Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų IES1 ir IES2 patikslintą ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „GS Core“ ir notarui NTR1 dėl notaro vykdomųjų įrašų dalinio pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįsto praturtėjimo priteisimo (subsidiariai), tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Luminor Lizingas“, užsienio bendrovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacine tvarka sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 ir 145 straipsnius.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

uždrausti iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos realizuoti ieškovei priklausantį 3,50 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), areštuotą 2026 m. sausio 26 d. turto arešto aktu Nr. S-26-69-5618, taip pat uždrausti organizuoti ir vykdyti šio turto varžytynes, sudaryti pirkimo–pardavimo aktus bei paskirstyti iš šio turto realizavimo gautas lėšas vykdomosiose bylose; prireikus taikyti kitas teismo nuožiūra būtinas laikinąsias apsaugos priemones; priteisti bylinėjimosi išlaidas;

prireikus, taikyti kitas teismo nuožiūra būtinas laikinąsias apsaugos priemones;

priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei jos bus patirtos.

Motyvuojamoji dalis

Notaras nesutinka su ieškovės atskirojo skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl turi likti nepakeista. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

Teismas konstatuoja:

atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl papildomų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54 ir 55 punktai). Taigi dalyvaujantiems byloje asmenims iš esmės yra suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau siekdami realizuoti šią savo procesinę teisę jie turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos, darbo, nemokumo, viešųjų pirkimų bylose esantį aktyvų vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsta byla ir būtų priimtas savo turiniu teisingas sprendimas, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne su šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad yra tenkinamos tokiam įrodymų priėmimui reikalingos sąlygos.

Apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose yra teikiami duomenys, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teisme, o jos teikiami nauji papildomi duomenys neturi esminės reikšmės atskirojo skundo konkretaus klausimo išsprendimui. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui 2026 m. rugpjūčio 5 d. pateiktame prašyme prašo priimti valstybės įmonės Registrų centro 2026 m. liepos 22–23 d. atsakymą su priedais, tačiau jo apeliacinės instancijos teismas negali priimti ir vertinti. Pastebėtina, kad valstybės įmonės Registrų centro pateikti duomenys yra susiję su tomis bylai spręsti reikšmingomis aplinkybėmis, kurios apeliantei jau buvo žinomos pirmosios instancijos teismui priimant nutartį dėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimo. Tai, kad valstybės įmonė Registrų centras pateikė duomenis 2026 m. liepos 22–23 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo priėmimo, nereiškia, kad šių duomenų apeliantė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo, o proceso šalys privalo veikti sąžiningai ir procesinėmis teisėmis naudotis laiku, todėl vėlesnis įrodymų teikimas, nepagrindus objektyvių jų pateikimo kliūčių pirmosios instancijos teismui, vertintinas kaip proceso vilkinimas ir neatitinka civilinio proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nebuvo objektyvios galimybės pateikti šiuos apeliantės prašomus priimti naujus įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliantė neįrodė, kad egzistavo tam tikros objektyvios kliūtys, kurios neleido jai šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliantė nenurodo, kaip teikiami nauji įrodymai gali lemti skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo vertinimą, o iš esmės tik papildo byloje esančią medžiagą. Sutiktina su tuo, kad apeliantės prašomi priimti nauji įrodymai, kurie yra susiję su antstolės priimtais procesiniais dokumentais, negalėjo būti žinomi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiančiam pirmosios instancijos teismui, taigi nebuvo objektyvios galimybės pateikti šiuos įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau šie įrodymai negali būti priimti ir vertinami, nes jie neturi reikšmės atskirojo skundo konkretaus klausimo išsprendimui. Jie patvirtina apeliantės pasirinktą argumentavimo strategiją dėl kylančios žalos jos turtui, tačiau neįrodo, kad yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Taip pat nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas klausimas nėra priskirtinas tai bylų kategorijai, kuriai pagal įstatymą yra nustatytas aktyvus teismo vaidmuo. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties atmesti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo pakanka šioje byloje esančios medžiagos.

Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad apeliantės IES1 pateiktuose dokumentuose pateikti duomenys negali būti priimti ir vertinami. Skundui išnagrinėti pakanka byloje esančių duomenų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl Notaro išduotų vykdomųjų įrašų dalies teisėtumo ir galimai nepagrįsto dalies atlikto išieškojimo, kuris vis dar tęsiamas ir yra nukreiptas į apeliantės turtą. Apeliantė prašo tam tikra apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant sustabdyti vykdomą išieškojimą, kurių pirmosios instancijos teismas netaikė. Apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas klausimas, ar taikytinos apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės.

Byloje nustatyta, kad apeliantė IES1 sudarė šias kredito sutartis:

2013 m. spalio 29 d. kredito sutartį Nr. 20130567 (kredito suma – 36 445,78 Eur);

2014 m. liepos 9 d. kredito sutartį Nr. 20140209 (kredito suma – 26 353,10 Eur);

Kreditai suteikti apeliantės ūkinei veiklai vykdyti – ūkio technikai įsigyti. Šių kredito sutarčių pagrindu Notaro biure buvo sudaryti šie sutartinio maksimaliojo įkeitimo sandoriai:

UAB „Nordea Finance Lituania“ 2016 m. lapkričio 16 d. Notarui pateikė prašymus dėl vykdomųjų įrašų atlikimo pagal sutartinio įkeitimo sutartis, juose pateiktuose duomenyse apeliacinės instancijos teismo sprendžiamam klausimui reikšmingu aspektu pateikė:

Šios nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui patenkinti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

CPK 144 straipsnyje nustatyta: teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (1 dalis); laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka (2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškus ieškinį.

Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

Nagrinėjamu atveju apeliantės prašoma taikyti laikinosios apsaugos priemonė yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Ši priemonė yra CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis ne tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, bet ir užkirsti kelią situacijai, kai dėl jų netaikymo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas, o asmens teisė į teisminę gynybą netektų realaus turinio. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (inter alia (be kita ko), Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).

Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šią laikinąją apsaugos priemonę taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius tokios priemonės, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą tokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti labiau rezervuotai nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-910/2023, 22 punktas). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys) arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), arba kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019, 17 punktas ir jame nurodyta praktika). Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tuo atveju, kai byloje ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindas teismo sprendimui dėl priteisimo priimti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020, 34 punktas). Vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.), trečiasis asmuo ginčija kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-408-180/2018, 16 punktas). Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra galimas, kai ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindas teismo sprendimui priimti ir vykdomajam raštui išduoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020, 34 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-910/2022, 28 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-910/2023, 23 punktas). Kita vertus, vien ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškimas savaime nėra pakankamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės taikymui, jei neįrodomos CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokių priemonių taikymui būtinosios sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-537-516/2024).

Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie („žvelgiant pirmą kartą“) ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi, kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės, vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Taigi ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (inter alia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas, atlikęs prima facie apeliantės pateikto ieškinio įvertinimą, konstatuoja, kad iš tiesų nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Kita vertus, kreditoriaus reikalavimų, dėl kurių atlikti apeliantės ginčijami Notaro vykdomieji įrašai, taip pat negalima vertinti kaip nepagrįstų ir neteisėtų, keliant abejones dėl apeliantės reiškiamo reikalavimo pagrįstumo šioje bylos stadijoje. Notaro vykdomieji įrašai padaryti kreditoriaus reiškiamų reikalavimų pagrindu ir tarp jų negalima matyti aiškių neatitikimų šioje bylos stadijoje. To apeliacinės instancijos teismas negali ignoruoti, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes yra saistomas abejonių nekeliančio įsitikinimo, kad, nepritaikius tokių priemonių, galimo apeliantės palankaus teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, standarto, jo apeliacinės instancijos teismas negali nepaisyti.

