Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui M. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo M. T.: 1) 10 258,03 Eur dydžio negrąžintą paskolą pagal paskolos sutartį; 2) 692,12 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. balandžio 3 d.; 3) 1 077,02 Eur dydžio administravimo mokestį pagal paskolos sutartį; 4) 191,92 Eur nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovo negautas pajamas, kurias sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 17 proc. metinių palūkanų skaičiuojamų pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 4 d. iki 2025 m. gegužės 14 d.; 5) 17 proc. nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 6 434,72 Eur sumos); 6) 983,59 Eur sutarties sudarymo mokestį; 7) 35,38 Eur delspinigių; 8) 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 9) patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 443,00 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už teisines paslaugas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. rugsėjo 20 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 31873812 (toliau – Paskolos sutartis, sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 11 311,77 Eur vartojimo kreditas (10 316,33 Eur paskolos suma ir 995,44 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti sutartyje numatytus mokesčius iki 2031 m. rugsėjo 20 d., tačiau sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, vienašališkai sutartį nutraukė 2025 m. balandžio 4 d. Atitinkamai, ieškovė iš atsakovo, pažeidusio sutartinius įsipareigojimus, prašė priteisti ieškovei ieškiniu reikalaujamas pagal Paskolos sutartį mokėtinas sumas.

3. Atsakovas M. T. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2025 m. liepos 11 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš atsakovo M. T. ieškovei UAB „Finansų bitė“ 10 258,03 Eur negrąžinto kredito, 692,12 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos, 138,87 Eur administravimo mokesčio, 191,92 Eur nuostolių atlyginimo paskaičiuoto už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 4 d. iki 2025 m. gegužės 14 d., 17 procentų nuostolių atlyginimo skaičiuojamo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 20 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 434,72 Eur sumos, 65,37 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 35,38 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 949,07 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas per sutartyje numatytą terminą negrąžino kredito, sprendė ieškovei iš atsakovo priteisti 10 258,03 Eur negrąžinto kredito, 35,38 Eur delspinigius ir sutartyje numatytas palūkanas, kurios, ieškovės paskaičiavimu, sudaro 692,12 Eur už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. balandžio 3 d. (sutarties nutraukimo dienos).Teismas kartu pažymėjo, kad reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48 punktas) (CK 6.37 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.210 straipsnis, 6.872 straipsnis, 6.874 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis, 185 straipsniai).

6. Spręsdamas dėl 983,59 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 1 077,02 Eur administravimo mokesčio iš atsakovo priteisimo teismas nurodė, kad iš byloje pateiktos buhalterinės pažymos matyti, jog kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 11,85 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestis ir proporcingai mažėjantis sutarties administravimo mokestis. Nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškovė įgijo teisę į sutarties sudarymo mokestį ir sutarties administravimo mokestį skaičiuojant įmokas iki sutarties nutraukimo (2025 m. balandžio 4 d.). Pagal pateiktą buhalterinę pažymą nustatyta, jog negrąžintas sutarties mokestis yra 983,59 Eur, todėl atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas per visą kredito mokėjimo laikotarpį turėjo sumokėti 995,44 Eur sutarties sudarymo mokesčio, sprendė, jog atsakovas sumokėjo pirmąją sutarties sudarymo įmoką. Iš pateiktos buhalterinės pažymos taip pat nustatė, kad negautas administracinis mokestis yra 1 077,02 Eur, todėl laikė, kad atsakovas nesumokėjo nė vienos įmokos pagal mokėjimo grafiką. Teismo vertinimu, atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, todėl ieškovei iš jo priteisė 65,37 Eur sutarties sudarymo mokestį (11,85*5+11,85/31*16) ir 138,87 Eur (21,65+21,54+21,42+21,29+21,16+21,03+(20,90/31*16)) administravimo mokestį, paskaičiuotus iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 4 d.).

7. Teismas konstatavo, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 191,92 Eur nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį negautas pajamas, kurias sudaro sutartyje įtvirtintos 17 procentų metinės palūkanos skaičiuojamos pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 4 d. iki 2025 m. gegužės 14 d. ir 17 procentų nuostolių atlyginimą skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 20 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 434,72 Eur sumos). Nurodė, kad ieškovei už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinus atsakovui pinigus ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nutraukus sutartį, tačiau iki šiol ieškovei neatgavus nei paskolintų pinigų, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, sudaromos prielaidas išvadai, kad ieškovės negautų pajamų faktas yra įrodytas (Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1595-924/2020). Būtent mokestinių palūkanų dydis pripažintinas orientaciniu negautų pajamų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki jo termino pabaigos dydžiu, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai, būtent tokias pajamas iš sutarties sudarymo būtų gavusi kredito įstaiga, o dėl pažeidimo ji šias pajamas prarado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, Teismų praktika Nr. 52; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-26-413/2021). Todėl sprendė atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, iš jo priteisiant ieškovei nuostolius (negautas pajamas) (negautų pelno palūkanų forma), t. y. mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėja pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

8. Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsniu, iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.123 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nustatė, jog ieškovės 1 048 Eur bylinėjimosi išlaidos susideda iš 443 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 605 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Nors ieškinio suma sudarė 19 672,78 Eur, tačiau esant ieškinio reikalavimams patenkintiems tik iš dalies, laikė, jog patenkinta reikalavimų dalis sudaro 90,56 proc. visų ieškinio reikalavimų. Proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteisė ieškovei 949,07 Eur (1 048 Eur x 90,56 proc.) bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

10. Teismas nustatė, kad valstybė šioje byloje turėjo 10,16 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas siunčiant procesinius dokumentus atsakovui, todėl jas priteisė iš atsakovo (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).

