Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą ir trečiojo asmens TAR1 (TAR1) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, TAR1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškinyje nurodoma, kad 2008 m. liepos 3 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp „Balti Investeeringute Grupi Pank“ AS filialas (šiuo metu – UAB „B2 Impact“) (kredito davėjas) ir ieškovės, pagrindu (toliau – ir Laidavimo sutartis) ieškovė laidavo, t. y. įsipareigojo atsakyti kredito davėjui už visus atsakovės (kredito gavėjos) įsipareigojimus, kylančius iš vartojimo kredito sutarties Nr. 0801223/16Ia (toliau – ir Kredito sutartis). Šalis sieja giminystės santykiai (atsakovė yra ieškovės pusseserė), ieškovė pasitikėjo atsakove ir sutiko jai padėti gauti jos asmeniniams poreikiams tuo metu būtiną paskolą. Ieškovė įvykdė atsakovės piniginę prievolę ir iš viso už atsakovę sumokėjo 3 054,77 Eur. Atsakovė ieškovei buvo grąžinusi 1 578,74 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 476,03 Eur. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-16685-674/2024 nusprendė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1 476,03 Eur skolos, 5 procentų palūkanas už priteistą sumą (1 476,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 33,31 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimui įsiteisėjus ir atsakovei jo geranoriškai neįvykdžius, 2025 m. sausio 24 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, antstolė pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0130/25/00147. Pradėjus priverstinį skolos išieškojimą tapo žinoma, kad skolininkė turto ir pajamų neturi, gauna tik nedarbo draudimo išmoką. Ieškovei buvo žinoma, kad (duomenys neskelbtini) mirė atsakovės motina KTA1. 2025 m. balandžio 9 d. buvo gautas išrašas iš Testamentų registro, iš kurio matyti, kad 2024 m. gegužės 6 d. atsakovė Širvintų rajono 1–ojo notarų biuro notarei pateikė pareiškimą dėl savo motinos KTA1 palikimo atsisakymo. Iš registro taip pat tapo žinoma, kad atsakovės motinos palikimą 2024 m. gegužės 6 d. priėmė trečiasis asmuo – atsakovės brolis. Patikrinus nekilnojamojo turto registro duomenis, tapo žinoma, kad atsakovės motinos KTA1 palikimą sudarė nekilnojamasis turtas: 1/4 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 1/4 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat tame žemės sklype esantys statiniai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo įstatyminė savo mamos pirmos eilės įpėdinė, kuri turėjo teisę paveldėti lygiomis dalimis kartu su kitu pirmos eilės įpėdiniu – trečiuoju asmeniu. Atsakovė tyčia ir nesąžiningai atsisakė priimti savo motinos palikimą savo brolio naudai, siekdama išvengti kreditorinių reikalavimų, išieškojimo, atsiskaitymo su ieškove, kuri jos atžvilgiu turėjo galiojančią reikalavimo teisę. Apie Sandorį ieškovė sužinojo jau pradėjusi priverstinio skolos išieškojimo veiksmus pagal teismo sprendimą, t. y. 2025 m. balandį, todėl 1 metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

ieškinį tenkint iš dalies;

pripažinti negaliojančiu atsakovės ATS1 2024 m. gegužės 6 d. sudarytą vienašalį sandorį – palikimo, atsiradusio po motinos KTA1 mirties, atsisakymą – nuo sudarymo momento;

nustatyti atsakovei ATS1 1/2 dalį į paveldimą jos motinos KTA1 turtą ir nukreipti į šią paveldimo turto dalį atsakovės 1 794,35 Eur skolos ieškovei IES1 išieškojimą;

priteisti iš atsakovės ATS1 1 916 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės IES1 naudai;

priteisti iš atsakovės ATS1 9,84 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai;

likusioje dalyje ieškinį atmesti;

prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei IES1 atmesti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ginčo dėl to, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo į atsakovę teisę tiek šiuo momentu, tiek Sandorio sudarymo momentu, nėra. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę tapo neabejotina ir galiojančia, kai pirmą kartą nuo ieškovės banko sąskaitos buvo nurašytos piniginės lėšos atsakovės skoliniams įsipareigojimams dengti. Sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes teismų praktikoje laikoma, kad kai įpėdinis nepriima palikimo ir tokiu būdu atsisako galimybės gauti palikėjo turtą ar jo dalį, tuo pačiu jis sumažina galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi ir taip įvykdyti skolinę prievolę, o tai reiškia, kad palikimo atsisakymu yra padaromas kreditorinės teisės pažeidimas. Atsakovė iki šiol nėra padengusi įsiskolinimo ieškovei. Šiuo atveju nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes Sandoris sudarytas 2024 m. gegužės 6 d., o ieškinys šioje byloje yra pareikštas 2025 m. gegužės 2 d. Atsakovė neprivalėjo sudaryti Sandorio. Atsakovė neįrodinėjo, jog ji turėjo kokią nors teisinę prievolę sudaryti Sandorį. Sandorio sudarymas neatitinka atsakovės kreditorių interesų, o priešingai – Sandorio sudarymas mažina atsakovės galimybes atsiskaityti su ieškove, akivaizdžiai patvirtina atsakovės siekį prioritetizuoti trečiojo asmens, jos brolio, interesus. Toks Sandorio tikslas, kaip kad – motinos (niekur objektyviai neišreikšta) valia – neatitinka protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standarto. Tad tai nepatvirtina buvus pareigą (teisinę prievolę) sudaryti ginčijamą Sandorį ir (ar) negali būti laikoma tokio Sandorio sudarymo privalomuoju pagrindu. Atsakovė žinojo, kad Sandoris pažeis ieškovės teises. Pastarąją aplinkybę atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, tiesiogiai ir vienareikšmiškai pripažino, nurodydama, kad jai buvo žinoma apie skolą ieškovei. Atsakovės nesąžiningą nusistatymą ieškovės atžvilgiu patvirtina ir aplinkybės, jog atsakovė ieškovei nežinant didino skolą, ėmė greituosius kreditus ne įsiskolinimui padengti, o kitoms asmeninėms reikmėms, taip papildomai blogindama savo finansinę padėtį. Sąlyga dėl trečiojo asmens nesąžiningumo yra neaktuali, nes Sandoris yra vienašališkas. Ieškovė prašo jos reikalavimą nukreipti į paveldėtą turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina jos reikalavimui patenkinti. Tad teismas pripažįsta Sandorį negaliojančiu ab initio.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas nukreipti išieškojimą į trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ir valdomą 1/2 dalį Žemės sklypo negali būti tenkinamas (t. y. išieškojimas negali būti nukreiptas į tretiesiems asmenims perėjusį turtą), o išieškojimas nagrinėjamu atveju gali būti nukreiptas tik į atsakovei turėjusią pereiti turto dalį, jei ji būtų priėmusi palikimą. Jei atsakovė būtų priėmusi palikimą, ji pagal paveldėjimo teisės normas, būtų įgijusi 1/2 turto dalį. Dėl to būtent tokią turto dalį atsakovei šiuo sprendimu nustato teismas ir į šią dalį nukreipia ieškiniu reikalaujamos prievolės išieškojimą. Priešingu atveju būtų pažeisti trečiojo asmens interesai. Trečiasis asmuo, tuo atveju jei yra atlyginęs velionės motinos skolas, įgijo regreso teisę atitinkamoje dalyje į atsakovę ir turi teisę reikalauti jos atlyginti atitinkamą apmokėtų skolų dalį. Teismui ieškinį iš esmės patenkinus ieškovei iš atsakovės priteistina 1 916 Eur bylinėjimosi išlaidų (222 Eur žyminio mokesčio ir 1 694 Eur atstovavimo išlaidų).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, spręsti klausimą, ar pirmosios instancijos teismas, teisingai sprendė dėl baudos ieškovei neskyrimo pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, priteisti byloje patirtas bylinėjimo išlaidas.

Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas priimtas nesant visų actio Pauliana sąlygų, todėl nepagrįstai buvo tenkintas ieškinys. Teismas prioritetiškai vertino tik aplinkybes, kurios yra palankios ieškovei ir nepasisakė, kodėl atsakovės ir trečiojo asmens argumentai teismo išvadoms pasirodė nereikšmingi. Tokiu būdu teismas procese veikė ieškovės pusėje ir nebuvo neutralus arbitras kaip to reikalauja civilinio proceso kodekso normos. Nors sprendime formaliai pateikiama motyvacinė dalis, jos turinys neatitinka teismo pareigos motyvuoti sprendimą esmės. Teismas neatsakė į pagrindinius atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, nevertino esminių actio Pauliana taikymo sąlygų ginčijamo sandorio sudarymo momentu, o teisės normų taikymą pakeitė deklaratyviais teiginiais. Ieškovės paaiškinimų prieštaravimai, jos artimi giminystės ryšiai, paveldėjimo kontekstas yra reikšmingos aplinkybės, kurias teismas privalo įvertinti spręsdamas, ar ieškinyje nurodyti ieškovės teiginiai atspindi realias bylos aplinkybes, ar tėra procesinė pozicija, suformuota bylos nagrinėjimo tikslais, ar iš tiesų visų faktinių aplinkybių kontekste galima spręsti, jog įrodytos visos actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos. Ieškovė pareikštu ieškiniu naudojasi susiklosčiusia teisine situacija, jog nebuvo surašytas testamentas. Ieškovė prioritetiškai bandė užkelti reikalavimo sumą civilinėje byloje Nr. e2-16685-674/2024 pareiškus reikalavimą dėl neturtinės žalos už patirtus nepatogumus ir tik to nepavykus padaryti – nusprendė išbandyti actio Pauliana, jog priversti trečiąjį asmenį su ja atsiskaityti iš karto. Ji į bylą sąmoningai teikia tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, slepia aplinkybes, kurios nėra naudingos jos, kaip ieškovės, pozicijai, todėl veikia kaip nesąžiningas kreditorius. Atsakovė pirmosios instancijos teismo buvo prašiusi skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą, tačiau teismas nepagrįstai nustatęs, jog actio Pauliana sąlygos tenkinamos, šio prašymo nevertino bei apgynė nesąžiningo kreditoriaus, kuris procesą iniciavo piktnaudžiaujant actio Pauliana institutu, teises. Ieškovė neįrodė, jog turėjo galiojančią reikalavimo teisę Sandorio sudarymo metu ir ji buvo realiai pažeista. Sandorio sudarymo metu nebuvo ieškovės kaip laiduotojos atgręžtinio reikalavimo, kuris nebuvo padengtas actio Pauliana ieškinio padavimo momentu. Su ieškove po Sandorio sudarymo buvo atsiskaitoma. Teismas, tenkinęs ieškinį, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei. Iki ieškovės atgręžtinio reikalavimo atsiradimo pirminis kreditorius nereiškė atsakovei jokių reikalavimų actio Pauliana pagrindu. Ieškovė savanoriškai patenkino pirminio kreditoriaus reikalavimą 2024 m. pabaigoje ir įgijo atgręžtinį reikalavimą į atsakovę. Laiduotojas tampa kreditoriumi tik tuomet, kai padengia įsipareigojimą už skolininką ir tik tai sumai. Teismas atsakovės nesąžiningumo sąlygą aiškino netinkamai ir plečiamai, iš esmės ją sutapatindamas su pačios prievolės kreditoriui egzistavimu, sudarydamas sąlygas kreditoriams ginčyti bet kada (tiek iki kreditorinio reikalavimo susiformavimo, tiek ir po jo) susidarytus sandorius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos.

Atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, jog papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimo momentu duomenų apie tai, jog nustatytą dieną mirs motina, nespėjusi surašyti testamento ir atsakovė turės sudaryti Sandorį, nebuvo. Šių sandorių ir paveldėjimo atsisakymo Sandorio nesieja bendra tyčia, kaip bando argumentuoti teismas, todėl nepagrįstai teismas savo vertinimą dėl ieškovės nesąžiningumo dėl vieno sandorio bando automatiškai perkelti kitam, vėlesniam, sandoriui. Sandorį yra savarankiškas sandoris, kurio nesieja jokia bendra valia su jokiais kitais sandoriais. Sandoris buvo sudarytas išimtiniai vykdant motinos valią ir nesiekiant nesąžiningai pasipelnyti situacijos, jog motina mirė, nespėjusi sudaryti testamento. Atsakovės ankstesnė finansinė istorija dar iki pačio paveldėjimo atsiradimo savaime negali būti tapatinama su nesąžiningumu. Actio Pauliana instituto taikymas reikalauja vertinti konkretaus sandorio sudarymo aplinkybes, jo tikslus ir pasekmes kreditoriui, o ne visą finansinę istoriją. Atsakovė neįrodinėjo, jog ji turėjo kokią nors teisinę prievolę sudaryti Sandorį. Aplinkybė, kad paveldi tik tėvus prižiūrėjęs vaikas, atitinka geros moralės, teisingumo ir sąžiningumo principus. Be to, net jei Atsakovė būtų paveldėjusi, jos mokumo situacija būtų pasunkėjusi, nes reiktų solidariai atsakyti už motinos skolinius įsipareigojimus, kompensuoti broliui jo patirtas išlaidas dėl pagerinimų namuose, visi atsakovės kreditoriai (tiek motinos kreditoriai, tiek brolis, tiek ieškovė, tiek kiti kreditoriai) turėtų vienodas galimybes išieškoti reikalavimus iš atsakovės, o paveldimo turto vertės nebūtų užtekę kreditoriniams reikalavimams tenkinti, juolab, jog turtas, turintis bendraturčių, yra sunkiau realizuojamas vykdymo procese. Padėties atstatymas dėl actio Pauliana sukuria neproporcingas pasekmes, aukoja susiklosčiusių civilinių santykių stabilumą, atsakovei, užprogramuoja teisinius ginčus. Taip pat ieškovė ieškinyje prašė nukreipti reikalavimą tik į vieną turtinį objektą, kurio vidutinė rinkos vertė (4 245 Eur) daugiau nei du kartus viršija ieškovės pareikšto reikalavimo sumą. Tačiau teismas peržengė ieškinio ribas ir nustatė atsakovei paveldėjimą į 1/2 viso turto. Teismas šioje byloje peržengė ieškinio ribas, kadangi ieškovė jokio reikalavimo dėl paveldėjimo liudijimo (jo dalies) ginčijamo nebuvo reiškusi. Be to, iš sprendimo rezoliucinės dalies taip pat nėra aiškios šio sprendimo teisinės pasekmės.

