenį siūliusį 2500 USD už neteisėtą asmenų gabenimą, o 2009 m. birželio 11 d. tą patį asmenį atpažino M. A. . Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, ar bylą nagrinėjant teisme būtų kreiptasi į Latvijos Respubliką ar į Jordanijos Karalystę su teisinės pagalbos prašymu, dėl šio asmens apklausos ar ekstradicijos. Dėl to neaišku, kodėl šis asmuo nebuvo ieškomas ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Gynėjas mano, kad teismas visiškai neišsiaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nors ir nustatė kaltus asmenis, tačiau nesiėmė jokių teisinių priemonių šiuos asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o nekaltuosius išteisinti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatytas ir žinomas asmuo neva siūlęs pinigus, todėl pinigų siūlymo faktas ir šioje byloje nėra patvirtintas jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, o pats pinigų radimo faktas nesuteikia galimybės nustatyti jų kilmės. Surasta pinigų suma neatitinka nuteistojo L. K. nurodytos 600 USD sumos.
Gynėjas taip pat mano, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkavimą, nes ikiteisminio tyrimo metu nesulaikytas, nors ir yra nustatytas, asmuo galimai suorganizavęs ir sukurstęs nuteistuosius atlikti nusikalstamą veiką. Tai patvirtina ir tas faktas, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje neinkriminavo BK 24 straipsnio ir nenurodė bei nepagrindė nuteistojo A. S. bendrininkavimo formos.
A. S. neturėjo pareigos tikrinti vežamų asmenų dokumentų, todėl jis negalėjo būti atsakingas ir neprivalėjo žinoti apie „Bangladešo piliečių" buvimo Europos Sąjungoje teisėtumą ar neteisėtumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. S. su nelegalių asmenų gabenimu besiverčiančiu asmeniu ir gabentais „keleiviais" nebendravo. Nė vienas iš liudytojų, taip pat ir vežti asmenys neparodė, kad L. K. ar A. S. klausė jų apie tai ar jie turi kokius nors pasus, apie jų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimą Lietuvoje, domėjosi gabenamų asmenų vykimo tikslais ar legalumu. Nėra jokių duomenų, kad jie patys apie tai būtų pasisakę ar prasitarę A. S. . Todėl nėra ir jokių įrodymų, jog A. S. būtų organizavęs ar vadovavęs nelegaliam asmenų gabenimui per Lietuvos Respublikos sieną, ar sąmoningai tyčia talkinęs neteisėtoje veikloje. Netgi darant prielaidą, kad šie piliečiai atsidūrė Europos Sąjungos ir Šengeno sutarties šalių ribose neteisėtai, galima manyti, kad jie nepateikė dokumentų, suteikiančių teisę kirsti Europos Sąjungos ir Šengeno sutarties šalių ribose išorinę sieną ir dėl to ją kirto neteisėtai. Tačiau tai nėra susiję su nuteistuoju A. S. ir jo veiksmais, nes nėra jokių duomenų apie jo kaltę dėl minėtų asmenų atsidūrimo Europos Sąjungos ir Šengeno sutarties šalių ribose neteisėtai kertant jos išorinę sieną.
Net jei daryti prielaidą, kad A. S. tariamai galėjo žinoti apie keleivių statusą, tai nepadaro jo veikos neteisėta, nes jo veiksmai neatitinka BK 292 straipsnyje numatytos veikos dispozicijos, kadangi nepažeistas teisėtumo reikalavimas, kuris iš esmės nustatytas Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme. Gynėjo manymu, vadovaujantis šiuo įstatymu ir BK, nuteistojo A. S. veika nėra neteisėta.
Gynėjo teigimu, BK 292 straipsnio 2 dalis numato baudžiamumą tokios veikos, kai šiame straipsnyje nurodyti veiksmai atliekami neteisėtai. Gabenimo neteisėtumą pagal 292 straipsnį nulemia tai, kad gabenamas asmuo sieną kerta nelegaliai, t. y. gabenantis asmuo imasi veiksmų, kad išvengtų patikrinimo pasienio kontrolės punkte, pateikia suklastotą dokumentą, suteikiantį teisę kirsti valstybės sieną ar paveikia pasienio kontrolės punkto pareigūną tokiu būdu, kad šis neteisėtai praleidžia asmenį per sieną. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju teismas nenustatė ir nepagrindė nei vieno BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos privalomųjų objektyviųjų požymių. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina ir neįrodo, kad nuteistasis A. S. žinojo apie tai, kad gabenami asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Asmens tapatybę patvirtinančių ir reikiamų vizų neturėjimas nėra BK 292 straipsnyje numatytas nusikalstamos veikos požymis.
Dėl šių aplinkybių apelianto manymu, BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyta veika nebuvo padaryta, nes A. S. nesiėmė jokių veiksmų, priešingų įstatymo reikalavimams, nevengė vykdyti teisės aktuose, t. y. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme bei 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 562/2006, Bendrijos kodekse (Šengeno sienų kodeksas), numatytų reikalavimų. Lietuvos Respublika bei Latvijos Respublika yra Šengeno zonos valstybės, siena tarp šių valstybių yra laikoma „vidaus siena", todėl gynėjas mano, kad galima šių valstybių sausumos sieną pereiti be patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Tuo tarpu A. S. sieną kirto automagistralėje, buvusio pasienio kontrolės posto vietoje, nesislapstant.
Gynėjas teigia, kad nesant nuteistojo veiksmuose veikos neteisėtumo, negalima nustatyti ir objektyviojo požymio – pavojingos veikos. Tokia situacija susidaro dėl to, kad nuteistasis A. S. , atsižvelgiant į Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, neveikė neteisėtai, todėl jis neveikė ir pavojingai, t. y. nedarė pavojingos veikos. Be to, negalima teigti, jog A. S. veikė tyčia. Nuteistasis nesuvokė, negalėjo ir neturėjo galimybių suvokti, jog kėsinasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, todėl veždamas keleivius nenumatė, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dėl asmenų, galimai neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ar kitoje ES šalyje, gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną, gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Vadovaujantis Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, jis neprivalėjo numatyti padarinių, kadangi neturėjo pareigos įsitikinti, ar vežami keleiviai turi reikiamus dokumentus, ir nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tuo tarpu, nei vežamų asmenų kalba, nei odos spalva ar dokumentų neturėjimas, neįrodo ir nėra nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimo ar neteisėto vykimo į Lietuvą požymis. Neįrodžius subjektyviojo požymio – kaltės, nuteistojo A. S. atliktus veiksmus galima apibūdinti kaip veikimą be kaltės.
Taip pat gynėjas pastebi, kad apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nesivadovavo įvykio vietos apžiūros protokolu, kadangi šis protokolas buvo surašytas neaiškiomis aplinkybėmis ir nebuvo galima nustatyti ar asmenys rašę įvykio vietos apžiūros protokolą buvo toje vietoje. Šis pažeidimas gynėjui kelia abejonių ir dėl kitų procesinių veiksmų bei verčia abejoti pareigūnų, atlikusių veiksmus su nuteistaisiais, objektyvumu ir sąžiningumu.
