Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos išnagrinėjusi ieškovo M. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. patikslintą ieškinį atsakovams mažajai bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ ir M. J. (M. J.) dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Atsakovė yra nesąžininga: galbūt atgalinėmis datomis išrašė sąskaitas faktūras ieškovui bendros 53 784,50 Eur sumos; nedeklaravo nei šių sąskaitų, išrašytų ieškovui, nei iš ieškovo gautų 39 750 Eur grynųjų pinigų; gautų grynųjų pinigų galbūt neapskaitė MB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje; ieškovo sumokėti 39 750 Eur buvo perduoti asmeniškai MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. J.; išrašė sąskaitas ieškovui už faktiškai neatliktus darbus 5 445 Eur sumos; atsakovės reikalavimu galbūt suklastotų sąskaitų pagrindu, įskaitant sąskaitas už neatliktus darbus Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026, buvo priteista iš ieškovo tariama 15 834,50 Eur skola ir susijusios sumos, sprendimas nedelsiant buvo perduotas vykdyti antstoliui; atsakovės reikalavimu Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 iš ieškovo buvo priteista 5 100 Eur, kuriuos kaip avansą ieškovas jau buvo sumokėjęs atsakovei.

Remiantis atsakovės 2024 m. finansiniais dokumentais, yra pagrindo manyti, kad ieškovui priteisus reikalaujamas sumas atsakovės turimo turto neužtektų atsiskaityti su ieškovu, tai patvirtina viešai prieinami duomenys rekvizitai.lt. Atsakovė viešumoje turi blogą reputaciją, atsakovės direktorius įvardinamas kaip nepatikimas asmuo.

Iš atsakovės prašomos priteisti sumos yra pakankamai didelės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Egzistuoja grėsmė, kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apskritai prarastų prasmę, kadangi iki šios bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo priėmimo atsakovė galėtų paslėpti ar kitaip suvaržyti teises į savo turtą, ypač įvertinus argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nėra užkertamas kelias atsakovės turimo turto realizavimui, dėl to nebūtų į ką nukreipti išieškojimą. Net teismui tenkinus ieškovo reikalavimus, jų įvykdymas galėtų būti neįmanomas, dėl to, kad atsakovė neturėtų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nutartyje tokios situacijos rizika nebuvo paneigta.

Atsakovė yra nesąžininga: galbūt atgalinėmis datomis išrašė sąskaitas ieškovui bendros 53 784,50 Eur sumos; atsakovė nedeklaravo sąskaitų, išrašytų ieškovui; atsakovė nedeklaravo iš ieškovo gautų 39 750 Eur grynųjų pinigų; atsakovė grynųjų pinigų galbūt neapskaitė MB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje; ieškovo sumokėti 39 750 Eur buvo perduoti asmeniškai MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. J.; atsakovė išrašė 5 445 Eur sumos sąskaitas ieškovui už faktiškai neatliktus darbus; atsakovės reikalavimu galbūt suklastotų sąskaitų pagrindu, įskaitant sąskaitas už neatliktus darbus, Kauno apylinkės teismo 2026 m sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 buvo priteista iš ieškovo tariama 15 834,50 Eur skola ir susijusios sumos, sprendimas nedelsiant buvo perduotas vykdyti antstoliui; atsakovės reikalavimu Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 iš ieškovo buvo priteista 5 100 Eur, kuriuos, kaip avansą, ieškovas jau buvo sumokėjęs atsakovei. Atsižvelgiant į tai ir remiantis aplinkybėmis, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. J. galbūt savinasi įmonės turtą, o bendra reikalavimo suma yra didelė, egzistuoja rimtas pagrindas abejoti MB „(duomenys neskelbtini)“ mokumu, o kartu ir sąžiningumu, ypač įvertinus faktą, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo teisės aktų reikalavimų – neteikia finansinių dokumentų Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Atsakovė negali būti laikoma sąžininga ir teisėtai besielgiančia, ypač įvertinus tai, kad atsakovė nedeklaravo savo išrašytų sąskaitų, nuo jų nesumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio, nedeklaravo grynųjų pinigų gavimo fakto, o grynuosius pinigus užvaldė asmeniškai MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. J.. Ieškovas pateikė įrodymus, kad MB „(duomenys neskelbtini)“, elgdamasi nesąžiningai, 39 750 Eur suma sumažino savo turtą. Teismas negali nustatyti neadekvačiai aukštų įrodinėjimo standartų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir reikalauti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo pateiktų įrodymus (konkrečius dokumentus) dėl skolininko planuojamo turto perleidimo. Ieškovas nedalyvauja MB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, neturi jokių MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentų ir tokių dokumentų negalėtų pateikti.

