Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Aiškina, kad ieškovė 2022 m. lapkričio 23 d. el. paštu gavo automobilio „Audi Q4 Vin-(duomenys neskelbtini)“ pirkimo dokumentus su nurodyta pardavėjo „VS Trading Cars GmbH“ banko sąskaita; 2022 m. lapkričio 24 d., pasinaudodama išduotomis atsakovės atpažinimo ir apsaugos priemonėmis, elektroniniu būdu inicijavo 53 500 Eur dydžio mokėjimą gavėjui „VS Trading Cars GmbH“ (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtis „(duomenys neskelbtini), Audi Q4 Vin-(duomenys neskelbtini)“). Anot ieškovės, atsakovė iki šio pavedimo atlikimo savo elgesiu – ankstesne paslaugų teikimo praktika, kai net dėl ženkliai mažesnės vertės operacijų reikalaudavo papildomos informacijos, dokumentų ir įvairių paaiškinimų – suformavo ieškovės pagrįstą lūkestį, jog ir šis mokėjimas atsakovės bus papildomai tikrinamas. Tačiau, ieškovės teigimu, ginčo atveju atsakovė, netaikydama analogiškos patikrinimo praktikos minėtam ieškovės pavedimui, sudarė prielaidas, jog ieškovės pervestos lėšos pateko į nusikalstamas sukčiavimo veikas vykdžiusių asmenų sąskaitą, o ne tikram mokėjimo gavėjui – „VS Trading Cars GmbH“.

Pažymi, kad iš Schleswig-Holstein (Vokietija) žemės policijos 2022 m. gruodžio 5 d. el. laišku gavo pranešimą, kuriuo buvo informuota, jog jos pareiškimas yra gautas ir užregistruotas; 2022 m. gruodžio 22 d. el. laišku Vokietijoje tyrimą atliekančio pareigūno buvo informuota apie tai, kad nurodyta banko sąskaita nepriklauso įmonei („VS Trading Cars GmbH“); tikroji sąskaitos savininkė negyvena Vokietijoje ir jos gyvenamoji vieta yra nežinoma, o į šią sąskaitą gauti pinigai per kelias dienas smulkiomis sumomis buvo pervesti į kitas sąskaitas Vengrijoje bei Lenkijoje.

Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti sutartiniai įsipareigojimai. Pirmiausia, atsakovė, elgdamasi pasyviai ir formalizuotai šio konkretaus tarptautinio pavedimo atveju, nevykdė pareigos veikti sąžiningai, rūpestingai ir profesionaliai atliekant tokio tarptautinio mokėjimo pavedimo apdorojimą. Tai pasireiškė tuo, kad 53 500 Eur dydžio pavedimas buvo įvykdytas automatiškai, nesant jokios tikrinimo ar rizikos vertinimo procedūros, kurią prieš tai atsakovė sistemingai taikė net mažesnėms ieškovės pervedamoms pinigų sumoms. Antra, ieškovei buvo sudarytas pagrįstas lūkestis dėl atsakovės veiklos pobūdžio – nuolatinės kontrolės ir tikrinimo. Trečia, atsakovė nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją, konkrečiai – Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) 9 ir 29 straipsnių, pagal kuriuos finansų įstaiga privalo vykdyti nuolatinę klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėseną, bei imtis vidaus kontrolės priemonių. Pasak ieškovės, atsakovė šių reikalavimų nesilaikė, todėl neatpažino sukčiavimo požymių ir neužkirto kelio žalingam pavedimui. Ketvirta, atsakovė pažeidė priežiūros institucijų – Lietuvos banko ir Europos bankininkystės institucijos (EBA) – išleistus nurodymus ir gaires, numatančias prievolę vykdyti tiek momentinę, tiek retrospektyvią kliento operacijų stebėseną, vertinti rizikas, reaguoti į galimus nukrypimus nuo įprastinio kliento elgesio modelio ir taikyti prevencines priemones; atsakovė, kaip komercinis bankas – profesionalus finansinių paslaugų teikėjas – negalėjo neįvertinti to, jog netikrindama, ar nurodyta gavėjo sąskaita iš tikrųjų priklauso būtent gavėjui, sudarė sąlygas neteisėta veikla užsiimantiems asmenims įgyvendinti savo nusikalstamus veiksmus.

Akcentuoja, kad atsiskaitymai mokėjimo pavedimais reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.931-6.934 straipsniuose; atsakomybė už mokėjimo pavedimo neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą nustatyta CK 6.934 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog bankas, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs mokėjimo pavedimą, atsako pagal bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. Anot ieškovės, pagal sutartį bankui pateikiami pranešimai dėl mokėjimo nurodymo vykdymo buvo ir yra priklausomi realiai tik nuo reikalingo lėšų likučio sąskaitoje; be to, sutarties 10 punkte nustatyta, jog bankas neatsako už kliento pranešime nurodytus klaidingus duomenis, jei šie techniškai teisingi ir tinkamai pateikti naudojant banko išduotas atpažinimo ir apsaugos priemones ar kliento pasirinktas atpažinimo priemones. Ieškovės vertinimu, tokia sutarties nuostata niekaip nedera su CK 6.38, 6.158, 6.189, 6.193, 6.200 straipsnių nuostatomis, o ypač su atsakovės, kaip kitos sutarties šalies, nuosekliu elgesiu, pasireiškusiu net ir mažesnės vertės pavedimo operacijų tikrinimu, reikalaujant iš ieškovės įvairios papildomos informacijos, dokumentų ir įvairių paaiškinimų.