Gynėjo teigimu, BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas, todėl nesant aukščiau aptartų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Taip pat apeliantas mano, kad nuteistasis A. S. , vadovaujantis BK 36 straipsniu galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga. BK 292 straipsnio pagrindinė įstatymo saugoma vertybė – valstybės sienos neliečiamumas, o papildoma – visuomenės saugumas. 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikai prisijungus prie Šengeno erdvės, pasikeitus įstatyminiam teisiniam reglamentavimui asmenys neteko prievolės sustoti sienos kirtimo vietoje ir laukti arba ieškoti patikrinimą atliekančio asmens ir jam pateikti dokumentus. O Europos Sąjungos valstybių sienų kirtimo procedūra nebereikalauja kontrolės. Tai reiškia, kad Europos Sąjungos sienų kirtimas tapo kertančiųjų sienas asmenų reikalu ir įstatymo saugoma vertybė – valstybės sienos neliečiamumas – prarado vertybės statusą, kadangi valstybės narės sutarė, jog ES šalių sienas kertantys asmenys nekelia valstybės sienoms grėsmės. Todėl kertant ES valstybių sienas nebeliko pareigos pateikti iki įstojant į Šengeno erdvę svarbiais buvusius dokumentus, taigi dokumentų turėjimas, kertant ES valstybių sienas tapo neprivalomas. Dėl to asmuo gabendamas asmenis neturinčius dokumentų, neprivalo atsakyti tiek už savo, tiek už keleivių dokumentų nebuvimą. Dėl paminėtų aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad veika, numatyta BK 292 straipsnyje, kertant Europos Sąjungos vidines sienas tapo nebeaktuali ir dėl to prarado pavojingumą.
Gynėjas taip pat nesutinka su jo ginamajam paskirta bausme, nes jo manymu teismas išsamiai neįvertino nuteistojo asmenybės, jo stiprių socialinių ryšių, ir tik formaliai nurodė, kad A. S. anksčiau nebuvo teistas, dirbantis, turintis šeimą ir auginantis mažametį vaiką. Todėl liko visiškai neaišku, kurios iš šių aplinkybių turėjo įtakos skiriant bausmę ir jos dydį. Pagaliau, liko neįvertinta kaip paskirtoji bausmė įtakos nuteistojo socialinius ryšius bei šeimos santykius ir nuteistojo tolimesnį gyvenimą bei bausmės tikslus. Apelianto manymu, nuteistojo A. S. asmenybė ir socialiniai ryšiai yra teigiami ir tvirti. Jis anksčiau neteistas, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą ir išlaiko mažametį vaiką. Atsižvelgdamas į asmenybę charakterizuojančias savybes, taip pat į valstybei tik formaliai padarytą žalą, gynėjas mano, jog tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuteistojo neišteisins, yra pagrindas skirti A. S. švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Apelianto manymu, vis tik pripažinus jo ginamąjį kaltu, teismas turėtų atsižvelgti į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, t. y. į tai, kad nuteistojo A. S. kaip „bendrininko" vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, jis buvo tik pagalbinis vairuotojas, pats nebendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pinigų tiesiogiai iš jo negavo, į nusikalstamą veiką įsitraukė vykdydamas savo darbines, taksi darbuotojui būdingas, funkcijas, t. y. vairuodamas automobilį už atlygį. Juolab, kad faktų pagrindžiančių susitarimą daryti nusikalstamą veiką, vaidmenų ir funkcijų pasiskirstymą, byloje nėra pateikta. Todėl, gynėjo manymu, įvertinus nuteistojo asmenybę, jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei, atsižvelgus į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį bei vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais, apeliacinės instancijos teismas galėtų paskirti nuteistajam A. S. švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Taip pat, gynėjas mano, kad paskirtoji dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apelianto manymu, atsižvelgiant į nuteistojo teigiamą charakteristiką ir asmenybės nepavojingumą visuomenei, jo padarytos veikos kvalifikavimo abejones, bei į tai, kad nebuvo padaryta žalos valstybei, teismas galėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti A. S. švelnesnę, bausmę. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad analogiškose bylose teismai skiria švelnesnes bausmes (apeliacinė byla Nr. 1A-1/2010).
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad šiuo atveju bausmės tikslai ir paskirtis nesunkiai galėtų būti pasiekiami neskiriant laisvės atėmimo bausmės, o turto konfiskavimas nesant savanaudiškų paskatų nėra pateisinama bausmės rūšis.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 birželio 1 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistojo nuomone, apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių BPK pažeidimų.
Apelianto manymu, apygardos teismas nuosprendį grindė prieštaringais ir objektyviai nepatikrintais įrodymais, bei padarė prielaidomis pagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistasis kartoja savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei nurodo, kad tokie jo parodymai nesutampa su ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes jį apklausinėjęs pareigūnas sakė, jog jei jis nori būti paleistas bei, kad apie sulaikymą būtų informuoti jo artimieji, jis turi sakyti, kad H. jam sakė, jog vežami asmenys yra "nelegalai" bei kad nurodė sustabdžius sakyti, jog paėmė pakeleivius. Juolab, kad liudytojai K. Z. , A. P. , M. T. neparodė, jog nuteistieji būtų bendravę su asmeniu keleivius įsodinusiu į automobilį. Priešingai, jie parodė, kad juos įsodinęs asmuo silpnai kalbėjo angliškai ir jis nesikalbėjo su dviem vaikinais atvažiavusiais lengvuoju automobiliu. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu paneigtas teismo nustatytas faktas, kad jis ir A. S. kalbėjosi su H. bei žinojo, jog veža asmenis neturinčius dokumentų.
Nuteistojo manymu, pagal byloje nustatytas aplinkybes jis nesiėmė jokių BK 292 straipsnio dispoziciją atitinkančių veiksmų, nevengė vykdyti teisės aktuose numatytų reikalavimų. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimus po Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šengeno erdvės, valstybės siena tarp Lietuvos Respublikos bei Latvijos Respublikos yra laikoma „vidaus siena", todėl sieną galima pereiti be patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Tokiu būdu, nuteistasis mano, kad nesiėmė jokių veiksmų, kuriais išvengtų įstatymo numatytų pareigų, nes neturėjo pareigos sustoti patikrinimui pasienio kontrolės punkte, kur būtų užtikrinta, kad visi keleiviai turėtų tinkamus dokumentus, leidžiančius kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Be to, tuo metu, kai buvo pervažiuota siena jis sėdėjo automobilyje kaip ir kiti jame buvę keleiviai. Nuteistasis mano, kad jokie Lietuvos Respublikoje galiojantys norminiai aktai nenumato pareigos vairuotojui ar keleiviui patikrinti kitų keleivių dokumentus, užtikrinant jų teisėtą vykimą per valstybės sieną. Pasirūpinti reikalaujamais dokumentais yra ne kartu vykstančiųjų, o konkretaus, valstybės sieną kertančio asmens pareiga. Be to, apeliantas nurodo, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabena teisės būti Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį ir nori taip veikti. Gabenamo asmens statuso suvokimas yra būtinas tyčinės kaltės elementas, todėl pagal BK 292 straipsnį negali atsakyti asmuo, kuris gabeno asmenis, nežinodamas, kad šie asmenys yra nelegaliai atvykę užsieniečiai. Apelianto teigimu, jis nežinojo, kad per sieną vežami asmenys ją kirs nelegaliai ir to nenumatė, nes minėti asmenys buvo Latvijos Respublikoje, juos nuteistieji paėmė Rygoje, su jais susikalbėti nebuvo įmanoma, nes jie nemokėjo kalbos, kuria būtų galima susikalbėti. Kadangi nuteistasis dirba taksi vairuotoju, mano, kad natūralu, jog sutiko už atlygį vežti asmenis, t. y. papildomai užsidirbti, vykdant analogišką savo tiesioginei profesijai, darbą. Keleivių pervežimas buvojo vienintelė jo funkcija ir jis nebuvo atsakingas ir neprivalėjo bei negalėjo žinoti apie bendrakeleivių statusą Latvijoje ar Lietuvoje, nežinojo, kad jie neturi asmens tapatybes patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų bei nuolatinės gyvenamosios vietos Latvijoje ir Lietuvoje.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, šiuo atveju nepagrįstai nustatyta ir tai, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Apklausos protokoluose liudytojai K. Z. , A. P. , T. M. parodė, kad pinigus už kelionę mokėjo Turkijoje. Tuo tarpu apeliantui H. sumokėjo Rygoje ir tik už šių asmenų pervežimo paslaugą iš Rygos į Varšuvą, o ne už nelegalų gabenimą. Sumokėti 100 latų ir 300 JAV dolerių skirti kelionės išlaidoms. Nuteistasis veždamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną asmenis iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką teigia nežinojęs, kad šie asmenys per valstybės sieną važiuoja neteisėtai, t. y. nors jis ir suprato, kad jie yra užsieniečiai, tačiau galvojo, kad turi visus reikiamus dokumentus legaliai keliauti po ES valstybes. Be to, apelianto manymu, iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti prielaidą, kad nusikalstama veika buvo daryta veikiant organizuotai grupei, nors kiti asmenys nenustatyti. Liudytojai K. Z. , A. P. , T. M. parodymuose tvirtino, kad už jų pergabenimą į Lenkiją mokėjo pinigus Turkijoje vyriškiui, šioje byloje net nebandytam nustatyti asmeniui, tačiau nuteistajam kaltinimas dėl BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe su pinigus iš K. Z. , A. P. , T. M. gavusiu vyriškiu, nepareikštas. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių apeliantas mano, kad nenustatyta ir neįrodyta, kad jis ir A. S. piniginį atlygį gavo už neteisėtą asmenų gabenimą per Lietuvos valstybės sieną. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nuo Rygos iki Varšuvos ir atgal yra apie 1200 km. Už asmenų pervežimą žadėti 600 JAV dolerių suma gali būti tik už pervežimo paslaugą, o ne už "nelegalų" gabenimą.
