Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (I. N. epizode). Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, už šį nusikaltimą jam paskirta 120 MGL (15 600 Lt) bauda;

- Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (I. ir V. M. epizode). Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, už šį nusikaltimą jam paskirta 130 MGL (16 250 LT) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta 180 MGL (22 500 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. U. , I. M. , R. V. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su I. M. , D. U. ir R. V. , dėl savanaudiškų paskatų, laikotarpiu nuo 2006 metų gruodžio mėnesio iki 2007 metų kovo 8 dienos, I. M. sukursčius kartu su R. V. padėjo D. U. pasikėsinant neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčią užsienietę, tai yra,

I. M. laikotarpiu nuo 2006 metų gruodžio mėnesio iki 2007 m. vasario mėnesio žinodamas, kad užsienietė, kurios atžvilgiu byla išskirta (b. l. 35-36, t. 7) nori neteisėtai išvykti į Dubliną, Airijos Respubliką, kreipėsi į D. U. , prašydamas neteisėtai išgabenti pastarąją į Airijos Respubliką, o jam (D. U. ) sutikus tai padaryti už 5000 eurų (17 250 litų) atlygį, pasiūlė minėtai užsienietei į šią šalį išvykti per Lietuvos Respubliką, perdavė jai D. U. anketinius duomenis Lietuvos Respublikos vizai gauti bei telefono numerį (duomenys neskelbtini) tolimesniam kontaktui palaikyti. 2007 metų vasario mėnesį (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) iki užsienietei atvykstant į Lietuvos Respubliką, R. R. , sužinojęs iš D. U. , kad šis siekia neteisėtai per valstybės sieną išgabenti užsienietę į Dubliną ir sutikęs jam padėti tai padaryti, kreipėsi į R. V. , prašydamas paklausti jos pažįstamo pasieniečio, ar jis negalėtų padėti užsienietei neteisėtai išvykti per Vilniaus oro uostą į Dubliną. R. V. sutikus tai padaryti, jie (R. V. ir R. R. ) susitarė, kad prieš planuojamą užsienietės skrydį, jis atveš jai Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kurį pastaroji parodys pasieniečiui prieš skrydį iš Vilniaus į Dubliną.

2007 m. vasario 28 d. minėtai užsienietei autobusu atvykus į Vilniaus autobusų stotį ir apie tai telefonu pranešus D. U. , pastarasis nurodė jai reisiniu autobusu Vilnius - Šiauliai vykti į Šiaulius. Tą pačią dieną, apie 13:20 val., D. U. ir I. M. pasitiko ją Šiaulių autobusų stotyje, esančioje Tilžės g. 109, kur I. M. supažindino užsienietę su D. U. , kaip asmeniu jai padėsiančiu išvykti iš Lietuvos Respublikos į Dubliną. Po to, visi trys asmenys D. U. vairuojamu automobiliu „Volvo V40“, v/n (duomenys neskelbtini) išvyko į viešbutį „(duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur D. U. buvo rezervavęs atvykstančiajai kambarį Nr. 302 ir sumokėjo už apgyvendinimą 190 litų. Pakeliui į viešbutį, D. U. nuvežė užsienietę į tyrimo metu nenustatytą fotoateljė, nurodydamas pastarajai nusifotografuoti asmens dokumentams. Apgyvendinus užsienietę minėtame viešbutyje, D. U. nesant kambaryje, ji perdavė I. M. sutartą 5000 eurų (17250 litų) sumą, prašydama šiuos pinigus perduoti D. U. , kai ji nuvyks į Dubliną. Tą pačią dieną, I. M. dalį sutartos sumos – 2000 eurų (6900 litų) - perdavė D. U. , po 2-3 dienų (tiksliai nenustatytą dieną) jam perdavė dar 1700 (5865 litų) eurų, o 2007 m. kovo 3 d. – 380 (1311 litų) eurų.

D. U. 2007 m. kovo 1 d., bare (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pranešė užsienietei, kad pasas jau yra padarytas ir perdavė Lietuvos Respublikos piliečio paso, išduoto S. K. vardu su jame įklijuota užsienietės fotonuotrauka, šviesokopiją, nurodydamas jai išmokti pase esančius anketinius duomenis, o 2007 m. kovo 2 d. D. U. minėto viešbučio kambaryje perdavė užsienietei vairuotojo pažymėjimą, išduotą S. K. vardu, su įklijuota užsienietės fotonuotrauka.

2007 m. kovo mėnesio pradžioje (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) R. R. atvežė R. V. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išduotą S. K. vardu, kurį 2007 m. kovo 4 d., 13:00 val. pastaroji parodė pasieniečiui M. N. , nuo 2006 m. spalio 4 d. veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, nurodydama jam, jog šią moterį reikia skubiai išskraidinti į Dubliną. Po to, kai pasienietis M. N. pranešė R. V. , jog užsienietė gali išskristi 2007 m. kovo 8 d., šią informaciją R. V. telefonu perdavė R. R. . Pastarajam atvykus pas R. V. į namus, ši grąžino jam minėtą Lietuvos Respublikos piliečio pasą.

