Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-1433-826/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-29
Bylos Nr.: e2S-1433-826/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01734-2026-4
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjas: Marius Dobrovolskis
Pareiškėjas: PRS1
Suinteresuotas asmuo: UAB "Artea lizingas“, UAB "MOGO LT", „AS Inbank filialas“, Centrinis vertimų biuras

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-1433-826/2026Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01734-2026-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.2.6.7; 3.4.2.6.8 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-5353-1186/2026 pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Artea lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė ,,mogo LT“, AS Inbank filialas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Centrinis vertimų biuras“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) iškelti pareiškėjui bankroto bylą; 2) bankroto administratore skirti mažąją bendriją ,,(duomenys neskelbtini)“; 3) patvirtinti 30 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; 4) nustatyti 4 mėnesių terminą nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti; 5) patvirtinti 920 Eur lėšų sumą, reikalingą pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Pareiškimas yra grindžiamas šiais esminiais argumentais ir aplinkybėmis:

pareiškėjas turi finansinių sunkumų, negali atsiskaityti su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai yra daug didesni nei 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) – pareiškėjo kreditiniai įsipareigojimai sudaro 94 138,44 Eur.

Pareiškėjas turėjo planų sukurti savo verslą ir uždirbti pinigų. Susipažino su (duomenys neskelbtini) piliečiu (duomenys neskelbtini), kuris užsakė surasti smulkių elektronikos prekių pigiau, t. y. su pažeistomis pakuotėmis. Keletą kartų (duomenys neskelbtini) už prekes atsiskaitė, įgavo pareiškėjo pasitikėjimą. (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo mėn. prekes pasiėmė, tačiau pareiškėjui liko skolingas 25 000 Eur. Pareiškėjas taip pat nesumokėjo už gautas prekes, už kurias turėdavo sumokėti per 7 dienas. 2022 m. spalio mėn. pareiškėjas už nesumokėtas prekes pardavėjai įmonei (duomenys neskelbtini) pasirašė devynis paprastus neprotestuotinus vekselius su 15 procentų palūkanomis dėl 25 000 Eur sumos. Vekselius įsipareigojo apmokėti iki 2025 m. spalio 30 d., tačiau sumokėjo tik 1 000 Eur. 2026 m. sausio 15 d. (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skolą pardavė naujam kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Centrinis vertimų biuras“, kuriai pareiškėjas iki šios dienos yra sumokėjęs 1 600 Eur palūkanų. Skola kreditorei pagal 2026 m. sausio 17 d. gautą pretenziją sudaro 38 448 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, jog iš matymo pažįstamas asmuo į jį kreipėsi su pasiūlymu investuoti į kriptovaliutų platformą. Pareiškėjas turėjo susitaupęs 5 000 Eur ir juos investavo. Pareiškėjas į „Transfer to Revolut Digital Assets Europe Ltd“ pervedė visas savo turimas lėšas ir dar pasiskolino, tikėdamasis ne tik grąžinti paskolas, bet ir uždirbti lėšų senatvei. 2025 m. spalio 7 d. pareiškėjas su UAB ,,Artea lizingas“ sudarė Vartojimo kredito sutartį ir pasiskolino 15 000 Eur 84 mėn. terminui su 14,63 procento metinių palūkanų norma, kurios per visą laikotarpį sudarytų 7 219,38 Eur. Visa kreditorei grąžintina suma – 22 219,38 Eur.

2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas su AS Inbank filialu sudarė vartojimo kredito sutartį ir pasiskolino 15 000 Eur su 11,68 procento metinių palūkanų norma, sutarties terminas – 84 mėnesiai. Visa grąžintina suma – 21 622,28 Eur.

2026 m. sausio 28 d. pareiškėjas su UAB „mogo LT“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu pasiskolino 6 000 Eur su 35,33 procento metinių palūkanų norma. Sutarties pabaiga 2031 m. sausio 15 d. Bendra kreditoriui grąžintina suma – 11 848,78 Eur.

Pareiškėjas yra sudaręs santuoką, tačiau sutuoktiniai bendros buities neveda, 2026 m. vasario 17 d. sutuoktiniai sudarė povedybinę sutartį. Pareiškėjas šiuo metu dirba, gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius vidutiniškai sudaro 1 200 Eur per mėnesį. 2026 m. kovo mėn. darbo užmokestis sumažėjo 50 procentų. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių tikėtina, kad naują, gerai mokamą darbą susirasti bus sunku, o įvertinant jo skolų mastą – 94 138,44 Eur, pareiškėjas neturi jokios galimybės per visą savo gyvenimą atsiskaityti su kreditoriais visa apimtimi. Pardavus pareiškėjo turimą nekilnojamojo turto dalį, kurios vidutinė rinkos kaina sudaro 3 000 Eur, pareiškėjui liktų 91 138 Eur nepadengtų skolų kreditoriams, taip pat ir augančios palūkanos.