Aiškina, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį (PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalis). Šiuo atveju atsakovė, iš karto įvykdžiusi ieškovės 53 300 Eur dydžio pavedimą, netinkamai laikėsi PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalies, numatančios, kad finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti ar tęsti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Taip pat atsakovė savo pateiktuose atsakymuose nurodė, jog pervesdama lėšas į mokėjimo nurodyme nurodytą gavėjo sąskaitą, neturi pareigos tikrinti mokėtojo nurodyto lėšų gavėjo pavadinimo, vardo ir pavardės, ir mokėjimo sąskaitos numerio (tikrinti ar nurodyta mokėjimo sąskaita priklauso lėšų gavėjui), todėl mokėjimo nurodymą ji vykdo ne pagal kitus gavėjo duomenis, o būtent pagal nurodytą banko sąskaitos numerį. Taigi, anot ieškovės, minimam pavedimui įvykdyti bankas neturėjo užtektinai reikalingų duomenų, siekiant įvertinti rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį.

Be to, pagal PPTFPĮ, klientų tikrinimo priemones bankas privalo taikyti visais nenuolatinių sandorių atvejais, kai pervedama suma viršija 15 000 Eur. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju mokėjimas viršijo nurodytą ribą, todėl bankas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai. Pasak ieškovės, bankas neturi (neturėjo) atitinkamos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su kliento (ieškovės) dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos organizavimu; tuo atveju, jeigu ir turi (turėjo), tai šiuo atveju jų nesilaikė. Taip pat bankas neatliko jos, kaip kliento, periodinės veiklos peržiūros ir nevykdė vykdomų mokėjimo operacijų stebėsenos procesų, t. y. neturėjo tinkamų vidaus kontrolės procedūrų. Be to, nesivadovavo Europos bankininkystės institucijos (EBA) 2021 m. kovo 1 d. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos rizikos veiksnių gairėmis Nr. EBA/GL/2021/02.

Pažymi, kad ieškovės dalies mokėjimo operacijų kryptis buvo Vokietijos Federacinė Respublika, tačiau atsakovė nesivadovavo priežiūros institucijos apžvalgoje pateikiamais geraisiais praktikos pavyzdžiais, neatliko analizės, siekdama išsiaiškinti ar jos naudojamos stebėsenos priemonės geba laiku nustatyti galimus sukčiavimo atvejus; taip pat neanalizavo kokios nusikalstamų veikų (sukčiavimo) tipologijos ir PPTF rizikos klientui – ieškovei – gali grėsti, susiejant tai su mokėjimų operacijų kryptimi. Nurodo, jog Vokietijoje baudžiamąjį tyrimą atliekančio pareigūno el. laiškuose nurodoma, kad teisėsaugai žinoma jau daugiau tokių atvejų; nusikalstamas veikas vykdantys asmenys naudoja automobilių nuotraukas iš kitų pardavėjų platformų internete (skelbimų), taip sudaromas įspūdis, jog jie disponuoja tomis transporto priemonėmis, siekdami apgaulės būti gauti pinigus. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovė, būdama profesionali finansinių paslaugų teikėja – komercinis bankas – turėjo įvertinti šias aplinkybes, t. y. negalėjo nežinoti tokios sukčiavimo formos ir jos tendencijų, t. y. jog Vokietijos rinkoje sukčiavimo veikas vykdantys asmenys veikia būtent tokiu būdu ir pervedimus šia kryptimi tikrinti kaip tikrino visus kitus ieškovės išeinančius bei gaunamus mokėjimus.

Apibendrindama, ieškovė nurodo, kad tuo atveju, jeigu bankas būtų tinkamai laikęsis PPTFPĮ reikalavimų, Lietuvos banko rekomendacijų, Europos bankininkystės institucijos gairių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos klausimais, jis nebūtų leidęs vykdyti mokėjimų, kai mokėtojo nurodyto lėšų gavėjo pavadinimas, vardas ir pavardė, bei mokėjimo sąskaitos numeris nesutampa. Taigi, anot ieškovės, atsakovės veiksmuose (neveikime) yra kaltė, pasireiškusi nesąžiningu sudarytos sutarties vykdymu, dėl kurios ieškovė patyrė 53 500 Eur dydžio žalą; nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė neveikimu ir ieškovės klaidinimu (klaidingų lūkesčių sudarymu), dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovei kilo turtinė žala, tarp veiksmų (atsakovės neveikimo) ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, atsakovės kaltė.

Pažymi, kad 2025 m. spalio 9 d. įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/886 (toliau – Reglamentas), kuriuo iš dalies keičiami Reglamentai (ES) Nr. 260/2012 bei (ES) 2021/1230 ir Direktyvos 98/26/EB bei (ES) 2015/2366, kiek tai susiję su momentiniais kredito pervedimais eurais. Svarbiausi šio Reglamento pokyčiai yra susiję su tuo, kad kredito įstaigos (tarp jų ir komerciniai bankai) visoje ES nuo 2025 m. rudens privalo teikti momentinių mokėjimų eurais paslaugą; kredito įstaigos, taip pat ir kiti mokėjimo paslaugų teikėjai turės pasirengti tikrinti, ar mokėtojo nurodyta sąskaita priklauso gavėjui, kuriam norima pervesti lėšas. Taigi, mokėjimo paslaugų teikėjai turės patikrinti, ar sutampa gavėjo sąskaitos numeris, gavėjo vardas ir pavardė arba pavadinimas. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas (bankas) turės iki mokėjimo patvirtinimo (autorizavimo) informuoti mokėtoją, ar nurodytas gavėjo pavadinimas atitinka tikrąjį, ar beveik atitinka, ar nesutampa. Ieškovės teigimu, atsakovė naudojosi šia reguliavimo spraga, tokiu būdu visiškai susiaurindama formaliąsias savo atsakomybės sąlygas.