Trečiasis asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, spręsti klausimą ar pirmosios instancijos teismas, teisingai sprendė, jog šioje byloje ieškovei neturėjo būti skiriama bauda pagal CPK 95 straipsnį už piktnaudžiavimą, priteisti bylinėjimo išlaidas ir jei apeliacinės instancijos teismas vis dėlto spręstų, jog ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, nenaikinti Sandorio ir susiklosčiusių paveldėjimo pasekmių, bet pakeisti restituciją pinigine išmoka – numatyti, jog į skolininkės turto masę turi būti grąžinama 1 794,35 Eur suma, kuria buvo grindžiamas kreditorinis reikalavimas actio Pauliana byloje.

Trečiojo asmens apeliacinis skundas yra grindžiamas analogiškais motyvai ir argumentais nurodomais atsakovės apeliaciniame skunde. Papildomai nurodoma, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija sudaro prielaidas nepagrįstai apriboti sąžiningo trečiojo asmens teises, suteikiant kreditoriui nepateisinamą pranašumą. Ieškovei, kaip artimai giminaitei, buvo žinoma, kad trečiasis asmuo dar nepilnametystėje neteko tėvo ir faktiškai perėmė šeimos išlaikymo bei motinos priežiūros pareigas, ilgą laiką rūpinosi gyvenamuoju būstu, jį remontavo ir prižiūrėjo savo asmeninėmis lėšomis ir darbu. Todėl pareikštas ieškinys pirmiausia ir tiesiogiai pažeidžia trečiojo asmens interesus, nors šis nėra skolininkas ir jo atžvilgiu ieškovė nereiškė savarankiškų materialinių reikalavimų. Turtas, kuris, nors formaliai priklausė motinai, tačiau buvo ilgus dešimtmečius kuriamas ir palaikomas trečiojo asmens pastangomis, dėl objektyvios aplinkybės – motinos ligos (plaučių uždegimo) ir mirties nespėjus sudaryti testamento – tapo ieškovės, pasitelkus profesionalią teisinę pagalbą, procesinių veiksmų objektu ir asmeninės vendetos prieš atsakovę, priemone. Teismo sprendimu antstoliui sudaroma galimybė ne tik ieškovės, bet ir visų kreditorių reikalavimus tenkinti iš 1/2 dalies turto, sprendime nenumatyta jokių garantijų, kaip sąžiningas trečiasis asmuo gali užtikrinti savo interesus. Sprendime apsiribojama pasiūlymu, jog trečiasis asmuo gali reikšti savarankiškus reikalavimus atsakovei dėl paveldėtų iš motinos finansinių įsipareigojimų, kitų reikalavimų. Šiame procese sąžiningas trečiasis asmuo yra padaromas teisiniu įkaitu, kuriam perkeliamos visos neigiamos pasekmės. Faktiškai sukurtas mechanizmas patenkinti reikalavimus iš sąžiningo trečiojo asmens turto. Nagrinėjamas ieškinys buvo pareikštas ne dėl to, kad ieškovė pagrįstai manė, jog yra tenkinamos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, o kaip procesinė priemonė siekiant daryti spaudimą sąžiningam trečiajam asmeniui ir gauti išieškojimą nebaigus ginčo nagrinėjimo iš esmės. Ieškovė turėtų kompensuoti trečiojo asmens procese patirtas išlaidas.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Sandoris sudarytas 2024 m. gegužės 6 d., o ieškinys šioje byloje buvo pareikštas 2025 m. gegužės 2 d., todėl darė pagrįstą išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovė dar savo ieškinyje buvo nurodžiusi, kad ieškovei tapo žinoma, jog atsakovės motinos palikimą po jos mirties priėmė atsakovės brolis, trečiasis asmuo, atsakovei atsisakius savo dalies palikimo. Nėra suprantama, kur tiksliai ir kaip pasireiškė ieškovės nenuoseklumas, paaiškinimų prieštaringumas. Apeliantai visiškai nepagrįstai reikalavimo teisės atsiradimą tapatina su reikalavimo teisės įgyvendinimu ir pažeidimu, taip pat visiškai nepagrįstai ignoruoja aplinkybes ir faktus, egzistavusius iki ginčijamo sandorio sudarymo. Sandorio sudarymo metu – 2024 m. gegužės 6 d. atsakovė nebuvo įvykdžiusi