Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V., nuteistojo J. K. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistojo L. A. ir jo gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 11( vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. balandžio 27 d.

Kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas ir 15 000 Eur dydžio užstatas paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 ( vienuolikai) metų.

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. vasario 23 d.

Kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas ir 15 000 Eur dydžio užstatas paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. vasario 24 d.

Kardomosios priemonės – asmens dokumentų paėmimas ir 10 000 Eur dydžio užstatas paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, iš L. A., J. K. ir T. V. konfiskuota iš kiekvieno po 886,67 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo T. V., nuteistojo J. K. gynėjo ir nuteistojo L. A. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliantai skunduose neginčija T. V. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, o J. K. – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegijai nuteistųjų T. V. bei J. K. veiksmų teisinė kvalifikacija pagal nurodytus BK straipsnius taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, susijusius su šiomis veikomis, ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė šių nusikaltimų padarymo aplinkybes bei T. V. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, o J. K. – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį.

10. Nuteistasis T. V., nuteistojo J. K. gynėjas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija dėl nutiestiesiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtų bausmių, o nuteistasis L. A. ir jo gynėjas – dėl faktinių aplinkybių nustatymo, BK 260 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunduose keliamų klausimų. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016 ir kt.).

Dėl L. A. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

11. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tokių abejonių šioje byloje nėra.

14. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. V. ir J. K. gynybos versijas dėl narkotinių medžiagų įgijimo vietos ir vykimo pas L. A. tikslo atmetė kaip prieštaraujančias aptartiems faktiniams duomenims ir elementariems logikos dėsniams. Nors tuo metu, kol J. K. ir L. A. apie 1 val. buvo angare, priklausančiame L. A. tėvui, jie nebuvo stebimi kriminalinės policijos pareigūnų, tačiau tai nereiškia, kad dėl to konkrečiu atveju buvo neužfiksuoti reikšmingi L. A. nekaltumą patvirtinantys įrodymai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad asmens kaltė gali būti įrodinėjame ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimo procese netiesioginiai įrodymai nėra mažiau reikšmingi už tiesioginius įrodymus. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pasakyta, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Asmens kaltę grindžiant netiesioginiai įrodymais svarbu tik tai, kad jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų susiję nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-15-976/2021).

15. Kaip konstatuota pirmiau, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, sujungęs į vieningą loginę seką bei įvertinęs kaip visumą, padarė bylos faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą dėl L. A. kaltės. Šios išvados nepaneigia aplinkybės, kad angare nebuvo rasta narkotinių medžiagų, o ant šių medžiagų pakuočių L. A. DNR, pėdsakų. Byloje neabejotinai nustatyta, kad J. K., nuolatos stebimas kriminalinės žvalgybos pareigūnų, pakeliui iš (duomenys neskelbtini) 67 vnt. paketų pasikrauti niekur negalėjo, nes buvo sustojęs tik 5 min. minėtoje aikštelėje, iš kurios niekur nebuvo pasišalinęs, tuo tarpu, angare, nestebimas kriminalinės policijos pareigūnų, jis praleido apie 1 val. Toks laiko tarpas yra pakankamas nurodytam kiekiui narkotinių medžiagų pakrauti. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad šioje byloje nenustatyti tarpiniai faktai, jog baudžiamojo įstatymo draudžiamos medžiagos buvo laikomos ir J. K. perduotos E. A. priklausančiame angare.

