Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. M. gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir E. J. M. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, E. J. M. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 21 d. 19.15 val. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. 12.07 val. (dvi dienos), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmei atlikti dienos.

E. J. M. paskirtą kardomąją priemonę — rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę — panaikinti.

Skundžiamu nuosprendžiu T. J., kuris apeliacinio skundo nepadavė ir dėl kurio apeliacinis skundas nepaduotas, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos E. Č. atsakomybėn, nustatant 2 (dviejų) metų laidavimo terminą be užstato. Baudžiamoji byla T. J. nutraukta. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, T. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusių asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Be to, skundžiamu nuosprendžiu A. V. Š., kuris apeliacinio skundo nepadavė ir dėl kurio apeliacinis skundas nepaduotas, pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5 ir 6 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, A. V. Š. įpareigojant: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, o netekus daro registruotis užimtumo tarnyboje, arba mokytis; per 1 (vienerius) metus nuo bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo pradžios baigti elgesio pataisos programą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

E. J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. V. Š., siekdami pasipelnyti, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. neteisėtai laikė didelį kiekį, tai yra ne mažiau kaip 73,646 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC), kurios dalį, t. y. didelį kiekį – ne mažiau kaip 67,527 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC), kartu su A. V. Š., bendru sutarimu, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2024 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpiu nuo apie 17 val. iki 19.50 val. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame jo (t. y. E. J. M.) nurodymu A. V. Š. sufasavo minėtą psichotropinę medžiagą į plastikinius užspaudžiamus maišelius mažesniais kiekiais platinimui, ir kurią 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 19.50 val. kratos minėtame bute metu jis (t. y. E. J. M.) savanoriškai pateikė policijos pareigūnams, o kitą dalį, t. y. 0,653 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, automobiliu „BMW“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai nugabeno prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 18.20 val. tiesiogiai parduodamas už apie 40 Eur išplatino T. J., o likusią dalį, t. y. 5,466 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC) jis (t. y. E. J. M.) neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė automobilyje „Škoda Fabia“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 22.30 val., kurią kratos metu E. J. M. savanoriškai pateikė policijos pareigūnams.

Be to, E. J. M. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip iki 2024 m. rugpjūčio 21 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, savo naudojamame automobilyje „BMW“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė 0,683 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC) iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 19.20 val., kurią atliktos kratos minėtame automobilyje metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, taip pat neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip 2024 m. rugpjūčio 21 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 0,191 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC) ir 1,450 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 23.29 val., kurias minėtame bute atliktos kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. J. M. gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikto nuteistojo E. J. M. gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių, savo ginamojo kaltės ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių rūšies ir dydžio, taip pat galutinės subendrintos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau apeliaciniu skundu prašo atidėti jos ginamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kartu nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pasisakys dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atitinkamai numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, galimybės atidėti nuteistajam E. J. M. laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatymo

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo E. J. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pasak apeliantės, nuteistasis E. J. M. nuoširdžiai pripažino savo kaltę ne tik dėl padaryto nusikaltimo, bet iš esmės ir dėl bendrininkavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės skundo teiginiai yra nepagrįsti.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra taikomas, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Teismų praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-697/2017).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. M. bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įvertino ir tai, kad dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. J. M. siekė padėti pusbroliui išvengti atsakomybės, vengė duoti parodymus apie bendrininkavimą, parodymus pakeitė tik teisme, ištyrus visus įrodymus ir bendrininkui pripažinus savo kaltę, todėl nėra pagrindo išvadai apie jo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. J. M., duodamas parodymus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo nuoseklus kaltinimo dalyje dėl bendrininkavimo ir savo parodymus keitė arba vengė juos duoti. Antai, 2024 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu įtariamuoju apklaustas E. J. M. parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, narkotines medžiagas įgijo vienas, o ne kartu su krikšto sūnumi A. V. Š., krikšto sūnaus tik 2024 m. rugpjūčio 21 d. buvo paprašęs, kad pastarasis sufasuotų „kristalus“, kuriuos jis (t. y. E. J. M.) planavo parduoti (3 t., b. l. 151-158). Papildomos apklausos metu 2025 m. kovo 12 d. įtariamuoju apklaustas E. J. M. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, šiuo metu neprisimena, ar jis fasavo „kristalus“ ir kur bei kada tai darė, taip pat negali pasakyti, kur minėtus „kristalus“ laikė; neprisimena, ar prašė krikšto sūnaus sufasuoti „kristalus“ (3 t., b. l. 162-166). Apklausiamas teisme kaltinamasis E. J. M. 2025 m. rugsėjo 25 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai, visgi duodamas parodymus apie kartu su A. V. Š. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, nurodė, kad pastarasis nepakavo psichotropinių medžiagų, o į teisėjos klausimą „kaip iš tikrųjų buvo?“, jis atsakė klausimu „Galima toliau neatsakinėti?“ (5 t., b. l. 3-18). 2025 m. spalio 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu E. J. M. nurodė, jog negali pilnai pasakyti, ar pilnai pripažįsta kaltę dėl epizodo, kuriame yra kaltinamas veikęs kartu su A. V. Š., reikia pasitarti su gynėju, o po pertraukos, pasitaręs su gynėju, E. J. M. parodė, kad jis dėl savo veiksmų kaltę pripažįsta, o dėl to, kad yra kaltinamas narkotikų platinimu su A. V. Š., nieko negali pasakyti (5 t., b. l. 27-33). Kaltinamajam A. V. Š. savo kaltę pripažinus tik 2025 m. lapkričio 3 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, savo poziciją pakeitė ir kaltinamasis E. J. M., kuris šio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad išeidamas iš namų pasakė A. V. Š. sufasuoti psichotropines medžiagas (5 t., b. l. 36-43).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo E. J. M. parodymų dinamika leidžia daryti išvadą, kad jo pozicija nebuvo nuosekli ir nuoširdi, o galutinė pozicija, kuri taip pat negali būti laikoma kaltininko prisipažinimu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, buvo nulemta byloje surinktų įrodymų. Minėtų nuteistojo parodymų analizė paneigia apeliacinio skundo teiginius, kuriais nurodoma, kad nuteistasis E. J. M. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklus ir pripažino savo kaltę ne tik dėl padaryto nusikaltimo, bet iš esmės ir dėl bendrininkavimo. Taigi, nors verčiamas byloje surinktų įrodymų, nuteistasis E. J. M. paskutinio teisiamojo posėdžio metu prisipažino bendrininkavęs su A. V. Š., visgi iki tol proceso metu nuteistasis neigė bendrininko dalyvavimą nusikaltimo padaryme arba vengė duoti parodymus, siekdamas padėti išvengti bendrininkui baudžiamosios atsakomybės, t. y. nebuvo visiško ir savanoriško nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir tokia nuteistojo pozicija neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo kriterijų, suformuluotų anksčiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad bendrininkavimo fakto neigimas teismų praktikoje vertinamas kaip eliminuojantis galimybę nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-489/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-71-626/2026, 1A-168-478/2024 ir kt.).

Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nuteistasis po nusikalstamos veikos padarymo neketino slėpti savo veiksmų, netrukdė ikiteisminiam tyrimui, nesiekė paveikti liudytojų ar išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kratos metu savanoriškai atidavė ieškomus daiktus, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nėra nustatytas vienas iš būtinų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspektas – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką. Bendrame apeliacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo nustatyta ir užkardyta teisėsaugos pareigūnų iniciatyva, o savanoriškas daiktų atidavimas kratos metu nepaneigia aplinkybės, kad teisėsaugos institucijoms jau buvo žinoma apie galimai daromą nusikalstamą veiką ir buvo atliekami procesiniai veiksmai jai atskleisti. Todėl tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip esmingai palengvinę nusikalstamos veikos išaiškinimą.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, nenustatė nuteistojo E. J. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pašalinimo

