Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 12 d. apie 00.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sulaužęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užrakintų įėjimo durų staktos konstrukciją, ir tokiu būdu neteisėtai įsibrovęs į buto vidų, į miegantį nukentėjusįjį J. P. (J. P.) metė produktų maišelį, su jame buvusiais vaisiais ir daržovėmis, pataikė jam į veidą, švietė žibintuvėliu į veidą, reikalavo, kad nukentėjusysis J. P. atiduotų pinigus – 60 Eur, sakydamas jam „P., duok pinigų, 60 eurų, jei neduosi gausi „pyzdy“, būsi mėlynas“; nukentėjusiajam atsistojus iš lovos, bandant išeiti iš buto, sakydamas „niekur tu neisi, kol neduosi pinigų“, neleido jam išeiti, po ko, nukentėjusiajam susigrūmus, A. P., išsitraukęs dujų balionėlį, purškė dujomis nukentėjusiajam į veidą – kairę akį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusysis, grumdamasis, rankomis pastūmė A. P. į krūtinę, atstūmęs nuo savęs išbėgo iš buto, tokiu būdu A. P. panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino pagrobti svetimą – nukentėjusiajam J. P. priklausantį turtą – 60 eurų.

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, bei, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, švelninti paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėjas advokatas P. Ravluševičius prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą nutraukti, nurodydamas, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, požymius arba pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punktuose, ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje

Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nėra pagrindo išvadai, jog A. P. įsibrovė į nukentėjusiojo patalpas, nes nukentėjusiojo buto durys nebuvo rakinamos, A. P. gerai pažinojo nukentėjusįjį, todėl bet kada galėjo patekti į jo butą. Teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais, nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog A. P. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sulaužęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užrakintų įėjimo durų staktos konstrukciją, neteisėtai įsibrovė į buto vidų. Aplinkybę, jog nuteistasis, siekdamas patekti į buto vidų, sulaužė užrakintų buto durų staktos konstrukciją, patvirtina bylos duomenys. 2025 m. rugsėjo 12 d. įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, jog buto durų staktos konstrukcija pažeista, atšokusi metalo konstrukcija (t. 1, b. l. 41-47), tai patvirtinta ir prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos fotonuotraukos, iš kurių matyti durų staktos apgadinimai (t. 2, b. l. 44-46). Aplinkybę, jog A. P. neteisėtai įsibrovė į nukentėjusiojo butą sulaužęs užrakintų įėjimo durų staktos konstrukciją taip pat patvirtinta nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai. Nukentėjusysis J. P. (miręs 2026 m. kovo 11 d.), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, jog <...> įvykio metu buvo išlaužtos jo buto durys (t. 1, b. l. 84-87). Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. rugsėjo 12 d. apklaustas J. P. parodė, jog miegojo savo užrakintame bute. <...> po įvykio pamatė, jog durys buvo sugadintos. Durų staktos konstrukcija buvo pažeista, atšokusi metalo konstrukcija (t. 1, b. l. 57-58). Kaip matyti iš pranešimo apie įvykį, nukentėjusysis po įvykio, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė, jog naktį jo buto duris išlaužė du pažįstami (t. 1, b. l. 23). Garso įraše girdima, kad J. P., paklaustas kas atsitiko, sako, kad „Aj išlaužė duris, norėjo pinigus atimti“, toliau klausiamas operatorės nurodė, kad „Įsilaužė pažįstami, aš juos pažįstu“, į klausimą kokias duris išlaužė, nukentėjusysis atsakė, kad buto duris (t. 1, b. l. 49). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. U. parodė, jog <...> prieš įvykį pas nukentėjusįjį buvo užėjęs vieną, ar du kartus, po įvykio buvo užėjęs viena kartą. Žino, kad J. P. durų spyna išlaužta ir nesirakino, tai galima buvo bet kada užeiti. Jis buvo maždaug prieš du mėnesius (teisiamasis posėdis vyko 2026 m. kovo 17 d.) ir pastebėjo, kad durys nerakinamos, kas nori, tas gali užeiti (t. 3, b. l. 47). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja M. N. parodė, jog kaimyno buto durys visuomet buvo tokios, kad kas eitų, tas ir įeitų. Po to, kai nukentėjusiajam davė telefoną paskambinti policijai, tai durys atrodė kaip ir laužtos, kažkokia medinė dalis atšokusi (t. 3, b. l. 46-50). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. N. parodė, jog po įvykio ryte nukentėjusysis prašė telefono paskambinti policijai, nurodydamas, kad nakties metu jam išlaužė jo buto duris, kad į jo namus įsibrovė jam žinomas asmuo, kuris jį sumušė ir norėjo iš jo atimti pinigus. <...> einant koridoriumi, jis (J. P.) parodė duris, kurios buvo sulaužytos, matėsi išlaužtas metalinis strypas, kuris buvo išsikišęs (t. 1, b. l. 91). Taigi, priešingai, nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis pateko į nukentėjusiojo butą išlaužęs buto įėjimo durų staktos konstrukciją.