2007 m. kovo 3 d. D. U. nuvežė užsienietę prie nenustatyto autoserviso Šiaulių mieste, kur ji perdavė I. M. savo Moldovos Respublikos piliečio pasą Nr. A0359682, prašydama jį atiduoti jos giminaičiams Moldovoje (pasą I. M. paliko kavinėje prie Medininkų pasienio posto). Po to, D. U. nuvežė užsienietę į viešbutį „(duomenys neskelbtini), 40 km atstumu nuo Vilniaus, ir ten ją apgyvendino bei sumokėjo 250 Lt už jos viešbutyje pragyventą laiką nuo 2007 m. kovo 3 d. iki 2007 m. kovo 8 d.

2007 m. kovo 8 d., 14:00 val. - 15.00 val. laikotarpiu D. U. kartu su užsieniete išvyko į Vilniaus oro uostą. Pakeliui D. U. Vilniaus mieste, susitaręs telefonu, nenustatytoje vietoje susitiko su R. R. , kuris perdavė jam Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. K. vardu su įklijuota užsienietės fotonuotrauka ir nupirktus lėktuvo bilietus, o D. U. R. R. perdavė ne mažiau kaip 1000 litų. Šį pasą D. U. automobilyje perdavė užsienietei.

Tą pačią dieną, apie 20 val. R. R. perdavė R. V. 1500 litų, iš kurių 1000 litų ji pagal susitarimą turėjo perduoti pasieniečiui M. N. , o 500 litų pasilikti sau kaip atlygį. Po to, R. R. automobiliu „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) nuvežė R. V. į Vilniaus oro uostą. Tuo metu D. U. , atvykęs kartu su užsieniete į oro uostą, telefonu derino su R. R. registracijos eigą, šis savo ruožtu su R. V. , o pastaroji – su pasieniečiu M. N. , kuris turėjo tikrinti šio reiso keleivių dokumentus. Apie 21:30 val. D. U. kartu su užsieniete tarptautinio Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, esančiame Rodūnios kelias 2, Vilniuje, pastarajai pateikus minėtą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jie į lėktuvą įlaipinti nebuvo ir į Dubliną neišskrido, kadangi buvo sulaikyti pasienio tarnybos pareigūno, tai yra D. U. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Šiais veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad kartu su R. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2006 m. liepos mėnesio pabaigos ir 2006 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu, nenustatytam asmeniui organizuojant neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – Ukrainos piliečių I. M. ir V. M. gabenimą per valstybės sieną, dėl savanaudiškų paskatų, už konkrečiai nenustatytą pinigų sumą, padėjo šiuos asmenis 2006 m. lapkričio 29 d., apie 21:30 val. gabenti per tarptautinio Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, esantį Rodūnios kelias 2, Vilniuje, iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Dubliną (Airijos Respublika), lėktuvo reisu BT 677, panaudojant suklastotus Lietuvos Respublikos piliečių pasus su juose įrašytomis Melnikas V. ir Melnikas J. pavardėmis bei įklijuotomis jų fotonuotraukomis, tai yra,

R. R. 2006 m. liepos mėnesio pabaigoje kreipėsi į R. V. jos darbo vietoje Vilniaus oro uoste, siūlydamas jai surasti pasienietį, kuris už pinigus sutiktų išleisti iš šalies žmogų, kuris negali išvykti. R. V. 2006 m. liepos mėnesio pabaigoje oro uosto patalpose kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto vyresnįjį pasienietį M. N. su pasiūlymu padėti neįvardytiems asmenims neteisėtai išvykti į Dubliną, prašydama apie tai pagalvoti. Apie šį pokalbį ji telefonu pranešė R. R. , kuris sužinojęs, kad toks pasienietis yra, atvyko pas ją į namus Kapsų g. 26-27, Vilniuje, kur jie aptarė tolimesnius veiksmus. Po to, R. R. nurodė R. V. sutikti su visomis pasieniečio sąlygomis, pasiūlyti jam 1000 litų atlygį už pagalbą vienam žmogui. Po šio jų pokalbio, 2006 m. rugsėjo 21 d., maždaug apie vidurdienį, prie parduotuvės „Hyper Rimi“, esančios Savanorių pr. 16, Vilniuje, R. V. savo iniciatyva, R. R. žinant, vėl susitiko su M. N. ir vėl pasiūlė jam padėti asmenims be pasų kontrolės išvykti į užsienį už 1500 litų atlygį, iš kurių 1000 litų tektų pareigūnui, o 500 litų – jai. R. V. paprašė M. N. laukti kol ji praneš, kada užsieniečiai su suklastotais pasais vyks per valstybės sieną. Po kurio laiko pas R. V. į namus atvyko R. R. ir pasakė, kad turi du išvykstančius asmenis ir padavė jai du Lietuvos Respublikos piliečių pasus. R. V. 2006 m. lapkričio 26 d. ar 27 d. paskambino M. N. ir susitarė susitikti prie Vilniaus oro uosto. Ji pareigūnui pasakė, kad vyks du asmenys, prašė, kad jie išvyktų kuo greičiau, parodė abiejų išvykstančiųjų pasus ir prašė nurodyti šių asmenų išvykimo datą. 2006 m. lapkričio 28 d. M. N. paskambino R. V. ir pasakė, kad šie asmenys galės išskristi į Dubliną lapkričio 29 d. Po šio pokalbio R. V. paskambino R. R. ir susitikus su pastaruoju prie savo namų grąžino pasus bei pasakė išskridimo datą. 2006 m. lapkričio 29 d., apie 20:00 val., oro uosto patalpose R. V. susitiko su M. N. ir pasakė jam, kad išvykstančius į Dubliną jis pamatys rūkymo patalpoje. Po to, apie 21:30 val. Ukrainos piliečiai I. M. ir V. M. pateikė Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto pasieniečiui M. N. minėtus Lietuvos Respublikos piliečių pasus, kuris, veikdamas pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, neįvedęs pateiktuose dokumentuose nurodytų anketinių duomenų į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, praleido juos pro valstybės pasienio punktą, po ko jie buvo įlaipinti į lėktuvą ir išskirdo į Dubliną, Airijos Respubliką. Po šio reiso R. V. susiskambino su R. R. , kuris pasakė, kad viskas gerai ir nenustatytoje vietoje perdavė R. V. 3000 litų, pats už šią veiką iš nenustatyto asmens gaudamas nenustatytą pinigų sumą. 2006 m. lapkričio 30 d., 19:30 val., prie parduotuvės „Hyper Rimi“, esančios Savanorių pr. 16, Vilniuje, R. V. perdavė M. N. 2000 Lt, likusią sumą – 1000 Lt pasilikdama sau kaip atlygį. Šiais veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimus, nes jame tik perkelti kaltinamajame akte nurodyti kaltinimai bei liudytojų parodymai, konkrečiai nenurodant, kokiomis aplinkybėmis, kokiu būdu apeliantas padarė nusikalstamas veikas, todėl neaišku, ką nustatė pats teismas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. R. pagrįstai pripažintas kaltu padarę jam inkriminuotas nusikaltimas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Kad R. R. atliko aukščiau nurodytus veiksmus, patvirtina nuteistųjų D. U. , R. V. parodymai, liudytojo M. N. , kuris veikė pagal 2006 m. spalio 4 d. Generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, parodymai. Kartu šių asmenų parodymai paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, kad R. R. su D. U. bei R. V. buvo tik pažįstami ir nesitarė daryti nusikalstamos veikos.

