Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š., jo gynėjos advokatės Jurgos Šakienės ir nuteistojo P. M. bei gynėjos advokatės Emmos Domajevos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. (M. Š.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 24 straipsnio 5 dalį, 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams , bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

P. M. (P. M. ) nuteistas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš P. M. M. Š. ir A. M. solidariai 640 Lt teismo išlaidų Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. M., tačiau nuosprendis dėl jos apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad būdamas Rusijos Federacijos piliečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėdamas tikslą, kad į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos neteisėtai atvyktų nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintys užsieniečiai – jo sūnus A. Š. (A. Š.) su savo šeima – žmona E. U. ir mažamete dukra M. Š., gim. (duomenys neskelbiami), palenkė turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje P. M. padaryti sunkų nusikaltimą - už piniginį atlygį, neteisėtai, šiuos asmenis atgabenti per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, o būtent:

jis laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 01 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d., sužinojęs, kad jo sūnaus A. Š. šeima atsisako be palydovo neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir 2006 m. lapkričio 11 d. ryte atvyksta su šeima į Baltarusijos Respublikos Minsko m. geležinkelio stotį, žinodamas, kad P. M. yra teistas Baltarusijos Respublikoje už žmonių gabenimą per valstybės sieną ir gerai žino pasienio vietovę, už piniginį atlygį – žadėdamas sumokėti 150 JAV dolerių - įkalbėjo jį nuvykti į Baltarusijos Respublikos Minsko miestą, kur padedant jo žmonai A. M., pasitikti A. Š. šeimą geležinkelio stotyje, po to atgabenti juos iki Ostrovecko rajono Kemeliškių kaimo, kur tiesiogiai dalyvaujant nenustatytiems Baltarusijoje gyvenantiems asmenims, neteisėtai, tam neskirtoje ir tiksliai nenustatytoje vietoje – per mišką, esantį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinės Pavoverės užkardos aptarnaujamame valstybės sienos ruože, tyčia pergabenti (pervesti pėsčiomis) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną A. Š., E. U. ir M. Š., po ko jie atvyko į Užsieniečių registracijos centrą, esantį Pabradės mieste, Vilniaus g. 100, ir pasiprašė politinio prieglobsčio Lietuvoje.

P. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius, neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, o taip pat iš savanaudiškų paskatų neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o būtent:

jis 2006 m. rugpjūčio 14 d., Baltarusijos Respublikos piliečiui J. J. (J. J. ) pasiūlius jam, t.y. P. M. , automobiliu pavežti Lietuvos Respublikos teritorijoje du neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis ir taip palenkus jį padaryti nusikalstamą veiką, P. M., nurodytą dieną, šviesiu paros metu, nuosavu automobiliu Opel Kadet, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į Švenčionių rajono Baliulių kaimo pakraštį, kur, susitikęs su J. J., įsodino į nurodytą automobilį neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Rusijos Federacijos piliečius S. A. (S. A.), gim. (duomenys neskelbtini), ir A. G. (A. G.), gim. (duomenys neskelbtini), ir nuo nurodytos vietos juos gabeno iki Užsieniečių registracijos centro, esančio Švenčionių rajone, Pabradėje, Vilniaus g. 100.

Be to, jis 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, palenkus jį M. Š. už piniginį atlygį neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, veikdamas kartu su A. M. ir Baltarusijoje gyvenančiais nenustatytais asmenimis, iš savanaudiškų paskatų sutiko atlikti ir atliko nusikalstamus veiksmus: 2006 m. lapkričio 10 d., apie 21 val. 52 min. per Lavoriškių pasienio kontrolės punktą nuvyko į Baltarusijos Respublikos Kemeliškių kaimą, kur kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vyriškiu vardu „D“, pastarojo vairuojamu VW Passat markės automobiliu nuvažiavo į Minsko miestą, kur geležinkelio stotyje apie 10 val. susitiko su A. M. , kuri padėjo jam padaryti nusikalstamą veiką – parodė jam ir supažindino su iš Rusijos Federacijos atvykusiais užsieniečiais – A. Š., E. U., M. Š., kuriuos reikėjo neteisėtai pergabenti iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Po to, jis, P. M. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vyriškiu vardu „D“, šiam vairuojant, už 50 JAV dolerių piniginį atlygį nuvežė nurodytus užsieniečius iki Ostrovecko rajono Kemeliškių kaimo, kur perdavė Baltarusijos Respublikoje gyvenantiems nenustatytiems asmenimis ir kurie neteisėtai, tam neskirtoje vietoje – per mišką, esantį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinės Pavoverės užkardos aptarnaujamame valstybės sienos ruože, tyčia pergabeno (pervedė pėsčiomis) A. Š. , E. U. ir M. Š. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, po ko jie 2006 m. lapkričio 12 d., apie 18 val. atvyko į Pabradės Užsieniečių registracijos centrą, kur pasiprašė politinio prieglobsčio.