Teismui neiškėlus fizinio asmens bankroto bylos, pareiškėjas ir toliau liks gyventi žemiau skurdo ribos ir niekuomet nesugrįš į normalų gyvenimą, nes dėl nuolat augančių palūkanų jis niekuomet neatsiskaitys su savo kreditoriais. Pareiškėjas yra finansinėje krizėje, kurios suvaldyti savarankiškai nesugebės.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo UAB ,,Artea lizingas“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą. Nurodė, kad prieš sudarant vartojimo kredito sutartį su pareiškėju, vertinant, jog pareiškėjui bus suteiktas 15 000 Eur vartojimo kreditas, buvo apskaičiuota, ar pareiškėjo turimi finansiniai įsipareigojimai per mėnesį neviršija 40 procentų jo gaunamų tvarių pajamų (DTSI). Pareiškėjo DTSI neviršijo 40 procentų jo tvarių pajamų. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas vienos dienos skirtumu, t. y. 2025 m. spalio 7 d. ir 2025 m. spalio 8 d., užpildė dvi paraiškas dviejose skirtingose kredito (finansų) įstaigose ir nurodytomis dienomis sudarė dvi vartojimo kredito sutartis. Kreditorės vertinimu, pareiškėjui buvo iš anksto žinoma, jog Lietuvos banko paskolų rizikos duomenų bazėje ir Credit Info duomenų bazėje prisiimami įsipareigojimai kitą dieną gali neatsispindėti. Pažymėjo, jog pareiškėjui vartojimo kreditas buvo suteiktas tik dėl to, jog vertinant pareiškėjo kreditingumą nebuvo žinoma apie turimą įsipareigojimą užsienio įmonei (duomenys neskelbtini), galimybės šią informaciją patikrinti taip pat nebuvo. Prašė pareiškimo netenkinti, kadangi pareiškėjas iš anksto turėjo tikslą apgauti kreditorę UAB ,,Artea lizingas“ ir neteisėtai gauti vartojimo kreditą, todėl yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto reikalavimus.

Suinteresuotas asmuo AS Inbank filialas pateikė atsiliepimą į pareiškimą, nurodė, jog pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo 2025 m. spalio 8 d. sudarė paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartį. Sutarties paskolos suma sudarė 15 000 Eur, bendra grąžintina suma – 21 622,28 Eur. Atsiliepimo parengimo dieną negrąžintą sumą sudaro 20 592,60 Eur (eilinių paskolos įmokų ir sutarties administravimo mokesčių suma). Atsižvelgdamas į tai, suinteresuotas asmuo pareiškėjui reiškia 21 622,28 Eur kreditinį reikalavimą.

Suinteresuotas asmuo UAB ,,Centrinis vertimų biuras“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog yra pareiškėjo kreditorė, turinti 38 448 Eur dydžio reikalavimo teisę, kylančią iš perimtų vekselių prievolių pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Kreditorė neturi jokių objektyvių įrodymų ar duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo sąmoningą nesąžiningumą prisiimant įsipareigojimus ar investuojant lėšas, šio klausimo galutinį įvertinimą kreditorė palieka teismo diskrecijai. UAB ,,Centrinis vertimų biuras“ vertinimu, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas ir kontroliuojamas mokumo atkūrimo plano vykdymas yra racionaliausia išeitis abiem šalims. Teisiškai reglamentuotas bankroto procesas yra naudingesnis kreditoriui nei amžinas, neperspektyvus skolos egzistavimas, kadangi plano vykdymo metu dalis kreditinių reikalavimų bus dengiama iš oficialių skolininko pajamų ir realizuojamo turto paruošta tvarka. Atsižvelgdama į tai, kreditorė neprieštarauja, kad pareiškėjui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, ir prašo šį klausimą spręsti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus objektyvius duomenis.

Suinteresuotas asmuo UAB ,,Mogo LT“ atsiliepimo į pareiškimą per teismo nustatytą terminą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Alytaus apylinkės teismas 2026 m. birželio 18 d. nutartimi atsisakė iškelti PRS1 bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad iš viso pareiškėjo turimi skoliniai įsipareigojimai sudaro 94 138,44 Eur. Pastebėjo, jog šiuo metu yra suėjęs įvykdymo terminas skoliniam įsipareigojimui UAB ,,Centrinis vertimų biuras“ ir pareiškėjui kreditinį reikalavimą yra pareiškęs kreditorius AS Inbank filialas, šie skoliniai įsipareigojimai sudaro 60 070,28 Eur sumą (38 448,00 Eur + 21 622,28 Eur).

Teismas nurodė, kad, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, MMA, neatskaičius mokesčių, nuo 2026 m. sausio 1 d. sudaro 1 153 Eur. Taigi FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtai nemokumo būklei nustatyti reikia konstatuoti, jog pareiškėjo turimi skoliniai įsipareigojimai, kurių įvykdymo terminas yra suėjęs, viršija 28 825 Eur (25 x 1 153 Eur).

Vertindamas, ar nėra galimybės per protingą terminą padengti skolas iš turimo turto ar gaunamų pajamų, teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokestis sudaro 8,50 Eur/val. už faktiškai išdirbtą laiką. Pareiškėjas taip pat pateikė pažymas apie jam priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2025 m. sausio mėn. iki 2026 m. vasario mėn., iš kurių matyti, jog pareiškėjui išmokamas darbo užmokestis yra kintantis, tačiau vidutiniškai sudaro apie 1 200 Eur. Pareiškėjas pateikė duomenis iš AB „Regitra“, iš kurių matyti, jog pareiškėjui priklauso viena kelių transporto priemonė „BMW 520I“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat buvo pateiktas 2026 m. vasario 14 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas apie asmens turtą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 379/1431 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2026 m. birželio 15 d. pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog minėto žemės sklypo dalis priklauso pareiškėjui ir jo sutuoktinei, o viso sklypo vidutinė rinkos vertė yra nurodyta 9 020 Eur. Pareiškėjas nurodė, jog jam priklausančiose banko sąskaitose esančių lėšų suma sudaro 0,00 Eur.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teikdamas pareiškimą nurodė, jog jo būtiniesiems poreikiams patenkinti kiekvieną mėnesį yra reikalinga 920 Eur suma. Taigi iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio atskaičius būtinąsias išlaidas pareiškėjui liktų 280 Eur, kurie galėtų būti skirti skoliniams įsipareigojimams dengti, per metus tai sudarytų 3 360 Eur sumą. Taigi pareiškėjas visus turimus skolinius įsipareigojimus galėtų padengti per apytiksliai 28 metus, o tuos, kurių įvykdymo terminas yra suėjęs ir dėl kurių buvo pareikštas kreditinis reikalavimas, – per apytiksliai 18 metų. Tuo atveju, jei pareiškėjas sumažintų būtinąsias išlaidas ir skoliniams įsipareigojimams dengti skirtų dvigubai didesnę sumą – 560 Eur, pareiškėjas visus turimus skolinius įsipareigojimus galėtų padengti per apytiksliai 14 metų, o tuos, kurių įvykdymo terminas yra suėjęs ir dėl kurių buvo pareikštas kreditinis reikalavimas, – per apytiksliai 9 metus.

