Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2352 Nr. eCIK-680/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02473-2025-5 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės, susipažinusi su 2026 m. birželio 29 d. paduotu ieškovo R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas R. B. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl teisės pripažinimo, ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl netesybų priteisimo, netesybų mažinimo bei notaro vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys – A. B. ir notaras Gintautas Butkus.

Ieškovo kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami teisės taikymo klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino pasibaigimo bei konstatuodami neįrodytu atsakovo nurodytą žodinį šalių susitarimą dėl paskolos sutarties pratęsimo, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 2 dalies dispozityvią taisyklę taip, lyg šalys apskritai nebūtų kitaip susitarusios. Tokiu būdu, remiantis vien tik teismų aiškinimu buvo sukurta nauja, paskolos sutartyje net nenurodyta sąlyga, t. y. savo turiniu neribota ieškovo prievolė dėl 18 proc. dydžio metinių pelno palūkanų mokėjimo po paskolos sutarties termino pabaigos. Taip pat bylą nagrinėję teismai netaikė sisteminio materialinės teisės aiškinimo ir taikymo metodo bei CK 6.872 straipsnio 2 dalį taikė visiškai nevertinant kreditoriaus norminės aktyvumo pareigos (t. y. CK 4.194¹ str. 4 d.) pažeidimo.

2. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo CK 6.193 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šalių pasirašytos paskolos sutarties struktūra bei sąlygos objektyviai įrodo, kad šalių tikroji valia buvo atskirti du laikotarpius, t. y. iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo datos bei po šios termino pabaigos. Iki sutartinio paskolos grąžinimo termino pabaigos veikė kreditoriaus atlygis už skolininko naudojimąsi pinigais, o po paskolos grąžinimo termino pabaigos šalys numatė konkrečią civilinę atsakomybę didelių delspinigių forma (t. y. 36 proc. per metus). Būtent šis, atskirai šalių sutartyje išskirtas teisinis santykis, negali būti keičiamas teismų taikyta CK 6.872 straipsnio 2 dalimi ir tokiu būdu paneigiant šalių consensus ad idem (šalių valios sutapimas). Teismai nepagrįstai išplėtė sutarties turinį, faktiškai pavertė terminuotą paskolos sutartį neterminuota ir neįvertino faktinių šalių veiksmų, kurie yra reikšmingi nustatant tikruosius jų ketinimus. Buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tuo, kad įstatyme neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė (2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009, 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013, 2013 m. liepos 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013, 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015).

3. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl šalių pasirašytos paskolos sutarties sąlygų, apibrėžiančių mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, iš esmės nesivadovavo sutarčių teisėje pripažintu lūkesčio intereso principu. Atsakovui (t. y. kreditoriui) dėl vykdomojo įrašo išdavimo į notarą kreipusis praėjus 4 metams ir 7 mėnesiams po ieškovo (t. y. skolininko) sutartinės paskolos gražinimo prievolės įvykdymo termino pabaigos teismas nenustatė jokio kreditoriaus (atsakovo) pretenzijos ar reikalavimo skolininkui pareiškimo fakto. Todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pateisino kreditoriaus subjektyvų bei teisei ir teisėtumui prieštaraujantį delsimą ir pasyvumą, siekiant ne kuo greitesnio hipoteka užtikrintos skolos išieškojimo, bet kuo ilgesnio pelno palūkanų ir netesybų skaičiavimo laikotarpio. Dėl to buvo esmingai nukrypta nuo suformuotos aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, konkrečiai apibrėžiančios kreditoriaus teisėto lūkesčio turinį bei jo teisingą aiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 52 punkte).

4. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą nesivadovaudami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuota teisingo teisės taikymo taisykle, numatančia, kad: „tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas) ir kad „teismas spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo normoms (CK (6.157 straipsnis)“ (2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas).

5. Remiantis teismų atliktu CK 6.872 straipsnio 2 dalies aiškinimu, buvo padaryta tiesiogiai terminuotos paskolos sutarties esmei prieštaraujanti išvada, kad vien dėl paskolos negrąžinimo per sutartyje numatytą paskolos terminą ši sutarties sąlyga automatiškai tampa neterminuota ir kreditorius yra atleidžiamas nuo bet kokių aktyvumo pareigų, įskaitant ir numatytas CK 4.194¹ straipsnio 4 dalyje bei 6.200 straipsnio 3 dalyje. Toks aiškinimas yra nesuderinamas nei su teisinio tikrumo, nei su CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties privalomumo principu (lot. pacta sunt servanda). Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos 2015 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-916/2015, 2016 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 2017 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017 ir 2020 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020.