Nuteistojo manymu, apygardos teismas priimdamas nuosprendį padarė daug esminių BPK pažeidimų. Visų pirma nuteistasis pastebi, kad teismas nuosprendyje remiasi liudytojų K. Z. , A. P. , T. M. apklausų protokolais, nors šie įrodymai teismo posėdyje nebuvo ištirti, šie liudytojai teisme neapklausti, nenustatytos šių asmenų tapatybės. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 301 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatas. Apelianto teigimu, EŽTT jurisprudencijoje vienareikšmiškai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. EŽTT jurisprudencijoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (EŽTT bylos: Unterpertinger v. Austria, no. 9120/80, judgement of 24 November 1986, Delta v. France, no. 11444/85, judgement of 19 December 1990, Balšan v. Republique Tcheque, no. 1993/02, arrėt du 18 juillet 2006). Nuteistasis mano, kad šiuo atveju teismas pažeidė jo teises, nes jam nebuvo sudaryta galimybė minėtiems asmenims užduoti klausimus. Šie asmenys neapklausti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (BPK 173 str. 1 d. 2 p., 184 str.).
Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokio kompetentingos institucijos dokumento, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad buvo nustatytos vykusių piliečių asmenybės, pilietybė bei kiti duomenys, todėl mano, kad nėra nustatyta, kokie asmenys buvo gabenti. Nors teismas nuosprendyje teigia, kad buvo gabenti Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturintys užsieniečiai. Nuteistojo manymu, dėl tos priežasties, kad nebuvo nustatytos šių asmenų tapatybės, jie neapklausti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jų asmenybes patvirtinantys dokumentai yra tik jų apklausos, kur jie patys nurodę savo asmens duomenis. Be to, šie asmenys apklausti anglų kalba, nors byloje apklausti VSAT pareigūnai teigė, kad su minėtais asmenimis buvo sudėtinga susikalbėti. Liudytojų apklausos protokoluose K. Z. , A. P. , M. T. nurodoma, kad šie asmenys apklausti anglų kalba dalyvaujant vertėjai, tačiau po apklausų šie asmenys pasirašė nurodydami tik vardą pavardę ir nei vieno žodžio anglų kalba, kad jiems šis protokolas išverstas į suprantamą kalbą.
Be to, nuteistasis pastebi, kad pagal bylos duomenis, t. y. liudytojų K. Z. , A. P. , T. M. apklausas, galima spręsti, kad nusikalstama veikla buvo vykdoma kelių valstybių teritorijose, todėl tyrimas ir bendrininkų veiksmų vertinimas turėjo būti atliekamas pagal Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendaciją Nr. R(87)1 „Dėl Europos Konvencijos dėl Europos valstybių bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose", BK 4 straipsnio 2, 3 dalis ir tarptautines šių valstybių sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Tik taip būtų patikimai nustatyti užsieniečių gabenimo maršrutai, bendrininkavimo rūšis, veiklos apimtys, kitos svarbios aplinkybės. Apeliantas mano, kad neatlikus tarptautinio tyrimo buvo pažeista jo teisė į išsamų bylos išnagrinėjimą. Nors nuteistasis teigia paaiškinęs ir davęs parodymus, kas Rygoje prašė pavežti asmenis, bei atpažino tą asmenį, tačiau jis nuteistas už tai, kad gabeno už ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pažadėtą atlygį. Juolab, kad liudytojas S. V. teisme teigė, kad VSAT pareigūnams žinomas S. H. K. A. , kuris organizuoja neteisėtą žmonių gabenimą, tai jis buvo nurodęs ir tarnybiniame pranešime (t. 1, b. 1. 121), tačiau šios aplinkybės taip ir nebuvo išsiaiškintos. Dėl paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad buvo pažeista jo teisė į išsamų bylos išnagrinėjimą, nes visos aplinkybės, kurios galimai būtų paneigusios jo kaltę, taip ir liko neatskleistos.
Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendyje konstatuoja, jog nesivadovauja kaip įrodymu įvykio vietos apžiūros protokolu, nes šis protokolas pasienio policijos pareigūno S. V. surašytas neaiškiomis aplinkybėmis. Nuteistojo manymu, šis dokumentas buvo suklastotas, tačiau teismas to neįvertino, bei nesiėmė įstatyme numatytų priemonių, pavesti atlikti dėl to tyrimą kompetentingai institucijai.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad paskelbus 2010 m. birželio 1 d. nuosprendį, nuteistajam jis nebuvo įteiktas, nuosprendžio nuorašo apeliantas teigia negavęs iki šiol. Nuosprendį lietuvių kalba gavo tik jo gynėjas, o nuteistajam nuosprendis suprantama kalba nėra įteiktas iki šio skundo surašymo bei pateikimo teismui, nors jau baigiasi terminas per kurį galima paduoti apeliacinį skundą. Nuteistojo manymu, tai grubus, esminis BPK pažeidimas dėl kurio buvo suvaržytos įstatyme garantuotos nuteistojo teisės (BPK 369 str. 3 d.).
Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, nuteistasis mano, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neįvertino visų įrodymų, bei nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.8 punkto nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Nuteistasis L. K. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Nuteistojo teigimu teismas nevisiškai atsižvelgė į jo asmenybę, kad jis niekada nebuvo teistas, dirba SIA „Z. B. " taksi vairuotoju, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, išlaiko mažametį vaiką, padeda savo tėvams, padėjo ikiteisminiam tyrimui nurodydamas asmenį, kuris prašė vežti asmenis. Nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nėra padaręs jokio teisės pažeidimo. Be to, veika, jei ją laikyti nusikaltimu yra atsitiktinė, vienepizodė, jos pasekmės pašalintos. Tuo tarpu jam skirta griežta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato bausmę laisvės atėmimą iki 8 metų, taigi laisvės atėmimas gali būti skiriamas nuo 3 mėnesių. Todėl nuteistasis mano, kad teismas atsižvelgus į visas bylos aplinkybes turėjo galimybę skirti švelnesnę bausmę. Juolab, kad analogiškose bylose teismai skiria švelnesnes bausmes (apeliacinės bylos Nr. 1A-1/2010, Nr. 1A-401/2009, kasacinė byla Nr. 2K-102/2009). Todėl apeliantas mano, kad teismas skyrė jam pernelyg griežtą bausmę nesivadovaudamas teisingumo principu. Bausmės tikslai gali būti pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis L. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistųjų A. S. ir L. K. , bei nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. S. ir L. K. bei nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Panevėžio apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistiesiems A. S. ir L. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji L. K. ir A. S. bei nuteistojo A. S. gynėjas. Tačiau apygardos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant nuteistiesiems A. S. ir L. K. bausmės rūšį bei nustatant jos dydį, todėl nuteistiesiems paskyrė per griežtas bausmes. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 328 str. 1 p.).
