Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. T. priteista Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei 5 646,10 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. J. (V. J., gim. XXX), V. J. (V. J., gim. XXX), S. C. (S. C.), pravarde „S“, G. G. ir kitais nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas Baltarusijos Respublikoje, 2009 m. rugpjūčio 28 d. S. C. telefonu iš anksto susitarus su V. J. (gim. XXX) dėl neteisėto Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių devynių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tolimesnio šių neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų už 9 000 JAV dolerių (21 681 Lt) atlygį, iš kurių 900 JAV dolerių (2 168 Lt) pažadėjo sumokėti V. J. (gim. XXX) bei V. J. (gim. XXX). Po to, A. T. kartu su S. C. 2009 m. rugpjūčio 30 d. apie 23 val. 30 min. atvyko dviem nenustatytais automobiliais pas V. J. (gim. XXX) ir V. J. (gim. XXX), gyvenančius (duomenys neskelbtini) rajone, kuriuos nuvežė į (duomenys neskelbtini) kaimo pabaigą ir susitarę, kad jie būtent į šią vietą atves neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, paleido. A. T. žinojo, kad V. J. (gim. XXX) ir V. J. (gim. XXX) pėsčiomis nuėjus apie tris kilometrus į sutartą vietą, esančią 300 – 400 m. atstumu nuo Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1057 ir Nr. 1056, (duomenys neskelbtini) rajone, jie telefonu praneš S. C., o šis telefonu informuos Baltarusijos Respublikos teritorijoje buvusiems bendrininkams, kad užsieniečiai jau gali šioje vietoje tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1057 ir Nr.1056 neteisėtai eiti per valstybės sieną, kai V. J. (gim. XXX) ir V. J. (gim. XXX) duos iš anksto sutartą signalą, t. y. pašvies žibintuvėliu. Tokiu būdu, 2009 m. rugpjūčio 31 d. apie 3 val. 00 min. užsieniečiai neteisėtai perėjo iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. neteisėtai pergabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius Gruzijos piliečius L. M., M. D., L. T., T. K., G. K., A. G., M. N., O. B. ir G. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Taip pat, A. T. tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad abu V. J. pėsčiomis neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius gabens iki (duomenys neskelbtini) kaimo pabaigos, kartu su S. C. laukė jų atvykstant prie bažnyčios, esančios (duomenys neskelbtini), jog galėtų sumokėti V. J. (gim. XXX) ir V. J. (gim. XXX) sutartą pinigų sumą bei perimti užsieniečius ir juos toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau, V. J. (gim. XXX) telefonu įspėjus S. C. apie užsieniečių sulaikymą, A. T. kartu su S. C. automobiliu „B“ valst. Nr. XXX, kurį vairavo Ž. Š., apie 3 val. 00 min. atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, paėmė nuo pareigūnų pabėgusį V. J. (gim. XXX) ir visi iš įvykio vietos pasišalino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde su nustatytomis bylos aplinkybėmis nesutinka ir kaltę neigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, jog būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Remiantis liudytojo V. J. (gim. XXX) 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2010 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais matyti, kad jam (V. J.) S. C. („S“) ir A. T. („Š“) pasiūlė užsidirbti ir nuo valstybės sienos į sutartą vietą atvesti neteisėtai valstybės sieną kirtusius užsieniečius. V. J. (gim. XXX) sutikus, susitarė, kad už kiekvieną atvestą užsienietį jam bus sumokėta po 100 JAV dolerių. Iš liudytojo parodymų matyti, kad įvykio dieną, t. y. 2009 m. rugpjūčio 30 d. apie 22 – 23 val. telefonu buvo informuotas, jog naktį reikės pasitikti žmones prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 1057, todėl jis (liudytojas) su tėvu V. J. (gim. XXX), kuris sutiko jam padėti, susitiko su S. C. ir A. T. prie bažnyčios, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, ir