Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo X. X., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą Y. Y., apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-630-1027/2026 pagal ieškovo X. X., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą Y. Y., ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga (duomenys neskelbtini) apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neteisingai aiškino BPK 44 straipsnio 11 dalį. BPK 44 straipsnio 11 dalyje yra vaiko apsaugos norma, kurios tikslas – apsaugoti nepilnametį nuo prievartos veiksmų matymo, nepriklausomai nuo to, kaip kvalifikuojama priemonė. Norma įpareigoja pareigūną: imtis priemonių, kad nepilnametis nematytų prievartos veiksmų, nedelsiant informuoti vaiko teisių apsaugos instituciją, jei tai įvyko.

Atidavimas į ekspertizę“ yra prievartos priemonė. Tai pripažino ir pats teismas: „buvo vykdomas ... speciali procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą“. Tokia prievartos priemonė automatiškai patenka į BPK 44 straipsnio 11 dalies taikymo sritį, nes norma saugo vaiką nuo bet kokio prievartinio asmens paėmimo.

Teismas rėmėsi prielaidomis, o ne faktais. Teismo teiginys, kad „jie galėjo pagrįstai tikėtis, jog tokiu metu ... namuose nebus nepilnamečių vaikų“ yra subjektyvi prielaida. Pareigūnai privalo vadovautis deklaruotos gyvenamosios vietos duomenimis, pareiga elgtis rūpestingai. Pareigūnai turėjo žinoti, kad vaikas gali būti namuose. Pareigūnai atsako ir už bendrosios rūpestingumo pareigos nevykdymą.

Teismas ignoravo faktą, kad vaikas realiai matė įvykį. Sprendime nėra ginčo, kad: vaikas buvo namuose, matė tėvo išvedimą, patyrė šoką. Tai yra tiesioginis BPK 44 straipsnio 11 dalies pažeidimas.

Teismas neteisingai vertino neturtinės žalos įrodinėjimą. Neturtinė žala nėra įrodinėjama medicininiais dokumentais. Ji gali būti konstatuojama pagal įvykio pobūdį (LAT 3K-3-204/2007; 3K-3-442/2008). EŽTT taip pat pripažįsta, kad: policijos įsiveržimas, uniformuoti pareigūnai, tėvo išvežimas objektyviai sukelia nepilnamečiui psichologinį sukrėtimą, net jei nėra medicininių įrašų.

Teismas neteisingai atmetė EŽTT praktiką. EŽTT bylos nustato bendrą principą: valstybė privalo apsaugoti vaiką nuo trauminių situacijų, ypač kai jos kyla dėl valstybės institucijų veiksmų. Tai yra tiesiogiai taikomas principas.

Kadangi ieškovas yra nepilnametis, ieškinio senaties terminas jam neprasidėjo ir negalėjo prasidėti iki visiško veiksnumo įgijimo. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai svarstė senaties klausimą ir neteisingai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalį. Tai yra esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, sudarantis savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą.

Pareigūnai neprivalo tikrinti duomenis apie asmenis deklaravusius gyvenamąją vietą, juo labiau, kaip pagrįstai konstatavo teismas, pareigūnai pagrįstai galėjo tikėtis, kad darbo metu nepilnamečių vaikų neturėtų būti. Kita vertus, kaip nustatyta byloje esančiais įrodymais, su ieškovo tėvu Y. Y. buvo bendrauta prie gyvenamosios vietos teritorijos vartų, pareigūnai į kiemą neužėjo, fizinė prievarta naudota nebuvo. Taigi, nurodyti veiksmai negalėjo sukelti jokių neigiamų pasekmių tokio amžiaus vaikui.

Apeliantas taip pat nepagrindžia savo argumentų dėl EŽTT praktikos, kurią, anot apelianto, teismas neteisingai atmetė. Šiuo atveju nebuvo taikomas vaiko atskyrimas, pareigūnai su vaiku nebendravo ir jo nematė, be to, vaikas buvo su motina, ir nebuvo paliktas be priežiūros.

Teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju buvo taikomas ne sulaikymas ar suėmimas, o speciali procesinė prievartos priemonė – ieškovo tėvo atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo tiek sulaikymą ar suėmimą, tiek kitas procesines prievartos taikyti nepilnamečio akivaizdoje.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūnai buvo atėję į namus, kalbėjosi su nepilnamečiu asmeniu ar jo motina. Įvykio metu pareigūnai net nebuvo gyvenamojo namo teritorijoje, juos apelianto tėvas priėmė prie vartų. Iš to darytina išvada, kad pareigūnai net nematė apelianto ir jo motinos, todėl niekaip negalėjo sukelti neigiamų pasekmių. Be to, pats apeliantas patvirtino, kad namuose buvo su savo motina ir tėvui išvykus su pareigūnais liko ne vienas, o su motina.