Dėl nuteistųjų L. K. ir A. S. padarytos nusikalstamos veikos
kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų L. K. ir A. S. bei nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, kuriais jie ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Kolegijos manymu, apeliantų argumentus dėl neteisingo jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paneigia pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir visapusiškai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertinti įrodymai, t. y. iš dalies nuteistųjų parodymai, liudytojų parodymai, taip pat byloje objektyviai nustatytos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
BK 292 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais, t. y. neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabenant Lietuvos Respublikos teritorijoje arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį slepiant Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 292 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įgyvendinimui pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš aukščiau paminėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju iš nuteistųjų bei liudytojų duotų parodymų matyti, kad A. S. ir L. K. padarytoje veikoje yra visi būtini BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai.
Nuteistasis L. K. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad dirbo taksi vairuotoju Rygoje. Pažįstamas asmuo H., pasiūlė nuvežti žmones į Varšuvą. Susitarė dėl susitikimo ir kainos. Sutartą dieną paėmė iš H. 100 latų ir 300 dolerių pradinę sumą benzinui ir kitoms kelionės išlaidoms. Paprašė A. S. , kad vyktų kartu. H. nurodytoje vietoje su H. kartu buvo trys žmonės. Suprato, kad tie asmenys yra H. tautybės. Kad šie trys asmenys neturi dokumentų, apie tai kalbos nebuvo ir jis to nežinojo. Vykstant į Varšuvą, Lietuvos teritorijoje, už Latvijos – Lietuvos valstybinės sienos ženklo, juos sustabdė Lietuvos pasienio darbuotojai ir paprašė dokumentų. Jis ir L. K. dokumentus pateikė, vežami asmenys jokių dokumentų neturėjo (t. 3, b. l. 116 – 117). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. K. parodė, kad H. sakė, jog asmenys, kuriuos reikės vežti, neturi dokumentų. Be to, pamokė, kad jei pasienyje sustabdys pareigūnai, tai reikia sakyti, jog minėtus asmenis paėmė kaip pakeleivius. Kartu važiuoti pasiūlė A. S. ir jam pasakė vykimo tikslą. A. S. žinojo, jog veža “nelegalus”. Su A. S. kalbėjo, ką reikia sakyti, jei sustabdys pasienyje, kad už tai gresia administracinė atsakomybė (t. 1, b. l. 145 – 146).
Nuteistasis A. S. teismo posėdyje parodė, kad 2009 metų rugpjūčio pabaigoje L. K. jam pasiūlė pavežti žmones į Varšuvą. Jis sutiko, nes dirba taksistu. Paėmė tris keleivius iš Rygos į Varšuvą už tam tikrą mokestį. Buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos pasieniečių. Paaiškėjo, kad jų keleiviai neturėjo dokumentų (t. 3 b. l. 117 – 118). Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. parodė, kad L. K. jam minėjo, jog veš tris asmenis be dokumentų. Šiuos žmones paėmė Rygoje ir turėjo nuvežti į Varšuvą. L. K. už tai turėjo sumokėti 200 latų. Sakė, kad jei bus sustabdyti, tai reikia sakyti, jog paėmė pakeleivius (t. 2, b. l. 4 – 5).
Kaip matyti iš nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, dalyje dėl objektyvių bylos aplinkybių jie yra iš esmės analogiški jų duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu tiek tyrėjui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistieji iš esmės neneigė, kad išties vežė tris tamsaus gymio asmenis per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. L. K. teigė, kad tai darė už atlygį, paprašytas pažįstamo asmens vardu H. bei pasikvietė į pagalba A. S. . Pastarasis taip pat patvirtino, kad L. K. paprašytas, už atlygį vežė minėtus tris tamsaus gymio asmenis per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai pasienio pareigūnai S. L. , G. J. , E. M. , R. K. , A. M. .
Liudytojas S. L. parodė, kad jis 2009 m. rugpjūčio mėnesį dirbo Pasvalio pasienio užkardoje valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinėje mobiliajame patrulyje. Pasirinktinai patikrino automobilį „Subaru Legacy“. Šį automobilį sustabdė naktį Lietuvos Respublikos teritorijoje, Škilinpamūšio kaime, aikštelėje, kur yra kelio išplatėjimas. Ši aikštelė nuo Latvijos –Lietuvos valstybių sienos yra gal apie 50 metrų atstumu. Automobilį sustabdė pareigūnas G. J. . Vienas iš nuteistųjų vairavo automobilį, kitas buvo keleivis. Automobilyje be jų važiavo dar trys asmenys, kurie buvo tamsesnio gymio ir paaiškino, kad yra Bangladešo piliečiai. Šie asmenys buvo sulaikyti ir pristatyti į užkardą. Tamsesnio gymio piliečiai aiškino, kad jie važiavo į Lenkiją, dokumentų neturi. Asmuo, vairavęs automobilį paaiškino, kad važiavo į Lenkijos Respubliką, paėmė pakeleivius Latvijoje degalinėje (t. 3, b. l. 107 – 108). Tokius šio liudytojo parodymus patvirtino liudytojai G. J. , E. M. , R. K. , kurie davė iš esmės analogiškus parodymus teigdami, jog patruliavimo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje, netoli Latvijos – Lietuvos valstybinės sienos, sustabdė automobilį, kurio gale sėdėjo tamsaus gymio piliečiai, o už vairo sėdėjo A. S. , greta L. K. . Paprašius pateikti pasus, A. S. ir L. K. pasus pateikė, o gale sėdintys asmenys jokių dokumentų nepateikė. A. S. paaiškino, kad šiuos tris asmenis pakeliui paėmė (t. 3, b. l. 108 – 109, 109 – 110, 113 – 114, 114 - 115). Be to, liudytojas A. M. parodė, jog gavo pasienio sargybos mobilaus patrulio pranešimą, kad sustabdytas automobilis, kuriuo vyksta penki asmenys: du Latvijos Respublikos piliečiai su asmens dokumentais, trys asmenys be asmens dokumentų, šie nekalba lietuviškai, rusiškai, latviškai, tamsaus gymio, panašūs į trečiųjų šalių piliečius. Jis apie tai informavo užkardos vadovybę - kapitoną R. Z. ir operatyvinės valdymo poskyrio viršininką S. V. , kurio nurodymu šie asmenys apie 4.20 val. buvo pristatyti į Pasvalio užkardą (t. 3, b. l. 114 – 115).
BK 292 straipsnio prasme, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikomi bet kokie veiksmai, kuriais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintis užsienietis neteisėtai transportuojamas bet kokiu būdu į Lietuvos Respubliką arba iš Lietuvos Respublikos. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kad nuteistųjų A. S. ir L. K. gabenti trys asmenys neteisėtai pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją bei, kad jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.