6. Teismai netaikė CK 4.194¹ straipsnio 4 dalies ir CK 6.200 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl kreditoriaus pareigos veikti aktyviai ir sąžiningai. Teismai nustatė, kad kreditorius daugiau kaip ketverius metus nesikreipė dėl skolos išieškojimo ir teismai tokį neveikimą pateisino. Per šį laikotarpį kreditorius turėjo teisei bei teisėtumui prieštaraujantį tikslą – savo neveikimu sudaryti sąlygas kauptis tiek 1,5 proc. mėnesinėms pelno palūkanoms, tiek 0,1 proc. dienos delspinigiams, kurie bendrai sudaro 54 proc. per metus. Šiuo atveju kreditorius (t. y. atsakovas) sąmoningai nesilaikė CK 4.194¹ straipsnio 4 dalyje nustatytos imperatyvios kreditoriaus aktyvumo pareigos. Bylą nagrinėję teismai suabsoliutino kreditoriaus interesą gauti pelno palūkanas, nemotyvuotai pateisino jo neveikimą ir, pažeisdami kasatoriaus teisę į teisingą teismą, nepagrįstai netaikė CK 4.194¹ straipsnio 4 dalies ir 6.200 straipsnio 3 dalies. Teismai nesivadovavo bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią hipotekos institutas grindžiamas bendraisiais teisės principais, inter alia (be kita ko), proporcingumo ir tinkamos suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-219/2019).

7. Teismai netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalį ir CK 1.130 straipsnį nepagrįstai pripažindami, kad skolininko atliktas mokėjimas nutraukė ieškinio senaties terminą, nors šį terminą jau buvo nutraukęs ankstesnis kreditoriaus kreipimasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad būtent pats atsakovas 2024 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į notarą Gintautą Butkų su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Būtent šis atsakovo veiksmas buvo atliktas anksčiau nei ieškovo mokėjimas, todėl de jure galėjo būti vertinamas kaip nutraukiantis minėtą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių išieškojimo pareikšti. Todėl teismų išvada, kad ieškovo 2024 m. gruodžio 23 d. atliktas 1 530 Eur mokėjimo pavedimas atsakovui galėjo būti jau nutraukto ieškinio senaties termino pakartotinio nutraukimo pagrindas, tiesiogiai prieštarauja nurodytai imperatyviai teisingo teisės taikymo taisyklei. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 (48 punktas), kurioje buvo nagrinėjama identiška faktinė situacija, suformuotos praktikos, kad „CK 1.130 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškinio senaties terminą nutraukia ir asmens kreipimasis į notarą įstatyme nustatyta tvarka dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir notaro vykdomojo įrašo išdavimas. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas laikomas nutrauktu nuo asmens rašytinio prašymo išduoti vykdomąjį dokumentą pateikimo notarui.“

8. Teismai netinkamai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsisakydami mažinti sutartyje numatytus delspinigius ir apskritai nevertindami ieškovo argumento, kad 36,5 proc. metiniai delspinigiai dvigubai viršija sutartines palūkanas, šešis kartus viršija įstatyme numatytas 6 proc. metines palūkanas ir akivaizdžiai viršija galimus kreditoriaus nuostolius. Toks netesybų dydis aiškiai viršija protingą kompensacijos ribą. Teismai esmingai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/20216 30 punkto.

9. Teismai pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, pakankamumą ir leistinumą, peržengė ieškinio bei apeliacinio nagrinėjimo ribas ir pažeidė nešališkumo principą. Dėl to buvo pažeista kasatoriaus teisė į teisingą teismo procesą bei proceso šalių lygiateisiškumo principas. Skirtingi pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimai bei vėlesnis apeliacinės instancijos teismo nutarties taisymas iš esmės perskaičiuojant priteistas sumas patvirtina būtinybę kasacine tvarka užtikrinti vienodą teisės normų aiškinimą ir taikymą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Grąžinti advokatui Deividui Gagiui (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) už kasacinį skundą 2026 m. birželio 29 d. akcinės bendrovės „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 1438 sumokėtą 299 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.