- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-13
- Bylos Nr.
- e2-984-934/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00085-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Suinteresuotas asmuo
- B. D.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Ripsus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Ripsus“ prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto individualios įmonės ModelVita bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo B. D..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi individualiai įmonei (toliau – IĮ) ModelVita (toliau – ir įmonė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Ripsus“ (toliau – nemokumo administratorė, apeliantė).
2. Nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą pripažinti LIĮ ModelVita bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkte numatytais pagrindais ir nustatyti, kad LIĮ ModelVita tyčinis bankrotas buvo sukeltas dėl B. D. (toliau – suinteresuotas asmuo) (ne)veikimo (1 t., b. l. 122–127).
Šalies argumentai
3. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalies 4 punkte numatyti požymiai, leidžiantys daryti pagristą išvadą dėl LIĮ ModelVita bankroto pripažinimo tyčiniu. Juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Įmonė nėra pateikusi aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui. Individuali įmonė apskaitą privalo vesti ir turėti. Šiuo atveju neperduota įmonės apskaitos dokumentacija, išskyrus „Tele2“ sąskaitas, todėl nėra galimybės nustatyti įmonės balansinio turto vertės ir jo santykio su bendrovės finansiniais įsipareigojimais aktualiu laikotarpiu. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita šiuo atveju yra kliūtis identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis.
4. Pareiškėja taip pat nurodė, kad įmonė veiklą vykdė iki pat bankroto, tačiau neapskaitydama ir (arba) slėpdama reikiamą dokumentaciją. Vadovas nepateikė duomenų dėl turimo turto (pvz., fotoaparatų, kamerų ir kitos įrangos) pirkimo, nuomos sutarčių ar kita, su kuo teikė paslaugas. Minėti veiksmai sąlygoja siekį nuslėpti turimą įmonės turtą. Taip pat iš sąskaitų matyti, kad įmonės vardu paimtas ne vienas įrenginys bei telefono numeris, už kuriuos buvo atliekami mokėjimai. Skolos „Tele2“ nėra, tai reiškia, kad asmuo dengė einamuosius mokėjimus grynaisiais pinigais, tai reiškia, kad įmonėje turėjo būti vedama ir grynųjų pinigų apskaita, tačiau tokia taip pat neperduota. Be kita ko, įmonėje naudotasi keturiais telefono numeriais, tikėtina, kad telefono numeriai buvo paimti ne su įmonės veikla susijusiai veiklai vykdyti, o realiai šeimos nariams asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, iš banko išrašų matyti, kad dar 2014 metais suinteresuotas asmuo iš įmonės sąskaitos nuėmė ir dalį persivedė sau 1 504 Eur grynųjų pinigų, kurie vėliau į banką nebuvo įnešti. Taip pat iš tų pačių metų banko išrašo matyti, kad suinteresuotas asmuo apsipirkinėjo maisto prekių parduotuvėse bei pylėsi degalus diena iš dienos. Tai iš esmės rodo, kad asmuo įmonės lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip nepagrįstai sunkindamas įmonės padėtį, kuri vėliau tapo nemoki. Nemokumo administratorei nepateikus sutarčių, sąskaitų faktūrų, debitorių sąrašų, nėra galimybės išieškoti debitorines skolas. Suinteresuotas asmuo įmonės veiklą vykdė teikdamas paslaugas iš esmės tik už grynus pinigus ir šių neapskaitydamas, taip siekdamas asmeninės naudos ir išvengti pareigos atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Suinteresuotas asmuo atsiskaitinėjo už „Tele2“ paslaugas, tačiau vengė dengti „Sodros“ įsiskolinimus, o skola vis augo. Suinteresuotas asmuo daugiau nei aštuonerius metus nemokėjo įmokų, dėl to įmonei buvo iškelta bankroto byla būtent Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV) iniciatyva. Antstoliui vykdant išieškojimą iš įmonės sąskaitų ir darant nurašymus daugiau nei 6 metus, suinteresuotas asmuo nesistengė atlikti veiksmų, siekiant nebedidinti įsipareigojimų ir skelbti įmonei bankroto, priešingai, jis ir toliau vykdė veiklą, o įsipareigojimai augo. Toks suinteresuoto asmens elgesys, auginant skolas tyčia, laikytinas tiek veikimu prieš įmonės, tiek prieš įmonės kreditorių interesus. Suinteresuotam asmeniui nededant pastangų atkurti įmonės mokumą ir nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, buvusio vadovo tyčiniais veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis, ir tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą požymį – juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimo ir (ar) neveikimo).