Pažymi, kad atsakovė, kaip paslaugos teikėja, ieškovės jokia forma neinformavo, jog pavedimas vykdomas tik pagal IBAN, nepaisant gavėjo pavadinimo. Be to, sutarties bendrųjų taisyklių 17 skyriuje pateiktas gavėjo apibrėžimas – tai fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija arba jos padalinys, kurie mokėjimo nurodyme yra nurodyti kaip mokėjimo operacijos lėšų gavėjai. CK 6.932 straipsnio 1 dalis numato, kad mokėjimo pavedimo turinys ir forma, taip pat kartu su juo pateiktų dokumentų turinys ir forma turi atitikti įstatymų ir banko veiklos taisyklių nustatytus reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu mokėjimo pavedimas neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, bankas gali pareikalauti patikslinti mokėjimo pavedimo rekvizitus.

Pakartotinai nurodo, jog, vadovaujantis minėtomis sutarties sąlygomis ir teisiniu reglamentavimu, ieškovė turėjo pagrindą susidaryti nuomonę, kad lėšas turi gauti mokėjimo nurodyme įrašytas fizinis arba juridinis asmuo, kuris taip gali būti atpažįstamas trečiųjų asmenų, tame tarpe ir atsakovės interneto svetainėse, nes atsakovės parengtose paslaugos teikimo bendrosiose taisyklėse gavėjas apibūdinamas kaip asmuo, o ne kaip IBAN kodas. Be to, atsakovė sukūrė mokėjimo pavedimo elektroninę formą, į kurią įtraukė sąlygas, jog turi būti nurodomas gavėjo pavadinimas, suma, mokėjimo paskirtis, gavėjo banko sąskaitos rekvizitai. Ieškovės supratimu, šių rekvizitų įvedimas ir turėjo užtikrinti, kad lėšos patektų pas gavėją – fizinį ar juridinį asmenį, kaip tai suprantama atsakovės parengtose taisyklėse, ir padėtų išvengti klaidų pildant mokėjimo pavedimo formą, todėl atsakovė ieškovei sudarė pagrįstą lūkestį, jog gavėjas bus atpažįstamas pagal pavadinimą, kaip tai nurodyta mokėjimo nurodyme, o jeigu gavėjo ir banko sąskaitos rekvizitai nesutaps, bus fiksuojamas pavadinimo ir IBAN neatitikimas, ir ieškovė apie tai bus nedelsiant informuota.

Be to, CK 6.933 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtent banko pareiga pervesti lėšas į gavėjo banką, todėl bankas turėjo užtikrinti ir jam teko atsakomybė, jog lėšos patektų į mokėjimo pavedime nurodyto gavėjo „VS Trading Cars GmbH“ banko sąskaitą, tačiau elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nes lėšas pervedė ne į gavėjo banko sąskaitą ir neinformavo ieškovės, kad mokėjimo nurodymas bus vykdomas tik pagal IBAN. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovė netinkamai įvykdė sutartį, nes mokėjimo nurodymą įvykdė ne gavėjui, bet pagal IBAN kodą nenustatytam asmeniui, nedėjo protingų pastangų nustatyti kieno vardu atidaryta banko sąskaita, į kurią atliekamas mokėjimo pavedimas, neinformavo ieškovės, jog neatlieka tikrinimo ar gavėjas ir IBAN kodo savininkas sutampa, todėl pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei sukėlė jai žalą.

Aiškina, kad ieškovė neturėjo/neturi techninės galimybės patikrinti ar sutampa mokėjimo pavedime nurodyti gavėjo duomenys su IBAN kodu, o atsakovė tokią galimybę turėjo/turi, todėl jai, kaip paslaugos teikėjui, šiuo atveju keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, suponuojantys pareigą tikrinti mokėjimo pavedime nurodyto gavėjo pavadinimo atitikimą IBAN duomenims, o jeigu tai nėra atliekama, aiškiai informuoti klientą, jog tokie duomenys netikrinami, o mokėjimo pavedimas atliekamas tik pagal IBAN kodą.

Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovė tik 2023 m. birželio 22 d. žodžiu ir raštu informavo banką, jog mokėjimas buvo atliktas ne mokėjimo gavėjo skiltyje nurodytam „VS Trading Cars GmbH“, ir pažymi, kad ieškovė per 2 dienas po mokėjimo pavedimo atlikimo nuvyko į Vokietiją pasiimti automobilio, tačiau automobilio pasiėmimo vietoje rado kitus, tokiu pat būdu apgautus, asmenis; ieškovės atstovai tą pačią dieną kelis kartus skambino atsakovei, jog būtų sustabdytas mokėjimo pavedimas ir grąžintos lėšos, tačiau atsakovės operatorė atsakė, jog nieko padaryti negali, nes buvo įvykdytas SEPA mokėjimo pavedimas ir lėšos iš banko pervestos, jų atšaukti nėra galimybės; šių pokalbių įrašus atsakovė turi, tačiau nesąžiningai nuslepia.

Ieškovė akcentuoja, kad atsakovės nurodyta banko taisyklių sąlyga apie 60 dienų terminą pranešti apie neautorizuotas ar netinkamai atliktas mokėjimo operacijas jai yra siurprizinė, nes pasirašant sutartį nebuvo tinkamai atskleista tokia informacija.