CPK 144 straipsnio 1 dalis nuostatos atsakovo sąžiningumo kriterijaus net neįtvirtina. Sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas dėl įvairių priežasčių, net nesusijusių su atsakovo sąžiningumu, pavyzdžiui, didele verslo rizika ar kitais faktoriais. Atsakovams esant labai sąžiningiems, tačiau nesugebant priimti jų turtą gausinančių ar bent nemažinančių ūkinių sprendimų ar bent egzistuojant tokio pobūdžio grėsmei, lygiai taip pat egzistuoja grėsmė neįvykdyti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo.

Remiantis atsakovės 2024 m. finansiniais dokumentais, ieškovui priteisus reikalaujamas sumas, yra pagrindo manyti, kad atsakovės turimo turto neužtektų atsiskaityti su ieškovu, tai patvirtina viešai prieinami duomenys apie atsakovės apyvartą: 2024 m. atsakovės gaunamos pajamos reikšmingai sumažėjo, lyginant su 2023 m.; šiuo metu nėra duomenų apie 2025 m. gautas pajamas ir einamosios veiklos pelną (nuostolį); nėra duomenų apie tai, kas yra apskaityta kaip trumpalaikis turtas. Eliminavus trumpalaikį turtą, atsakovės ilgalaikio turto ir įsipareigojimų santykis 2024 m. būtų kritinis, atsakovė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) prasme būtų nemoki įmonė.

Vien nuo ieškovui išrašytų PVM sąskaitų, mokėtinas PVM mokestis sudarytų 11 294,74 Eur, tikėtina atlikus mokestinį patikrinimą tokių nedeklaruotų sąskaitų galėtų būti nustatyta ir daugiau. Toks nustatytas sąskaitų nedeklaravimo faktas lemia, kad atsakovės finansinė padėtis nėra aiški ir žinoma, tai pagrindžia absoliutų atsakovės nesąžiningumą sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, teisingas apskaitos vedimas ir savalaikis finansinių dokumentų viešinimas reiškia teisės aktų reikalavimų laikymąsi tinkamai informuojant kreditorius apie įmonės finansinę padėtį, o tokių veiksmų nevykdymas, susiklostęs šiuo atveju, negali būti laikomas sąžiningu elgesiu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsakovė viešumoje turi blogą reputaciją. Atsakovės direktorius įvardijamas kaip nepatikimas asmuo. Viešoje erdvėje matyti ir daugiau neigiamų komentarų. Skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertinta, kad neigiami komentarai atskleidžia atsakovės nekokybiškai atliekamų darbų mastą, kartu ir galimus nukentėjusių asmenų, kurie gavo nekokybiškas prekes ar paslaugas, analogiškus ieškinius dėl žalos atlyginimo. Jei tokių ieškinių užtikrinimui būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, o ieškovo šioje byloje pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas, tai reikštų, kad ieškovas, nors ir ankščiau pateikęs prašymą areštuoti atsakovės turtą, liktų blogesnėje padėtyje.

Apeliantas nepaneigė ir nenuginčijo racionalių, pagrįstų, teisingų ir teisėtų teismo išvadų. Ieškovas, teikdamas prašymą, nenurodė ir nepateikė argumentų ir įrodymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo patikslintas ieškinys yra nepagrįstas.

