- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- eAS-3379-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04310-2024-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- PRS1, PRS2
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjos PRS1 ir PRS2 kreipėsi į teismą su skundu (toliau – ir pirminis skundas), prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir NŽT) 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 2S-330-(15.2.7) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui PRS3“ (toliau – ir Sprendimas).
Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-4874-535/2024.
Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 27 d. nutartimi, išnykus aplinkybėms dėl kurių nagrinėjama byla buvo sustabdyta, administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.
Pareiškėjos 2026 m. spalio 6 d. pateikė teismui patikslintą skundą (toliau – ir patikslintas skundas), prašydamos panaikinti NŽT Sprendimą, pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) procesinę padėtį, pripažįstant ją atsakovu (bendraatsakoviu), taip pat ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės mero 2024 m. sausio 2 d. potvarkis Nr. 955-1/24 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams. Pareiškėjos taip pat prašė įpareigoti Administraciją suformuoti ir perduoti NŽT jos nurodytus žemės sklypus, uždrausti Administracijai atlikti veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti šių sklypų perdavimą, o NŽT įpareigoti atnaujinti ir tęsti pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą nuo sklypo pasirinkimo stadijos, įtraukiant į siūlomų sklypų sąrašą visus pareiškėjų nurodytus sklypus ir atkuriant jų procesinę padėtį bei vietą pretendentų eilėje.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų patikslintą skundą ir netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Dėl patikslinto skundo priėmimo, teismas nustatė, kad pareiškėjų pirminio skundo priėmimo klausimas išspręstas Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos atsiliepimai į skundą teisme gauti atitinkamai 2024 m. rugsėjo 4 d. ir rugsėjo 17 d. Kadangi byla yra elektroninė, pareiškėjos turėjo galimybę susipažinti su atsiliepimais per elektroninių paslaugų portalą (EPP) ir per 14 kalendorinių dienų nuo jų gavimo patikslinti skundo dalyką ar pagrindą. Tačiau patikslintą skundą pareiškėjos pateikė tik 2026 m. spalio 6 d., t. y. gerokai praleidusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.
Teismas pažymėjo, kad bylos sustabdymas dėl jos sąsajų su kita administracine byla savaime nesustabdo, nepratęsia ir neatnaujina jau pasibaigusio termino skundo dalykui ar pagrindui tikslinti. Taip pat nenustatyta pagrindo pripažinti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimas lėmė vėliau atsiradusią būtinybę tikslinti skundą, kaip tai numatyta ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje. Nors teismas pripažino, kad ši nutartis reikšminga nagrinėjamam ginčui, tačiau sprendė, kad pareiškėjų papildomai pareikšti reikalavimai dėl Administracijos įpareigojimo atlikti konkrečius veiksmus, jos procesinės padėties pakeitimo ir NŽT įpareigojimo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal savo pobūdį yra nauji savarankiški reikalavimai, o ne pirminio reikalavimo panaikinti NŽT Sprendimą patikslinimas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų siekis užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūros tęsimą nesudaro pagrindo nepaisyti įstatyme nustatytų procesinių reikalavimų. Nenustatęs aplinkybių, leidžiančių taikyti ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, teismas atsisakė priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą.
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas nustatė, kad pareiškėjos prašė uždrausti Administracijai perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise, keisti paskirtį ar naudojimo būdą, taip pat atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti ginčo žemės sklypų, išbrauktų iš nuosavybės teisių atkūrimui skirtų teritorijų ir suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų sąrašų, perdavimą (grąžinimą) NŽT. Prašymą pareiškėjos grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-98-822/2026 (toliau – ir 2026 m. gegužės 26 d. nutartis) pripažino neteisėtu Administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2669/23 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymas), kuriuo ginčo teritorijos ir žemės sklypai buvo išbraukti iš minėtų sąrašų. Pareiškėjų teigimu, Administracija, nepaisydama įsiteisėjusios teismo nutarties, neužtikrina šių teritorijų ir sklypų grąžinimo į nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir atlieka veiksmus, galinčius apsunkinti jų perdavimą NŽT. Kaip tokių veiksmų pavyzdžius pareiškėjos nurodė (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimą ir (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo perdavimą panaudos teise Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog tam tikri Administracijos veiksmai praeityje pripažinti neteisėtais, savaime neįrodo realios grėsmės, kad su visais pareiškėjų nurodytais žemės sklypais bus atlikti veiksmai, galintys apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjos nepateikė konkrečių duomenų apie Administracijos ketinimus ar pradėtas procedūras dėl visų ginčo sklypų perleidimo, nuomos, perdavimo panaudos teise ar jų paskirties arba naudojimo būdo keitimo. Nors teismas pripažino, kad nurodyti veiksmai dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančių sklypų gali būti reikšmingi vertinant ginčo aplinkybes, tačiau sprendė, kad jie savaime nepatvirtina analogiškos grėsmės kitiems sklypams.
Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjos nepagrindė realios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo grėsmės, jeigu prašomos priemonės nebūtų taikomos. Teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjų argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis apie galimus būsimus Administracijos veiksmus, tačiau nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių pakankamai konkrečią ir realią tokių veiksmų tikimybę. Be to, teismas teigė, kad prašomos priemonės yra itin plačios apimties, nes jomis siekiama uždrausti ne tik konkrečius disponavimo ginčo sklypais veiksmus, bet ir bet kokius kitus veiksmus, galinčius apsunkinti jų perdavimą NŽT. Teismo vertinimu, pareiškėjos neįrodė, kad tokio pobūdžio ir apimties ribojimai būtini būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtina išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą ir atsižvelgti į viešąjį interesą. Teismas laikėsi pozicijos, kad prašomi draudimai ribotų Administracijos galimybes priimti sprendimus dėl jos kompetencijai priskirtų žemės sklypų naudojimo, todėl jų taikymas negali būti grindžiamas vien siekiu išsaugoti esamą faktinę padėtį ar užtikrinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros tęsimą. Nesant pakankamų duomenų, kad prašomos priemonės būtinos konkretiems byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti ir kad jų netaikymas sukeltų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, teismas sprendė, jog jos neatitiktų būtinumo ir proporcingumo reikalavimų.
Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos nepagrindė realios grėsmės jų teisėms ir prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės bei proporcingumo, todėl prašymo netenkino.
III.
Pareiškėjos PRS1 ir PRS2 atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti jų patikslintą skundą ir netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti šiuos klausimus: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Administracijai perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise, keisti paskirtį ar naudojimo būdą, taip pat atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti ginčo žemės sklypų, išbrauktų iš nuosavybės teisių atkūrimui skirtų teritorijų ir suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų sąrašų, perdavimą (grąžinimą) NŽT; patikslinto skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą skundą, formaliai taikydamas ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį ir neatsižvelgdamas į tai, kad būtinybė tikslinti skundą objektyviai iškilo vėliau – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi galutinai išsprendus su nagrinėjama byla susijusį ginčą dėl Administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymo teisėtumo. Pareiškėjų teigimu, patikslintas skundas pateiktas per protingą terminą po bylos nagrinėjimo atnaujinimo, dar iki teismo posėdžio paskyrimo, todėl jo priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo. Patikslintame skunde pareikšti reikalavimai nėra nauji savarankiški reikalavimai, nes jie grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir pirminis skundas, o jais tik konkretizuojamas pažeistų teisių gynimo būdas, siekiant užtikrinti realų nuosavybės teisių atkūrimo procedūros tęsimą. Pareiškėjų vertinimu, teismas neįvertino ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių taikymo galimybės, o atsisakymas priimti patikslintą skundą užkerta kelią veiksmingai jų teisių gynybai, todėl ši nutarties dalis gali būti skundžiama atskiruoju skundu pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį.
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėjos nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jų nurodyta grėsmė yra hipotetinė ir grindžiama vien prielaidomis. Administracija pati pripažino, kad didelė dalis iš nuosavybės teisių atkūrimui skirtų sąrašų išbrauktų teritorijų jau panaudotos viešajam interesui tenkinti ir savivaldybės funkcijoms vykdyti. Be to, pareiškėjos nurodė konkrečius Administracijos veiksmus dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų. Šios aplinkybės, pareiškėjų vertinimu, patvirtina realią grėsmę, kad dėl ginčo žemės sklypų perleidimo, perdavimo naudotis tretiesiems asmenims ar jų naudojimo būdo pakeitimo ateityje gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosavybės teisių atkūrimas. Pareiškėjos pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinos veiksmingai teisminei gynybai ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Pareiškėjos pabrėžia, kad teisminė gynyba turi būti reali ir veiksminga. Netaikius prašomų priemonių, dėl Administracijos atliekamų veiksmų gali susidaryti sunkiai pakeičiama faktinė ir teisinė padėtis, kliudanti įvykdyti pareiškėjoms palankų teismo sprendimą. Net jeigu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pripažintos pernelyg plačiomis, tai savaime nesudarytų pagrindo visiškai atsisakyti jas taikyti. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas gali imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių ir savo iniciatyva, todėl, laikydamasis proporcingumo principo, galėjo taikyti siauresnės apimties draudimą, pavyzdžiui, uždrausti Administracijai perleisti ginčo žemės sklypus tretiesiems asmenims, juos išnuomoti ar perduoti panaudos teise. Tokia priemonė, pareiškėjų vertinimu, nevaržytų Administracijos funkcijų vykdymo labiau, nei būtina, tačiau užtikrintų galimybę ateityje realiai atkurti jų nuosavybės teises.