automobiliu buvo nuvežti netoli valstybės sienos, kur turėjo pasitikti iš Baltarusijos Respublikos atvestus užsieniečius ir juos palydėti į sutartą vietą, kurioje jų lauks S. C. bei A. T. Taip pat, iš V. J. (gim. XXX) parodymų matyti, kad vedant užsieniečius Lietuvos Respublikoje nuo valstybės sienos į sutartą vietą, jis pastebėjo pareigūnų automobilį, todėl liepė užsieniečiams pasislėpti, o pats juos palikęs nuėjo bei telefonu paskambino S. C. ir paprašė, jog atvažiuotų jį paimti. S. C. kartu su A. T. atvažiavo jo pasiimti ir visi iš įvykio vietos pasišalino (2 t., 56-58, 62-64, 67-69 b. l.; 6 t., 82-83 b. l.). Be to, liudytojas V. J. (gim. XXX) 2009 m. rugsėjo 9 d. akistatotos metu su A. T. taip pat patvirtino, kad jis (V. J.) pabėgo nuo vedamų žmonių ir jo paimti atvažiavo tas pats automobilis, kuriame buvo A. T. (A) ir S. C. (S). Liudytojas pažymėjo, kad buvo įsitikinęs, jog už atvestus žmones jam sumokės S. C. (S) arba A. T. (A), arba abu (1 t., 34 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pateiktos telefoninių pokalbių suvestinės Nr. 459, Nr. 460, Nr. 461, Nr. 462, Nr. 470, Nr. 475, Nr. 477 taip pat patvirtina, jog nuteistasis A. T. įvykio metu, t. y. 2009 m. rugpjūčio 30 d. – 2009 m. rugpjūčio 31 d., nuolat bendravo telefonu su V. J. (gim. XXX), tarėsi apie neteisėtą žmonių gabenimą ir jų pasitikimą, aptarinėjo įvykio aplinkybes, koordinavo bendrus veiksmus bei buvo davęs nurodymą, skubiai surinkti pinigus iš neteisėtai sieną perėjusių asmenų (3 t., 160-163 b. l.). Iš byloje pateikto 2010 m. vasario 8 d. tarnybinio pranešimo dėl telekomunikacinių įvykių analizės, matyti, kad atlikus mobiliųjų telefonų numerių išklotinių analizę laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 30 d. 6 val. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. 8 val. nustatyta, jog A. T. su V. J. tarpusavyje kontaktavo trylika kartų bei įvykių metu pagal judėjimo kryptį rišosi prie tų pačių bazinių stočių, esančių (duomenys neskelbtini) (5 t., 130-142 b. l.). Tuo tarpu, iš Baltarusijos Respublikos pagal pavedimą gautos medžiagos duomenys taip pat patvirtina, kad visi veiksmai, kurie susiję su Gruzijos piliečių neteisėtu gabenimu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir jos teritorijoje buvo derinami su S. C. ir asmeniu vadinamu „Š“ (A. T.), kurie už šį darbą turėjo gauti tam tikrą atlygį (4 t. 15-25 b. l.). Šiuos duomenis, t. y., kad asmenys buvo gabenami už mokestį patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai Gruzijos piliečiai: L. M. (2 t., 188-191 b. l.), M. D. (3 t., 8-12 b. l.), L. T. (3 t., 21-23 b. l.), T. K. (3 t., 32-35 b. l.), G. K. (3 t., 55-57 b. l.), A. G. (3 t., 66-68 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, iš aukščiau paminėtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad tarp nuteistojo A. T., V. J. (gim. XXX), S. C. ir kitų nenustatytų asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas Baltarusijos Respublikoje, buvo susitarimas neteisėtai gabenti žmones per valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekiant materialines naudos, t. y. dėl savanaudiškų paskatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. T. bei kiti bendrininkai žinojo ir suvokė, kad neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje užsieniečiai buvo vedami ne per pasienio kontrolės punktą, t. y. neteisėtai, bei juos gabeno Lietuvos Respublikoje teritorijoje. Nors A. T. su S. C. važiavo ir nespėjo paimti užsieniečių iš V. J. ir jo tėvo bei nugabenti į nenustatytą vietą, tačiau V. J. kartu su tėvu dėl piniginio užmokesčio, veikė būtent A. T. ir S. C. iniciatyva. Ta aplinkybė, kad nuteistasis A. T. nekontaktavo ir nebuvo susitikęs su asmenimis, kurie nelegaliai perėjo valstybės sieną, t. y. nespėjo jų nugabenti į sutartą vietą, jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, nes šio nusikaltimo sudėtis yra formali.