prievolės pagal 2012 m. gruodžio 27 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-1062-94/2012 dėl ko tęsėsi priverstinis skolos išieškojimas iš ieškovės vykdomojoje byloje Nr. 0130/13/00503 ir buvo areštuotos bei nurašomos atsakovės prievolei įvykdyti ieškovės lėšos. Atsisakydama palikimo atsakovė ne tik, kad pažeidė ieškovės atgręžtinio reikalavimo teisę atgauti tai, kas buvo iš jos išieškota, bet ir užbaigti priverstinį skolos išieškojimą pačiai atsakovei grąžinant, sumokant visą skolą bei vykdymo išlaidas, tokiu būdu užbaigiant vykdomąją bylą ir atlaisvinant ieškovės lėšas nuo arešto. Asmuo, neturintis kreditorių, turi apsisprendimo teisę dėl palikimo priėmimo ar nepriėmimo ar teisių į jį perleidimo, tačiau turint įsiskolinimų ir neturint jokio kito turto ar pajamų, į kuriuos antstolė galėtų nukreipti skolos išieškojimą, atsiradusi galimybė paveldėti turtą turi būti naudojama atsiskaityti su kreditoriumi. Šiuo atveju, byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad palikimo atsiradimo momentu, ginčijamo sandorio sudarymo momentu Atsakovė turėjo įsipareigojimų ieškovei, o taip pat ir kitiems kreditoriams, atsakovė neturėjo turto ir pakankamai pajamų, iš kurių galėtų atsiskaityti su ieškove (ir kitais kreditoriais). Ginčo nebuvo ir nėra dėl to, kad atsakovė Sandorio sudarymo metu nedirbo, pajamų neturėjo, tačiau turėjo kreditorinių įsipareigojimų ieškovei ir kitiems kreditoriams. Tai žinodama, atsakovė, būdama pakankamai rūpestinga ir veikdama sąžiningai, galėjo suprasti, kad atsisakydama palikimo ji užkerta kelią ieškovei atgauti jai priklausančias sumas ir dar tada užbaigti priverstinį atsakovės asmeninės skolos išieškojimą iš ieškovės turto. Ieškovė dėl atsakovės vengimo vykdyti prievoles, jos nesąžiningumo ilgiau kaip 10 metų buvo skolininkė priverstinio vykdymo byloje, neturėdama galimybės laisvai disponuoti visomis jai priklausančiomis lėšomis, kurių dalis buvo nurašoma atsakovės asmeniniams įsipareigojimams dengti. Atsakovė tuo tarpu toliau didindavo savo įsipareigojimus, negaudavo pajamų, skolos ieškovei negrąžindavo ir atsisakė teisėtai jai pagal įstatymą priklausančios palikimo dalies brolio, kuris buvo dirbantis ir turėjo turto, naudai. Daugiau negu akivaizdu, kad atsakovė veikė nesąžiningai ieškovės, o taip pat ir kitų kreditorių atžvilgiu. Be to, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės nesąžiningą nusistatymą ieškovės atžvilgiu patvirtina ir aplinkybės, jog atsakovė ieškovei nežinant didino skolą, ėmė greituosius kreditus ne įsiskolinimui padengti, o kitoms asmeninėms reikmėms, taip papildomai blogindama savo finansinę padėtį. Teismas pagrįstai nevertino trečiojo asmens sąžiningumo, nurodydamas, kad sąlyga dėl trečiojo asmens nesąžiningumo yra neaktuali, nes Sandoris yra vienašališkas. Tačiau ieškovės vertinimu, trečiasis asmuo negali būti laikomas sąžiningu ir nėra sąžiningas šiuo atveju, kadangi atsakovė savo palikimo dalies atsisakė jo naudai, o jis žinojo apie skolą ieškovei, taip pat kitiems kreditoriams. Argumentai, susiję su tuo, kad trečiasis asmuo iki motinos mirties rūpinosi ja ir mamos valia buvo būtent jam palikti visą palikimą yra ne tik, kad neįrodyti, bet ir nereikšmingi, nes paveldima buvo ne pagal testamentą, kurio nebuvo, o pagal įstatymą. Toks Sandorio tikslas, kaip, kad – motinos (niekur objektyviai neišreikšta) valia – neatitinka protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standarto. Tad tai nepatvirtina buvus pareigą (teisinę prievolę) sudaryti ginčijamą Sandorį ir (ar) negali būti laikoma tokio Sandorio sudarymo privalomuoju pagrindu.