BK 292 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl sprendžiant apie užsieniečių patekimo į Lietuvos Respubliką teisėtumą, būtina nustatyti ar asmuo į Lietuvos Respubliką pateko nepažeisdamas teisės aktų nustatytos tvarkos. Apeliantai nepagrįstai tvirtina, kad patekimą į Lietuvos Respublikos teritoriją reglamentuoja tik 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas Nr. VIII-1666. Išties, analizuojant šio įstatymo 5 straipsnį galima daryti prielaidą, kad asmenys, kertantys valstybės sieną, privalo turėti ir pateikti patikrinimą atliekančių valstybės institucijų pareigūnams galiojančius asmens dokumentus, suteikiančius teisę pereiti valstybės sieną tik prie išorinių Šengeno erdvės sienų arba laikinai atnaujinus patikrinimą prie vidinių sienų. Tačiau apeliantai neteisūs, kad tokios šio įstatymo normos leidžia spręsti, kad visais atvejais asmuo kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją patenka teisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėto Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir pasienio teisinius režimus, reglamentuoja pasienio kontrolės punktų veiklą ir valstybės sienos apsaugos organizavimą. Taigi, šis įstatymas nėra pagrindas spręsti apie užsieniečių patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją teisėtumą. Užsieniečių patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją teisėtumo klausimus reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką be galiojančio kelionės dokumento ir atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Nėra detalizuojama, nei prie kokios Lietuvos Respublikos valstybės sienos (vidinės ar išorinės), nei kokiomis aplinkybėmis gali būti tikrinami užsieniečių dokumentai. Ši įstatymo nuostata neprieštarauja 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (toliau - Šengeno sienų kodeksas) nuostatoms, nes šio dokumento 21 straipsnio c punktas numato, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei teisės aktais nustatyti prievolę turėti ar nešiotis dokumentus. Taigi, vien ta aplinkybė, kad pagal Valstybės sienos ir jos pasaugos įstatymą bei Šengeno sienų kodeksą į Lietuvos Respublikos teritoriją iš kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės galima atvykti be pasienio patikrinimo, negali būti pagrindu konstatuoti, kad BK 292 straipsnyje numatyta nusikalstama veika prarado pavojingumą ir bet kuris vidinę Lietuvos Respublikos ir kitos Šengeno erdvės valstybės sieną kertantis asmuo į Lietuvos Respubliką visais atvejais patenka teisėtai. Kaip matyti iš aukščiau aptartų liudytojų, pasienio pareigūnų parodymų, nuteistųjų A. S. ir L. K. gabenti asmenys neturėjo nei galiojančių kelionės dokumentų, nei dokumentų suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Šioje dalyje liudytojų S. L. , G. J. , E. M. , R. K. ir A. M. parodymus taip pat patvirtina liudytojų K. Z. , A. P. , T. M. parodymai. Iš esmės visi trys šie liudytojai patvirtino, kad neturi nei galiojančių kelionės dokumentų, nei kitų dokumentų suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką (t. 1, b. l 102 – 104, 105 – 107, 108 – 110). Šių liudytojų parodymai sutampa esminėse detalėse, o smulkūs neesminiai neatitikimai dėl įvykių prieš jiems įsėdant į nuteistųjų automobilį Latvijos teritorijoje, negali būti pagrindu juos vertinti kaip nepatikimus, ką apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina nuteistojo A. S. gynėjas. Be to, iš apeliantų skundų matyti, kad jie ginčija šių asmenų parodymų patikimumą, kadangi jie neapklausti nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei pirmosios instancijos teisme, be to, neaišku ar jie mokėjo kalbą, kuria buvo apklausti, neaiškios jų tapatybės. Dėl šių aplinkybių apeliantai mano, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas Bangladešo piliečių parodymais pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto bei BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių, 276 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad žmogaus teisių pažeidimas konstatuojamas, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. Visų pirma kolegija pastebi, kad šių asmenų parodymai nebuvo vienintelis ir esminis įrodymas patvirtinantis nuteistų kaltę, todėl nėra pagrindo konstatuoti aukščiau paminėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Antra, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad paminėtų asmenų parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje iš esmės kitiems byloje surinktiems įrodymams, t. y. apklaustų liudytojų parodymams bei nustatytoms objektyvioms aplinkybėms, patikrinti. Tai atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Maža to, BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas liudytoju apklausė minėtus Bangladešo piliečius apklaususį tyrėją V. K. , kuris patvirtino, kad apklausą vykdė padedamas vertėjo, Bangladešo piliečiai patys nurodė savo asmens duomenis bei įvykio aplinkybes. Nėra pagrindo abejoti nei tyrėjo, nei Bangladešo piliečių apklausomis bei jų tapatybėmis, kadangi analogiškus asmens ir biografijos duomenis Bangladešo piliečiai nurodė ir kitiems juos apklaususiems pareigūnams, ką patvirtina 2009 m. rugpjūčio 21 d. užsieniečio apklausos lapai, kuriuose be kitų duomenų užfiksuota, kad Bangladešo Liaudies Respublikos piliečiai K. Z. , A. P. ir T. M. pasų, kelionės dokumentų, vizų ar leidimų gyventi šalyje neturi, o atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas - vykti tranzitu į Lenkiją (t. 1, b. l. 114 – 120). Analogiškai kaip ir V. K. atliktos apklausos metu, taip ir fiksuojant paminėtų asmenų pateikiamą informaciją užsieniečių apklausos lapuose, dalyvavo anglų kalbos vertėjai, kurie visuose dokumentuose pasirašė. Taigi vien tai, jog Bangladešo piliečius sulaikę pareigūnai tvirtino, jog su jais buvo sunku susikalbėti, negali būti vertinama, kaip aplinkybė patvirtinanti, jog nuteistųjų A. S. ir L. K. gabenti asmenys nemokėjo jokios kalbos. Juolab, kad byloje nėra aiškių duomenų apie pačių pasienio pareigūnų gebėjimus kalbėti kitų valstybių kalbomis. Be to, šių asmenų tapatybė patvirtinta ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. (15/5-3) 14U-16, Nr. (15/5-3) 14U-17 ir Nr. (15/5-3) 14U-15, iš kurių matyti, jog konstatuota, kad Bangladešo Liaudies Respublikos piliečiai A. P. , T. M. , K. Z. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir nuspręstą juos grąžinti į Latvijos Respubliką, iš kur jie atvyko (t. 3, b. l. 90 – 91, 92 – 93, 94 – 95). Kolegijos manymu, šiuo atveju netgi nėra esminė aplinkybė, kad gabentų asmenų asmenybės nustatytos tik iš jų pačių parodymų, o ne iš kitokių objektyvių duomenų. Iš esmės jokių kitų objektyvių duomenų ir negalėjo būti, kadangi gabenti asmenys neturėjo asmens ar kitokių dokumentų. Pagal BK 292 straipsnį pakanka konstatuoti, kad gabenti asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, kas ir buvo padaryta aukščiau nurodytais Migracijos departamento sprendimais.
Atmetami apeliantų skundų argumentai, kad neva neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną nebuvo, kadangi Lietuvos Respublikai įstojus į Šengeno erdvę, judėjimas per „vidaus“ sienas yra laisvas, ją kertantys asmenys neturi būti tikrinami, todėl BK 292 straipsnis taikytinas tik asmenims kertantiems Bendrijos valstybių išorines sienas. Tokius apeliacinių skundų argumentus apeliantai grindžia Lietuvos Respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio pakeitimais Lietuvos Respublikai įstojus į Šengeno erdvę, bei Šengeno sienų kodekso 20 straipsnio nuostatomis. Kolegija konstatuoja, kad Bendrijos laisvo asmenų judėjimo teisė nėra absoliuti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniuose skunduose nurodytų teisės aktų nuostatos taikomos sienos apsaugos kontrolei, kuri užtikrina laisvo judėjimo teisę Šengeno erdvėje tų asmenų, kurie tokia teise naudojasi teisėtai. Asmenys, kurie naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, nurodyti Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 5 punkte. Tuo tarpu neteisėtai į Šengeno erdvei priklausančią valstybę, tame tarpe ir į Lietuvos Respubliką, patekę asmenys, tokie kaip nuteistųjų L. K. ir A. S. gabenti Bangladešo Liaudies Respublikos piliečiai K. Z. , A. P. ir T. M. neturi teisės laisvai judėti net per vidinės Bendrijos valstybių sienas, atitinkamai neteisėtas ir tokių asmenų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tokia veika kvalifikuotina pagal BK 292 straipsnį. Kartu kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ir tai ar užsienietis per valstybės sieną gabenamas slaptai ar atvirai, per valstybės perėjimo punktą ar tam neskirtoje vietoje. Todėl atmetami nuteistojo A. S. gynėjo ir nuteistojo L. K. apeliacinių skundų argumentai, kad jie į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko nesislapstydami, per buvusį pasienio kontrolės punktą.
