Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Martyno Galvičiaus ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. skundą, dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nuosprendžio (patikslinto to paties teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartimi), kuriuo

R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. B. (nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad M. P.) skirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta ir sumažinta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme (1 metai) ir R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo kaltinamojo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, R. B. pripažintas recidyvistu.

R. B. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, sugyventinei M. I., o būtent: 2026 m. liepos 11 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) m., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), suimdamas nukentėjusiąją M. I. už plaukų ir juos raudamas, suduodamas jai kumščiais į įvairias kūno vietas ne mažiau dešimties kartų, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: kraujosruvas abiejų pečių, kairio žasto ir kairės blauzdos srityse.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 dienos nuosprendį pakeisti ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Nurodo, kad teismas, skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje motyvavo, jog jis nusikaltimą padarė neišnykus teistumui pagal ankstesnį nuosprendį. Visa tai įvertinęs, teismas pripažino, kad už šio nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tačiau teismas bausmės vykdymo atidėjimo jam netaikė.

Mano, jog teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kad jis nuoširdžiai prisipažino nusikaltęs ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiosios M. I. dėl tokio savo poelgio, ji jam atleido.

Teigia, kad jis užsiregistravo pas psichiatrą dėl savo smurtinių veiksmų valdymo, taip pat priklausomybės ligų centro (duomenys neskelbtini) skyriuje dėl medikų pagalbos elgesiui koreguoti, kadangi pavartojus alkoholio kartais negali sutramdyti smurto protrūkių. Dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekskavatorininku, tai įrodo, kad gali nevartoti alkoholio. Taigi, gyvena pilnavertį lojalaus ir įstatymus gerbiančio piliečio gyvenimą. Veda bendrą ūkį su M. I., ji turi mažametį vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) m., pati nedirba, nes augina vaiką, ir jai reikalinga materialinė pagalba. Ruošiasi sudaryti santuoką su M. I.. Be to, moka išlaikymą savo vaikui, kadangi su sutuoktine nebegyvena, tačiau oficialiai santuokos nenutraukė, nes nesutinka išsituokti jo sutuoktinė. Probacijos tarnybos pareigūnai jam teikė visokeriopą paramą ir 2026 m. balandžio 7 d. jis buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro.

Pažymi, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Jis tikrai nėra užkietėjęs nusikaltėlis, teismas neturėjo pagrindo laikyti jį padidintai pavojingu visuomenei ir skirti realią laisvės atėmimo bausmę. BK 75 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Mano, kad byloje yra nustatyti pagrindai ir sąlygos taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tokia bausmė tikrai atitiktų jos tikslus ir nesužlugdytų jo tikslo pakeisti savo gyvenimo būdą.

Atsiliepimų į nuteistojo R. B. skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas prašė apeliacinį skundą tenkinti, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Jonas Trumpulis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl R. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Taip pat nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 str. 5 d.). Taigi, BK 75 straipsnio taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (atlikus dalį paskirtos bausmės), sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018, 2K-61-489/2025). Pabrėžiama, kad, svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (atlikus dalį jam paskirtos bausmės), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-18-697/2023 ir kt.).‏‏‎

Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-27-976/2020, 2K-4-387/2023 ir kt.). Įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019, 2K-95-511/2022 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi byloje surinktus duomenis ir skundžiamo nuosprendžio motyvus, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo R. B. taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, ir kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteistas už vieno smurtinio nesunkaus nusikaltimo artimoje aplinkoje (BK 140 straipsnio 2 dalis) padarymą, tai yra už tai, kad tyčia suimdamas už plaukų ir juos raudamas, suduodamas kumščiais į įvairias kūno vietas ne mažiau dešimties kartų savo šeimos nariui – sugyventinei M. I., padarė kraujosruvas abiejų pečių, kairio žasto ir kairės blauzdos srityse, sukėlė fizinį skausmą, ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų matyti, kad R. B. nusikalto būdamas anksčiau teistas 8 kartus, iš kurių net 3 kartus už smurtinius nusikaltimus, taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti ir nusikalstamas veikas nuosavybei (tomas 1, b. l. 211-216). Laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2022 m. R. B. buvo teistas penkis kartus (už vagystę, sukčiavimus, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platint, vieną kartą už smurtinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje), yra atlikęs arešto, laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo bausmę (pastarąją – panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, o vėliau ir lygtinį paleidimą iš įkalinimo įstaigos). Po to, 2024 metais R. B. padarė tris nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas 2025 metais: 2024 m. rugpjūčio 30 d. padarė vieną smurtinį nusikaltimą – smurtavo prieš sutuoktinę (BK 140 straipsnio 2 dalis), nuteistas 2025 m. sausio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, 30 parų arešto bausme; 2024 m. sausio 20 d. padarė smurtinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, už kurią nuteistas 2025 m. vasario 10 d. nuosprendžiu 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią 2025 m. gegužės 5 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, subendrinus su su 2025 m. sausio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, jam paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams; tuomet paskutinę nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė 2024 m. gruodžio 14 d., tyčia sugadino svetimą turtą sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką (BK 284 straipsnis), Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 7 d. nuosprendžiu, jam paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 2 metams, šiuo laikotarpiu R. B. įpareigotas: gydytis nuo priklausomybės alkoholiui; dirbti arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per 2 savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam tol, kol vėl pradės dirbti; per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti vienoje elgesio pataisos programoje, taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas; 2026 m. balandžio 7 d. išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro, nes įvykdė baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą. Naują skundžiamu nuosprendžiu nustatytą smurtinę nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją M. I. jis vėl padarė 2026 m. liepos 11 d., neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu.

