Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-06-25 · Administracinė byla Nr. eI2-7561-484/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-06-25
Bylos Nr.
eI2-7561-484/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00792-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-7561-484/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00792-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 25 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 24S28481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kilmės, turi (duomenys neskelbtini) valstybės išduotą (duomenys neskelbtini) kortelę. Šios kortelės pagrindu jam yra išduota daugkartinė (duomenys neskelbtini) nacionalinė viza, galiojanti nuo 2024 m. sausio 5 d. iki 2025 m. sausio 3 d., suteikianti teisę jam atvykti į Lenkiją pas ten gyvenančią dukrą.

Pareiškėjas nurodo, jog į (duomenys neskelbtini) vyksta tranzitu per Lietuvą, nes (duomenys neskelbtini) pasienis (duomenys neskelbtini) yra uždarytas, o vykimas per kitą (duomenys neskelbtini) pasienį (duomenys neskelbtini) yra nepatogus dėl didelio atstumo. Pasirinkęs trumpiausią kelią, į (duomenys neskelbtini) važiavo per Lietuvos (duomenys neskelbtini) pasienio punktą. Nurodo, kad būti Lietuvoje jis neturi jokio tikslo.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad jis verbavo į (duomenys neskelbtini) keliaujančius Lietuvos Respublikos piliečius. Tvirtina, kad duomenų, pagrindžiančių šią išvadą, nėra. Pareiškėjas neneigia, kad pasienyje su Lietuvos Respublika jis bendrauja su žmonėmis, vykstančiais į (duomenys neskelbtini). Tačiau, anot jo, ši aplinkybė nepatvirtina, kad jis verbuoja Lietuvos Respublikos piliečius.

Pareiškėjas nesutinka ir su Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad jis rinko informaciją apie Lietuvos pasienyje esančius teisėsaugos tarnybų objektus, darbuotojus, techninį aprūpinimą, socialinę, ekonomonę, politinę situaciją Lietuvoje. Anot pareiškėjo, duomenų ar įrodymų, patvirtinančių šią išvadą, taip pat nėra. Tvirtina, kad Valstybės saugumo departamento išvados, kuriomis išimtinai rėmėsi Migracijos departamentas, paremtos prielaidomis. Pareiškėjas. skunde cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, teigia, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama grėsme.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, o rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento išvadomis. Tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Perspėjimo įvedimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą 3 metų laikotarpiui, pareiškėjo manymu, yra neteisėtas, ribojantis jo teisę lankyti Lenkijoje gyvenančią dukrą.

Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nepakankamai bendradarbiavo su juo, neatskleidė jam gautos informacijos, jo neišklausė ir nesudarė galimybių apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Nurodo, kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Atsakovo tvirtinimu, šios nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamame Sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, remdamasis LVAT suformuota praktika, tvirtina, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Mano, kad šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Atsakovo teigimu, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tarnavo (duomenys neskelbtini), turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje, turėjo kontaktų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų (KGB) pareigūnais, su kuriais iki šiol gali palaikyti ryšius. Tokių ryšių palaikymas, anot atsakovo, gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę Lietuvos valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjo skunde vardijamos aplinkybės, atsakovo teigimu, nesuponuoja, kad grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra išnykusi.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės nesieja jokie ryšiai. Pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos pareiškėjo leisti atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Atsakovas mano, jog Valstybės saugumo departmento vertinime pateiktas siūlymas įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą 3 metų laikotarpiui yra pakankamai adekvatus, tinkamas ir svarbus, nes uždraudus pareiškėjui atvykti tik į Lietuvos Respubliką, jis turėtų galimybę per vidinę Europos Sąjungos sieną atvykti į Lietuvą ir toliau vykdyti priešiškų užsienio žvalgybos tarnybų užduotis Lietuvoje, kurios akivaizdžiai kelia rimtą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Atsakovas, nesutikdmas su skundo argumentu, jog pareiškėjas, prieš priimant Sprendimą, turėjo būti išklausytas, pažymi, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi, paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, remdamasis LVAT praktika, pabrėžia, kad apklausa nėra savitikslė.

Atsakovo nuomone, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o

juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodo, kad, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. 18-569 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamentas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas grėsmę Lietuvos valstybei kelia ne tik dėl sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, nusikalstamų veikų Lietuvoje darymo, bet ir dėl (duomenys neskelbtini) eitų pareigų, kurios, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamentas atsiliepime akcentuoja, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, buvęs (duomenys neskelbtini) karininkas. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ginkluotosiose pajėgose tarnavo nuo 1990 iki 2010 m. ir įgijo itin aukštą (duomenys neskelbtini) karinį laipsnį.

Valstybės saugumo departamentas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, atsiliepime pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienai Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės diskrecijai. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra pernelyg ilgas ar neproporcingas. Pareiškėjui pritaikytas beveik dvigubai trumpesnis uždraudimo atvykti terminas nei numatyta Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje.

Valstybės saugumo departamento teigimu, vien uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nėra pakankama poveikio priemonė, nes pareiškėjas turėtų galimybę per vidinę ES sieną atvykti ir į Lietuvą, o tai akivaizdžiai neatitiktų Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesų. Todėl, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 15 punktu, tvirtina, kad pareiškėjo duomenys iš nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami Šengeno informacinei sistemai.