Ieškovės atstovai teismo posėdžių metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti; iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad ieškovė Vokietijoje (interneto puslapyje) surado parduodamą transporto priemonę (ją patikrino registruose), susisiekė su nurodomu pardavėju (kurį taip pat patikrino registruose), kuris atsiuntė sąskaitą, pagal kurią ieškovė atliko ginčo pavedimą; tačiau po poros dienų nuvykus į Vokietiją atsiimti automobilio, paaiškėjo, jog ieškovė (ir kiti asmenys) buvo apgauta, o lėšos nukeliavo sukčiams. Pažymėjo, kad iš karto apie tai pranešė tiek Vokietijos policijai, tiek atsakovei, tačiau pavedimas jau buvo atliktas ir nebuvo galimybių jo sustabdyti. Akcentavo, kad atsakovė, kaip bankas, nepatikrino (nors turėjo technines galimybes, priešingai nei ieškovė), jog ginčo mokėjimo pavedime nurodyti gavėjo duomenys ir sąskaitos numeris nesutampa; taip pat niekada iki tol neinformavo, jog mokėjimą atlieka tik pagal sąskaitos numerį (IBAN). Aiškino, kad iki ginčo pavedimo atsakovė suformavo ieškovei įspūdį/nuomonę, jog visi mokėjimai yra tikrinami, nes atsakovė pastoviai reikalavo papildomų duomenų dėl gaunamų/atliekamų mokėjimų. Teigė, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su banko taisyklėmis, jų sąlygos ieškovei yra siurprizinės, tačiau pripažino, jog 2020 m. pasirašant sutartį su atsakove, buvo nurodytos ir minėtos taisyklės; ieškovės vadovas pripažino, jog iš esmės neskaitė nei pačios sutarties, nei taisyklių (tik kas jam tuo metu buvo aktualu).

Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodo, kad ieškovė 2022 m. lapkričio 24 d. 9:34 val., pasinaudodama išduotomis banko atpažinimo ir apsaugos priemonėmis, elektroniniu būdu inicijavo 53 500 Eur dydžio mokėjimą gavėjui, jame nurodydama lėšų gavėjo pavadinimą (VS Trading Cars GmbH), sąskaitos numerį ((duomenys neskelbtini)), sumą (53 500 Eur), mokėjimo paskirtyje įrašė – „(duomenys neskelbtini), Audi Q4Vin-(duomenys neskelbtini)“; ieškovė mokėjime nurodytos informacijos tikrumą ir savo siekį atlikti pavedimą patvirtino pasirašydama su banko išduota prisijungimo priemone – slaptažodžių generatoriumi. Taigi, anot atsakovės, ieškovei įvykdžius visas būtinas sąlygas, atsakovė įgijo pareigą nedelsdama įvykdyti mokėjimą; 2022 m. lapkričio 24 d. 11:45 val. mokėjimas buvo sėkmingai įvykdytas pagal mokėjimo nurodyme pateiktą banko sąskaitos numerį ((duomenys neskelbtini)).

Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas mokėjimas buvo patvirtintas ieškovei suteikta atpažinimo priemone – slaptažodžių generatoriumi, bei mokėjimas neviršijo ieškovės banko sąskaitai numatytų mokėjimo operacijų limitų, atsakovė tinkamai atpažino ieškovę, kaip mokėjimo iniciatorę, ir įvykdė mokėjimą; mokėjimą įvykdžius po daugiau nei 2 val. nuo mokėjimo nurodymo atlikimo, per šį laiką ieškovė nesusisiekė dėl mokėjimo atšaukimo.

Akcentuoja, jog iš ieškinio matyti, kad vėliausiai 2022 m. gruodžio 5 d. ieškovė informavo Vokietijos teisėsaugos institucijas apie galimą sukčiavimo atvejį, o 2022 m. gruodžio 22 d. gavo atsakymą, kad ši sukčiavimo schema jau žinoma Vokietijos teisėsaugos institucijoms. Teigia, kad ieškovė tik 2023 m. birželio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo mokėjimo atlikimo, žodžiu ir raštu informavo atsakovę, jog mokėjimas buvo atliktas ne mokėjimo gavėjo skiltyje nurodytam „VS Trading Cars GmbH“, o į trečiojo asmens banko sąskaitą. Nurodo, kad tuo pagrindu atsakovė nedelsdama ėmėsi visų papildomų priemonių, jog atgautų iš ieškovės sukčiavimo būdu perimtas lėšas, t. y. 2023 m. birželio 29 d. per SWIFT sistemą kreipėsi į Vokietijos lėšų gavėjo banką N26 Bank dėl lėšų grąžinimo, tačiau pastarasis informavo, kad pervestos lėšos nebus grąžintos, nes sąskaita jau yra uždaryta bei informavo, kad mokėjimu pervesta suma jau yra „išvesta“ iš gavėjo sąskaitos.

Pažymi, kad joks iki 2025 m. spalio 9 d. galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė pareigos atsakovei tikrinti mokėjimo nurodyme suvestos gavėjo banko sąskaitos savininko ir gavėjo laukelyje įvesto pavadinimo/vardo sutapties. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – Mokėjimų įstatymas) 50 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėjimo paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių, toks mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu; gavėjo sąskaitos numeris (IBAN formatu) yra laikomas unikaliu identifikatoriumi. Taigi, anot atsakovės, ji privalėjo patikrinti tik ar mokėjimas buvo tinkamai autorizuotas ieškovei atsakovės suteiktu slaptažodžių generatoriumi ir yra tinkamai identifikuota lėšų gavėjo banko sąskaita (IBAN), kurią mokėjimo nurodyme suvedė mokėtoja.

