Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skundžiamu Sprendimu Nr. 1 Ambasada atsisakė išduoti jai vizą, šis sprendimas yra grindžiamas tuo, kad „viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.“ Sprendimas taip pat yra grindžiamas „standartinės pranešimo formos“ 8 bei 9 punktais (neva ji kelia grėsmę visuomenės sveikatai bei valstybių tarptautiniams santykiams), nors paminėti punktai šioje formoje nepabraukti (nepažymėti). Kitų priežasčių, dėl ko pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą, nenurodyta. Skundžiamu Sprendimu Nr. 2 pareiškėjai nuo 2025 m. gegužės 11 d. iki 2027 m. lapkričio 10 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva), nes „ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Skundžiami Sprendimai yra formalūs, nemotyvuoti, neaiškūs, todėl neteisėti bei naikintini.

Ji (pareiškėja), mergautinė pavardė – N. M., yra (duomenys neskelbtini). Šiuo metu ji yra (duomenys neskelbtini) (toliau tekste taip pat vadinama (duomenys neskelbtini)) prezidentė. Tai visuomeninė organizacija, kuri užsiima (duomenys neskelbtini) vystymusi Rusijos Federacijoje (toliau – ir Rusija). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu V. M., iki santuokos sudarymo jos turėta pavardė – Z.. Ji turi 3 vaikus, iš kurių 2 yra nepilnamečiai, vaikai gyvena su pareiškėja. Pareiškėjos vyro V. M. užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis – profesionalus sportas ((duomenys neskelbtini)), individuali veikla sporto srityje. Pareiškėjos vyras, jo vaikai ir tėvai gyvena Vilniuje. Pareiškėja ketina persikelti gyventi pas vyrą į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva), siekti Lietuvos pilietybės. Įvertinus pareiškėjos asmenybę, jos socialinį statusą, užsiėmimą, rezultatus profesionaliame sporte, galima neabejotinai teigti, kad ji be sunkumų gali surasti darbą Lietuvoje pagal profesiją – kaip (duomenys neskelbtini) trenerė, vadybininkė ir pan. Jos buvimas Lietuvoje ne tik nekelia jokios grėsmės vidaus saugumui, bet, atvirkščiai, gali ir turės teigiamos įtakos šalies prestižui tiek vidaus gyvenime, tiek ir tarptautiniu mastu. Esant tokioms aplinkybėms, Sprendimo Nr. 2 argumentai, neva pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, atrodo absurdiški. Ne mažiau svarbus ir demografinis aspektas – į Lietuvą ketina atvykti jauna, aktyvi, savarankiška, europietiškos kultūros bei pažiūrų moteris, o perspektyvoje – ir jos vaikai. Žinant Lietuvos demografinę padėtį, šalies valdžia turėtų skatinti tokių žmonių atvykimą į šalį, o ne daryti dirbtinių barjerų šiems žmonėms.

Sprendimas neišduoti pareiškėjai vizą pažeidžia jos vyro – Lietuvos piliečio, teises. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Pagal Konstitucijos 32 straipsnį, pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu, kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas. Taigi, šioje situacijoje negalimas toks teisinis reguliavimas, kai Lietuvos pilietis, turintis stiprius socialinius ryšius savo tėvynėje, sudaręs santuoką su užsienio valstybės piliete, būtų priverstas palikti šalį.

Asmenų lygybės principas yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame teigiama, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Minėtas Konstitucijos straipsnis asmenų lygybės principą įvardija kaip draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Būtent atsakovas pažeidžia lygybės prieš įstatymus principą. Atsakovas nenustatė juridinių faktų viseto, pakankamumo, nepatikrino informacijos, dėl ko padarė neteisingą išvadą. Atsakovas iš neteisingų argumentų / įrodymų nusprendė pareiškėjai – Rusijos Federacijos pilietei, apsunkinti gyvenimą, neleisti naudotis savo prigimtinėmis teisėmis.

Sprendimai priimti pagrįstai, atsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją ir į tai, kad pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės vidaus saugumui dėl jos darbo santykių. Sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimas, faktinės aplinkybės yra susietos su teisės normomis. Pareiškėja nepateikė argumentų, kurie galėtų paneigti Sprendimų pagrįstumą, todėl pareiškėjos teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs.

Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje.

Vertindamas individualias aplinkybes, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinė viza. Duomenų apie pareiškėjos įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra. Migracijos departamentas, vertindamas asmens šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis V. M., yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Migracijos departamento vertinimu, nors ir yra nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiu pareiškėjos sutuoktiniu, tačiau šie ryšiai negali būti vertinami kaip svarbesni už asmens galimą grėsmę valstybės vidaus saugumui, todėl laikytina, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos interesas atvykti į Lietuvą negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

2025 m. balandžio 28 d. 10:16:36 val. Ambasados konsulinis pareigūnas N.VIS priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. 2025 m. balandžio 28 d. Ambasados pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu, surašė Standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą (toliau – ir Standartinis pranešimas), kurioje specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą / priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui – Lietuva. Šis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjai, tokiu būdu informuojant ją apie konsulinio pareigūno priimtą 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.