III. Apeliacinio skundo argumentai

11. Ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 983,59 Eur Sutarties sudarymo mokestį; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Sutarties sudarymo mokestis savo esme yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, todėl gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, jog Sutarties sudarymo mokestis – šios Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos Paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovui atlikus mokėjimą po Paskolos išmokėjimo, Sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 11,85 Eur) buvo paskirstyta investuotojams, kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16, 1.24 punktai);

11.2. Sutarties sudarymo mokestis yra apibrėžtas konkrečia suma, be to, jis sudaro Paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (10 316,33 Eur), ir Sutarties sudarymo mokestis (995,44 Eur) yra skolintojų (tame tarpe ir Bendrovės, toliau visi kartu – Skolintojai) investuojama suma. Skolintojai suinvestavo atsakovo Sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į Bendrovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas Sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir Bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis;

11.3. Bendrovės, kaip skolintojo, investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį buvo 2266,77 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 2 066,64 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 20,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 200,13 Eur Sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Kadangi nei įstatyme, nei formuojamoje teismų praktikoje nėra nurodoma, kokia forma ir už kokį laikotarpį turėtų būti pateikta informacija, įrodanti, kad ieškovė turi teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, teikiant įrodymus teismui buvo pateikti papildomi duomenys, įrodantys, jog Bendrovė investavo ne tik į su atsakove sudarytą Sutartį, bet ir į visas kitas tą dieną (2024 m. rugsėjo 20 d.) išduotas paskolas;

11.4. ieškovės teigimu, nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog Bendrovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, o taip pat reikalauti viso negrąžinto Sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.

12. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl platformos administratoriaus atlygio dalies pagal vartojimo kredito sutartį - sutarties sudarymo mokesčio priteisimo - tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o ginčo Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt.

16. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas 2024 m. rugsėjo 20 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 31873812, kurios pagrindu atsakovui suteiktas buvo suteiktas 11 311,77 Eur vartojimo kreditas (10 316,33 Eur paskolos suma ir 995,44 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis), o atsakovas įsipareigojo per 84 mėnesių laikotarpį grąžinti vartojimo kreditą bei sumokėti metines palūkanas, taikant 17 proc. palūkanų normą, t. y. 7 556,65 Eur, 8,8 proc. dydžio, t. y. 995,44 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,21 proc. dydžio, t. y. 1 120,22 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2031 m. rugsėjo 20 d.

17. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 995,44 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą ir, refinansavusi atsakovo įsiskolinimus kitoms kredito įstaigoms, 4 800 Eur sumos likutį pervedė atsakovui į sąskaitą.

18. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė nuo 2025 m. balandžio 4 d. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo Sutartį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

19. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 983,59 Eur dydžio likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį ir 1077,02 Eur dydžio likusį nesumokėtą administravimo mokestį, paskaičiuotus iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 28 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių tenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovo, be kita ko, 65,37 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 138,87 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotus iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 4 d.).

20. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti visą likusį nesumokėtą 983,59 Eur sutarties sudarymo mokestį, o reikalavimo dėl administravimo mokesčio skunde nereiškė.

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

21. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

22. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, įtrauktas į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojantis internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

23. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

24. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. rugsėjo 20 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

25. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).

26. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Taigi ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą.

27. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė Sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovui taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal Sutartį sudarė iš viso 2 115,66 Eur (995,44 Eur + 1 120,22 Eur = 2 115,66 Eur).

Dėl apeliaciniu skundu keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

28. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 1 077,02 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 138,87 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. balandžio 4 d.), o ieškovės reikalavimas priteisti 983,59 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 65,37 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. balandžio 4 d.). Spręsdamas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, teismas argumentavo, kad, nutraukus Sutartį, toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes VKĮ nuostatose nėra įtvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso sutarties sudarymo mokesčio po Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad kai Sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu.

29. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovo visą likusį nesumokėtą 983,59 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Bendrovei (ieškovei) kaip Platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

30. Minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

31. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

32. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (19 988,64 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Pastebėtina, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

33. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-3473-1012/2025; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

34. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo Paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir Sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 2 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad tiek administravimo, tiek Sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (19 988,64 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (10 316,33 Eur), palūkanų (7 556,65 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (995,44 Eur), administravimo mokesčio (1 120,22 Eur) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 2 115,66 Eur (995,44 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 1 120,22 Eur administravimo mokestis, arba atitinkamai 8,8 proc. dydžio ir 0,21 proc. dydžio) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

36. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

37. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovo 995,44 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 47,03 proc. viso ieškovės atlygio ((995,44 Eur / (995,44 Eur + 1 120,22 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovo grąžinta kredito suma, kas kelia abejonių tokio mokesčio neteisėtu. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, Sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 47,03 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio.

38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 138,87 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

39. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso Sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovės tik Sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms.

40. Taip pat pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis Paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų suma.

41. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl Sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1054-432/2025).

Dėl bylos procesinės baigties

42. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

43. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

45. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

47. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

48. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovo priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.