16. Byloje nustačius, kad baudžiamojo įstatymo draudžiamos medžiagos buvo laikomos ir J. K. perduotos E. A. priklausančiame angare, nepagrįstais pripažįstami ir apeliantų skundo teiginiai, jog nuteistasis nežinojo, kad T. V. vairuojamame automobilyje yra gabenamas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos. Kad L. A. bendrais bruožais suvokė, jog T. V. vairuojamame automobilyje buvo gabenamas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos, visų pirma, pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, kad prieš narkotines medžiagas perduodant J. K., visi 67 vnt. paketų su narkotinėmis medžiagomis buvo jo žinioje, antra, vaizdo įrašai, kad netrukus po to, kai iš angaro su narkotinėmis medžiagomis išvažiavo J. K., po 5 min. buvo pastebėtas ir L. A. vairuojamas automobilis, kai jis užsuko link automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčių automobilių, kuriuos vairavo J. K. ir T. V., sulėtino greitį ties paminėtais automobiliais ir nuvažiavo toliau aikštele link (duomenys neskelbtini), link kurios susikeitę automobiliais važiavo ir J. K. su T. V.: „BMW3“, vairuojamas J. K., važiavo paskui „VW Sharan“, vairuojamą T. V., o paskui juos automobilis „Opel Vivaro“, kurį vairavo L. A.. (t. 9, b. l. 180–183), trečia, bylos duomenys, kad L. A. naikino bendravimo su J. K. įrodymus, t. y. telefone, kuris buvo paimtas jo automobilio kratos metu, buvo ištrinti, vėliau ikiteisminio tyrimo metu specialia programa atkurti, sujungimai su J. K., įskaitant 2022 m. spalio 27 d., t. y. nusikalstamos veikos padarymo dieną (t. 9, b. l. 23–24).

17. Taigi, L. A., būdamas angare ir matydamas kaip J. K. krauna narkotines medžiagas į „VW Sharan“ automobilį, neabejotinai žinojo, kad T. V. vairuojamame „VW Sharan“ yra gabenamas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, todėl neatsitiktinai važiavo paskui „BMW3“, o ne dukros pasiimti iš šokių repeticijos. Šios išvados nepaneigia skundo teiginiai, kad iki sulaikymo L. A. T. V. nebuvo matęs. T. V. su L. A. buvo bendravykdžiai, o asmenis priskiriant bendrininkų grupei, nebūtina nustatyti, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys vieni kitus žinotų ir pažinotų, pakanka konstatuoti, kad asmenys bendrais veiksmais realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Tai nagrinėjamu atveju ir nustatyta. L. A. laikė ir perdavė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų J. K., J. K. – jas įgijo iš L. A. ir perdavė T. V., o T. V. – pastarąsias įgijo iš J. K. ir gabeno Panevėžio miesto gatvėmis.

18. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė disponavimo laibai dideliu kiekiu – 66 341,89 g – narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) aplinkybes. L. A. padarytoje veikoje nustatyti visi būtini bendrininkavimo ir disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų subjektyviųjų ir objektyviųjų sudėčių požymiai. Kvalifikuodamas L. A. nusikalstamus veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs L. A., nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės yra nepagrįstos.

Dėl nuteistajam L. A. paskirtos bausmės

19. Skunde L. A. ir jo gynėjas nenurodo jokių argumentų dėl nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės dydžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas L. A. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą jam paskyrė jo asmenybę ir nusikalstamų veiksmų pavojingumą atitinkančią bausmę. Už labai sunkaus nusikaltimo, įtvirtinto BK 260 straipsnio 3 dalyje, jam paskirta 11 (vienuolikos) metų dydžio laisvės atėmimo bausmė, artima minimaliai straipsnio sankcijoje už šį padarytą nusikaltimą nustatytai laisvės atėmimo bausmei (minimali bausmė yra 10 (dešimt) metų), pripažintina teisinga, neprieštaraujančia BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimams bei aiškiai ne per griežta. Šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d., pagal kuriuos buvo pakeistos bausmės skyrimo taisyklės, įtvirtintoms BK 61 straipsnyje.

Dėl nuteistiesiems T. V. ir J. K. paskirtų bausmių

20. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Pirmosios instancijos teismas T. V. ir J. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė po 11 (vienuolikai) metų laisvės atėmimo.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du kriterijus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo įtvirtintą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

23. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai jis ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-145-139/2015, Nr. 2K-7-29-594/2025 ir kt.). Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio, vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-51-387/2026 ir kt.).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo T. V.

24. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. V. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nei tuoj pat po jo sulaikymo su įkalčiais, nei vėliau atliekant tolimesnius proceso veiksmus, parodymų dėl jam pareikštų įtarimų disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) nedavė, o teisme neigė esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. tiek bendrininkavimą su nuteistuoju L. A., tiek kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, susijusias su labai didelio kiekio baudžiamojo įstatymo uždraustų medžiagų įgijimu ir jų gabenimu, tvirtindamas, jog J. K. maišus su narkotinėmis medžiagomis neva pasikrovė miškelyje, esančiame prie ežero aikštelės, važiuojant link Pakruojo (t. 18, b. l. 30–35). Tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia duomenys, gauti atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, kuriais remiantis byloje neabejotinai nustatyta, kad J. K. 66 341,89 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) įgijo iš L. A. ir pastarąsias pakrovė į automobilį angare, priklausančiame E. A., ir atvyko prie pastato, prie kurio apie 1,5 val. jo laukė T. V. savo automobilyje (t. 8, b. l. 79–86). Taigi, nors verčiamas byloje surinktų įrodymų, T. V. teisme iš dalies ir pripažino tam tikras jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, t. y. pripažino patį disponavimo kartu su J. K. labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų faktą, tačiau tokia T. V. pozicija neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo kriterijų, suformuluotų anksčiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje. Kaip minėta, nustatant nuoširdų gailėjimąsi, yra vertinamas ne vien tik bendras pareiškimas dėl kaltės pripažinimo, bet ir kaltininko elgesys po įvykio, jo vėliau duotų parodymų turinys ir pan.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. V. parodymų nedavė, o teisme tik deklaratyviai pripažino kaltę, jog kartu su J. K. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), sprendžia, kad, kaip teisingai nurodė apygardos teismas, nuteistojo deklaratyvus prisipažinimas ir gailėjimasis, išsakyti teisme, nepatvirtina jo nuoširdžios atgailos dėl padarytų nusikalstamų veiksmų. Tam neprieštarauja ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys, kad T. V., kalbėdamas su G. V., teigė: „reik laukt, žėsim, kokį ten įrodymus surinkę žinai, nes čia jokių įrodymų realiai nėra, žinai“, „bet tenai nei pirštų nei DNR-ų, nieka nėra, žinai, čia gali išsivartyt, žinai, kad tipo nu kažkas paprašė“, „geriau patylėt dabar, karoče nieks, kol nesusipažinsiu su byla, žinai“, o kalbėdamas su A. V., tvirtino, kad „nu ti va, sakau, nieko nėra, nei pirštų, nieka, žinai, ką ten sekė, sakau, jį ten jeigu ten yra visą ten, filmuotos medžiagos, ten žinai, ten realiai, ar vienam sėdėt, ar dviem sėdėt, žinai“, „kad mane vieną te būtų guldę, žinai, ir aš būčiau ant savęs viską pasiėmęs, žinai, viskas iškart, gi čia kažkoks čiguons įmetė viskas, žinai, o dabar karoče, nu kaip, aš vis tiek parodymų neduosiu“ (t. 7, b. l. 63–80, 85–115).

26. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra sąlygų, būtinų konstatuoti buvimą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Šios išvados nepaneigia L. A. parodymai, kad jis T. V. nepažįsta ir nėra jo matęs (t. 17, b. l. 172–176). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, asmenis priskiriant bendrininkų grupei, nebūtina nustatyti, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys vieni kitus pažinojo, palaikė tarpusavio ryšius ir pan., nes nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, jog bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-186-303/2017). Grupės narių pažinojimas, glaudus bendravimas, veiklos planavimas ir sistemingumas yra būdingi aukštesnio lygio bendrininkavimo formai – nusikalstamam susivienijimui (kasacinės nutartys Nr. 2K-429/2014, Nr. 2K-75-648/2017, Nr. 2K-78-648/2020 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje atliekant neviešo pobūdžio veiksmus užfiksuoti T. V. aiškinimai, kad „padielnikų buvo trys ir visus tris „guldė“, tačiau nė viena iš jų parodymų neduoda“, juos įvertinus visų bylos įrodymų kontekste, teisėjų kolegijai nepalieka jokių pagrįstų abejonių, kad T. V. neabejotinai suprato, jog įgyvendinant nusikalstamą sumanymą – neteisėtai disponuoti (įgyti ir gabenti) labai dideliu kiekiu – 66 341,89 g – narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), be jo su J. K. dalyvauja ir trečias bendravykdis, kuris buvo sulaikytas tuo pačiu metu kaip ir T. V. su J. K., kaip jį (T. V.) savo automobiliu lydėjęs asmuo ir asmuo, iš kurio J. K. įsigijo baudžiamojo įstatymo uždraustas medžiagas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo T. V.

27. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma, kai nusikalstama veika padaroma dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Teismų praktikoje tokia aplinkybe paprastai pripažįstama tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, tokios, kaip darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Būtent šios susiklosčiusios objektyvios sąlygos, turėjusios tiesioginę įtaką kaltininko apsisprendimui nusikalsti, leidžia teismui manyti, jog jei tokių sąlygų nebūtų buvę, asmuo nusikalstamos veikos nebūtų padaręs, o tai jau savaime parodo mažesnį jo pavojingumą visuomenei (kasacinės nutartys Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-138-303/2017 ir kt.). Tačiau tokių aplinkybių konkrečiu atveju nenustatyta.

28. Byloje nėra duomenų, kad T. V. būtų netikėtai netekęs darbo ir dėl to nebūtų galėjęs patenkinti savo būtinųjų poreikių. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis, būdamas jauno ir darbingo amžiaus, nuskalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo ir nuo 2017 m. birželio 1 d. nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Taigi, jis pats savo laisva valia pasirinko nedirbti ir negauti teisėtų pajamų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad T. V., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu disponavo automobiliu, nusikalsto dėl sunkios turtinės ar kitos beviltiškos padėties. Iš bylos duomenų matyti, kad jis nusikalto dėl savanaudiškų paskaitų, t. y. turėdamas tikslą gauti „lengvų“ neteisėtų pajamų pragyventi ir savo žalingiems poreikiams tenkinti. Tam neprieštarauja ir bylos duomenys, kad T. V. asmens kratos metu pas jį buvo rastas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos – kokaino, kuria jis neteisėtai disponavo savo poreikiams tenkinti (t. 9, b. l. 154).

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo T. V.

29. Pirmosios instancijos teismas, pagal 260 straipsnio 3 dalį nustatydamas T. V. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad jis be baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarė ir labai sunkų baigtą nusikaltimą. Dėl šios veikos byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis šią veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jo vaidmuo nebuvo antraeilis. T. V. sukurstytas J. K. disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) kiekiu, kuris net 26 kartus viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą labai didelio kiekio (labai didelis kiekis yra kai viršija 2 500 g) ribą. Nusikalstamos veikos padarymo metu T. V. nedirbo ir nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau bylos nagrinėjimo metu įsidarbino AB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio apibūdinamas teigiamai. Pradėjo mokytis. Psichikos sveikatos centro registre neregistruotas. Administracine tvarka nebaustas, tačiau nusikalto ne pirmą kartą. Anksčiau teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui, dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, negu skunde mano nuteistasis, pirmosios instancijos teismo jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė, artima baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, atitinka jo atliktų veiksmų padarymo aplinkybes ir pavojingumą, jo asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir pagal savo dydį nėra per griežta, todėl ją švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kitų aplinkybių, kurių apygardos teismas nebūtų įvertinęs ir kurios sudarytų pagrindą keisti laisvės atėmimo bausmės dydį, nuteistasis skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis ir jo gynėjas nenurodė, o bylos duomenys tokių aplinkybių, įskaitant faktus, kad T. V. viso baudžiamojo proceso metu jokių naujų nusikaltimų nepadarė, disponavo augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis, narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, nes buvo sulaikytos pareigūnų, nepagrindžia. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertina visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertina netinkamai ir paskiria aiškiai per griežtą, neteisingą bausmę. Tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių, skiriant T. V. bausmę pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą, nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti tas pačias, bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas (padaryto nusikaltimo pavojingumą, pobūdį, sunkumą, nuteistojo vaidmenį, jo asmenybę (nuteistasis priešingai teisei veikia ne primą kartą, o tai rodo jo asmenybės didesnį pavojingumą), socialinius ryšius), ir T. V. sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę. Mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį bausmė neatitiktų jo padarytos veikos pavojingumo ir jo asmenybės bei prieštarautų teisingumo principui.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne visada padaryta veika atitinka tokios veikos tipinį pavojingumą. Jos pavojingumas gali būti daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, nes nusikaltimus daro skirtingos asmenybės. Tačiau konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad T. V. padarytos veikos pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą. Aptariamu atveju T. V. baigtą labai sunkią nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tokius jo nusikalstamus veiksmus lėmė savanaudiški motyvai (gauti neteisėtų pajamų). Jis disponavo labai dideliu kiekiu įstatymo uždraustomis medžiagomis, o neteisėtas disponavimas tokiomis medžiagomis, net ir nedideliu jų kiekiu, yra pavojinga nusikalstama veika, nes kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei. Narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų.