Ieškovo motyvai apie tai, kad atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ nesąžininga yra nepagrįsti, grindžiami deklaratyviais, nepatvirtintais teiginiais, prasilenkia su logika. Dalis apelianto atskirojo skundo teiginių atmestini kaip nepagrįsti, nes nesusiję su tarp šalių nagrinėjamo ginčo esme. Apeliantas teikia teiginius apie kitą bylą. Aplinkybė, kad ieškovas nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026, kuris yra įsiteisėjęs, nesudaro pagrindo taikyti ieškovo nepagrįstai prašomų laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje. Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9698-1087/2026 M. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, būtent ieškovas yra nesąžiningas.

Ieškinio reikalavimų suma nėra savaiminis pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas neįrodė būtinųjų tokių priemonių taikymo sąlygų.

Nepateikta įrodymų, kad atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ būtų nesąžininga ar elgtųsi nesąžiningai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė ėmėsi kokių nors nesąžiningų veiksmų keisti savo turto masę, realizuoti turimą turtą, vengiant galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Visi kiti atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia vien tik formaliais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra dvi būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atlikęs ieškovo reikalavimo preliminaraus (lot. prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimą, nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Apeliacine tvarka ginčo dėl šios sąlygos nekilo. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, ir laikosi pozicijos, jog skundžiama teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės netaikytos nepagrįstai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad ieškovas nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą). Apeliantas pažymi tai, kad CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos atsakovo sąžiningumo kriterijaus neįtvirtina.

Atsižvelgiant į CPK 144 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Aktualioje teismų praktikoje, taikant CPK 144 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, laikomasi pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie kito asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022; 2026 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-577/2026, 18 punktas). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu yra reikšmingas ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.

Apeliantas nurodo, kad ieškovas nedalyvauja MB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, neturi jokių MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentų ir tokių dokumentų negalėtų pateikti, dėl to teismas negali nustatyti neadekvačiai aukštų įrodinėjimo standartų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir reikalauti, kad tokių priemonių taikymo prašantis asmuo pateiktų įrodymus (konkrečius dokumentus) dėl skolininko planuojamo turto perleidimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytus argumentus, pažymi, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui (CPK 178 straipsnis). Todėl, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių ribojantį pobūdį, kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tokių priemonių taikymo siekiančiam subjektui tenka pareiga įrodinėti priešingos šalies nesąžiningumą, pateikti konkrečius duomenis ir argumentus, bent minimalius įrodymus, patvirtinančius priešingos šalies nesąžiningą elgesį – iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais būtų išvengiamas ar apsunkinamas kreditoriui galbūt palankaus sprendimo vykdymas (turto masės sumažinimas, turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (CPK 144 ir 178 straipsniai).

Ieškovas atskirajame skunde pateikia argumentus dėl atsakovės galimo nesąžiningumo. Apeliantas remiasi tarp ieškovo ir atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta Sutartimi Nr. HuggeM ir iš jos kilusiais šalių sutartiniais santykiais. Apeliantas atsakovės nesąžiningumą argumentuoja tuo, kad atsakovė: galbūt atgalinėmis datomis išrašė sąskaitas ieškovui bendros 53 784,50 Eur sumos; nedeklaravo ieškovui išrašytų sąskaitų; nedeklaravo iš ieškovo gautų grynųjų pinigų 39 750 Eur sumos; grynųjų pinigų galbūt neapskaitė MB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje; ieškovo sumokėti 39 750 Eur buvo perduoti asmeniškai MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. J.; išrašė sąskaitas ieškovui už faktiškai neatliktus darbus 5 445 Eur sumos.

