- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- eAS-3365-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06754-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Milda Vainienė, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 19 d. nutarties dalies panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 26S200739 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2026 m. rugsėjo 28 d. prašymą.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo galiojimą. Pareiškėjas nurodė, kad yra pradėjęs santuokos nutraukimo procesą, šiuo metu vykdoma mediacija. Taip pat pareiškėjas yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, todėl turi teisinę pareigą dalyvauti ją nagrinėjant teisme. Pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja glaudūs socialiniai, ekonominiai ryšiai. Įvykdžius sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, jis netektų galimybės dalyvauti teisminėje mediacijoje, galimybės atstovauti savo, nukentėjusiojo interesams baudžiamojoje byloje ir galimybės siekti teisingumo, būtų pažeisti pareiškėjo šeimos narių interesai, šeimos vienovės principas, pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 19 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
70 straipsnio nuostatomis.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad nesustabdžius Sprendimo, jam kils konkrečios pasekmės, reali grėsmė ar bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teismas nurodė, kad byloje skundžiamu Sprendimu nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 19 d. nutarties dalį netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje.
Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimu nuspręsta grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įpareigoti savanoriškai išvykti per 30 dienų. Sprendimo apskundimas teismui nesustabdo šio sprendimo vykdymo. Tai, be kita ko, reiškia, kad pareiškėjas šiuo metu neturi dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiui neišvykus per nustatytą laiką priimamas sprendimas išsiųsti. Jeigu paskelbus leidimą gyventi negaliojančiu, užsienietis vis dar yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Todėl aplinkybė, kad Migracijos departamentas šiuo metu dar nėra priėmęs sprendimo išsiųsti pareiškėją, nepagrindžia argumento, kad ši procedūra nėra prasidėjusi, o tik pažymi faktą, kad Migracijos departamentas vėluoja priimti sprendimą dėl išsiuntimo ar to nepadarė skundžiamo Sprendimo apimtyje. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo siejo nepataisomas pasekmes ne su ginčijamu sprendimu, o su numanomu vėlesniu sprendimu prievarta išsiųsti. Pareiškėjas pažymi, kad esant tapačioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pritaikęs iš esmės analogišką prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas akcentuoja, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti pareiškėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas negalės dalyvauti teismo posėdžiuose baudžiamojoje byloje, kurioje jis pripažintas nukentėjusiuoju, taip pat dalyvauti savo skyrybų procese. Pareiškėjo manymu, jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos sukelia didelę ir neatitaisomą žalą, pareiškėjas privalės palikti savo sutuoktinę, gyvenančią Lietuvos Respublikoje, bus paveikti šeimos ryšiai atsižvelgiant į vykstantį santuokos mediacijos procesą.
Pareiškėjo įsitikinimu, teismas vertino tik galimus padarinius, kilsiančius išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas nevertino, kad pareigos išvykti nevykdymas dėl skunde nurodytų aplinkybių nulems jo priverstinį išsiuntimą. Teismas nemotyvavo skundžiamos nutarties, kuri prieštarauja ginčui aktualiai teismų praktikai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Nors pareiškėjas nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jis negalės dalyvauti teismo posėdžiuose, turės palikti Lietuvos Respublikoje gyvenančią sutuoktinę, o dėl vykstančio santuokos mediacijos proceso bus paveikti jo šeiminiai ryšiai, tačiau vien šių aplinkybių nurodymas, atsakovo vertinimu, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui kils reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, 2026 m. spalio 29 d. sprendimu pratęsė savanoriško išvykimo terminą iki 2026 m. gruodžio 7 d., taip sudarydamas pareiškėjui galimybę dalyvauti 2026 m. lapkričio 19 d. ir gruodžio 2 d. numatytuose baudžiamosios bylos teismo posėdžiuose. Todėl argumentas, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus užkirsta galimybė dalyvauti minėtuose teismo posėdžiuose, nėra pagrįstas. Be to, pareiškėjo galimas išvykimas nepagrindžia teiginių, kad jis praras teisę į teisminę gynybą, nes pareiškėjas gali dalyvauti teismo posėdyje ir nuotoliniu būdu, ir per savo pasirinktą atstovą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumo klausimas jau buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas su sutuoktine maždaug 1,5–2 metus gyvena skyrium ir nepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių. Be to, pareiškėjo sutuoktinė yra išreiškusi valią nutraukti santuoką, jos pateiktais duomenimis, santuokos mediacijos procesas yra pasibaigęs. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl galimo šeiminių ryšių pažeidimo grindžiami prielaidomis, tačiau nepagrindžia, kokiems konkretiems faktiškai egzistuojantiems šeiminiams santykiams būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo asmeninis dalyvavimas civilinės bylos nagrinėjime būtų pripažintas būtinu ar kad jo procesinės teisės negalėtų būti įgyvendinamos nurodytais būdais.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimu buvo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, nustatant savanoriško išvykimo terminą, o ne priverstinai išsiunčiant jį iš Lietuvos. Vien aplinkybė, kad ateityje, neįvykdžius pareigos savanoriškai išvykti, galėtų būti priimtas atskiras sprendimas dėl išsiuntimo, savaime nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 19 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nesustabdžius Sprendimo, jam kils konkrečios pasekmės, kils reali grėsmė ar bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčijamu Sprendimu nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas.
Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad aplinkybė, jog Migracijos departamentas šiuo metu dar nėra priėmęs sprendimo išsiųsti pareiškėją, nepagrindžia argumento, kad ši procedūra nėra prasidėjusi. Pareiškėjo manymu, panašiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pritaikęs panašaus pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemones. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad baudžiamojoje byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju, yra pradėtas jo santuokos nutraukimo procesas, todėl šiems teisiniams procesams įgyvendinti jis privalo būti Lietuvoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Vertinant, ar pareiškėjas tikėtinai (lot. prima facie) pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, kad skundo reikalavimas negali būti patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-629/2025).
Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius šios priemonės, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, kadangi jis Lietuvoje netektų galimybės dalyvauti teisminėje mediacijoje, galimybės atstovauti savo, nukentėjusiojo interesams baudžiamojoje byloje ir galimybės siekti teisingumo, būtų pažeisti pareiškėjo šeimos narių interesai, teisės principai.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais galėtų būti sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo galėtų būti skundžiamas teismui, kartu prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.) ir sustabdyti šio sprendimo vykdymą (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–5 p.). Pareiškėjo ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2886-629/2026; 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2968-822/2026; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-278-525/2020 ir kt.).
Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog jam išvykus iš Lietuvos būtų apribotos jo galimybės dalyvauti baudžiamajame ir santuokos nutraukimo procesuose bei palaikyti šeiminius ryšius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, 2026 m. spalio 29 d. sprendimu pratęsė savanoriško išvykimo terminą iki 2026 m. gruodžio 7 d., taip sudarydamas pareiškėjui galimybę dalyvauti 2026 m. lapkričio 19 d. ir 2026 m. gruodžio 2 d. numatytuose baudžiamosios bylos teismo posėdžiuose. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šeiminių ryšių pažeidimo grindžiami prielaidomis, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas pats nurodė, kad šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas. Pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjas nepaneigė.
Akcentuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią užsieniečio situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam konkretaus asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.). Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjo nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pakankamo pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.