- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-25
- Bylos Nr.
- e2A-2506-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00104-2026-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Linas Zinkevičius, Renata Beinoravičienė
- Ieškovas
- "Finansų bitė"
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vaclovo Pauliko ir Lino Zinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė) paduotu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės ATS1 (toliau – ir atsakovė):
2 605,01 Eur negrąžintą paskolą;
168,17 Eur palūkanas;
88,63 Eur sutarties administravimo mokestį;
30,64 Eur nuostolių atlyginimą;
14 proc. nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki 2024 m. spalio 3 d. Paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 71773468 (toliau – ir Paskolos sutartis) termino pabaigos (2034 m. rugsėjo 25 d.), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta Paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 1 870,42 Eur sumos);
215,73 Eur sutarties sudarymo mokestį;
8,68 Eur delspinigius;
5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad ji ir atsakovė 2024 m. spalio 3 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 71773468, pagal kurią ieškovė įsipareigojo joje nurodytu būdu ir tvarka suteikti ir suteikė atsakovei 2 933,19 Eur paskolą (2 700 Eur paskolos suma ir 233,19 Eur sutarties sudarymo mokestis) 120 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovei buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama tarpusavio skolinimo platforma www.finbee.lt (toliau – ir platforma). Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, 233,19 Eur sutarties sudarymo mokestį, pagal iš anksto duotą atsakovės pavedimą, įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 2 700 Eur paskolos sumą / likutį pervedė tiesiogiai atsakovei į asmeninę banko sąskaitą.
Atsakovė atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. balandžio 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies:
priteisė ieškovei iš atsakovės:
2 605,01 Eur negrąžintą paskolą;
139,11 Eur palūkanas;
30,64 Eur nuostolių atlyginimą;
14 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 9 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2034 m. rugsėjo 25 d.), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta Paskolos sutarties įmokų grafike, neviršijant bendros 1 870,42 Eur sumos;
7,55 Eur delspinigius;
5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2026 m. sausio 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
669,82 Eur bylinėjimosi išlaidas.
pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių;
likusią ieškinio dalį atmetė;
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 2 605,01 Eur negrąžintą paskolą konstatavo, kad ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, tačiau atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdė, gavusi ieškinį su priedais nei savo prievolės, nei jos dydžio neginčijo. Pažymėjo, kad atsakovė pagal Paskolos sutartį mokėtinų įmokų nemokėjo, todėl sutartis 2025 m. gruodžio 12 d. buvo nutraukta. Taigi, nusprendė, kad atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei, kad nurodytos aplinkybės suponuoja pagrindą ieškovės reikalavimą dėl negrąžintos paskolos dalies priteisimo tenkinti.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 168,17 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. liepos 26 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. pažymėjo, kad iš prie ieškinio pridedamų priedų (mokėjimo palūkanų apskaičiavimo pažymos, buhalterinės pažymos) matyti, kad prašomą palūkanų sumą sudaro: 166,48 Eur nesumokėta palūkanų suma už naudojimąsi paskolos suma ir 1,69 Eur palūkanos, apskaičiuotos už vėluojamą neapmokėtą įmokos dalį. Nurodė, kad ieškovės apskaičiuotos 166,48 Eur dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2025 m. liepos 26 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. atlieka mokėjimo funkciją, nes tai numatyta Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1 papunktyje, todėl ieškovės reikalavimas dėl 166,48 Eur dydžio palūkanų priteisimo iš atsakovės yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.872 straipsnis). Tuo tarpu dėl likusios prašomų priteisti palūkanų dalies nurodė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ, įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl nusprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1,69 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1 papunktį, taikant specialiosiose sutarties sąlygose numatytą 14 procentų metinę palūkanų normą, atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 215,73 Eur sutarties sudarymo mokestį nurodė, kad Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galioja nuo 2023 m. sausio 1 d.) numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentai) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas – kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką. Taigi, įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 procentų atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Pažymėjo, kad ieškovė savo atlygį suskaidė į dvi dalis: 233,19 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 100,23 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 333,42 Eur (233,19 Eur + 100,23 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 69,64 procentų (333,42 Eur × 100 proc. / 233,19 Eur). Kitaip tariant, ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės pateiktuose Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29, naudojimosi sąlygų 10.4 papunkčiuose įtvirtinta nuostata, jog sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos mokėjimo grafike, tačiau ieškovė ieškinyje nurodo, kad sutarties sudarymo mokestį