Nurodo, kad net jei būtų nustatyta, jog mokėjimas buvo įvykdytas netinkamai, atsakovė neturėtų pareigos grąžinti nurašytų lėšų ieškovei, kadangi apie tariamai netinkamai atliktą mokėjimą ieškovė pranešė praleidusi nustatytą terminą. Mokėjimų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas grąžina nurašytas lėšas mokėtojui tik tuo atveju, jeigu mokėtojas, sužinojęs apie neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas apie tai praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nedelsdamas, ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo lėšų nurašymo datos. Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta galimybė bankui (atsakovei), teikiant paslaugas verslo klientui, susitarti dėl kitokio termino nei nustatyta Mokėjimų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad atsakovės taisyklių 1 priedo 14 skyriuje nustatyta, jog iš sąskaitos nurašytas lėšas grąžina klientui tik tada, jeigu mokėtojas, sužinojęs apie neautorizuotas ar netinkamai atliktas mokėjimo operacijas, praneša jai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų, jeigu mokėtojas yra verslo klientas. Šiuo atveju mokėjimas buvo įvykdytas 2022 m. lapkričio 24 d., tačiau ieškovė apie jį pranešė atsakovei tik 2023 m. birželio 22 d., t. y. po 210 dienų.

Pažymi ir tai, jog PPTFPĮ paskirtis nėra susijusi su tokiais sukčiavimo/pinigų pervedimo atvejais, kokie yra nagrinėjami tarp šalių kilusiame ginče; PPTFPĮ paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Šiuo atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios lemtų poreikį šioje byloje susiklosčiusią situaciją vertinti remiantis PPTFPĮ; tokių aplinkybių, anot atsakovės, nenurodė ir pati ieškovė. Pasak atsakovės, nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas, tinkamai inicijavęs ir teisėta priemone patvirtinęs mokėjimą, buvo apgautas sukčių – būtent jie el. laišku atsiuntė nurodymus atlikti ginčo operaciją, kurią ieškovės atstovas, neįsitikinęs tokių nurodymų pagrįstumu, nedelsiant įvykdė, todėl ieškovės nuorodos į PPTFPĮ nėra susijusios su nagrinėjama situacija, šiuo atveju yra aktualus Mokėjimų įstatymas.

Aiškina, jog net tuo atveju, jeigu ieškovės atliktas mokėjimas dėl savo įtartinumo būtų vertinamas pagal PPTFPĮ normas, nėra pagrindo sutikti ir su jos nurodomais argumentais, jog bankas, iš karto įvykdęs ieškovės 53 500 Eur dydžio pavedimą, netinkamai laikėsi PPTFPĮ 9 straipsnio 16 ir 18 dalių reikalavimų. PPTFPĮ 9 straipsnio 18 dalyje numatyta pareiga surinkti informaciją apie finansų įstaigos kliento ir/ar jo naudos gavėjo tapatybę; bankas šią pareigą įvykdė tinkamai; tai yra KYC (Know Your Customer arba pažink savo klientą) procedūros sudedamoji dalis, kuri skirta bankui išsiaiškinti informaciją apie savo klientą (šiuo atveju – ieškovę), siekiant įvertinti kliento keliamą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę. Taigi, šios procedūros subjektas yra būtent ieškovė, o ne asmenys, kuriems ieškovė atlieka mokėjimus.

Pažymi, kad atsakovė neturi pareigos stabdyti ir atlikti papildomą tyrimą dėl visų mokėjimo operacijų, kurių suma yra lygi ar viršija 15 000 Eur, kaip teigia ieškovė. PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, priešingai ieškovės aiškinimui, neįtvirtina atsakovės pareigos nuodugniai (surenkant papildomą informaciją) tirti kiekvieną didesnį nei 15 000 Eur mokėjimą; 15 000 Eur sandorio vertės kriterijus yra taikomas, kuomet atliekama vienkartinė mokėjimo operacija ir dėl mokėjimo operacijos atlikimo besikreipiantis asmuo nėra nuolatinis finansų įstaigos klientas, t. y. finansų įstaiga nėra patvirtinusi besikreipiančio asmens tapatybės. Teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė tinkamai nustatė savo kliento – ieškovės – ir jos naudos gavėjo tapatybę dar dalykinių santykių užmezgimo metu ir reikiamus su klientu susijusius duomenis reguliariai atnaujina, todėl ginčo situacijos metu ji neturėjo jokios pareigos kaip nors papildomai tikrinti ir nustatinėti savo ilgamečio kliento – ieškovės – tapatybės vien todėl, kad ši atliko 15 000 Eur viršijantį mokėjimą.

Akcentuoja, jog bankas yra nustatęs atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, inter alia, susijusias su klientų dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos organizavimu, ir šias procedūras taiko (bei taikė ginčo situacijos atveju). Pavyzdžiui, banko klientų mokėjimai gali būti stabdomi banko vidinės sistemos, kai gavėjas/gavėjo sąskaitos numeris būna žinomas iš ankstesnių sukčiavimo atvejų ir yra banko sąraše, kurį bankas, vykdydamas mokėjimo operacijas, stebi. Įtartini mokėjimai yra nustatomi ir sulaikomi pasinaudojant juos identifikuojančiais algoritmais, sukurtais ir patvirtintais banko. Šie identifikuojantys algoritmai yra konfidenciali banko informacija, kuri negali būti atskleista tretiesiems asmenims, tačiau pažymi, jog jie yra nuolatos tobulinami, siekiant pritaikyti jų veikimą prie naujų trečiųjų asmenų sukčiavimo būdų. Be to, teigia, kad atsakovė neturėjo pagrindo ieškovės vykdomo mokėjimo laikyti įtartina operacija, kadangi tokio dydžio ir tipo mokėjimai gavėjams iš užsienio valstybių buvo įprasta ieškovės praktika – ieškovė verčiasi, be kita ko, automobilių prekyba; ieškovė šią veiklą vykdo daugiau nei 30 metų ir dėl to visuomet turėjo gana nemažą transporto priemonių parką; ieškovė savo KYC anketoje yra nurodžiusi, kad jos planuojama mėnesio lėšų apyvarta sąskaitoje yra didesnė nei 250 000 Eur ir patikslinusi, jog ji gali siekti net 1 500 000 Eur, o mėnesio grynųjų pinigų operacijoms priskiriama apie 15 001-100 000 Eur; ši ieškovės pateikta informacija atitinka atsakovės turimus duomenis apie faktines ieškovės banko sąskaitos operacijas, o ginčo mokėjimas (53 500 Eur) yra mažesnis už ieškovės 2022 m. vykdytų tarptautinių pavedimų iš sąskaitos mėnesio vidurkį (2022 m. jis siekė 82 456,61 Eur). Taigi, atsakovės vertinimu, tarptautiniai mokėjimai yra reguliarios ieškovės veiklos dalis, ieškovei atliekant 53 500 Eur mokėjimą, šis neviršijo ieškovės banko sąskaitai taikomų limitų, mokėjimas visiškai atitiko įprastą kliento veiklos pobūdį ir apyvartą. Be to, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovės mokėjimai dažniausiai buvo atliekami į Vokietijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose atidarytas bankų sąskaitas; pagal pavedimus ir jų dydį matyti, kad ieškovė reguliariai atlikinėjo tarptautinius mokėjimus, susijusius su automobilių importavimu į Lietuvą, taip pat patirdavo su automobilių remontu susijusias išlaidas; ieškovė per 2022 m. atliko dar kelias dešimtis tarptautinių mokėjimų pagal transporto priemonių įsigijimo sandorius. Taigi, anot atsakovės, ji turėjo pagrindą vertinti, jog ginčo mokėjimas atitiko įprastų ieškovės atliekamų mokėjimų pobūdį ir dydį; atitinkamai mokėjimo operacija neturėjo požymių, atitinkančių įtartinų operacijų požymius, numatytus PPTFPĮ.

Nurodo, jog ieškovei negalėjo susiformuoti joks teisėtas lūkestis, kad atsakovė tikrins visus jos atliktus mokėjimus ir sustabdys mokėjimą. Pažymi, kad, pirma, atsakovė, vykdydama teisės aktų reikalavimus, vykdo visų ieškovės mokėjimų stebėseną, todėl ieškovės argumentacija, jog ginčo mokėjimas esą nebuvo patikrintas (kaip kai kurios ankstesnės ieškovės nurodomos operacijos), yra neteisingas. Antra, mano, jog ieškovės nurodomas draudimo elgtis priešingai savo ankstesniam elgesiui principas neaktualus nagrinėjamai situacijai ir pažymi, kad ieškovės ieškinyje nurodytas mokėjimo operacijas atsakovė sustabdė ir pareikalavo dėl jų papildomos informacijos ne dėl to, kad savanoriškai nutarė pakeisti sutartinių santykių, siejančių ją ir ieškovę, pobūdį, ieškovės naudai prisiimdama papildomas, sutartyje nenumatytas pareigas, o dėl to, kad vykdė minėtus teisės aktų jai nustatytus reikalavimus, t. y. ieškovės nurodytos mokėjimo operacijos (2022 m. rugpjūčio 2 d.; 2022 m. rugpjūčio 25 d.; 2023 m. gegužės 3 d.) buvo sustabdytos ir dėl jų pareikalauta papildomos informacijos dėl to, kad šios operacijos jos taikomų algoritmų buvo atpažintos kaip galimai įtartini sandoriai pagal PPTFPĮ ir kituose aktuose nurodytus kriterijus. Ieškovės nurodomi mokėjimai buvo sustabdyti, nes kilo įtarimų, kad šiais mokėjimais gali būti pažeidžiamos/apeinamos sankcijos, t. y. buvo įtariama, kad pati ieškovė gali dalyvauti neteisėtoje veikloje, todėl šie mokėjimai sustabdyti ne siekiant apsaugoti ieškovę dėl sukčiavimo atvejų, bet būtent išsiaiškinti, ar mokėjimais ji pati neatliko teisės aktų pažeidimų. Taigi, pasak atsakovės, tokių jos veiksmų – vykdomų įgyvendinant teisės aktų reikalavimus – negalima laikyti (kaip to prašo ieškovė) jos suformuota ieškovei palankesne sutarties vykdymo praktika, tariamai lėmusia ieškovės įvardijamo teisėto lūkesčio susiformavimą. Trečia, net jei ir būtų galimybė nagrinėjamo ginčo atveju remtis aukščiau aptarta nesuderinamo elgesio doktrina, jos atlikti pavieniai veiksmai, stabdant atskiras ieškovės operacijas, niekaip negalėjo lemti ieškovės įsivaizdavimo dėl tokios visuotinės praktikos, t. y. 2022 m. ieškovės banko sąskaitoje buvo atlikta beveik 2 000 operacijų įvairiomis valiutomis, atlikta 1 417 ieškovės mokėjimų gavėjams (2 232 099,24 Eur sumai) ir sulauktos 432 įplaukos (2 326 507,61 Eur sumai), tačiau per šį laikotarpį (iki ginčo mokėjimo) atsakovė sustabdė tik du pavedimus (2022 m. rugpjūčio 2 d. ir 2022 m. rugpjūčio 25 d.) ir paprašė dėl jų papildomos informacijos iš ieškovės. Be to, buvo sustabdyti ne ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai (kaip ginčo mokėjimas), o ieškovės gaunami tarptautiniai mokėjimai.

Pažymi ir tai, jog ieškovė iš esmės reikalauja, kad bankas būtų vykdęs Reglamento 5c straipsnyje numatytą įpareigojimą užtikrinti gavėjo, kuriam mokėtojas ketina siųsti kredito pervedimą, patikrinimą, nors šis reikalavimas įsigaliojo tik nuo 2025 m. spalio 9 d., todėl ieškovės 2022 m. lapkričio 24 d. mokėjimo metu atsakovė neturėjo pareigos teikti lėšų gavėjo tikrinimo paslaugos, t. y. tikrinti mokėjimo nurodyme pateikto gavėjo sutaptį su realiu sąskaitos savininku.

