Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2S-1136-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01503-2026-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.3 (S)

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienėteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo PRS1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija.Teismasnustatė:Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 621 straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėPareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolės ANT1 veiksmų.Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su antstolės ANT1 priverstinio vykdymo veiksmais, vykdomosios bylos vykdymu bei piniginių lėšų priverstiniu išieškojimu nuo pareiškėjo banko sąskaitos. Skundu prašoma pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai prasilenkia su tiesa, neatitinka faktinės tikrovės, taip pat pripažinti, kad savalaikiai nenagrinėjant administracinių ar tarnybinių ginčų, darbinių santykių, pažeidžiamos moralės, vertybių sistemos skalės, pripažinti trečius metus įšaldytiems apeliacinės instancijos procesams neteisėtumo požymius, taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, taip pat sustabdyti antstolės veiksmus, įpareigoti antstolę nedelsiant priimti patvarkymą skubiai padidinti vienkartinį neišieškotinos sumos dydį, pripažinti, jog tęstiniai veiksmai jo atžvilgiu yra neteisėti, nesielgti neteisėtai ir neversti pareiškėjo prievarta dalyvauti neteisingumo vykdyme. Taip pat pareiškimu prašoma pripažinti, kad yra grobiama jo gyvenimo ateitis ir sustabdyti tokius veiksmus, panaikinti antstolės patvarkymą bei įpareigoti antstolę ANT1 skubiai atstatyti disponavimą neišieškotinomis lėšomis, įpareigoti antstolę įgyvendinti įstatymą oriam pareiškėjo pragyvenimui užtikrinti ir apie tai jį informuoti, taip pat sustabdyti veiksmus, kuriais yra beviltiškai spaudžiamas ir provokuojamas. Skundu taip pat prašoma sustabdyti visus išieškojimus pagal vykdomuosius dokumentus, paaiškinti pareiškėjui, kaip jam reikia gyventi neturint piniginių lėšų, išreikalauti iš antstolės vykdomąją bylą, panaikinti antstolės patvarkymą ir perduoti šį klausimą spręsti iš naujo, taikyti užtikrinimo priemones, areštuojant antstolės ANT1 turtą ir pinigines lėšas.Pareiškėjas kartu su skundu byloje pateikė ir pareiškimą dėl nušalinimo, prašydamas nušalinti teismą dėl tęstinio šališkumo.Telšių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjų nušalinimo.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėTelšių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo PRS1 skundą dėl antstolio veiksmų.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas su 2026 m. gegužės 1 d. skundu dėl antstolės ANT1 veiksmų kreipėsi tiesiogiai į teismą, t. y. nepasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 straipsnio 2 dalyje. Proceso įstatyme nustatytų prielaidų pareiškėjui su skundu dėl antstolio veiksmų kreiptis tiesiogiai į teismą nenustatyta, pats pareiškėjas jų taip pat nenurodė. Pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, t. y. skundą dėl antstolio veiksmų pareiškėjas pateikė tiesiogiai teismui, nesilaikydamas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl skundą atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.III. Atskirojo skundo argumentaiPareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti ar spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas taikė ne tas įstatymų nuostatas, kurias turėjo taikyti ir „apsimestinę, sisteminę strategiją“. Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teisme. Bylą nagrinėjo teisėjas, kuriam buvo pagrindas pareikšti nušalinimą. Todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.Teismaskonstatuoja:Atskirasis skundas netenkintinas.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvadosDėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmėNagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo PRS1 skundą dėl antstolio veiksmų.Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad teismas taikė netinkamas įstatymų nuostatas ir tuo, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teisme, kadangi buvo pagrindas pareikšti nušalinimą.Dėl skundžiamos nutarties teisėtumoTiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolės ANT1 veiksmų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi pareiškėjas nepasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).Taigi, teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje, kurios 3 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, be kita ko, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. CPK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka.CPK 510 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per šio CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. CPK 512 straipsnyje nurodyta, kad skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo.CPK 510 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodytą skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą; jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė; antstolio patvarkymas, kuriuo nepatenkintas skundas persiunčiamas teismui, yra neskundžiamas. CPK 510 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu antstolis neišnagrinėjo skundo per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą arba patvarkymo, kuriuo visiškai ar iš dalies atsisakė patenkinti skundą, su vykdomąja byla ir skundu neperdavė teismui, asmuo turi teisę skundą dėl antstolio neveikimo pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė; kartu su skundu dėl antstolio neveikimo asmuo teismui turi pateikti ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo arba visiškai ar iš dalies nepatenkinęs neperdavė teismui.Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti, tačiau skundas bet kokiu atveju pirmiausia turi būti teikiamas pačiam antstoliui (CPK 510 straipsnio 1-2 dalys). Tik tada, jei antstolis per nustatytą terminą neišnagrinėja skundo arba visiškai ar iš dalies skundo nepatenkinęs neperduoda jo teismui, asmuo turi teisę tiesiogiai teismui pateikti: 1) skundą dėl antstolio neveikimo; 2) skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo ar neperdavė teismui (CPK 510 straipsnio 4 dalis).Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas apskritai su kokiu nors skundu būtų kreipęsis į antstolį, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, kreipęsis tiesiogiai į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl tokį pareiškimą pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Kasacinis teismas išaiškinęs, jog jei teisėjas išnagrinėja bylą, esant CPK nustatytiems teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindams, tai pripažįstama absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019 50 punktą).Tačiau procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, nes įstatyme imperatyviai reglamentuota, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, privalo būti motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija bei proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022). Pažymėtina, kad atskirajame skunde pareiškėjas nenurodė jokių CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų, kuriais vadovaujantis skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismo vardu priėmusi teisėja turėtų būti laikoma šališka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien atskirojo skundo deklaratyvūs teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo.Be to, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas byloje buvo pareiškęs pareiškimą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjų nušalinimo. Klausimas dėl teismo nušalinimo buvo išspręstas Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjų nušalinimo atmetant. Šioje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas reikšdamas nušalinimą visiems Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjams nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti jo bylą nagrinėjančių teisėjų šališkumo regimybę. Todėl pareiškėjo prašymas dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjų nušalinimo pripažintas nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis išvadomis nesutikti neturi pagrindo.Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teikdamas atskirąjį dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties taip pat pareiškė nušalinimą visiems Lietuvos apygardų teismams. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi toks pareiškėjo prašymas taip pat buvo netenkintas, konstatuojant, jog pareiškėjas nepagrindė, kad visų bendrosios kompetencijos apygardų teismų visi teisėjai yra suinteresuoti civilinėje byloje sprendžiamais klausimais ar turi asmeninį išankstinį nusistatymą ir kad vien pareiškėjo teiginiai nelemia ir nėra pagrindas nušalinti visus apygardų teismų teisėjus nuo bylų pagal pareiškėjo atskiruosius skundus nagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo pareiškimą atsisakyta priimti, laikytina teisėta ir pagrįsta.Dėl bylos procesinės baigtiesEsant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismasnutaria:Atskirąjį skundą atmesti.Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.