Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-1453-965/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03922-2026-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.1.14.1; 3.3.1.19.1(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienėteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo antstolio ATS1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui antstoliui ATS1 dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.Teismasnustatė:Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėIeškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir ieškovas) su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo antstolio ATS1 (toliau – ir atsakovas) 161,12 Eur be pagrindo įgyto turto. Ieškinio pagrindu, taip pat dublike nurodė šias aplinkybes:Teigia, jog 2022 m. birželio 14 d. L. O. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu skirti netekto darbingumo pensiją. 2022 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (10.3E) VPE_SP1E-105760 jai nuo 2022 m. kovo 24 d. iki 2024 m. liepos 8 d. buvo paskirta 692,25 Eur dydžio netekto darbingumo pensija, jos dydis nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo 816,79 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. – 907,77 Eur. 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (10.4E)VPE_SP1E-722 L. O. nuo 2022 m. kovo 24 d. neterminuotai buvo paskirta 32,00 Eur dydžio vienišo asmens išmoka, jos dydis nuo 2023 m sausio 1 d. buvo 34,89 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. – 38,23 Eur.Nurodo, kad netekto darbingumo pensija ir vienišo asmens išmoka kiekvieną mėnesį buvo pervedamos į L. O. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB Šiaulių banke. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, L. O. (duomenys neskelbtini), mirė, tačiau duomenys apie jos mirtį registre buvo įrašyti tik (duomenys neskelbtini). Dėl to, neturėdamas duomenų apie mirties faktą, ieškovas laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. liepos 8 d. į mirusiosios sąskaitą nepagrįstai pervedė 13 848,78 Eur netekto darbingumo pensijos, o laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. – 769,43 Eur vienišo asmens išmokos, iš viso 14 618,21 Eur.Tvirtina, jog ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į AB Šiaulių banką dėl nepagrįstai pervestų lėšų grąžinimo. Bankas 2024 m. gruodžio 4 d. grąžino 4 222,11 Eur, tačiau liko nesugrąžinta 10 396,10 Eur netekto darbingumo pensijos permokos dalis. Iš banko pateikto sąskaitos išrašo paaiškėjo, kad 2024 m. kovo 4 d. antstolis ATS1 iš L. O. sąskaitos nurašė 410,24 Eur, iš kurių 249,12 Eur buvo pervesta išieškotojai AB „Miesto gijos“, o 161,12 Eur skirta antstolio vykdymo išlaidoms padengti. Mano, jog 161,12 Eur suma atsakovo antstolio ATS1 buvo gauta be teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta ieškovui.Teigia, jog L. O. nepagrįstai pervestos lėšos negali būti laikomos šio asmens turtu (kadangi lėšų pervedimo metu asmuo jau buvo miręs), todėl ir atsakovas šiomis lėšomis (161,12 Eur) negalėjo padengti vykdomojoje byloje patirtų vykdymo išlaidų.Pabrėžė, jog nors ieškovas neginčija, jog atsakovas išieškojimą vykdė teisėto vykdomojo dokumento pagrindu, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Ieškovo vertinimu, mirus asmeniui išnyksta jo civilinis teisnumas, todėl po jo mirties į jo vardu esančią sąskaitą pervestos socialinio draudimo išmokos negali tapti mirusiojo turtu, negali būti laikomos paveldimo turto dalimi ir negali būti naudojamos nei skoloms, nei vykdymo išlaidoms dengti.Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime ir triplike nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su ieškiniu argumentus:Mano, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnis negali būti taikomas. Tvirtina, kad išieškojimas buvo vykdomas galiojančio vykdomojo dokumento pagrindu – nei Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų teismo įsakymas, nei jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas nebuvo panaikinti, pripažinti negaliojančiais ar sustabdyti.Pabrėžė, kad vykdymo veiksmų atlikimo metu (2024 m. kovo 4 d.) nurašant lėšas iš skolininkės banko sąskaitos Lietuvos Respublikos gyventojų registre nebuvo duomenų apie L. O. mirtį. Duomenys apie jos mirtį registre buvo įrašyti tik (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas neturėjo ir objektyviai negalėjo turėti informacijos apie skolininkės mirtį. Tvirtina, jog tarp ieškovės atliktų socialinio draudimo išmokų pervedimų ir atsakovo veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kuris leistų konstatuoti atsakovo praturtėjimą būtent ieškovo sąskaita.Teigia, kad vykdymo išlaidų atlyginimas yra tiesiogiai reglamentuotas įstatyme ir kyla iš vykdymo proceso, todėl, kol vykdomasis dokumentas galioja ir nėra nuginčytas, vykdymo išlaidų gavimas savaime negali būti laikomas nepagrįstu.Mano, jog ieškovo argumentacija yra prieštaringa, nes, viena vertus, remiamasi tuo, kad mirties faktas nebuvo įregistruotas ir todėl ieškovas apie jį nežinojo, o, kita vertus, reikalaujama, kad antstolis būtų veikęs taip, tarsi ši aplinkybė jam būtų buvusi žinoma. Atsakovo vertinimu, nesant duomenų apie skolininko mirtį viešuosiuose registruose ar vykdomojoje byloje, jis neturėjo nei teisinės pareigos, nei objektyvios galimybės šios aplinkybės nustatyti.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėUtenos apylinkės teismas 2026 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui iš atsakovo antstolio ATS1 161,12 Eur be pagrindo įgyto turto, taip pat iš atsakovo valstybei priteisė 24,00 Eur žyminį mokestį. Esminiai teismo sprendimo argumentai:Nurodė, kad, pagal CK 2.1 straipsnio 1 dalį, civilinis teisnumas atsiranda gimimu ir pasibaigia mirus. Tai reiškia, kad nuo mirties momento asmuo nebegali būti civilinių teisių ir pareigų subjektas, įskaitant ir vykdymo proceso šalį. CK 5.