Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-338-957/2026Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00502-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.6.6; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 19 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorei Reditai Vinterytei,nuteistajam A. L., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. L.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės (toliau – ir prokuroras), nuteistojo A. L. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio (toliau – ir apeliantas) bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. (toliau – ir nukentėjusioji, apeliantė, civilinė ieškovė) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. (toliau – ir nuteistasis) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1481 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, uždraudžiant lankytis R. L. gyvenamojoje vietoje, išskyrus laiką, kai bendraujama su nepilnamečiais vaikais pagal nustatytą ar su R. L. iš anksto suderintą tvarką, ir bendrauti su R. L., išskyrus atvejus, kai bendraujama išskirtinai dėl skyrium gyvenančio A. L. bendravimo su nepilnamečiais vaikais bei dėl vaikų ugdymo. Taip pat A. L. paskirta BK 722 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuri turi būti įvykdyta per visą laisvės apribojimo bausmės laiką.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybėsA. L. nuteistas pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, neturėdamas teisėto pagrindo, sistemingai persekiojo žmogų, dėl ko buvo padarytas neigiamas poveikis šio žmogaus emocinei būsenai:jis, neturėdamas teisėto pagrindo, prieš buvusios sutuoktinės R. L. valią, aiškiai išreikštą elektroniniuose laiškuose, išsiųstuose iš R. L. elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) į A. L. elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) (2023 m. rugsėjo 16 d. laiške nurodant: „Atstok. Tarp mūsų nėra jokių santykių. Aš myliu kitą žmogų. Palik mane ramybėje“, 2023 m. rugsėjo 20 d. laiške nurodant: „Atstok nuo manęs. Aš myliu kitą žmogų“), sistemingai persekiojo R. L. nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. spalio 7 d.: 2023 m. rugsėjo 25 d. 22.40 val., 2023 m. rugsėjo 27 d. nuo 0.37 iki 0.50 val., 2023 m. rugsėjo 28 d. nuo 21.07 iki 22.03 val., 2023 m. rugsėjo 29 d. 22.46 val., 2023 m. spalio 18 d. 22.47 val., 2023 m. lapkričio 1 d. nuo 8.51 iki 9.42 val., 2023 m. lapkričio 2 d. nuo 20.38 iki 22.53 val., 2023 m. lapkričio 23 d. 22.47 val., 2024 m. sausio 1 d. nuo 21.55 iki 23.08 val., 2024 m. sausio 2 d. 22.33 val., 2024 m. sausio 4 d. nuo 23.02 iki 23.26 val., 2024 m. rugsėjo 17 d. 21.54 val., 2024 m. spalio 7 d. nuo 21.20 iki 22.53 val., neturėdamas teisėto pagrindo, lankėsi prie R. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini), stovėjo ir bėgiojo už tvoros, valė sniegą nuo kelio greta R. L. sklypo teritorijos, sėdėjo automobilyje greta sklypo teritorijos, skambino į teritorijos vartų domofoną, siūlydamas R. L. masažą ir rodydamas vestuvinę nuotrauką;iš savo elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) į R. L. elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) atsiuntė:nuo 2023 m. spalio 30 d. 19.00 val. iki 2023 m. lapkričio 1 d. 9.52 val. – 49 elektroninius laiškus, kuriuose, be kita ko, rašė, kad myli R. L., ji jam vienintelė, siūlė pasivaikščioti, klausė, ar ji įsileis jį, nes jis nori ją apkabinti ir užmigti šalia; klausė, ar ji ilgai mirks vonioje viena, siūlė greičiau lipti iš vonios, nes jis jos kantriai laukia, o vaikai jau miega; rašė, kad nori gyventi kartu su ja, užmigti ir atsikelti kartu, kad jos ilgisi; rašė komplimentus; siuntė apsikabinusių vyro ir moters nuotraukas; prašė jį įsileisti į namus; rašė, kad nori užmigti šalia jos; nurodė, kad prašė „neužmigti vienai, tad teko kantriai laukti iki ryto“;nuo 2023 m. lapkričio 7 d. 9.47 val. iki 2023 lapkričio 8 d. 9.13 val. – 18 elektroninių laiškų, kuriuose, be kita ko, reiškė susirūpinimą R. L. sveikata; siūlė pagalbą; kvietė pasivaikščioti; prašė pasikalbėti; klausė, ko R. L. trūksta; siūlė užsiimti su ja lytiniais santykiais, mylėti vienam kitą, glaustis vienam prie kito;nuo 2023 m. gruodžio 9 d. 11.32 val. iki 2023 m. gruodžio 10 d. 16.21 val. – 52 elektroninius laiškus, kuriuose, be kita ko, rašė, kad ją myli ir nori bučiuoti jos lūpas; siūlėsi pas ją atvykti ir praleisti laiką kartu; klausė, ar ji vis dar vonioje; siuntė apsikabinusių vyro ir moters bei savo paties nuotraukas; siūlė susitikti; rašė, kad ji labai gražiai atrodo, jis ją myli, jos pasiilgo, jam jos trūksta, jo širdis veržiasi jos link;nuo 2024 m. sausio 3 d. 21.55 val., išskyrus šiuo nuosprendžiu aptartus 2024 m. sausio 4 d. 23.46 val., 2024 m. sausio 5 d. nuo 0.12 val. iki 0.38 val. rašytus 5 elektroninius laiškus), iki 2024 m. sausio 5 d. 1.15 val. – 32 elektroninius laiškus, kuriuose, be kita ko, rašė, kad myli R. L., nori ją apkabinti, prisiglausti, sušilti nuo jos kūno šilumos, laukia mašinoje prie jos namų; prašė jį mylėti; siūlė padaryti jai viso kūno masažą; nurodė, kad nori liesti jos kūną, trokšta padėti jai atsipalaiduoti, patirti ir išlieti emocinę ir psichologinę iškrovą; atsiuntė nuotraukas, kurioje vyras masažuoja moters pilvą ir nugarą; rašė, kad žino, kaip ją liesti ar stimuliuoti, yra jos kūno ekspertas, laukia, kada galės ją liesti ir bučiuoti;nuo 2024 m. sausio 12 d. 0.36 val. iki 2024 m. sausio 14 d. 21.21 val. – 40 elektroninių laiškų, kuriuose, be kita ko, rašė R. L. komplimentus dėl jos išvaizdos, klausė, kokie jos poreikiai, rašė, kad ją myli ir jos ilgisi; kad yra prie jos namų ir klausė, ar ji yra namuose; prašė jos atvažiuoti; nurodė, kad jam trūksta jos dėmesio, jis trokšta būti jos glėbyje, jo kūnas veržiasi į ją, jis jos geidžia;nuo 2024 m. birželio 15 d. 13.30 val. iki 2024 m. birželio 18 d. 15.16 val. – 50 elektroninių laiškų, kuriuose klausė, ar jai trūksta dėmesio, ar ji pyksta, nes nori mylėtis, siūlė pasikalbėti, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais; reiškė nepasitenkinimą jos elgesiu, vadindamas begėde, baisiu, neadekvačiu žmogumi, neverta jo (A. L.); rašė, kad jam trūksta jos dėmesio, šilumos, apkabinimo, meilės, siuntė savo nuotrauką; reiškė komplimentus; siūlė pasivaikščioti; rašė, jog nori apkabinti, ji jam yra vienintelė, norėtų paimti ją už rankos, apkabinti, galvoja tik apie ją; siūlė papietauti; rašė, kad myli ją ir pasirinko kaip vienintelę visam gyvenimui, labai jos nori;2024 m. rugsėjo 18 d. nuo 23.12 val. iki 23.56 val. – 5 elektroninius laiškus, kuriuose prašė, kad ji atvažiuotų pas jį; rašė, kad ji labai graži, jis nori su ja karštai pasimylėti; klausė, ar jos sulauks.Nustatyta, kad tokiais veiksmais A. L. nukentėjusiajai R. L. sukėlė baimės, nerimo, nesaugumo jausmus, įtampą ir stresą, t. y. padarė neigiamą poveikį nukentėjusiosios R. L. emocinei būsenai. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymaiProkuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendį, t. y.: 1) nuteistajam A. L. paskirti 30 parų arešto bausmę; 2) vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, paskiriant A. L. intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad A. L. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu privalo būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant A. L. nesilankyti R. L. gyvenamojoje vietoje, išskyrus laiką, kai bendraujama su nepilnamečiais vaikais pagal nustatytą ar su R. L. iš anksto suderintą tvarką, ir nebendrauti su R. L., išskyrus atvejus, kai bendraujama išskirtinai dėl skyrium gyvenančio A. L. bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dėl vaikų ugdymo; 3) iš dalies tenkinti civilinės ieškovės R. L. civilinį ieškinį ir priteisti jai iš A. L. 431,56 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Prokuroro apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Dėl neteisingai paskirtos bausmėsSpręsdamas dėl A. L. skirtinos bausmės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam už padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskyrus vienerių metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Šią nepagrįstą išvadą lėmė tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai ir visapusiškai įvertinta nuteistąjį charakterizuojanti informacija (nuteistojo asmenybės ir elgesio kryptingumą apibūdinančios aplinkybės, jo pozicija dėl kaltinimo ir elgesys baudžiamojo proceso metu) bei šių duomenų reikšmė bausmės individualizavimui, dėl ko pirmosios instancijos teismas A. L. paskyrė neteisingą, per švelnią bausmę, kuri, atsižvelgiant į bausmės turinį sudarančių apribojimų pobūdį ir už jų nesilaikymą gresiančias pasekmes, nebus efektyvi ir veiksminga siekiant nuteistojo elgesio korekcijos ateityje.Prokuroro teigimu, nuteistasis yra visiškai nekritiškas savo nusikalstamam elgesiui – neneigdamas, jog atliko jam inkriminuotus veiksmus, savo elgesyje jis ne tik neįžvelgė nieko neteisėto, bet, priešingai – vertino savo elgesį kaip pozityvų, o tokia A. L. nuostata rodo visišką kito asmens interesų ir nustatytų ribų nepaisymą, prioritetą teikiant vien asmeniniams interesams. Be to, viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis sistemingai demonstravo nihilistinį požiūrį į jam kardomąja priemone paskirtą įpareigojimą – būdamas įpareigotas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, šį įpareigojimą sistemingai pažeidinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir perdavus bylą teismui – toliau siuntė nukentėjusiajai elektroninius laiškus, lankėsi prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos.Prokuroro teigimu, tai, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis jam nustatytų draudimų, nedaro išvadų dėl kompetentingų subjektų sprendimais konstatuoto jo neteisėto elgesio, rodo ir Administracinių nusižengimų registro išraše apie A. L. registruotus administracinius nusižengimus užfiksuota informacija, kuri aptariama prokuroro apeliacinio skundo 9.1-9.4 papunkčiuose.Prokuroras skunde taip pat pažymi, kad nuteistasis A. L. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinius smurtinius nusikaltimus, todėl, prokuroro teigimu, akivaizdu, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo neveiksminga ir nepasiekė vieno iš bausmės tikslų – sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes A. L. pakartotinai nusikalto.Prokuroro teigimu, pirmiau nurodyti duomenys neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, kad jis nėra linkęs laikytis jam nustatytų ribojimų bei draudimų, juos sąmoningai ir sistemingai pažeidinėja, iškeldamas savo asmeninius interesus ir ambicijas virš kitų asmenų poreikių bei teisių, nedaro išvadų dėl savo ankstesnio neteisėto elgesio. Prokuroro vertinimu, pirmiau nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. L. elgesio korekcijai laisvės apribojimo bausmė (ypač be intensyvios priežiūros) nėra pakankama, todėl BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytiems bausmės tikslams užtikrinti jam būtina skirti griežtesnę bausmę – areštą, atidedant šios bausmės vykdymą bei paskiriant intensyvią priežiūrą su papildomomis pareigomis, nes, prokuroro manymu, tik tokiomis priemonėmis galima užtikrinti, kad nuteistasis be pagrindo nesiartintų prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos ir neieškotų ryšių su ja.Dėl neišspręsto civilinio ieškinio2025 m. gegužės 26 d. nukentėjusioji R. L. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, proceso metu jo neatsisakė, palaikė jį ir savo baigiamosios kalbos metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 115 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 5 dalies, 307 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, neišsprendė civilinio ieškinio. Prokuroro teigimu, civilinės ieškovės ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkintinas iš dalies, nes į A. L. nusikalstamų veiksmų laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. spalio 7 d. patenka tik viena R. L. psichologo konsultacija, įvykusi 2023 m. lapkričio 7 d., kurios kaina pagal tos pačios datos sąskaitą faktūrą yra 40 Eur. Be to, 2024 m. liepos 30 d. iš pardavėjo „Amazon.com“ įsigytos vaizdo stebėjimo kameros kaina civilinės ieškovės pateiktuose dokumentuose yra nurodyta doleriais – 235,39 USD. Pagal Lietuvos banko skelbiamus valiutų kursus pirkimo dieną ši suma atitiko 217,60 Eur. Taigi bendra už vaizdo kameras sumokėta suma yra 783,11 Eur, atitinkamai civilinės ieškovės prašoma pusė sumos – 391,56 Eur. Todėl ieškovei priteistina suma turtinei žalai atlyginti mažintina iki 431,56 Eur (391,56 Eur+40 Eur). Apeliacinio skundo dalyje dėl neturtinės žalos prokuroras nurodo, kad civilinės ieškovės civiliniame ieškinyje nurodytus ir jos apklausos pirmosios instancijos teisme metu detalizuotus teiginius apie neigiamus dvasinius išgyvenimus, tiesiogiai nulemtus nuteistojo nusikalstamų veiksmų, patvirtina ir kiti bylos duomenys, detalizuojami apeliaciniame skunde: liudytojų M. Z., E. S. ir J. S. parodymai; mediacijos centro „In Pace“ bei Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro pateikta informacija; Policijos registruojamų įvykių registre užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, kad nuteistojo nusikalstamų veiksmų laikotarpiu nukentėjusioji ne kartą skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodydama, kad dėl nuteistojo veiksmų bijo, jaučiasi nesaugiai. Prokuroro teigimu, atsižvelgiant į A. L. nusikalstamų veiksmų trukmę, veiksmų pobūdį, intensyvumą, jais sukeltus padarinius (nuolatinį baimės, nerimo, nesaugumo jausmą, įtampą, stresą, t. y. sistemingą ir ilgalaikį, intensyvų nukentėjusiosios gyvenimo trikdymą), civilinės ieškovės prašoma priteisti 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati, proporcinga ir teisinga, todėl šioje dalyje civilinės ieškovės civilinis ieškinys tenkintinas visiškai.Apeliaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas Saulius Juzukonis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir, konstatavus, jog nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, A. L. pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį išteisinti. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Dėl BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikosNuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas, kadangi skundžiamame nuosprendyje neatskleidė BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos bei neįvertino realaus nuteistojo veiksmų pavojingumo.Gynėjo teigimu, nuteistasis A. L. iš tiesų ne kartą lankėsi prie nukentėjusiosios namų bei siuntė elektroninius laiškus, tačiau, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, jis turėjo teisėtą pagrindą lankytis prie nukentėjusiosios namų, kadangi 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-541-984/2023 teismas nustatė A. L. bendravimo su vaikais tvarką, todėl jis ne tik galėjo, bet ir privalėjo atvykti prie R. L. namų pasiimti ir parvežti atgal vaikus. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien nuteistojo niekuo nepagrįstas manymas, jog vaikams grėsė pavojus, nepateisina jo ganėtinai intensyvaus buvimo faktų, daugiausia nakties metu, prie nukentėjusiosios namo. Gynėjas pažymi, kad R. L. iš tikrųjų nakties metu (vėlai vakare) buvo palikusi vaikus vienus, neprižiūrimus suaugusiųjų (tai patvirtina vaiko situacijos vertinimo sprendimai dėl 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. vasario 24 d. atveju (5 t., b. l. 48-53, 55-60), be to, pati nukentėjusioji pripažino, kad 2025 m. rugsėjo 4 d. nuo 20 iki 21.40 val. nebuvo namuose (4 t., b. l. 123), be to, apie vaikų palikimą namuose paaiškino ir V. G. (4 t., b. l. 98). Gynėjas pažymi, kad nors vaiko situacijos vertinimo sprendimuose užfiksuoti atvejai ir nepatenka į kaltinimo laikotarpį, visgi jie patvirtina, kad R. L. ne kartą neatsakingai prižiūrėjo vaikus, o jei nuteistasis tuo metu nebūtų tikrinęs vaikų gyvenamosios vietos – nei Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, nei policijos pareigūnai nebūtų sužinoję apie daromus sistemingus vaikų teisių pažeidimus. Gynėjas teigia, kad nuteistasis, kaip atsakingas ir rūpestingas tėtis, bijodamas dėl vaikų saugumo, nuvykdavo prie nukentėjusiosios namų ir patikrindavo situaciją, kad įsitikintų, jog tamsiu paros metu vaikai namuose nėra vieni ir jiems niekas negresia. Be kita ko, gynėjas skunde pažymi ir tai, kad nukentėjusioji visais įmanomais būdais apsunkino vaikų ir nuteistojo bendravimą, kadangi apribojo vaikų galimybes naudotis mobiliaisiais telefonais, blokuodavo A. L. skambučius vaikams, todėl nuteistasis, negalėdamas susisiekti elektroninėmis ryšio priemonėmis, lankėsi prie R. L. namų, norėdamas įsitikinti, jog vaikai namuose yra ne vieni ir saugūs. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji pateikė tik saugumo kamerų vaizdo įrašų iškarpas, kuriose nuteistasis užfiksuotas stoviniuojantis prie tvoros, o ne pilnus įrašus, iš kurių būtų galima susidaryti pilną vaizdą, ar nukentėjusioji neprovokavo konflikto, neįžeidinėjo nuteistojo, neužgauliojo jo ar kitaip nederamai nesielgė. Apelianto vertinimu, nepilni vaizdo įrašai neleido teismui objektyviai įvertinti daromų veiksmų nusikalstamą pobūdį ir pavojingumą, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo atskleisti ir neatskleidė objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, taip padarė esminį BPK 20, 305 straipsnių pažeidimą, kuriais buvo suvaržyta A. L. teisė į teisingą teismą bei sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad vien sėdėjimas automobilyje greta gyvenamojo namo, vaikščiojimas ar bėgiojimas, sniego valymas savaime nėra uždrausti, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, juolab, nuteistasis niekada nesibrovė į nukentėjusiosios namus, o sniegą valė padėdamas sūnui ir rūpindamasis, kad pastarasis žiemos metu nesušaltų ir pan. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo sniego valymo epizodo, neįvertino šio veiksmo pavojingumo, taip padarė esminį BPK 305 straipsnio pažeidimą, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo. Pasisakydamas dėl nuteistojo siųstų elektroninių laiškių, nuteistojo gynėjas pažymi, kad nuteistasis sunkiai priėmė skyrybų faktą, išgyveno emociškai, o visų kaltinime inkriminuotų elektroninių laiškų turinys ne baugino ar žemino nukentėjusiąją, bet priešingai – rodo, kad A. L. stengėsi susigrąžinti šeimą. Gynėjo teigimu, šias aplinkybes patvirtino ir V. G., kuris nurodė, kad nuteistasis nenorėjo skyrybų, nes jis prisiekė prieš Dievą ir norėjo išlaikyti šeimą ir yra pasiryžęs susitaikyti su buvusia sutuoktine. Nuteistojo gynėjo teigimu, nors tiek kaltinime, tiek skundžiame nuosprendyje nurodyta, jog nuteistasis siuntė elektroninius laiškus ir lankėsi prie nukentėjusiosios namų prieš aiškiai išreikštą jos valią, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų, jog nuteistasis matė jos siųstus elektroninius laiškus bei susipažino su jų turiniu (nuteistasis patvirtino, kad neprisimena skaitęs kaltinime nurodytų elektroninių laiškų, o nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, kad nuteistasis būtų atsakęs į tuos elektroninius laiškus, kuriuose ji išreiškė valią su juo nebendrauti). Gynėjas pažymi, kad nukentėjusioji nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad nesutikimą bendrauti su A. L. būtų išreiškusi žodžiais ar konkliudentiniais veiksmais, o byloje nenustatyta, kad ji būtų aiškiai iškomunikavusi nepritarimą nuteistojo rašomiems elektroniniams laiškams bei apsilankymams prie jos namų. Taigi, gynėjo teigimu, nenustačius, kad nuteistajam buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta R. L. valia dėl jo siunčiamų elektroninių laiškų bei apsilankymų prie jos namų, o nuteistasis tokią nukentėjusiosios valią suvokė, nurodytos abejonės, užtikrinant tinkamą in dubio pro reo principo taikymą, turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai.Skunde nurodoma, kad siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 1481 straipsnio 1 dalyje, privaloma nustatyti kilusius alternatyvius padarinius ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp veikos (šiuo atveju – sistemingo persekiojimo) ir kilusių padarinių (šiuo atveju pagal kaltinimą nuteistasis padarė neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai). Visgi, gynėjo teigimu, neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai ir priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų bei neigiamo poveikio nukentėjusiosios emocinei būsenai nebuvo įrodyti. Gynėjas, akcentuodamas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė), aspektą, apeliaciniame skunde nurodo, kad neigiamo poveikio emocinei būsenai egzistavimo negalima preziumuoti vien remiantis teorine galimybe, kad galimi neteisėti veiksmai galėjo sukelti neigiamas pasekmes. Gynėjo teigimu, nukentėjusiosios parodymais jos neigiama emocinė būsena negali būti įrodinėjama, nes jos nurodomas laikotarpis (nuo 2022 m.) nepatenka į kaltinimo ribas. Be to, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad būtent inkriminuojami A. L. veiksmai sukėlė ar galėjo sukelti neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai. Viso proceso metu nukentėjusioji deklaratyviai vertino situaciją, pateikdama subjektyvius samprotavimus, o jos prašymu apklausti liudytojai M. Z., E. S., Š. K., J. S. tik pakartojo tai, ką subjektyviai papasakojo nukentėjusioji (gynėjas pažymi ir tai, kad pastarieji liudytojai buvo nukentėjusiosios pažįstami ar artimi draugai, turėjo išankstinį nusistatymą, todėl negalėjo nešališkai paliudyti objektyvią tiesą, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į galimą liudytojų suinteresuotumą paliudyti nukentėjusiajai palankius faktus, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą). Gynėjas taip pat pažymi, kad akademinių atostogų, kuriomis grindžiamas civilinis ieškinys, laikotarpiai universitete neįeina į kaltinimo laikotarpį, be to, studijų sustabdymas buvo sąlygotas vykstančio skyrybų proceso ir dėl to patiriamų išgyvenimų, todėl neįrodo, kad būtent nuteistojo veiksmai lėmė studijų sustabdymą. Tuo tarpu mediacijos centro „In pace“ vadovės pažymoje „Dėl R. L. psichologo konsultacijų“ ir Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atsakyme „Dėl informacijos pateikimo“ akcentuojama, kad emocinį išsekimą, susirūpinimą, baimę ir nesaugumo jausmą įvardino pati R. L., bet ne gydytojai, todėl, gynėjo teigimu, nesant konkrečios diagnozės dėl psichiatrinės ligos, toks subjektyvus suvokimas laikytinas nepakankamai svariu įrodinėjant neigiamą poveikį emocinei būsenai. Be kita ko, gynėjas skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios pozicijos nenuoseklumą (2024 m. gegužės 7 d. ekspertinio vertinimo pažymos 7 punkte R. L. nurodė, kad A. L. bando ją atriboti nuo kitų žmonių, izoliuoti, apriboti socialinį ratą (3 t., b. l. 68), tuo tarpu 2024 m. birželio 25 d. ekspertinio vertinimo pažymos 7 punkte R. L. neigė socialinę izoliaciją ir tvirtino, kad turi palaikantį artimų žmonių ratą (3 t., b. l. 9-11)), ir nurodo, kad toks nukentėjusiosios nenuoseklumas, o kartu ir R. L. 2023 m. rugsėjo 12 d. 21.34 val. A. L. išsiųstas elektroninis laiškas („Jeigu Jūsų sūnus nuo manęs neatstos, aš pasodinsiu jį į kalėjimą. Paskutinis įspėjimas“ (2 t., b. l. 76), verčia abejoti ne tik jos parodymų objektyvumu ir patikimumu, bet taip pat kelia klausimų, ar nuteistojo atžvilgiu nuolat rašomi pareiškimai policijai nėra bandymas susidoroti su nuteistuoju. Gynėjo vertinimu, nurodyti argumentai paneigia A. L. inkriminuotus nusikalstamos veikos padarinius – neigiamą poveikį emocinei būsenai, o nei nukentėjusioji, nei valstybinis kaltintojas šių padarinių neįrodė. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalį, neatskleidė padarinių turinio, nevertino surinktų įrodymų visumos bei neanalizavo, ar tarp nuteistojo veiksmų ir (neįrodytų) padarinių apskritai gali egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, gynėjo vertinimu, nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo būdas padarinių aspektu yra netikslus, kadangi neaišku, ar visi inkriminuoti veiksmai kaip visuma, ar atskirai kiekvienas iš jų inkriminuojamais laikotarpiais sukėlė BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, todėl teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.Nuteistojo gynėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024, pažymi, kad subjektyviai neteisėtas asmens persekiojimas pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, tačiau jokie bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo tyčios, motyvo ar tikslo persekioti R. L., daryti neigiamą poveikį jos emocinei būsenai ar sukelti jai baimės, nesaugumo jausmą. Akcentuodamas nuteistojo A. L. religingumą, taip pat pastebėdamas, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji yra tikintys krikščioniai, nuteistojo gynėjas nurodo, kad tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai buvo svarbi ne tik civilinė, bet ir dvasinė santuokos reikšmė – sudaryti ją Dievo ir žmonių akivaizdoje, duodant priesaiką mylėti, gerbti ir būti ištikimais vienas kitam, kol mirtis juos išskirs. Kaip itin religingas asmuo, A. L. savo gyvenimą grindžia moralinėmis vertybėmis bei religinėmis nuostatomis, kurias suvokia kaip aukščiausią elgesio standartą ir asmeninę pareigą. Nuteistojo požiūriu, santuoka yra neišardomas ryšys, todėl net ir faktiškai nutrūkus santykiams bei civilinei santuokai nuteistasis jautė pareigą aktyviai siekti jų atkūrimo, rodyti iniciatyvą ir tai laikė savo valios ir jų meilės išbandymu. Gynėjo teigimu, savo veiksmus – elektroninius meilės laiškus bei lankymąsi prie buvusios sutuoktinės gyvenamosios vietos nuteistasis suvokė kaip būtinas pastangas susitaikyti, išsaugoti šeimą dėl vaikų ir Dievo, o ne kaip siekį daryti neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai. Gynėjas nurodo, kad nuteistasis nesuvokė, kad elektroniniais meilės laiškais bei buvimu prie buvusios sutuoktinės namų galimai persekioja R. L., nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali būti padarytas neigiamas poveikis jos emocinei būsenai, to nenorėjo ir sąmoningai neleido kilti tokiems padariniams, t. y. nuteistojo veiksmuose nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios persekioti kitą asmenį.Dėl civilinio ieškinioGynėjo teigimu, nukentėjusioji R. L. šioje byloje yra pareiškusi 2025 m. gegužės 26 d. civilinį ieškinį dėl 1 725,45 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 13-15), visgi, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 115 straipsnio