Kolegijos manymu, visos aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog Bangladešo piliečiai į Lietuvos Respubliką nuteistųjų pagalba pateko neteisėtai, t. y. neturėdami galiojančių kelionės dokumentų ar dokumentų suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, kartu paminėtos aplinkybės leidžia neginčijamai spręsti, kad jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.
Aukščiau išdėstytais motyvais atmetamas nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentas, kad po Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šengeno erdvės BK 292 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kertant vidines Šengeno erdvės valstybių sienas prarado pavojingumą. Kartu kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pastebėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra skirstomi į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Taigi, nepakanka nustatyti vien objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra susiję su objektyviaisiais, todėl veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas remiantis tiek kaltininko parodymais, tiek ir objektyviais bylos duomenimis.
BK 292 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabena ar slepia Lietuvos Respublikos teritorijoje ir siekia tai daryti.
Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vienas esminių įrodymų, leidžiančių spręsti apie nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – kaltę, yra pačių nuteistųjų parodymai. Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje nuteistųjų A. S. ir L. K. parodymai proceso eigoje kito, teismui būtina įvertinti nuteistųjų atskirose proceso stadijose duotus parodymus ir nuspręsti, kurie iš jų teisingi, o kurie neteisingi. Pastebėtina, kad nuteistųjų A. S. ir L. K. parodymai dalyje, kuri reikšminga sprendžiant apie nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų esminėse detalėse. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme nuteistųjų duotų parodymų, jie neigė žinoję, kad jų gabenami asmenys neturi dokumentų, todėl teigė nesuvokę ir negalėję suvokti, jog daro nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnyje. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, apygardos teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų A. S. ir L. K. kaltės formos ir rūšies, pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė būtent nuteistųjų A. S. ir L. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuose jie nuosekliai tvirtino, kad žinojo apie tai, jog gabens per Lietuvos Respublikos valstybės sieną asmenis neturinčius galiojančių kelionės dokumentų ir norėjo taip veikti. Kitaip tariant, jie suvokė veiksmų neteisėtumą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų A. S. ir L. K. duoti parodymai pagrįstai įvertinti, kaip nuoseklūs, nes tas pačias aplinkybes nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nurodė ne kartą, apklausose dalyvaujant advokatams ir vertėjams, kurių parašais yra patvirtinti apklausų protokolai (t. 1, b. l. 142, 150 – 152, 194 – 195). Maža to, kolegijos manymu, aplinkybę, jog nuteistieji suvokė, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius asmenis ir norėjo taip elgtis, patvirtina ir objektyvios bylos aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos asmenys gabenti ne taksi automobiliu, kas pagal nuteistųjų darbo specifiką būtų logiška, tačiau išnuomotu automobiliu neturinčiu jokių apskaitos priemonių. Be to, pasirinktas vėlyvas sienos kirtimo laikas, kas objektyviai mažina tikimybę, jog jie bus sustabdyti pasienio pareigūnų. Svarbi ir ta aplinkybė, kad pagal nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo aptarę, ką turėtų sakyti, jei būtų sustabdyti pasienio pareigūnų, t. y. kad paėmė pakeleivius, ką nuteistieji ir padarė pirminių apklausų metu. Pastebėtina ir tai, kad nuteistieji atpažino ir davė parodymus apie asmenį, kurio prašymu jie už atlygį gabeno minėtus Bangladešo piliečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apeliacinės instancijos teismui byloje atlikus įrodymų tyrimą ir pavedus prokurorui nustatyti minėtą asmenį ir atlikti su juo atskirus proceso veiksmus, prokuroro iniciatyva iš Latvijos Respublikos gauta medžiaga susijusi su šiuo asmeniu. Iš šios medžiagos matyti, kad šis asmuo S. H. K. A. , Latvijos Respublikoje jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtos trečiųjų šalių piliečių migracijos organizavimo. Kolegijos manymu, visi aukščiau išdėstyti argumentai, vertinant juos kaip vieningą visumą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. S. ir L. K. nusikalstamą veiką numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje padarė veikdami tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad dėl savanaudiškų paskatų, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius K. Z. , A. P. , T. M. ir norėjo taip veikti. Taigi, šiais motyvais atmetami nuteistųjų A. S. ir L. K. bei nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinių skundų teiginiai, kad jie nežinojo ir nesuvokė, kad jų gabenami asmenys neturi reikalingų dokumentų. Šiuo atveju nustačius, kad nuteistieji L. K. ir A. S. suvokė, jog jų gabenami asmenys neturi reikalingų dokumentų, nėra reikšmingi jų apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai, kad jokie įstatymai jų neįpareigoja tikrinti vežamų asmenų dokumentus. Kolegijos manymu, šiuo atveju neturi reikšmės nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nėra duomenų apie jo ginamojo ryšius su asmenimis nelegaliai atgabenusiais Bangladešo piliečius į Europos Sąjungos Šengeno sutarties šalių teritoriją. Dėl tokių veikų nuteistajam jokie kaltinimai nepareikšti, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teisiškai įvertinti konkretūs nuteistojo A. S. veiksmai susiję su minėtų asmenų gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną.
Atmetamas nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jo ginamasis jam nepalankius parodymus ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti dėl vertimo klaidos, kuri galėjo įsivelti tiek dėl vietos vertėjos profesinių įgūdžių trukumo, tiek dėl protokolą rašančio asmens netikslumo. Kaip matyti iš nuteistojo apklausų ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis A. S. ne vieną kartą nurodė tokias pačias aplinkybes, dalyvaujant skirtingiems vertėjams, maža to. apklausiant nuteistąjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo ir apeliacinį skundą padavęs gynėjas, tačiau ir jis jokių pretenzijų bei prieštaravimų nei dėl apklausos, nei dėl vertimo nepareiškė, apklausą pasirašė. Šioje dalyje atmetamas ir nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentas, kad pareigūnai jam liepė sakyti, jog jis žinojo, kad gabena „nelegalus“. Kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, ikiteisminio tyrimo metu, niekas jo nevertė sakyti netiesą, nors prieš tai pas jį buvo apsilankę pareigūnai (t. 3, b. l. 116). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistiesiems būtų darytas koks nors neteisėtas poveikis. Vien apeliantų nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nustatė įvykio vietos apžiūros melagingumą bei, kad sulaikymo metu pas nuteistuosius lankėsi pareigūnai ir vykdė savo tiesiogines pareigas, t. y. apklausas, neleidžia daryti išvadą, kad pareigūnai būtų ėmęsi, kažkokių neteisėtų priemonių prieš nuteistuosius.
Taigi, visi aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji A. S. ir L. K. atliko vieną iš BK 292 straipsnyje numatytų alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t. y. neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.