Minėta, apeliantė išieškojimą ginčija ta apimtimi, kuria išieškojimas viršija įkeitimo lakštuose nustatytą 29 100,55 Eur maksimalią ribą. Ji teigia, kad vykdymo procese iš viso išieškota 42 597,92 Eur, iš kurių atsakovei (kreditorei) UAB „GS Core“ pervesta 38 983,51 Eur suma, t. y. suma, jau 9 882,96 Eur viršijanti įkeitimo lakštuose nustatytą maksimalią ribą – 29 100,55 Eur. O išieškojimas dar tęsiamas, keliant grėsmę apeliantės turtui, – apeliantei priklausančiam 3,50 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris areštuotas 2026 m. sausio 26 d. turto arešto aktu Nr. S-26-69-5618, jis iki teismo sprendimo gali būti realizuotas. Šiame kontekste svarstytina, kas yra įkeitimo lakštuose nustatyta 29 100,55 Eur maksimali riba, kuria remiasi apeliantė.

Iš byloje esančios medžiagos (Notaro 2026 m. balandžio 7 d. atsiliepimo Nr. DOK-51747 priedo „1.3297“ 9–11 lapai, priedo „2.3298“, 10–12 lapai, priedo „3.3299“, 7–9 lapai) matyti, kad kreditorius notaro prašo atlikti vykdomuosius įrašus pagal sutartinio įkeitimo sutartis, t. y. ne pagal tai, kas nustatyta apeliantės nurodytuose įkeitimo lakštuose. Šių sutartinio įkeitimo sutarčių turinys leidžia teigti, kad maksimali 29 100,55 Eur riba yra bendra suma, susidedanti iš kiekviename atskirame įkeitimo sandoryje nurodytos maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, sumos, o būtent – 14 578,31 Eur (2013 m. lapkričio 19 d. įkeitimo sandoris), 10 541,24 Eur (2014 m. liepos 17 d. įkeitimo sandoris) ir 3 981,00 Eur (2014 m. rugsėjo 26 d. įkeitimo sandoriui). Taigi apeliantės argumentai yra susiję su bendra suma, kuri, remiantis sutartinio įkeitimo sutarčių nuostatomis, yra maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas.

Remiantis tuo, galima teigti, kad iš tiesų kreditoriui (atsakovei) pervestas apeliantės nurodytas 38 983,51 Eur sumos dydis viršija jos nurodytą, pažymėtina, bendrą 29 100,55 Eur maksimalią ribą, viršijant ją apeliantės nurodytu 9 882,96 Eur sumos dydžiu. Taigi apeliantės nurodyta matematinė skaičių išraiška visiškai sutampa. Tačiau sutartinio įkeitimo sutartyse nustatyta maksimali užtikrinta suma nėra tapatu faktinio kreditoriaus reikalavimo dydžiui dėl netesybų, dėl kurių vykdomas išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai sutapatina maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, sumą su faktiškai kreditoriaus pareikšta ir išieškoma netesybų suma. Sutartinio įkeitimo sutartyse nurodyta maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, suma nėra kreditoriaus reikalavimo dydis ir savaime nepatvirtina, kad kreditorius išieško didesnę pinigų sumą. Apeliantė atskirajame skunde nepagrindė, kodėl ji remiasi nurodytu 29 100,55 Eur dydžiu, kuris, remiantis sutartinio įkeitimo sutarčių nuostatomis, yra tik apie maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, o ne faktiškai kreditoriaus reikalaujamos netesybos, dėl kurių yra atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, kurie, pažymėtina, sutampa su tais duomenimis, kuriuos savo prašymuose notarui dėl vykdomųjų įrašų atlikimo yra nurodęs pats kreditorius. Yra neaišku, kokiu pagrindu remdamasi apeliantė nurodo, kad vykdomuosiuose įrašuose papildomai buvo nurodyta bendra nuostolių ir (ar) netesybų suma – 10 367,05 Eur, taip pat nustatytos 5 proc. metinės palūkanos nuo kiekvieno vykdomojo įrašo skolinio įsipareigojimo sumos arba nesumokėtos skolos dalies dydžio iki visiško šių vykdomųjų įrašų įvykdymo.