32. Bausme siekiama ne tik užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir nusikalstamą veiką padariusį asmenį sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo. Skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeiminiais ryšiais, pagalba artimiesiems, artimųjų sunkia sveikatos būkle, nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti teismo paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ilgalaikis T. V. izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jo teigiamus šeiminius ir socialinius ryšius bei tolimesnes realizacijos galimybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. V. turimi teigimai šeiminiai ryšiai neatgrasė jo nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo, o dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

33. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. V. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam paskirdamas bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Jam paskirta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), 54 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir 61 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) reikalavimus ir pagal savo dydį nėra aiškiai per griežta.

34. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, teisingai subendrino apskųstu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, kuri taip pat nėra aiškiai per griežta.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo J. K.

35. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. K., kaip ir jo bendrininkas T. V., ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nei tuoj pat po jo sulaikymo su įkalčiais, nei vėliau atliekant tolimesnius proceso veiksmus, parodymų dėl jam pareikštų įtarimų disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) nedavė, o teisme neigė esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. tiek bendrininkavimą su nuteistuoju L. A., tiek kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, susijusias su labai didelio kiekio baudžiamojo įstatymo uždraustų medžiagų įgijimu ir jų gabenimu, tvirtindamas, jog maišus su narkotinėmis medžiagomis neva pasikrovė miškelyje, esančiame prie ežero aikštelės, važiuojant link Pakruojo, o pas L. A. užsuko tik pasiimti mandarinų (t. 18, b. l. 30–35). Tokius nuteistojo parodymus paneigia duomenys, gauti atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, kuriais remiantis byloje neabejotinai nustatyta, kad J. K. pas L. A. vyko ne mandarinų, o 66 341,89 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), įgyti ir pastarąsias pakrovė į automobilį angare, priklausančiame E. A., bei atvyko prie pastato, prie kurio apie 1,5 val. jo laukė T. V. savo automobilyje ir, apsikeitę automobiliais, išvyko, o vėliau buvo sulaikyti policijos pareigūnų (t. 8, b. l. 79–86). Taigi, nors verčiamas byloje surinktų įrodymų, J. K. teisme iš dalies ir pripažino tam tikras jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, t. y. pripažino patį disponavimo kartu su T. V. labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų faktą, tačiau tokia jo pozicija, kaip ir T. V. atveju, neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo kriterijų, suformuluotų anksčiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje. Kaip minėta, nustatant nuoširdų gailėjimąsi, yra vertinamas ne vien tik bendras pareiškimas dėl kaltės pripažinimo, bet ir kaltininko elgesys po įvykio, jo vėliau duotų parodymų tyrinys ir pan.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodymų nedavė, o teisme tik deklaratyviai pripažino kaltę, jog kartu su T. V. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo deklaratyvus prisipažinimas ir gailėjimasis, išsakyti teisme, nepatvirtina jo nuoširdžios atgailos dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, todėl šiuo atveju nėra sąlygų, būtinų konstatuoti buvimą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tokia teismo išvada, priešingai, negu skunde nurodo gynėjas, neprieštarauja teismų formuojamai praktikai, pagal kurią nesant anksčiau aptartų reikalaujamų požymių, įtvirtintų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, visumos, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-42-976/2025).