Kaip nurodo R. R. , pirmosios instancijos teismas nepatikėjo kai kuriais R. V. parodymais. Būtent ta parodymų dalimi, kur ji teigė, kad, tardamasi su pasieniečiu M. N. dėl galimo neteisėto žmonių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (tiek pasikėsinant neteisėtai gabenti per valstybės sieną I. N. , tiek neteisėtai gabenant per valstybės sieną I. ir V. M. ), nurodė pastarajam, kad gaus 500 litų atlygį, tik siekdama įtikinti M. N. daryti nusikalstamą veiką. Šie jos parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip pasirinkta gynybos pozicija. Dėl kitų R. V. duotų parodymų nuosprendyje pasakyta, kad jie yra „nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas juos vertina kaip atitinkančius faktines aplinkybes bei patvirtinančius tiek jos pačios, tiek ir kaltinamojo R. R. kaltę, nežiūrint į tai, kad pats R. R. visas šias aplinkybes neigia; R. R. nurodytas aplinkybes paneigia R. V. parodymai, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti; byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų paneigti esminėse aplinkybėse nuoseklius I. N. , kaltinamųjų I. M. , R. V. parodymus“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog R. V. , siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nepagrįstai apkaltinti R. R. , keitė savo parodymus bei derino juos su M. N. parodymais. Tai, kad R. R. parodymai bei įrodymų vertinimas nesutampa su R. V. nuosekliais parodymais, patvirtinančiais apelianto kaltę, nereiškia, kad R. V. melagingai nurodė įvykių aplinkybes. Jos parodymų nuoseklumą bei R. R. kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad tik R. V. ir M. N. buvo suinteresuoti, jog I. N. sėkmingai išvyktų iš Lietuvos Respublikos, nes jie tarpusavyje pasidalijo kaip atlygį gautus pinigus, o jis (R. R. ) jokios materialinės naudos iš šio nusikaltimo negavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. N. , kuris veikė pagal 2006 m. spalio 4 d. Generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, nebuvo suinteresuotas neteisėtu minėtos merginos gabenimu per valstybės sieną. Priešingai, gavęs R. V. pasiūlymą neįvesti išskrendančių keleivių duomenų į duomenų bazę, šią informaciją pranešė operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnams (b. l. 81, t. 6). Pinigų už I. N. duomenų neįvedimą į duomenų bazę M. N. negavo, o pinigus, gautus už I. ir V. M. duomenų neįvedimą į duomenų bazę, M. N. atidavė operatyviniams darbuotojams (b. l. 122, t. 5; b. l. 82, t. 6). Pažymėtina ir tai, kad pagal Generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį veikė tik M. N. , o R. V. skundžiamu nuosprendžiu kaip ir apeliantas pripažinta kalta.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje neįrodyta, jog automobilį „VW Passat“, kuris užfiksuotas oro uosto vaizdo kameromis, vairavo jis (R. R. ). Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis vien tik apelianto nurodytais įrodymais - 2007 m. gegužės 18 d. vaizdo kamerų apžiūros protokolu, prie protokolo pridėtomis iš vaizdo įrašo padarytomis fotonuotraukomis, ir vertinant šiuos įrodymus atskirai, atribojant juos nuo kitų byloje esančių įrodymų, kategoriška išvada apie asmenį, vairavusį minėtą automobilį, galbūt negalėtų būti padaryta. Tačiau aplinkybę, kad oro uosto vaizdo kameromis užfiksuotas būtent R. R. automobilis patvirtina ir R. V. , iš dalies D. U. , I. N. parodymai, 2007 m. liepos 12 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, 2007 m. liepos 12 d. daiktų apžiūros protokolas, išrašas iš VĮ Regitra“ duomenų bazės.