5. Pareiškėjos teigimu, suinteresuoto asmens veiksmai leidžia daryti išvadą, kad įmonė buvo įsteigta su tikslu tikėtina pasisavinti lėšas iš įmonės veiklos, tyčia vengti įsipareigojimų, t. y. atsiskaitymo su kreditoriais, su siekiu įmonę privesti prie bankroto.
6. Įmonės savininkas sąmoningai nuslėpė buhalterinius apskaitos dokumentus, kad nemokumo administratorei būtų sudarytos kliūtys nustatyti įmonės nemokumo momentą ir pareikšti ieškinį teisme bei išvengti atsakomybės prieš įmonės kreditorius. Buvusiam vadovui nevykdžius savo pareigos kontroliuoti, kaip vedama buhalterinė apskaita, nesant su įmonės veikla susijusių dokumentų, nėra galimybės įvertinti realią įmonės turtinę padėtį, įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nemokumo administratorės nuomone, visos nurodytos aplinkybes patvirtina esant nustatytą JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtiną tyčinio bankroto požymį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apygardos teismas 2025 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjos prašymą pripažinti LIĮ ModelVita bankrotą tyčiniu atmetė (1 t., b. l. 192–195).
8. Teismas pažymėjo, kad, nors nemokumo administratorė pareiškimą grindė aplinkybe, jog įmonė nėra pateikusi VĮ Registrų centrui aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar įmonė privalėjo sudarinėti finansinių ataskaitų rinkinius vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nes teismui nepateikti įmonės nuostatai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo atsakovės įregistravimo Juridinių asmenų registre VĮ Registrų centrui nebuvo teikiamos finansinės ataskaitos, nusprendė, kad įmonė finansinių ataskaitų nesudaro.
9. Teismas nustatė, kad atsakovės nemokumas konstatuotas įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi. Teismas pažymėjo, kad tikslaus įmonės nemokumo atsiradimo momento teismas neturi galimybės nustatyti dėl įrodymų trūkumo, nulemto suinteresuoto asmens veiksmų, netinkamai tvarkant įmonės apskaitą, neperdavus nemokumo administratorei buhalterinės apskaitos dokumentų.
10. Teismas padarė išvadą, kad vien nemokumo administratorės pateikti duomenys, jog įmonė nemokėjo mokesčių socialinio draudimo fondo biudžetui, nesudaro pagrindo pripažinti IĮ ModelVita bankrotą tyčiniu.
11. Teismas nusprendė, kad iš esmės finansinių dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registrui neturėjo ir negalėjo turėti įtakos nei pačios įmonės mokumui ir finansinei padėčiai, nei bankroto proceso eigai ir galimybėms nustatyti įmonės realią turtinę padėtį, be kita ko, turimą kreditorinį įsiskolinimą ir jo dydį. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjęs teismas turėjo pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leido jam visapusiškai įvertinti įmonės turtinę padėtį ir konstatuoti pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą buvimą.
12. Teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorė turėjo galimybę pradėti ir vykdyti bankroto procedūras, be kita ko, nustatyti bei įvertinti įmonės turimą turtą, turimus kreditorius ir kreditorinių įsiskolinimų dydį, operatyviai kreiptis į teismą dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo. Bankroto bylos duomenimis, įmonė turi vienintelį kreditorių – VSDFV, kurio reikalavimas (5 541,53 Eur) patvirtintas Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartimi.
13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog suinteresuotas asmuo atsakovę prie bankroto privedė tyčia. Faktinė aplinkybė, kad galimai tinkamai ir nebuvo vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė nenurodo sandorių, kurie būtų sudaryti ir prieštarautų įmonės veiklai, ar būtų nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei.
