- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-1054-432/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- L. N.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025-01-02 sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui L. N. dėl skolos, nuostolių atlyginimo, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo L. N.: 1) negrąžintą paskolą – 525,35 Eur; 2) palūkanas už laikotarpį nuo 2024-05-16 iki 2024-09-12 – 37,87 Eur; 3) administravimo mokestį – 55,69 Eur; 4) nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2024-09-13 iki 2024-10-01 – 5,16 Eur; 5) 22 procentų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026-01-15), už pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likutį, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 68,73 Eur sumos; 6) sutarties sudarymo mokestį – 49,78 Eur; 7) delspinigius – 3,27 Eur; 8) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 9) bylinėjimosi išlaidas: (žyminį mokestį) – 22 Eur ir užmokestį už teisinę pagalbą – 363 Eur.
2. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2024-01-15 sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 44867269. Pagal sutartį ieškovė 24 mėnesių laikotarpiui suteikė atsakovui 659,70 Eur paskolą (600 Eur paskolos suma ir 59,70 Eur sutarties sudarymo mokestis). Suteikdama paskolą, ieškovė be atskiro pavedimo įskaitė į savo sąskaitą 59,70 Eur sutarties sudarymo mokestį, o 600 Eur pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Prieš sudarant paskolos sutartį, ieškovė įvertino atsakovo kreditingumą ir galimybę sudaryti paskolos sutartį. Paskola atsakovui buvo suteikta, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Ieškovė veikė kaip tarpininkė tarp portale užsiregistravusių skolintojų ir atsakovo, kaip paskolos gavėjo, t. y. atsakovui paskolą suteikė portale registruoti paskolos davėjai, o ieškovei buvo suteikti įgalinimai organizuoti paskolos suteikimo ir grąžinimo procesą. Atsakovas nevykdė prievolių, todėl ieškovė, vadovaudamasi paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Visas reikalavimo teises į atsakovo skolą perėmė ieškovė pagal portalo naudojimo sutarties 9.2 punkto nuostatas. Paskolos davėjų investuojamą sumą sudaro paskolos suma (600 Eur) ir paskolos sutarties sudarymo mokestis (59,70 Eur), tačiau palūkanas paskolos gavėjas turi mokėti tik už jam išmokėtą paskolos sumą. Sudaręs paskolos sutartį, atsakovas įsipareigojo pagal paskolos grąžinimo grafiką grąžinti 600 Eur paskolą, mokėti 22 procentų dydžio metines palūkanas, taip pat sumokėti sutarties administravimo ir sutarties sudarymo mokesčius. Paskolos sutartis nutraukta, todėl atsakovas turi grąžinti paskolos sumą prieš terminą, sumokėti pradelstas palūkanas. Atsakovas turi sumokėti visus sutartyje numatytus sutarties administravimo ir sutarties sudarymo mokesčius. Atsakovas pažeidė prievolę laiku mokėti įmokas, todėl pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 7.5 punktą turi sumokėti paskolos sutartyje numatyto dydžio delspinigius. Atsakovas, jeigu būtų tinkamai vykdęs paskolos sutartį, turėjo mokėti palūkanas iki visiško paskolos grąžinimo. Nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos atsakovas nesumokėjo 5,16 Eur palūkanas. Nuo ieškinio pareiškimo dienos iki paskolos sutarties termino pabaigos atsakovas buvo įsipareigojęs sumokėti 68,73 Eur dydžio palūkanas. Šias sumas ieškovė būtų gavusi, jeigu atsakovas nebūtų pažeidęs sutartinių prievolių.
3. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jam ieškinio su priedais kopijos įteiktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalies nuostatose nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2025-01-02 sprendimu už akių ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024-01-15 paskolos sutarties Nr. 44867269 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio; 2) priteisė ieškovei UAB „Finansų bitė“ iš atsakovo L. N. negrąžintą paskolą – 525,35 Eur, palūkanas – 14,06 Eur, negautas pajamas – 5,16 Eur, 22 procentų negautas pajamas, skaičiuojamas nuo 2024-10-02 iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2026-01-15 pagal 2024-01-15 paskolos sutarties Nr. 44867269 mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu ir neviršijant 68,73 Eur sumos, delspinigius – 1,93 Eur; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (546,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024-10-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 310,73 Eur. Taip pat pirmosios instancijos teismas priteisė valstybei iš atsakovo L. N. išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu – 19,20 Eur. Kitą ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas L. N. 2024-01-15 per ieškovės UAB „Finansų bitė“ administruojamą portalą finbee.lt sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui 24 mėnesių terminui, t. y. iki 2026-01-15, buvo suteikta 600 Eur dydžio paskola. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.1 papunkčio ir sutarties Specialiųjų sąlygų nuostatas atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti 22 procentų dydžio metines palūkanas, taip pat 0,93 procento per mėnesį dydžio administravimo mokestį ir 9,05 procentų, skaičiuojamų nuo skolintojų paskolintos 659,70 Eur sumos, dydžio sutarties sudarymo mokestį. Pastarasis mokestis, kuris sudarė 59,70 Eur, buvo išskaičiuotas paskolos išmokėjimo metu.
6. Įspėjimą, kad netinkamai vykdo prisiimtas prievoles, ieškovė atsakovui išsiuntė 2024-08-29. Atsakovui nepašalinus padarytų pažeidimų, paskolos sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2024-09-13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nutraukus paskolos sutartį prieš terminą, visos paskolos grąžinimo terminas yra pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.35 straipsnio 4 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis). Dėl to patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 525,35 Eur negrąžintą paskolos dalį.
Šalies argumentai
7. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo ir nuostolių atlyginimą – 5,16 Eur, kurį sudaro nuo 2024-09-13 iki 2024-10-01 atsakovo pagal paskolos sutartį turėtų sumokėti palūkanų suma ir 22 procentų nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki 2026-01-15, už pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusį būti paskolos dalies likutį, neviršijant bendros 68,73 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovo priteisė negautų pajamų (negautų mokėjimo palūkanų forma) atlyginimą – 5,16 Eur už laikotarpį nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos (2024-09-13) iki 2024-10-01, taip pat 22 procentų negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2024-10-02 (ieškinio pateikimo dienos) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026-01-15), pagal paskolos sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir bendrai neviršijant 68,73 Eur sumos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
8. Atsakovas sutartimi įsipareigojo sumokėti 59,70 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį ir 76,99 Eur dydžio administravimo mokestį, išdėstytus pagal mokėjimo grafiką per visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 49,78 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 55,69 Eur administravimo mokestį, t. y. likusią atsakovo nesumokėtą šių mokesčių dalį, kurią atsakovas turėjo sumokėti iki paskolos sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino pabaigos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė savo atlygį suskaidė į dvi dalis: 59,70 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas ir 76,99 Eur dydžio administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 136,69 Eur (59,70 + 76,99), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 43,68 proc. (59,70 Eur ÷ 136,69 Eur × 100 proc.). Taigi, ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, t. y. sutarties sudarymo mokestis, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą. Ieškovė šį mokestį paskolos sutarties sudarymo metu iš karto įsiskaitė į savo sąskaitą, o tai pažeidžia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus ir reiškia šio mokesčio neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo sutarties sudarymo momento) kaip prieštaraujančios imperatyviajai įstatymo normai ir atmetė ieškovės reikalavimą dėl 49,78 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo iš atsakovo. Be to, pripažinus negaliojančiomis paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatas taikytina restitucija ir ieškovė turi grąžinti atsakovui iš atsakovo gautomis įmokomis padengtą sutarties sudarymo mokesčio dalį – 9,92 Eur (59,70 – 49,78). Atliekant šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, šia ieškovės grąžintina suma buvo sumažintos kitos ieškovei iš atsakovo priteistinos sumos.
