Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2S-1878-603/2026 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04014-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1.; 3.3.2.5. VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Roslitauto“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roslitauto“ ieškinį atsakovui Tadžikistano piliečiui I. N. dėl žalos priteisimo. Teismasn u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Roslitauto“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Tadžikistano piliečio I. N. 5 645,73 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad šią žalą sudaro 2 099,99 Eur ieškovės teisinės pagalbos išlaidos ginče su atsakovu, kuris baigėsi 2025 m. gegužės 23 d. darbo sutarties nutraukimo susitarimu abipusiu sutarimu (advokato pagalba rengiant dokumentus, dalyvaujant derybose, koordinuojantis su tarpininku Nyderlandų profesinės sąjungos FNV), 83,52 Eur už atsakovo nukrypimą nuo maršruto, atsakovui dirbant tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose, 530,80 Eur ieškovės nuostoliai dėl atsakovo nukrypimo nuo maršruto, 1 500 Eur ieškovės sumokėta bauda dėl pavėluoto krovinio pristatymo, 378,42 Eur baudos už atsakovo padarytus kelių eismo pažeidimus atsakovui atliekant darbo funkcijas bei 1 050 Eur ieškovės nuostoliai dėl atsakovo 2024 m. lapkričio 26 d. padaryto eismo įvykio. Ieškovė nurodė, kad atsakovas deklaruoja savo gyvenamąją vietą Vilniaus rajone. Ieškovės ieškinys buvo priimtas teismo 2025 m. lapkričio 4 d. rezoliucija.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėVilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Roslitauto“ ieškinį atsakovui Tadžikistano piliečiui I. N. dėl žalos priteisimo nutraukė.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 215 straipsnio 3 dalyje esant įtvirtintai nuostatai, jog tuo atveju, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, teismas turi pareigą nustatyti darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Pažymėjo, kad šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais; tuo atveju, jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Nurodė, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog duomenys apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose yra tik viena iš aplinkybių sprendžiant, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018). Taip pat nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti; šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Teismas nustatė, kad ieškovės į bylą pateiktoje ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Tadžikistane. Pažymėjo, kad atsakovas 2026 m. vasario 20 d. teismo posėdyje nurodė faktiškai gyvenantis Tadžikistane, o į klausimą apie deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, nurodė tikriausiai esantis deklaruotas ten, kur įregistruota bendrovė (bazės adresas), taip pat nurodė, kad ten laiko neleidžia, tik grįžta persirengti, o yra priregistruotas Lietuvoje dėl galimybės Lietuvoje dirbti, tačiau gyvenantis Tadžikistane. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas naudojasi telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), teismo posėdžiuose dalyvavo nuotoliniu būdu iš užsienio valstybių (ne iš Lietuvos), Lietuvoje turto neturi. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovas yra susijęs darbo santykiais su Lietuvoje registruota bendrove, nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovo socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje. Teismas sprendė, kad ieškinio pateikimo metu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje, o atsakovas ir šiuo metu nėra integravęsis Lietuvoje, nėra Lietuvoje įsikūręs, neturi ir tęstinio, nuolatinio siekio Lietuvoje sukurti savo interesų centrą. Todėl padarė išvadą, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir bylą nutraukė kaip nenagrinėtą teisme civilinio proceso tvarka. Sprendė nutarčiai įsiteisėjus ieškovei grąžinti 127 Eur žyminį mokestį.III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentaiIeškovė UAB „Roslitauto“ pateiktu atskiruoju skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:10.1. gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje;10.2. atsakovas patvirtino, jog dirba UAB ,,Pukeno“ (juridinio asmens kodas – (duomenys neskelbtini) ; buveinės adresas: duomenys neskelbtini) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kad jis Tadžikistane nėra buvęs pusantrų metų. Aplinkybė, jog atsakovas, dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, teismo posėdžiuose dalyvavo nuotoliniu būdu iš užsienio valstybių (ne iš Lietuvos), nesuteikia pagrindo teigti, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, juolab kad atsakovas teismo posėdžio metu (2026-03-12) patvirtino, jog grįžęs būna Lietuvoje ir pusantrų metų nėra buvęs Tadžikistane. Tai, kad atsakovas teismo posėdžių metu dėl kalbinių ypatumų negalėjo nurodyti konkrečios gyvenamosios vietos Lietuvoje, nesuteikia pagrindo teigti, kad atsakovas negyvena Lietuvoje. Atsakovo gyvenamosios vietos Tadžikistane turėjimas savaime nėra pakankamas spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje ir vien šiuo pagrindu (gyvenamosios vietos Tadžikistane turėjimu) konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą. Atsakovas, neturėdamas gyvenamosios vietos Lietuvoje, negalėtų tęsti darbinių santykių ir dirbti nurodytoje įmonėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame iš esmės nurodė nesutikimo su ieškinio reikalavimais argumentus. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnio 2,3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutraukė bylą pagal ieškovės ieškinį dėl žalos, kilusios iš darbo teisinių santykių, priteisimo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams ir dėl to nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, laikydamas, jog Lietuvos Respublika nėra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybiųByloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu (duomenys neskelbtini) sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo (duomenys neskelbtini) d. buvo priimtas dirbti pas ieškovę tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo santykiai nutraukti. Atsakovas yra Tadžikistano pilietis; darbo sutartyje nurodė, kad jo gyvenamoji vieta –Tadžikistanas, (duomenys neskelbtini). Darbuotojas deklaravo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) su prašymu išnagrinėti ginčą dėl teisės, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo patirtą žalą vykdant darbo funkcijas. DGK 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-19704/2025 ir Nr. APS-132-22631/2025 be kita ko nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą atsakovui kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai.Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartimi ieškinys atsisakytas priimti, išaiškinant ieškovei teisę kreiptis į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą, konstatavęs, kad ginčas neteismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.Ieškovė (apeliantė), ginčydama minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, kelia klausimus dėl: pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčas nėra teismingas Lietuvos teismų jurisdikcijai (ne)pagrįstumo; dėl atsakovo gyvenamosios ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Taigi, šie klausimai apibrėžia apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.Dėl kilusio ginčo teismingumui taikytino teisinio reglamentavimo ir teismų praktikosLietuvos Respublikos teismų kompetencija nagrinėjant darbo ginčus dėl teisės apibrėžta DK 215 straipsnyje. Pagal DK 215 straipsnio 1 dalį, darbo ginčus nagrinėjantys organai šio kodekso nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Vadovaujantis CPK 215 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022, ir 2023 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-823/2023, išaiškinta, kad tais atvejais, kai darbo ginčui dėl teisės su tarptautiniu elementu taikoma privaloma įstatyme nustatyta išankstinė tokių ginčų sprendimo ne teisme tvarka darbo ginčus nagrinėjančiame organe – darbo ginčų komisijoje, tokio ginčo tarptautinės jurisdikcijos klausimas sprendžiamas tik remiantis DK 215 straipsnio 1 dalimi darbo ginčų komisijoje pagal kreipimosi į ją metu buvusias aplinkybes, o tokio darbo ginčo šaliai kreipusis į Lietuvos teismą po darbo ginčų komisijos sprendimo, teismas, spręsdamas ieškinio priimtinumo klausimą, tarptautinės jurisdikcijos klausimo pakartotinai (iš naujo) nesprendžia. Šis aiškinimas netaikytinas tais atvejais, kai darbo ginčą dėl teisės darbuotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, atžvilgiu inicijuoja darbdavys, kadangi tokiais atvejais taikytina specialioji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje.Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. Kartu pažymėtina, kad DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).Nagrinėjamu atveju darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvoje inicijavo darbdavė, todėl, pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką taikytina specialioji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje.Dėl atsakovo gyvenamosios / nuolatinės gyvenamosios vietos ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bylos tarptautinės jurisdikcijos (ne)pagrįstumoAtsižvelgiant į paminėtą kasacinio teismo išaiškinimą, spręstina, kad, nagrinėjamu atveju, kai darbdavė inicijuoja darbo ginčą dėl teisės, siekiant tinkamai išspręsti ginčo teismingumo klausimą, privalu nustatyti, kur yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ir, ar šalys kilus ginčui susitarė ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka Lietuvoje.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, jog kilus ginčui, šalys susitarė ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose pagal DK įtvirtintas teisės normas. Pagal kasacinio teismo praktiką, toks susitarimas turi būti sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo.Taigi, įvertinus tai, teismingumo klausimas sprendžiamas vertinant ar pagal nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą galima laikyti, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.Ieškovė teigia, jog nepagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatuota atsakovą neturint gyvenamosios vietos Lietuvoje, o šią išvadą paneigia bylos duomenys: atsakovas dirba Lietuvos įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju, grįžęs būna Lietuvoje, Tadžikistane nėra buvęs pusantrų metų, turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, o pagal teisinį reglamentavimą, neturėdamas gyvenamosios vietos Lietuvoje, negalėtų tęsti darbinių santykių ir dirbti nurodytoje įmonėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškovės vertinimu, šiuos atsakovo gyvenamosios vietos aspektus pirmosios instancijos teismas vertino neteisingai, todėl nepagrįstai laikė, jog ginčas nėra teismingas Lietuvos jurisdikcijai.CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal to paties straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis).Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016, 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-403/2022).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens gyvenamoji vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta – tai skirtingos sąvokos. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 2.17 straipsnyje. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (nurodyto straipsnio 1 dalis). Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (2 dalis). Tuo tarpu nuolatinė gyvenamoji vieta identifikuojama pagal CK 2.12 straipsnyje nustatytus kriterijus ir tik tuo atveju, jei pagal šiuos kriterijus nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 3 dalis). Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-403/2022).Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).Įvertinus teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, laikytina, jog aplinkybės, kad atsakovas yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas aukščiau paminėtas reikalavimas darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje, jog atsakovas dirbo pas ieškovę ir šiuo metu dirba pas Lietuvoje registruotą juridinį asmenį, taip pat yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), yra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje.Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o remiantis bylos duomenimis, labiau tikėtina, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Tadžikistane. Visų pirma, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas turi pagrindinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, ar kad Lietuvoje, jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, jis daugiausiai gyvena, juolab kad pats atsakovas nurodė, kad ten, kur deklaruotas Lietuvoje, laiko neleidžia, tik grįžta persirengti. Antra, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas laiko Lietuvos valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo centru. Kaip matyti iš byloje pateiktos darbo sutarties, atsakovo adresas nurodytas Tadžikistane, ir nors atsakovas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau, tikėtina, kad gyvenamosios vietos deklaravimas buvo atliktas dėl būtinumo, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei čia dirbti. Ieškovo nurodoma aplinkybė, jog atsakovas pusantrų metų nėra buvęs Tadžikistane, taip pat visų faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovo vienintelė ar pagrindinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, juolab kad atsakovas dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, dėl to didelę dalį savo darbo laiko praleidžia komandiruotėse ne Lietuvoje. Taigi, minėti duomenys nesudaro pagrindo laikyti, jog atsakovas Lietuvoje turi vienintelę ar pagrindinę gyvenamąją vietą, kurioje daugiausia gyvena. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas su Lietuvos Respublika būtų susijęs kitais ryšiais, pvz. šeimos, turėtų turto Lietuvoje ir pan. Remiantis paminėtu, įvertinus aptartą atsakovo integravimosi Lietuvos Respublikoje laipsnį, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas ketina Lietuvos Respublikoje įsikurti, pasilikti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Taigi, nors atsakovo darbo santykių Lietuvos Respublikoje turėjimo faktas leidžia konstatuoti atsakovą turint gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau savaime nepagrindžia ir nepaneigia aukščiau nurodytų argumentų dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovo esamas socialinių ir ekonominių interesų centras yra labiau susijęs su Tadžikistanu, nei su Lietuvos Respublika, taigi, pagrįstai laikyta, jog sprendžiant dėl ieškinio teismingumo byla nepriskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (DK 215 straipsnio 3 dalis). CPK 782 straipsnyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams; jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pasisakyta, kad teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022).Atsižvelgiant į CPK 782 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes, ir šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės teisingai nustatė, jog byla neteisminga Lietuvos teismams, tačiau netinkamai taikė bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes ir nepagrįstai CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bylą nutraukė. Nagrinėjamu atveju, jurisdikcijos neturėjimą identifikavus po civilinės bylos iškėlimo, ieškinys turėjo būti paliekamas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 782 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytą, ginčijamos teismo nutarties rezoliucinės dalies pirma pastraipa patikslintina, ją formuluojant taip: „ieškovės UAB „Roslitauto“ ieškinį atsakovui Tadžikistano piliečiui I. N. dėl žalos priteisimo palikti nenagrinėtą“. Dėl procesinės bylos baigtiesApibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymą, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismingumo nustatymą ir iš esmės priėmė teisiškai pagrįstą nutartį. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos nutartį palieka iš esmės nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Tačiau, kaip minėta, teismas netinkamai taikė bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes ir nepagrįstai CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bylą nutraukė, nes nagrinėjamu atveju, jurisdikcijos neturėjimą identifikavus po civilinės bylos iškėlimo, ieškinys turėjo būti paliekamas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 782 straipsnio pagrindu. Taigi, kaip minėta, ginčijama teismo nutartis patikslintina, pakeičiant jos rezoliucinės dalies pastraipą ir nurodant, jog ieškinys paliekamas nenagrinėtas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,n u t a r i a :atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jos rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip: „ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roslitauto“ ieškinį atsakovui I. N. dėl žalos priteisimo dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.“ Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teisėja Loreta Bujokaitė