14. Teismo nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius papildomus tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
15. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nuspręsti, jog įmonės bankrotą lėmė tyčiniai veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios įmonės finansinė padėtis, todėl pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Pareiškėja nemokumo administratorė atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti LIĮ ModelVita bankrotą tyčiniu bei kad LIĮ ModelVita tyčinis bankrotas buvo sukeltas dėl suinteresuoto asmens (ne)veikimo (2 t., b. l. 1–5). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad nemokumo administratorė, prašydama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, neįrodė, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus, o vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių taikymas nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Teismas nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog suinteresuotas asmuo atsakovę prie bankroto privedė tyčia, o faktinė aplinkybė, kad galimai tinkamai ar nebuvo vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nesutinka su teismo vertinimu, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
16.2. Priešingai negu nusprendė teismas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
16.3. Administratorė byloje pateikė duomenis apie nuoseklią buvusio vadovo veiklą prieš įmonę, kuri sąlygojo tyčinį bankrotą, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino bei dėl jų nepasisakė. Teismas nepagrįstai nuvertino finansinių dokumentų svarbą ir kitus byloje esančius įrodymus.
16.4. Nepagrįstos teismo išvados, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjęs teismas turėjo pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leido jam visapusiškai įvertinti įmonės turtinę padėtį ir konstatuoti pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą buvimą, o nemokumo administratorė turėjo galimybę pradėti ir vykdyti bankroto procedūras.
16.5. Esamu atveju nėra perduota įmonės apskaitos dokumentacija, išskyrus „Tele2“ sąskaitas, todėl, priešingai nei nurodo teismas, nėra galimybės nustatyti bendrovės balansinio turto vertės ir jo santykio su bendrovės finansiniais įsipareigojimais ir identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Šios aplinkybės patvirtina, kad juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
16.6. Teismas tyčinio bankroto kontekste nepagrįstai nevertino įrodymų, patvirtinančių JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą požymį, t. y., kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu). Įmonė veiklą vykdė, tačiau neapskaitydama ir (arba) slėpdama reikiamą dokumentaciją, o suinteresuotas asmuo tyčia siekė bloginti įmonės padėtį. Įmonėje naudotasi keturiais telefono numeriais, tikėtina, kad telefono numeriai buvo paimti ne su įmonės veikla susijusiai veiklai vykdyti, o šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Suinteresuotas asmuo atsiskaitinėjo už „Tele2“ paslaugas, tačiau vengė mokėti „Sodros“ įsiskolinimus, o skola vis augo. Suinteresuotas asmuo ne tik sistemingai vengė mokėti mokesčius, tačiau slėpė pajamas ir šių neapskaitė įmonės buhalterijoje. Atlikdamas paslaugas neišrašydavo sąskaitų, o gautus pinigus pasiimdavo sau asmeniškai. Paslaugų teikimas neapskaitant pajamų, apribojo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Iš banko išrašų matyti dar 2014 metais suinteresuotas asmuo iš įmonės sąskaitos nuėmė ir dali persivedė sau 1 504 Eur grynųjų pinigų, kurie vėliau į banką nebuvo įnešti. Taip pat iš tų pačių metų banko išrašo matyti, kad suinteresuotas asmuo apsipirkinėjo maisto prekių parduotuvėse bei pylėsi degalus, diena iš dienos, tai iš esmės rodo, kad asmuo įmonės lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip nepagrįstai sunkindama įmonės padėtį, kuri vėliau tapo nemoki. Suinteresuotas asmuo nėra pateikęs duomenų apie įmonės turėtą turtą. Administratorė pateikė net aštuonerių metų įsiskolinimo augimą „Sodrai“, tai suponuoja išvadą, kad suinteresuotas asmuo ilgą laiką nesiėmė veiksmų įmonę likviduoti, o priešingai, savo neveikimu augino kreditoriui skolą, kuri privedė įmonę prie bankroto. Suinteresuotam asmeniui nededant pastangų atkurti įmonės mokumą ir nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, buvusio vadovo tyčiniais veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis.
16.7. Įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia nuosekliai ir kryptingai. Nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad bankrotas buvo sąlygotas kitų veiksmų nei konkretus ir ilgas vengimas mokesčių mokėjimo bei gautų pajamų įmonėje neapskaitymas ir slėpimas, o esamų lėšų naudojimas ne įsiskolinimams dengti bet asmeniniams interesams tenkinti.