Todėl Apeliacinis teismas konstatuoja, kad iš aukščiau aptartų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nuteistasis A. T. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį (t. y. žinojo apie neteisėtai gabenamus žmones per valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje) ir siekė vieno (bendro) tikslo – neteisėtai gauti materialinės naudos – pinigų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. T. nurodo, kad liudytojo V. J. (gim. XXX) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu yra nenuoseklūs ir prieštaringi kitai baudžiamosios bylos medžiagai.

Pažymėtina, kad, ar šie apelianto skunde nurodyto liudytojo parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad liudytojo V. J. (gim. XXX) parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 56-58, 60-61, 62-64, 67-69 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (6 t., 82-83 b. l.) buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste, ir nenustačius jų parodymų melagingumo, prieštaringumo ar nenuoseklumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi pagrindžiant apelianto kaltę. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojas V. J. (gim. XXX) būtų kaip nors suinteresuotas bylos baigtimi ir sakytų netiesą, t. y. leistų abejoti jo parodymų patikimumu. Todėl Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliantas neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, skunde pažymi, kad liudytojas V. J. (gim. XXX) duodamas parodymus nurodė skirtingą laiką apie S. C. pasiūlymą užsidirbti, t. y. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tokį pasiūlymą gavo 2009 m. rugpjūčio 29 d., o pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu – 2009 m. rugpjūčio 28 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis V. J. (gim. XXX) parodymais matyti, jog liudytojas nuosekliai tvirtino, kad S. C. ir A. T. („Š“) jam pasiūlė užsidirbti ir nuo valstybės sienos į sutartą vietą atvesti neteisėtai valstybės sieną kirtusius užsieniečius. Iš byloje pateiktos telefoninių pokalbių suvestinės Nr. 459 matyti, kad įvykio dieną, t. y. 2009 m. rugpjūčio 30 d. 21 val. 58 min., V. J. (gim. XXX) kalbėjosi su A. T. („Š“) apie „chalturėlę“ (3 t., 160 b. l.). Be to, 2010 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu V. J. (gim. XXX) perklausęs pateiktą telefoninio pokalbio įrašą pažymėjo, kad šiame pokalbyje jis kalbasi su A. T., kuris nurodė šiandien pasitikti žmones bei pats atvažiuos padėti (2 t., 68 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šie duomenys patvirtina, jog su V. J. (gim. XXX) apie žmonių gabenimą buvo tariamasi ne vieną kartą ir tai neprieštarauja liudytojo (V. J., gim. XXX) parodymams, kad tokį pasiūlymą jis gavo ir iš S. C. Be to, Apeliacinio teismo nuomone, teisingam bylos išsprendimui neturi reikšmės tai, ar V. J. (gim. XXX) pasiūlymą užsidirbti gavo 2009 m. rugpjūčio 28 d. ar 2009 m. rugpjūčio 29 d., nes tai nei patvirtina, nei paneigia esminių bylos aplinkybių.

