Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-1754/2026Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00382-2012-2(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algimanto Valantino, spręsdama nuteistojo R. B. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžių priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

Kasatorius kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. B. buvo pripažintas kaltu už šešias nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, bei Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, konstatuodami, kad R. B. padarė šešias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, dirbtinai kriminalizavo tarp įmonių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir taip padarė esminius BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5, 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, netinkamai taikė BK 182 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo iš kaltinimo ribų jį pakeitęs ir nuteisė R. B. už nusikalstamas veikas, kuriomis jis net nebuvo kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nei pirminiu kaltinimu, nei prokuroro pakeistu kaltinimu, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jame nustatydamas dar kitokį kaltinimą, be to, neįspėjo R. B. ir jo gynybos apie kaltinimo keitimą. Teismas tinkamai neišanalizavo sukčiavimo ir apgaulės požymių, todėl padarytos išvados grindžiamos nevisapusiškai ištirtais ir įvertintais bylos duomenimis. Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama, tačiau šis požymis net nebuvo nustatytas. Siekiant atriboti baudžiamąją atsakomybę nuo civilinio delikto, būtina įvertinti, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pažeidimų neįžvelgė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius pažymi, kad nuteistasis R. B. neveikė jokioje organizuotoje grupėje, byloje nebuvo nustatyti ir būtinieji organizuotos grupės požymiai. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje bandė motyvuoti R. B. ir kitų nuteistųjų veiksmus kaip būdingus organizuotai grupei, tačiau juos įvertino perdėtai ir be pagrindo sureikšmino įmonių darbuotojų darbinius ir verslo santykius kaip nusikalstamą organizuotos grupės susibūrimą nusikaltimams daryti. Byloje visiškai nėra jokių duomenų, kad R. B. būtų taręsis, planavęs ar kitokiu būdu derinęs su A. K. ir D. K. daryti nusikaltimus ir kad jie būtų taręsis naudojant apgaulę išvengti didelės vertės turtinės prievolės, ją panaikinti ar neteisėtai įgyti didelės vertės svetimą turtą. Tai buvo kasdieniai darbiniai santykiai ir darbinių funkcijų atlikimas sprendžiant iškilusius ginčus tarp verslo subjektų. Taip pat iš kaltinimo nėra aišku, kokiais veiksmais pasireiškė R. B. organizavimas suklastoti dokumentą, kokius veiksmus jis atliko vykdydamas jam, kaip organizuotos grupės nariui, pavestas užduotis. Taigi nebuvo nustatyti nei sukčiavimo, nei dokumentų klastojimo būtinieji objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Tik iškilus ginčams tarp verslo subjektų, jie buvo sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis, pateikus teismui ieškinį civilinio proceso tvarka. Teismai šioje byloje visiškai nepagrįstai pripažino suklastotais tikrus dokumentus. Žemesnės instancijos teismai nevertino byloje pateiktos UAB „duomenys neskelbtini“ konsultacinės išvados, nepagrįstai atmetė gynybos prašymą dar kartą atlikti R. B. rašysenos ekspertizę, kad pašalinti prieštaravimus, kilusius tarp Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto V. L. pateiktos 2017-09-13 išvados ir rašysenos eksperto A. B. rašysenos ekspertizės. Taigi teismai byloje esančius įrodymus vertino subjektyviai ir šališkai, todėl padarė netinkamas išvadas. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė ultima ratio priemonė, todėl gali būti taikoma tik išskirtinais atvejais, išnaudojus visas kitas galimybes atstatyti galimai pažeistas teises. Kasacinį skundą atsisakytina priimtiPagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Taigi, kasaciniame skunde turi būti keliami tik teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto ar kiti su materialiosios teisės taikymu ar proceso teisės pažeidimais nesusiję klausimai.Kasaciniame skunde nesutinkant su žemesnės instancijos teismų nuosprendžiais, priimtais nuteistojo R. B. atžvilgiu, keliami įrodymų vertinimo klausimai, kurie nesudaro bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje pagrindo. Keliamas baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo civilinių santykių klausimai, teigiant, kad tarp verslo subjektų buvo išimtinai susiklostę civiliniai santykiai, kurie be pagrindo buvo kriminalizuoti, nėra pagrindžiami teisiškai reikšmingais argumentais, leidžiančiais svarstyti, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai bei, kad baudžiamoji atsakomybė nuteistajam taikyta nepagrįstai.Skundo argumentai, kad Ž. Kalinauskas nuteistas ir byla nutraukta dėl veikų, kuriomis jis kaltinamas nebuvo bei, kad nuteistajam kaltinimai pakeisti į sunkesnius nesilaikant BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų, neatitinka skundžiamų teismų sprendimų turinio. Skundo argumentai dėl galimo ultima ratio principo pažeidimo šiuo atveju nenagrinėtini, nes iš apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacine tvarka šis klausimas neskųstas ir apeliacinės instancijos teismo nenagrinėtas. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,n u t a r i a :