Apeliantai skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl P. M. nuteisimo už dviejų nusikalstamų veikų padarymą pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 2 dalį, ir BK 63 straipsnio 1, 4 dalies taikymo bendrinant bausmes pastarajam už šiuos nusikaltimus. Jie yra įsitikinę, kad P. M. padarytos nusikalstamos veikos keli epizodai turėjo būti vertinami kaip viena tęstinė nusikalstama veika, o ne kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, bausmė skiriama tik už vieną nusikalstamą veiką, nes P. M. , veikdamas netiesiogine tyčia, lengvabūdiškai tikėjosi pasekmių išvengti, jo veika buvo nukreipta į vieningą objektą, siekiant vieningo rezultato, kurio realizavimo laikas nėra reikšmingas.

Apeliantai skunde taip pat ginčija nuteistajam P. M. teismo paskirtos bausmės rūšį. Mano, jog P. M. , atsižvelgiant į visas bylos ir skunde nurodytas aplinkybes, yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Tokios aplinkybės, kurios, apeliantų teigimu, leistų P. M. skirti švelnesnę bausmę būtų visų pirma tos, kad P. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme faktiškai visiškai prisipažino kaltu, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, liudytojų ir kitų kaltininkų parodymai iš esmės nesiskiria nuo P. M. duotų, šis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Be to, tai, kad P. M. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas tikslo pasipelnyti, o M. Š. prašymu, negalėdamas atsisakyti pastarajam padėti, nes pagal čečėnų tautos žmonių papročius, jų pareiga yra padėti vieni kitiems, o atsisakymas suteikti pagalbą gali būti baudžiamas kerštu (BK 59 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismo išvada, jog P. M. padėjo M. Š. dėl savanaudiškų paskatų, apeliantų teigimu, yra nepagrįsta jokiais neginčijamais įrodymais, prielaidinio pobūdžio. Apeliantų teigimu, svarbios aplinkybės svarstant bausmės paskyrimo P. M. klausimą yra ir tos, kad P. M. savo veiksmais realios žalos įstatymo saugomoms vertybėms nepadarė, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). P. M. išlaiko nepilnametę dukrą, o pastarojo motina serga nepagydoma liga ir šiuo metu viena gyvena Baltarusijoje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Š. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, P. M. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Taigi, nuteistojo M. Š. apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie tai, kad jo pagalbos prašymas negali būti vertinamas kaip kurstymas, yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje išvardintų įrodymų turiniui ir prasmei. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ar įrodymais pagrįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Teismų praktika Nr. 27, 386 psl.). Bylą nagrinėjęs teismas šios nuostatos laikėsi. Teismas padarė išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusių M. Š. ir P. M. kaltumo, vadovaudamasis įrodymais, gautais įstatymo nustatyta tvarka, BPK numatytais proceso veiksmais patikrintais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais. M. Š. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį, kaip kurstytojo, palenkusio P. M. neteisėtai gabenti užsieniečius per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. BK 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. M. Š. pagrįstai pripažintas kaltu kurstymu dėl neteisėto užsieniečių gabenimo dėl savanaudiškų paskatų. Teismas teisingai nurodė, kad nepriklausomai nuo to, jog M. Š. pats nusikalstamai veikė dėl asmeninių paskatų, jis veikė ne vienas, o su bendrininkais (P. M. ir kitais nenustatytais asmenimis), suvokdamas, kad vykdytoją P. M. skatins veikti materialinės naudos siekimas. P. M. su nenustatytais asmenimis pergabeno per valstybės sieną užsieniečius dėl savanaudiškų paskatų, taip padarydami kvalifikuotą nusikaltimą. M. Š. ėmėsi iniciatyvos padėti sūnui ir jo šeimai neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Jis ne kartą kreipėsi į P. M. ir sukėlė pastarojo pasiryžimą, norą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje. Pats M. Š. pirmosios instancijos teisme pripažino šios veikos faktines aplinkybes. Jos nustatytos ir iš kitų bylos duomenų. Pažymėtina ir tai, kad kratos M. Š. gyvenamojoje vietoje metu buvo paimtas žemėlapis rusų kalba, kuriame atvaizduota Baltarusijos-Lietuvos pasienio teritorija, kartu rasta schema, nubraižyta ant sąsiuvinio dvigubo lapo ir užrašai rusų kalba. Viename lapo puslapyje yra nubraižyta schema su judėjimo maršrutu Baltarusijos teritorijoje nuo Kemeliškių kaimo į Lietuvą. Schemoje nurodyta, kad valstybės sienos linija eina upe, kurios plotis yra 2 metrai. Kitame lapo puslapyje yra parašyta kaip reikia eiti nuo šio kaimo į Lietuvą. Taip pat parašyta, kad atėjus į Prienų kaimą Lietuvoje, reikia skambinti jam ir su automobiliu jie bus paimti. Yra nurodymas eiti naktį, kad niekas nematytų, ir prie nieko negalima prieiti (t. 1, b. l. 130-132, 143-144, 146-147). Vykdant nutarimą dėl kaltinamojo siunčiamų laiškų cenzūravimo, prie bylos prijungta M. Š. 2006 m. gruodžio 13 d. laiško A. M. kopija. Laiške M. Š. rašė, kad ,,pas mus viskas atvirai, viską jau žino, jis viską išdėstė, išskyrus ,,achčia“, jis sakė viską tai darė be ,,achčio“ (t. 4, b. l. 139-140). Iš M. Š. parodymų matyti, kad jis teisiamajame posėdyje pripažino rašęs tokio turinio laišką A. M. , rašoma buvo apie P. M., o ,,achčia“ reiškia pinigus. Iš šių duomenų matyti, kad M. Š. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 1 dalis), o P. M. veikė už piniginį atlygį. Schemoje, kurioje nubraižytas judėjimo maršrutas, pažymėta, kad reikės eiti naktį, jog niekas nematytų, prie nieko negalima prieiti. M. Š., nors parodė neįteikęs šios schemos sūnui, nes šis be vedlio nesutikęs pereiti valstybės sienos, tačiau šie objektyvūs duomenys atspindi jo paties subjektyviąją pusę, suvokimą, kad veika yra pavojinga ir uždrausta įstatymu. Šie duomenys paneigia apelianto teiginius, jog jo veiksmai negali būti vertinami nusikalstamais, jis nesupratęs, kad daro nusikaltimą, nes dėl jų nekilo jokių žalingų padarinių. Kita vertus, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato M. Š. ir P. M. veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Įstatymo leidėjas tokius teisinius gėrius kaip valstybės suverenitetas, valstybės ir jos teritorijos neliečiamybė, laiko vertingais ir svarbiais ir, išskirdamas savanaudiškumo požymį, parodo tokio nusikaltimo padidintą pavojingumą. M. Š. veikos tikslas nepanaikina jos pavojingumo ir baudžiamumo, nes neteisėtai pergabenti žmones per valstybės sieną, nepažeidus valstybės suvereniteto, neįmanoma. M. Š. argumentai, kad jo rūpinimasis užtikrinti trims asmenims neteisėtą patekimą į Europos Sąjungos valstybę, per jos ir Europos Bendrijos išorinę sieną, nėra pavojingas, teisiškai nepagrįsti. Įstatymo leidėjas atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, kurie neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdami tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise (BK 291 straipsnio 2 dalis). Ši įstatymo norma buvo pritaikyta A. Š. ir E. U. Tačiau asmeniui, kuris prisidėjo (organizavo, sukurstė, padėjo ar pats pergabeno) prie neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną, įstatymas atleidimo nuo atsakomybės nenumato. Priešingai, nei apeliantas teigia, už tokią nusikalstamą veiką BK 292 straipsnyje be jokių išimčių numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais M. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, kuris, jo nuomone, pasireiškė teismo nenoru atskleisti tikrąsias bylos aplinkybes, netinkamu P. M. parodymų vertinimu, grindžiant jo (M. Š.) kaltumą. Pažymėtina, kad teismas, siekdamas išlikti nešališku, savo išvadas grindė kai kuriais A. Š. ir P. M. parodymais, sutampančiais su kita bylos medžiaga. M. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad jis vienintelis šioje byloje suinteresuotas nustatyti tiesą, tačiau to negalima pasakyti apie ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu duotus parodymus, kurių dauguma nenuoseklūs, prieštaraujantys ne tik kitiems įrodymams, bet ir tarpusavyje. Jis keitė savo parodymus, nurodė vis naujas aplinkybes, kurios patikrintos nepasitvirtindavo. M. Š. skunde teigia, kad asmuo vardu A., kuris neva atvežė į jo namus sūnų, būtų padėjęs atskleisti tiesą, jeigu teismas būtų atsižvelgęs į jo argumentus. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ir čia esama paties apelianto nenuoseklumo ir prieštaringumo. Jis, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, buvo parodęs, kad 2006 m. lapkričio 12 d. pas jį į namus atvažiavo P. M. su vyru vardu A., kurie atvežė jo sūnų A. Š. su šeima. BPK 175 straipsnio 3 dalies tvarka byloje buvo duotas nurodymas patikrinti informaciją, išsiaiškinti, ar tikrai P. M. buvo atvažiavęs su vyru vardu A., nustatyti nurodyto asmens buvimo vietą bei jo anketinius duomenis (t. 1, b. l. 82). Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad nustatyti asmens vardu A. nepavyko (t. 1, b. l. 83). Perdavus bylą nagrinėti teismui, Generalinėje prokuratūroje buvo gautas M. Š. skundas. Šiame skunde jis tvirtino, kad teisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai, nebuvo nustatytas ir apklaustas svarbus liudytojas vardu T. (dirbantis parduotuvėje ,,N“), kuris atvežė jo sūnų ir šeimos narius. Prokurorė davė užduotį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM viršininkui nustatyti asmenį vardu T. ir gautą atsakymą iš šios tarnybos apie tai, kad M. Š. apibūdintas asmuo vardu T. nedirba ir niekada nedirbo parduotuvėje ,,N“, pateikė pirmosios instancijos teismui (t. 8, b. l. 56, 57, 104). M. Š. apeliaciniame skunde jau nebeteigia, kad buvo asmuo vardu T., šį kartą nurodo, jog būta asmens vardu A. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nepavykus nustatyti, ar tikrai M. Š. turėjo kontaktų tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis dėl jo sūnaus šeimos atgabenimo į Lietuvą, teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad P. M. gabeno užsieniečius iki pasienio kaimo, kur bendrininkaudamas su nenustatytais Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis, užtikrino jų tolesnį gabenimą per valstybės sieną. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą, pašalino iš kaltinimo aplinkybes, susijusias su asmeniu pravarde P., veiką perkvalifikavo pagal įstatymą, numatantį švelnesnę atsakomybę.