Kvalifikuojant nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, būtina taip pat nustatyti, kad jie inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų arba, kad ji sukėlė pavojų asmens gyvybei. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai nuteistiesiems inkriminavo savanaudiškas paskatas. Nuteistasis L. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad asmuo vardu H. paprašė už tam tikrą pinigų sumą nuvežti tris asmenis į Varšuvą, sutartą dieną H. davė 100 latų ir 300 dolerių užstatą (t. 3, b. l. 116). Nuteistasis A. S. parodė, kad L. K. pasiūlė jam vežti žmones į Varšuvą už tam tikrą mokestį ir jis sutiko (t. 3, b. l. 117). Analogiškus parodymus nuteistieji davė ir ikiteisminio tyrimo metu bei nurodė konkretesnes sumas, kurios tiek vienam, tiek kitam buvo pažadėtos. Kolegijos manymu, aukščiau aptartais įrodymais nustačius, kad nuteistieji A. S. ir L. K. suvokė, jog prašomi gabenti asmenys neturi dokumentų ir kad juos teks gabenti neteisėtai, atitinkamai jie negalėjo nesuvokti, kad pinigai jiems mokami už neteisėtą veikimą. Taigi, paminėtus Bangladešo piliečius nuteistieji gabeno dėl savanaudiškų paskatų. Dėl šių aplinkybių atmetami nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, kad pinigai jiems buvo pažadėti už teisėtą paslaugą, kurią jie sutiko suteikti, kaip taksi vairuotojai. Taip pat nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad pagal gabentų užsieniečių parodymus, pinigus pastarieji mokėjo Turkijoje, o tiesiogiai nuteistiesiems nieko nemokėjo. Kartu nėra svarbu, kad pas nuteistuosius rasta pinigų suma neatitinką tos sumos, kuri jiems buvo pažadėta, bei kad tai per maža suma atsižvelgus į veikos neteisėtumą. Kolegijos manymu, nei kam mokėjo pinigus patys Bangladešo piliečiai, nei pažadėtos sumos dydis, nei tai, kad šių pinigų nuteistieji negavo iš karto, nepaneigia jų savanaudiškų paskatų. Nėra esminis ir nuteistojo A. S. gynėjo skunde nurodomas argumentas, kad vien tai, jog kažkas pinigus mokėjo L. K. , tai nereiškia, kad A. S. tai žinojo. Svarbu, kad tiek L. K. susitardamas dėl atlygio už neteisėtą veiką su nenustatytu asmeniu, tiek A. S. susitardamas dėl atlygio su L. K. suvokė, jog už jų atliktą neteisėtą Bangladešo piliečių gabenimą į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respubliką tiek vienam, tiek kitam bus sumokėta, to tikėjosi ir būtent tai nulėmė jų apsisprendimą atlikti inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs aukščiau aptartus bei kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, kad L. K. ir A. S. neteisėtai, dėl savanaudiškų paskatų, iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną automobiliu gabeno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius - Bangladešo Liaudies Respublikos piliečius A. P. , T. M. bei K. Z. ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje.
Atmetami nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas teisingai nustatęs įvykio vietos apžiūros protokolo bei Bangladešo piliečių apklausų suklastojimo faktą, šiais duomenimis grindė apkaltinamąjį nuosprendį bei nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nustatęs protokolo suklastojimo faktą, nesiėmė jokių priemonių, pavesti atlikti dėl to tyrimą kompetentingai institucijai. Visų pirma, pastebėtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nenustatė Bangladešo piliečių apklausos protokolų suklastojimo fakto, ką nepagrįstai tvirtina nuteistasis A. S. . Antra, teismas nustatęs, kad pasienio pareigūno S. V. rašytas 2009 m. rugpjūčio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolas galimai suklastotas, šiuo dokumentu apkaltinamojo nuosprendžio negrindė, kas aiškiai nurodyta nuosprendžio 4 puslapyje. Maža to, priešingai nei teigia nuteistasis L. K. , tokie pareigūno veiksmai įvertinti ir byloje esančia 2010 m. birželio 1 d. nutartimi, apie galimai liudytojo S. V. padarytas nusikalstamas veikas informuota Panevėžio apygardos prokuratūra (t. 3, b. l. 132).
Tiek nuteistasis L. K. , tiek nuteistasis A. S. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad laiku negavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir mano, kad tokiu būdu buvo pažeistos įstatymo garantuotos jų teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamas nuosprendis priimtas 2010 m. birželio 1 d., tuo tarpu nuosprendžio vertimai nuteistiesiems išsiųsti 2010 m. birželio 10 d. BPK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo skelbiant nuosprendį dalyvavo ir nuteistieji, taigi nuosprendis jiems turėjo būti įteiktas tuojau po paskelbimo. Taigi apygardos teismas pažeidė BPK 310 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Visgi, teisėjų kolegijos manymu tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos ši aplinkybė nesutrukdė nuteistiesiems laiku paduoti apeliacinius skundus, jų skundai priimti ir išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Svarbi ir ta aplinkybė, kad vadovaujantis BPK 8 straipsnio 3 dalimi, dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Taigi, nors apygardos teismo nuosprendžio vertimas nuteistiesiems išsiųstas praėjus devynioms dienoms nuo nuosprendžio paskelbimo, tačiau kolegijos manymu tai padaryta dėl objektyvių priežasčių, siekiant įgyvendinti BPK 8 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Visuose trijuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nors šią nusikalstamą veiką organizavęs asmuo nustatytas, tačiau nesiimta jo ieškoti, jis nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn kartu su nuteistaisiais A. S. ir L. K. . Dėl šių priežasčių apeliantai mano, kad teismas visiškai nesiaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, byla buvo išnagrinėta neišsamiai, netinkamai išspręstas nusikalstamą veiką padariusių asmenų bendrininkavimo klausimas, nesivadovauta Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijomis Nr. R(87)1 „Dėl Europos Konvencijos dėl Europos valstybių bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose", BK 4 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis ir tarptautine Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartimi dėl teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir kt. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti kitų, galimai nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų kaltės bei jų galimo bendrininkavimo su nuteistaisiais rūšies klausimų, nes dėl jų nesurašytas kaltinamasis aktas ir byla neperduota teismui. Tuo tarpu nuteistųjų A. S. ir L. K. atžvilgiu byloje yra pakankamai įrodymų leidžiančių daryti galutines išvadas dėl šių asmenų kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Antra, apeliantai pagrįstai nurodo, kad galimai šią nusikalstamą veiką organizavęs asmuo nustatytas, tai patvirtino ir liudytojas S. V. , jį atpažino pagal fotonuotraukas ir nuteistieji. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad šio asmens surasti nepavyko. Todėl byloje pagrįstai priimtas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2009 m. spalio 12 d. nutarimas iš kurio matyti, kad nagrinėjamoje byloje į atskirą tyrimą atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl nenustatytų asmenų galimai organizavusių nuteistųjų A. S. ir L. K. realizuotą nusikalstamą veiką. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad apeliantų skunduose įvardinto galimo nusikalstamos veikos organizatoriaus veiksmai neįvertinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dalyje dėl nusikalstamos veikos organizatoriaus, tyrimas tęsiamas ir šio asmens veiksmai bus įvertinti ateityje, jei jis bus sulaikytas. Kartu konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga imtis visų būtinų įstatyme numatytų priemonių šį asmenį surasti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pastebėtina, kad šią baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nėra įgaliotas spręsti ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasirinko teisingą ir efektyvią tyrimo taktiką kitų, byloje nesurastų ir nesulaikytų galimų bendrininkų atžvilgiu, todėl šiuo atvejų nėra pagrindo išsamiau pasisakyti ar dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Juolab, kad vien ta aplinkybė, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tokį bendradarbiavimą, nereiškia, kad jis nevyksta galimų bendrininkų atžvilgiu kitose bylose. Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pavedė prokurorui atlikti papildomus tyrimo veiksmus ir gauti su galimai nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką organizavusiu asmeniu susijusią informaciją iš Latvijos Respublikos. Iš Latvijos Respublikos gauta informacija, kad nuteistųjų nurodyto asmens atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Latvijos Respublikoje, jis pripažintas įtariamuoju (t. 4, b. l. 21 – 27). Latvijos Respublikos Kriminalinės tyrimų valdybos duomenimis šis asmuo išvyko iš Latvijos Respublikos, tiksli jo gyvenamoji vieta nežinoma. Dėl šių aplinkybių kolegija mano, kad prokuratūra pagrįstai atskyrė ikiteisminius tyrimus ir jos dalį, kurioje kaltinimai buvo pareikšti L. K. ir A. S. pagrįstai perdavė nagrinėti teismui. Vien tai, kad nesurastas galimas nusikalstamos veikos organizatorius, negali būti pagrindu konstatuoti, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Taip pat nėra pagrindo šiuo atveju konstatuoti BK 4 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimų. Pagal BK 4 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad tokiu atveju, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. Nagrinėjamu atveju nuteistieji A. S. ir L. K. nusikalstamą veiką padarė neteisėtai pergabendami iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją asmenis neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Veika pareigūnų pastangomis nutrūko Lietuvos Respublikoje, todėl šie asmenys pagrįstai būtent šioje valstybėje patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Kartu atmetami nuteistojo A. S. gynėjo ir nuteistojo L. K. apeliacinių skundų argumentai dėl tariamai neteisingai nustatytos bendrininkavimo formos, kadangi nesulaikytas asmuo galimai organizavęs nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Vadovaujantis BK 25 straipsnio 2 dalimi bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nagrinėjamu atveju tiek A. S. , tiek L. K. parodymai bei kiti aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad jie suvokė, jog nusikalstamą veiką daro kartu. Kaip jau minėta L. K. pasiūlė nuteistajam A. S. , kaip antram vairuotojui neteisėtai gabenti asmenis ir šis sutiko. Jie susitarė dėl pinigų sumos, dėl paaiškinimų pasienio pareigūnams, jei būtų sustabdyti, vyko kartu vienu automobiliu gabendami Bangladešo piliečius. Kolegijos manymu, visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, todėl apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad jų veiksmai atitinka paprasčiausią bendrininkavimo formą, t. y. pagrįstai nustatyta, kad A. S. ir L. K. nusikalstamą veika padarė bendrininkų grupe. Atitinkamai apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai pripažintina nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kadangi BK 292 straipsnis nenumato bendrininkų grupės kaip kvalifikuojančio požymio. Apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl to, kad galimas nusikalstamos veikos organizatorius nesulaikytas ir tai turi įtakos bendrininkavimo formos nustatymui iš dalies pagrįstos, tačiau jos iš esmės nepalankios patiems nuteistiesiems, nes sulaikius ir patraukus baudžiamojon atsakomybėn galimą nusikalstamos veikos organizatorių, galima būtų svarstyti ar šiuo atveju neturėtų būti nustatyta sunkesnė bendrininkavimo forma. Kartu kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo būtina apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje daryti nuorodą į BK 24 straipsnį, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo A. S. gynėjas.