Šalies argumentai
9. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo delspinigius – 3,27 Eur. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovė pateiktoje delspinigių apskaičiavimo lentelėje delspinigius apskaičiavo ir už sumas, kurias priteisti nebuvo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašomų priteisti delspinigių sumą. Už laikotarpį nuo 2024-05-15 iki 2024-09-12 priteisė 0,01 Eur pagal ieškovės pateiktą delspinigių skaičiuotę, už laikotarpį nuo 2024-06-15 iki 2024-09-12 (90 dienų) priteisė 0,90 Eur už pradelstą grąžinti 20,02 Eur kredito dalį, už laikotarpį nuo 2024-07-15 iki 2024-09-12 (60 dienų) priteisė 0,62 Eur už pradelstą grąžinti 20,57 Eur kredito dalį, už laikotarpį nuo 2024-08-15 iki 2024-09-12 (29 dienos) priteisė 0,40 Eur už pradelstą bendrą 27,27 Eur sumą (21,14 Eur negrąžinta kredito dalis ir 6,13 Eur palūkanos). Iš viso ieškovei priteisė 1,93 Eur delspinigių.
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ prašo: 1) panaikinti Alytaus apylinkės teismo sprendimo dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio sąlygos pripažinimo neteisėta; 2) pakeisti Alytaus apylinkės teismo sprendimo dalį dėl priteistinų sumų perskaičiavimo ir priteisti 49,78 Eur sutarties sudarymo mokestį bei 18,26 Eur sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą iki paskolos sutarties nutraukimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 22 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
11. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teigia, jog bendrovė neįrodė esant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintoms aplinkybėms, kad bendrovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir šiuo konkrečiu atveju užtikrino, kad visu su atsakovu sudarytos paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu jos atsakovui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo kilę ginčų dėl bendrovės pateiktų įrodymų aiškumo ir pakankamumo, o toks teismo argumentas nurodytas tik teismo sprendime, ieškovė mano esant būtinybei pateikti naujus įrodymus, kurie yra reikšmingi bylai. Bendrovė su apeliaciniu skundu pateikia papildomą įrodymą – informaciją, kad paskolos sutarties su atsakovu sudarymo dieną bendrovė investavo į visas paskolas, kuri yra susijusi su bendrovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, ir remiantis CPK 314 straipsniu prašo ją priimti, nes ji buvo nepateikta dėl objektyvių aplinkybių.
12. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad ieškovė suteikė atsakovui 80 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 72,79 Eur skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudaro 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktame išraše nurodytas kitas sutarties numeris, investuotojas įvardytas numeriu, todėl nėra galimybės identifikuoti jo asmenį, be to, nėra įrodymų apie faktiškai ieškovės atsakovui pervestą 72,79 Eur paskolos sumą. Teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Nurodo, kad bendrovė šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Taigi, nagrinėjamu atveju iš atsakovo turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 49,78 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma.
13. Taip pat apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, kad ieškovė sutarties sudarymo mokestį Paskolos sutarties sudarymo metu iš karto įsiskaitė į savo sąskaitą ir tai pažeidžia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus bei reiškia šio mokesčio neteisėtumą. Todėl paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis ab initio (nuo sutarties sudarymo momento) kaip prieštaraujančios imperatyviajai įstatymo normai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantė savo veikloje yra pritaikiusi tokį verslo modelį, kai į kiekvieną platformoje sudaromą paskolos sutartį investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos, todėl nesivadovauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytais ribojimais dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio.
14. Apeliantė neprieštarauja dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo iki paskolos sutarties nutraukimo dienos, kas sudaro 18,26 Eur. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad šiuo atveju taikytini VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai, nesutinka su sutarties administravimo mokesčio perskaičiavimu ir priteistos palūkanų sumos mažinimu nuo 35,70 Eur iki 14,60 Eur.
15. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas atlygio už grąžintas įmokas sumą, atliko klaidingus skaičiavimus, nustatydamas priteistino sutarties administravimo mokesčio sumą, proporcingą atsakovo, vykdant paskolos sutartį, sumokėtoms įmokoms. Pirmosios instancijos teismas skaičiavimus atliko už atsakovo įmokomis padengtą paskolos sumą, tačiau VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad skaičiavimai turi būti atliekami už grąžintas įmokas. Kaip matyti iš paskolos grafiko bei remiantis Lietuvos banko patvirtintų vartojimo kredito teikimo gairių 44.5 punkte nurodytais skaičiavimais, įmoką apima ne tik paskolos suma, tačiau ir palūkanos, todėl apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo skaičiavimai neatitinka VKĮ įtvirtintos skaičiavimo tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir kai neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Apeliacinis skundas paduotas dėl VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatų taikymo.
19. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcija įsigaliojo, priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad VKĮ siūloma keisti atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo tvarka, leidžiant tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu ir nustatyti, kad ne mažiau kaip 50 procentų operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama už paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintas įmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.
20. Paminėti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).
21. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį.
22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų, nepaisant jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji yra suteikusi atsakovui 12 proc. paskolos sumos, nepatvirtinta įrodymais. Siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė. Vien Lietuvos banko duomenimis pagrįstas faktas, kad ieškovė yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, savaime nepatvirtina, kad ieškovė faktiškai suteikė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė šią aplinkybę siekia įrodyti, kartu su apeliaciniu skundu pateikdama papildomus įrodymus: skolintojo UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ paskolas.
25. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami.
26. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė paminėtus įrodymus galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes priteistinas sumas skaičiavo, taikydama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Vadinasi, privalėjo suprasti, kad pirmosios instancijos teismas patikrins, ar yra šios išimties taikymo pagrindas. Ieškovė ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, tad kartu su ieškiniu galėjo ir turėjo pateikti visus tokiam sprendimui priimti reikalingus įrodymus. Įrodymų pateikimo poreikis yra akivaizdus iš VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies dispozicijos (pabrėžtinas žodis „kiekvienam“). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus.
27. Apeliaciniame skunde taip pat pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suskaičiavo priteistino sutarties administravimo mokesčio sumą, nes pirmosios instancijos teismas skaičiavimus atliko už atsakovo įmokomis padengtą paskolos sumą, tačiau VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad skaičiavimai turi būti atliekami už grąžintas įmokas. Kaip matyti iš paskolos grafiko bei remiantis Lietuvos banko patvirtintų vartojimo kredito teikimo gairių 44.5 punkte nurodytais skaičiavimais, įmoką apima ne tik paskolos suma, tačiau ir palūkanos, todėl apeliantės vertinimu, pirmos instancijos teismo skaičiavimai neatitinka VKĮ įtvirtintos skaičiavimo tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šį mokestį pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų skaičiavo pagal padengtą paskolos sumą. Tačiau padengtąją paskolos sumos dalį pirmosios instancijos teismas panaudojo ne galutinei priteistino sutarties administravimo mokesčio sumai nustatyti, o proporcijai, kurią pritaikius, buvo apskaičiuota ieškovei priklausančio administravimo mokesčio dalis. Kadangi administravimo mokestis pagal Sutarties sąlygas išskaidytas visam paskolos terminui (žr. www. finbee.lt portalo naudojimosi sutarties 2.1 punktą), tai jo mokėjimo įmokos sudaro tam tikrą pastovią kiekvienos įmokos dalį. Šios dalies dydis yra proporcingas grąžinamai paskolos daliai. Todėl proporcijos metodas buvo tinkamas ieškovei priklausančiai administravimo mokesčio sumai, kai atsakovas yra sumokėjęs tam tikrą paskolos sumos dalį (74,65 Eur), apskaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas šį proporcijos metodą pritaikė teisingai (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 39 pastraipą). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra ieškovei mokėtinos administravimo mokesčio sumos, yra teisinga.
28. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įrodymus bei tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę vartojimo kredito teisiniuose santykiuose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi skundžiamo sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, ieškovė neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330, 331 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2025-01-02 sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.