Tenkinti nuteistojo M. Š. gynėjos prašymą ir bylą M. Š. nutraukti, atleidžiant M. Š. nuo atsakomybės jam ir jo nusikalstamai veikai praradus pavojingumą, taip pat nėra teisinio pagrindo.

Pažymima, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomas pavojingos veikos, atitinkančios baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs asmuo. To nenustačius baudžiamoji atsakomybė negalima, taigi negali būti sprendžiamas ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Šiuo aspektu nuteistojo M. Š. gynėjos skundas nenuoseklus, kadangi pirmoje skundo dalyje neigdama M. Š. kaltę ir prašydama jį išteisinti, vėliau prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, pritaikius BK 36 straipsnio nuostatas. Į apeliantės skundo argumentus, liečiančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 5 dalyje ir BK 292 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, padarymo faktą bei ją padariusį M. Š., anksčiau atsakyta, pakartoti motyvus netikslinga. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, kad asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Tai yra teismo teisė, todėl teismas savo nuožiūra, remdamasis konkrečiomis bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti BK 36 straipsnio nuostatas.

Kolegija nelaiko, kad M. Š. ar jo nusikalstama veika prarado pavojingumą ir jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn netikslingas ar nereikalingas BK 41 straipsnyje nurodytais bausmės paskirties požiūriais. Nusikaltimas yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstama veika turi kvalifikuojantį požymį (savanaudiškumą), jai padaryti buvo sujungtos keleto valstybių gyventojų pastangos, iš anksto gerai apgalvojus jos padarymo būdą bei parinkus gebančius ją padaryti asmenis. Ši veika sukėlė didesnį pavojų negu vieno asmens padaryta veika. Šiuo atveju aktyviais kurstymo veiksmais padaryta nusikalstama veika pavojingumo neprarado.

M. Š. gynėjos skunde nurodyta vienintelė aplinkybė, kaip šalinanti veikos ir asmens pavojingumo M. Š. sūnaus šeimai duotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje. Tačiau M. Š. nusikalstama veika nuo to netapo nepavojinga. Jokių kitokių aplinkybių, dėl kurių pasikeitimo M. Š., padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus, apeliantė skunde nenurodo. Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius nusikalstamą veiką pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Šiuo atveju pasikeitimų, kurie leistų teismui įsitikinti, jog M. Š. tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, neįvyko. Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatyminius apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias aplinkybes. Vertindamas M. Š. kaip nubaudimo objektą, teismas nepakankamai giliai įvertino nusikalstamos veikos situacinio momento poveikį. M. Š. nusikalto atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius situacijai. Nuteistasis nebuvo ydingai nusistatęs ginamų vertybių atžvilgiu, siūlė sūnui pačiam be jokio vedlio pereiti valstybės sieną ir paprašyti prieglobsčio. Neteisėto elgesio variantą jis pasirinko nebeturėdamas galimybės elgtis teisėtai, nes sūnus prašė padėti jam surasti vedlį. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo sūnus A. Š. su žmona ir trejų metų vaiku bėgo iš karo veiksmų nusiaubtos Čečėnijos ne vien dėl sunkios ekonominės padėties, bet ir dėl žmonių persekiojimų. Teismui, pamatuotai neįvertinus išskirtinės nusikaltimo padarymo situacijos ir nuteistojo asmenybės (M. Š. iki sulaikymo dirbo, kartu su žmona A. M. augina ir išlaiko keturis mažamečius vaikus, vienas iš jų serga sunkia liga ir yra neįgalus), M. Š. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Netenkintinas nuteistojo P. M. ir jo gynėjos apeliacinis skundas. P. M. negali būti inkriminuotas vieno nusikaltimo padarymas, kadangi jis padarė dvi skirtingas, atskiras nusikalstamas veikas: 2006 m. rugpjūčio 14 d. – neteisėtai perėjusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčių užsieniečių S. A. ir A. G. neteisėtą gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje (BK 292 straipsnio 1 dalis) ir 2006 m. lapkričio 10-12 dienomis neteisėtą gabenimą dėl savanaudiškų paskatų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių užsieniečių A. Š. , E. U. ir M. Š. Nors abi veikos nukreiptos į vieningą objektą, tačiau jos yra atitrukusios viena nuo kitos laike, skirtingos pagal objektyviosios veikos požymius ir sudaro du pavienius nusikaltimus. Pavieniu nusikaltimu laikoma pavojinga, BK uždrausta veika, turinti vienos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną straipsnį, straipsnio dalį, punktą. Teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas po kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Priklausomai nuo veikos specifikos, jos tęstinumui vertinti gali būti ir papildomi ar kitokie reikalavimai (Baudžiamoji byla Nr. 2K-451/2006). Nagrinėjamoje byloje abiejų veikų nejungė bendras sumanymas. Jų padarymo aplinkybės taip pat skiriasi. Kiekviena iš šių veikų buvo organizuota ir įgyvendinta atskirai, praėjus nemažai laiko. Byloje nėra jokių duomenų, kad P. M. veikė vieninga tyčia. Apeliaciniame skunde nurodyti, apeliantų nuomone, tęstinės nusikalstamos veikos elementai nepakankami P. M. dvi pavienes nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką. Nepripažįstami pagrįstais skundo argumentai, ginčijantys P. M. nusikalstamos veikos savanaudiškumo požymį. Nuosprendyje pagrįstai pripažinta įrodyta, kad P. M., sukurstytas M. Š., nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekimas gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti turtinių išlaidų. Kolegija visiškai nesutinka su apeliantų teiginiais, jog teismo išvada apie P. M. nusikalstamos veikos savanaudiškumą nepagrįsta įrodymais, prielaidinio pobūdžio. Priešingai, nei teigia apeliantai, nagrinėjamojoje byloje teismas grindė savo išvadas leistinais įrodymais ir, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad be tų įrodymų, kurie anksčiau buvo išdėstyti, P. M. yra ne vieną kartą parodęs, jog už atlygį padaręs nusikalstamą veiką. 2006 m. gruodžio 12 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos P. M. parodė, kad jam buvo pažadėtas ir sumokėtas atlygis už padarytą paslaugą M. Š. (T. 1, b. l. 94).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdus gailėjimasis, kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas duoda nuoseklius parodymus apie visos veikos padarymo aplinkybes, parodymų nekeičia, nesumažina veikų apimties ir atsakomybės. Sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Teismas, konstatuodamas lengvinančias atsakomybę aplinkybės nebuvimą, pažymėjo, kad P. M. iš dalies keitė savo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, vengė prisipažinti, jog antrąją veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų, mėgino sumenkinti kitos nuteistosios A. M. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Tad teismas išsamiai motyvavo, kodėl nėra P. M. lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokiu teismo sprendimu nepažeistas įstatymas ir neatitolta nuo teismų praktikos. Skirdamas bausmę, teismas teisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę. Pakankamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pavojingumo laipsnį (apysunkis ir sunkus nusikaltimas), P. M. neantraeilį vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, jį charakterizuojančius duomenis (gyvenamojoje vietoje ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, Lietuvoje neteistas, teistas Baltarusijos Respublikoje už neteisėtą užsienio piliečių gabenimą per Baltarusijos Respublikos sieną), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, ir paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Dar labiau sušvelninti nuteistajam P. M. bausmę nėra jokio pagrindo. Nėra byloje jokių duomenų, kad P. M. , atsisakius padarytų antrą nusikalstamą veiką, būtų pastarajam iškilusi grėsmė. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad teismui paskyrus P. M. laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti jo dukters bei jo motinos. Iš bylos duomenų nematyti, kad jo žmona I. M., turinti profesiją ir dirbanti, negalėtų prižiūrėti vaiko. Taip pat nėra duomenų, kad jo motinos, kuri ir šiaip atskirai gyvena ne Lietuvoje, o Baltarusijoje, be jo nėra kam jos prižiūrėti.