Ieškovės atsiliepime į apeliacinius skundus teigiama, jog pagal kasacinio teismo praktiką pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą. Taigi, restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo. Taikydamas restituciją visa nuginčytų sandorių apimtimi teismas įgyvendina jam įstatymo suteiktą teisę spręsti dėl restitucijos būdo ir apimties (Lietuvos respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis) ir tai nevertintina kaip ieškinio ar pateikto apeliacinio skundo ribų peržengimas. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Šiuo atveju, teismas šioje byloje į tai ir atsižvelgė, netaikydamas tokių pasekmių, kurių ieškiniu prašė ieškovė dėl leidimo nukreipti skolos išieškojimą į trečiojo asmens konkretaus turto dalį, o nustatydamas atsakovės palikimo dalį ir būtent į šią dalį leisdamas nukreipti išieškojimą. Ieškovės reikalavimas sudaro 1 794,35 Eur sumą, tačiau jis nuolat auga dėl priteistų palūkanų bei vykdymo išlaidų, o atsakovės palikimo, kurio ji neteisėtai atsisakė, dalis įvertinta 13 454 Eur suma, iš kurios patys apeliantai nurodo, kad reiktų atimti paveldėtų skolų dalį 4 955,48 Eur (iš 9 910,95 Eur), tuomet lieka 8 498,52 Eur. Skirtumas tarp šių verčių nėra didelis ir neproporcingas, dėl ko teismas galbūt būtų turėjęs pagrindo netaikyti tokių teisinių sandorio negaliojimo pasekmių, kokias pagrįstai, atsižvelgdamas į šio konkretaus ginčo bei pareikšto reikalavimo esmę, pritaikė teismo sprendimu. Apeliantai be jokio pagrindo proceso teisės normų pažeidimu vertina tai, kad teismas tam tikras aplinkybes, jų poziciją ar kitus įrodymus vertino ne taip, kai jie nurodė. Kitoks teismo vertinimas savaime negali būti ir nėra proceso teisės normų pažeidimas, lėmęs neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs. Ieškovė sąžiningai naudojosi jai įstatymo suteikta teise ginčyti skolininkės sudarytą sandorį, įrodinėjant visas jo negaliojimo ir panaikinimo sąlygas. Pati atsakovė, o kartu ir trečiasis asmuo toliau elgiasi nesąžiningai ir didina išlaidas, vilkina skolos grąžinimą ieškovei, skųsdami iš esmės teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą. Ieškovė dar bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme siūlė taikiais išspręsti ginčą, siūlė atsisakyti ieškinio reikalavimų, jei tik atsakovė jai grąžintų priteistą sumą bei patirtas išlaidas, tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo su tuo nesutiko.

Atsakovė atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovė sutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais ir mano, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovės nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai yra išdėstyti atsakovės apeliaciniame skunde.

Trečiasis asmuo atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais ir mano, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atmesti. Trečiojo asmens pozicija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra pateikta trečiojo asmens apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, TAR1, kuriuo nuspręsta

ieškinį tenkint iš dalies;

pripažinti negaliojančiu atsakovės ATS1 2024 m. gegužės 6 d. sudarytą vienašalį sandorį – palikimo, atsiradusio po motinos KTA1 mirties, atsisakymą – nuo sudarymo momento;

nustatyti atsakovei ATS1 1/2 dalį į paveldimą jos motinos KTA1 turtą ir nukreipti į šią paveldimo turto dalį atsakovės 1 794,35 Eur skolos ieškovei IES1 išieškojimą;

priteisti iš atsakovės ATS1 1 916 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės IES1 naudai;

priteisti iš atsakovės ATS1 9,84 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai;

likusioje dalyje ieškinį atmesti;

prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei IES1 atmesti.