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad mirus fiziniam asmeniui atsiranda palikimas, o visos mirusiojo teisės ir pareigos pereina palikimo masei, kurią administruoja paveldėtojai arba teismo paskirtas palikimo administratorius.Pabrėžė, jog, pagal CPK 596 straipsnio 1 dalį, skolininkui mirus, vykdymo procesas gali būti tęsiamas tik prieš palikimo masę, kai nustatomi paveldėtojai arba paskiriamas palikimo administratorius. CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja antstolį sustabdyti vykdymo procesą, kai skolininkas miršta, o CPK 632 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdymas gali būti atnaujintas tik nustačius asmenį, kuris perėmė skolininko teises ir pareigas.Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog vykdymo veiksmai, atlikti po skolininko mirties, negali sukelti teisinių pasekmių mirusiam asmeniui, kadangi nuo mirties momento skolininkas nebeturi civilinio teisnumo. Dėl nurodytų priežasčių išieškojimas iš mirusio asmens turto yra teisiškai negaliojantis, o išieškotos lėšos turi būti grąžintos palikimo masei kaip gautos be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).Nurodė, nors antstolis, vykdydamas išieškojimą 2024 m. kovo 4 d., objektyviai negalėjo žinoti apie L. O. mirtį (duomenys neskelbtini), nes mirties faktas tuo metu nebuvo įregistruotas viešajame registre, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai nepaneigia aplinkybės, kad išieškojimas iš mirusio asmens negali būti laikomas teisėtu ir negali sukelti teisinių pasekmių.Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kadangi vykdymo veiksmai atlikti po skolininkės mirties, negali būti laikomi teisėtu išieškojimu, todėl vykdymas laikytinas nesėkmingu ir vykdymo išlaidos negali būti priteisiamos iš mirusios skolininkės ar jos palikimo masės, kol nėra nustatyti paveldėtojai ar paskirtas palikimo administratorius, kuris galėtų būti proceso dalyvis. Pareiga apmokėti antstolio vykdymo išlaidas tenka išieškotojui. Pabrėžė, jog neteisėtas turto įgijimo pagrindas nesukuria atsakovui teisės į ginčo turtą ir lemia pareigą jį grąžinti CK 6.237 straipsnio pagrindu.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus, neišnagrinėjo CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų, dėl to buvo neatskleista bylos esmė, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą – sprendimo motyvai yra neišsamūs ir neatskleidžia sprendimo motyvavimo dėl pagrindinio ginčo dalyko.Tvirtina, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis daugiausia skirta bendro pobūdžio samprotavimams apie fizinio asmens teisnumo pasibaigimą jam mirus, palikimo atsiradimą, paveldimo turto masę, vykdymo proceso sustabdymą ir vykdymo veiksmų atlikimo po skolininko mirties pasekmes. Tačiau sprendime iš esmės nėra jokios analizės, kaip šie abstraktūs teiginiai ir bendro pobūdžio teisės normos lemia būtent CK 6.237 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje.Mano, jog teismas nevertino, ar atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo – nors skundžiamame sprendime pripažinta, jog atsakovas veikė pagal įsiteisėjusį vykdomąjį dokumentą, tačiau nepaaiškino, kaip teisėti veiksmai, atlikti galiojančio vykdomojo dokumento pagrindu, gali sukurti neteisėtą turto įgijimo pagrindą.Nurodo, jog sprendime nėra atsakyta į atsakovo argumentą dėl priežastinio ryšio egzistavimo tarp galiojančio vykdomojo dokumento ir įstatymo pagrindu atliktų vykdymo veiksmų rezultato, kodėl laikoma, kad antstolis praturtėjo būtent ieškovės sąskaita, o ne mirusiosios sąskaita ar ne paveldimo turto masės sąskaita.Tvirtina, jog teismo sprendimo išvados yra prieštaringos, kadangi motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog išieškotos lėšos turi būti grąžintos į palikimo masę, tačiau rezoliucine dalimi piniginės lėšos priteisiamos ne į palikimo masę, o tiesiogiai ieškovui.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės pažeidimus – teismas pritaikė CK 6.237 straipsnį nenustatęs vienos esminės sąlygos: turto gavimo be teisinio pagrindo. Tvirtina, jog turto gavimo metu egzistavo galiojantis vykdomasis dokumentas, vykdomasis procesas ir įstatymo pagrindu apskaičiuotos vykdymo išlaidos – vykdymo veiksmai buvo atlikti teisėtai. Vien aplinkybė, kad vėliau paaiškėjo skolininkės mirties faktas, savaime nepanaikina egzistavusio teisinio pagrindo ir savaime nepaverčia teisėtai gautų lėšų – vykdymo išlaidų – be pagrindo įgytu turtu.Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamą pažeistos teisės gynimo būdą – CK 6.237 straipsnis panaudotas išvengiant specialiųjų teisės normų reguliavimo (Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, CK 5.63 straipsnis). Vykdymo išlaidos (161,12 Eur) buvo nurašytos ir paskirstytos specialiais vykdymo proceso aktais – antstolio patvarkymais, kurie yra galiojantys, jie nebuvo apskųsti ar panaikinti specialia CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo faktą, kad galiojantys ir nenuginčyti antstolio procesiniai aktai patys savaime sudaro neginčijamą teisinį pagrindą lėšoms valdyti, todėl ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti specialiųjų teisės normų. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti ir Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:Nesutinka su apelianto argumentais, kurių pagrindu jis prašo pripažinti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Teigia, jog iš ginčijamo sprendimo turinio aiškiai matyti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas. Tai, jog apeliantas su jomis nesutinka ar kad skundžiamo teismo sprendimo išvados galėjo būti išsamesnės, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.Nurodo, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų. Byloje aiškiai nustatyta, jog antstolis gavo 161,12 Eur vykdymo išlaidų, šios išlaidos buvo išieškotos iš socialinio draudimo įmokų, ieškovo pervestų į skolininkės sąskaitą po jos mirties, vykdymo veiksmai taip pat atlikti po skolininkės mirties. Šios aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja tiek atsakovo turto padidėjimas, tiek ieškovo turto sumažėjimas, tiek priežastinis ryšys tarp šių aplinkybių.Ieškovo teigimu, aplinkybės, jog vykdymo veiksmų atlikimo metu egzistavo galiojantis vykdomasis dokumentas ir atsakovas nežinojo apie skolininkės mirtį, nereiškia, kad jis įgijo teisę pasilikti iš tokių veiksmų gautą turtinę naudą. Pasisakydamas dėl apelianto argumentų dėl palikimo masės, teigia, jog nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra ne palikimo masės gynimas, o ieškovo teisė susigrąžinti jo sąskaita atsakovo gautą turtinę naudą. Skolininkei mirus, pasibaigė jos teisė gauti netekto darbingumo pensiją ir vienišo žmogaus išmoką, todėl po jos mirties pervestos lėšos nebuvo teisėtas palikėjos turto prieaugis.Teismaskonstatuoja:IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosDėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmėsApeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Apeliacijos objektas – Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Dėl faktinių bylos aplinkybiųRemiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2022 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (10.3E) VPE_SP1E-105760 L. O. nuo 2022 m. kovo 24 d. iki 2024 m. liepos 8 d. paskirta 692,25 Eur dydžio netekto darbingumo pensija, jos dydis nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo 816,79 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. – 907,77 Eur. Taip pat ieškovo 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (10.4E)VPE_SP1E-722 L. O. nuo 2022 m. kovo 24 d. neterminuotai paskirta 32,00 Eur dydžio vienišo asmens išmoka, jos dydis nuo 2023 m sausio 1 d. buvo 34,89 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. – 38,23 Eur.Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, L. O. (duomenys neskelbtini), mirė, duomenys apie jos mirtį Lietuvos Respublikos gyventojų registre buvo įrašyti (duomenys neskelbtini).Laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. liepos 8 d., t. y. kai L. O. buvo mirusi, į jos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB Šiaulių banke, ieškovas pervedė 13 848,78 Eur netekto darbingumo pensijos, o laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. – 769,43 Eur vienišo asmens išmokos, iš viso 14 618,21 Eur.Iš byloje esančio L. O. banko sąskaitos išrašo, kurio laikotarpis nuo 2023 m. vasario 4 d. iki 2024 m. gruodžio 4 d., matyti, kad, be kitų finansinių operacijų, atsakovas antstolis ATS1 iš L. O. banko sąskaitos 2024 m. kovo 4 d. nurašė 410,24 Eur sumą. Byloje esantis antstolio ATS1 2025 m. rugpjūčio 25 d. raštas „Dėl 2025-06-27 prašymo“ Nr. S-25-32-21398 patvirtina, jog antstolis vykdė vykdomąją bylą Nr. 0032/24/00314 pagal Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. eL2-7047-850/2023 dėl 233,02 Eur skolos, 2,97 Eur palūkanų ir 13,13 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir skolininkės L. O. išieškotojai AB „Miesto gijos“. Minėtame rašte taip pat nurodyta, jog teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas, o vykdomoji byla 2024 m. kovo 26 d. užbaigta.Iš antstolio ATS1 2025 m. rugsėjo 8 d. rašto „Atsakymas į 2025-08-29 raštą“ Nr. S-25-32-22488 matyti, jog vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. 0032/24/00314 sudarė 161,12 Eur.Ieškovas 2025 m. birželio 27 d. raštu Nr. (10.3E) DV_S-56620 kreipėsi į antstolį ATS1 su prašymu grąžinti iš L. O. banko sąskaitos po jos mirties antstolio nurašytą 410,24 Eur sumą, o 2025 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-78833 kreipėsi į antstolį pakartotinai, prašydamas grąžinti 161,12 Eur sumą, kuri buvo skirta antstolio vykdymo išlaidoms padengti. Antstolis 2025 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. S-25-32-21398 ir 2025 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. S-25-32-23233 ieškovo prašomų piniginių lėšų jam negrąžino, nurodydamas, jog vykdomoji byla buvo vykdoma pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą, todėl nėra jokio pagrindo grąžinti ieškovui jo prašomą pinigų sumą.Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo ir jo sąlygųNagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovui kyla pareiga grąžinti ieškovui 161,12 Eur sumą kaip be pagrindo įgytas lėšas.Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus – neišnagrinėjo CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų (jų nenustatė ir nevertino), dėl to buvo neatskleista bylos esmė, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tvirtina, jog turto gavimo metu egzistavo galiojantis, įsiteisėjęs vykdomasis dokumentas, vykdomasis procesas ir įstatymo pagrindu apskaičiuotos vykdymo išlaidos – vykdymo veiksmai – buvo atlikti teisėtai, todėl vien aplinkybė, kad vėliau paaiškėjo skolininkės mirties faktas, savaime nepanaikina egzistavusio teisinio pagrindo ir savaime nepaverčia teisėtai gautų vykdymo išlaidų be pagrindo įgytu turtu. Mano, jog sprendime nėra atsakyta dėl priežastinio ryšio egzistavimo tarp galiojančio vykdomojo dokumento ir įstatymo pagrindu atliktų vykdymo veiksmų rezultato. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamą pažeistos teisės gynimo būdą – CK 6.237 straipsnis panaudotas išvengiant specialiųjų teisės normų (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, CK 5.63 straipsnis CPK 510 straipsnis) reguliavimo. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, su nurodytais apelianto argumentais nesutinka.CK 6.273 straipsnyje reglamentuota pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.242 straipsnio 3 dalis nustato, jog praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; ir kt.). Įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo nepagrįsto praturėjimo sąlygų, tačiau, įrodinėdamas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, didelę dalį savo argumentų skiria teigdamas, kad nenustatyta esminė nepagrįsto praturėjimo sąlyga – turto gavimas (atsakovo praturtėjimas) turi būti be teisinio pagrindo (nesant jokios teisės normos, sandorio, teismo sprendimo ir pan.). Tuo tarpu, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju egzistavo teisinis pagrindas atsakovui gauti 161,12 Eur vykdymo išlaidas, kadangi i) galiojo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-7047-850/2023, ii) šio vykdomojo dokumento pagrindu buvo pradėta vykdyti vykdomoji byla, iii) vykdymo veiksmai buvo atliekami CPK nustatyta tvarka, iv) vykdymo išlaidos buvo apskaičiuotos ir patvirtintos antstolio patvarkymu.Viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų yra ta, kad atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 36 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 52 punktas).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad vykdymo veiksmai, atlikti po skolininko mirties, negali sukelti teisinių pasekmių mirusiajam asmeniui, kadangi nuo mirties momento skolininkas nebeturi civilinio teisnumo, todėl išieškojimas iš mirusio asmens turto yra teisiškai negaliojantis. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.Pažymėtina, jog ginčo, kad Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. išduotas vykdomasis dokumentas Nr. eL2-7047-850/2023 dėl 233,02 Eur skolos, 2,97 Eur palūkanų ir 13,13 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir skolininkės L. O. išieškotojai AB „Miesto gijos“ yra galiojantis, byloje nėra. Ginčo, jog aptariamo galiojančio vykdomojo dokumento pagrindu antstolis pradėjo vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0032/24/00314, tarp šalių taip pat nėra. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovas ieškinyje iš esmės net nekvestionavo nei vykdomojo dokumento, nei jo pagrindu pradėtos vykdyti vykdomosios bylos teisėtumo klausimų. Esminiai ieškovo argumentai, grindžiant ieškinį nepagrįsto praturėjimo pagrindu, buvo siejami su tuo, jog mirus L. O. ji nebeturėjo teisės gauti netekto darbingumo ir vienišo asmens išmokų, tačiau dėl to, kad Gyventojų registre nebuvo įrašytas jos mirties faktas, ji ir toliau, net po savo mirties, aptariamas išmokas gavo. Išmokos, pervestos L. O. po jos mirties, negali būti pripažintos mirusiosios turtu, ir tai lemia, jog iš šių lėšų, priklausančių ieškovui, negalima išieškoti išmokos gavėjos skolų, susidariusių iki jos mirties, įskaitant vykdymo išlaidų išieškojimą.Pasisakant dėl apelianto argumentų, jog, anot jo, nagrinėjamu atveju neegzistuoja nepagrįsto praturtėjimo sąlyga – turto gavimas be teisinio pagrindo – kadangi vykdomasis dokumentas yra galiojantis, nėra panaikintas, pažymėtina, jog CPK 626 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti privalomi vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai – vienas jų – skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas (CPK 626 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo atveju, jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusiojo asmens teisių perėmėjui, vykdomoji byla nutraukiama (CPK 629 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat, pagal CPK 611 straipsnio 5 dalį, mirus asmeniui, kuris buvo skolininkas, reikalavimą dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo antstolis pareiškia Civilinio kodekso 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad mirus asmeniui, kuris buvo skolininkas, vykdomajame dokumente nurodyta pareiga negali pereiti šio asmens įpėdiniui, šiame straipsnyje nustatyta tvarka iš įpėdinio gali būti išieškomos vykdymo išlaidos, kiek leidžia paveldėtas turtas, nesvarbu, kokiu palikimo priėmimo būdu pagal Civilinio kodekso normas skolininko turtas buvo paveldėtas. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas darytina išvada, jog kai skolininkas miršta ir pagal teisinius santykius galimas teisių ir pareigų perėmimas, vykdomoji byla turi būti sustabdyta, kol atsiras mirusiojo teisių perėmėjas. Tai reiškia, kad antstolis negali tęsti vykdymo veiksmų taip, lyg skolininko mirties faktas neturėtų jokios reikšmės. Vėlesni veiksmai turi būti derinami su procesinio teisių perėmimo taisyklėmis, t. y. kai egzistuoja materialusis teisių ir pareigų perėmimas, mirus skolininkui, antstolis gali pakeisti vykdymo proceso šalį jos teisių perėmėju. Nei nurodytose teisės normose, nei kitose CPK vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose nėra nustatyta, jog skolininko mirties fakto paaiškėjimas savaime sudaro pagrindą panaikinti vykdomąjį dokumentą, pripažinti jį negaliojančiu. Tokios faktinės situacijos sureguliavimui CPK 626 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas privalomas vykdomosios bylos sustabdymas. Vertindamas šias aplinkybes nagrinėjamos situacijos kontekste, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors šiuo konkrečiu atveju antstoliui 2024 m. kovo 4 d. nurašant pinigines lėšas – 410,24 Eur (iš kurių 161,12 Eur skirti vykdymo išlaidoms padengti) – iš skolininkės L. O. banko sąskaitos nei ieškovui, nei antstoliui apie L. O. mirtį (duomenys neskelbtini) nebuvo žinoma ir ginčo dėl to byloje nėra, tačiau, nepaisant to, darytina išvada, jog tokio piniginių lėšų nurašymo iš mirusios skolininkės banko sąskaitos negalima laikyti teisėtu, net ir esant galiojančiam Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. išduotam vykdomajam dokumentui Nr. eL2-4770-850/2023, nes lėšų nurašymo metu šios lėšos L. O. nepriklausė.Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nors antstolis 2024 m. kovo 4 d. vykdydamas išieškojimą ir nurašydamas iš mirusios L. O. banko sąskaitos pinigines lėšas objektyviai nežinojo apie skolininkės mirtį, kadangi L. O. mirties faktas Gyventojų registre užregistruotas tik (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po jos mirties, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be pagrindo įgytų lėšų gavimo buvimą patvirtina tai, jog, (duomenys neskelbtini) mirus skolininkei, ji apskritai ne tik neteko teisės į savo banko sąskaitą gauti kokias nors socialines išmokas (netekto darbingumo pensiją, vienišo asmens išmoką), bet skolininkės mirties faktas taip pat eliminuoja antstolio galimybę toliau atlikti vykdymo veiksmus mirusiosios atžvilgiu. CK 2.1 straipsnyje yra numatyta, kad galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens teisnumas atsiranda gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus (CK 2.2 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, (duomenys neskelbtini) mirus L. O., jos civilinis teisnumas pasibaigė, ji kaip asmuo prarado galimybę ne tik įgyti, turėti kokias nors civilines teises, bet ir vykdyti kokias nors pareigas, įskaitant, kad jos atžvilgiu būtų atliekami kokie nors vykdymo veiksmai.Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, jog skundžiamo teismo sprendimo išvados yra prieštaringos, kadangi jame nurodoma, kad atsakovas negalėjo objektyviai žinoti apie L. O. mirtį, todėl jo veiksmai nelaikytini neteisėtais, tačiau, nepaisant to, padaroma išvada, jog teisėtai atlikti antstolio veiksmai kvalifikuotini kaip turto gavimas be teisinio pagrindo. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas neteisingai interpretuoja, supranta minimą teismo sprendimą išvadą. Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 5 pastraipoje nurodyta: „Antstolis, vykdydamas išieškojimą 2024-03-04, objektyviai negalėjo žinoti apie L. O. mirtį (duomenys neskelbtini), nes mirties faktas tuo metu nebuvo įregistruotas viešame registre. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad antstolis neprivalo savarankiškai tikrinti mirties registro kiekvieną dieną, todėl jo veiksmai nelaikytini neteisėtais. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad išieškojimas iš mirusio asmens negali būti laikomas teisėtu ir negali sukelti teisinių pasekmių.“ Pažymėtina, jog aptariamoje sprendimo dalyje yra pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl antstolio pareigos nebuvimo kiekvieną dieną tikrinti mirties registravimo faktą ir kad dėl to antstolio veiksmai nelaikytini neteisėtais. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepateikė nuorodos į konkrečią kasacinio teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti, kiek aptariamas išaiškinimas yra susijęs su nagrinėjama civiline byla ir ar aptartas išaiškinimas yra reikšmingas, turi įtaką tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui. Nepaisant to, minimoje skundžiamo sprendimo dalyje yra aiškiai nurodyta, kad „išieškojimas iš mirusio asmens negali būti laikomas teisėtu ir negali sukelti teisinių pasekmių“, todėl, priešingai, nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog teisėtai atlikti antstolio veiksmai (veiksmų rezultatas) kvalifikuotini kaip nepagrįsto turto gavimas be teisinio pagrindo. Pabrėžtina ir tai, jog skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, jog „išieškojimas iš mirusio asmens turto yra teisiškai negaliojantis“, „vykdymo veiksmai, atlikti po skolininko mirties, negali būti laikomi teisėtais“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytą poziciją, jog nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kai dėl mirusios skolininkės yra atliekami vykdymo veiksmai, nors galimybės objektyviai sužinoti apie jos mirties faktą vykdymo veiksmų atlikimo metu nebuvo, ir iš jos banko sąskaitos nurašomos piniginės lėšos, įskaitant antstolio vykdymo išlaidas, net ir esant galiojančiam vykdomajam dokumentui, nesudaro pagrindo tokius antstolio veiksmus laikyti teisėtais. Pabrėžtina, jog nors formaliai vykdomasis dokumentas antstolio vykdymo veiksmų atlikimo metu buvo galiojantis, tačiau realiai jokie vykdymo veiksmai iš esmės negalėjo būti apskritai atlikti, vykdomoji byla Nr. 0032/2400314 neturėjo būti užvesta ir pradėta vykdyti, kadangi jau vykdomojo dokumento išdavimo metu – 2023 m. lapkričio 28 d. – skolininkė L.O. buvo mirusi ((duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismo manymu, susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą teigti, jog nagrinėjamu atveju galiojantis vykdomasis dokumentas, kuris apskritai neturėjo būti išduotas, sudarė sąlygas antstoliui nepagrįstai gauti atlygį – vykdymo išlaidas – iš skolininkės, kuri yra mirusi, banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų, kurios taip pat skolininkei nepriklausė. Tuo atveju, jei skolininkės mirties faktas būtų paaiškėjęs vykdymo veiksmų atlikimo metu, antstolis būtų privalėjęs sustabdyti vykdomąją bylą, kol paaiškės skolininkės teisių ir pareigų perėmėjas (CPK 626 straipsnio 1 dalies 1 punktas), esant sustabdytai vykdomajai bylai jokie vykdymo veiksmai, įskaitant vykdymo išlaidų išieškojimą, nebūtų buvę atliekami. Taip pat, jei skolininkės mirties faktas būtų buvęs žinomas ieškovui, ieškovas nebūtų pervedęs į skolininkės sąskaitą lėšų, kurios vykdomo procese buvo nurašytos. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą teigti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viena esminių nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – turto gavimas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliau ir konkrečiau neaptarė minėtos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos (turto gavimas be teisinio pagrindo), tačiau iš sprendimo turinio, jame nurodytų argumentų matyti, jog aplinkybę, kad po skolininkės mirties buvo atliekami vykdymo veiksmai – išieškotos antstolio vykdymo išlaidos, vertino kaip sudarančią pagrindą konstatuoti, jog gauti vykdymo išlaidas iš lėšų, kurios priklauso ieškovui, o ne skolininkei, nebuvo jokio teisinio pagrindo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia ir kitų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų buvimą. Ginčo, jog L. O. buvo paskirta tiek netekto darbingumo pensija, tiek vienišo asmens išmoka, byloje nėra. Ginčo taip pat nėra ir dėl to, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. liepos 8 d., t. y. kai L. O. buvo mirusi, tačiau mirties faktas Gyventojų registre užregistruotas tik (duomenys neskelbtini), į jos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB Šiaulių banke, ieškovas pervedė 13 848,78 Eur netekto darbingumo pensijos, o laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. – 769,43 Eur vienišo asmens išmokos, iš viso 14 618,21 Eur. AB Šiaulių bankas, vykdydama 2024 m. lapkričio 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus rašte Nr. (10.3E) DV_S-92248 išdėstytą reikalavimą, t. y. nurašyti nuo mirusios L. O. sąskaitos nepagrįstai pervestą 14 618,21 Eur netekto darbingumo pensijos ir vienišo asmens išmokos sumą ir ją pervesti į ieškovo sąskaitą, 2024 m. gruodžio 4 d. grąžino ieškovui L. O. sąskaitoje esančią 4 222,11 Eur sumą. Todėl likusi ieškovo L. O. nepagrįstai pervesta ir nesugrąžinta netekto darbingumo pensijos išmokos dalis sudarė 10 396,10 Eur. Byloje esantis L. O. banko sąskaitos išrašas, kurio laikotarpis nuo 2023 m. vasario 4 d. iki 2024 m. gruodžio 4 d., patvirtina, jog į L. O. banko sąskaitą ieškovas kiekvieną mėnesį pervesdavo netekto darbingumo pensiją ir vienišo asmens išmoką – kitos pajamos į mirusiosios banko sąskaitą iš esmės nepatekdavo. Iš aptariamo banko sąskaitos išrašo taip pat matyti, jog po L. O. mirties buvo atliekamos ir kitos piniginės operacijos (išimami grynieji pinigai, atsiskaitoma banko kortele). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina ir kitas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, t. y. ieškovas, objektyviai nežinodamas apie L. O. mirtį, po jos mirties ir toliau kiekvieną mėnesį pervesdavo netekto darbingumo pensiją ir vienišo asmens išmoką ir iš šių nepagrįstai pervestų piniginių lėšų, esančių L. O. banko sąskaitoje, antstolis 2024 m. kovo 4 d. nurašė 410,24 Eur sumą, iš kurios 161,12 Eur buvo skirti padengti vykdymo išlaidas, likusi 249,12 Eur suma buvo pervesta išieškotojai AB „Miesto gijos“ (AB „Miesto gijos“, vykdydama ieškovo prašymą, 2025 m. rugsėjo 22 d. grąžino ieškovui antstolio pervestą 249,12 Eur sumą). Pažymėtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 6 dalį, negalios pensija asmeniui skiriama ir mokama iki šiam asmeniui nustatyto dalyvumo lygio termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju L. O. netekto darbingumo pensija buvo paskirta iki 2024 m. liepos 8 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, jog L. O. mirė (duomenys neskelbtini), todėl po jos mirties ieškovo į jos banko sąskaitą pervestos netekto darbingumo pensijos, taip pat ir vienišo asmens išmokos negalima laikyti mirusiosios turtu, jos nuosavybe, į kurią būtų galima nukreipti išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovui nepagrįstai pervedus (nebuvus tam teisinio pagrindo, kadangi L. O. buvo mirusi) L. O. anksčiau minėtas išmokas, atsakovas iš šių piniginių lėšų nurašydamas 410,24 Eur nepagrįstai praturtėjo 161,12 Eur suma (padengdamas vykdymo išlaidas). Tokiu būdu ieškovo turtas sumažėjo – atsakovui nenurašius piniginių lėšų iš mirusiosios banko sąskaitos, jos būtų likusios L. O. banko sąskaitoje ir AB Šiaulių bankas, ieškovo prašymu, būtų jas grąžinęs. Tai pagrindžia, jog tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo turto padidėjimo egzistuoja priežastinis ryšys.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino paties ieškovo atliktų veiksmų rizikos / įtakos dėl atliktų mokėjimų po L. O. mirties, kadangi nuostolių atsiradimo priežastis yra būtent ieškovo veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad duomenys apie L. O. mirtį Gyventojų registre įrašyti tik (duomenys neskelbtini). Ieškovas iki tol dėl objektyvių aplinkybių negalėjo anksčiau sužinoti apie L. O. mirtį, kaip to negalėjo padaryti ir atsakovas, todėl net po jos mirties buvo pervedamos piniginės lėšos. Ieškovas, sužinojęs apie L. O. mirtį, nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų – 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (10.4E) VPE_SP2E-32988 „Dėl L. O. vienišo asmens išmokos mokėjimo sustabdymo/nutraukimo“ nuspręsta nutraukti L. O. vienišo asmens išmokos mokėjimą nuo 2024 m. gruodžio 1 d., nes mirė išmokos gavėjas. Netekto darbingumo pensija L. O. buvo išmokėta iki 2024 m. liepos 8 d., t. y. iki pensijos mokėjimo termino pabaigos. Ieškovas 2024 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (10.3E) DV_S-94398 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių, prašydamas pateikti asmens, pranešusio apie L. O. mirtį, duomenis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2025 m. sausio 3 d. raštu Nr. A133-19/25(3.3.2.2.26E-CMS) informavo, kad apie tai, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė L. O., 2024 m. lapkričio 28 d. pranešė mirusiosios dukra J. O. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ieškovas negali būti atsakingas už tai, kad L. O. (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) ir Gyventojų registrui anksčiau nei (duomenys neskelbtini) nebuvo pateikti duomenys apie jos mirtį ir dėl to net po jos mirties ieškovas iš esmės nepagrįstai (pasibaigus pagrindui L. O. gauti išmokas, kadangi ji mirė) L. O. pervesdavo netekto darbingumo pensiją ir vienišo asmens išmokas. Dėl šių aplinkybių taip pat nėra atsakingas ir apeliantas, tačiau, nepaisant to, tai nesuteikia antstoliui teisės pasilikti iš mirusio asmens banko sąskaitos nurašytas 161,12 Eur lėšas vykdymo išlaidoms dengti, kadangi piniginės lėšos, patekusios į L. O. banko sąskaitą po jos mirties (ieškovo pervestos išmokos), jai buvo pervestos nepagrįstai, t. y. mirus asmeniui ir tokiu būdu pasibaigus jo civiliniam veiksnumui, todėl nelaikytinos jos turtu, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.Apeliantas mano, jog teismo sprendimo motyvuose nurodyta, kad ginčo piniginės lėšos turi priklausyti palikimo masei, tačiau rezoliucine dalimi jos priteisiamos kitam subjektui, t. y. ieškovui. Teigia, jog toks sprendimo prieštaravimas parodo neišsamų bylos išnagrinėjimą. Pasisakant dėl šių apelianto argumentų, pažymėtina, jog skundžiamame sprendime nurodyti argumentai apie pinigų grąžinimą į palikimo masę buvo siejami su bendru įstatymo reglamentavimu, kad po skolininko mirties išieškotos lėšos turėtų būti jam grąžintos į palikimo masę ir vykdymo procesas toliau gali būti tęsiamas tik nustačius paveldėtojus ar paskyrus turto administratorių. Tokia situacija būtų aktuali, jei antstolis iš mirusio asmens banko sąskaitos būtų nurašęs pingines lėšas, kurios buvo gautos iki jo mirties. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, jog šiuo konkrečiu atveju 161,12 Eur suma turi būti grąžinta į L. O. palikimo masę, priešingai, tiek iš teismo sprendimo motyvuojamosios, tiek iš rezoliucinės dalies aiškiai matyti, jog aptariamas pinigines lėšas antstolis turi grąžinti ieškovui.Nesutiktina su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ieškovo pažeistos teisės gynimo būdą ir kad CK 6.237 straipsnis buvo panaudotas, siekiant išvengti kitų specialių teisės normų reguliavimo.Pažymėtina, kad viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų numato, jog ieškovas neturi galimybės apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Taigi nepagrįsto praturtėjimo institutas yra vertintinas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, kaip savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas, o subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju ieškovas savo teises galėjo ginti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo (toliau – SDĮ) 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Aptariama įstatymo nuostata numato, jog „po išmokos gavėjo mirties nepagrįstai į mirusio asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje pervestos socialinio draudimo išmokos ar kitos išmokos, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, gali būti išieškomos Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus nurodymu nurašyti permokėtas socialinio draudimo išmokų ar kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, sumas iš mirusio asmens sąskaitoje kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje esančių lėšų. Jeigu mirusio asmens sąskaitoje kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje esančių lėšų suma yra mažesnė negu nepagrįstai į mirusio asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje pervestos socialinio draudimo išmokos ar kitos išmokos, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, suma, likusi negrąžinta sumos dalis išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka“. Visų pirma pažymėtina, jog bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad ieškovas, vadovaudamasis SDĮ 24 straipsnio 5 dalimi, 2024 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (10.3E) DV_S-92248 kreipėsi į AB Šiaulių banką, prašydamas nurašyti iš mirusios L. O. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios AB Šiaulių banke, 14 618,21 Eur nepagrįstai pervestą pinigų sumą ir ją pervesti į ieškovo sąskaitą. AB Šiaulių bankas, vykdydama aptariamą ieškovo prašymą, 2024 m. gruodžio 4 d. grąžino ieškovui sąskaitoje buvusią 4 222,11 Eur sumą, taip pat pateikė L. O. banko sąskaitos išrašą, kurio laikotarpis nuo 2023 m. vasario 4 d. iki 2024 m. gruodžio 4 d. Būtent iš aptariamo sąskaitos išrašo ieškovas nustatė, jog antstolis 2024 m. kovo 4 d. iš L. O. banko sąskaitos nurašė 410,24 Eur sumą. Kaip jau nustatyta šios nutarties 16 punkte, gavęs šią informaciją, ieškovas kreipėsi į antstolį du kartus, prašydamas grąžinti nepagrįstai iš mirusios skolininkės nurašytas pinigines lėšas, tačiau antstolis laikėsi pozicijos, kad lėšų grąžinimui jokio pagrindo nėra. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas susigrąžinti į mirusiosios banko sąskaitą pervestas pinigines lėšas vadovavosi SDĮ 24 straipsnio 5 dalimi ir joje įtvirtinta nukreipiamąja nuostata imtis veiksmų išieškoti lėšas teisės aktų nustatyta tvarka. Tai ieškovas ir padarė. Atsakovui nesutikus grąžinti ieškovui 161,12 Eur sumos (vykdymo išlaidų), ieškovas, siekdamas ginti savo teises, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog ieškovas turėjo teisę pareikšti kreditinį reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams, palikimo administratoriams (CK 5.63 straipsnis).Nesutiktina su apelianto teiginiu, jog ieškovo perverstos piniginės lėšos po L. O. mirties formaliai tapo jos paveldimo turto masės dalimi. Šioje nutartyje jau konstatuota, jog ieškovo L. O. po jos mirties pervesta netekto darbingumo pensija ir vienišo asmens išmoka nelaikytinos to asmens turtu ir nuosavybe, todėl aptariamų mirusiajai pervestų piniginių lėšų negalima laikyti ir jos palikimu. CK 5.63 straipsnio dalis suteikia teisę palikėjo kreditoriui reikšti kreditinį reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams. Šiuo atveju nenustatyta, kad iki L. O. mirties ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę L. O. atžvilgiu. Iki L. O. mirties ieškovas pagrįstai, esant galiojantiems sprendimams, pervesdavo jai netekto darbingumo pensiją ir vienišo žmogaus išmoką. Ieškovo teisė prašyti grąžinti L. O. pervestas pinigines lėšas atsirado jau po jos mirties.Apelianto manymu, vykdymo išlaidos (161,12 Eur) buvo nurašytos ir paskirstytos specialiais vykdymo proceso aktais – antstolio patvarkymais, kurie yra galiojantys, jie nebuvo apskųsti ar panaikinti specialia CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad galiojantys ir nenuginčyti antstolio procesiniai aktai patys savaime sudaro neginčijamą teisinį pagrindą valdyti lėšas, todėl civilinis ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti specialiųjų teisės normų.Pasisakant dėl nurodytų apelianto argumentų, pažymėtina, jog antstolio atliekamų vykdymo veiksmų kontrolė įtvirtinta CPK XXXI skyriuje. Pagal CPK 510 straipsnio 1 dalį, gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. CPK 633 straipsnio 1 dalis nustato, jog išieškotojas ir skolininkas laikomi vykdymo proceso šalimis. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 straipsnio 2 dalis). Sisteminė šių teisės normų analizė sudaro pagrindą teigti, jog skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti gali pateikti tik išieškotojas, skolininkas, suinteresuotas asmuo, kuriam vykdymo veiksmai sukelia / gali sukelti teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju ieškovas nebuvo antstolio vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0032/24/00314 šalis, todėl neturėjo teisės reikšti skundo dėl antstolio veiksmų / neveikimo. Net ir laikant ieškovą suinteresuotu asmeniu (CPK 633 straipsnio 2 dalis), jis taip pat nebūtų galėjęs pasinaudoti CPK 510 straipsnyje įtvirtina teise, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog aptariama vykdomoji byla užbaigta dar 2023 m. kovo 26 d., o L. O. mirties faktas ieškovui tapo žinomas tik (duomenys neskelbtini).Apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį CK 6.237 straipsnio pagrindu, pasinaudojo subsidiariu savo pažeistų teisių gynimo būdu, todėl apelianto argumentai, jog ieškovas turėjo galimybę pasinaudoti kitais teisių gynimo būdais, atmestini.Šioje nutartyje jau minėta, kad apeliantas skundžiamo sprendimo nepagrįstumą siejo su CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus, kadangi neišnagrinėjo CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų, dėl to buvo neatskleista bylos esmė. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą – sprendimo motyvai yra neišsamūs ir neatskleidžia sprendimo motyvavimo dėl pagrindinio ginčo dalyko. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 37 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-469/2024, 54 punktas).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, iš dalies sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra išsamiai motyvuotas, konkrečiai neindividualizuotos ir neaptartos kasacinio teismo suformuotoje praktikoje nustatytos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, tačiau tai – nepakankamas skundžiamo sprendimo motyvavimas – nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui priimti neteisingą sprendimą dėl šalių ginčo. Teismo sprendime teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti šalių pateiktuose procesiniuose dėstomi argumentai, atskleista CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nepagrįsto praturtėjimo samprata, jo esmė ir ji įvertinta kartu su byloje nustatytų aplinkybių visuma, nusprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Tai, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į kiekvieną atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentą ar į juos atsakė ne taip, kaip būtų norėjęs atsakovas, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto egzistavimą. Skundžiamame teismo sprendime yra išdėstyti jo motyvai – teismo sprendimas nėra be motyvų – jame pasisakyta dėl esminių faktinių ir teisinių bylos aspektų, sudariusių pagrindą teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą ir priimti pagrįstą sprendimą. Teismo sprendimas nebuvo grindžiamas bendro pobūdžio samprotavimais, kaip tvirtina apeliantas, – skundžiamame sprendime aiškiai išdėstytas bylai aktualus teisinis reguliavimas ir jo pritaikomumas tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui. Iš teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, jog nagrinėjamu atveju atsakovo nepagrįstą praturtėjimą pirmosios instancijos teismas siejo su aplinkybe, jog mirus skolininkei jokie vykdymo / išieškojimo veiksmai (nors vykdymo metu objektyviai nebuvo galima žinoti apie skolininkės mirtį) negali būti atliekami, todėl šiuo atveju antstolio atliktas išieškojimas po L. O. mirties negali sukelti jokių teisinių pasekmių, t. y. antstolis neturi teisės pasilikti vykdymo išlaidų, išieškotų po skolininkės mirties iš ieškovui priklausančių lėšų. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, atmestini kaip nepagrįsti.Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, kadangi jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Dėl bylos procesinės baigtiesApeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančių taisyklių, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teismeŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Apeliantas pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 24,00 Eur žyminį mokestį. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo ieškovui klausimas nespręstinas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismasnutaria: Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Teisėja Erika Tamošaitienė