Apeliantas nurodo, kad atsakovė išrašė ieškovui 9 PVM sąskaitas faktūras bendros 53 784,50 Eur sumos ir jų nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pažymi kartu su atsakovų atsiliepimu į ieškovo patikslintą ieškinį bylai pateiktus duomenis, kuriais jie siekia paneigti kaip nepagrįstus ieškovo teiginius dėl sąskaitų nepateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovai bylai pateikė išrašus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos išrašomų sąskaitų faktūrų registro sistemos su duomenimis, kad 9 PVM sąskaitos faktūros, kurias atskirajame skunde akcentuoja ieškovas, yra įtrauktos į Valstybinės mokesčių inspekcijos išrašomų sąskaitų faktūrų registrą, jose išskirta PVM suma. Taigi nors apeliantas remiais argumentais, kad atsakovė nedeklaravo tam tikrų PVM sąskaitų faktūrų mokesčių administratoriui, tačiau atsakovai remiasi duomenimis, kad apelianto akcentuojamos PVM sąskaitos faktūros Valstybinei mokesčių inspekcijai yra deklaruotos.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl atsakovės galimo nesąžiningumo, pažymi, kad tai, jog tarp šalių iš sutartinių santykių yra kilęs ginčas dėl prievolių vykdymo ir ieškovas reikalavimus atsakovams reiškia teisme, savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo kontekste. Kadangi ieškovo reiškiami reikalavimai atsakovams ir paminėti argumentai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, todėl teismas šioje proceso stadijoje, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo būtinumo, negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos iš esmės, ir atitinkamai negali jomis vadovaudamasis vienareikšmiškai nuspręsti dėl atsakovų nesąžiningumo.

Apeliantas, be kitų argumentų, nurodo tai, kad atsakovės reikalavimu galbūt suklastotų sąskaitų pagrindu, įskaitant sąskaitas už neatliktus darbus, Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 buvo priteista iš ieškovo tariama 15 834,50 Eur skola ir susijusios sumos, sprendimas nedelsiant buvo perduotas vykdyti antstoliui; be to, atsakovės reikalavimu Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 iš ieškovo buvo priteista 5 100 Eur, kuriuos, kaip avansą, ieškovas jau buvo sumokėjęs atsakovei.

Šiuo atveju ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašo taikyti ir turtinių teisių, priklausančių MB „(duomenys neskelbtini)“, areštą, įskaitant reikalavimo teisę, išieškomą pagal apelianto minimą Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026. Pažymėtina tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Kauno apylinkės tesimo civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 atsakovas M. B. yra pateikęs atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo patikslintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-472-883/2026 taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyta antstolės vykdoma vykdomoji byla, užvesta pagal vykdomąjį raštą, išduotą Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 pagrindu, bei joje atliekami vykdymo veiksmai, kol bus galutinai išnagrinėtas atsakovo prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo tai, kad ieškovas iš esmės siekia kvestionuoti jo nenaudai kitoje civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 priimtą sprendimą už akių ir bando sustabdyti jo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje, tikslu. Darytina išvada, kad nurodyti apelianto argumentai dėl kitos civilinės bylos aplinkybių šiuo atveju nesudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad egzistuoja grėsmė, jog nepritaikius konservacinės ir prevencinės paskirties laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas prarastų prasmę, nes atsakovė galėtų paslėpti ar kitaip suvaržyti teises į savo turtą. Apeliantas nurodo, kad atsakovams esant labai sąžiningiems, tačiau nesugebant priimti jų turtą gausinančių ar bent nemažinančių ūkinių sprendimų, ar egzistuojant tokio pobūdžio grėsmei, taip pat egzistuoja grėsmė neįvykdyti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus, kad nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra užkertamas kelias atsakovės turimo turto realizavimui (sumažėjimui) ir dėl to nebūtų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, pažymi tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis nėra kaupiamoji. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1193-943/2020). Atkreiptinas dėmesys ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslą – skolininko nesąžiningų veiksmų užkardymą, turint konkrečių duomenų, kad jis gali imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su turto masės arba jo vertės mažinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-300-464/2026, 19 punktas).