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo E. J. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Apeliantė nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai nustatytas dviejų asmenų bendrininkavimas, tačiau, jos teigimu, teismas gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokie nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo vaidmens didesnį pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. J. M. ir A. V. Š. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami kaip bendravykdytojai, o tai atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos bendrininkų grupės požymius. Pažymėtina, kad tiek E. J. M., tiek A. V. Š., siekdami pasipelnyti, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos, kurią E. J. M. nurodymu A. V. Š. sufasavo mažesniais kiekiais platinimui ir kurios dalį pats E. J. M. išplatino. Vertinant nuteistojo E. J. M. vaidmenį, akivaizdu, kad jis ne tik inicijavo neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga (pats nurodė ir ją įgijęs), bet ir koordinavo bendrininko veiksmus, davė nurodymus dėl medžiagos fasavimo bei pats tiesiogiai ją išplatino. Tokie veiksmai leidžia konstatuoti ne formalų, o esminį jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme ir tuo pačiu didesnį nuteistojo E. J. M. pavojingumą. Taigi, darytina išvada, kad nuteistojo E. J. M., kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdis ir laipsnis esminis, jo indėlis į bendros nusikalstamos veikos padarymą buvo itin reikšmingas, jis aktyviai realizavo BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, atliko didžiąją dalį bendrininkams inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų ir todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos), baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Apeliantės teigimu, vertinant nuteistojo E. J. M. vaidmenį šiame nusikaltime, yra svarbu tai, kad visi nuteistojo E. J. M. veiksmai realizuojant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą atlikti 2024 m. rugpjūčio 21 d. vakare (kalba eina tik apie vieną dieną); užkluptas darantis nusikaltimą nuteistasis savanoriškai pateikė policijos pareigūnams disponuojamas psichotropines medžiagas tiek automobilyje, tiek bute. Apeliantė teigia, kad pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, jog nors nuteistajam E. J. M. inkriminuotas sunkus nusikaltimas, bet išplatintas nedidelis kiekis, didžiulė žala nepadaryta, be to, nėra nustatyta, koks kiekis buvo skirtas asmeniniam naudojimui, nusikaltimas užkardytas tą pačią dieną.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymi, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, jog nuteistasis E. J. M. išplatino nedidelį psichotropinės medžiagos kiekį ir kad nagrinėjamu atveju didžiulė žala nepadaryta.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. J. M. 2024 m. rugpjūčio 21 d. apie 18.20 val. pardavė T. J. 0,653 g psichotropinės medžiagos – 3 chlormetkatinono (3-CMC). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme specialistas Tomas Sadauskas paaiškino, kad ši psichotropinė medžiaga priskiriama katinono bioizosterinių darinių grupei, nes tai yra 2-amino-1-fenil-propanonas su pakaitais – vienas pakaitas yra chloro grupės ir metil grupės. Vadovaujantis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, 120 punktu, nedidelis šios psichotropinės medžiagos kiekis neviršija 0,2 g, o didelis kiekis viršija 20 g, labai didelis kiekis viršija 100 g. Taigi, apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad psichotropinės medžiagos, kurią išplatino nuteistasis E. J. M., kiekis yra nedidelis, nes akivaizdu, kad jo išplatintas šios medžiagos kiekis (t. y. 0,653 g) kelis kartus viršija maksimalią ribą iki kurios šios medžiagos kiekis laikomas nedideliu.

Nuteistojo E. J. M. vaidmens ir jo veiksmų pavojingumo nemažina ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju esą nebuvo padaryta didelė žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pavojingumas siejamas ne vien su konkrečiu faktiškai realizuotos medžiagos kiekiu ar tiesioginių neigiamų padarinių nustatymu konkrečiam asmeniui, bet pirmiausia su pačia neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, kuri kelia didelę grėsmę visuomenės sveikatai ir saugumui. Psichotropinių medžiagų platinimas sudaro prielaidas šių medžiagų vartojimo plitimui, priklausomybės formavimuisi, daro neigiamą poveikį asmenų fizinei ir psichinei sveikatai, skatina kitų nusikalstamų veikų darymą bei didina bendrą kriminogeninę situaciją visuomenėje. Todėl vien tai, kad konkrečiu atveju nebuvo nustatytas didelis išplatintos medžiagos kiekis ar nenustatyti konkretūs neigiami padariniai atskiram asmeniui, nesumažina padarytos veikos pavojingumo pobūdžio. Byloje nustatyta, kad nuteistieji psichotropinę medžiagą laikė siekdami pasipelnyti, turėdami tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, o disponuotos medžiagos nuteistojo E. J. M. nurodymu buvo paruoštos realizavimui mažesnėmis dozėmis. Tai rodo kryptingą nusikalstamos veikos pobūdį ir orientaciją į neteisėtos apyvartos tęstinumą, todėl apeliantės akcentuojamas faktiškai išplatintos medžiagos kiekis negali būti laikomas esmine aplinkybe, mažinančia veikos pavojingumą ar nuteistojo kaltės laipsnį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, siekia apsaugoti vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – visuomenės sveikatą. Todėl tokio pobūdžio nusikalstamos veikos savaime laikytinos itin pavojingomis, o jų daroma žala pasireiškia ne tik individualiais padariniais konkretiems asmenims, bet ir ilgalaikiu neigiamu poveikiu visai visuomenei. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nusikalstamos veikos pavojingumo ir nuteistojo E. J. M. itin ryškaus vaidmens darant šią nusikalstamą veiką.

Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad nuteistojo E. J. M. veiksmai vertintini kaip mažiau pavojingi vien dėl to, jog nusikalstama veika esą buvo padaryta per vieną dieną ir tą pačią dieną buvo užkardyta. Antai, pats nuteistasis E. J. M. parodė, kad psichotropinę medžiagą jis buvo įgijęs anksčiau, įgijo tiek siekdamas pasipelnyti, tiek asmeniniam vartojimui, būtent jo nurodymu didžioji dalis šios psichotropinės medžiagos buvo sufasuota į užspaudžiamus plastikinius maišelius mažesniais kiekiais realizavimui. Šios aplinkybės paneigia atsitiktinio, spontaniško ar momentinio nusikalstamo elgesio versiją ir patvirtina iš anksto apgalvotą bei kryptingą pasirengimą vykdyti neteisėtą psichotropinių medžiagų apyvartą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos tęstinumo ar pavojingumo vertinimas negali būti siejamas vien su formaliu laikotarpiu, per kurį buvo atlikti atskiri neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nuteistasis kryptingai siekė realizuoti turėtą psichotropinę medžiagą (dalį jos ir realizavo), veikė dėl savanaudiškų paskatų ir buvo atlikęs veiksmus, būtinus neteisėtam platinimui organizuoti. Todėl vien aplinkybė, kad teisėsaugos institucijoms nusikalstamą veiką pavyko užkardyti tą pačią dieną, savaime nesumažina nei veikos pavojingumo, nei nuteistojo vaidmens realizuojant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstama veika nebuvo nutraukta paties nuteistojo valia ar jo savanorišku atsisakymu tęsti nusikalstamą veiklą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad veika buvo užkardyta tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų, t. y. ne paties nuteistojo, o teisėsaugos institucijų intervencija užkirto kelią tolesniam psichotropinių medžiagų platinimui.

Tokiam nuteistojo E. J. M. vaidmens ir jo veiksmų pavojingumo vertinimui teisiškai reikšmingos įtakos neturi ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas kartu su savo krikšto sūnumi. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeninis ar giminystės ryšys tarp bendrininkų nepaneigia bendrininkavimo fakto, nesumažina nusikalstamos veikos pavojingumo ir savaime nesudaro pagrindo švelniau vertinti nuteistojo atsakomybę. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bendrininkų tarpusavio pasitikėjimas ir artimas ryšys sudarė palankesnes sąlygas koordinuoti neteisėtą veiką bei įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą. Todėl aplinkybė, kad bendrininkus siejo artimas socialinis ryšys, nekeičia išvados, jog E. J. M. aktyviai atliko esminius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviuosius požymius atitinkančius veiksmus ir veikė kaip bendravykdytojas bendrininkų grupe.

Taigi, aptarti nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nuteistojo E. J. M. aktyvaus vaidmens darant nusikalstamą veiką ir nesudaro pagrindo šalinti pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo

Skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo metu, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., įsigaliojo BK 54 ir 75 straipsnių pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Šiuo įstatymu buvo papildyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Joje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Tuo tarpu BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K- 169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-233-976/2021 ir kt.). Nurodytoje teismų praktikoje suformuluotos taisyklės aktualios ir po minėto BK 54 straipsnio 3 dalies pakeitimo ir papildymo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. J. M. bausmes, įvertino tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir vieną sunkų nusikaltimą numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pastarąjį nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta E. J. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – visiškai prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagrįstai nenustatyta, tačiau įvertinta tai, kad nors nuteistasis nepripažino bendrininkavimo, visgi visiškai pripažino kaltę dėl neteisėto psichotropinių medžiagų laikymo ir jų platinimo. Skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir jauną nuteistojo amžių, aplinkybę, kad nagrinėjamas veikas jis padarė būdamas neteistas (4 t., b. l. 100), baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 89-99), yra dirbantis ir darbdavio charakterizuojamas kaip atsakingas, darbštus pareigingas darbuotojas, besilaikantis darbo drausmės, kruopščiai dirbantis, sąžiningas ir patikimas asmuo, kuriam galima patikėti užduotis (5 t., b. l. 53). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis E. J. M. bendrininkavimą darant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neigė siekdamas padėti išvengti atsakomybės krikšto sūnui (pusbroliui), bendrininkavimas įvertintas kaip spontaniškai susiformavęs. Taigi, pirmosios instancijos teismas, labiau palankiai nuteistajam įvertinęs nurodytas aplinkybes, kurios visumoje savaime nėra išskirtinės, padarė išvadą, jog BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos minimalios bausmės paskyrimas neatitiktų teisingumo principo, dėl to, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, E. J. M., nors ir paskyrė 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę, nustatė mažesnį jos dydį, nei numatytas 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje minimalus šios bausmės dydis (aštuoneri metai laisvės atėmimo). Už kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pirmosios instancijos teismas E. J. M. paskirtas bausmes pagrįstai subendrino taikydamas jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą, griežtesne bausme apimdamas švelnesnę bausmę, ir E. J. M. paskyrė galutinę subendrintą 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantė neginčija nuteistajam E. J. M. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių rūšies ir dydžio, taip pat galutinės subendrintos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau apeliaciniu skundu prašo atidėti paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo nenuoseklumas vertinant nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, taip pat BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistojo vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme, atsitiktinis veikos pobūdis, jaunas nuteistojo amžius sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai išplėtė galimybes BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, visgi nagrinėjamu atveju aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą nuteistajam, kuriam ir taip paskirta švelnesnė bausmė, visiškai ar iš dalies atidėti jos vykdymą, byloje nenustatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirdamas nuteistajam E. J. M. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali, tačiau neatidėdamas galutinės paskirtos bausmės vykdymo, tinkamai taikė įstatymą, tokį sprendimą tinkamai motyvavo nustatytomis bausmei skirti reikšmingomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. M. bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir vertindamas jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, yra nenuoseklus.

Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta dėl to, kad pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai nenustatė E. J. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nutarties 6-12 punktai) ir pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nutarties 13-21 punktai). Apeliantės skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, buvo nenuoseklus, yra nepagrįsti.

Priešingai, nors teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai savaime nereiškia, kad nuteistojo kaltės pripažinimas dėl savo veiksmų (neigiant tik bendrininkavimą) ir detalių bei išsamių parodymų davimas toje dalyje, kuri nesusijusi su bendrininkavimu, turėjo būti ignoruojami pirmosios instancijos teismui skiriant bausmę. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis E. J. M. pripažino savo kaltę dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis (visgi neigė bendrininkavimo su kitu nuteistuoju faktą), šios veikos dalies aplinkybių iš esmės neginčijo ir taip prisidėjo prie tam tikrų bylos aplinkybių nustatymo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas ne ignoravo nuteistojo prisipažinimą dėl dalies jam pareikšto kaltinimo, kuri neapima bendrininkavimo, bet jį diferencijuotai įvertino: ta dalis parodymų, kuri patvirtino nusikalstamos veikos padarymą, buvo laikyta reikšminga sprendžiant dėl bausmės dydžio ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tačiau kartu buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis neigė dalį esminių veikos aplinkybių, kas nulėmė, kad nebuvo nustatyta aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismo motyvai yra prieštaringi ar nenuoseklūs, yra nepagrįsti. Toks vertinimas rodo ne teismo nenuoseklumą, o priešingai – kruopštų ir subalansuotą nuteistojo paaiškinimų analizę, kiekvieną paaiškinimų aspektą vertinant atskirai ir suteikiant jam atitinkamą teisinę reikšmę.