įsiskaičiusi būtent sutarties sudarymo metu. Akcentavo ir tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovės), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Kitaip tariant, atsakovei yra skaičiuojamas neteisėtas sutarties sudarymo mokestis, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, nusprendė, kad Paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnis), o ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 215,73 Eur sutarties sudarymo mokestį atmetamas. Be to, pažymėjo, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra įsiskaičiusi šio neteisėto mokesčio dalį – 17,46 Eur (233,19 Eur - 215,73 Eur), kuri turi būti grąžinta atsakovei, šia suma mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 88,63 Eur sutarties administravimo mokestį nurodė, kad Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 papunktį ir naudojimosi sutarties 2.1 papunktį, administravimo mokestis – specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys sulygo, kad mėnesinis sutarties administravimo mokestis – 0,05 procento, mokamas kas mėnesį. Per 120 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį ieškovei iš viso turėjo būti sumokėta 100,23 Eur administravimo mokesčio. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ nurodyta, kad bus taikomas, be kita ko, administravimo mokestis – 0,05 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį). Darė išvadą, kad pagal šalių sudarytą sutartį, sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Kitaip tariant, buvo pasirinkta įstatymui prieštaraujanti sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė. Toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų apskaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Nusprendė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento įstatymui prieštaraujančias ir nesąžiningas paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, pažymėjo, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra įsiskaičiusi 11,60 Eur (100,23 Eur - 88,63 Eur) administravimo mokesčio įmokų, kurios turi būti grąžintos atsakovei (šia suma mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas). Nusprendė, kad nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 30,64 Eur nuostolių atlyginimą nurodė, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų spręstina, kad ieškovei už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinus atsakovei pinigus ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukus sutartį, atsakovei neginčijant ieškinio reikalavimų ir neteikiant priešpriešinių įrodymų, patvirtinančių prievolių tinkamą įvykdymą, sudaromos prielaidos išvadai, jog ieškovės nuostolių faktas yra įrodytas, todėl atsakovės atžvilgiu taikoma civilinė atsakomybė, iš atsakovės ieškovei priteisiant: 30,64 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 12 d. iki 2026 m. sausio 8 d. ir 25 procentų dydžio nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2026 m. vasario 9 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2034 m. rugsėjo 25 d.) nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 870,42 Eur sumos (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.249, 6.251 straipsniai). Šioje dalyje pažymėjo, kad palūkanos skaičiuotinos ne kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, nurodytame ieškinio II dalies 3 punkto 2 lentelėje, bet pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl su sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių permokomis susietų priteistinų sumų perskaičiavimo nurodė, kad pripažinus negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių, konstatavus 29,06 Eur permokos faktą (17,46 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 11,60 Eur sutarties administravimo mokesčio), vadovaujantis Paskolos sutarties bendrųjų sutarties sąlygų 4.7 papunktyje pateikta įmokų paskirstymo tvarka, atliekami skaičiavimai: iš dalies padengiama ieškovei iš atsakovės priteistina mokėjimo palūkanų suma (29,99 Eur - 17,46 Eur = 12,53 Eur) už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d.; iš dalies padengiama ieškovei iš atsakovės priteistina mokėjimo palūkanų suma (29,86 Eur – 11,60 Eur = 18,26 Eur) už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės 8,68 Eur delspinigius nurodė, kad sumažinus ieškovei iš atsakovės priteisiamas sumas, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėtų sutarties sudarymo bei sutarties administravimo mokesčių dalis. Įvertinus neteisėtai paskaičiuotas sumas, teismo sprendimu atliekami ir mokėtinų delspinigių sumos skaičiavimai: už laikotarpį nuo 2025 m. liepos 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 41,60 Eur (11,21 Eur kredito dalis ir 30,39 Eur palūkanos) ir negalėjo viršyti 2,89 Eur (41,60 Eur x 0,05 proc. x 139 d.); už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 41,60 Eur (11,34 Eur kredito dalis ir 30,26 Eur mokėjimo palūkanos) sumą ir negalėjo viršyti 2,25 Eur (41,60 Eur x 0,05 proc. x 108 d.); už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 41,61 Eur (11,48 Eur kredito dalis ir 30,13 Eur mokėjimo palūkanos) ir negalėjo viršyti 1,60 Eur (41,61 Eur x 0,05 proc. x 77 d.); už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 24,15 Eur (11,62 Eur kredito dalis ir 12,53 Eur mokėjimo palūkanos (29,99 Eur – 17,46 Eur = 12,53 Eur)) sumą ir negalėjo viršyti 0,57 Eur (24,15 Eur x 0,05 proc. x 47 d.); už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 30,02 Eur (11,76 Eur kredito dalis ir 18,26 Eur palūkanos (29,86 Eur – 11,60 Eur = 18,26 Eur)) sumą ir negalėjo viršyti 0,24 Eur (30,02 Eur x 0,05 proc. x 16 d.). Dėl nurodytų priežasčių ieškovei iš atsakovės priteisiama delspinigių suma yra 7,55 Eur (2,89 Eur + 2,25 Eur + 1,60 Eur + 0,57 Eur + 0,24 Eur).
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Ieškovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimo už akių dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių ir papildomai priteisti jai iš atsakovės 215,73 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 88,63 Eur sutarties administravimo mokestį bei pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimo už akių dalį dėl priteistinų palūkanų ir delspinigių sumų perskaičiavimo. Taip pat prašo priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pažymėjo, kad ji veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas. Prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Atkreipė dėmesį, kad teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2024 m. spalio 4 d. iki 2025 m. gruodžio 12 d., t. y, nuo Paskolos sutarties su atsakove sudarymo iki jos nutraukimo, pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma – 5 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Įstatyme nėra įtvirtintos vartojamos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. Todėl, dėl mažareikšmiškumo aspekto, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip ir minėta pirmiau, paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta įstatyme, sudaro nežymią dalį, vertinant per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo (2024 m. spalio 4 d.) iki sutarties su atsakove nutraukimo (2025 m. gruodžio 12 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 9 779 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 9 708 vnt., kas sudaro 99.27 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Tokia apimtis akivaizdžiai rodo išimtinio pobūdžio techninius sutrikimus. Nors teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių nenustato, tai savaime nepaneigia bendrųjų teisės principų taikymo galimybės, įskaitant proporcingumo ir teisingumo principus. Nurodė, kad jos, kaip skolintojos (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702), investuota suma į su atsakove sudarytą Paskolos sutartį buvo 355 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 327,37 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,10 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 27,63 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Visos paskolos platformoje suteikiamos elektroniniu būdu, visiems skolintojams, paskolų gavėjams bei paskoloms platformoje suteikiami atitinkami identifikaciniai numeriai siekiant apsaugoti asmenų privatumą ir užtikrinant asmens duomenų subjektų apsaugą, todėl jie naudojami skelbiant paskolas aukcione, atitinkamai skolintojų turimuose paskolų portfeliuose bei paskolos gavėjam informacijoje apie turimas paskolas. Todėl, vadovaujantis protingumo bei proporcingumo principais, vertinant pateiktų įrodymų visumą (koinvestavimo detalizavimą bei jos interesų konfliktų valdymo politiką) matyti, kad apeliantė savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos. Nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai sutarties administravimo mokesčio. Akcentavo, kad pripažinus, jog sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio sąlygos nėra neteisėtos, o apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovės turėtų būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai. Atsakovė atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo buvo tenkintas iš dalies, dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
Atsakovė tarpusavio skolinimo platformoje www.finbee.lt 2024 m. spalio 3 d. pateikė paraišką paskolai gauti bei tą pačią dieną su ieškove sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 71773468 dėl 2 700 Eur paskolos sumos. Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad 233,19 Eur sutarties sudarymo mokestį, pagal iš anksto duotą atsakovės pavedimą, įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 2 700 Eur paskolos sumą / likutį pervedė tiesiogiai atsakovei į asmeninę banko sąskaitą (pavedimas atliktas 2024 m. spalio 4 d.). Ieškovė 2025 m. lapkričio 27 d. pranešimu informavo atsakovę, kad jos įsiskolinimas pagal Paskolos sutartį šio pranešimo parengimo dienai sudaro 225,54 Eur bei, kad prašo nedelsiant, per 14 dienų, apmokėti įsiskolinimą, kitu atveju vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovė 2025 m. gruodžio 12 d. pranešimu informavo atsakovę, kad ji pažeidė Paskolos sutartyje numatytą mokėjimų grafiką bei, kad, nepadengus susidariusio įsiskolinimo per pranešime nurodytą terminą, vadovaujantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 papunkčiu, vienašališkai nutraukia Paskolos sutartį ir perduoda įsiskolinimą teisminiam išieškojimui.
Dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių
Vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais (VKĮ 1 straipsnio 1 dalis).
Pagal VKĮ 2 straipsnio 2 dalį, bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudaro bendros vartojimo kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Bendra vartojimo kredito suma – kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį (VKĮ 2 straipsnio 4 dalis). Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui; į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 251 straipsnio 1 dalis). Iš Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė: 2 700 Eur paskolos suma, 2 338,62 Eur palūkanos, 233,19 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 100,23 Eur sutarties administravimo mokestis (ieškinio priedas Nr. 2).
Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 papunktį, sutarties administravimo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kuri paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal Paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką.
Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 papunktį, sutarties sudarymo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose; sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike; sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose; sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.
Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų; šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.
Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.
Kaip jau buvo minėta, sutarties sudarymo mokestis sudaro 233,19 Eur bei sutarties administravimo mokestis – 100,23 Eur. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 333,42 Eur (233,19 Eur + 100,23 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 70 proc. (233,19 Eur / 333,42 Eur × 100 proc.). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis).
Apeliantė teigia, kad ji, remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.
Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.
Ieškovės ieškinyje buvo nurodyta, kad jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakove sudarytą Paskolos sutartį buvo 355 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 327,37 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 27,63 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė duomenis, kad jai, kaip skolintojai, platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702 (ieškinio priedas Nr. 13) bei, kad ji pagal 2024 m. spalio 4 dienos sutartį suteikė paskolos gavėjui U-34639332 327,37 Eur paskolos sumą (ieškinio priedas Nr. 14). Paskolos (vartojimo kredito) sutartyje nurodyta, kad mokėjimo paskirtis – U-34639332. Taigi, ieškovė suteikė atsakovei 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos (327,37 Eur / 2 700 Eur x 100 proc.). Ieškovė kartu su ieškiniu taip pat pateikė duomenis, kad į laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 4 d. iki 2025 m. gruodžio 12 d., t. y, nuo Paskolos sutarties su atsakove sudarymo iki jos nutraukimo, sudarytas paskolas kas mėnesį investavo ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos (ieškinio priedas Nr. 15), tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į kiekvieną paskolą investavo ne mažiau nei 12 proc., nes yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai ir investuotos sumos vidurkiai. Nepaisant to, iš šių duomenų matyti, kad per nurodytą laikotarpį ieškovė investavo ne į visas paskolas – iš 9 779 vnt. sudarytų paskolų, investavo į 9 708 vnt. Ieškovė apeliaciniame skunde to neneigia, tačiau nurodo, kad neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmiau nurodyta pozicija, pažymi, kad remiantis Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 44.6 papunkčiu, VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis gali būti taikoma, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam per tarpusavio skolinimo platformą besiskolinančiam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; Lietuvos banko nuomone, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą; tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Kaip jau ne kartą pasisakyta teismų praktikoje, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2026 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-38-603/2026; Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2285-657/2025). Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, apeliantė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, taigi, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.
Tais pačiais argumentais grindžiama ir apeliacinio skundo dalis dėl sutarties administravimo mokesčio. Sutarties administravimo mokestis sudaro 30 proc. viso ieškovės atlygio sumos (100,23 Eur / 333,42 Eur × 100 proc.). Pažymėtina, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei Paskolos sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,05 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,05 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį)“. Teisėjų kolegija, pirmiau nusprendusi, kad apeliantė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, vertina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pasirinko įstatymui prieštaraujančią sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazę, t. y. sutarties administravimo mokestį skaičiuoti ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.
Esant pirmiau nurodytos išvadoms, nenustatytas pagrindas pakeisti ir skundžiamo sprendimo dalį dėl ieškovei iš atsakovės priteistų palūkanų ir delspinigių perskaičiavimo, kadangi šį perskaičiavimą nulėmė dėl ieškovės taikytų neteisėtų sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių susidariusios permokų sumos.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jos naudai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti. Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.