Sprendime aiškiai ir išsamiai teismas pasisakė dėl neturtinės žalos ir padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, kuri būtų priežastiniu ryšiu susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmais.

Sprendime teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo ar netaikymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi ieškovo X. X. tėvas Y. Y. buvo atiduotas į ekspertizės įstaigą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimui. 2022 m. gegužės 18 d. prokurorė pavedė tyrėjai organizuoti įtariamojo Y. Y. atvykimą 2022 m. birželio 6 d. nuo 8.00 val. iki 10.00 val. į ekspertizės įstaigą. 2022 m. birželio 6 d. Y.Y. policijos pareigūnų pristatytas į ekspertizės įstaigą teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui vykdant 2021 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį.

Y. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl jo neteisėto sulaikymo ir neturtinės žalos atlyginimo. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2025 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4060-10255/2025 ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2407-925/2025 (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2025 m. birželio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė Y. Y. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pareigūnai, nepatikrinę ir neįsitikinę, kad Y. Y. buvo tinkai informuotas apie jam paskirtos ekspertizės atlikimo datą ir laiką, nusprendę vykdyti ieškovo pristatymą ekspertinei įstaigai ekspertizės atlikimui, netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. gruodžio 31 d. nutartį vykdė nepatikrinę nutartyje nurodytų jos vykdymo sąlygų egzistavimo - ieškovo atsisakymo/ vengimo vykti atlikti ekspertizę savanoriškai.

Taip pat 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendime konstatuota, jog teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų atvykimas pas ieškovą į namus, ieškovui nežinant ir nesant tinkamai informuotam apie paskirtos ekspertizės atlikimo laiką, galėjo sukelti ieškovui intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamai paveikti ieškovo emocinę būklę, sukelti nepatogumus, nerimą, frustraciją, nesaugumo jausmą, nes akivaizdu, jog ieškovas nesitikėjo, jog pas jį tą dieną atvyks policijos pareigūnai, jis nebuvo pasiruošęs vykti ekspertizės atlikimui, be to, tokiu būdu ieškovui apribota galimybė savarankiškai (pačiam) ir savanoriškai (laisva valia) nuvykti į ekspertinę įstaigą. Aptarto pobūdžio išgyvenimus, kurie susiję su ieškovo teisių tinkamu neužtikrinimu, neteisėtu ieškovo laisvės suvaržymu (nors ir trukusiu itin neilgai – iki ieškovo nugabenimo į ekspertinę įstaigą), teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pagrindas vertinti kaip ieškovui padarytą neturtinę žalą. Visgi, sprendžiant dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovo dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtą fizinį skausmą, kad atvykę pareigūnai jo atžvilgiu būtų elgęsi nepagarbiai, nepaaiškinę atvykimo pagrindo, taip pat byloje nėra pagrindo spręsti, jog policijos pareigūnai, vykdydami ieškovo pristatymą į ekspertinę įstaigą, būtų veikę piktybiškai, žeminę ieškovą, nesudarę galimybių pasiimti vykimui į ekspertinę įstaigą reikalingų daiktų ir pan., taip pat byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad dėl policijos pareigūnų vykdyto ieškovo pristatymo į ekspertinę įstaigą ieškovas būtų patyręs kokius nors ilgalaikius padarinius sveikatai, įskaitant psichologinę būklę. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, svarbu įvertinti ir tai, kad ieškovas apie priimtą įsiteisėjusią teismo nutartį dėl jo atidavimo į ekspertinę įstaigą žinojo, todėl turėjo suprasti, jog ši teismo nutartis privalės būti anksčiau ar vėliau vykdoma (t. y. ieškovas negalės išvengti vykimo į ekspertinę įstaigą).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Šioje byloje ieškovas ieškinį valstybei pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, kilo dėl pareigūnų veiksmų 2022 m. birželio 6 d. sulaikant ir išvežant ieškovo tėvą į teismo psichiatrijos ekspertizės įstaigą ekspertizei atlikti. Ieškovas nurodė, kad įvykio metu buvo namuose, nes mokėsi nuotoliniu būdu, todėl tiesiogiai matė pareigūnų veiksmus ir kartu su motina matė, kaip jo tėvas buvo išvestas į policijos automobilį. Ieškovo teigimu, dėl šio įvykio jis patyrė emocinį šoką ir sukrėtimą, nutrūko jo mokymosi procesas, jis buvo paniškai išgąsdintas, nes nebuvo pasirengęs policijos pareigūnų atvykimui į namus ir manė, kad pareigūnai atvyko išvežti jį. Ieškovas įvykį vertino kaip emociškai sunkų ir traumuojantį, taip pat nurodė, kad į įvykio vietą nebuvo iškviesti ir jame nedalyvavo vaiko teisių apsaugos specialistai, todėl, jo vertinimu, buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 11 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Lietuvos 6.272 straipsnyje yra įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 30 punktas).

Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018).

Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas ir kitų procesinės prievartos priemonių (BPK XII skyrius) taikymas (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007).

BPK 44 straipsnio 11 dalis numato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo imtis priemonių, kad procesinės prievartos priemonės – asmens apžiūra, krata, asmens krata, atvesdinimas, poėmis – nebūtų taikomos, taip pat kad asmuo nebūtų laikinai sulaikomas arba suimamas nepilnamečio akivaizdoje, išskyrus atvejus, kai pats nepilnametis yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Jeigu šioje dalyje nurodytos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nepilnamečio akivaizdoje, apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras nedelsdami informuoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-2407-925/2025, konstatavo, kad teismo nutartimi Y. Y. (ieškovo tėvo) atžvilgiu buvo pritaikyta BPK 141 straipsnyje numatyta savarankiška specifinė laikino pobūdžio procesinė prievartos priemonė (atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą), kurios taikymo tvarka reglamentuota BPK 141 straipsnyje, o ne asmens laikinas sulaikymas. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė, kaip įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas, nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama kaip prejudicinė aplinkybė ir iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2022 m. birželio 6 d. ieškovo tėvo atžvilgiu buvo vykdomas ne sulaikymas ar suėmimas, o BPK 141 straipsnyje numatyta savarankiška procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad BPK 44 straipsnio 11 dalyje nustatytas procesinių prievartos priemonių sąrašas savaime nenustato absoliutaus draudimo šias priemones taikyti nepilnamečio akivaizdoje.