Dėl nuteistiesiems A. S. ir L. K. skirtinų bausmių
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems A. S. ir L. K. paskirtų bausmių keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 54 str. 3 d.).
Visų pirma kolegija konstatuoja, kad pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra visų aukščiau paminėtoje baudžiamojo įstatymo nuostatoje nurodytų aplinkybių, kurios leistų nuteistiesiems paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pastebėtina, kad nuteistieji buvo sulaikyti pasienio pareigūnų darantys inkriminuotą nusikalstamą veiką, o ne patys atvyko ir apie tai pranešė. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir yra bent viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatyta aplinkybė. Taigi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nustatyta tik viena nuteistųjų A. S. ir L. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punkte. Taigi, nenustačius įstatymo reikalaujamo nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių skaičiaus nėra pagrindo jų atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Vien nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytos aplinkybės, kad jis išlaiko mažametį vaiką ir kad jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis, negali būti pagrindu nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Juolab, kad ir šios aplinkybės kelia abejonių. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo mažamečio vaiko nebūtų kam prižiūrėti. Taip pat nėra pagrindo nuteistojo A. S. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme pripažinti antraeiliu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek A. S. , tiek L. K. buvo bendravykdytojai, turėjo atlikti iš esmės analogišką vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, be jų nusikalstama veika nebūtų padaryta, be to, būtent nuteistasis A. S. vairavo automobilį sulaikymo metu. Tačiau į šias aplinkybes atsižvelgtina individualizuojant nuteistiesiems skiriamas bausmes.
Visgi, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, kolegija mano, kad šiuo atveju yra pagrindas nuteistųjų A. S. ir L. K. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą teisingumo principą ir šiuo pagrindu paskirti jiems švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas LR Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal LR Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Teismų praktikoje nurodoma, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltiems asmenims už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tuo atveju, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Šiuo atveju, kolegija jau anksčiau konstatavo, kad nuteistųjų A. S. ir L. K. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo, todėl būtina pasisakyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo, ką apeliaciniuose skunduose prašo nuteistasis L. K. bei nuteistojo A. S. gynėjas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas nurodė, jog skirdamas nuteistiesiems L. K. ir A. S. bausmes, vadovavosi BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad atsižvelgia į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, žalą, asmenybes, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, t. y. jog jie veikdami tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistieji L. K. ir A. S. anksčiau neteisti, dirbantys, charakterizuojami teigiamai, abu turi šeimas ir išlaiko mažamečius vaikus, be to, ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jie nurodė asmenį, organizavusį neteisėtą užsieniečių gabenimą, ir tuo jie padeda išaiškinti bylos aplinkybes (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Taip pat įvertino, kad jų padaryta nusikalstama veika baigta, tačiau nelegaliai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną asmenys sulaikyti ir išsiųsti iš valstybės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tik deklaratyviai, esmingiau neanalizuodamas nuteistųjų asmenybių pavojingumo santykyje su nusikalstamos veikos pavojingumu. Nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nekelia abejonių, nors svarbi ir ta aplinkybė, kad pagal bylos aplinkybes, nuteistieji Bangladešo piliečius gabeno į Lenkijos Respubliką, t. y. tik tranzitu per Lietuvos Respubliką. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistaisiais dėl jų finansinės padėties iš esmės pasinaudojo tretieji asmenys, jie patys nebuvo nusikalstamos veikos iniciatoriai ir atliko tarpininkų vaidmenį, padedant neteisėtai migruoti trečiųjų šalių piliečiams. Be to, jų padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio patiklaus pobūdžio, sąlygota ekonominės nuteistųjų padėties bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, dėl gyvenimiškos patirties stokos neteisingai įvertinus pačios veikos pavojingumą bei iš to kylančius atsakomybės griežtumo klausimus. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji L. K. ir A. S. būdami Latvijos Respublikos valstybės piliečiais iš esmės laikėsi procesinės drausmės, dalyvavo teismo posėdžiuose, ši aplinkybė taip pat rodo nuteistųjų asmenybės teigiamus bruožus. Kolegijos nuomone, teismo deklaratyviai įvertinti duomenys apie nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos apimtis, nuteistųjų motyvai, kitos pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytos aplinkybės laikytini išimtiniais, kurie rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant L. K. ir A. S. laisvės atėmimo bausmių. Todėl kolegija sprendžia, kad šioje byloje už inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistiesiems skirtina bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatytinas artimas maksimaliam tokios rūšies bausmės už sunkų nusikaltimą dydžiui. Kolegijos manymu, tokia bausmė labiausiai derinasi su teisingumo principo reikalavimais, ji šiuo atveju labiausiai atitiks BK 41 straipsnyje numatytos kriminalinės bausmės paskirtį, bus teisinga bei įpareigojanti nuteistuosius iš naujo įvertinti bendražmogiškas vertybes bei ateityje nedaryti naujų nusikalstamų veikų.
Atmetamas nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad turto konfiskavimas nesant savanaudiškų paskatų nėra pateisinama bausmės rūšis. Kaip nustatyta aukščiau išdėstytais įrodymais, nuteistieji inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Tuo tarpu BK 67 straipsnio 3 dalis numato, kad baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, gali būti skiriamas kartu su bausme. Taigi šiuo atveju ši baudžiamojo poveikio priemonė taikyta pagrįstai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems L. K. ir A. S. pakeisti.
L. K. pripažintam kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti 280 MGL (36400 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta bausmių keitimo taisykle į paskirtą 280 MGL baudą įskaityti L. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. spalio 6 d. ir paskirti galutinę bausmę – 186 MGL (24180 Lt) dydžio baudą.
A. S. pripažintam kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti 280 MGL (36400 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta bausmių keitimo taisykle į paskirtą 280 MGL baudą įskaityti A. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. spalio 6 d. ir paskirti galutinę bausmę – 186 MGL (24180 Lt)dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.