Informacijoje apie kelių transporto priemones, pateiktoje iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, taip pat nurodyta, kad automobilio „VW Passat“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) oranžinės spalvos, naudotojas yra R. R. (b. l. 132, t. 2).

Taigi išvardinti duomenys duoda pagrindą teigti, kad 2007 m. kovo 8 d., automobilis, užfiksuotas Vilniaus oro uoste sumontuotomis kameromis, iš kurio išlipo R. V. yra tas pats automobilis, kurio naudotojas yra R. R. . Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad įraše nesimato šio automobilio viso valstybinio numerio ir spalvos, nepaneigia, kad šiuo automobiliu naudojosi R. R. , nes valstybinio numerio raidės bei automobilio markė, R. V. parodymai apie tai, kad į oro uostą ją atvežė R. R. , kad vaizdo kameromis užfiksuota, kaip ji išlipa iš R. R. automobilio patvirtina, kad pastarasis 2007 m. kovo 8 d. atvežė R. V. į Vilniaus oro uostą ir oro uosto kameromis užfiksuotas automobilis yra jo.

Pirmosios instancijos teismas tai pat teisingai nustatė, kad R. R. padarytai nusikalstamai veikai taikytinas savanaudiškų paskatų požymis. Nors byloje nėra pakankamai įrodymų, kad R. R. , gavęs pinigus iš D. U. , kuriuos turėjo perduoti per R. V. M. N. , dalį gautų pinigų pasiliko sau kaip atlygį, tačiau padėdamas pasikėsinant neteisėtai gabenti I. N. per valstybės sieną, žinojo, kad padeda asmenims, kurie už šią veiką gauna piniginį atlygį, pats perdavė R. V. pinigus, kad ši dalį pinigų – 500 litų pasiliktų sau kaip užmokestį, o 1000 litų atiduotų jiems padedančiam M. N. . Esant šioms aplinkybėms, jo veika padedant pasikėsinti gabenti I. N. per valstybės sieną, teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.

R. R. pagrįstai pripažintas kaltu ir dėl padėjimo neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius I. ir V. M. . Jo kaltė dėl šio nusikaltimo, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįsta ne tik nuteistosios R. V. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais parodymais - liudytojų M. N. ir R. L. parodymais, vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolu, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (b. l. 48-52, t. 3), daiktų apžiūros protokolu (b. l. 53, t. 3).

Nuteistoji R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006 m. vasaros pabaigoje į ją kreipėsi R. R. , klausdamas, ar ji nepažįsta kokio pasieniečio, kuris galėtų padėti dviems vaikinukams išvykti iš Lietuvos. Ji pasieniečio M. N. paklausė, ar šis galėtų padėti. Jis sutiko. Tada ji paskambino R. R. ir pasakė, kad pasienietis sutinka padėti. R. R. dar paprašė paklausti M. N. , ar įmanoma padaryti taip, kad nebūtų įvesti duomenys apie išskrendančius asmenis į informacinę bazę. Be to, pastarasis sakė, kad už kiekvieną praleistą asmenį sumokės pasieniečiui po 1000 litų. Visą šią informaciją R. V. perdavė M. N. . Pastarasis paprašė norinčių išskristi žmonių dokumentų. Maždaug po savaitės R. R. atvežė jai pasus. Vėliau šiuos pasus R. V. parodė M. N. . Jis pasakė, kad viskas gerai. Po kelių dienų R. R. pasus pasiėmė ir paklausė, kada tie žmonės galės išvykti, kada dirbs M. N. . Prieš skrydį R. R. perdavė 2000 litų už tų dviejų vaikinų skrydį. Pastariesiems išskridus, pinigus R. V. atidavė M. N. (b. l. 121, t. 5).