Be to, atsakovė akcentuoja, jog ieškovė, atlikdama mokėjimą, nebuvo pakankamai atsargi ir rūpestinga. Taisyklių 1 priedo 3 skyriuje nurodoma, kad klientas, inicijuodamas mokėjimo operaciją, privalo įsitikinti lėšų gavėjo tikrumu, o prieš atliekant mokėjimą neįsitikinus, kas yra gavėjas arba kam skirtas mokėjimas, arba patvirtinus neinicijuotą mokėjimą, bankas negalės sugrąžinti pervestų lėšų. Pažymi, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog bendrovė „VS Trading Cars GmbH“, kuriai ieškovė tikėjosi atlikti 2022 m. lapkričio 24 d. mokėjimą, buvo likviduota dar 2020 m. gegužės 6 d., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus iki ieškovės pavedimo atlikimo. Antra, ieškovė nepateikė paaiškinimo, kaip užsimezgė jos komunikacija su tariamu pardavėju ir kiek truko derybos dėl siekiamo įgyti automobilio (jei tokios vyko); automobilio pirkimo dokumentai el. laišku buvo gauti 2022 m. lapkričio 23 d., o mokėjimas atliktas kitos dienos (2022 m. lapkričio 24 d.) ryte. Trečia, ieškovė atsakovei apie mokėjimą, kaip minėta, pranešė tik 2023 m. birželio 22 d., t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams nuo mokėjimo atlikimo.

Papildomai nurodo, jog ieškovės argumentai dėl atsakovės pareigos tikrinti mokėjimo nurodyme nurodyto gavėjo pavadinimo ir IBAN sutaptį yra nepagrįsti, kadangi: mokėjimo atlikimo metu (2022 m. lapkričio 24 d.) galiojęs teisinis reguliavimas ir šalis saistanti sutartis įtvirtino jos pareigą įvykdyti tinkamai autorizuotą kliento mokėjimą, jei šis mokėjimo pavedime nurodė unikalų identifikatorių – IBAN; ginčo laikotarpiu galiojusios Mokėjimų įstatymo redakcijos 50 straipsnio 1 dalis nustatė, kad mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu, jeigu mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėjimo paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių. Pažymi, kad pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 61 dalį, gavėjo sąskaitos numeris IBAN formatu yra laikomas unikaliu identifikatoriumi. Taigi, Mokėjimų įstatyme nebuvo jokio įpareigojimo atsakovei tikrinti kitus mokėjimo pavedime nurodytus duomenis, išskyrus IBAN. Be to, sutarties sąlygos, paslaugų interneto banke teikimo sąlygų aprašas ir taisyklės aiškiai apibrėžia, kad mokėjimas vykdomas pagal mokėjimo nurodyme nurodytą unikalų identifikatorių – IBAN. Nei sutartyje, nei apraše, nei taisyklėse nėra jokios nuostatos, kuri numatytų atsakovės pareigą tikrinti gavėjo pavadinimo ir sąskaitos numerio sutaptį.

Be to, pažymi, kad atsakovė ginčo mokėjimo laikotarpiu neturėjo (ir neprivalėjo turėti) techninių galimybių patikrinti gavėjo laukelyje nurodyto asmens ir nurodyto IBAN sutapties – minėtos Reglamento normos įgyvendinimas iki 2025 m. spalio 9 d. net nebuvo įmanomas tik atsakovės pastangomis (tam reikalinga visų sektoriuje veikiančių subjektų suderintų veiksmų ir techninių sprendimų visuma).

Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai jos pareigą mokėjimą atlikti pagal mokėjime nurodytą gavėją (t. y. patikrinti gavėjo pavadinimo ir sąskaitos numerio (IBAN) sutaptį) grindžia CK 6.933 straipsnio 1 dalimi. Ši norma numato, kad bankas, priėmęs mokėjimo pavedimą, privalo pervesti jame nurodytą pinigų sumą į gavėjo banką, kad ją įskaitytų į pavedime nurodyto asmens sąskaitą per CK 6.931 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą. Taigi, CK 6.933 straipsnio 1 dalis iš esmės numato atsakovės pareigą pervesti sumą į mokėjime nurodyto gavėjo banką, o vėliau gavėjo bankas atlieka mokėjimo įskaitymą pagal jame nurodytą sąskaitą. Nagrinėjamu atveju mokėjimo pavedime nurodytas gavėjo bankas yra N26 Bank GmbH; ieškovė neginčija, kad jos lėšos buvo pervestos į šį banką, vėliau mokėjimas buvo įskaitytas į N26 Bank GmbH esančią, mokėjime nurodytą sąskaitą.

Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės pozicija, kad atsakovė, kaip profesionali mokėjimo paslaugų teikėja, esą turėjo žinoti apie konkrečią sukčiavimo schemą, kai sukčiai naudoja realių pardavėjų pavadinimus ir automobilių nuotraukas su klaidinga banko sąskaita, ir dėl to turėjo tikrinti mokėjimus Vokietijos kryptimi. Nesutikdama su tokia pozicija pažymi, kad Vokietijos baudžiamojo tyrimo institucijos el. laiškas buvo pateiktas po mokėjimo atlikimo ir negali būti pagrindas retrospektyviai vertinti atsakovės elgesį mokėjimo atlikimo metu; Vokietija nėra viena iš valstybių, kurioje tokio pobūdžio sukčiavimo atvejai ypač dažni ar sukčiavimo atvejų ypač padaugėję (pasauliniu mastu), todėl ji neturėjo pareigos tikrinti kiekvieno Vokietijos subjektams atliekamo mokėjimo; atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų nusikalstamą veiklą, kurios auka tapo ieškovė; pareiga tikrinti visus mokėjimus tam tikros valstybės kryptimi vien dėl galimų sukčiavimo atvejų neturi jokio teisinio pagrindo; kadangi įvairūs sukčiavimo atvejai fiksuojami visame pasaulyje, vadovaujantis ieškovės logika, atsakovė turėtų stabdyti ir nuodugniai tikrinti kiekvieną vietinį ir tarptautinį mokėjimą, taip ne tik iškreipdama jai ir jos klientams tenkančių pareigų pusiausvyrą, bet ir mokėjimo operacijų vykdymo veiklą padarydama iš esmės neįmanomą.