Įvertinęs pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto ir kelių transporto priemonės nedidelę vertę, teismas nurodė manantis, kad šio turto realizavimas nepadėtų reikšmingai sumažinti turimų skolinių įsipareigojimų. Todėl netgi ir skiriant dvigubai didesnę sumą, nei nurodė galintis skirti pareiškėjas, kreditiniams įsipareigojimams vykdyti, teismo vertinimu, terminas, per kurį pareiškėjas galėtų atsiskaityti su kreditoriais, nebūtų laikytinas protingu, be kita ko, atsižvelgiant ir į pareiškėjo amžių (58 metai) ir tolesnes jo galimybes užsiimti iš darbo veiklos, sulaukus senatvės pensijos amžiaus. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neturi galimybės per protingą terminą padengti turimų skolinių įsipareigojimų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo būklė atitinka fizinio asmens nemokumą, apibrėžtą FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje.

Teismas pažymėjo, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą. Kita FABĮ numatyta bankroto bylos iškėlimo sąlyga – kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų atvejų nebuvimas.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, kad duomenų, kurie rodytų, jog pareiškėjo nemokumas buvo sąlygotas žalingų įpročių, byloje nesant, tokių duomenų bylai nepateikus ir suinteresuotiems asmenims, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, suinteresuotų asmenų atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu išklausytus paaiškinimus, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (FABĮ 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė neturintis pagrindo konstatuoti, jog egzistuotų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte numatyta aplinkybė.

Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ir nenustatęs, jog pareiškėjui būtų buvusi iškelta fizinio asmens bankroto byla, nurodė nesant pagrindo konstatuoti esant ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte numatytą sąlygą.

Nustatęs, jog pareiškėjas nėra juridinių asmenų dalyvis, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti esant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę, sudarančią pagrindą teismui atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, nurodė, kad reikia įvertinti pareiškėjo kreditorės UAB ,,Artea lizingas“ nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas 2025 m. spalio 7 d. nuotoliniu būdu, naudodamas kvalifikuotą elektroninio pašto sertifikatą, užpildė paraišką bei sutikimą tvarkyti asmens duomenis, siekdamas gauti vartojimo kreditą. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, jog nei vartojimo kreditų, nei lizingo, nei būsto paskolų neturi, o jo gaunamos pajamos per mėnesį, atskaičius mokesčius, sudaro 1 500 Eur. Kreditorė taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas vienos dienos skirtumu, t. y. 2025 m. spalio 7 d. ir 2025 m. spalio 8 d., užpildė dvi paraiškas skirtingose vartojimo kredito įstaigose ir nurodytomis dienomis sudarė dvi vartojimo kredito sutartis. Kreditorės manymu, pareiškėjui galėjo būti žinoma, jog Lietuvos banko paskolų rizikos duomenų bazėje ir „Credit Info“ duomenų bazėje prisiimami įsipareigojimai kitą dieną gali neatsispindėti, todėl vertinant jo kreditingumą į juos nebus atsižvelgiama. Kreditorė nurodė, jog pareiškėjui vartojimo kreditas buvo suteiktas tik todėl, kad neturint galimybės patikrinti pareiškėjo turimų kreditinių įsipareigojimų užsienio valstybėse ir jam nenurodžius, jog turi įsipareigojimų (duomenys neskelbtini) įmonei (duomenys neskelbtini), nebuvo vertinamas pareiškėjo jau turimas įsipareigojimas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo atstovės teismo posėdyje nurodytos aplinkybės (pareiškėjas manė, kad nereikėjo nurodyti (duomenys neskelbtini) įmonei turimo kreditinio įsipareigojimo, nes jo vykdymo terminas turėjo pasibaigti spalio mėnesio gale, be to, jis nebuvo susijęs su vartojimo teisiniais santykiais, paskola ar lizingu, o vartojimo kredito sutartys buvo sudarytos spalio mėnesio pradžioje, taip pat pareiškėjas tikėjosi šį skolinį įsipareigojimą padengti) nepaaiškina, dėl kokių priežasčių pareiškėjas, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus, nurodė didesnę gaunamų pajamų sumą.