nuostatas, civilinio ieškinio klausimo neišsprendė. Visgi, gynėjo vertinimu, nukentėjusioji neįrodė nei turtinės, nei neturtinės žalos, todėl civilinis ieškinys turi būti atmestas.Nukentėjusioji nurodė, jog turtinę žalą sudaro psichologo konsultacijų (gydymo) bei vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimo išlaidos, kurios pagrįstos pateiktomis sąskaitomis faktūromis. Visgi, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad psichologo konsultacijų išlaidas pagrindžiančios sąskaitos faktūros nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2023 m. birželio 21 d. nepatenka į kaltinimo laikotarpį, todėl turtinė žala šiomis sąskaitomis apskritai negali būti įrodinėjama. Vienintelė 2023 m. lapkričio 7 d. sąskaita faktūra patenka į kaltinimo laikotarpį, gynėjas, remdamasis skunde išdėstytas nukentėjusiosios parodymais, liudytojos J. S. parodymais ir psichologės paaiškinimais, nurodo, kad nukentėjusiajai psichologinė pagalba buvo reikalinga dėl skyrybų proceso, o ne dėl tariamo A. L. vykdomo persekiojimo, todėl ir pastaroji sąskaita faktūra neįrodo patirtos turtinės žalos. Gynėjo vertinimu, vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimo išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, kadangi vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas nėra vienkartinė priemonė, bet ilgalaikė investicija į turto ir asmenų saugumą, kuri objektyviai skirta neribotam laikotarpiui ir plačiam galimų rizikų spektrui valdyti. Tokia sistema, gynėjo teigimu, funkcionuoja nepriklausomai nuo konkretaus asmens veiksmų ir ateityje bus naudojama apsisaugoti nuo įvairių, su nuteistuoju nesusijusių galimų pažeidimų. Todėl, gynėjo vertinimu, šios išlaidos nėra nei objektyviai būtinos, nei neišvengiamos, o jų kompensavimas reikštų nepagrįstą civilinės atsakomybės išplėtimą, perkeliant nuteistajam išlaidas, kurios iš esmės skirtos bendram nukentėjusiosios saugumo užtikrinimui ateityje.Pasisakydamas dėl nukentėjusiosios prašomos priteisti neturtinės žalos, gynėjas pažymi, kad motyvuodama „rimtą psichologinį ir emocinį stresą“, nukentėjusioji nurodė daug simptomų, kurie pakartojami ir gynėjo apeliaciniame skunde. Visgi, gynėjas skunde pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad psichologinių konsultacijų metu medicininės diagnozės nebuvo nustatinėjamos, konsultacijos metu nebuvo atliekamas psichologinis įvertinimas bei neteikiamos išvados, todėl specialistai negalėjo atsakyti, ar nukentėjusiosios būsena buvo sąlygota nuteistojo veiksmų (3 t., b. l. 15, 17), be to, joks gydytojas psichiatras nėra konstatavęs diagnozės dėl psichiatrinės ligos, nukentėjusiajai nebuvo paskirtas joks gydymas, todėl neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai (nerimas ir baimė) įrodinėjami tik jos pačios subjektyviu suvokimu. Pakartodamas skundo motyvus apie nukentėjusiosios nenuoseklumą dėl socialinės izoliacijos, aprašytus šio nuosprendžio 3.1.3 papunktyje, gynėjas nurodo, kad pati nukentėjusioji paneigė nurodomus patirtus išgyvenimus bei savo teiginius apie neva patirtą socialinę izoliaciją, taigi socialinė izoliacija šioje byloje įrodyta nebuvo. Be to, gynėjo teigimu, 2025 m. liepos 8 d. teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja E. S. (nurodžiusi, kad „R. L. labai pozityvi, į viską žiūri teigiamai, džiaugiasi gyvenimu, rūpinasi vaikais ir yra geras žmogus“ (4 t., b. l. 101)), liudytojas Š. K. „patvirtinęs, kad su nukentėjusiąja bandė kurti asmeninius santykius, kartu su draugais buvo Mamontovo koncerte Vingio parke, lankėsi sporto klube (4 t., b. l. 103-104)), 2025 m. liepos 22 d. teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja J. S. (patvirtinusi, kad su R. L. sportavo sporto klube, lankėsi prekybos centruose, susitikdavo ir viena kitos namuose) paneigė nukentėjusiosios teiginį, kad buvo sumažėjusi jos gyvenimo kokybė ir buvo nuolatinė psichologinė įtampa, nes matyti, jog nukentėjusioji gyveno įprastą gyvenimą, lankėsi jai įprastose vietose, sportavo, o psichologinė įtampa – tik jos pačios subjektyvus situacijos suvokimas, nepatvirtintas medicinine diagnoze. Be kita ko, gynėjas pakartotinai pažymi, kad akademinės atostogos universitete buvo sąlygotos vykstančio skyrybų proceso ir dėl to patiriamų išgyvenimų, be to, akademinių atostogų laikotarpiai nepatenka į kaltinimo laikotarpį, todėl neįrodo, kad būtent nuteistojo veiksmai lėmė studijų sustabdymą.Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir, išsprendus civilinio ieškinio klausimą iš esmės, tenkinti civilinį ieškinį, priteisiant iš nuteistojo jos naudai civiliniame ieškinyje nurodytą neturtinę žalą. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Apeliantė nurodo, kad ji buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kurį palaikė viso proceso metu ir aiškiai jį patvirtino baigiamojoje kalboje, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl jo visiškai nepasisakė ir taip pažeidė imperatyvias BPK nuostatas, pagal kurias teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Apeliantė skunde pažymi, kad: šiuo atveju civilinio ieškinio pagrindas yra tiesiogiai susijęs su nusikalstama veika; nuteistojo A. L. veiksmai pripažinti neteisėtais ir sukėlusiais jai neigiamas pasekmes; egzistuoja priežastinis ryšys tarp veikos ir žalos. Apeliantės vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas civilinį ieškinį turėtų išspręsti pats iš esmės, neperduodamas civilinio ieškinio nagrinėjimo iš naujo. Jos teigimu, bylos grąžinimas iš naujo nepagrįstai vilkintų procesą, pažeistų jos teisę į greitą ir veiksmingą teisinę gynybą, neatitiktų proceso ekonomiškumo principo.Apeliantė nurodo, kad nuteistojo veiksmai jai sukėlė ilgalaikį stresą ir nerimą, nesaugumo jausmą, būtinybę kreiptis dėl psichologinės pagalbos, neigiamą poveikį socialiniam ir profesiniam gyvenimui, todėl atitinka neturtinės žalos sampratą.Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį (sistemingas persekiojimas), trukmę, intensyvumą, jai sukeltus padarinius, prašo tenkinti civilinį ieškinį.Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė gynėjo pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o kitus apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašė visiškai tenkinti jo pareikštą apeliacinį skundą, iš dalies tenkinti nukentėjusiosios pareikštą apeliacinį skundą, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė prašė tenkinti jos ir prokuroro pareikštą apeliacinį skundą.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosProkuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas) ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribųPagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistojo pripažinimu kaltu pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad nuteistojo veiksmuose nėra šioje baudžiamojo įstatymo normoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurių pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažeisdamas BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimus, tinkamai neatskleidė ir neįvertino. Be to, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, ir apeliaciniu skundu prašo civilinį ieškinį atmesti. Prokuroras apeliaciniu skundu ginčija nuteistajam paskirtą bausmę ir prašo ją sugriežtinti. Be to, tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji savo apeliaciniais skundais, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas, neišspręsdamas nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, prašo šį klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme ir priteisti apeliaciniuose skunduose nurodytas pinigų sumas. Atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pareikštus prašymus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą tikrins BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytose ribose, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. L. kaltu, byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ar jų pagrindu tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir laikydamasis BPK 305 straipsnio reikalavimų padarė pagrįstas išvadas dėl BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo, taip pat ar, neišspręsdamas nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir ar nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys yra spręstinas ir pagrįstas.Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų laikymosiNuteistojo A. L. gynėjas advokatas Saulius Juzukonis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios pateiktais vaizdo įrašais, kurie nepilni, taip pat nukentėjusiosios prašymu apklaustų ir, gynėjo vertinimu, suinteresuotų liudytojų M. Z., E. S., Š. K., J. S. parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neatskleidė BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.Pirmiausia pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę.Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023 ir kt.).BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).Teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, pirmiau aptartų įrodinėjimo taisyklių pažeidimų, kuriuos nurodo nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatė.Gynėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nepilnais vaizdo įrašais, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos BPK 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės. Vien ta aplinkybė, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas ne visas įvykis ar atskiri jo epizodai, savaime nereiškia, kad juose užfiksuoti duomenys negali būti vertinami kaip vienas iš byloje esančių įrodymų ar kad jie netenka įrodomosios reikšmės. Sprendžiant dėl įrodymų pakankamumo ir jų patikimumo, reikšminga ne tai, ar kiekvienas atskiras pavienis įrodymas atskleidžia visas bylai reikšmingas aplinkybes, bet tai, ar iš įrodymų visumos galima padaryti pagrįstas ir neabejotinas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju vaizdo įrašai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti neatsietai nuo kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, todėl jų fragmentiškumas savaime nepaneigia vaizdo įrašuose užfiksuotų objektyvių aplinkybių ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų visumos vertinimo pagrįstumu. Kartu atmestinas ir gynėjo skundo argumentas, kuriuo nurodoma, kad dėl vaizdo įrašų nepilnumo nebuvo galima objektyviai įvertinti nuteistojo A. L. veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir pavojingumo, nes neva nėra galimybės nustatyti, ar nukentėjusioji neprovokavo konflikto, neįžeidinėjo ar neužgauliojo nuteistojo, kitaip nederamai nesielgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam A. L. inkriminuotas sistemingas nepageidaujamo kontakto su nukentėjusiąja R. L. inicijavimas, siunčiant žinutes ir nuolat lankantis prie jos namų, o ne atskirų konfliktų metu kilusi reakcija į jos tariamus įžeidimus ar provokacijas. Todėl gynybos apeliaciniame skunde keliama prielaida, kad nepateiktose vaizdo įrašų dalyse galėjo būti užfiksuotas provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, savaime nesudaro pagrindo kaltinime aprašytą ir pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintą pasikartojančių veiksmų visumą vertinti kaip nuteistojo neteisėtą atsaką į konkretų konfliktą. Taigi, šis apeliacinio skundo argumentas iš esmės grindžiamas prielaida apie galimas, tačiau byloje nenustatytas aplinkybes. Vien tai, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuota visa galima nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio komunikacija ar kitos galimos įvykio aplinkybės, savaime neleidžia daryti išvados, kad tokios aplinkybės egzistavo ir turėjo reikšmės nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui, juolab tokių aplinkybių gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė, be to, tokių aplinkybių baudžiamojo proceso metu nenurodė ir pats nuteistasis A. L. Pažymėtina, kad vien hipotetinė tokios apeliaciniame skunde keliamos galimybės prielaida negali paneigti kitais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad gynėjo argumentai dėl vaizdo įrašų fragmentiškumo (nepilnumo) iš esmės atspindi jo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau savaime nepatvirtina BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Nepagrįsti ir gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas nukentėjusiosios R. L. prašymu apklaustų liudytojų M. Z., Š. K., E. S., J. S. parodymų objektyvumas ir patikimumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog liudytojai pažinojo nukentėjusiąją, savaime nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu ir juo labiau nepatvirtina jų išankstinio nusistatymo ar suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtų liudytojų parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde gynėjo nurodyti liudytojai M. Z., Š. K., E. S., J. S. buvo apklausti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir prieš duodami parodymus įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (pvz., 4 t., b. l. 94-95, 100-101, 109). Byloje nėra nustatyta konkrečių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad minėti liudytojai sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius parodymus ar siekė duoti nukentėjusiajai R. L. palankius parodymus. Gynėjo skundo teiginiai apie galimą liudytojų suinteresuotumą iš esmės grindžiami vien jų asmeniniais ryšiais su nukentėjusiąja ir paties gynėjo prielaidomis, tačiau konkrečių duomenų, patvirtinančių tokią galimą liudytojų suinteresuotumo versiją, apeliaciniame skunde nenurodyta. Kita vertus, priešingai nei skunde nurodo gynėjas, minėtų liudytojų parodymų turinys neapsiribojo vien nukentėjusiosios jiems papasakotų aplinkybių atkartojimu, nes jie pateikė savo pastebėjimus ir vertinimus apie nukentėjusiosios emocinę bei psichologinę būseną, kurią patys matė ir stebėjo, taip pat nurodė konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes, kurias matė tiesiogiai, pavyzdžiui, liudytoja E. S. teisiamojo posėdžio metu davė parodymus apie tai, kad matė, jog nuteistojo automobilis praktiškai pastoviai stovėdavo prie jos kaimynės, t. y. nukentėjusiosios namų ir pan. (4 t., b. l. 100-102). Kartu pažymėtina, kad liudytojo parodymų patikimumo nepaneigia vien tai, kad liudytojas yra vien iš proceso dalyvių pažįstamas ar artimas draugas. Tokia aplinkybė gali būti reikšminga vertinant parodymus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau savaime nelemia jų nepatikimumo ir neatleidžia teismo nuo pareigos įvertinti jų turinį, nuoseklumą, tarpusavio sąsajas su kitais įrodymais bei jų atitiktį objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino ne kaip pavienius, bet kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad remdamasis jų parodymais, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, juolab nenustatyta objektyvių aplinkybių, dėl kurių minėtų liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs vertinti kaip neobjektyvius. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gynėjo pozicija aptariamu aspektu nėra nuosekli. Apeliaciniame skunde, ginčydamas nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumą, gynėjas pats remiasi tų pačių liudytojų parodymais, juos selektyviai cituoja ir pasitelkia savo argumentams pagrįsti (šio nuosprendžio 3.5 papunktis). Taigi, viena vertus, gynėjas teigia, kad šių liudytojų parodymai dėl jų santykio su nukentėjusiąja R. L. apskritai negali būti laikomi objektyviais, kita vertus, selektyviai remiasi tais pačiais parodymais tais atvejais, kai jų turinys yra palankus gynybos pozicijai. Toks pasirinktas įrodymų vertinimo būdas neleidžia pagrįstai teigti, kad liudytojų parodymai yra nepatikimi apskritai, ir iš esmės atspindi ne apeliaciniame skunde nurodomą BPK 20 straipsnio pažeidimą, o gynėjo nesutikimą su tuo, kokią reikšmę šiems parodymams suteikė pirmosios instancijos teismas.Gynėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neatskleidė BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, taip pat nepaneigia nuosprendžio atitikties BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimams. Nors pirmosios instancijos teismo motyvai nėra išsamūs ir kai kuriais aspektais yra lakoniški, paremti bendro pobūdžio pasvarstymais, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Vertinant, ar apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, reikšminga ne motyvų apimtis, o tai, ar nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra atskleistos įstatyme nurodytos esminės aplinkybės, nurodyti teismo išvadų pagrindai ir pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyta: 1) įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nagrinėjamu atveju šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė ir aprašė esmines faktines aplinkybes, dėl kurių A. L. pripažintas kaltu. Teismas taip pat nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl nuteistojo kaltės, be kita ko, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, vaizdo įrašų duomenis, elektroninių laiškų turinį, paties nuteistojo parodymus bei kitus byloje esančius duomenis. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies turinio taip pat galima nustatyti, kokias aplinkybes teismas laikė įrodytomis ir kokiais duomenimis rėmėsi jas nustatydamas. Be to, pirmosios instancijos teismas pateikė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus – iš nustatytų faktinių aplinkybių ir įvertintų įrodymų padarė išvadą dėl nuteistojo veiksmų atitikties BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kai kuriuos įrodymų vertinimo ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo aspektus aptarė glaustai, savaime nereiškia BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo. Šiuo atveju nustatytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyti teismo išvadų pagrindą sudarantys įrodymai, išdėstyti jų vertinimo motyvai ir pateiktos nusikalstamos veikos kvalifikavimo išvados. Dėl to nėra pagrindo sutikti su gynėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.Dėl nuteistojo A. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 1481 straipsnio 1 dalįNuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad A. L. veiksmuose, aprašytuose kaltinime, nenustatyta BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, todėl, gynėjo manymu, nuteistasis turėtų būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija su šiais gynėjo skundo argumentais nesutinka.Pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai. Šiuo baudžiamuoju nusižengimu kėsinamasi į asmens laisvę, taigi tiesioginis nusikalstamos veikos objektas – asmens valios laisvė, t. y. galimybė pasirinkti socialiai priimtiną elgesio modelį, nepriklausomai nuo kito asmens valios. BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra materialioji – ją inkriminuojant būtina nustatyti ne tik veiką, bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių.Objektyviai BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika pasireiškia žmogaus persekiojimu, kuriam būdinga aiškiai išreikšta žmogaus valia prieš tokius veiksmus, teisėto pagrindo atliekamiems veiksmams nebuvimas bei jų sistemingumas. Asmens persekiojimo būdai gali būti įvairūs: telefoniniai skambučiai, nuolatinis trumpųjų žinučių ar elektroninių laiškų rašymas, atviras sekimas pakeliui į darbą, gyvenamąją vietą ar iš jų, laukimas vietose, kur nukentėjusysis lankosi, asmeninės informacijos skleidimas tretiesiems asmenims ir pan. Pabrėžtina, kad persekiojimo atveju baugina ne veiksmų turinys, o nesiliaujantys, nepageidautini persekiotojo veiksmai, sukeliantys psichologinę ir emocinę žalą ar nukentėjusiojo socialinio gyvenimo pokyčius. Tam, kad persekiojimas būtų laikomas veika, atitinkančia BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, ji turi atitikti tam tikras sąlygas, pirmiausia – neteisėti veiksmai atliekami prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią. Nesutikimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Aiškumo požymis kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas atskirai, atsižvelgiant į atvejo aplinkybes ir kontekstą, o nesutikimo išreiškimas turi būti akivaizdus kaltininkui, t. y. kaltininkas jį turi suvokti ne dviprasmiškai. Tokiems veiksmams taip pat neturi būti teisėto pagrindo. Persekiojimas taip pat turi būti nevienkartinis, t. y. turėti sistemingumo požymį. Sistemingumas – tai pasirinktų neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusįjį intensyvumas, keli to paties ar skirtingo persekiotojo pasirinkto būdo veiksmai, padaryti per tam tikrą nelabai ilgą laiko tarpą ir rodantys kaltininko elgesio kryptingumą, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniais. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas. Siekiant inkriminuoti BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, privaloma nustatyti ir kilusius padarinius. Šie padariniai yra alternatyvūs – gyvenamosios vietos, darbo ar mokymosi įstaigos pakeitimas, kitoks neigiamas poveikis nukentėjusio asmens socialiniam gyvenimui (pvz., susilpnėję ar nutrūkę socialiniai ryšiai) ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai (pvz., nuolatinis baimės, nerimo, nesaugumo jausmas). Svarbu pažymėti, kad tarp veikos – sistemingo persekiojimo – ir kilusių padarinių turi egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo.Subjektyviai neteisėtas asmens persekiojimas pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininko motyvai ir tikslai nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 1481 straipsnio 1 dalyje, sudėties būtinieji požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, tačiau gali turėti reikšmę vertinant tyčios kryptingumą, veikos pavojingumą ir skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024).Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistojo A. L. gynėjas, pirmosios instancijos teismas nuteistojo veikoje pagrįstai nustatė visus nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 1481 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tarp jų ir tuos, kurie ginčijami apeliaciniame skunde.Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo kaltinime nurodyti veiksmai, kurie buvo atlikti prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią – lankymasis prie nukentėjusiosios (t. y. buvusios sutuoktinės) namų, bėgiojimas už tvoros, sniego valymas nuo kelio greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos, sėdėjimas automobilyje greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos, skambinimas į teritorijos vartų domofoną, siūlant nukentėjusiajai masažą bei rodant vestuvinę nuotrauką, kaltinime nurodyto turinio elektroninių laiškų rašymas nukentėjusiajai – kvalifikuotini kaip persekiojimas BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuos sistemingus nukentėjusiosios R. L. persekiojimo veiksmus nuteistasis atliko prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią, nesant teisėto pagrindo.Antai, iš nuteistojo baudžiamojo proceso metu duotų paaiškinimų turinio, taip pat ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos matyti, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, jog nuteistasis A. L. atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Visgi, gynėjas nesutinka su tokių nuteistojo veiksmų teisiniu įvertinimu, be kita ko, teigdamas, kad nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą lankytis prie nukentėjusiosios namų pagal teismo nustatytą bendravimo su vaikais tvarką, todėl ne tik galėjo, bet ir privalėjo atvykti prie nukentėjusiosios namų pasiimti ir parvežti vaikus atgal. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-541-984/2023, sutinka, kad nuteistasis A. L. tam tikru metu turėjo teisėtą pagrindą lankytis prie nukentėjusiosios namų vykdydamas minėtu teismo sprendimu nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad nuteistasis turėjo neribotą teisę lankytis prie nukentėjusiosios namų bet kuriuo metu ir dėl bet kokių priežasčių. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, vaikai į jų gyvenamąją vietą turėjo būti pristatyti ne vėliau kaip atitinkamų dienų 19 val., 19.30 val. arba 20 val., priklausomai nuo konkrečios bendravimo su vaikais dienos. Tuo tarpu iš nuteistajam pareikšto kaltinimo ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jo lankymasis prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos neapsiribojo tais atvejais ir tuo laiku, kurie buvo objektyviai būtini teismo nustatytai bendravimo su vaikais tvarkai įgyvendinti. Nuteistojo atvykimai prie nukentėjusiosios namų buvo fiksuoti ypač vėliu vakaro arba nakties metu, t. y. tuo metu, kai pagal teismo nustatytą bendravimo su vaikais tvarką vaikai jau turėjo būti grąžinti į jų gyvenamąją vietą. Todėl tokie nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami vien tuo faktu, kad jis apskritai turėjo teisę atvykti prie nukentėjusiosios namų vaikų paėmimo ar grąžinimo tikslais. Taigi, priešingai nei skunde nurodo gynėjas, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą tam tikromis aplinkybėmis atvykti prie nukentėjusiosios namų, savaime neeliminuoja galimybės jo vėlesnius, su vaikų paėmimu ar grąžinimu nesusijusius ir ypač vėlyvu vakaro ar nakties metu atliktus veiksmus vertinti kaip neturinčius teisėto pagrindo BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme.Kita vertus, pats gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos atvykti tam, kad paimtų arba parvežtų nepilnamečius vaikus. Taigi, gynėjo nurodomas teisėtas pagrindas yra siejamas ne apskritai su nuteistojo teise būti prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, o su konkrečiu tikslu – tinkamai įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo su vaikais tvarką. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad kaltinime nurodytu metu nuteistojo buvimas prie nukentėjusiosios namų nesusijęs su vaikų paėmimu ar jų parvežimu. Nustatyta, kad nuteistasis lankėsi prie nukentėjusiosios namų, bėgiojo už tvoros, valė sniegą nuo kelio greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos, sėdėjo automobilyje greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos, skambino į teritorijos vartų domofoną, siūlydamas nukentėjusiajai masažą bei rodydamas vestuvinę nuotrauką. Taigi, akivaizdu, kad šie veiksmai savo pobūdžiu ir turiniu nėra tapatūs vaikų paėmimui ar jų parvežimui ir savaime nėra būtini teismo nustatytai bendravimo su vaikais tvarkai įgyvendinti. Vien aplinkybė, kad nuteistasis turėjo teisę tam tikru metu atvykti prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, negali būti aiškinama kaip suteikianti jam teisę tokio atvykimo metu atlikti bet kokius kitus veiksmus, kurie nėra susiję su vaikų paėmimu ar jų grąžinimu. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėsta teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos apimtis, iš teisės paimti ar parvežti vaikus kildinant teisę lankytis prie buvusios sutuoktinės gyvenamosios vietos nepriklausomai nuo tokio lankymosi tikslo ir pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, gynėjo argumentas dėl nuteistojo turėto teisėto pagrindo negali būti vertinamas atsietai nuo kaltinime aprašytų konkrečių veiksmų. Tai, kad nuteistasis turėjo teisę atvykti prie nukentėjusiosios namų vaikų paėmimo ar parvežimo tikslu, nepaneigia galimybės jo elgesį, kuris nebuvo susijęs su šio tikslo įgyvendinimu, vertinti kaip atliktą neturint teisėto pagrindo. Gynybos argumentai, kuriais nuteistojo A. L. lankymasis prie nukentėjusiosios R. L. gyvenamosios vietos aiškinamas jo susirūpinimu vaikų saugumu ir siekiu įsitikinti, ar jie nėra palikti vieni, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Šie argumentai vertintini kritiškai, nes iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Visų pirma, gynėjo nurodomi vaiko situacijos vertinimo sprendimuose užfiksuoti atvejai (5 t., b. l. 48-61) nepatenka į nuteistajam pareikštame kaltinime nurodytą laikotarpį, todėl, priešingai nei skunde nurodo nuteistojo gynėjas, minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog aptariami nuteistojo veiksmai kaltinime nurodytu turėjo teisėtą pagrindą. Vien tai, kad vėlesniu laikotarpiu (gerokai po nusikalstamos veikos padarymo) buvo nustatyti tam tikri vaikų teisių pažeidimai, savaime nepatvirtina, jog analogiška situacija egzistavo kiekvienu iš kaltinime nurodytų nuteistojo atvykimo atvejų. Gynybos argumentas šiuo aspektu grindžiamas prielaida, kad vėlesni įvykiai leidžia daryti išvadą apie pavojų vaikams ir konkrečiu kaltinime nurodytu metu. Tačiau tokia išvada turi būti grindžiama konkrečiomis bylai reikšmingo laikotarpio aplinkybėmis, o ne retrospektyvia prielaida, kad vaikams apskritai galėjo kilti pavojus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad gynybos versija dėl tariamo vaikų saugumo užtikrinimo turi būti vertinama ne tik pagal deklaruojamą nuteistojo motyvą, bet ir pagal jo faktinio elgesio pobūdį. Jeigu nuteistojo tikslas iš tiesų buvo vien įsitikinti, ar vaikai saugūs ir ar nėra palikti be suaugusiojo priežiūros, tokio tikslo egzistavimas turėtų būti vertinamas pagal konkrečius veiksmus, kuriais jis neva siekė šį tikslą įgyvendinti. Tuo tarpu akivaizdu, kad kaltinime nurodyti nuteistojo veiksmai apskritai neturi objektyvios sąsajos su gynybos nurodomu tikslu patikrinti, ar vaikams negresia pavojus. Pavyzdžiui, nuteistojo A. L. elgesys, kai jis skambino į teritorijos vartų domofoną, siūlydamas nukentėjusiajai masažą ir rodydamas vestuvinę nuotrauką, niekaip negali būti paaiškinamas būtinybe įsitikinti, ar namuose esantys vaikai yra saugūs ir prižiūrimi, nuteistojo buvimas automobilyje greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos, bėgiojimas už tvoros ar sniego valymas nuo kelio greta nukentėjusiosios sklypo teritorijos savaime nepatvirtina, kad šiais veiksmais buvo siekiama patikrinti vaikų saugumą. Net ir pripažinus, kad nukentėjusioji tam tikrais atvejais apsunkino nuteistojo bendravimą su vaikais (kas yra akcentuojama skunde), ši aplinkybė savaime nesuteikė nuteistajam teisės lankytis prie jos gyvenamosios vietos ir atlikti kaltinime nurodytus veiksmus. Taigi gynybos nurodomos aplinkybės, susijusios su vaikų priežiūra, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo atliktų veiksmų teisinio įvertinimo.Gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad sniegą nuteistasis A. L. valė siekdamas padėti sūnui ir rūpindamasis jo sveikata, iš esmės atspindi subjektyvų nuteistojo veiksmų paaiškinimą, tačiau savaime nepaneigia šio veiksmo reikšmės kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Nėra pagrindo sutikti ir su gynėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino sniego valymo epizodo. Vien tai, kad teismas kiekvienam nuteistojo veiksmui nesuteikė atskiro savarankiško teisinio vertinimo, nereiškia, jog šis veiksmas nebuvo įvertintas. Nagrinėjamu atveju nuteistojo elgesys pagrįstai vertintas kaip aplinkybių visuma, todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 305 straipsnio pažeidimą ar šalinti sniego valymo aplinkybę iš kaltinimo.Nuteistojo gynėjo argumentai, kad vien sėdėjimas automobilyje greta gyvenamojo namo, vaikščiojimas, bėgiojimas ar sniego valymas savaime nėra draudžiami ar neteisėti veiksmai, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį, taip pat nepagrįsti. Iš tiesų judėjimo laisvė yra saugomi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, o vien atsitiktinis buvimas šalia kito asmens gyvenamosios vietos ar įprastos kasdienės veiklos atlikimas savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Tačiau ši konstitucinė laisvė nėra absoliuti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį, naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, asmuo turi laikytis įstatymų ir nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių. Sprendžiant dėl persekiojimo neteisėtumo BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme, apelianto nurodyti veiksmai negali būti vertinami atsietai nuo jų atlikimo aplinkybių ir bendro elgesio pobūdžio. Šiuo aspektu reikšmingos daugelis aplinkybių, t. y. veiksmų pasikartojimas, trukmė, intensyvumas, jų atlikimo vieta ir laikas, buvimo konkrečioje vietoje priežastys, veiksmų sąsaja su nukentėjusiąja, ankstesni asmenų santykiai, aiškiai išreikštas nukentėjusiosios nepritarimas tokiam elgesiui ir tolesnis nuteistojo elgesys apie šį nepritarimą žinant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad persekiojimas gali pasireikšti ir laukimu vietose, kuriose nukentėjęs asmuo lankosi, o jo neigiamą poveikį gali lemti pats nesiliaujantis, nepageidaujamas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024). Taigi aplinkybė, kad atskirai paimtas veiksmas įprastomis sąlygomis yra teisėtas, savaime nepaneigia galimybės jį vertinti kaip sistemingo persekiojimo dalį. Iš BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytų požymių visumos išplaukia, kad nereikalaujama kiekvieną persekiojimą sudarantį veiksmą pripažinti savarankišku teisės pažeidimu. Būtina nustatyti, kad veiksmais, vertinamais kaip visuma, tyčia, nesant teisėto pagrindo ir nepaisant aiškiai išreikštos nukentėjusiosios valios, buvo sistemingai ją persekiojama ir dėl to kilo šioje normoje nurodyti padariniai. Todėl vien nuoroda į bendrą galimybę būti tam tikroje vietoje ar užsiimti įprasta veikla nėra pakankamas argumentas tokio elgesio baudžiamajam teisiniam vertinimui paneigti. Šiuo atveju nuteistajam A. L. inkriminuojami ne pavieniai, nuo kitų aplinkybių atsieti veiksmai, o jų visuma, vertinama atsižvelgiant į jų sistemiškumą, tarpusavio sąsajumą, atlikimo vietą, laiką ir kontekstą. Todėl vien tai, kad gynybos akcentuojami veiksmai savaime nėra draudžiami, nereiškia, kad jie negali būti reikšmingi vertinant sistemingo persekiojimo aplinkybes. Tai, kad nuteistasis nesibrovė į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas, priešingai nei nurodo gynėjas, nepaneigia galimybės nuteistojo elgesį kvalifikuoti pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį, nes tokia veika nėra minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis (nuteistojo įsibrovimas į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, galėtų sudaryti pagrindą jo veiksmus papildomai ar kitaip kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo normą). Gynėjo argumentai, kuriais teigiama, kad nuteistojo A. L. nukentėjusiajai R. L. siųstų elektroninių laiškų turinys nebuvo bauginantis ar žeminantis nukentėjusiąją, o priešingai – rodė jo siekį susigrąžinti šeimą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad elektroniniai laiškai buvo siunčiami itin intensyviai – pavyzdžiui, nuo 2024 m. sausio 12 d. 0.36 val. iki 2024 m. sausio 14 d. 21.21 val. nuteistasis išsiuntė net 40 elektroninių laiškų. Tokia elektroninių laiškų gausa neleidžia šių laiškų vertinti kaip pavienių ar atsitiktinių bandymų susisiekti su nukentėjusiąja. Be to, nagrinėjamu atveju yra itin reikšmingas ir nukentėjusiajai siųstų elektroninių laiškų turinys. Priešingai nei skunde nurodo gynėjas, juose nuteistasis ne tik reiškė meilę ir ilgesį bei siekį atkurti santykius, bet ir primygtinai siekė fizinio ir asmeninio artumo – prašė jį įsileisti į namus, klausė, ar nukentėjusioji jį įsileis, nurodė laukiantis jos prie namų, siekė būti šalia jos, ją apkabinti ir liesti, siūlė masažą, siuntė su tokiais pasiūlymais susijusias nuotraukas. Taigi, nuteistojo A. L. siųstų elektroninių laiškų turinys, jų siuntimo intensyvumas ir kiekybė leidžia spręsti, kad nuteistojo elgesys neapsiribojo vienkartiniu ar epizodiniu bandymu išreikšti savo jausmus buvusiai sutuoktinei ar pasiūlyti atkurti nutrūkusius santykius, o buvo nukreiptas į siekį palaikyti nuolatinį kontaktą su nukentėjusiąja. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad persekiojimo atveju lemiamą reikšmę turi ne atskirų veiksmų turinio grėsmingumas, o jų nepageidaujamas, pasikartojantis ir nesiliaujantis pobūdis. Todėl vien aplinkybė, kad laiškuose nuteistasis, be kita ko, reiškė meilę, ilgesį ar norą susitaikyti, savaime nepaneigia jų, kaip sistemingo persekiojimo veiksmų, reikšmės, juolab kad tokie veiksmai buvo tęsiami nepaisant nukentėjusiosios valios.Priešingai gynybos argumentams, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytus veiksmus nuteistasis A. L. atliko prieš buvusios sutuoktinės R. L. aiškiai išreikštą valią ir nuteistajam ši valia buvo žinoma. Visų pirma, nukentėjusioji nuteistajam dar iki visų nuteistojo nusikalstamų veiksmų išsiuntė elektroninius laiškus, kuriuose aiškiai išreiškė savo nesutikimą su tolesniu bendravimu. Antai, iš nuteistojo nukentėjusiajai siųstų elektroninių laiškų kopijų ir kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad: 1. R. L. 2023 m. rugsėjo 16 d. 19.00 val. išsiuntė nuteistajam tokio turinio elektroninį laišką: „Atstok. Tarp mūsų nėra jokių santykių. Aš myliu kitą žmogų. Palik mane ramybėje“; 2. R. L. 2023 m. rugsėjo 20 d. 20.57 val. nuteistajam išsiuntė tokio turinio elektroninį laišką: „Atstok nuo manęs. Aš myliu kitą žmogų“. Be kita ko, nukentėjusioji savo valią buvo išreiškusi ir dar pora elektroninių laiškų, tarp jų ir jau patenkančių į kaltinimo laikotarpį: 1. R. L. 2023 m. birželio 29 d. 21.30 val. nuteistajam išsiuntė tokio turinio elektroninį laišką: „Atstok nuo mūsų. Ir prašau nesikišti į mano ir vaikų bendravimą. Mes išsiskyrę. Bendrauti su vaikais galėsi nuo pirmadienio. Aš į Jūsų bendravimą nesikišu“; 2. R. L. 2023 m. lapkričio 8 d. 10.48 val. išsiuntė nuteistajam tokio turinio elektroninį laišką: „A., aš noriu vienintelio dalyko. Suvok realybę, atstok nuo manęs ir nustok žaloti mūsų vaikus įtraukdamas juos į mūsų santykius. Mes išsiskyrę, aš tavęs nebemyliu. Aš pas tave nebegrįšiu niekada. Nes aš tavęs nemyliu. Ir ką tu bedarysi, nepriversi manęs tave mylėti. Gerbk save ir susikoncentruok ties vaikais“ (2 t., b. l. 2, 3, 5, 8, 11, 78-87). Nuteistasis nepaneigė šių laiškų gavimo fakto – tik nurodė jų neprisimenąs ar neprisimenąs, kad juos skaitė. Visgi, vien subjektyvus apeliacinio skundo teiginys savaime neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis su šiais laiškais nesusipažino ar negalėjo žinoti apie juose aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti, kad šiuos elektroninius laiškus nuteistasis gavo ir su jais susipažino, juolab, iš bylos aplinkybių matyti, jog pats nuteistasis elektroniniu paštu naudojosi itin intensyviai ir šia ryšio priemone aktyviai siekė kontakto su nukentėjusiąja. Gynėjo argumentas, kad nukentėjusioji nepateikė duomenų, jog nuteistasis būtų atsakęs į šiuos laiškus, nėra teisiškai reikšmingas. Įstatymas nenustato reikalavimo, kad nukentėjusiosios aiškiai išreikšta valia būtų laikoma nuteistajam žinoma tik tuo atveju, jeigu šis į ją būtų atsakęs ar kitu būdu formaliai patvirtinęs, kad su ja susipažino. Nuteistojo atsakymo į laiškus nebuvimas savaime neeliminuoja nei jų gavimo fakto, nei galimybės nustatyti jo suvokimą apie nukentėjusiosios valią, kuri vertinama pagal visų byloje nustatytų aplinkybių visumą. Antra, tiek nukentėjusioji R. L., tiek nuteistasis A. L., duodami paaiškinimus, nurodė, kad nukentėjusioji buvo nuteistąjį užblokavusi kitais susisiekimo kanalais, palikdama galimybę su ja susisiekti elektroniniu paštu. Apie šią aplinkybę nuteistasis žinojo ir pats dėl jos teikė paaiškinimus. Todėl ir toks nukentėjusiosios elgesys objektyviai buvo pakankamai aiškus ir atspindintis jos siekį nutraukti tiesioginį bendravimą su nuteistuoju ir apriboti pastarojo galimybes su ja kontaktuoti. Trečia, nukentėjusiosios valios aiškumą papildomai patvirtina ir jos kreipimasis į nuteistojo šeimos narius, kuriems ji nurodė, kad tuo atveju, jeigu nuteistasis neatstos, ji imsis atitinkamų priemonių (2023 m. rugsėjo 12 d. 21.34 val. elektroninis laiškas „Jeigu jūsų sūnus nuo manęs neatstos, aš pasodinsiu jį į kalėjimą. Paskutinis įspėjimas“ (2 t., b. l. 76)). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė buvo žinoma pačiam nuteistajam – tai patvirtina ir jo paties elgesys, kai jis nukentėjusiajai rašė prašydamas nebesiųsti laiškų jo giminaičiams (2023 m. rugsėjo 16 d. 18.29 val. elektroninis laiškas (klausdamas, kodėl ji apie tai kreipiasi į jo šeimos narius (2 t., b. l. 3)), be to, pastarąją žinutę apeliaciniame skunde cituoja ir nuteistojo gynėjas, įrodinėdamas nukentėjusiosios siekį susidoroti su nuteistuoju. Vertinant šias aplinkybes visumos kontekste, nėra pagrindo sutikti su gynėjo teiginiu, kad nukentėjusiosios R. L. valia nuteistajam A. L. nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta, dėl to gynėjo keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios valios išreiškimo yra nepagrįstos ir nesudaro pagrindo taikyti gynėjo prašomą in dubio pro reo principą.Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistojo veiksmai objektyviai pasireiškė nukentėjusiosios persekiojimu BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme. Nuteistojo A. L. elgesys nebuvo vienkartinis ar atsitiktinis – jis įvairiais būdais siekė kontakto su nukentėjusiąja, be kita ko, intensyviai siuntė jai elektroninius laiškus, lankėsi prie jos gyvenamosios vietos, laukė jos, buvo šalia jos gyvenamosios vietos ir atliko kitus kaltinime nurodytus veiksmus. Šie veiksmai buvo pasikartojantys, intensyvūs ir sistemingi, atlikti nesant tam teisėto pagrindo, per neilgą laiko tarpą, prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią, todėl šių veiksmų visuma atitinka BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytus objektyviuosius sistemingo persekiojimo požymius.Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti padariniai – neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai – ir priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų bei nuteistajam inkriminuotų padarinių.Minėta, kad BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytas baudžiamasis nusižengimas yra aprašytas materialiąja sudėtimi, taigi būtina nustatyti ir nusikalstama veika sukeltus padarinius. Nagrinėjamu atveju nuteistajam inkriminuotas vienas iš BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių padarinių – neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai. Kadangi nuteistajam nebuvo inkriminuoti kiti minėtame straipsnyje įtvirtinti padariniai – neigiamas poveikis nukentėjusiosios socialiniam gyvenimui (pvz., susilpnėję ar nutrūkę socialiniai ryšiai), gynėjo skundo argumentai dėl galimos nukentėjusiosios socialinės izoliacijos, socialinio rato apribojimo ar kitų jos socialinio gyvenimo aplinkybių savaime nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl nuteistajam inkriminuotų padarinių.Sutiktina su gynėjo argumentu, kad nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodytas studijų sustabdymo laikotarpis iš tiesų nesutampa su kaltinimo laikotarpiu, kita vertus, išvada dėl neigiamo poveikio nukentėjusiosios emocinei būsenai nei valstybinio kaltintojo, nei pirmosios instancijos teismo nėra siejama su sprendimu stabdyti studijas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pats gynėjas nepagrįstai sutapatina nuteistajam inkriminuotus nusikalstamos veikos padarinius su aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas nukentėjusiosios civilinis ieškinys, nors tai nėra tapatūs dalykai.Nėra pagrindo sutikti su gynėjo teiginiu, kad neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai negali būti nustatomas remiantis nukentėjusiosios paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios teisme duoti paaiškinimai dėl jos emocinės būsenos ir ją veikusių aplinkybių, nors apima ir ankstesnį laikotarpį nuo 2022 metų, tačiau iš dalies sutampa su nuteistajam pareikštame kaltinime nurodytu laikotarpiu ir jame aprašytais nuteistojo veiksmais. Kita vertus, nukentėjusiosios nurodyta emocinė būsena vertintina neatsiejamai nuo objektyvių byloje nustatytų aplinkybių. Kaltinime aprašyti nuteistojo veiksmai – itin intensyvus ir pasikartojantis elektroninių laiškų siuntimas, lankymasis prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, laukimas, buvimas vėliu vakaro ar nakties metu šalia jos gyvenamosios vietos ir kiti nepageidaujami veiksmai – savo pobūdžiu objektyviai yra tokie, kurie įprastai gali daryti neigiamą poveikį asmens emocinei būsenai, kelti nerimą, nesaugumo jausmą ir emocinę įtampą, ypatingai kai asmenų santykiai nutrūkę ar benutrūkstantys skyrybų procese. Todėl nukentėjusiosios nurodyta emocinė reakcija nėra nesusijusi su objektyvia situacija ar grindžiama vien abstrakčiais jos samprotavimais.Vien tai, kad nukentėjusioji pati apibūdino savo išgyvenimus (pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji negali užmigti, nesijaučia saugi, jaučia didelę įtampą, nerimą ir pan.), savaime nesudaro pagrindo jos parodymus laikyti neobjektyviais ar nepatikimais. Priešingai, asmens emocinė būsena yra asmens vidinis išgyvenimas, todėl natūralu, kad apie ją pirmiausia gali paaiškinti pats tokį poveikį patyręs asmuo. Nukentėjusiosios R. L. parodymai šiuo aspektu vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, ir, priešingai nei nurodo gynėjas, negali būti ignoruojami vien dėl jų subjektyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju aktuali byloje esanti Vilniaus arkivyskupijos Carito mediacijos centro „In Pace“ 2024 m. lapkričio 13 d. rašte esanti informacija, iš kurios matyti, kad į kaltinimą patenkančiu laikotarpiu nukentėjusiajai buvo suteiktos 24 val. psichologų konsultacijų, kurių metu nukentėjusioji dažnai atrodė emociškai išsekusi ir pavargusi. Konsultacijų metu nukentėjusioji nurodė patirianti psichologinį stresą, kurį, jos teigimu, sukėlė buvusio sutuoktinio persekiojimas (3 t., b. l. 15). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors psichologinio streso priežastį nukentėjusioji nurodė pati, visgi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jos emocinė būklė konsultacijų metu buvo stebėta ir užfiksuota psichologų. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusioji dėl savo emocinės būsenos ir patiriamo psichologinio streso kreipėsi psichologinės pagalbos ne vieną kartą (pvz., biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras raštas (3 t., b. l. 17), nurodydama, kad dėl buvusio sutuoktinio persekiojimo ji jaučiasi pavargusi, išsekusi, patiria nuolatinę baimę ir nesaugumo jausmą. Toks nukentėjusiosios sistemingas pagalbos kreipimasis bei nuoseklumas aiškinant poreikio pagalbai priežastis sudaro pagrindą jos nurodomus išgyvenimus vertinti kaip realius. Papildomai pažymėtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusioji įsigijo ir dalį vaizdo kamerų (apie tai bus plačiau pasisakyta dalyje dėl civilinio ieškinio), kurias, kaip ji pati paaiškino, įsirengė siekdama apsisaugoti nuo nuteistojo persekiojimo. Ši aplinkybė taip pat reikšminga vertinant nukentėjusiosios emocinę būseną ir jos nurodomų išgyvenimų nuoseklumą. Toks elgesys, vertinamas kartu su nukentėjusiosios kreipimusi psichologinės pagalbos ir jos tuo metu nurodytu patiriamu psichologiniu stresu dėl buvusio sutuoktinio persekiojimo, leidžia spręsti, kad ji iš tiesų jautėsi nesaugi, patyrė nerimą, baimę ir kitokį neigiamą poveikį psichologinei būsenai dėl galimo nuteistojo elgesio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios R. L. paaiškinimus dėl neigiamo poveikio jos emocinei būsenai (sukeltą baimės, nerimo, nesaugumo jausmą, įtampą, stresą) taip pat patvirtina liudytojų parodymai. Jau minėta, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojai M. Z., Š. K., E. S., J. S., apklausiami teisme, neapsiribojo vien nukentėjusiosios jiems papasakotų aplinkybių atkartojimu, o pateikė savo pastebėjimus ir vertinimus apie nukentėjusiosios emocinę bei psichologinę būseną, kurią patys matė ir stebėjo. Pavyzdžiui, liudytojo M. Z. vertinimu, nukentėjusioji yra įtampoje, pasakodama ašaroja, guodžiasi, sako, kad jai sunku <...> yra įsitempusi, nervinga (4 t., b. l. 99); liudytojos E. S. teigimu, ji susipažino su nukentėjusiąja 2024 m. vasarą ir matė, kad ji bijojo, kad jai daroma emocinė įtaka <...> kai nukentėjusiosios sutuoktinis stovėdavo prie jos namų, tai nukentėjusioji būdavo išsigandusi, atrodydavo, kad jai žemė slysta iš po kojų <...> matėsi, kad nukentėjusioji bijo <...> (4 t., b. l. 101-102) ir kt. Taigi, byloje apklaustų liudytojų parodymai turi savarankišką įrodomąją reikšmę ir objektyviai patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimus. Kaip jau minėta, gynėjo skunde akcentuojama aplinkybė, kad minėti liudytojai buvo nukentėjusiosios pažįstami ar artimi asmenys, savaime nereiškia, kad jų parodymai yra neobjektyvūs ar negali būti vertinami kaip įrodymai. Gynėjas skunde nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad šie liudytojai sąmoningai iškraipė faktines aplinkybes ar buvo suinteresuoti pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis. Vien jų santykis su nukentėjusiąja nėra pakankamas pagrindas paneigti jų parodymų patikimumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nuteistajam A. L. inkriminuoti sistemingi persekiojimo veiksmai neigiamai paveikė nukentėjusiosios emocinę būseną.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl gynėjo skundo teiginio, neva nagrinėjamu atveju nėra jokios konkrečios gydytojų nustatytos diagnozės dėl psichiatrinės ligos, pažymi, kad konstatuojant BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytus alternatyvius padarinius – neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai – nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiajai būtų diagnozuotas psichikos ar kitas sveikatos sutrikimas. Įstatyme įtvirtintas neigiamo poveikio emocinei būsenai požymis nėra tapatinamas su medicinine diagnoze ar psichikos liga, todėl jo buvimui konstatuoti nėra būtina gydytojo išvada, kad nukentėjusioji patyrė konkretų kliniškai diagnozuojamą sutrikimą. Priešingas aiškinimas nepagrįstai susiaurintų BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų padarinių turinį, nes tokiu atveju baudžiamoji atsakomybė dėl sistemingo persekiojimo galėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai nukentėjusiojo emociniai išgyvenimai pasiektų mediciniškai diagnozuojamo sutrikimo lygį. Neigiamas poveikis emocinei būsenai gali pasireikšti baimės, nerimo, nesaugumo, emocinės įtampos, išsekimo ar kitais neigiamais emociniais išgyvenimais, kurių egzistavimas nustatomas vertinant byloje surinktų įrodymų visumą (kas buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju). Tai, kad byloje nėra pateikta medicininių dokumentų (gydytojų išrašų) apie pablogėjusią emocinę būklę, sveikatą, nereiškia, kad nukentėjusioji negalėjo išgyventi tokios būsenos (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-406-936/2023). Taigi, gydytojo diagnozės nebuvimas savaime nepaneigia galimybės konstatuoti neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir gynėjo skundo teiginius, kuriais nurodoma, kad nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo būdas padarinių aspektu yra netikslus, kadangi, gynėjo vertinimu, neaišku, ar visi inkriminuoti veiksmai, kaip visuma, ar atskirai kiekvienas iš jų inkriminuojamais laikotarpiais sukėlė BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius. Iš šių nuteistojo gynėjo skundo teiginių matyti, kad jis neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024, pateiktus išaiškinimus. Remiantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismo pasirinktas nuteistojo A. L. padarytos veikos aprašymo būdas padarinių aspektu yra tikslus, nes nuteistajam inkriminuoti veiksmai sudaro vieną tęstinę veiką, kuri visa apimtimi inkriminuojamu laikotarpiu sukėlė BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytus vienus iš alternatyvių padarinių – neigiamą įtaką nukentėjusiosios emocinei būsenai. Taigi, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos padarinių, nėra pagrindo reikalauti nustatyti ir atskirai nurodyti, kad kiekvienas iš atskirų veikos epizodų savarankiškai sukėlė tokius padarinius. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje akcentavo, kad tęstinės veikos atveju padariniai vertintini kaip visos tęstinės veikos rezultatas, o ne kaip kiekvieno atskiro jos epizodo savarankiškai sukelti padariniai. Taigi, priešingai nei nurodo gynėjas, nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo būdas padarinių aspektu yra tikslus ir aiškus.Gynėjo argumentai, kuriais neigiamas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir neigiamo poveikio nukentėjusiosios emocinei būsenai, taip pat yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad būtent nuteistojo sistemingi, pasikartojantys ir intensyvūs veiksmai lėmė neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai. Šis ryšys nustatytas ne remiantis vien hipotetine prielaida ar vien subjektyviu nukentėjusiosios vertinimu, bet įvertinus nuteistojo veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, trukmę ir tarpusavio sąsajas bei šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų visumą. Atsižvelgiant į nuteistojo A. L. veiksmų pobūdį, intensyvumą ir jų atlikimą prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią, neigiamas poveikis jos emocinei būsenai nebuvo atsitiktinis ar su nuteistojo veiksmais nesusijęs padarinys. Nukentėjusiosios paaiškinimus dėl patirto nerimo, nesaugumo, baimės ir kitų neigiamų emocinių išgyvenimų patvirtina ir kiti byloje esantys ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys, todėl gynėjo teiginiai, kad priežastinis ryšys nenustatytas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta gynėjo skundo argumentus, kuriais nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta nuteistojo A. L. kaltė, kuri BK 1481 straipsnio prasme gali pasireikšti tiesiogine arba netiesiogine tyčia.Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodoma nuteistojo A. L. gynėjo apeliaciniame skunde, byloje nustatytos nuteistojo padarytą veiką apibūdinančios objektyvios aplinkybės ir paties nuteistojo siųstų elektroninių laiškų tyrinys patvirtina, kad nuteistasis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį (kad persekioja nukentėjusiąją R. L. prieš aiškiai išreikštą jos valią, neturėdamas tam teisėto pagrindo), numatė, kad dėl tokių jo neteisėtų veiksmų bus padarytas neigiamas poveikis nukentėjusiosios emocinei būsenai BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kaltinime nurodyti sistemingi, intensyvūs, neatsitiktiniai nuteistojo veiksmai, atlikti prieš nukentėjusiosios aiškiai išreikštą valią, neabejotinai suponuoja išvadą apie nuteistojo A. L. tyčinį nusikalstamą elgesį BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme. Tokio pobūdžio veiksmai negali būti vertinami kaip atsitiktiniai ar neatsargūs. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistojo nukentėjusiajai rašytų elektroninių laiškų turinys taip pat patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis A. L. pats neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį ir tai, kad tokie jo veiksmai gali sukelti BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius – neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai. Antai, nuteistasis A. L. 2023 m. lapkričio 7 d. 9.53 val. išsiuntė nukentėjusiajai tokio turinio elektroninį laišką „Atsiprašau jei priverčiau tave pasijausti nepatogiai“, netrukus 10 val. išsiuntė nukentėjusiajai tokio turinio elektroninį laišką „Ištiesų aš labai pergyvenu kai tu įsitempi ir pradedi panikuoti. Aš noriu, kad tu pasitikėtum manimi ir išliktum kiek įmanoma ramesnė. Aš nenoriu tau pakenkti“, dar po kelių minučių 10.04 val. išsiuntė tokio turinio elektroninį laišką „Noriu atsiprašyti tavęs už visas situacijas kurios privertė tave vienaip ar kitaip įsitemti. Atsiprašau“ (kalba neredaguota, 2 t., b. l. 2-77, 78-87). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis numatė neigiamo poveikio nukentėjusiosios emocinei būsenai galimybę ir nenutraukdamas savo veiksmų, toliau sistemingai atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Gynėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo religingumo, jo ir nukentėjusiosios krikščioniškų įsitikinimų, nuteistojo siekio išsaugoti šeimą ir atkurti tarpusavio santykius nepaneigia išvados dėl nuteistojo tiesioginės tyčios. Pažymėtina, kad kaltininko motyvai ir tikslai nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 1481 straipsnio 1 dalyje, sudėties būtinieji požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024).Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistojo veikoje nustatyti visi būtini BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jo veika pagal šią BK normą pirmosios instancijos teismo kvalifikuota tinkamai. Dėl to gynėjo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį.Dėl nuteistajam A. L. paskirtos bausmėsProkuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. L. pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį paskyrė per švelnią bausmę, nes tinkamai ir visapusiškai neįvertino nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo sugriežtinti nuteistajam A. L. bausmę, skiriant jam 30 parų arešto bausmę ir vadovaujantis BK 75 straipsniu jos vykdymą atidedant vieneriems metams su intensyvia priežiūra, paskiriant nuteistajam apeliaciniame skunde nurodytus įpareigojimus ir draudimus. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtį nulemia minėtų tikslų visuma ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes ir įvertinęs kiekvienos iš jų reikšmę, kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Būtent tokiais kriterijais turi vadovautis teismai, parinkdami bausmės rūšį ir nustatydami jos dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinęs prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl nuteistajam A. L. paskirtos bausmės, nesutinka su skundo argumentais dėl pernelyg švelnios bausmės rūšies paskyrimo pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį, tačiau pritaria skundo daliai dėl papildomo įpareigojimo (bausmės vykdymo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) skyrimo.BK 1481 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Pirmosios instancijos teismas A. L. už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 1481 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, uždrausdamas lankytis R. L. gyvenamojoje vietoje, išskyrus laiką, kai bendraujama su nepilnamečiais vaikais pagal nustatytą ar su R. L. iš anksto suderintą tvarką, ir bendrauti su R. L., išskyrus atvejus, kai bendraujama išskirtinai dėl skyrium gyvenančio A. L. bendravimo su nepilnamečiais vaikais bei dėl vaikų ugdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. L. parinko tinkamą bausmės rūšį bei nustatė teisingą jos dydį už BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, kita vertus, paskyrė bausmės turinį sudarančius įpareigojimus, kurie nėra pakankamai efektyvūs ir veiksmingi nuteistojo elgesio korekcijai ateityje.Antai, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. L., veikdamas tyčia, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Visgi, sutiktina su prokuroro skundo argumentu, kad vertindamas kaltininko asmenybę, pirmosios instancijos teismas nuteistąjį charakterizuojančią informaciją įvertino nevisapusiškai. Tik iš dalies laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, teismas įvertino tai, kad nuteistasis yra dirbantis, turi du mažamečius vaikus, praeityje teistas, baustas administracine tvarka, aptariamą baudžiamąjį nusižengimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą. Tačiau, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, individualizuojant bausmę, nebuvo pakankamai įvertintos nuteistojo asmenybės ir elgesio kryptingumą apibūdinančios aplinkybės, jo elgesys baudžiamojo proceso metu – t. y. tai, kad nuteistasis yra visiškai nekritiškas savo nusikalstamam elgesiui ir jį vertina kaip pozityvų, viso baudžiamojo proceso metu sistemingai pažeidinėjo jam skirtą kardomąją priemonę – nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, nėra linkęs laikytis jam nustatytų draudimų. Teisėjų kolegija aptariamu aspektu pažymi, kad nuteistojo neteisėti veiksmai prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią pasireiškė ne tik sistemingu elektroninių laiškų rašymu, tačiau ir lankymusi prie nukentėjusiosios namų vakaro ar nakties metu, bėgiojimu už tvoros ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos prokuroro skunde nurodytos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės ir jo elgesys veikos padarymo metu sudaro pagrindą imtis papildomų priemonių, kurios veiksmingiau ribotų galimybę jam tęsti panašaus pobūdžio nusikalstamus veiksmus ir užtikrintų nustatytų draudimų laikymąsi. Atsižvelgiant į tai, yra faktinis ir teisinis pagrindas papildomai įpareigoti nuteistąjį laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi (BK 48 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta vienerių metų trukmės laisvės apribojimo bausmė, nustatant įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, taip pat paliekant draudimus lankytis R. L. gyvenamojoje vietoje, išskyrus laiką, kai bendraujama su nepilnamečiais vaikais pagal nustatytą ar su R. L. iš anksto suderintą tvarką, ir bendrauti su R. L., išskyrus atvejus, kai bendraujama išskirtinai dėl skyrium gyvenančio A. L. bendravimo su nepilnamečiais vaikais bei dėl vaikų ugdymo, bus efektyvi ir veiksminga siekiant nuteistojo elgesio korekcijos ateityje.Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšį ir skirti nuteistajam BK 1481 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią, t. y. arešto bausmę, jos vykdymą atidedant. Papildomai nustatytas įpareigojimas būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., kartu su draudimu lankytis nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, išskyrus laiką, kai bendraujama su nepilnamečiais vaikais pagal nustatytą ar su nukentėjusiąja iš anksto suderintą tvarką, ir draudimu bendrauti su nukentėjusiąja, išskyrus atvejus, kai bendraujama išimtinai dėl skyrium gyvenančio A. L. bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dėl vaikų ugdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamas prielaidas veiksmingai kontroliuoti nuteistojo elgesį ir užtikrinti, kad ateityje jis laikytųsi nustatytų ribojimų. Tokia bausmė yra pakankama nuteistojo elgesio korekcijai ir leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus.Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras prašo nuteistajam skirti arešto bausmę, jos vykdymą atidedant, tačiau kartu siūlo jam nustatyti iš esmės analogiškus įpareigojimus ir draudimus, kurie skundžiamu ir šiuo nuosprendžiu nustatyti paskyrus laisvės apribojimo bausmę. Taigi, prokuroro siūlomos arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistajam būtų taikomos iš esmės tos pačios teisinio poveikio priemonės, kuriomis siekiama tų pačių tikslų – riboti nuteistojo elgesį, užtikrinti nustatytų draudimų laikymąsi ir užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams. Todėl vien bausmės rūšies pakeitimas, iš esmės išsaugant tą patį nuteistajam taikomų įpareigojimų ir draudimų turinį, savaime nepagrindžia išvados, kad būtent arešto bausmė šiuo atveju yra būtina. Kita vertus, pažymėtina, kad pagal BK 48 straipsnio 8 dalį, nuteistajam vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė gali būti pakeista būtent areštu. Prokuroras skunde akcentuoja, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo neveiksminga ir nepasiekė vieno iš BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų – sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už ankstesnių tyčinių nusikaltimų padarymą, savaime nepatvirtina, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo neveiksminga. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų pažeidinėjęs ankstesne laisvės apribojimo bausme jam nustatytus įpareigojimus ar kad ši bausmė jos vykdymo metu nebūtų tinkamai vykdyta. Be to, aplinkybė, kad asmuo, atlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, vėliau padarė naują nusikalstamą veiką, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokios pačios rūšies bausmė konkrečiu atveju nebegali būti veiksminga. Todėl nėra pagrindo teigti, kad laisvės apribojimo bausmė nagrinėjamu atveju negalėtų būti veiksminga ir neleistų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų.Valstybinio kaltintojo tiek apeliaciniame skunde, tiek baigiamųjų kalbų metu akcentuota aplinkybė, kad nuteistasis sistemingai nepagrįstai kviečia policijos pareigūnus nukentėjusiajai, deklaruodamas susirūpinimą vaikų saugumo klausimais, už ką yra baudžiamas administracine tvarka, teisėjų kolegijos manymu, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog arešto bausmės, jos vykdymą atidedant, paskyrimas darytų nuteistajam didesnį teigiamą poveikį nei paskirta laisvės apribojimo bausmė. Vien administracinių nusižengimų darymas nepatvirtina, kad laisvės apribojimo bausmė yra nepakankama ar negali pasiekti bausmės tikslų. Be to, ir atidėjus arešto bausmės vykdymą nuteistasis liktų laisvėje, todėl iš esmės turėtų tokias pačias objektyvias galimybes ir toliau daryti administracinius nusižengimus. Šios išvados nepaneigia ir galimybė taikyti intensyvią priežiūrą, kurios paskirtis stebėti nuteistojo judėjimą ir kontroliuoti, kaip jis laikosi nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši priemonė kartu su prokuroro skunde nurodytais įpareigojimais ir draudimais neužkirstų kelio nurodytų administracinių nusižengimų darymui, ypač tais atvejais, kai atitinkami veiksmai gali būti atliekami nuteistajam būnant, pavyzdžiui, savo gyvenamojoje vietoje. Todėl ir intensyvios priežiūros taikymas savaime nesudaro pagrindo manyti, kad arešto bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju būtų veiksmingesnis už paskirtą laisvės apribojimo bausmę.Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja nuteistojo kritiškumo savo nusikalstamam elgesiui stoką bei tai, kad baudžiamojo proceso metu jis sistemingai pažeidinėjo jam paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja – sąlygas. Viena vertus, šios prokuroro skunde nurodytos aplinkybės yra reikšmingos skiriant bausmę, kita vertus, jos nesudaro pakankamo pagrindo skirti prokuroro prašomą arešto bausmę, jos vykdymą atidedant. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo procesinė laikysena ir jo pozicija dėl inkriminuotų veiksmų yra reikšmingos vertinant jo asmenybę bei požiūrį į padarytą veiką, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos sprendžiant dėl jo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės individualizavimo. Nuteistojo kaltės nepripažinimas ir kitokia jo procesinė pozicija savaime negali būti vertinami kaip papildomas pagrindas griežtinti bausmę, juolab kad dėl šių aplinkybių jam nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, pažymėtina ir tai, kad prokuroro siūlomas bausmės vykdymo atidėjimas, nuteistajam nustatant įpareigojimus bei draudimus, savo turiniu iš esmės būtų grindžiamas reikalavimais, analogiškais tiems, kurių nuteistasis jau nesilaikė proceso metu. Todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad vien tokių įpareigojimų pakartotinis nustatymas savaime užtikrintų veiksmingesnę nuteistojo elgesio kontrolę ar darytų jam didesnį poveikį. Kitaip tariant, nuteistojo kritiškumo stokos ir kardomosios priemonės pažeidimų aplinkybės yra reikšmingos bendram jo elgesio vertinimui, tačiau jos nepatvirtina, kad būtent prokuroro siūloma bausmė, jos vykdymą atidedant, būtų veiksmingesnė priemonė siekiant BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), nustatant papildomą įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi (BK 48 straipsnio 6 dalis).Dėl nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinioVadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalimi, kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę, be kita ko, reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109-117 straipsniai). Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 305 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tuo tarpu BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. L. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė 2025 m. gegužės 26 d. civilinį ieškinį dėl 1 725,45 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 13-37), kurį pirmosios instancijos teismas nutarė priimti 2025 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu (4 t., b. l. 40), tačiau dėl kurio skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir kurio neišsprendė, taip pažeisdamas BPK 115 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio dalies ir 307 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad apeliacinius skundus dėl to pateikė visi trys apeliantai (t. y. prokuroras, nukentėjusioji ir nuteistojo gynėjas), skundžiamas nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. L. dėl nuteistojo A. L. nusikalstamų veiksmų patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, tačiau ji priteistina ne visa apimtimi.Dėl nukentėjusiosios patirtos turtinės žalosNukentėjusiosios ir civilinės ieškovės teigimu, dėl nuteistojo vykdyto persekiojimo ji patyrė turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos psichologų konsultacijoms ir vaizdo stebėjimo kameroms įsigyti. Vis dėlto nukentėjusioji ir civilinė ieškovė prašo atlyginti tik dalį šių išlaidų – 50 procentų jų sumos. Tokią savo poziciją ji grindžia tuo, kad psichologų konsultacijos buvo susijusios ne tik su nuteistojo persekiojimo sukeltomis pasekmėmis, bet ir su skyrybų procesu, o vaizdo stebėjimo kameros, nors ir buvo įsigytos siekiant apsisaugoti nuo nuteistojo persekiojimo, ateityje, tikėtina, bus naudojamos ir kitais tikslais. Pasak nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, pagal 2022 m. sausio 27 d., 2022 m. vasario 24 d., 2022 m. kovo 31 d., 2022 m. balandžio 28 d., 2022 m. gegužės 26 d., 2022 m. liepos 14 d., 2022 m. rugsėjo 30 d., 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 23 d., 2022 m. gruodžio 5 d., 2022 m. gruodžio 24 d., 2023 m. kovo 5 d., 2023 m. kovo 29 d., 2023 m. balandžio 25 d., 2023 m. gegužės 31 d., 2023 m. birželio 21 d. ir 2023 m. lapkričio 7 d. išrašytas sąskaitas (kurios pridedamos prie civilinio ieškinio) psichologų konsultacijoms ji iš viso išleido 2 650 Eur, todėl prašo priteisti pusę šios sumos, t. y. 1 325 Eur. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d., 2024 m. liepos 30 d. ir 2023 m. liepos 24 d. ji įsigijo vaizdo stebėjimo kameras už 800,90 Eur, todėl prašo už jas priteisti pusę sumos, t. y. 400,45 Eur.Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek prokuroras, tiek nuteistojo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodo, kad į nuteistojo A. L. nusikalstamų veikų laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. spalio 7 d. patenka tik viena R. L. psichologo konsultacija, įvykusi 2023 m. lapkričio 7 d., kurios kaina pagal tos pačios datos sąskaitą faktūrą yra 40 Eur (4 t., b. l. 32). Teisėjų kolegija, iš naujo nekartodama šio nuosprendžio 19.1.-19.9. papunkčiuose išdėstytų argumentų dėl nuteistojo veika padarytos neigiamos įtakos nukentėjusiosios R. L. emocinei būsenai bei priežastinio ryšio tarp nuteistojo A. L. veiksmų ir sukeltų padarinių, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti tuo, jog dėl nuteistojo neteisėto elgesio ir jo sukelto neigiamo poveikio nukentėjusiosios emocinei būsenai jai buvo reikalinga psichologinė pagalba. Vien aplinkybė, kad nukentėjusioji psichologo konsultacijoje lankėsi ir dėl kitų jos gyvenime tuo metu buvusių aplinkybių, įskaitant skyrybų procesą, nepaneigia nuteistojo veiksmų įtakos jos emocinei būklei ir nepanaikina priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų bei poreikio kreiptis psichologinės pagalbos. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė realius neigiamus emocinius padarinius, todėl psichologo konsultacijos išlaidos vertintinos kaip tiesiogiai susijusios su šių padarinių šalinimu ir mažinimu. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad aptariama psichologo konsultacija buvo susijusi ne tik su nuteistojo neteisėtais veiksmais, bet ir su kitomis nukentėjusiosios gyvenimo aplinkybėmis, ir į nukentėjusiosios prašymą remiantis išdėstytais argumentais priteisti pusę jos patirtų išlaidų, pagrįsta atlygintinos žalos dalimi laikytina 50 procentų šios konsultacijos išlaidų, t. y. 20 Eur.Analogiškos išvados darytinos ir dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašomų priteisti vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimo išlaidų. Sutiktina su prokuroro skundo argumentais, kad į nuteistojo A. L. nusikalstamų veikų laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. spalio 7 d. patenka vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimas pagal 2024 m. liepos 30 d. ir 2024 m. balandžio 18 d. sąskaitas. Pagal 2024 m. balandžio 18 d. sąskaitą faktūrą vaizdo stebėjimo kameros buvo įsigytos už 219 Eur (4 t., b. l. 33), tuo tarpu pagal 2024 m. liepos 30 d. sąskaitą vaizdo stebėjimo kameros buvo įsigytos už 235,39 dolerius (4 t., b. l. 34), kas pagal Lietuvos banko tą dieną skelbtą oficialų euro ir JAV dolerio santykį (1 Eur = 1,0824 USD) sudarė 217,47 Eur (https://www.lb.lt/lt/currency?currency=USD&class=Eu&type=day). Byloje nustatyta, kad nuteistasis sistemingai lankydavosi ir būdavo prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, be kita ko, vakaro ir nakties metu, stovėjo ir bėgiojo už tvoros, valė sniegą nuo greta esančios teritorijos ir pan. Tokios aplinkybės objektyviai galėjo kelti nukentėjusiajai nesaugumo jausmą, baimę ir įtampą bei skatinti imtis papildomų priemonių savo ir savo gyvenamosios aplinkos saugumui užtikrinti. Todėl vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimas, atsižvelgiant į byloje nustatytą nuteistojo elgesio pobūdį, buvo racionali priemonė apsisaugoti nuo galimo tolesnio nuteistojo lankymosi prie gyvenamosios vietos. Vis dėlto, atsižvelgiant į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apie tai, kad vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas yra ilgalaikė investicija į turto ir asmenų saugumą, kuri ateityje bus naudojama apsisaugoti nuo įvairių, su nuteistuoju nesusijusių galimų pažeidimų, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje išdėstytą prašymą remiantis iš esmės analogiškais argumentais priteisti pusę jos patirtų išlaidų, pagrįsta atlygintinos žalos dalimi laikytina 50 procentų minėtų vaizdo stebėjimo kamerų įsigijimo išlaidų, t. y. 218,34 Eur ((219 Eur + 217,47 Eur)/2=218,34 Eur).Taigi, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkinamas iš dalies, priteisiant iš nuteistojo A. L. 238,34 Eur turtinę žalą.Dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalosLietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė pareikštu civiliniu ieškiniu prašė priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą, motyvuodama tuo, kad nuteistasis A. L. nuo 2022 m. sausio-vasario mėnesio ją sistemingai persekiojo, kėlė jai emocines kančias, psichologinius sutrikimus, nuolatinį psichologinį stresą ir baimę dėl savo asmeninio saugumo, kas turėjo neigiamą poveikį jos gyvenimo kokybei. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad nuteistojo veiksmai jai sukėlė ilgalaikį stresą ir nerimą, nesaugumo jausmą, būtinybę kreiptis dėl psichologinės pagalbos, neigiamą poveikį socialiniam ir profesiniam gyvenimui.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo abejoti tuo, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą. Nuteistojo neteisėti veiksmai, jų pobūdis, tęstinumas ir intensyvumas neabejotinai turėjo neigiamą poveikį nukentėjusiosios emocinei būsenai (šio nuosprendžio 19.1.-19.9. papunkčiai), sukėlė jai įtampą, nerimą, nesaugumo jausmą ir baimę, todėl konstatuotina, kad dėl nusikalstamos veikos ji patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų. Vis dėlto, neturtinė žala nukentėjusiajai priteistina ne visa jos prašoma apimtimi. Sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, būtina atsižvelgti į konkrečios nusikalstamos veikos ribas ir jos padarinius, dėl kurių nuteistasis pripažintas kaltu. Nagrinėjamu atveju nuteistajam inkriminuoti vieni iš alternatyvių nusikalstamos veikos padarinių – neigiama įtaka nukentėjusiosios emocinei būsenai. Todėl, nustatant dėl šios nusikalstamos veikos patirtos neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo vertinti kaip įrodytų kitų civiliniame ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodomų padarinių, visų pirma neigiamos įtakos nukentėjusiosios socialiniam ar profesiniam gyvenimui, kadangi tokie padariniai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti kaip nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padariniai. Be to, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nurodė neturtinę žalą patyrusi nuo 2022 m. pradžios, tačiau nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų laikotarpis apima laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. spalio 7 d. Taigi, sprendžiant dėl civilinio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje pagrįstumo ir atlygintinos neturtinės žalos dydžio, gali būti vertinami tik tie neigiami išgyvenimai ir padariniai, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su nuteistajam inkriminuota ir jo padaryta nusikalstama veika. Nukentėjusiosios nurodomi išgyvenimai, patirti iki nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpio pradžios, nagrinėjamu atveju nevertintini, kaip nesusiję su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nors nukentėjusiosios patirta neturtinė žala yra reali ir jos faktas byloje nustatytas, tačiau nėra pagrindo priteisti visą jos prašomą 2 000 Eur sumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį yra dar tik besiformuojanti, nes šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis inkorporuota Baudžiamajame kodekse palyginti neseniai. Kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Kaip jau buvo nurodyta, šios nusikaltimo sudėties neturtinės žalos pavyzdžių nėra daug (pvz., Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-397/2025, kurioje paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo nustatytas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis; Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-436-1121/2025, kuriuo nukentėjusiajai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti), todėl nustatant žalos dydį, atsižvelgtina ir į panašaus pobūdžio bylų praktiką. Antai, iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinę žalą dėl sistemingo psichologinio smurto, grasinimų (BK 145 straipsnis) teismai įvertina apie 1 000 – 1 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022).Teisėjų kolegija, įvertinusi individualias šiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir jos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos tenkinamas iš dalies, priteisiant iš nuteistojo A. L. 1 000 Eur neturtinę žalą.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 2 ir 4 punktais, n u s p r e n d ž i a :Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės R. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, o nuteistojo A. L. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą atmesti.Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendį:Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi, paskirti nuteistajam įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi.Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. L. iš nuteistojo A. L. 238,34 Eur (du šimtus trisdešimt aštuonis eurus 34 centus) turtinei ir 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.Teisėjai Julita Dabulskytė-Raizgienė Marijus Kursevičius Ugnius Trumpulis