Apeliaciniai skundai iš esmės motyvuojami, kad teismo sprendimas priimtas teismui netinkamai vertinant ir nesant visų actio Pauliana sąlygų, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, prioritetiškai vertino tik ieškovės nurodtas aplinkybes, peržengė ieškinio ribas, nuspręsdamas dėl tokių teisinių pasekmių, kurių ieškovė neprašė, egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, be to, teismas nepagrįstai neskyrė baudos ieškovei pagal CPK 95 straipsnį už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovės ATS1 ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, TAR1 motina KTA1 mirė (duomenys neskelbtini).

Atsakovė ATS1 2024 m. gegužės 7 d. sudarė vienašalį sandorį – palikimo, atsiradusio po motinos KTA1 mirties, atsisakymo. KTA1 palikimą 2024 m. gegužės 7 d. priėmė TAR1.

Ieškovė IES1 2025 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ATS1, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu ab initio (liet. nuo pradžios) atsakovės 2024 m. gegužės 6 d. sudarytą vienašalį sandorį – palikimo, atsiradusio po motinos KTA1 mirties, atsisakymą; 2) leisti nukreipti ieškovės naudai iš atsakovės išieškojimą, pagal Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 24 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-16685-674/2024, į trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, TAR1 nuosavybės teise priklausantį ir valdomą 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės actio Pauliana ieškinys iš esmės motyvuojamas tuo, kad atsakovė tyčia ir nesąžiningai atsisakė priimti savo motinos palikimą savo brolio naudai, siekdama išvengti kreditorinių reikalavimų, išieškojimo, atsiskaitymo su ieškove, kuri jos atžvilgiu turėjo galiojančią reikalavimo teisę pagal laidavimo sutartį.

Taigi byloje kilo ginčas dėl atsakovės ATS1 2024 m. gegužės 7 d. sudaryto vienašalio sandorio – palikimo, atsiradusio po motinos KTA1 mirties, atsisakymo negaliojimo ab initio bei jo negaliojimo teisinių pasekmių, o pirmosios instancijos teismas šioje apeliacinės instancijos teismo byloje skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį iš dalies tenkino.

Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus bylos šalims teisę skųsti sprendimą (nutartį) atitinkamai apeliacine ar kasacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas (errum in judicande), tiek proceso teisės normas (errum in procedendo). Taip kartu įgyvendinamas vienodo teisės aiškinimo ir taikymo, taigi ir vienodos teismų praktikos formavimo, reikalavimas.

Tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek kasacinio teismo veikla ir teisės yra išsamiai reglamentuotos proceso įstatymo – Civilinio proceso kodekso. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis, 359 straipsnio 4 dalis). Pažeidus arba neteisingai pritaikius proceso teisės normas, priklausomai nuo to, ar galima šį pažeidimą pašalinti, priklausys ir tai, ar bylos nagrinėjimo procesas baigsis skundus nagrinėjančioje instancijoje (apeliacinėje ar kasaciniame teisme), ar, panaikinus skundžiamą sprendimą (nutartį), byla bus grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnis, 359 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis) ir atitinkamai, jei proceso teisės normų pažeidimas padarytas tik apeliacinės instancijos teisme, byla bus perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Įstatyme konkrečiai įvardyti atvejai, kurie pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Šie atvejai – proceso teisės normų pažeidimai – iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, todėl ir jų ištaisyti aukštesnės instancijos teisme neįmanoma. Jei aukštesnės instancijos teismas taisytų tokius pažeidimus, tai reikštų, kad bylos šalys prarastų galimybę į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kiekvienoje byloje (esant teismo sprendimui (nutarčiai), apskųstam apeliacine ar kasacine tvarka) patikrinimas, nepriklausomai nuo skundo turinio, ex officio priklauso teismui; konstatavus tokius pagrindus, sprendimas visada naikinamas (nors skunde šalys to ir neprašo), o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atitinkamai, jei aptariamo pobūdžio proceso teisės normų pažeidimas padarytas tik apeliacinės instancijos teisme, tokiu atveju byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Vienu iš įstatyme pripažintų absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Esant tokiam proceso teisės normų pažeidimui, objektyviai neįmanoma šio pažeidimo bei jo sukeltų padarinių pašalinti bylos negrąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes, nusprendus dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (asmenų) materialiųjų teisių ir pareigų, toks asmuo apskritai netenka galimybės pasinaudoti visomis jam proceso pirmosios instancijos teisme suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2012).

Asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas (CPK 47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2014). CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas siejamas su betarpiškumo principu (CPK 14 straipsnis). Vienas iš betarpiškumo principo civiliniame procese elementų yra draudimas priimti sprendimą, kuriuo išsprendžiamas klausimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-781/2026).

Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tikslas – pašalinti esminės proceso dalyvio teisės būti išklausytu pažeidimus. Netoleruotina situacija, kai asmeniui, dėl kurio materialiųjų teisių ir pareigų sprendžia teismas, nesuteikiama galimybė pasisakyti dėl sprendžiamo klausimo esmės. Tokia situacija kaip tik susiklosto, kai šis asmuo nėra įtraukiamas į bylą ir todėl apie ją nėra informuojamas bei jam nesuteikia galimybė išdėstyti nuomonę dėl bylos esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-545-236/2015).

Sprendimas turi būti priimtas nepažeidžiant CPK nustatytų reikalavimų. Vienas iš tokių reikalavimų yra CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas, t. y. teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi daryti poveikio asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinėms teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2013). Pirmosios instancijos teismas jau parengiamojoje civilinio proceso stadijoje, vertindamas byloje nagrinėjamus klausimus ir kvalifikuodamas materialiuosius teisinius santykius, turi įvertinti teisinius ryšius, kurie sieja ginčo šalis su kitais asmenimis, kokį galimą poveikį priimtas sprendimas gali sukelti nedalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018, 18 punktas). Vertinant, ar teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023, 41 punktas).

Apeliacinė instancijos teismas pažymi, jog tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo tiek pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (pvz., atsiliepime į ieškinį), tiek apeliacinės instancijos teisme nurodo, kad po paveldėjimo trečiajam asmeniui kreditoriniai reikalavimai buvo pareikšti kreditoriaus – skolinimosi platformos „SAVY“ – 9 910,95 Eur sumai, taip pat ir kitų kreditorių. Be to, atsakovė ir trečiasis asmuo nurodo, jog atsakovės palikimo, kurio ji atsisakė, dalis įvertinta 13 454 Eur suma, iš kurios reiktų atimti paveldėtų skolų dalį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.52 straipsnyje nurodyta, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus; jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu įpėdinis notarui pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodo, kad palikimą pageidauja priimti pagal turto apyrašą, turto apyrašas sudaromas ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas nustatoma šio kodekso 5.53 ir 5.54 straipsniuose nustatyta tvarka. Šio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Byloje nustatyta, kad skolinimosi platforma „SAVY“ – 9 910,95 Eur sumos reikalavimą yra pareiškusi paveldėjimo byloje.

Taigi, akivaizdu, kad priimant skundžiamą sprendimą ir panaikinus ginčijamą Sandorį reikšmingai yra įtakojama mirusiosios kreditorių teisinė padėtis, t. y. daroma reikšminga įtaka jų subjektinėms teisėms ir pareigoms, susijusioms su skolininkų, kuriems jie gali pareikšti reikalavimus, o tuo pačiu ir su galimų rizikų dėl tų reikalavimų įvykdymo pasikeitimu. Taigi, bylą nagrinėjęs teismas turėjo išsiaiškinti ir nustatyti ar šiuo metu yra mirusiosios įpėdiniams reikalavimus pareiškusių kreditorių ir jei jų yra – įtraukti juos į bylos nagrinėjimą. Byloje esančiais duomenimis, nagrinėjamu atveju teismas to nepadarė ir išsprendė klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų taip pažeisdamas CPK 14 straipsnio 3 dalies ir 266 straipsnio reikalavimus, todėl yra pagrindas konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Atsakovė ir trečiais asmuo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo ir kitą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą nustatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte – kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).

Vis dėl to, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės ir trečiojo asmens argumentais, kad nors sprendime formaliai pateikiama motyvacinė dalis, jos turinys neatitinka teismo pareigos motyvuoti sprendimą esmės, teismas neatsakė į pagrindinius atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, nevertino esminių actio Pauliana taikymo sąlygų, o teisės normų taikymą pakeitė deklaratyviais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra priešingai – skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime gan išsamiai pasisakyta tiek dėl actio Pauliana taikymo sąlygų tiek dėl kitų ieškovės, atsakovės ar trečiojo asmens nurodytų aplinkybių. Todėl nėra pagrindo konstatuoti visiško sprendimo motyvų nebuvimo ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad dėl netinkamo teisės normų taikymo padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Esant nustatyta absoliučiam skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindui ir gražinant byla nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, dėl ginčo esmės ir kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus motyvų ir argumentų nepasisakytina. Teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.