Be to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad asmens atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą savaime patenka į BPK 44 straipsnio 11 dalies taikymo sritį vien dėl to, jog ši priemonė yra procesinė prievartos priemonė. Pažymėtina, kad vien tai, kad atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą pagal savo teisinę prigimtį yra procesinė prievartos priemonė, savaime nereiškia, kad jai taikomi visi BPK 44 straipsnio 11 dalyje nustatyti reikalavimai. Priešinga išvada neatitiktų BPK 44 straipsnio 11 dalies turinio, kadangi šioje normoje įstatymų leidėjas aiškiai nurodė konkrečias procesines prievartos priemones, kurioms taikomas reikalavimas jų netaikyti (imtis priemonių, jog nebūtų taikomos) nepilnamečio vaiko akivaizdoje, t. y. asmens apžiūrą, kratą, asmens kratą, atvesdinimą, poėmį, taip pat laikiną sulaikymą ir suėmimą. Tuo tarpu BPK 141 straipsnyje reglamentuojamas atidavimas į ekspertizės įstaigą šioje normoje nėra nurodytas. Todėl nėra teisinio pagrindo BPK 44 straipsnio 11 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinti taip, kad jame nustatytas draudimas apimtų ir BPK 141 straipsnyje numatytą atidavimą į ekspertizės įstaigą. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplečiama aiškiai įstatyme apibrėžta šios normos taikymo sritis. Vien aplinkybė, kad atidavimas į ekspertizės įstaigą yra procesinė prievartos priemonė, nesudaro pagrindo jos sutapatinti su BPK 44 straipsnio 11 dalyje išvardytomis procesinėmis prievartos priemonėmis ir vien dėl to pripažinti jos taikymą nepilnamečio akivaizdoje neteisėtu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareigūnai galėjo pagrįstai tikėtis, jog tokiu metu namuose nebus nepilnamečių vaikų yra subjektyvi prielaida, kadangi pareigūnai privalo vadovautis deklaruotos gyvenamosios vietos duomenimis, pareiga elgtis rūpestingai ir turėjo žinoti, kad vaikas gali būti namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnai galėjo pagrįstai tikėtis, jog tokiu metu namuose nebus nepilnamečių vaikų padaryta atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir pareigūnų veiksmų atlikimo metu buvusią situaciją. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė vien subjektyviu spėjimu ar prielaida apie nepilnamečių vaikų nebuvimą gyvenamojoje vietoje. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino kitaip nei apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas rėmėsi prielaidomis, o ne faktais. Kita vertus, vien tai, kad pareigūnai galėjo žinoti apie deklaruotą nepilnamečio gyvenamąją vietą, savaime nereiškia, kad jiems buvo žinoma, jog vaikas konkrečiu metu faktiškai bus namuose, kadangi deklaruota gyvenamoji vieta patvirtina asmens gyvenamosios vietos faktą, tačiau nepatvirtina asmens buvimo joje konkrečiu laiku. Šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2022 m. birželio 6 d. (ieškovo tėvo atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą metu) ieškovui buvo (duomenys neskelbtini) metų, įprastai tokio amžiaus vaikai lanko (duomenys neskelbtini) klasę ir būna mokykloje. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai pareigūnų pareigą elgtis rūpestingai sutapatina su pareiga kiekvienu atveju preziumuoti nepilnamečio buvimą jo gyvenamojoje vietoje. Rūpestingumo pareiga nereiškia, kad pareigūnai privalo vadovautis vien hipotetine galimybe, jog nepilnametis gali būti namuose. Vertinant pareigūnų veiksmų pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į faktines aplinkybes, kuriomis veiksmai buvo atliekami, ką šiuo atveju įvertino ir pirmosios instancijos teismas, o ne į vien teorinę vaiko buvimo galimybę namuose. Kita vertus, apeliantas savo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog su ieškovo tėvu Y. Y. buvo bendrauta prie gyvenamosios vietos teritorijos vartų, pareigūnai į namų kiemą neužėjo, fizinė prievarta asmens atžvilgiu naudota nebuvo. Taigi, tokie pareigūnų veiksmai vykdomam baudžiamąja tvarka asmens atidavimui į sveikatos priežiūros įstaigą neturėjo sukelti neigiamų pasekmių ieškovui, kurio teisių ir teisėtų interesų pažeidimą civilinėje byloje įrodinėja iš esmės tas pats asmuo, kurio atžvilgiu ir buvo vykdoma procesinė priemonė. Juo labiau, kad ieškovo atstovas apie priimtą įsiteisėjusią teismo nutartį dėl jo atidavimo į ekspertinę įstaigą žinojo, todėl turėjo suprasti, jog ši teismo nutartis privalės būti anksčiau ar vėliau vykdoma (t. y. ieškovo atstovas negalės išvengti vykimo į ekspertinę įstaigą).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad jis realiai matė įvykį. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtos aplinkybės nekonstatavo, teismas sprendime tik citavo ieškovo argumentus (žr., teismo sprendimo 6 punktą). Kita vertus, svarbu akcentuoti, kad byloje nėra neįrodyta, jog ieškovas apskritai tiesiogiai matė pareigūnų atliekamus veiksmus, nes kaip nustatyta byloje, su ieškovo tėvu Y. Y. policijos pareigūnai bendravo prie gyvenamosios vietos teritorijos vartų, pareigūnai į kiemą neužėjo, fizinė prievarta naudota nebuvo. Pažymėtina, kad šių faktinių aplinkybių apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Todėl vien apelianto deklaratyvus teiginys, kad jis pats matė atvykusių pareigūnų veiksmus, byloje nesant tai patvirtinančių objektyvių duomenų, nepatvirtina nei neteisėtų pareigūnų veiksmų, nei jų sukelto neigiamo poveikio apeliantui. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų laikomasi apelianto pozicijos, kad BPK 44 straipsnio 11 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas taikytinas ir BPK 141 straipsnyje numatytam atidavimui į ekspertizės įstaigą, byloje nėra nustatyta esminė šios normos taikymo sąlyga – kad atitinkamus procesinius veiksmus pareigūnai atliko būtent nepilnamečio vaiko akivaizdoje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino neturtinės žalos įrodinėjimą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog neturtinė žala konstatuojama tuomet, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ilgai trunkantys, pasireiškiantys sunkiomis pasekmėmis. Neturtinę žalą darantys veiksmai gali būti įvertinti pinigais atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Todėl nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, turėtų būti vertinamos ne žmonių reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir kita, o patys padariniai, pasireiškiantys išgyvenimais, sukrėtimais ir kita, taip pat jų sukeltas sunkumo laipsnis bei galimi atsiliepimai (pasekmės) ateityje. Tam, kad būtų pripažinta neturtinė žala, neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kad neturtinė žala gali būti įrodinėjama tik medicininiais dokumentais. Teismas pagrįstai vertino, ar byloje pateikti duomenys patvirtina ne tik galimą ieškovo neigiamų emocinių išgyvenimų buvimą, bet ir būtent dėl nagrinėjamo įvykio patirtos neturtinės žalos faktą bei jos priežastinį ryšį su pareigūnų veiksmais. Net ir vertinant, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nebuvo informuota apie ieškovo tėvui pareigūnų taikomas poveikio priemones ieškovui būnant namuose, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo patirtą neturtinę žalą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pats valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos neinformavimo faktas būtų galėjęs sukelti ieškovui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ar kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus neigiamus padarinius. Kitaip tariant, apeliantas nepagrindė, kaip būtent institucijos neinformavimas galėjo paveikti jį ir kokią konkrečią neturtinę žalą dėl to nepilnametis vaikas patyrė. Todėl vien galimas informavimo pareigos pažeidimas negali būti tapatinamas su neturtinės žalos padarymu, o nesant duomenų apie tokio pažeidimo sukeltus neigiamus padarinius bei priežastinį ryšį su ieškovo nurodomais išgyvenimais, nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos fakto. Kartu akcentuotina, kad vien apelianto nurodomas įvykio pobūdis, deklaratyvūs teiginiai apie išgąstį, emocinį sukrėtimą ar mokymosi proceso nutrūkimą savaime nepatvirtina konkrečios neturtinės žalos padarymo. Taip pat vien kreipimosi į psichiatrą ar psichologą faktas, nenustačius jo tiesioginio ryšio su nagrinėjamu įvykiu, nėra pakankamas tokiai žalai konstatuoti. Todėl apelianto argumentas, kad neturtinė žala šiuo atveju turėjo būti konstatuota vien pagal įvykio pobūdį, yra nepagrįstas ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas neįrodė nei neturtinės žalos fakto, nei jos priežastinio ryšio su pareigūnų veiksmais.