Be to, nuteistasis A. T. skunde prašo atsižvelgti į tai, kad liudytojas V. J. (gim. XXX) parodymų metu skirtingai nurodė, kas turėjo jam sumokėti už užsieniečių sutikimą. Tuo tarpu, apklausti Gruzijos piliečiai nurodė, kad už jų pervedimą per valstybės sieną turėjo sumokėti Baltarusijos Respublikoje asmeniui, vardu „G“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, skunde bando sumenkinti V. J. (gim. XXX) parodymų patikimumą bei savaip interpretuoja jo parodymus. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad liudytojas V. J. (gim. XXX) akistatos bei parodymų metu nuosekliai teigė, jog už tai, kad pasitiks prie valstybės sienos ją kirtusius asmenys ir juos palydės iki sutartos vietos, gaus po 100 JAV dolerių už kiekvieną atvestą asmenį. Taip pat, liudytojas parodymų metu pažymėjo, kad dėl atlygio jis kalbėjosi tiek su A. T., tiek su S. C. Be to, buvo įsitikinęs, kad už atvestus žmones jam sumokės S. C. (S) arba A. T., arba abu (1 t., 34 b. l.; 2 t., 56-58, 64, 68 b. l.). Svarbu pažymėti, kad šiuos liudytojo parodymus iš dalies patvirtina ir iš Baltarusijos Respublikos pagal pavedimą gautos medžiagos duomenys, kuriuose nurodoma, jog visi veiksmai, kurie susiję su Gruzijos piliečių neteisėtu gabenimu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir jos teritorijoje buvo derinami su S. C. ir asmeniu vadinamu „Š“ (A. T.), kurie už šį darbą turėjo gauti 500 JAV dolerių už kiekvieną Gruzijos pilietį. Atkreipiamas nuteistojo A. T. dėmesys į tai, kad šio liudytojo parodymų taip pat nepaneigia ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, t. y. Gruzijos piliečiai.

Nuteistasis A. T. skunde prašo atsižvelgti į tai, kad V. J. (gim. XXX) parodė, jog turėjo sutikti dvylikos asmenų grupę, tačiau į sutartą vietą atėjo tik devyni asmenys, iš kurių jis vedė šešis ar septynis, o tėvas – likusius. Tuo tarpu, V. J. (gim. XXX) parodymų metu teigė, kad vedė tik keturis asmenis. Tačiau iš byloje esančio 2009 m. rugpjūčio 31 d. 02 val. 03 min. telefoninio pokalbio matyti, kad V. J. (gim. XXX) nurodė, jog jis pasiėmė šešis asmenis, o jo tėvas – septynis asmenis.

Apeliacinis teismas pažymi, kad teisingam bylos išsprendimui gabenamų asmenų skaičius neturi jokios reikšmės, nes tai nei patvirtina, nei paneigia apie nuteistojo A. T. kaltumą ar nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Tokia apelianto pateikta versija laikytina kaip gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį. Be to, nėra jokio pagrindo netikėti liudytojų V. J. (gim. XXX) ir jo tėvo parodymais, nes jų nurodytos aplinkybės pakankamai išsamiai atskleidžia nuteistojo A. T. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad šie liudytojai už tos pačios nusikalstamos veikos padarymą jau yra pripažinti kaltais ir nuteisti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu.

Taip pat, skunde nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai S. C. ir Ž. Š. duodami parodymus apie jiems žinomas aplinkybes neparodė, jog vyko daryti nusikaltimo, ar dalyvavo jį darant.

Svarbu pažymėti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Atkreipiamas A. T. dėmesys į tai, kad vertinant liudytojų S. C. ir Ž. Š. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. paties nuteistojo parodymais, kitų liudytojų parodymais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvius veiksmus protokolu ir telefoninių pokalbių suvestinėmis, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais ir kt., o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl, teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie yra atmetami.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, todėl byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, jog jis (apeliantas) telefonu kalbėjosi su V. J. (gim. XXX) apie užsieniečių gabenimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas iš esmės skunde pateikia tik savo subjektyvius samprotavimus dėl to, kaip jo nuomone, turėjo būti vertinami byloje pateikti duomenys.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros 2010 m. gruodžio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą procesą dėl A. T. neteisėto nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tolimesnio šių neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikoje dėl savanaudiškų paskatų (1 t., 1 b. l.). Pažymėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kitų kaltinamųjų, t. y. bendrininkų, kaltinamų už tos pačios nusikalstamos veikos padarymą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartimi buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, siekiant nustatyti, ar telekomunikacijų pokalbių metu (įrašuose Nr. 469, Nr. 472, Nr. 460) yra užfiksuotas S. C. balsas. Apeliacinio proceso metu buvo gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. spalio 24 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1754(11), kuris buvo pridėtas prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Be to, svarbu pažymėti, kad apeliacinio proceso metu buvo pateikta skaitmeninė laikmena su garso įrašais, kurių nuteistasis A. T. nepageidavo perklausyti bei neneigė, jog juose užfiksuotas balsas yra jo (A. T.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde iškeltą versiją paneigia paties nuteistojo A. T. apeliacinio proceso metu duoti parodymai bei baudžiamojoje byloje esantys bei ištirti įrodymai. Be to, pažymėtina, kad telefoniniai pokalbiai nėra vienintelis įrodymas, kuriuo buvo grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados.