Valstybės saugumo departamentas, atsiliepdamas į pareiškėjo skundo argumentus, be kita ko, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. 134 3.1.13 papunkčiu, nuo 2024 m. kovo 1 d. Raigardo pasienio kontrolės punktas yra uždarytas ir asmenų vykimas per šį punktą yra negalimas.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 24S28481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 24S28481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S. (V. S.), gim. (duomenys neskelbtini) d., atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38.3 punktais, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo (suvestinė įstatymo redekacija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) įtvirtinta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) nurodyta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) įtvirtinta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas pareiškėjo ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento pateiktu vertinimu, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamentas 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. 18-569 „Dėl užsieniečio įtraukimo į asmenų sąrašą, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką“ Migracijos departamentui pranešė, kad turi informacijos, jog Lietuvoje periodiškai lankosi buvęs (duomenys neskelbtini) kariškis (duomenys neskelbtini) V. S. (V. S.), gim. (duomenys neskelbtini) d., a. k. (duomenys neskelbtini), kuris vykdo žvalgybinę veiklą Lietuvos atžvilgiu ar yra susijęs su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla.

Valstybės saugumo departamentas minėtame rašte nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje, turėjo kontaktų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų pareigūnais, galimai vykdo žvalgybinę veiklą Lietuvos atžvilgiu, renka informaciją apie Lietuvos pasienyje esančius teisėsaugos tarnybų objektus, darbuotojus, techninį aprūpinimą, socialinę, ekonominę, politinę situaciją Lietuvoje, verbuoja į (duomenys neskelbtini) keliaujančius Lietuvos Respublikos piliečius.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos gali išnaudoti buvusius (duomenys neskelbtini) pareigūnus žvalgybinei informacijai rinkti.

Valstybės saugumo departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas Lietuvoje 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo nuteistas už kontrabandą ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Valstybės saugumo departamento rašte pažymima, kad pareiškėjas toliau periodiškai lankosi Lietuvoje, palaiko ryšius su Lietuvos Respublikos piliečiais ir galimai yra išnaudojamas žvalgybinės informacijos apie Lietuvą rinkimui.

Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į geopolitinę situaciją ir turimą informaciją apie pareiškėją, Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad (duomenys neskelbtini) piliečio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi bei 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861), 24 straipsniu, paprašė įtraukti (duomenys neskelbtini) pilietį V. S. (V. S.), gim. d., a. k. (duomenys neskelbtini), į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 3 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis įvesti į Šengeno informacinę sistemą.

Migracijos departamento Sprendime ir Valstybės saugumo departamento 2024 m. sausio 18 d. rašte Nr. 18-569 „Dėl užsieniečio įtraukimo į asmenų sąrašą, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką“ nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas tarnavo (duomenys neskelbtini) ir jam yra suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnis, teistas už kontrabandą, nėra kvestionuojamos.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, kurie yra pateikti į bylą, neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat lankosi nuo 2013 metų. Į Lietuvą atvyksta trumpam laikui, dažniausiai atvyksta ir išvyksta tą pačią dieną.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ginkluotosiose pajėgose tarnavo 10 metų, t. y. nuo 1990 iki 2010 m. Migracijos departamentas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, Sprendime nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 1 d. įsidarbino Lietuvos įmonėje – uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. tais pačiais metais, kai baigė tarnybą (duomenys neskelbtini) ginkluotosiose pajėgose. Pažymėtina, jog V. S. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galioję nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d.

Šios aplinkybės ir teismui pateikta įslaptinta medžiaga ne tik paneigia pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra susijęs su tranzitu, bet ir patvirtina, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyksta, turėdamas kitus tikslus, kurie gali būti nukreipti prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad jis būti Lietuvos Respublikoje neturi jokio tikslo. Pareiškėjas, nepateikdamas jokio logiško paaiškinimo dėl savo apsilankymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tikslo, dar labiau sustiprina Valstybės saugumo departamento pateiktą vertinimą, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus, kad Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės neatitinka tikrovės, be to, įvardinta grėsmė nėra reali, akcentuotina, kad nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir visai visuomenei reikšminga vertybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. eA-1917-602/2021). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.

Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje, turėjo kontaktų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų pareigūnais, galimai vykdė žvalgybinę veiklą Lietuvos atžvilgiu, rinko informaciją apie Lietuvos pasienyje esančius teisėsaugos tarnybų objektus, darbuotojus, techninį aprūpinimą, socialinę, ekonominę, politinę situaciją Lietuvoje, verbavo į (duomenys neskelbtini) keliaujančius Lietuvos Respublikos piliečius.

Kaip jau buvo nurodyta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kaip jau buvo nurodyta, Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.

Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas jokių socialinių ar šeiminių ryšių Lietuvoje neturi. V. S. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamento Sprendime pažymėta, kad pareiškėjui nacionalinė viza išduota nebuvo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 9 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija.

Migracijos departamentas Sprendime detaliai įvertino pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdį. Todėl teismas daro išvadą, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento Sprendimas šiuo aspektu yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, priimtas, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto nuostatomis.

Kriterijų vertinimų tvarkos 38.3 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 metų draudimo laikotarpis.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – C.SIS) tvarką, nustato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės).

Pagal Taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 546 redakcija, suvestinė redakcija nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 15 d.) 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 7 straipsnis), teisę dirbti (Chartijos 15 straipsnis), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) kilmės, turi (duomenys neskelbtini) valstybės išduotą (duomenys neskelbtini) kortelę. Šios kortelės pagrindu jam yra išduota daugkartinė (duomenys neskelbtini) nacionalinė viza, galiojanti nuo 2024 m. sausio 5 d. iki 2025 m. sausio 3 d., suteikianti teisę jam atvykti į (duomenys neskelbtini) pas ten gyvenančią dukrą.

Šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės skundžiamame Sprendime neaptartos. Todėl teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą yra nemotyvuota, nes Sprendime nepateiktas pritaikytos poveikio priemonės vertinimas proporcingumo požiūriu, nepagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Dėl šių priežasčių šioje dalyje Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1-2 punktais, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 24S28481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S. (V. S.), gim. (duomenys neskelbtini) d., atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams), panaikinti.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 24S28481 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė