Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų Bitė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei I. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės I. G. 2 382,32 Eur negrąžintos paskolos, 224,19 Eur paskolos palūkanų pagal už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 21 d. iki 2025 m. balandžio 24 d., 65,82 Eur administravimo mokestį, 75,11 Eur nuostolių (negautų pajamų), 22 procentų dydžio nuostolių (negautos pajamos), 218,90 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 10,68 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakove 2024 m. vasario 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 41398715, kuria atsakovei suteikta 2 800 Eur paskola. Pagal sutarties specialiojoje dalyje nustatytą įmokų mokėjimo grafiką atsakovė nemokėjo nustatytų įmokų, todėl ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė.

3. Atsakovei I. G. ieškinio ir jo priedų nuorašai bei teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti, įteikti 2025 m. birželio 20 d. per elektroninių paslaugų portalą (CPK 175¹ str. 10 d.). Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. liepos 9 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės I. G. 2 382,32 Eur negrąžinto kredito, 224,19 Eur palūkanas, 7,03 Eur administravimo mokestį, 75,11 Eur nuostolių atlyginimą, 10,68 Eur delspinigius, 22 proc. negautas pajamas skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. birželio 18 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. gegužės 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 457,37 Eur sumos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės ieškovei 660,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, pažeidė vartojimo kredito sutarties sąlygas, todėl sprendė, kad jai kyla pareiga atlyginti ieškovei negrąžintą kredito dalį – 2 382,32 Eur. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 224,19 Eur palūkanas paskaičiavo iki sutarties nutraukimo dienos, o byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų šias palūkanas sumokėjusi, tenkino ieškovės reikalavimą visiškai ir ieškovei iš atsakovės priteisė 224,19 Eur palūkanas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į naujausią kasacinio ir apeliacinės instancijos teismų praktiką, sprendė, kad yra teisinis pagrindas reikalavimą dėl 75,11 Eur nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, kurias sudaro sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki 2025 m. birželio 17 d. (ieškinio pateikimo dienos) ir 22 proc. nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. gegužės 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 1457,37 Eur sumos), tenkinti visiškai. Nustatė, kad šalys sutarties 7.5 papunktyje susitarė dėl 0,05 proc. dydžio netesybų nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų, todėl priteisė iš atsakovės 10,68 Eur delspinigius. Taip pat atsižvelgęs į skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tenkino ieškovės reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš atsakovės.

6. Spręsdamas dėl administracinio mokesčio priteisimo, teismas vadovavosi apeliacinės instancijos teismų praktika, kurioje yra konstatuoja, jog administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kadangi sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi sutartį nutraukus, nebėra administravimo objekto. Todėl reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė 7,03 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą nuo sutarties sudarymo dienos 2024 m. vasario 6 d. iki sutarties nutraukimo dienos 2025 m. balandžio 24 d., atimant jau sumokėtą administravimo mokestį.

7. Teismas, pasisakydamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, nurodė, kad skolintojai suinvestavo atsakovės sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatoriaus) sąskaitą, o atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y., investuotojams. Taip pat sprendė, kad aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu. Teismas netenkinęs 218,90 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo iš atsakovės, vadovavosi išaiškinimais, pateiktais Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024, kurioje nurodyta, jog ieškovė pati sukūrė veiklos modelį, pagal kurį atsakovui skaičiuojamas neteisėtas sutarties sudarymo mokestis, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimas. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad sutarties sudarymo mokesčio nustatymas prieštarauja įstatymui, todėl teismas darė išvadą, jog ieškovė pati turi grąžinti neteisėtai įsiskaitytą sumą, o jos reikalauti iš atsakovo neturi teisės ir pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.

8. Teismas patenkinęs ieškinį iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteisė 660,88 Eur (705 Eur x 93,74 proc.) bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

9. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo sprendimo dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio sąlygos pripažinimo neteisėta; pakeisti sprendimo dalį ir priteisti 218,90 Eur sutarties sudarymo mokestį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas vertino ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio, neįsigilinęs į ginčo Paskolos sutarties nuostatas. Todėl teismui nagrinėjant ieškovės reikalavimą priteisti sutarties sudarymo mokestį nebuvo atskleista bylos esmė. Ieškovė, atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat vadovaudamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, kaip dalies tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį. Ieškovė, investuodama į kiekvieną paskolą ne mažiau kaip 12 proc. kredito sumos, atitinka įstatymo numatytą išimtį, todėl šiam mokesčiui netaikomas reikalavimas proporcingai skaičiuoti operatoriui mokamą atlygį. Ieškovės investuota į atsakovės paskolą suma buvo 340 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, 309,45 Eur iš šios sumos buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,14 proc. bendros vartojimo kredito sumos, o 30,55 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Sutarties sudarymo mokestis buvo aiškiai nurodytas Paskolos sutartyje, įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršijo įstatyme nustatytų ribų. Atsakovė buvo informuota apie šį mokestį, patvirtino jį ir įsipareigojo grąžinti kartu su paskola. Todėl reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo yra pagrįstas.