R. B. penkerių metų laikotarpiu ne kartą baustas administracine tvarka (taip pat ir už tai, kad vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas be gydytojo paskyrimo, girtas pasirodė viešoje vietoje, už alkoholio vagystę, paskutinį kartą už nusižengimą, padarytą 2026 m. balandžio 13 d., dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) turėjimą), paskirtas baudas sumokėjęs, išskyrus už paskutinį nusižengimą (tomas 1, b. l. 90-97). Bylos duomenimis nuteistasis R. B. dirba.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taigi, nors byloje egzistuoja formalus pagrindas R. B. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas (R. B. teistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo), tačiau anksčiau nurodyti nuteistojo R. B. asmenybę charakterizuojantys duomenys (teistas 8 kartus, tris kartus už smurtinių nusikalstamų veikų padarymą, naują smurtinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu), kolegijos vertinimu, rodo nuteistojo didesnį pavojingumą, jo polinkį nusikalsti (smurtauti), nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir moralės principų. Šios aplinkybės yra labai svarbios priimant teisingą sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, nes parodo, kiek praeityje asmuo nesilaikė įstatymų, kiek ankstesni baudžiamieji procesai ir nubaudimai padarė jam įtakos daugiau nenusikalsti – kiek jie pasiekė bausmės tikslus. Jei nuteistasis anksčiau buvo teistas, atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė, kad ateityje jis ir vėl darys naujas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad R. B. tris kartus buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės jų vykdymą atidedant, vieną kartą laisvės apribojimo bausmė, tačiau tai nesustabdė nuteistojo nuo naujų tyčinių nusikalstamų veikų darymo. Svarbia aplinkybe laikytina tai, kad naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. B. padarė po 2025 m. liepos 28 d. nuosprendžio įsiteisėjimo (2026 m. sausio 7 d.) praėjus kiek daugiau nei pusei metų, paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo metu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nepadarė tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir jam taikyto bausmės vykdymo atidėjimo, ankstesnės bausmės nebuvo pakankamos, siekiant užtikrinti jo elgesio korekciją ir teisės aktų laikymąsi. Juo labiau jei anksčiau teismas jau patikėjo nuteistuoju, matė pakankamą pagrindą spręsti, kad jis daugiau nenusikals, o jis vėl nusikalto – tai rodo asmens nepatikimumą ir mažina tikimybę, kad ateityje asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam atidedant bausmės vykdymą dar kartą, teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dėl R. B. 2025 m. liepos 28 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo 2026 m. balandžio 28 d. teisme gautas Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus (toliau – Probacijos tarnyba) teikimas, kadangi R. B. pažeidė probacijos vykdymo sąlygas: padarė administracinį nusižengimą, tinkamai nevykdė įpareigojimo gydytis nuo priklausomybės alkoholiui ir nevykdė įpareigojimo dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi Probacijos tarnybos teikimas netenkintas. Taip pat byloje yra Probacijos tarnybos duomenys, kad R. B. baigė dalyvauti elgesio pataisos programoje „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas“, o nuo 2026 m. birželio 22 d. pradėjo dalyvauti ir sistemingai lanko programą „Programa nuo priklausomybių kenčiantiems asmenims“, bei pateikė VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centro medicininių dokumentų išrašą, kad pradėjo ir tęsia gydymą (tomas 1, b. l. 125-129). Vis tik, teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nepaneigia faktų, kad nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo metu darė pažeidimus, o skundžiamu nuosprendžiu 2026 m. liepos 11 d. padaryta nauja smurtinė nusikalstama veika būnant apsvaigus nuo alkoholio rodo, kad R. B. anksčiau paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės bei probacijos tarnybos vykdoma resocializacija, nepasiekė savo prevencinių tikslų.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde R. B. nurodyti argumentai (kad prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiosios, užsiregistravo pas psichiatrą dėl savo smurtinių veiksmų valdymo, taip pat priklausomybės ligų centro (duomenys neskelbtini) skyriuje dėl medikų pagalbos elgesiui koreguoti, dirba, gyvena pilnavertį lojalaus ir įstatymus gerbiančio piliečio gyvenimą, veda bendrą ūkį su M. I., kuri turi mažametį vaiką, su ja ruošiasi sudaryti santuoką, moka išlaikymą savo vaikui), kad jo atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, taip pat ir nagrinėjant apeliacinį skundą nustatytų reikšmingų aplinkybių, dėl bausmės vykdymo atidėjimo R. B. negalimumo.

Tai, kad R. B. ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. R. B., būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, be abejonės, žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, apie galimas šios veikos pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad R. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Priešingai, laisvės atėmimo bausmės atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo R. B. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. B. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo, todėl R. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nuteistajam R. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje paskirtas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas. Apeliacinės instancijos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. spalio 19 d. pateikė pažymą Nr. APD-2026-10702, kurioje prašoma priteisti iš nuteistojo valstybei 100,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant antrinę teisinę pagalbą R. B. apeliacinės instancijos teisme (tomas 1, b. l. 204, 207).

Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju R. B. yra dirbantis, duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį byloje nėra. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Prašoma priteisti išlaidų advokato antrinei teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos už R. B. apeliacinės instancijos teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą išieškotinos iš nuteistojo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo R. B. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo R. B. valstybės naudai 100,00 Eur (vieną šimtą) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.