Dėl proceso trukmės, BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo J. K.

37. Pirmosios instancijos teismas, pagal 260 straipsnio 3 dalį nustatydamas J. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad jis be nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, apysunkės nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarė ir labai sunkų baigtą nusikaltimą. Dėl šios veikos byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis šią veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurioje atliko aktyvų vaidmenį: sukurstė nusikalsti T. V., vyko pas L. A. įsigyti baudžiamojo įstatymo uždraustų medžiagų ir jas, pakrovęs į automobilį, gabeno iki pastato, prie kurio jo laukė T. V.. Apygardos teismas taip pat įvertino, kad J. K. disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) kiekiu, kuris net 26 kartus viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą labai didelio kiekio (labai didelis kiekis yra kai viršija 2 500 g) ribą. J. K. nuo 2020 m. vykdo individualią žemės ūkio veiklą. Psichikos sveikatos centro registre neregistruotas. Byloje nėra jo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų. Administracine tvarka baustas, visas baudas sumokėjęs. Nusikalto pirmą kartą dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui.

38. Priešingai, negu skunde nurodo nuteistojo gynėjas, pirmosios instancijos teismo J. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė, artima baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, atitinka jo atliktų veiksmų padarymo aplinkybes ir pavojingumą, jo asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir pagal savo dydį nėra per griežta, todėl ją švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kitų aplinkybių, kurių apygardos teismas nebūtų įvertinęs ir kurios sudarytų pagrindą keisti laisvės atėmimo bausmės dydį, nuteistojo gynėjas skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, o bylos duomenys tokių aplinkybių, įskaitant faktus, kad J. K. naujų veikų nepadarė, disponavo augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis, narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, nes buvo sulaikytos pareigūnų, nepagrindžia. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertina visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertina netinkamai ir paskiria aiškiai per griežtą, neteisingą bausmę. Tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių, skiriant J. K. bausmę pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą, nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti tas pačias, bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas (padaryto nusikaltimo pavojingumą, pobūdį, sunkumą, nuteistojo vaidmenį, jo asmenybę, socialinius ryšius), ir J. K. paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė, bausmę. Su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį bausmė neatitiktų jo padarytos veikos pavojingumo ir jo asmenybės, prieštarautų teisingumo principui bei formuotų nebaudžiamumo nuotaikas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, ne visada padaryta veika atitinka tokios veikos tipinį pavojingumą. Jos pavojingumas gali būti daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, nes nusikaltimus daro skirtingos asmenybės. Tačiau konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad J. K. padarytos veikos pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą. Aptariamu atveju J. K. nusikalstamus veiksmus lėmė savanaudiški motyvai (gauti neteisėtų pajamų). Jis disponavo labai dideliu kiekiu įstatymo uždraustomis medžiagomis. Narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų.

40. Bausme siekiama ne tik užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo. Skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo artimųjų sveikata ir pagalba jiems, nuteistojo ūkine veikla ir turimais finansiniais įsipareigojimais, nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti teismo paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ilgalaikis J. K. izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jo teigiamus šeiminius ir socialinius ryšius bei tolimesnes realizacijos galimybes. Ryšius su artimaisiais, atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, J. K. galės palaikyti pokalbiais telefonu, vaizdo skambučiais, susirašinėjimais laiškais bei pasimatymu metu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Taip pat jis galės dirbti ir tokiu būdu vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad J. K. turimi teigiami šeiminiai ir socialiniai ryšiai neatgrasė jo nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo, o dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl, pažeisdamas nustatytus draudimus, J. K. prisiėmė savo neteisėtų veiksmų riziką, taigi, ir atsakomybę už kilsiančius padarinius.