Maža to, šis 29 100,55 Eur dydis (bendra suma), kuriuo remiasi apeliantė, nereiškia, kad kreditorius savo reikalavimais dėl kiekvieno įkeitimo peržengė nustatytą maksimalią ribą. Bendra suma nereiškia, kad kiekviename iš kreditoriaus reikalavimų peržengta maksimali galima nurodyta riba. Antai 2013 m. lapkričio 19 d. įkeitimo sandoriui nurodyta, kad maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, suma – 14 578,31 Eur; netesybos ir (ar) hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus nuostoliai, kurių reikalauja kreditorius ir dėl kurių yra atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, – 4 721,37 Eur; 2014 m. liepos 17 d. įkeitimo sandoriui nurodyta, kad maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, suma – 10 541,24 Eur; netesybos ir (ar) hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus nuostoliai, kurių reikalauja kreditorius ir dėl kurių yra atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, – 4 036,75 Eur; 2014 m. rugsėjo 26 d. įkeitimo sandoriui maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, suma – 3 981,00 Eur; netesybos ir (ar) hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus nuostoliai, kurių reikalauja kreditorius ir dėl kurių yra atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, – 1 608,93 Eur. Apeliantė to savo argumentuose nenurodo. Taigi kreditoriaus reikalavimai, dėl kurių atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, yra labai konkretūs ir kiekvienas atskirai neviršija kiekvienoje atskirai sutartinio įkeitimo sutartyje nustatytos maksimalios ribos. Todėl apeliantės argumentai apie bendrą 29 100,55 Eur ribą nepaneigia tiek kreditoriaus reikalavimo, tiek ginčijamų vykdomųjų įrašų pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantės nurodyta išieškota suma yra tik bendra suma, iš kurios nėra aišku, kuri dalis yra netesybų dalis, ir nėra pakankamas pagrindas pagrįsti, kad būtų viršyta būtent maksimali netesybų užtikrinimo riba. Taigi apeliantė apeliacinės instancijos teismo, sprendžiančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, savo argumentais neįtikino, kad išieškojimas yra nukreiptas į apeliantės nurodytą bendrąjį 29 100,55 Eur dydį ir yra peržengtos vykdomo išieškojimo leistinos ribos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad patikslintame ieškinyje apeliantė nurodė, kad ieškovų ir kreditoriaus įkeitimo santykiai buvo įforminti sutartiniu pagrindu sudarytais įkeitimo sandoriais, kurių pagrindu buvo sudaryti šie įkeitimo lakštai: 2013 m. lapkričio 19 d. ID 20220130062549, 2014 m. liepos 17 d. ID 20220140060310, 2014 m. rugsėjo 26 d. ID 20220140074763. Bendra visų trijų įkeitimo lakštų maksimali užtikrintų įsipareigojimų suma sudaro 29 100,55 Eur; kad kiekviename lakšte šios sumos įvardytos kaip bendra maksimali įkeitimu užtikrintų įsipareigojimų riba, neskirstant jų į pagrindinę skolą, palūkanas ar netesybas. Sutiktina, kad sutartinio įkeitimo sutartyse vartojama formuluotė „maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo kreditoriui atlyginimas“ nėra tapatu apeliantės nurodytai formuluotei, vartojamai jos nurodytuose įkeitimo lakštuose. Tačiau apeliantė nepateikė jokių duomenų, kurie leistų įvertinti šių lakštų patį turinį, o Notaro vykdomieji įrašai buvo atlikti remiantis sutartinio įkeitimo sutarčių nuostatomis, t. y. ne įkeitimo lakštų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas negali ignoruoti to, kad Notaro vykdomieji įrašai padaryti kreditoriaus reiškiamų reikalavimų pagrindu ir tarp jų negalima matyti aiškių neatitikimų. Atskleisti, kaip turi būti suprantama ir aiškinama apeliantės minimuose įkeitimo lakštuose vartojama bendrinė formuluotė sutartinio įkeitimo sutarčių nuostatų kontekste, nėra atskirąjį skundą, kurio dalykas yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo jurisdikcija. Apeliantė nepagrindė, kodėl ji remiasi įkeitimo lakštais, kai vykdomieji įrašai atlikti remiantis sutartinio įkeitimo sutarčių nuostatomis. Pažymėtina, kad pati apeliantė savo patikslintame ieškinyje pažymi, kad įkeitimo sandoriai yra pirminis ir lemiamas šalių teisių bei įkeitimu užtikrintų įsipareigojimų apimtį apibrėžiantis šaltinis, o įkeitimo lakštai yra išvestiniai dokumentai, sudaryti notarine tvarka remiantis minėtais sandoriais. Maža to, apeliantė savo patikslintame ieškinyje, be kita ko, taip pat argumentuoja, kad kreditorius (atsakovė) negali reikalauti sumų, viršijančių įkeitimo sandoriuose nustatytą maksimalią 29 100,55 Eur ribą, taigi savo argumentuose remiasi bendra suma, kuri numatyta būtent įkeitimo sandoriuose, kuriuose nurodyta bendra maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, suma, kuri neatitinka faktiškai kreditoriaus reikalaujamų netesybų dydžio, kurių vykdymo įrašų teisėtumą ginčija apeliantė.