11. Atsakovė I. G. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), todėl pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

14. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis įtvirtina teismo pareigą būti aktyviam ir vertinti sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas savo iniciatyva turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Taigi, teismai, vertindami sutarties sąlygų sąžiningumą turi atlikti ne visų sutarties sąlygų sąžiningumo patikrą, o tik tokių, kurios glaudžiai (sistemiškai) susijusios su ginčo dalyku.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2024 m. vasario 6 d. paskolos sutarties Nr. 41398715 pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriuose atsakovė yra skolininkė, o ieškovė – tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir šios sutarties bei jos šalių atžvilgiu taikytinos VKĮ nuostatos, taip pat CK 6 knygos XVIII-1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ ir 6 knygos XLIII skyriaus Trečiojo skirsnio „Vartojimo kreditas“ nuostatos. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, dėl to pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą, pradelstas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nuostolių dėl negautų pajamų (mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų forma) atlyginimą, netesybas ir procesines palūkanas.

16. Pirmosios instancijos netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės sutarties sudarymo mokestį, vertindamas, jog vien aplinkybė, kad ieškovė šią sumą iš esmės išieško ne sau, o skolintojams, pati savaime nepaneigia aptariamo reikalavimo pagrįstumo, kadangi ieškovė skolintojų interesais veikia kaip platformos operatorė, be to, sutarties sudarymo mokesčio nustatymas prieštarauja įstatymui.

17. Kaip matyti iš su ieškiniu į bylą pateiktų paskolos sutarties specialiųjų sąlygų, šalys susitarė dėl 9 proc. (252 Eur bendros sumos) sutarties sudarymo mokesčio. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygis apima įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą (Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024), patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį ir vertintinas sistemiškai, kaip vieningas atlyginimas operatoriui.

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 str. 14 d., 25¹ str. 1 d.) ir jos veiklai taikytini VKĮ numatyti reikalavimai. Iš Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė 5 070,12 Eur suma, iš jos: 2 548 Eur paskola, 2 183,33 Eur palūkanos, 252 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 83,36 Eur sutarties administravimo mokestis.

19. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentų) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti. Šio straipsnio 6¹ dalyje numatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

20. Apeliantės vertinimu, ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi. Bendrovės kaip skolintojo (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702) investuota suma į su atsakove sudarytą paskolos sutartį buvo 3405 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 309,45 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,14 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 30,55 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Apeliantės teigimu, tai įrodo, kad ji veikia ne tik kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių investuotojų, tačiau ir pati investuoja į visas per platformą suteikiamas paskolas. Kadangi nei įstatyme nėra nurodoma kokia forma ir už kokį laikotarpį turėtų būti pateikta informacija, įrodanti, kad apeliantė turi teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, teikiant įrodymus teismui buvo pateikti papildomi duomenys įrodantys, jog bendrovė investavo ne tik į su atsakove sudarytą sutartį, bet ir į visas kitas tą dieną (2024 m. vasario 6 d.) išduotas paskolas.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pozicija yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies nuostatas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Ieškovė byloje duomenų, kad ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investavo ji pati, o ne investuotojai, ir toks investavimas yra jos veiklos modelis, ir ji užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos, nepateikė. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal šią straipsnio nuostatą ieškovė turi būti pasirinkusi tokį veiklos modelį, pagal kurį turi taikyti įstatyminę išimtį kiekvienam vartojimo kreditui.

22. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.

23. Ieškovė pateikė savo pačios parengtą pažymą, kad konkrečią dieną, t. y. 2024 m. vasario 6 d., investavo daugiau nei 12 procentų sumos į 38 paskolos sutartis, tačiau, šis įrodymas savo turinio prasme yra nepakankamas patvirtinti ieškovės pasirinktą veiklos modelį: investavimą į kiekvieną vartojimo kreditą; užtikrinimą, kad paskolos sutarties vykdymo atveju ieškovės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.

24. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024 išaiškino, jog VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

25. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 252 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 83,36 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 335,36 Eur (252 + 83,36). Šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,14 proc. (252 × 100 proc. ÷ 83,36 Eur).

26. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte numatyta, kad sutarties sudarymo mokestis yra Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas Organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo Skolintojų paskolintos sumos, šio mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose, o mokėjimo tvarka nurodyta Paskolos grąžinimo grafike. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas Paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš Sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

27. Taigi, ieškovė, įskaitydama į savo sąskaitą 335,36 Eur sutarties sudarymo mokestį, kuris sudaro 75,14 proc. operatoriui mokamo atlygio, jį susiejo su kita apskaičiavimo tvarka (nėra skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų), kurios apskaičiavimo mechanizmas sutartyje nėra nurodytas. Atkreipiamas dėmesys, kad įstatymų leidėjas pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį imperatyviai nustatė su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą tik iki 25 procentų ir šią ribą draudžiama viršyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties nuostata, susijusi su sutarties sudarymo mokesčiu, vertintina kaip neatitinkanti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų ir yra nesąžininga CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalies prasme.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

31. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.