16.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad administratorė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tik finansinių ataskaitų nepateikimu VĮ Registrų centrui, kad nepateikė jokių sandorių, kurie prieštarautų įmonės veiklai ar būtų nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei, o suinteresuotas asmuo įmonę prie bankroto privedė tyčia. Administratorė yra pateikusi eilę suinteresuoto asmens sąmoningų, kryptingų, sistemingų ir ilgą laiką trunkančių veiksmų, kurie įtakojo įmonės bankrotą. Visų veiksmų visuma suponuoja tyčinio bankroto požymius.
Atsiliepimas
17. Suinteresuotas asmuo B. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą (2 t., b. l. 8–10). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nemokumo administratorė nenurodė sandorių, kurie būtų sudaryti ir prieštarautų įmonės veiklai, ar būtų nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei. Apeliantė tokių sandorių neįvardijo ir atskirajame skunde.
17.2. Pagrįsta teismo išvada, kad vien aplinkybė, jog galimai tinkamai ar nebuvo vesta apskaita, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
17.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius papildomus tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia šios išvados.
17.4. Apeliantė nenurodė veiksmų, kurie galėtų būti pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, o skunde remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kad administratorė, labai tikėtina, negalėjo ir negali nustatyti visų įmonės kreditorių ir šie nėra pateikę kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, nes tiesiog nežino apie ją, o taip pat vienareikšmiai faktinių aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
33. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl reikšmingų bylos aplinkybių (ne)įvertinimo ir bylos esmės (ne)atskleidimo
34. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
35. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).
36. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).
37. Minėta, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių įvardinti atvejai, kuomet juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
38. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl aktuali teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.
39. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
40. Kita vertus, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 19 punktas).
41. Tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
42. Aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 32 punktas).
43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu atmetė remdamasis šiais teiginiais: 1) byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog suinteresuotas asmuo atsakovę prie bankroto privedė tyčia; 2) bankroto administratorė pareiškime nenurodo sandorių, kurie būtų sudaryti ir prieštarautų įmonės veiklai, ar būtų nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei; 3) vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius papildomus tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu; 4) vien aplinkybė, kad galimai tinkamai ar nebuvo vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu; 5) finansinių dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registrui neturėjo ir negalėjo turėti įtakos nei pačios įmonės mokumui ir finansinei padėčiai, nei bankroto proceso eigai ir galimybėms nustatyti įmonės realią turtinę padėtį, be kita ko, turimą kreditorinį įsiskolinimą ir jo dydį, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjęs teismas turėjo pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leido jam visapusiškai įvertinti įmonės turtinę padėtį ir konstatuoti pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą buvimą, o nemokumo administratorė turėjo galimybę pradėti ir vykdyti bankroto procedūras; 6) vien nemokumo administratorės pateikti duomenys, jog įmonė nemokėjo mokesčių socialinio draudimo fondo biudžetui, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu; 7) nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
44. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, nurodė, kad teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, susijusių su netinkamu ar apgaulingu apskaitos tvarkymu, duomenų nemokumo administratoriui neperdavimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl sąlygų, būtinų pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, neegzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka.
45. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo funkcija yra tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 42 punktas). Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 78 punktas).
46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurie leido įvertinti įmonės turtinę padėtį, tačiau tokia išvada stokoja pagrindimo. Vien ta aplinkybė, jog įmonei iškelta nemokumo bylą, savaime neeliminuoja galimybės pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, juolab kad Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-334-638/2025 pažymėta, kad buvęs įmonės vadovas nevykdė pareigos ir teismui nepateikė aktualių įmonės realią būklę atspindinčių finansinės atskaitomybės duomenų, jie nėra pateikti ir institucijoms. Be to, teismo nurodytos aplinkybės, kad nemokumo administratorė turėjo galimybę pradėti ir vykdyti bankroto procedūras, be kita ko, nustatyti bei įvertinti įmonės turimą turtą, turimus kreditorius ir kreditorinių įsiskolinimų dydį, operatyviai kreiptis į teismą dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo, įmonė turi tik vieną kreditorių, taip pat neeliminuoja galimybės pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Turi būti vertinama aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visuma ir jų pagrindu daromos išvados dėl fakto buvimo ar nebuvimo (žr. šios nutarties 42 punktą).
47. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino apeliantės nurodytų aplinkybių, o būtent tai, kad įmonė neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų, išskyrus AB „Tele2“ sąskaitas; ji vykdė veiklą (atlikti pavedimai iš GeraDovana.lt (2024 m. birželio 14 d.; 2024 m. rugsėjo 13 d.) už dovanų kuponų įsigijimą foto paslaugoms gauti; „Tele2“ sąskaitos buvo išrašomos 2024 m. sausio 31 d.); nemokumo administratorei neperdavė turto, nepateikė duomenų dėl turimo turto (pvz. fotoaparatų, kamerų ir kitos įrangos) pirkimo, nuomos sutarčių ar kitų priemonių, būtinų paslaugų teikimui; įmonė gavo pajamas, įmonės vadovas iš banko sąskaitos išiminėjo pinigus, tačiau nepateikė grynųjų pinigų judėjimo buhalterinės apskaitos; įmonės vardu paimtas ne vienas telefono įrenginys bei telefono numeris, už kuriuos buvo atliekami mokėjimai; iš banko išrašų matyti, kad iš įmonės sąskaitos persivesta 1 504 Eur, kurie vėliau į banką nebuvo įnešti, be to, tais pačiais metais suinteresuotas asmuo apsipirkinėjo maisto prekių parduotuvėse bei pylėsi degalus; įmonė vykdė mokėjimus „Tele2“ grynais pinigais, tai reiškia, kad įmonėje turėjo būti vedama ir grynųjų pinigų apskaita, tačiau šie duomenys neperduoti; suinteresuotas asmuo atsiskaitinėjo už „Tele2“ paslaugas, tačiau vengė dengti „Sodros“ įsiskolinimus, 8 metus nemokėjo įmokų, dėl to skola augo; suinteresuotas asmuo įmonės veiklą vykdė teikdamas paslaugas iš esmės tik už grynus pinigus ir šių neapskaitydamas, taip siekdamas asmeninės naudos ir išvengti pareigos atsiskaityti su įmonės kreditoriais; suinteresuotas asmuo nesistengė atlikti veiksmų, siekiant nebedidinti įsipareigojimų ir skelbti įmonei bankroto, priešingai, jis ir toliau vykdė veiklą, o įsipareigojimai augo, skola buvo auginama tyčia; nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, buvusio vadovo tyčiniais veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis.
48. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl to, ar pareiškėjos nurodytų aplinkybių kontekste, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas negalėjo būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, įvertinti ne tik realią įmonės turtinę padėtį, bet ir įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais, išieškoti debitorines skolas. Taip pat dėl to, ar apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo įvertinti įmonės vadovo veiksmus kaip sąmoningą siekį nuslėpė buhalterinius apskaitos dokumentus, blogą įmonės valdymą (ir kt.), sudaryti kliūtys nustatyti įmonės nemokumo momentą bei išvengti atsakomybės prieš įmonės kreditorius, nors jų nustatymas (įvertinimas) ypač reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (žr. šios nutarties 34–42 punktus).
49. Be to, byloje taip pat nebuvo aiškintasi, ar įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama, dėl kokių priežasčių buvęs įmonės vadovas neperdavė nemokumo administratorei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, ar jų neperdavimas gali būti objektyviai pateisinamas (JANĮ 3 straipsnio 4 punktas). Šių aplinkybių nustatymas svarbus įvertinant, ar įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai neperduoti sąmoningai, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą, turto iššvaistymą, ar tai galėjo lemti kitos objektyviai pateisinamos priežastys. Procesinė našta pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, tenka įmonės vadovui (žr. šios nutarties 39 punktą).
Dėl procesinės bylos baigties
50. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, iš esmės nepasisakė ir nevertino nemokumo administratorės ginčijamais aspektais dėstomų teiginių, nepagrindė, kodėl viena ar kita pareiškėjos nurodoma aplinkybė nėra pakankama konstatuoti fakto buvimą ar nebuvimą, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Dėl tirtinų ir vertintinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės beveik visa apimtimi naujais aspektais, tačiau tai neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pakartotinai bylos iš esmės, bet, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl naujai pateiktų įrodymų vertinimo, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Ripsus“ prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto individualios įmonės ModelVita bankrotą tyčiniu, panaikinti ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.