Apeliantė neginčija vykdomųjų įrašų dėl kitos kreditoriaus reikalavimų dalies, o ginčijamoji dalis, dėl kurios atlikti ginčijami vykdomieji įrašai, visiškai neatitinka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių apimties. Apeliantė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese – plačiau nei jos reiškiami reikalavimai. Jos reiškiamas ieškinys yra tik dėl dalies kreditoriaus reikalavimu padarytų vykdomųjų įrašų teisėtumo ir vykdymo proceso metu atlikto išieškojimo galimo viršijimo, kuris grindžiamas bendruoju dydžiu, kuris gali būti vertinamas (kvalifikuojamas) kaip maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas ir kuris neatitinka faktiškai kreditoriaus reikalaujamų netesybų, dėl kurių yra atlikti apeliantės ginčijami vykdomieji įrašai, dydžio, o prašoma sustabdyti išieškojimą pagal Notaro išduotus vykdomuosius įrašus ta apimtimi, kuria išieškojimas viršija įkeitimo lakštuose nustatytą 29 100,55 Eur maksimalią ribą, ir uždrausti iki galutinio teismo sprendimo realizuoti ieškovei priklausantį žemės sklypą. Toks apeliantės prašymas sustabdyti išieškojimą plačiau vertintinas kaip neproporcingas, nes apima ir tuos kreditoriaus reikalavimus, kurių apeliantė iš viso net neginčija (pagrindinė skola ir palūkanos).