Teismas nurodė, kad iš 2026 m. sausio 28 d. kliento paraiškos UAB „mogo LT“ matyti, kad šiai kreditorei pareiškėjas nurodė gaunantis 1 800 Eur pajamas (atskaičius mokesčius), nors iš paties pareiškėjo pateiktų pažymų apie gaunamą darbo užmokestį matyti, jog tuo laikotarpiu pareiškėjas tokių pajamų negavo. Toks pareiškėjo elgesys, prisiimant skolinius įsipareigojimus, teismo vertinimu, negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjo atstovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjo elgesį vertinti kaip sąžiningą, pareiškėjas nežinodamas, kokius duomenis reikia nurodyti paraiškoje gauti vartojimo kreditą, galėjo kreiptis dėl konsultacijos į kredito įstaigą ir taip šią informaciją susižinoti, o aplinkybė, jog pareiškėjas per kelių savaičių laikotarpį tikėjosi grąžinti 25 000 Eur skolą ir sumokėti 15 procentų dydžio palūkanas, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kurie rodytų, jog pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis tokias lėšas įgyti per gana trumpą laikotarpį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, sudarydamas dvi vartojimo kredito sutartis vienos dienos skirtumu ir gautas lėšas perduodamas nežinomiems tretiesiems asmenims, turėjo pareigą elgtis sąžiningai, apdairiai ir atsakingai, įvertindamas tiek savo finansines galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tiek ir riziką, kad perduoti tretiesiems asmenims pinigai gali būti negrąžinti. Pastebėjo, jog pareiškėjas po kelių mėnesių, kai jam, tikėtina, jau buvo žinoma, jog anksčiau tretiesiems asmenims perduotos lėšos nebus grąžintos, 2026 m. sausio 28 d. prisiėmė dar vieną skolinį įsipareigojimą, iš kurio gautas lėšas taip pat perdavė nežinomiems tretiesiems asmenims. Analogiškai teismas vertino ir pareiškėjo elgesį perduodant mažai pažįstamam trečiajam asmeniui, su kuriuo pareiškėjo nesiejo jokie sutartiniai santykiai, prekes, kurių vertė sudarė 25 000 Eur, nesulaukus atsiskaitymo iš šio asmens.

Teismas pažymėjo, kad jog pareiškėjo elgesys siekiant atgauti prarastas lėšas ar bent dalį jų vertintinas kaip pasyvus.

Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys prisiimant skolinius įsipareigojus, neįvertinus rizikos, jog nežinomiems ar mažai žinomiems asmenims perduotos piniginės lėšos gali būti prarastos, negali būti vertinamas kaip sąžiningas, apdairus ir atsakingas, o labiau vertintinas kaip pasyvumas ir nesiėmimas priemonių, lengvabūdiškas tikėjimasis, kad savo finansines problemas pareiškėjas išspręs bankrutavęs.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės nesiėmė jokių veiksmų esamai turtinei padėčiai pagerinti. Pareiškėjo atstovė nurodė, jog pareiškėjas turėtų galimybę kreiptis į darbdavį dėl galimybės dirbti didesnį skaičių valandų ir tokiu būdu gauti didesnes pajamas, tačiau dėl kokių priežasčių iki šiol to nepadarė, nenurodė. Pareiškėjo atstovė nurodė, jog pareiškėjas galbūt galėtų sumažinti būtinąsias išlaidas. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui yra mokama 100 procentų dienpinigių pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog gaunami dienpinigiai nėra įskaičiuoti į gaunamas pajamas, jų suma nėra sumažintos ir būtinosios išlaidos. Lakoniškas paaiškinimas, kad pareiškėjas dienpinigius gauna retai ir jų suma nėra didelė, taip pat negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas dėjo / deda maksimalias pastangas savo finansinei padėčiai gerinti.

Teismas nusprendė, kad jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo sąžiningumą neatskleidžiant kreditoriams duomenų apie jau turimus skolinius įsipareigojimus, nurodant kitokias nei yra iš tiesų gaunamas pajamas, nesilaikant apdairumo bei atsakingumo pareigų ir perleidžiant iš kreditorių gautas lėšas nežinomiems asmenims, elgiantis pasyviai bei nesiimant jokių priemonių atgauti prarastas lėšas ar bent dalį jų, todėl konstatavo esant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, kuri sudaro pagrindą atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui.

Įvertinęs FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą fizinio asmens bankroto procedūros tikslą, teismas nusprendė, jog nepaisant nustatyto pareiškėjo nesąžiningo elgesio, iškėlus pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, būtų paneigiamas FABĮ tikslas bei paskirtis, taip pat pažeidžiama prioritetine laikoma skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, nepagrįstą pranašumą suteikiant nesąžiningai besielgusiam skolininkui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2FB-5353-1186/2026, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą pareiškėjui, ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Tačiau, vertindamas faktines aplinkybes, teismas šį principą pažeidė ir pareiškėjo nesąžiningumą konstatavo remdamasis tik kreditorės UAB „Artea lizingas“ atsiliepime išdėstytomis subjektyviomis prielaidomis.

Kreditorė UAB „Artea lizingas“ nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas veikė kryptingai, tyčia siekdamas ją apgauti ar piktnaudžiauti procesu. Vien faktas, kad vartojimo kreditų paraiškos buvo užpildytos kelių dienų skirtumu, savaime neįrodo tyčinės apgaulės, o greičiau atspindi pareiškėjo finansinį pasimetimą ir desperatiškas pastangas suvaldyti pradinę krizę.

Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo faktą, kad kreditoriai, valdantys absoliučią daugumą pradelstų reikalavimų, bankroto procesui neprieštaravo. Kreditoriai, valdantys net 84,7 proc. visos suėjusio termino skolų masės (60 070,28 Eur iš 94 138,44 Eur bendros sumos), bankroto procesui pritarė arba jam neprieštaravo. Teismas neturėjo teisinio pagrindo vieno smulkaus kreditoriaus (UAB „Artea lizingas“) prieštaravimus iškelti aukščiau už bendrą visos kreditorių daugumos poziciją ir interesą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas „nesiėmė jokių veiksmų esamai turtinei padėčiai pagerinti“, o teismo posėdžio metu teisėja kritiškai vertino pareiškėjo pastangas ir klausė, kodėl jis nesikreipia į darbdavį dėl didesnio valandų skaičiaus išdirbimo. Toks teismo reikalavimas tolimųjų reisų vairuotojui teisiškai ir praktiškai yra neįmanomas bei neteisėtas. Kadangi pareiškėjas dirba visu etatu, išnaudodamas teisės aktais leidžiamas maksimalias darbo normas, teismo priekaištas „neimti daugiau valandų“ ir jo traktavimas kaip „nesąžiningo pasyvumo“ yra visiškai nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino makroekonominių aplinkybių, kurios tiesiogiai ribojo pareiškėjo pajamas. Dėl drastiškai pakilusių kuro kainų krovinių pervežimas tapo nerentabilus, o pareiškėjo darbovietė buvo priversta sustabdyti didesnę dalį krovinių pervežimo paslaugų. Dėl šios priežasties pareiškėjo darbo užmokestis už 2026 m. kovo mėn. sumažėjo net 50 proc.

Oficialios šių metų statistikos duomenimis, Lietuvos sausumos transporto ir logistikos sektoriuje bankrutuojančių bei likviduojamų įmonių skaičius išaugo daugiau nei 35 proc., o tai patvirtina gilią ir sistemingą šios srities krizę. Esant tokioms rinkos sąlygoms, 58 metų amžiaus asmeniui, turinčiam tik vidurinį išsilavinimą, iš viso išlaikyti turimą darbo vietą yra maksimalus pastangų rezultatas, o ne pasyvumas, kaip jį nepagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas lėšas pasiskolino tikėdamasis sukurti verslą ir uždirbti lėšų senatvei, kad išėjus į pensiją nereikėtų skurdžiai gyventi. Jis tapo nusikalstamos veikos bei nesėkmingo investavimo auka. Tai rodo jo neatidumą ar finansinio raštingumo trūkumą (vertinant jo amžių ir išsilavinimą), bet ne tyčinį siekį nemokėti skolų.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo UAB ,,Artea lizingas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą prašydamas atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pagrindiniai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai:

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas pareiškėjo elgesį nesąžiningu rėmėsi ne vieno kreditoriaus tariamomis prielaidomis, kaip teigia apeliantas, o dviem pagrindiniais UAB ,,Artea lizingas“ nurodytais apelianto nesąžiningumą pagrindžiančiais argumentais ir juos patvirtinančiais įrodymais: 1) pareiškėjas nuslėpė užsienio valstybėje turimą 25 000 Eur finansinį įsipareigojimą, kuriam buvo taikomos 15 proc. dydžio palūkanos; dėl užsienio elemento apeliantui vartojimo kredito paraiškoje nenurodžius duomenų apie turimą finansinį įsipareigojimą, vartojimo kredito davėjos UAB ,,Artea lizingas“ ir AS Inbank filialas negalėjo tinkamai įgyvendinti atsakingo skolinimo reikalavimų bei tinkamai įvertinti apelianto kreditingumo prieš suteikdamos vartojimo kreditus; 2) pareiškėjas, pasinaudodamas viešai žinoma aplinkybe, kad informacija apie naujai sudarytas vartojimo kredito sutartis kreditingumui vertinti naudojamose duomenų bazėse įprastai atsispindi ne anksčiau kaip kitą darbo dieną, 2025 m. spalio 7 d. ir 2025 m. spalio 8 d. su dviem skirtingais vartojimo kredito davėjais sudarė dvi skirtingas vartojimo kredito sutartis, kurių pagrindu jam bendrai buvo suteiktas 30 000 Eur vartojimo kreditas.

Atsiliepimas

Nesutiktina su apelianto argumentais, kad UAB ,,Artea lizingas“ byloje neva nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nesąžiningumą. Kartu su atsiliepimu bylai buvo pateikta 2025 m. spalio 7 d. paraiška vartojimo kreditui gauti, kurioje PRS1 nurodė ir kvalifikuotu elektroniniu parašu patvirtino, jog neturi finansinių įsipareigojimų kitoms finansų įstaigoms, taip pat kad jam nėra žinomos jokios aplinkybės, dėl kurių ateityje galėtų sumažėti jo gaunamos pajamos. Akivaizdu, kad pareiškėjas sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančią, klaidinančią informaciją, siekdamas apgaulės būdu gauti kreditą. Kreditorės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina nesąžiningus apelianto veiksmus, sąmoningai nuslepiant (duomenys neskelbtini) (užsienio valstybėje) turėtą finansinį įsipareigojimą, kuris buvo reikšmingas vertinant jo kreditingumą.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad PRS1 tris vartojimo kreditus sudarė dėl itin sunkios finansinės padėties ar nevilties. Kaip teisingai nustatė ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad paraiškos vartojimo kreditams gauti buvo teikiamos siekiant gauti lėšų, kurios vėliau buvo perduotos tretiesiems asmenims, tikintis lengvos bei greitos finansinės naudos ar grąžos. Pabrėžtina, kad nei iš bylos medžiagos, nei iš apelianto ar jo atstovės paaiškinimų nėra aišku, dėl kokios priežasties apeliantas, būdamas sąžiningas, gautas vartojimo kredito lėšas panaudojo ne įsiskolinimui pagal vekselį dengti, o tariamai panaudojo pervesdamas tretiesiems asmenims. Kreditorės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina ne atsitiktinį ar vienkartinį neapdairumą, bet sistemingai neatsakingą ir žalingą apelianto elgesį disponuojant jam nepriklausančiomis arba skolintomis lėšomis, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino spręsdamas dėl apelianto nesąžiningumo.

Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad PRS1 būtų ėmęsis aktyvių veiksmų nustatyti asmenis, kurie, jo paties teigimu, sukėlė jam finansinius nuostolius. Atsižvelgiant į paties apelianto nurodomas aplinkybes, jog jis buvo suklaidintas trečiųjų asmenų ir dėl to patyrė reikšmingų finansinių nuostolių, apeliantas turėjo imsis teisinių priemonių savo teisėms ginti, įskaitant kompetentingų teisėsaugos institucijų informavimą apie galbūt nusikalstamą veiką. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ar būtų inicijavęs bet kokią kitą teisinę procedūrą, kuriomis būtų siekiama nustatyti atsakingus asmenis ar iš jų prisiteisti patirtus nuostolius.

Net jeigu apeliacine tvarką atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas pripažintų, kad apeliantas dėjo pakankamas pastangas nustatyti asmenis, kurie, jo teigimu, sukėlė jam finansinius nuostolius, ši aplinkybė nepaneigtų kitų byloje nustatytų faktų, reikšmingų vertinant apelianto sąžiningumą: pildydamas vartojimo kredito paraišką PRS1 patvirtino, jog vartojimo kreditu naudosis pats ir yra tikrasis finansinių lėšų gavėjas bei naudotojas. Tačiau, paties apelianto bei jo atstovės teigimu, gauti vartojimo kreditai buvo perduoti tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu paraiškos pildymo metu apeliantas būtų atskleidęs aplinkybę, kad prašomu vartojimo kreditu naudosis ne jis pats, o tretieji asmenys, vartojimo kreditas jam nebūtų suteiktas. Todėl, nepriklausomai nuo to, ar apeliantas vėliau ėmėsi veiksmų nustatyti tariamai jį suklaidinusių asmenų tapatybę, paraiškoje paties apelianto pateiktos informacijos turinys ir apelianto argumentai dėl vėlesnio pasiskolintų pinigų panaudojimo sudaro pagrindą abejoti apelianto sąžiningumu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl argumentų, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo daugumos poziciją, pažymėjo, kad nei FABĮ, nei kituose teisės aktuose teismui nėra nustatyta pareiga, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kreditorių argumentus ar prieštaravimus vertinti pagal jų turimų finansinių reikalavimų dydį. Priešingai, teismas privalo ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei visų proceso dalyvių pateiktus argumentus, nepriklausomai nuo jų finansinių reikalavimų apimties. Todėl apelianto argumentai, jog vien kreditorių, valdančių didžiąją dalį apelianto įsipareigojimų, pritarimas bylos iškėlimui savaime suponuoja pareigą tenkinti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, neturi teisinio pagrindo.

Dėl makroekonominių aplinkybių (ne)vertinimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apeliantui iškelti fizinio asmens bankroto bylą nustatęs apelianto nesąžiningumą. Nustatęs bent vieną iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų aplinkybių, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl, priešingai, negu teigia apeliantas, teismas nagrinėjamu atveju neprivalėjo vertinti kitų asmens nemokumą galbūt sukėlusių aplinkybių. Kadangi fizinio asmens bankroto bylą buvo atsisakyta iškelti dėl nustatyto apelianto nesąžiningumo, kreditorės vertinimu, atskirojo skundo argumentai, susiję su transporto sektoriaus ekonomine situacija ir jos įtaka apelianto pajamoms, yra deklaratyvūs, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl turi būti atmetami kaip nesusiję su nagrinėjama byla.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskirojo skundo nagrinėjimo tvarka ir ribos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai 2026 m. vasario 17 d. sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė dėl atskiro turto ir turtinių prievolių teisinio režimo turtui, įgyjamam nuo šios sutarties sudarymo momento (sutarties 2 punktas).

Pareiškėjas neteistas, Respublikinio priklausomybės ligų centro filialuose pareiškėjui priklausomybės priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos. Pareiškėjas nėra registruotas Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre.

Pareiškėjas turi skolinį įsipareigojimą (duomenys neskelbtini) įmonei (duomenys neskelbtini), kilusį iš prekių pirkimo–pardavimo santykių už įsigytas, tačiau neapmokėtas prekes, ir 2022 m. spalio 20–30 dienomis pasirašytus 9 neprotestuotinus vekselius, 25 000 Eur bendros sumos. Vekseliai turėjo būti apmokėti iki 2025 m. spalio 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisė į šį įsipareigojimą perleista UAB ,,Centrinis vertimų biuras“. Skolos suma 2026 m. sausio 15 d. sudaro 38 448 Eur. Pareiškėjas naujajai kreditorei 2026 m. kovo 10 d. yra sumokėjęs 1 600 Eur.

2025 m. spalio 7 d. pareiškėjas su UAB ,,Artea lizingas“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjui suteiktas 15 000 Eur vartojimo kreditas 84 mėn. terminui su 11,9 proc. palūkanų norma, bendra grąžinama suma 23 479,38 Eur. Pareiškėjas kreditoriui iki 2026 m. vasario 13 d. yra sumokėjęs 1 155,21 Eur.

2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas sudarė paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Inbank AS filialu, kurios pagrindu pareiškėjui suteiktas 15 000 Eur vartojimo kreditas 84 mėn. su 5,9 proc. palūkanų norma, bendra grąžinama suma 21 622,28 Eur, paskutinės įmokos terminas 2032 m. spalio 5 d. Pareiškėjas iki 2026 m. vasario 13 d. kreditoriui sumokėjo 1 029,68 Eur. Atsiliepimu į pareiškimą kreditorius pareiškėjui pareiškė 21 622,28 Eur kreditinį reikalavimą.