Atsakovas NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų patikslintą skundą, nes juo pareikšti nauji savarankiški reikalavimai, pakeičiantys tiek pirminio skundo dalyką, tiek pagrindą, o ABTĮ 50 straipsnis tokios galimybės nenumato. Be to, patikslintas skundas pateiktas praleidus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.
Atsakovas nurodo, kad NŽT Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjo 2024 m. sausio 8 d. įsakymais buvo patvirtinti pretendentams siūlytinų naujų žemės sklypų ir piliečių, kuriems jie siūlomi, sąrašai bei pretendentų eilė. Šie administraciniai aktai yra galiojantys ir nenuginčyti, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nebuvo sustabdytos. NŽT teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo procesas Vilniaus mieste, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, yra baigtas: iš 623 pakviestų pretendentų 580 pasirinko žemės sklypus ir jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės, o daugiau kaip 250 pretendentų savo nuosavybės teises įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Todėl pareiškėjų reikalavimas iš naujo sudaryti siūlomų žemės sklypų sąrašą, atkurti jų vietą pretendentų eilėje ir organizuoti naują žemės sklypo pasirinkimo procedūrą negalėtų būti įgyvendintas.
Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymą, neatsirado teisinio pagrindo iš naujo formuoti ir NŽT perduoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Atsižvelgiant į užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir jų pagrindu atsiradusias trečiųjų asmenų nuosavybės teises, tokių procedūrų atnaujinimas pažeistų šių asmenų teises ir teisėtus interesus, pareikalautų peržiūrėti jau priimtus sprendimus bei prieštarautų teisinių santykių stabilumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pagal ABTĮ 70 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių priemonių taikymas siejamas su realia neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsme, kuri turi būti pagrįsta konkrečiais argumentais ir įrodymais. NŽT vertinimu, pareiškėjos nepateikė duomenų, patvirtinančių tokią grėsmę, o jų nurodytos galimos neigiamos pasekmės grindžiamos prielaidomis. NŽT įsitikinimu, prašomų priemonių taikymo būtinybė neįrodyta, taip pat nepagrįsta, kad jos būtų adekvačios ir proporcingos siekiamam tikslui, atitiktų proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 27 d. nutartimi pareiškėjų atskirojo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties dalį dėl netaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmė, o likusią atskirojo skundo dalį atsisakė priimti.
Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka tikrinama tik pirmosios instancijos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjų argumentus, skundžiama nutartimi prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, dalimi, pateikė atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023; 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1161-442/2025; 2026 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-770-968/2026). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023; 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1161-442/2025).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjos šioje byloje ginčija NŽT Sprendimą, kuriuo PRS3 atkurtos nuosavybės teisės į 0,1071 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1071 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai patikslintame skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Administracijai perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise naudotis, keisti paskirtį ar naudojimo būdą, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti ginčo žemės sklypų, išbrauktų iš Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami ir perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo 42, 77, 108, 115, 117, 136, 139 ir 144 eilučių bei Suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti ir suteikti piliečiams neatlygintinai, sąrašo 26, 27, 29, 30 ir 31 eilučių, perdavimą (grąžinimą) NŽT.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakęs priimti patikslintame skunde suformuluotus reikalavimus Administracijai, taip pat atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėjos nepagrindė realios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės, o ankstesni Administracijos veiksmai ir veiksmai dėl atskirų sklypų nepatvirtina tokios grėsmės. Be to, prašomas draudimas yra itin platus, o jo būtinumas ir proporcingumas neįrodyti.
Pareiškėjos, atskirajame skunde nesutikdamos su teismo išvadomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo, teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, tinkamai neįvertino Administracijos atliekamų veiksmų, kuriais ginčo žemės sklypams sukuriami suvaržymai ir taip sudaromos teisinės bei faktinės kliūtys ateityje į juos atkurti pareiškėjų nuosavybės teises.
Įvertinusi ginčo esmę, reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, procesiniuose dokumentuose bylos šalių išdėstytus argumentus, bylos medžiagą, aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad visi pareiškėjų atskirojo skundo argumentai dėl prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra iš esmės susiję su būtinybe užtikrinti byloje nepriimtų reikalavimų (nurodytų patikslintame skunde) įvykdymą, o pagrindai taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas galimas teismo sprendimas dėl NŽT Sprendimo panaikinimo iš esmės nėra nurodyti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nepriėmus patikslinto skundo, pareiškėjos iš esmės niekaip nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtinų sąlygų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas šioje bylos proceso stadijoje turėjo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjų PRS1 ir PRS2 atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.