41. Taigi, nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas negali lemti švelnesnės bausmės skyrimo, nes bausmės gali būti skiriamos tik tokios, kurios yra numatytos BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Nors naujasis baudžiamasis įstatymas išplėtė galimybes pagal BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. Nr. XIV-2573) bei BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. Nr. XIV-2573) nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes ir tai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju, net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms, tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad konkrečiu atveju bendros bausmės skyrimo taisyklės nebūtų pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, nenustatyta. J. K. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, nenustatyta lengvinančių aplinkybių, bei byloje nėra pagrindo pripažinti, kad jo vaidmuo darant šią veiką buvo antraeilis) ar BK 54 straipsnio 3 dalį ir jam paskirti švelnesnę, už jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bausmę arba ją pakeisti kitos bausmės rūšimi ar, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. Nr. XIV-2573), atidėti jos vykdymą nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindų (BK 75 straipsnio 4 dalis (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. Nr. XIV-2573) nenustato galimybės atidėti paskirtos vykdymą, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas, kaip nagrinėjamu atveju).

42. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs J. K. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam paskirdamas bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Jam paskirta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), 54 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir 61 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) reikalavimus ir pagal savo dydį nėra aiškiai per griežta bei atitinka teismų formuojamą praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Aplinkybė, kad kitose gynėjo skunde paminėtose baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, buvo taikytos šio baudžiamojo įstatymo nuostatos, savaime nesudaro pagrindo švelninti J. K. paskirtą bausmę, nes vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies, o konkrečiu atveju baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.

43. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, teisingai subendrino skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, kuri taip pat nėra aiškiai per griežta.

44. Apygardos teismas, parinkdamas J. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, kaip teisingai skunde pastebi gynėjas, nurodė, kad jam skirtina bausmė, mažesnė, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis, tačiau nepagrįstai tvirtina, jog dėl tokios formuluotės yra pagrindas pripažinti, kad teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vadovavosi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Iš tiesų, pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), bausmės dydis nėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tačiau tai nereiškia, kad teismas tokių formuluočių „skirti mažesnę už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę“ visiškai negali vartoti. Tam neprieštarauja šiuo metu galiojančioje 61 straipsnio 4 dalies redakcijoje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) įtvirtintos nuostatos, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą teismas skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

45. Apeliacinės instancijos teismo išvados nekeičia ir skundo argumentai dėl neva pernelyg ilgos proceso trukmės. Šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys į tai, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys Nr. 2K-281-746/2016, Nr., 2K-48-696/2017; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04 ir kt.). Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą ir bylos aplinkybes, nenustatė, kad joje buvo nepateisinamų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2022 m. spalio 27 d., o byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui perduota 2023 m. rugsėjo 29 d. Skundžiamas teismo nuosprendis priimtas 2025 m. gegužės 8 d. Taigi, šioje byloje ikiteisminis tyrimas truko trumpiau, negu numatyta BPK 127 straipsnio 2 dalyje, nors byloje buvo atlikta pakankamai daug proceso veiksmų, taip pat ir neviešo pobūdžio veiksmai, paskirti ir atlikti specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir pan. Iš Lietuvos informacinės sistemos LITEKO matyti, kad byla buvo nagrinėjama pagal iš anksto nustatytą teismo posėdžių grafiką. Iš 12 teismo posėdžių, 4 posėdžiai neįvyko dėl proceso dalyvių nedalyvavimo teismo posėdyje dėl pateisinamos priežasties. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors teismo posėdis būtų atidėtas dėl nepateisinamos priežasties. Ilgesnės pertraukos teisme buvo skelbiamos tik teismo ir gynėjų atostogų metu.

46. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad beveik 3 (trejus) metus nagrinėtoje šioje baudžiamojoje byloje buvo užsitęsusi J. K. teisinės padėties situacija, kuri neabejotinai sukūrė jam neaiškumo, netikrumo būseną dėl jo ateities, leido gana ilgą laiką išgyventi neaiškumą ir netikrumą dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties, todėl buvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir yra pagrindas dėl to taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį bei sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tam neprieštarauja ir bylos faktiniai duomenys, kad baudžiamojo proceso metu J. K. beveik 4 (keturis) mėnesius buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, o vėliau ir iki šiol, be kitų švelnesnių kardomųjų priemonių, ir jo judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, kurios sąlygų jis laikėsi ne visada, buvo fiksuoti pažeidimai, nors sąlygos buvo pakankamai lanksčios ir netrukdė jam įgyvendinti teisę į darbą bei užtikrinti pakankamą socialinį bendravimą. Priimdamas nuosprendį, teismas į J. K. paskirtos bausmės laiką įskaitė laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką (BK 66 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, galimybės į asmeniui paskirtą bausmę įskaityti švelnesnių kardomųjų priemonių, be kita ko, ir intensyvios priežiūros taikymo laiką, kaip to prašė gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu, nenumato nei įstatymas, nei susiformavusi nuosekli teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2011, Nr. 2K-317-303/2016; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-231-1020/2021, ir kt.).

Dėl baudžiamojo įstatymo redakcijos nurodymo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje

47. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu.

48. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, pasisakydamas dėl J. K. veiksmų teisinio vertinimo pagal tam tikrus BK specialios dalies straipsnius, atskirų motyvų dėl baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje, redakcijų kaitos ir įtakos J. K. teisinei padėčiai neišdėstė. Tačiau vien tai, kad teismas nuosprendyje apie tai nepasisakė, nereiškia, jog aktualių šių įstatymų redakcijų nuteistajam netaikė. Tam neprieštarauja ir teismo J. K. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį parinktos bausmės rūšis: laisvės apribojimo bausmė, kuri sankcijoje buvo įtvirtinta BK 259 straipsnio 1 dalies 2024 m. lapkričio 7 d. redakcijoje Nr. XIV-3060 ir BK 253 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. redakcijoje Nr. XIV-1925. Šios baudžiamojo įstatymo redakcijos lengvina nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią.

49. Taigi, apygardos teismas, nustatęs, kad naujasis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, taikydamas aktualią įstatymo redakciją, pagrįstai nuosprendyje nenurodė sprendimo priėmimo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo redakcijos, nes ji, kitaip, negu mano skunde gynėjas, nurodoma tik kai asmuo nuteisiamas ne pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią įstatymo redakciją. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-259/2013, Nr. 2K-162-654/2025 ir kt.).

Dėl įpareigojimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų

50. Nepagrįsti ir gynėjo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį J. K. paskirdamas laisvės apribojimo bausmę, be pagrindo jam nustatė įpareigojimą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs teismui draudimų, kad už tam tikrų veikų padarymą jis, skirdamas asmeniui laisvės apribojimo bausmę, negali nustatyti vieno ar kito įpareigojimo, įskaitant paminėtą, įtvirtintą BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte. Tam tikrų įpareigojimų, numatytų baudžiamajame įstatyme, paskyrimas yra teismo teisė ir tik teismas sprendžia, ar jų nustatymas padės efektyviau pasiekti bausmės tikslus.

51. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad J. K., be disponavimo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai disponavo ir viena tablete 0,082 g sintetinės psichotropinės medžiagos – MDMA, taip pat, atlikus specialius tyrimus, ant jo rankų plaštakų ir šlapime rasta kokaino pėdsakų (visa tai rodo, jog jis vartoja psichiką veikiančias medžiagas be gydytojo paskyrimo), pagrįstai jį įpareigojo nevartoti tokių medžiagų, nes psichiką veikiančių medžiagų vartojimas nesuderinamas netgi su teisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais. Šaunamaisiais ginklais gali disponuoti tik asmenys, esantys nepriekaištingos reputacijos ir neturintys priklausomybių (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 ir 18 straipsniai). J. K. ginklu neteisėtai disponavo ilgiau, negu 20 (dvidešimt) metų, ir jį naudojo šventinėmis progomis, kurių metu labai didelė tikimybė buvo vartojamos ir psichiką veikiančios medžiagos. Šaunamojo ginklo buvimas žinioje asmens, apsvaigusio nuo tokių medžiagų, neabejotinai kelia didelę grėsmę žmonių sveikatai ir jų saugumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V., nuteistojo J. K. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistojo L. A. ir jo gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinius skundus atmesti.