A. T. skunde tvirtina, kad buvo netinkamai remtasis techninių priemonių panaudojo atliekant operatyvius veiksmus protokolais bei telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos analize.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo apelianto teiginiu visų pirma dėl jo abstraktumo, t. y. nuteistasis A. T. skunde nenurodo, kad dėl to buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos ir kokios tai, nuostatos. Be to, apeliacinio proceso metu nuteistasis A. T. skundo aplinkybių nepatikslino bei nurodė, kad jokių papildomų duomenų (įrodymų) pateikti į bylą nei jis, nei jo gynėja nepageidauja bei prašė nevertinti apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų gavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Priede prie prokuroro nutarimo atskirti tyrimą į atskirą procesą buvo nurodytas išskirtų dokumentų sąrašas, kuriame, be kitų dokumentų, yra šie: techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvius veiksmus protokolas, pranešimai apie įtarimus, apklausų protokolai, tarnybiniai pranešimai dėl telekomunikacinių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę užfiksuoti V. J. (gim. XXX), A. T., S. C. pokalbiai, jų stenogramos ir pan. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių dokumentų pagrindu įsitikino, jog telefoninių pokalbių klausymasis ir jų fiksavimas buvo tinkamai sankcionuotas, nepadarė pažeidimų ir pagrįstai rėmėsi teisėtu būdu gautais duomenimis tokia apimtimi, kiek tai patvirtina ar paneigia reikšmingas aplinkybes ir kurių atitikimą tikrovei patvirtina, ar paneigia kiti byloje esantys duomenys.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistasis A. T. skunde prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta ir neproporcinga kitų bendrininkų atžvilgiu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

Teisėjo kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas nepakankamai įvertino bausmei skirti svarbias kitas aplinkybes bei tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo, todėl nuteistajam A. T. paskyrė už BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistasis praeityje teistas ir teistumas nėra išnykęs, nėra pakankamas pagrindas nuteistajam skirti labai griežtą bausmę. Pažymima, kad kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininką prisipažinti jį padarius. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo A. T. padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio patiklaus pobūdžio, sąlygota ekonominės nuteistojo padėties bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes ir dėl gyvenimiškos patirties stokos neteisingai įvertinus pačios veikos pavojingumą bei iš to kylančius atsakomybės griežtumo klausimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nusikaltimas, kurį padarė nuteistasis, yra sunkus, tačiau yra priskiriamas prie ekonominių nusikaltimų kategorijos ir nėra smurtinio pobūdžio. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia į bausmės dydžius kitiems to paties nusikaltimo bendrininkams, t. y. S. C., V. J. (gim. XXX) ir V. J. (gim. XXX), kurie buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. C. ir V. J. (gim. XXX) aukščiau paminėtais nuosprendžiais buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo, o V. J. (gim. XXX) paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesusiujusi su laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimas. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. T. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kuri atitiktų BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės dydį arčiau minimumo ribos. Apeliacinio teismo nuomone, ši bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei įpareigos nuteistąjį iš naujo įvertinti bendražmoniškas vertybes bei ateityje nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeisti:

A. T. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų devynių mėnesių. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.