Remiantis analogiškais argumentais atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus vertindamas dviejų asmenų bendrininkavimą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė E. J. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (veiką padarė bendrininkų grupė), kita vertus, teismas nurodė, kad bendrininkavimas, nors ir tyčinis, tačiau spontaniškas, atsitiktinis, tam turėjo įtakos ir tarp asmenų esantis stiprus socialinis ryšis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 13-21 punktuose išdėstytus argumentus, pažymi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta E. J. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai, o apeliantės pateikiami argumentai šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės apsiriboja atskirų teismo motyvų fragmentišku ir selektyviu interpretavimu, ignoruodama bendrą jų kontekstą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neignoravo bendrininkavimo specifikos, bet priešingai – ją individualizavo ir įvertino kartu ir nuteistojo naudai. Teismas atsižvelgė į tai, kad bendrininkavimas nebuvo iš anksto detaliai planuotas ar ilgalaikis, o susiformavo situatyviai, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ne bet kokiam asmeniui, bet artimu socialiniu ryšiu susijusiam bendrininkui. Būtent šių aplinkybių visumą teismas pripažino reikšminga sprendžiant dėl bausmės individualizavimo ir sprendė, jog kartu su kitomis aplinkybėmis ji sudarė pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl aplinkybė, kad teismas vienu metu konstatavo bendrininkų grupės egzistavimą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau kartu įvertino spontanišką bendrininkavimo pobūdį bei jo motyvus nuteistojo naudai, nerodo pirmosios instancijos teismo motyvų prieštaringumo. Priešingai, tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir individualizuotą visų reikšmingų bylos aplinkybių vertinimą, kiekvienai jų suteikdamas savarankišką reikšmę sprendžiant tiek dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo, tiek dėl bausmės švelninimo galimybės.

Apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, į tai, kad veika, apeliantės vertinimu, yra atsitiktinio pobūdžio, į nuteistojo jauną amžių, buvo galima nuteistojo E. J. M. atžvilgiu taikyti analogiškas nuostatas, kaip ir skiriant bausmę A. V. Š., t. y. atidedant jos vykdymą. Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, pažymi, kad nusikaltimų, už kuriuos nuteistas E. J. M., pavojingumas nėra mažesnis negu rūšinis minėtų nusikalstamų veikų pavojingumas. Priešingai nei nurodo apeliantė, nuteistojo E. J. M. padarytos nusikalstamos veikos nelaikytinos atsitiktinėmis. Pirma, pažymėtina, kad nuteistasis E. J. M. davė parodymus apie tai, kad psichotropinę medžiagą jis įgijo iš anksto, turėdamas tikslą ją platinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo iš anksto susiformavusį tyčinį nuteistojo elgesio modelį. Taigi veika yra ne spontaniška ar atsitiktinė, o planuota, orientuota į konkretų rezultatą – neteisėtą platinimą. Antra, byloje yra duomenų apie tai, kad nuteistasis E. J. M. ir anksčiau disponavo psichotropinėmis medžiagomis. Antai, iš 2024 m. rugpjūčio 21 d. policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba disponuoja informacija apie tai, kad E. J. M. disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei jas platina Vilniaus mieste (1 t., b. l. 1). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad būtent ši informacija ir padėjo užkardyti šioje byloje tirtas nusikalstamas veikas. Kitas nuteistasis šioje byloje, t. y. T. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. J. M. pats yra sakęs anksčiau, jog prekiauja narkotinėmis medžiagomis, sakė, kad jeigu nori pasilinksminti, gali į jį kreiptis. Į E. J. M. porą kartų kreipėsi dėl narkotinių medžiagų pirkimo (3 t., b. l. 56-59). Nuteistasis A. V. Š. apklausiamas įtariamuoju parodė, kad jis 2024 m. vasaros pradžioje pradėjo įtarti, kad E. J. M. platina narkotines medžiagas, suprato iš to, kad jis šalia savęs turėjo polietileninių mažų maišelių, kurie buvo tušti (4 t., b. l. 27-30). Pats E. J. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai pardavė T. J. psichotropines medžiagas <...> mėnesį prieš sulaikant pirmą kartą pardavė psichotropines medžiagas (5 t., b. l. 13). Taigi, nurodytų duomenų visuma paneigia apeliantės argumentus, kuriais nurodoma, kad nuteistojo E. J. M. padaryta veika yra atsitiktinė. Priešingai, nustatytų duomenų visuma leidžia vertinti nuteistojo veiksmus kaip tam tikrą neteisėto elgesio tąsą, pasižyminčią nuoseklumu ir išankstiniu pasirengimu nusikalstamai veiklai. Toks elgesio modelis savaime suponuoja ne impulsyvų, situacijos nulemtą sprendimą, o kryptingą ir iš anksto apgalvotą veikimą.