Aplinkybė, jog, kaip nurodo liudytojai ir matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiojo buto durys buvo senos, užraktų mechanizmai susidėvėję, ir gali būti lengvai sulaužomi, norint patekti į būstą, ar, netgi tuo atveju, jei durys aptariamo įvykio metu būtų neužrakintos (tokios aplinkybės byloje nenustatytos), nuteistajam nesuteikia teisės įeiti į nukentėjusiojo būstą be jo sutikimo ir tokia situacija pagrįstai pripažinta įsibrovimu į nukentėjusiojo butą. Be kita ko, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įsibrovimo į patalpą požymis konstatuojamas ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių, tačiau prieš patalpų savininko ar teisėto naudotojo valią (kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-274/2013, 2K-140-511/2018 ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti.

Be kita ko, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad įėjimo į J. P. butą duris jis jėga patraukė ir jos atsidarė. Taip pat nurodė, kad sulaužė įėjimo durų vyrį. Kai truktelėjo stipriai duris, matė, kaip nukentėjusysis atsimerkė (t. 2, b. l. 11-12). Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. P. sutiko, kad ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas supaprastinto proceso tvarka ir jam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, dėl savo poelgio gailisi, nukentėjusiajam turtinę žalą dėl sulaužytų durų bei jam padarytos moralinės žalos atlygino, jo atsiprašė, su nukentėjusiuoju susitaikė (t. 2, b. l. 17-18). Pareiškus galutinį įtarimą, kuriame nurodoma, jog A. P. <...> įsilaužė į butą, sulaužęs užrakintų įėjimo durų staktos konstrukciją <...>, nuteistasis apklausiamas papildomai nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai (t. 2, b. l. 30-31).

Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis nakties metu (apie 00.30 val.), neteisėtai pateko į svetimą butą, t. y. įsibrovė į gyvenamąją patalpą ir, panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam priklausančius 60 Eur. Taigi, priešingai, nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, nuteistojo veiksmai apylinkės teismo teisingai įvertinti kaip įsibrovimas į gyvenamąją patalpą.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog avokadų ir kitų daržovių metimas į nukentėjusiojo pusę negali būti laikomas smurtu, kilęs konfliktas įvyko patalpos viduje, kas nėra tiesiogiai siejama su pinigų reikalavimu, tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Nors nuteistasis, mesdamas į nukentėjusįjį maišelį su jame buvusiais vaisiais (tame tarpe – avokadais) ir daržovėmis, neatskleidė savo tikrųjų ketinimų, tačiau, mesdamas maišelį, pataikė nukentėjusiajam į veidą, po ko iš karto taip pat į veidą švietė jam žibintuvėliu, reikalaudamas duoti 60 Eur, o ir vėlesni nuteistojo veiksmai rodo, jog vienintelis nuteistojo atėjimo į nukentėjusiojo butą tikslas buvo paimti iš pastarojo pinigus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog A. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ne tik dėl to, jog jis metė maišelį su jame buvusiais vaisiais ir daržovėmis, tačiau ir dėl to, kad, šviesdamas žibintuvėliu nukentėjusiajam į veidą, reikalavo, kad nukentėjusysis J. P. atiduotų pinigus – 60 Eur, sakydamas jam „P., duok pinigų, 60 eurų, jei neduosi gausi „pyzdy“, būsi mėlynas“, nukentėjusiajam atsistojus iš lovos, bandant išeiti iš buto, sakydamas „niekur tu neisi, kol neduosi pinigų“, neleido jam išeiti, po ko, nukentėjusiajam su nuteistuoju susigrūmus, pastarasis, išsitraukęs dujų balionėlį, purškė dujas nukentėjusiajam į veidą – kairę akį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo J. P. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei liudytojo S. U. parodymai. Nukentėjusysis J. P. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog jam miegant, apie 00.30 val., pajuto skausmą kairės akies srityje. Jam atsimerkus, į jį švietė kažkas žibintuvėliu ir sakė ,,P. duok pinigų“, ir, kad, jeigu neduosi pinigų (80 eurų) gausi ,,pyzdy“. Iš balso atpažino, kad tai yra jo pažįstamas asmuo A. (A.) (pravardė P.). Vėliau pamatė, kad tai tikrai jis. Jis atsistojo iš lovos, užsidėjo kelnes, ir pradėjo eit į jį. A. paklausė kur eina, jis jam atsakė, kad tiesiai ir užšoko ant jo. A. išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė vieną kartą jam į kairę akį. Tuomet jį pastūmė abejomis rankomis į krūtinę ir išbėgo į laiptinę. Ta akimi, į kurią A. papurškė dujų, nematė 15 minučių (t. 1, b. l. 84). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. U. parodė, jog nukentėjusysis po konflikto jam pasakojo, kad A. P. dujų balionėliu purškė jam į veidą, bet tiksliai nežino, kur purškė, purškė (t. 3, b. l. 46-47).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei liudytoja M. N., nei S. U. nepatvirtino, kad nukentėjusysis dažnai skolindavosi pinigus. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. U. parodė, jog apie konfliktą sužinojo iš kaltinamojo, kad kaltinamasis atėjo pas J. P. prašyti skolos ir įvyko konfliktas (t. 3, b. l. 46-50), t. y. liudytojas davė parodymus apie aplinkybes, kurias jam nurodė A. P., tačiau, atsakinėdamas į prokuroro klausimus, liudytojas parodė, jog nukentėjusysis J. P. nesakė, kad jis skolingas kaltinamajam, o ir kaltinamasis nieko nesakė, kad jam kas skolingas, apie pinigus nesakė (t. 3, b. l. 46-50). Teismo posėdyje apklausiama liudytoja M. N. taip pat parodė, jog nukentėjusysis neprašė iš jos pinigų, taip pat neprašė paskolinti (t. 3, b. l. 46-50).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y., kad A. P. į nukentėjusiojo butą pateko neteisėtai, naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą bei grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam J. P. priklausantį turtą – 60 Eur, todėl nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdi atgaila arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-P-42-976/2025 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis apklausų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pripažįsta kaltę dėl jam pareikšto įtarimo ir nuoširdžiai gailisi (t. 1, b. l. 11-12, 17, 30), taip pat ir kaltinamajame akte prokuroras nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra galimybė baudžiamąją bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nes A. P. pripažįsta kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos bei sutinka, jog baudžiamoji byla būtų nagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (t. 2, b. l. 141). Tačiau teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu A. P. nurodė kitokias aplinkybes, nei ikiteisminio tyrimo metu, bei nepripažino esminių kaltinime nurodytų aplinkybių, t. y. neigė, jog reikalavo pinigų, taip pat neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį ir išlaužęs nukentėjusiojo buto duris (t. 3, b. l. 26-27). Taigi, kaip matyti iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme, jis nepripažino aplinkybių, kurios skundžiamu nuosprendžiu yra nustatytos, tokiu būdu nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog atlygino nukentėjusiajam žalą, pastarasis neturi jokių pretenzijų dėl žalos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu sutinka. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakomybę lengvina aplinkybė, jei kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Šias nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtinta ir nukentėjusiojo J. P. parodymai. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis parodė, jog A. P. jam sumokėjo 130 Eur ir jis jokių pretenzijų A. P. neturi (t. 1, b. l. 85). Taip pat iš įrašo pranešime apie teisę pareikšti civilinį ieškinį, nukentėjusysis J. P. nurodė, jog jis atsisako teikti civilinį ieškinį, nes žala jam atlyginta (t. 2, b. l. 88). Taigi, nagrinėjamu atveju pripažintina nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pripažinus nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nuteistajam paskirta bausmė turi būti mažinama. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, švelninti paskirtą bausmę pagrindo nėra. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-251-1214/2024 ir kt.). Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y., į tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, anksčiau teistas 13 kartų, taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei ir smurtinius nusikaltimus, 3 kartus už nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 180 straipsnyje padarymą (t. 2, b. l. 48-63). Taigi šios aplinkybės rodo, kad nepaisant anksčiau paskirtų bausmių, nuteistojo elgesys nesikeičia, priešingai – jis ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą, dėl anksčiau padarytų nusikaltimų nuteistasis jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, teismų paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės nesulaikė nuo naujo nusikaltimo padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Nusikalstamą veiką nuteistasis padarė praėjus vos 4 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę (t. 2, b. l. 48-63), be to, eilę kartų baustas ir administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, svetimo turto pasisavinimą, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 84-93). Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnė bausmė nagrinėjamu atveju nebūtų nepakankama tam, kad padarytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir užtikrintų bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniu daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bei asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismo nustatytas 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo terminas yra mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, artimas straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimaliam terminui. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę švelninančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau tokia apylinkės teismo išvada, kolegijos vertinimu, esmingai nelėmė teismo sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio nustatymo. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog yra viena nuteistojo atsakomybę švelninanti aplinkybė, visgi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, jog trumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą nėra pagrindo, kadangi vien tik minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas savaime nerodo tokio asmens mažesnio pavojingumo ir pagrindo švelninti bausmę, nes asmens padaryto nusikaltimo pavojingumas lieka toks pats. Toks bausmės dydžio paskyrimas nuteistajam nagrinėjamu atveju atitinka net ir bausmės skyrimo taisykles, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad A. P. paskirta bausmė yra neteisinga, per griežta ir turėtų būti švelninama. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, vienu trečdaliu sumažinti paskirtą bausmę, tačiau tam nėra jokio pagrindo. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuteistajam skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu, jei baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama nei pagreitinto proceso tvarka, nei buvo baigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Kaip minėta, kaltinamajame akte prokuroras nurodė, jog baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, tačiau pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjamą, A. P. nepripažinus esminių kaltinime nurodytų aplinkybių ir tiek nuteistojo gynėjui, tiek prokurorui nesutinkant dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimu sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnio 1 dalis), baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tiriant visus įrodymus, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažinti nuteistajam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Vilniaus apygardos teismui 2026 m. birželio 3 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą dėl 352,08 Eur išieškojimo iš nuteistojo A. P. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pažymėtina, kad teisė į gynybą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamoje praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Būtent šios normos pagrindu nuteistajam buvo paskirtas gynėjas, nepriklausomai nuo jo valios. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, taip pat į tai, jog nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat į tai, kad jis nedirba, duomenų apie nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą nėra, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. P. (A. P.) ir jo gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.