Apeliantės vertinimu, dėl vykdomo išieškojimo, kuris jau viršija įkeitimo lakštuose nustatytą 29 100,55 Eur maksimalią ribą ir yra tęsiamas, kyla reali grėsmė, kad apeliantei priklausantis žemės sklypas be teisinio pagrindo gali būti realizuotas dar iki ginčo išsprendimo, o tai sukeltų jai negrįžtamas teisines ir turtines pasekmes. Sutiktina su tuo, kad, tęsiant vykdymo veiksmus, išieškojimas gali būti nukreiptas į apeliantės nurodytą turtą. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui kyla pagrįstų abejonių dėl apeliantės nurodyto vykdomo išieškojimo masto galimo viršijimo aplinkybės buvimo. Šis išieškojimo masto galimas viršijimas apeliantės grindžiamas įkeitimo lakštuose numatyta bendra 29 100,55 Eur suma, kuri atitinka sutartinio įkeitimo sutartyse nurodytą maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, kreditoriui atlyginimas, bendrą sumą. Apeliantė savo argumentuose nepagrindė, kodėl ji nusprendė remtis būtent šiuo dydžiu, kuriuo ji remiasi palaikomoje argumentavimo strategijoje, ir ypač atsižvelgiant į tai, kad šis konkretus dydis nėra kreditoriaus faktiškai reiškiamų reikalavimų, dėl kurių atlikti vykdomieji įrašai, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė ginčija, dalykas. Apeliacinės instancijos teismas abejoja, kad šis dydis suteikia pagrindą toms išvadoms, kurias daro apeliantė. Maža to, apeliantė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones žemės sklypui, kuris nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku. Kaip ir nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliantė, manydama, kad antstolis vykdo išieškojimą pažeisdamas vykdymo procesą imperatyviai reglamentuojančias teisės normas ir be teisinio pagrindo siekia išvaržyti jai priklausantį žemės sklypą, turėtų teikti skundą dėl antstolio veiksmų ir toje byloje prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galėtų būti tiesiogiai susijusios su ieškovei galbūt palankios teismo nutarties įgyvendinimu ateityje. Byloje sprendžiamas klausimas dėl vykdomųjų įrašų dalies, kuria į pinigines prievoles įtrauktos netesybos ir nustatytos 5 procentų metinės palūkanos iki visiško įvykdymo, taip pat dėl to, kad vykdymo procese galbūt išieškota daugiau piniginių lėšų, nei buvo galima. Apeliantė neįrodė, kad išieškojimo iš žemės sklypo sustabdymas yra tiesiogiai susijęs su apeliantės pareikštais reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taikant laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą – ta apimtimi, kuria prašo apeliantė, būsimu teismo sprendimu, kuriuo būtų pripažinti Notaro išduoti vykdomieji įrašai neteisėtais ta apimtimi, kuria juose į pinigines prievoles įtrauktos netesybos ir nustatytos 5 procentų metinės palūkanos iki visiško įvykdymo, nebūtų įgyvendinta šių priemonių taikymo pati paskirtis – ne tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, bet ir užkirsti kelią situacijai, kai dėl jų netaikymo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas, o asmens teisė į teisminę gynybą netektų realaus turinio. Teismui priėmus apeliantei palankų sprendimą – pripažinti Notaro išduotus vykdomuosius įrašus neteisėtais ta apimtimi, kuria juose į pinigines prievoles įtrauktos netesybos ir nustatytos 5 procentų metinės palūkanos iki visiško įvykdymo, šis teismo sprendimas reikštų, kad ginčijamus vykdomuosius įrašus dėl faktinių kreditoriaus reikalaujamų netesybų reikėtų panaikinti. Prielaidų teigti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės padės užtikrinti ginčo įrašų panaikinimą, nėra. Netaikius apeliantės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nebus užkirstas kelias įvykdyti tokį teismo sprendimą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, situacijai, kai dėl jų netaikymo sprendimo įvykdymas taptų apsukintas arba neįmanomas, o asmens teisė į teisminę gynybą netektų realaus turinio, susidaryti nėra pagrindo. Apeliantė savo argumentais neįtikino apeliacinės instancijos teismo šioje bylos proceso stadijoje, kad yra vykdymo procese išieškomos sumos viršijimas, nenustatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai. Šiuo atveju teismui nėra jokio pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Visos kitos apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos reikšmingomis šioje byloje nagrinėjamam klausimui spręsti. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (inter alia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 59 punktas), jiems apeliacinės instancijos teismas iš esmės ir pritaria.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir pritariant pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis ginčijamu aspektu yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos pakeisti ar panaikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsniu, 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

netenkinti ieškovės IES1 prašymų apeliacinės instancijos teisme priimti teikiamus naujus įrodymus. Atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.