Taip pat kolegija laiko, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 640 Lt, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM sumokėtų vertėjui už dokumentų vertimą iš čečėnų į rusų kalbą pagal autorinę sutartį, priteisė solidariai iš M. Š., P. M. ir A. M. Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM naudai. BPK 105 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Įstatymas daro išimtį ir neišieško sumų, išmokėtų vertėjui todėl, kad pagal 1950 m. EŽTK asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, nemokamai leistų naudotis vertėjo paslaugomis. Pagal BPK 8 straipsnį visi nemokantys lietuvių kalbos baudžiamojo proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka. Vertėjo dalyvavimas yra neišvengiama komunikacijos priemonė, tarnaujanti baudžiamosios bylos išaiškinimo tikslumui ir išsamumui. Kadangi šią funkciją turi užtikrinti valstybė, vertimo išlaidos iš nuteistojo neišieškomos. Todėl, vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, kaip nurodyta nuosprendyje, vertimo išlaidos negalėjo būti išieškomos iš nuteistųjų iš M. Š., P. M. ir A. M. , priteisiant Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM naudai jų turėtas išlaidas vertėjui. Nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 4 punktu

n u sprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti.

M. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų laisvės atėmimo.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo terminą nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. gegužės 29d.

M. Š., atlikus bausmę, iš suėmimo paleisti teismo posėdžių salėje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. Š., P. M. ir A. M. solidariai priteista 640 Lt teismo išlaidų Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM naudai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo P. M. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.