Pareiškėjas 2026 m. sausio 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,Mogo LT“, pagal kurią pareiškėjui suteiktas 6 000 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. su 31,20 proc. metine palūkanų norma, bendra grąžinama suma 11 848,78 Eur. Pareiškėjas kreditoriui 2026 m. vasario 13 d. atliko 133,15 Eur įmoką.

Pareiškėjas dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini) darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis sudaro 8,50 Eur/val. už faktiškai dirbtą laiką. Pareiškėjui mokamas darbo užmokestis yra kintamas, tačiau vidutiniškai sudaro apie 1 200 Eur/mėn. (2026 m. vasario 17 d., 2026 m. balandžio 16 d. darbdavio pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas).

AB ,,Regitra“ duomenimis, pareiškėjo vardu registruota transporto priemonė ,,BMW 520I“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo nurodoma turto vertė – 1 000 Eur. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 379/1431 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjo nurodoma turto vertė – 2 000 Eur. Pareiškėjo vardu nėra įregistruota individuali įmonė, jis nėra juridinių asmenų dalyvis.

Pareiškėjas nurodė, jog jo banko sąskaitose piniginių lėšų likutis sudaro 0,00 Eur.

Antstolių informacinės sistemos registro 2026 m. gegužės 28 d. duomenimis, iš pareiškėjo nėra vykdomi išieškojimai priverstine tvarka.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Kadangi fizinio asmens bankroto byla gali būti iškelta tik paties fizinio asmens iniciatyva (FABĮ 1 straipsnio 4 dalis), svarbu nustatyti asmens siekį atkurti savo mokumą, t. y. aktyviais veiksmais ieškoti galimybių patenkinti turimus finansinius įsipareigojimus, neprisiimant naujų ir nemažinant savo turimo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021, 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra suėjęs vykdymo terminas pareiškėjo skoliniam įsipareigojimui UAB ,,Centrinis vertimų biuras“, taip pat kreditinį reikalavimą pareiškėjui yra pareiškęs kreditorius AS Inbank filialas, taigi bendra reikalavimų suma sudaro 60 070,28 Eur, pareiškėjas neturi galimybės per protingą terminą padengti turimų skolinių įsipareigojimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą būklę, t. y. pareiškėjas laikytinas nemokiu. Taip pat nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3–6 punktuose įtvirtintų pagrindų, kuriems esant pareiškėjui negalėtų būti iškelta fizinio asmens bankroto byla, tačiau byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo sąžiningumo.

Įstatymas numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Taigi fizinio asmens bankroto bylai iškelti būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo sąžiningumą neatskleidžiant kreditoriams duomenų apie jau turimus skolinius įsipareigojimus, nurodant kitokias nei yra iš tiesų gaunamas pajamas, nesilaikant apdairumo ir atsakingumo pareigų ir perleidžiant iš kreditorių gautas lėšas nežinomiems asmenims, elgiantis pasyviai ir nesiimant priemonių atgauti prarastas lėšas ar bent dalį jų. Tai yra nustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismas nutartimi, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas paneigė sąžiningumo prezumpciją, rėmėsi išskirtinai vieno kreditoriaus deklaratyviomis, įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, ignoravo kreditorių daugumos poziciją. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, su atskirojo skundo argumentais nesutinka.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Minėta nuostata turi būti sistemiškai aiškinama su FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytu tikslu – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi FABĮ nustatyta fizinio asmens bankroto tvarka turi teisę pasinaudoti tik sąžiningas fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021. Teismų praktika. 2021, 56, p. 204–219, 38 punktas).

Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų paprastai atspindi pareiškėjo išsilavinimas, patirtis, nemokumo būklės kilimo aplinkybės ir veiksmai ar neveikimas, kurių jis ėmėsi situacijai pagerinti. Objektyvųjį kriterijų atspindi pareiškėjo (ne)atlikti ar galėję būti atlikti veiksmai per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. trejus metus iki fizinio asmens kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas). Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 23 punktas).

Vertinant skolininko sąžiningumą, kaip esminį fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo elementą (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis), sąžiningumo standartas gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su skolininko vykdyta veikla (skolos susidarė iš fizinio asmens kaip verslininko veiklos ar vartojimo), skolų kilme, skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais bei dedamomis pastangomis tai padaryti ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021. Teismų praktika. 2021, 56, p. 204–219, 47 punktas).