Pažymi, jog sutartyje numatytas 60 dienų pranešimo terminas negali būti laikomas siurprizine sąlyga. Teigia, kad 2020 m. rugsėjo 3 d. sutarties sudarymo metu ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su sudaromos sutarties tekstu bei jos priedais, jai buvo tinkamai pateiktos nuorodos į taisykles ir aprašą. Be to, ieškovė, pasirašydama sutartį, pati patvirtino, jog yra supažindinta su naudojimosi elektroniniais kanalais rizika ir susipažinusi su taisyklėmis bei aprašu ir sutinka su visomis jų sąlygomis. Anot atsakovės, minėtas taisyklių 1 priedo 14 skyrius nėra paslėptas ar sunkiai randamas – tai yra standartinė sutarties dalis, su kuria ieškovė turėjo pareigą ir galimybę susipažinti; sąlyga suformuluota aiškia kalba, be dviprasmybių, todėl neatitinka siurprizinės sąlygos požymių. Taip pat ieškovė nepagrindė, kokios objektyvios priežastys ribojo jos galimybę informuoti apie ginčo įvykį atsakovę per 60 kalendorinių dienų; tuo labiau, kad ieškovei, kaip verslo subjektui, taikoma bendroji atidumo ir rūpestingumo pareiga suponuoja ieškovės pareigą atidžiau sekti vykdomus mokėjimus.

Akcentuoja, kad nors ieškovė dublike nurodo, jog į atsakovę kreipėsi praėjus 2 dienoms po mokėjimo pavedimo atlikimo, tačiau laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. jos sistemoje nėra užfiksuotų skambučių iš ieškovės vadovo B. S. ar dublike nurodytos LUD1 telefonų numerių (kurie paties kliento atstovų pateikti atsakovės sistemoje); taip pat neužfiksuota jokių skambučių ir iš banko sistemoje nurodyto ieškovės telefono numerio. Anot atsakovės, pirmasis ieškovės pokalbis su atsakovės atstovais įvyko 2023 m. birželio 22 d., kuomet jos atstovei su ieškovės atstovu susisiekus telefonu po tą pačią dieną gauto jo rašytinio pranešimo, ieškovė žodžiu ir raštu išdėstė turimas pretenzijas; vėliau pokalbiai buvo fiksuoti 2023 m. rugpjūčio 17 d. ir 2023 m. rugpjūčio 23 d.

Atsakovės atstovė teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti; iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo mokėjimo atlikimo metu atsakovė neturėjo nei nustatytos pareigos (nei pagal sutartį, nei pagal teisės aktų reikalavimus), nei techninių galimybių (jos atsirado tik įsigaliojus 2025 m. spalio 9 d. aktualiam Reglamentui) tikrinti mokėjimo gavėjo ir sąskaitos numerio sutapties; tuo metu mokėjimo įvykdymui užteko identifikacinio numerio, t. y. sąskaitos numerio. Pažymėjo, kad ginčo mokėjimas buvo įprastas, atitiko ieškovės veiklą (pobūdį, sumą, kryptį, paskirtį ir kitas aplinkybes), todėl atsakovei nesukėlė jokių įtarimų ir/ar poreikio jį stabdyti. Be to, ieškovė į atsakovę dėl minėto mokėjimo kreipėsi praleidusi nustatytą 60 d. terminą, t. y. beveik po 7 mėn. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju, remiantis ir teismų praktika, PPTFPĮ normos netaikytinos. Šiuo atveju atsakovė, kaip bankas, turėjo domėtis ir domėjosi būtent ieškove, kaip kliente, o ne jos lėšų gavėjais; be to, ieškovė jau buvo atpažinta kaip klientė, žinoma, todėl atsakovė neprivalėjo tikrinti pavedimo (viršijusio 15 000 Eur). Nurodė, kad kartu su sutartimi ieškovė buvo supažindinta ir su taisyklėmis (kurios skelbiamos ir viešai), todėl jų sąlygos negali būti laikomos siurprizinėmis, kuriose aiškiai nurodyta, jog mokėjimai atliekami remiantis sąskaitos numeriu. Reziumavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

Liudytoja LUD1 teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo mokėjimo atlikimo metu buvo ir dabar yra ieškovės darbuotoja (buhalterė). Paaiškino, kad suradus norimą pirkti transporto priemonę Vokietijoje, tikrino pardavėjo nurodytą įmonę Vokietijos viešuose registruose; tik vėliau atliktas pavedimas. Teigė, kad ieškovės atstovams nuvykus į Vokietiją atsiimti automobilio ir supratus esantiems apgautiems, buvo kreiptasi į Vokietijos policiją ir į atsakovę dėl pavedimo stabdymo (skambino ieškovės vadovas). Aiškino, kad ieškovė neturėjo techninių galimybių tikrinti sąskaitos numerio ir gavėjo sutapties, o bankas aiškiai neiškomunikavo, jog tokių duomenų irgi netikrina. Paaiškino, kad į atsakovę su rašytinėmis pretenzijomis kreiptasi vėliau, nes laukta duomenų apie Vokietijoje vykstantį tyrimą.