Nors apeliantas nurodo, kad EŽTT taip pat pripažįsta, kad policijos pareigūnų atvykimas, tėvo išvežimas iš namų objektyviai sukelia nepilnamečiui vaikui psichologinį sukrėtimą, net jei nėra medicininių įrašų, tačiau nepateikia nei EŽTT bylos numerio nei kitų duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja tokia praktika. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo nurodyta EŽTT praktika. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ieškovo 2026 m. sausio 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti EŽTT sprendimai (Mubilanzila Mayeka ir Kaniki Mitunga vs Belgija, Scozzari ir Giunta vs Italija, X vs Latvija) savo faktinėmis aplinkybėmis neatitinka šio ieškinio faktinių aplinkybių, todėl jomis remtis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Nors apeliantas nurodo, kad EŽTT bylos nustato bendrą principą, jog valstybė privalo apsaugoti vaiką nuo trauminių situacijų, ypač kai jos kyla dėl valstybės institucijų veiksmų, o tai yra tiesiogiai taikomas principas. Tačiau su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti, nes EŽTT praktikoje suformuluoti bendrieji valstybės pozityviųjų pareigų principai nėra taikomi abstrakčiai, neatsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Vien tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti vaiko apsaugą nuo trauminių situacijų, savaime nereiškia, kad kiekviena situacija, kurią apeliantas subjektyviai vertina kaip trauminę, laikytina valstybės institucijų padarytu žmogaus teisių pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė konkrečių policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie pagal savo pobūdį ir pasekmes būtų prilygintini EŽTT praktikoje nagrinėtoms situacijoms. Todėl vien apelianto akcentuojama valstybės pareiga apsaugoti vaiką nuo trauminių situacijų nesudaro pagrindo remtis jo nurodyta EŽTT praktika nagrinėjamos bylos atveju.

Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nenustačius valstybės veiksmuose civilinės atsakomybės sąlygų, papildomai dėl ieškinio senaties taikymo atsakovės atstovo ((duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato) prašymu nepasisakoma. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai svarstė senaties klausimą ir neteisingai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Kaip jau minėta, tam, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: neteisėti pareigūnų veiksmai (neteisėtas neveikimas), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšys. Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymas. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nenustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, būtinos neturtinės žalos atlyginimui. Kartu pažymėtina, kad neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl atitinkamai apeliacinės instancijos teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisako, nes tai neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantas iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2026 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.