Nors pareiškėjas atskiruoju skundu teigia, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo padarė remdamasis kreditoriaus deklaratyviomis, įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas kreditorės nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo nesąžiningumo tyrė ir vertino atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, pateiktus rašytinius įrodymus, išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą. Šiuo atveju bylai yra pateikti duomenys, jog pareiškėjas 2025 m. spalio 7 d. kreipdamasis dėl vartojimo kredito suteikimo UAB ,,Artea lizingas“ nurodė, jo skolinių įsipareigojimų neturi, jam nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių gali sumažėti jo gaunamos pajamos, nurodė, jog pareiškėjo gaunamos pajamos atskaičius mokesčius sudaro 1 500 Eur. 2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas kreipėsi dėl dar vienos vartojimo kredito paskolos. Iš teismui pateiktos UAB ,,Mogo LT“ kliento paraiškos matyti, jog šiam kreditoriui pareiškėjas pateikė duomenis, jog jo gaunamas pajamas sudaro 1 800 Eur atskaičius mokesčius, aplinkybių apie turimus skolinius įsipareigojimus pagal užsienio šalyje įregistruotai įmonei išduotus neprotestuotinus vekselius nepateikė, nors šios paraiškos pateikimo metu prievolės įvykdymo terminas jau buvo suėjęs. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo pajamos tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi dėl vartojimo kreditų suteikimo, nesiekė pareiškėjo kreditoriams nurodytų dydžių. Pareiškėjas aplinkybių ir duomenų, dėl kokių priežasčių prisiimdamas naujus skolinius įsipareigojimus pateikė kreditoriams duomenis apie didesnes, nei iš tiesų gauna, pajamas, nenurodė, tokio elgesio priežasčių nepaaiškino. Įvertinęs pateiktus duomenis apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Bylai pateikti duomenys leidžia manyti, jog pareiškėjas pateikė kreditoriams neteisingą (netikslią) informaciją apie finansinę būklę prisiimdamas skolinius įsipareigojimus, tokiais savo veiksmais, be kita ko, pablogino savo turtinę padėtį. Pastebėtina ir tai, kad gautas lėšas pareiškėjas perdavė nežinomiems tretiesiems asmenims, kaip nurodoma pareiškime, mažai pažįstamų asmenų patartas investavo tikėdamasis greitos investicinės grąžos, tai leidžia manyti, jog priešingai, nei nurodo apeliantas, naujus įsipareigojimus pareiškėjas prisiėmė ne siekdamas sureguliuoti esamą finansinę situaciją, sumažinti turimą skolinį įsipareigojimą, kurio vykdymo terminas suėjo, o veikė itin nerūpestingai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas sudarydamas dvi vartojimo kredito sutartis vienos dienos skirtumu ir gautas lėšas perduodamas nežinomiems tretiesiems asmenims turėjo pareigą elgtis sąžiningai, apdairiai ir atsakingai, įvertindamas tiek savo galimybes prisiimtus įsipareigojimus įvykdyti, tiek riziką, jog perduotos pinginės lėšos gali būti negrąžintos, tačiau to nepadarė. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, perdavęs lėšas tretiesiems asmenims, kaip teigė, investavęs į kriptovaliutų platformą, 2026 m. sausio 28 d. prisiėmė naują skolinį įsipareigojimą ir gautas lėšas perdavė nežinomiems tretiesiems asmenims, nors duomenų apie anksčiau perduotų lėšų investavimo rezultatus neturėjo. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog pareiškėjas bandė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl prarastų lėšų investavus jas į kriptovaliutų platformą, byloje jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų susigrąžinti prarastas lėšas ir (ar) nustatyti dėl galbūt prieš jį panaudotos apgaulės atsakingus asmenims, nėra pateikta. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas atgauti lėšas iš asmens, kuriam perdavė prekių už 25 000 Eur, taip pat nepateikė. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas buvo pasyvus, lengvabūdiškai tikėjosi, jog savo finansinius sunkumus išspręs bankrutavęs, toks elgesys negali būti laikomas sąžiningumu ir apdairiu.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo kreditorių daugumos poziciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jo fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ numatytas išimtis (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). CPK 178 straipsnis numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias aplinkybes gali nustatyti tik pasiekęs tam tikrą įsitikimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).

Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog kreditorė UAB ,,Artea lizingas“ atsiliepimu nurodė aplinkybes, kuriomis grindė nesutikimą su pareiškėjo pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teikė duomenis, kuriais grindė argumentus dėl pareiškėjo nesąžiningumo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti kreditorės nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus ir dėl šių aplinkybių pasisakyti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog, spręsdamas klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, įvertino kreditoriaus nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis, įrodymų visumos pagrindu padarė atitinkamas išvadas, kurios viena kitai neprieštarauja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien aplinkybė, kad kiti pareiškėjo kreditoriai neprieštaravo, kad pareiškėjui būtų keliama fizinio asmens bankroto byla, ir (ar) nenurodė aplinkybių dėl pareiškėjo sąžiningumo (nesąžiningumo), pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti ir vertinti UAB ,,Artea lizingas“ nurodytų aplinkybių. Minėta, kad fizinio asmens bankroto byla gali būti iškelta, kai teismas nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), atitinkamai teismas, spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, turi įvertinti aplinkybes, kuriomis byloje dalyvaujantys asmenys grindžia FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų buvimą, nepriklausomai nuo to, ar teisiškai reikšmingas aplinkybes nurodė vienas, ar keli kreditoriai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, skundžiamos nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė sąžiningumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo prezumpcijai asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014), ši taisyklė taikytina ir teismui sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-381/2025, 37 punktas). Šiuo atveju byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą manyti, jog minėta sąžiningumo prezumpcija buvo nuginčyta. Kaip minėta, kreditorius byloje pateikė duomenis ir nurodė aplinkybes, kuriomis grindė abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo siekiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą apelianto elgesį pripažinti nesąžiningu, padarė byloje įrodymų visumos pagrindu pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas, neatskleisdamas informacijos kreditoriams apie jau turimus skolinius įsipareigojimus, nurodydamas kitokias nei yra iš tiesų gaunamas pajamas, neapdariai ir nerūpestingai perleisdamas iš kreditorių gautas lėšas tretiesiems asmenims ir nesiimdamas priemonių atgauti prarastas lėšas ar jų dalį, elgėsi nesąžiningai. Aplinkybė, jog apeliantas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, kitaip vertina byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, paneigė sąžiningumo prezumpciją ar priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai kitokių išvadų nesuponuoja.

Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai, o tai sudaro pakankamą pagrindą taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytą bankroto bylos neiškėlimo pagrindą. Bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui nebūtų suderinamas su FABĮ tikslais, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai neiškėlė pareiškėjui bankroto bylos, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Marius Dobrovolskis