Priešingai nei skunde nurodo apeliantė, nuteistojo vaidmuo nei pats savaime, nei kartu su kitomis skunde akcentuojamomis aplinkybėmis taip pat nesudaro pagrindo atidėti nuteistajam E. J. M. paskirtos bausmės vykdymo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šios nutarties 14 punkte nurodytais argumentais nuteistojo E. J. M. indėlis į bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą įvertintas kaip itin reikšmingas, kadangi nustatyta, kad nuteistasis aktyviai realizavo BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, atliko didžiąją dalį bendrininkams inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų (jis ne tik inicijavo neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga (pats nurodė ir ją įgijęs), bet ir koordinavo bendrininko veiksmus, davė nurodymus dėl medžiagos fasavimo bei pats tiesiogiai ją išplatino). Be to, pažymėtina ir tai, kad E. J. M. nuteistas ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, kurią jis padarė vienas. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai leidžia konstatuoti ne formalų, o esminį nuteistojo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme ir tuo pačiu didesnį nuteistojo E. J. M. asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistojo asmenybė yra mažiau pavojinga. Nuteistojo gynėjos skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, dirba, buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir teigiamai charakterizuoja nuteistąjį (kaip ir prie apeliacinio skundo pridėtos charakteristikos, sertifikatas, diplomai ir kt. (5 t., b. l. 137-158)), tačiau vertintinos kaip gyvenimiškai įprastos aplinkybės ir nesuteikia pagrindo dar kartą pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atidėti jam bausmės, kuri ir taip sušvelninta pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, vykdymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad veikos padarymo metu E. J. M. vedė savarankišką gyvenimo būdą, nuomojosi būstą, buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. amžiuje, kai nepaisant jauno amžiaus, asmens psichologinė branda jau leidžia suvokti ne tik veiksmų neteisėtumą, bet ir jų ilgalaikes teisines bei socialines pasekmes. Taigi, jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo padarytų nusikaltimų ir (ar) jo asmenybės pavojingumą, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybos narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nusikalstamos veikos kelia didelį pavojų visuomenės interesams, nes jomis didinamas pavojus asmenims susirgti priklausomybės ligomis, keliama asmens mirties rizika, padidėja kitos asocialaus elgesio rizikos, kurioms suvaldyti reikalingi reikšmingi valstybės resursai, todėl valstybės reakcija į tokias veikas negali būti formali, neturinti poveikio kaltinamajam. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskirtos švelnesnės bausmės, paskirtos už šias dvi nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, atidėjimas leistų geriau įgyvendinti bausmės paskirtį, tiksliau atitiktų teisingumo principą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundo argumento, kuriuo nurodoma, kad kitam nuteistajam A. V. Š. buvo atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, pažymi, kad ši aplinkybė nėra pagrindas atidėti bausmės vykdymą ir E. J. M., nes bausmė kiekvienam kaltinamajam yra skiriama individualiai, įvertinant bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, numatytų įstatyme, visumą. Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad teisingos bausmės paskyrimas neatsiejamai susijęs ir su bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018, 2K-78-648/2020 ir kt.). Be to, bausmės individualizavimą gali veikti ir kitos aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, yra reikšmingos teisingai bausmei paskirti. Pagal teismų praktiką, nustatant nuteistajam bausmės dydį (o tuo pačiu – ir priimant sprendimą dėl jos atidėjimo), bausmės lyginimas su kitiems bendrininkams paskirtos bausmės dydžiais neturi reikšmės, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-489/2021, 2K-24-654/2023).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jau išdėstytos bausmei individualizuoti turinčios reikšmės aplinkybės leidžia spręsti, kad tik griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios terminas – šešeri metai, pirmosios instancijos teismo nustatytas tinkamai, pagrįstai pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bausmė yra adekvati ir proporcinga padarytoms veikoms ir nuteistojo asmenybei, šiuo atveju yra tinkama bausmės paskirčiai keliamiems tikslams įgyvendinti, be kita ko, teisingumo principui užtikrinti, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal jam inkriminuotus BK straipsnius, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę šešerių metų terminui, neatidėdamas jos, ar jos dalies vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos švelnesnės bausmės ar jos dalies vykdymo atidėjimas neatitiktų padarytų veikų pavojingumo ir kaltininko asmenybės, todėl nebūtų tinkamai įgyvendinti bausmei keliami tikslai (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo E. J. M. gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. J. M. gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendžio atmesti.