Liudytojas M. N. parodė, kad R. V. paklausė, ar būtų galima neįvesti išskrendančių asmens duomenų į duomenų bazę, sakė, kad yra žmonių, kurie nori išskristi į Dubliną dirbti, ir paprašė apie tai pagalvoti. Apie šį pasiūlymą M. N. pranešė operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnams. Jie paprašė tęsti pokalbius su R. V. , kol ji įklius. Po pokalbio su operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnais, M. N. R. V. užsiminė, kad jo sunki materialinė padėtis, trūksta pinigų ir jie susitarė susitikti prie parduotuvės „Hyper Rimi“, esančios Vilniuje, Savanorių prospekte. R. V. pasakė, kad į užsienį dirbti su suklastotais pasais nori išvykti užsieniečiai iš trečiųjų šalių, ir jam (M. N. ) reikės oro uosto kontrolės punkte neįvesti jų pasų duomenų į duomenų bazę. Už šią paslaugą ji pasiūlė 1000 litų už vieną žmogų. Po kažkurio laiko ji paskambino ir pasakė, kad bus du žmonės iš Baltarusijos. Pirmieji, kuriuos M. N. praleido, buvo du vyriškiai baltarusiai. Vėliau su Regina susitiko prie tos pačios parduotuvės, kur ji jam perdavė 2000 litų ir pasakė, kad paskambins, kai dar bus norinčių išvykti. M. N. taip pat parodė, kad po pokalbio su R. V. , jie dar buvo susitikę prie parduotuvės „Maxima“, R. V. jam parodė vieno iš norinčių išskristi vyriškių pasą. Kito vyriškio pasas dar buvo nepadarytas. Kokia pavardė buvo nurodyta pase, M. N. parodė neprisimenantis (b. l. 81-83, t. 6). Pirmosios instancijos teisme, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus M. N. parodymus, šis juos patvirtino. Juose, be kitų aplinkybių, liudytojas taip pat parodė, kad R. V. jam sakė, jog ji jam sumokės 1000 litų, o jai atiteks – 500 litų už kiekvieną praleistą asmenį (b. l. 140-143, t. 2).

Kad tarp M. N. bei R. V. buvo susitarimas patvirtina ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai (b. l. 198-199, t. 2) bei pokalbių stenogramos (b. l. 200-207, 208-210, t. 2). Pirmojo pokalbio metu, R. V. klausė, su kokios valstybės pasais būtų paprasčiau praleisti užsieniečius; kad ji atveš ir parodys užsieniečių pasus; tarėsi, kad būtent M. N. skrydžio metu tikrintų išvykstančių asmenų pasus; aiškinosi patikrinimo procedūrą, derino skrydžių datą bei atlygį už šią M. N. paslaugą; nurodė, kad už vieną žmogų sumokės 1000 litų, o jai pačiai atiteks 500 litų. Antrojo pokalbio metu R. V. perdavė M. N. ankščiau sutartus pinigus (2000 litų) bei nurodė, kad „ten viskas gerai, nuvažiavom“.

R. R. nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatyta, jog Ukrainos piliečiai I. ir V. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos, pasinaudodami suklastotais Lietuvos Respublikos piliečių pasais. Byloje yra duomenų, kad I. M. ir V. M. yra Ukrainos piliečiai, kuriems buvo išduotos trumpalaikės Lietuvos Respublikos vizos. Šie asmenys į Lietuvos Respubliką atvyko 2006 m. lapkričio 25 d. (b. l. 75-76). Nors, kaip teisingai nurodo apeliantas, duomenų, apie minėtų asmenų išvykimą iš Lietuvos Respublikos nėra, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad minėti asmenys Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto neteisėtai, pasinaudoję suklastotais pasais. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad skrydžio dieną, R. V. jam nurodė, kad rūkymo vietoje jis pamatys du asmenis, kurie skris į Dubliną. Eidamas pro rūkymo vietą M. N. matė tuo asmenis. Maždaug po 20 min., šie asmenys priėjo prie jo darbo vietos, o jis, neįvedęs jų pasų duomenų į duomenų bazę, šiuos asmenis praleido į „sterilią“ zoną, kur vyksta asmenų įlaipinimas (b. l. 141, t. 2). Šiuos parodymus M. N. patvirtino pirmosios instancijos teisme (b. l. 83, t. 6). Tai, kad I. ir V. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos, patvirtina ir tarp R. V. bei M. N. vykęs pokalbis, kurio metu R. V. nurodė, kad „ten viskas gerai. Ten juos pasiėmė ir lovas pasiklojo, ne tai vis tiek ten ryšys, pasitinkam, jie pasako: viskas gerai, nuvažiavom. Pradės dirbti, tai va vsio, galite miegoti ramiai“ (b. l. 208, t. 2), byloje esantys Vilniaus oro uosto vaizdo įrašai bei iš šių įrašų padarytos nuotraukos (b. l. 103-107, t. 3). Aplinkybę, kad išskrendančių asmenų pasai bus suklastoti, slapta užfiksuoto pokalbio metu M. N. nurodė R. V. , patvirtindama, kad pasuose nurodyti duomenys „bus sukurti“ (b. l. 203, t. 2). Tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas R. L. (ne M. N. kaip teigia apeliantas) negalėjo nurodyti, su kokios valstybės pasais išskrido I. ir V. M. ir kad skrydžio dieną jie neturėjo duomenų, ar šių asmenų pasai yra suklastoti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną. Kaip nurodė minėtas liudytojas R. L. , užsieniečiai buvo identifikuoti tik po išvykimo, gavus keleivių sąrašus ir patikrinus jų duomenis per duomenų bazes. Ankščiau to padaryti nebuvo galimybės, nes M. N. neįsidėmėjo paso, kurį jam parodė R. V. , duomenų, o užsieniečius jis pamatė tik prieš skrydį (b. l. 84, t. 6).

R. R. kaltė tai pat pagrįstai grindžiama pokalbių, vykusių tarp R. V. bei M. N. , įrašais. Šie įrašai buvo daromi vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris numato, kad operatyvinės veiklos subjektai turi teisę naudoti technines priemones bendra tvarka. Būtent šia teise ir buvo pasinaudota įrašant M. N. ir R. V. pokalbius (techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose, skiltyje „atliko šiuos operatyvinius veiksmus“ nurodytas „techninių priemonių panaudojimas bendrąja tvarka“, o ne slaptas sekimas, kaip teigia apeliantas) (b. l. 198-199, t. 2).