Apeliantas, remdamasis viešai pateikiamais atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. finansiniais duomenimis, nurodo, kad, ieškovui priteisus reikalaujamas sumas, yra pagrindo manyti, jog atsakovės turimo turto neužtektų atsiskaityti su ieškovu, nes atsakovės gaunamos pajamos, lyginant su 2023 m., sumažėjo, taip pat nėra duomenų apie 2025 m. gautas pajamas ir einamosios veiklos pelną (nuostolį), o eliminavus trumpalaikį turtą, atsakovės ilgalaikio turto ir įsipareigojimų santykis 2024 m. būtų kritinis, atsakovė JANĮ prasme būtų nemoki. Apeliantas nurodo, kad atsakovė ir jos vadovas (atsakovas) viešumoje turi blogą reputaciją, o skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertinta, jog neigiami komentarai atskleidžia nekokybiškai atliekamų darbų mastą, galimi nukentėjusių asmenų analogiški ieškiniai dėl žalos atlyginimo ir jei jų užtikrinimui būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas liktų blogesnėje padėtyje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus dėl atsakovės viešos reputacijos ir turtinės padėties, pažymi tai, kad iš apelianto akcentuojamų duomenų matyti, jog atsakovė vykdo įprastą vykdomą veiklą. Apelianto nurodomas atsakovės ilgalaikio turto ir įsipareigojimų santykis savaime taip pat nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nenustačius atsakovės nesąžiningumo. Reikšminga tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 11 punktas).

Taigi konservacinės paskirties disponavimo turtu ribojimų nustatymu iki ginčo išsprendimo iš esmės siektina išsaugoti asmens, kuriam inicijuotas teismo procesas, turtą iki šio proceso pabaigos, jeigu kyla grėsmė ar galimybė, kad turtas gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas kitomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su bylą inicijavusiu asmeniu. Nagrinėjamu atveju apelianto argumentai nesudaro pagrindo objektyviai konstatuoti nesąžiningus atsakovės veiksmus, siekiant apsunkinti būsimo galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymą ar padaryti vykdymą neįmanomą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus apie atsakovės finansinę padėtį, daro išvadą, kad nesant objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus disponuojant turtu, kuriais būtų siekiama išvengti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, apelianto argumentai dėl atsakovės turtinės padėties negali būti suabsoliutinami ir nepatvirtina būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta tuo aspektu, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jo įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020, 29 punktas; 2026 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-300-464/2026, 20 punktas).

Iš ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad ieškovo siekis, akcentuojant blogą (blogėjančią, galinčią pablogėti) atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį ir galimą kitų kreditorių buvimą, yra noras užsitikrinti, kad, įsiteisėjus galbūt jo naudai priimtam teismo sprendimui, būtų galimybė iš karto išieškoti priteistą skolą. Tačiau tokie apelianto ketinimai nedera su laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi ir jo taikymo tikslais, taikymo išimtinumu. Turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, galiojanti tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra skirtas nei skolininko turto paieškoms įgyvendinti, nei skolos išieškojimui iš sulaikyto (areštuoto) turto ar piniginių lėšų palengvinti.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių atskirojo skundo argumentų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisingai nusprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės nesąžiningumo aspekto ir nepagrindė egzistuojančios grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl to, nenustatęs būtinųjų sąlygų visumos, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovas už atskirąjį skundą sumokėjo 57 Eur žyminį mokestį. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai pareiškė prašymą priteisti atsakovams iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ byloje 2026 m. birželio 3 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų prisiteisimo ir kartu pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 1 042 Eur šios atsakovės išlaidas teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Paskirstant bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį teisiškai reikšmingas yra viso teismo proceso, o ne tarpinio jo etapo rezultatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo šioje proceso stadijoje nesprendžia, jos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.