Apeliantas nepagrįstai abejoja ir dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumo bei, nurodo, kad jis buvo įgyvendintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą nutartyje Nr. 2K-52/2001.

Nusikalstamos veikos imitacijos modelio darymo pagrindus reguliuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, nusikalstamos veikos imitacijos modelis negali būti sankcionuojamas, nesant duomenų apie rengiamą ar daromą nusikaltimą. Taigi modelis negali būti sankcionuojamas tam, kad asmuo būtų sukurstytas daryti nusikaltimą. Jei modeliu kurstoma padaryti nusikaltimą, toks modelis yra neteisėtas, jo vykdymo metu surinktus duomenis teismas negali laikyti įrodymais baudžiamojoje byloje ir remtis jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Operatyvinės veiklos valdyba 2006 m. spalio 3 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su teikimu dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo, t. y. po to, kai 2006 m. liepos mėnesį į pasienietį M. N. kreipėsi R. V. dėl pagalbos neteisėtai gabenti asmenis per valstybės sieną, pažadėjusi už tai sumokėti 1000 litų už vieną asmenį. Taigi, modeliu tik buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos. Sankcionuojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, R. R. jau buvo išreiškęs ketinimą nusikalstamai veikai – padėti neteisėtai gabenti asmenis per valstybės sieną.

Kadangi nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo prisijungta prie jau prasidėjusios nusikalstamos veikos, nėra pagrindo teigti, kad pačiu nusikalstamos veikos imitacijos modeliu R. R. buvo sukurstytas daryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį veikęs pasienietis M. N. bendravo tik su R. V. , kuri kartu su R. R. padėjo neteisėtai gabenti asmenis per valstybės sieną. Ši nuteistoji taip pat patvirtino, kad „iš M. N. jokių spaudimų, provokacijų nebuvo“ (b. l. 20, t. 6). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo tvarka ir realizavimo sąlygos pažeistos nebuvo, todėl teismas pagrįstai nuosprendį grindė taikant šią procesinę prievartos priemonę gautais duomenimis.

Ir šiai R. R. padarytai nusikalstamai veikai taikytinas savanaudiškų paskatų požymis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog R. R. savanaudiškos paskatos pasireiškė tuo, jog jis už šią veiką iš nenustatyto asmens gavo nenustatytą pinigų sumą, nes tai neįrodyta jokiais įrodymais ir vertintina tik kaip prielaida. Tačiau kaip ir padedant pasikėsinti neteisėtai gabenti per valstybės sieną I. N. , taip ir šiuo atveju, R. R. pats perdavė R. V. pinigus (3000 litų), kuri dalį jų už pagalbą perdavė M. N. (2000 litų), o likusius 1000 litų pasiliko sau kaip atlygį. Padėdamas neteisėtai gabenti per valstybės sieną I. ir V. M. , apeliantas žinojo, kad padeda asmenims, kurie už šią veiką gauna piniginį atlygį, pats perdavė R. V. pinigus, kad ši dalį pinigų pasiliktų sau kaip užmokestį, o kitą dalį atiduotų jiems padedančiam M. N. . Esant šioms aplinkybėms, jo veika padedant neteisėtai gabenti per valstybės sieną I. ir V. M. teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai ir dėl R. R. pažeistų teisių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme, pateikus jam nedarbingumo pažymėjimą, teisėja į tai reagavo neadekvačiai sakydama, jog jam paskirta kardomoji priemonė bus pakeista į suėmimą, jei jis ir toliau tokiu būdu trukdys nagrinėti bylą, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolo nematyti, kad teisėja būtų išsakiusi tokias pastabas. Priešingai, 2007 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl R. R. ligos (b. l. 67, t. 5). 2007 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdis taip pat buvo atidėtas dėl R. R. ligos (b. l. 76, t. 5). Teismo posėdžio metu, kuris vyko 2007 m. spalio 9-10 dienomis teismas atmetė R. R. gynėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad jis pakeitė gynėją ir šis nespėjo susipažinti su bylos medžiaga, motyvuodamas tuo, kad R. R. jau trečią kartą keičia advokatą ir taip vilkina bylos nagrinėjimą (b. l. 113, t. 5). Šio posėdžio metu, atsižvelgiant į R. R. sveikatos būklę, buvo nutarta jį apklausti kitame teismo posėdyje (b. l. 122, t. 5). Jokių pastabų dėl R. R. ligų ar kardomosios priemonės pakeitimo neužfiksuota. Tas pats pasakytina ir dėl kitų teismo posėdžių.

R. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis negalėjo surinkti gynybai reikšmingų įrodymų, susidūrė su teisėsaugos pareigūnų pasyvumu, kurie apribojo galimybes pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis. Šiuos teiginius nuteistasis grindžia tuo, kad buvo atmesti prašymai susipažinti su teismo posėdžių protokolu, todėl jis nežinojęs kai kurių kaltinimų arba jie buvo pateikiami vėliau, todėl jis negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl šių kaltinimų.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2007 m. spalio 30 d. posėdžio metu buvo atmestas R. R. prašymas daryti posėdžio protokolo kopijas (b. l. 163, t. 5). Po pertraukos, 2007 m. gruodžio 13 d., teisėja pranešė, kad 2009 m. spalio 30 d. buvo atmestas R. R. prašymas daryti 2007 m. spalio 9-10 d. teismo posėdžio protokolų nuorašus ir klausė pastarojo, ar jis dėl sveikatos būklės gerai suprato tą dieną apklaustų asmenų parodymus ir ar turi jiems klausimų. R. R. nurodė, kad nelabai suprato, ką parodė apklausti asmenys, ir teigė norintis užduoti jiems klausimų. Teisėja pranešė, kad siekiant nepažeisti R. R. teisės į gynybą, bus perskaityti kaltinamųjų D. U. , I. M. , R. V. bei I. N. parodymai (b. l. 19, t. 6). Šie parodymai buvo perkaityti, po to R. R. uždavė klausimus minėtiems kaltinamiesiems.

2009 m. balandžio 28 d. po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą, R. R. gynėjas dar kartą pateikė prašymą susipažinti su protokolu, tačiau teisėja šį prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad su posėdžio protokolu galima susipažinti, kai jis yra užbaigtas ir pasirašytas, o tą dieną bylos nagrinėjimas dar nebuvo baigtas (b. l. 47, t. 7). Ir šiuo atveju teisėja nesuvaržė R. R. teisės į gynybą, nes toks jos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, kad teisiamojo posėdžio dalyviams teismo posėdžio protokolas gali būti pateikiamas tik tuomet, kai užbaigiamas teismo posėdis ir protokolą pasirašo teisėjas ir posėdžio sekretorius. Protokolas susipažinimui proceso dalyviams nepateikiamas vykstant teisiamajam posėdžiui, padarius bylos nagrinėjimo pertraukas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad baigus nagrinėti bylą ir posėdžio sekretorei bei teisėjai pasirašius protokolą, prašymo su juo susipažinti nepateikė nei R. R. , nei jo gynėjas.

Apelianto teisė į gynybą pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista ir tuo atveju, kai 2009 m. balandžio 20 d. po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą (b. l. 32-33, t. 7). Protokole užfiksuota, kad prokuroras visiems proceso dalyviams pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Proceso dalyviai prašė pertraukos, kad galėtų su šiuo prašymu susipažinti, todėl bylos nagrinėjime buvo paskelbta pertrauka iki 2009 m. balandžio 28 d. Šiame posėdyje ir nuteistasis R. R. , ir jo gynėjas dalyvavo. Po pertraukos, 2009 m. balandžio 28 d. tęsiant bylos nagrinėjimą, teisėja klausė R. R. ir kitų nuteistųjų, ar šie turi prašymų, susijusių su kaltinimo pakeitimu. Prašymų pareikšta nebuvo. Į teisėjos klausimą, ar R. R. turi prašymų, susijusių su kaltinimo pakeitimu ir ar jis prisipažįsta kaltu pagal pakeistą kaltinimą, pastarasis į šiuos klausimus atsakė neigiamai (b. l. 40, t. 7).

Nepagrįsti apelianto argumentai ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Iš 2009 m. gegužės 12 d. teismo posėdžio protokolo (b. l. 51-57, t. 7), kuriame užfiksuotos baigiamosios kalbos bei paskutinis nuteistųjų žodis, matyti, kad baigiamąsias kalbas sakė prokuroras bei nuteistųjų gynėjai. Nuteistasis I. M. , kurio baigiamosios kalbos nurodo nesupratęs R. R. , baigiamosios kalbos nesakė. Suteikus paskutinį žodi I. M. , šis pasakė vos tris sakinius: „labai gailiuosi, kad esu tokioje kaltinamojo padėtyje. Šiuo metu auklėju savo keturis nepilnamečius vaikus. Prašau teismo į tai atsižvelgti.“ Šio posėdžio metu R. R. ar jo gynėjas nieko nesakė, kad vertėja neverčia I. M. pasisakymų į lietuvių kalbą. Prašymo susipažinti su visu surašytu ir teisėjos pasirašytu protokolu, kaip jau buvo minėta, byloje nėra, jokių pastabų dėl protokolo neteisingumo ar neišsamumo taip pat nebuvo pateikta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. M. pasakytas paskutinis žodis R. R. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijai bei bausmių skyrimui įtakos neturėjo. Taigi, nei R. R. nurodytos Lietuvos Respublikos BPK 270 straipsnio nuostatos, nei jo teisė į gynybą pirmosios instancijos teisme pažeista nebuvo.

Nepagrįstas apelianto manymas, kad Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės ir įsigaliojus laisvam ir nevaržomam asmenų judėjimui, turėtų būti kitaip vertinamas Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnyje numatytos veikos pavojingumas bei atsakomybė už šį nusikaltimą, o, remiantis Lietuvos Respublikos BK 36 straipsniu, kaltininkas galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal analogiją, R. R. manymu, kad turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. Spalio 7 d. konsultacija Nr. B3-338).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į keletą su šiuo klausimu susijusių aspektų. Pirma, laisvas asmenų judėjimas užtikrina Europos Sąjungos piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, tačiau ši teisė yra visiškai nesusijusi su neteisėtu nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas Europos Sąjungos piliečiams, kertantiems valstybių sienas Europos sąjungos viduje. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad I. N. yra Moldovos pilietė, I. ir V. M. – Ukrainos piliečiai. Šios valstybės nėra Europos Sąjungos narės, todėl ir laisvo asmenų judėjimo principas šiems asmenims nėra taikomas. Šiuo atveju reikšmės neturi ir kita apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė - su kokios valstybės pasais išvyko I. ir V. M. bei į kokią valstybę jie išvyko. Iš byloje esančių duomenų žinoma, kad tiek šie asmenys, tiek I. N. išvyko su padirbtais pasais.

Nuteistojo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija nagrinėjamoje byloje taip pat negali būti taikoma. Šioje konsultacijoje kalbama apie tai, kad Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, sienos su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis tapo vidinėmis sienomis, todėl pasikeitė situacija gabenant daiktus (prekes, pinigus) per vidines Europos Sąjungos sienas. Nagrinėjamoje byloje kalbama ne apie prekių ar kitų materialių objektų gabenimą, o apie Europos Sąjungos pilietybės neturinčių asmenų neteisėtą gabenimą per valstybės sieną. Pažymėtina ir tai, kad šie nusikaltimai (kontrabanda ir neteisėtas asmenų gabenimas per valstybės sieną) įtvirtinti skirtinguose Lietuvos Respublikos BK skyriuose, nes šių nusikalstamų veikų objektai, t. y. saugomos vertybės yra skirtingos, todėl minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija pagal analogiją netaikytina.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nei remiantis laisvo asmenų judėjimo principu, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. Spalio 7 d. konsultacija Nr. B3-338, atleisti R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra teisinio pagrindo.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka Lietuvos Respublikos BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimus. Teismo nuosprendis pagrįstas tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). R. R. kaltę, kaip buvo minėta ankščiau, patvirtina ne tik kitų nuteistųjų šioje byloje parodymai, bet ir liudytojų parodymai, vaizdo bei garso įrašai, kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Nuteistųjų bei liudytojų parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, nebuvo perkelti iš kaltinamojo akto. Visi asmenys buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Taip pat, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje nurodytos nusikalstamų veikų aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; bausmės skyrimo motyvai.

Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų. Už nusikaltimą, padedant pasikėsinti neteisėtai gabenti per valstybės sieną I. N. , R. R. , pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 120 MGL (15 600 Lt) bauda. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors šis nusikaltimas priskirtinas prie sunkių nusikaltimų, tačiau pagal savo pobūdį (įvertinant ir tokią svarbią aplinkybę, kaip šiuo metu tarptautiniais teisės aktais suteiktą teisę asmenims laisvai judėti bei dirbti Europos erdvėje) nėra itin pavojingas, todėl R. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui.

Už kitą nusikaltimą, padedant neteisėtai per valstybės sieną gabenti I. ir V. M. , R. R. , remianti tais pačiais motyvais dėl Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, paskirta 130 MGL (16 250 LT) bauda.

Apkaltinamajame nuosprendyje, skiriant R. R. galutinę bausmę, bausmių bendrinimo taisyklės nepažeistos, ir jam nustatyta subendrinta bausmė, kuri yra nelabai didesnė už bausmes, paskirtas už atskirus nusikaltimus.

Pirmosios instancijos teismas kaltininko atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė. Paskirdamas švelnesnes nei sankcijoje numatytas bausmes, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, o būtent į tai, kad R. R. yra neteistas (b. l. 133-136, t. 2), vedęs, turi du mažamečius vaikus, nedirba, šeima turi finansinių įsipareigojimų bankui (b. l. 28-31, t. 7). Esant išdėstytoms aplinkybėms, R. R. paskirta galutinė bausmė už padarytas nusikalstamas veikas, kuri yra švelnesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nusprendė sunaikinti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 2000 litų ir 1100 litų, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinėje. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad pinigai netinkami apyvartai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu sprendimu kadangi Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 7 straipsnis numato, kad susidėvėjusius ir sugadintus Lietuvos Respublikos pinigų banknotus bei monetas priima ir keičia Lietuvos bankas ir kiti bankai. Taigi, vien dėl to, kad banknotai tyrimo metu buvo apdoroti chemiškai ir tapo netinkami apyvartai, jie savo vertės neprarado. Todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad perduoti kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigai konfiskuojami, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie pinigai turėtų būti paimti valstybės nuosavybėn (konfiskuoti).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pinigus – 2000 litų ir 1100 litų, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinėje - 200 Lt kupiūromis Nr. AB6104152, AA9048421, 100 Lt kupiūromis Nr. AF2367170, AG4841541, AA3957937, AF2255761, AG6004308, AE4459690, AE5637673, AD2750514, AF0585287, AE8290062, AC8500775, AC9330691, AD5021852, AG3355368, AE0688020, AD1613130, AF1380158, AE3030306, AE3069008, AD6935130, AD5009894, AG4416126, AD1527522, AC4329753, AE8948147, AD0391449, AD8272737, - konfiskuoti ir paimti valstybės nuosavybėn.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.