VSD, būdama specializuota už nacionalinį saugumą atsakinga institucija, pati renkanti ir vertinanti reikšmingą informaciją / faktus Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, ir yra sprendžiančioji institucija dėl užsieniečio, siekiančio gauti Šengeno vizą atvykti i Lietuvą, galbūt keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. URM, juolab URM konsuliniai pareigūnai užsienyje, nėra žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo įstaigų funkcijas vykdantys subjektai. URM Ambasados konsuliniam pareigūnui pateikta VSD išvada / sprendimas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos vidaus saugumui suponuoja besąlygišką išvadą, jog pareiškėjai negali būti leista atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi jai negali būti išduodama Šengeno viza. VSD išvada / vertinimas dėl pasikreipusio vizos užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui URM konsuliniam pareigūnui nėra tik rekomendacinio pobūdžio, o tokia VSD išvada konsuliniam pareigūnui yra privaloma besąlygiškai vykdyti. Nei URM, nei URM diplomatams-konsuliniams pareigūnams užsienyje nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD sprendimo / išvados dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartine forma. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktą, sprendimas išduoti ar atsisakyti išduoti Šengeno vizą priimamas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N. VIS).

Skundžiami Sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

VSD duomenimis, pareiškėja nuo 2000 m. dirba įvairiose Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose, priklauso sporto draugijai (duomenys neskelbtini), kuri yra tiesiogiai susijusi su valstybės saugumo ir vidaus reikalų institucijomis, gauna jų finansavimą. Be to, (duomenys neskelbtini) pažymi, kad jų prioritetas išlieka tobulinti teisėsaugos pareigūnų fizinį ir sportinį pasirengimą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, VSD vertinimu, pareiškėja privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėjos argumentai, jog yra varžoma jos teisė į šeimos susijungimą, yra visiškai nepagrįsti. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, pareiškėjos sutuoktinis aktyviai dirba Rusijoje ir atstovauja šios šalies (duomenys neskelbtini), todėl sutuoktiniams nekyla jokių kliūčių gyventi pareiškėjos kilmės valstybėje.

Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD vertinimu, yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjos tikslas atvykti į Lietuvą negali būti pateisintas vien ekonominiais ar šeimos interesais. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II.

Teismas akcentavo, kad vertinimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui atlieka VSD (Įstatymo 4 str.). Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog minėtas per N.VIS VSD pateiktas pareiškėjos situacijos individualus vertinimas (atsakymas / konsultacija) – pareiškėją VSD pripažinus keliančia grėsmę Lietuvos vidaus saugumui – būtų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ar netekusiu galios, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjos individualioje situacijoje Ambasada pagrįstai ir teisėtai konstatavo privalomąjį atsisakymo išduoti Šengeno vizą teisinį pagrindą, numatytą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje, ir jo pagrindu atsisakė išduoti Šengeno vizą, kadangi galimi asmens – pareiškėjos – ryšiai su Lietuvos Respublikos priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę Lietuvos vidaus saugumui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Ambasada, gavusi VSD vertinimą, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti Šengeno vizą, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes, o Šengeno viza gali būti išduodama tik tokiam užsieniečiui, kuris nelaikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui (Šengeno sienų kodekso 6 str. 1 d. e p.). Nei URM, nei jos teritoriniam padaliniui – Ambasadai, priėmusiai Sprendimą Nr. 1 (tiek Standartine pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma, tiek ir N.VIS elektroninio motyvuoto administracinio sprendimo forma), nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Vizų kodekso 32 straipsnio 2 ir 5 dalių, Aprašo 5 punkto nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, pakankamai išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teisingai pagal Vizų kodekso ir Aprašo normų reikalavimus įformintą Sprendimu Nr. 1 bei standartine pranešimo forma supažindindama pareiškėją su Ambasados priimtu sprendiniu – Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Teismas nurodė, kad Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas, įvertinus pareiškėjos individualią situaciją bei šeimines aplinkybes.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad Sprendime Nr. 2 nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti dėl pareiškėjos, kaip užsienietės, keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, atsižvelgė į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja yra pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, kad jos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (sutuoktiniu, Lietuvos Respublikos piliečiu) yra nustatyti, atsižvelgęs į Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjai 2 metus 6 mėnesius atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas atkreipė dėmesį, kad VSD siūlė pareiškėjai taikyti 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos teritoriją terminą, o Sprendimu Nr. 2 nustatytas perpus trumpesnis terminas, tai įrodo, kad Migracijos departamentas sprendimą priėmė, atlikęs pareiškėjos individualios situacijos tyrimą ir nustatytų duomenų įvertinimą, ši ribojanti priemonė yra proporcinga ir pateisinama, o jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius Lietuvos visuomenės interesus – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nei Ambasados veiksmuose, priimant Sprendimą Nr. 1, nei Migracijos departamento veiksmuose, priimant Sprendimą Nr. 2, nebuvo nustatyta tarptautinių ar nacionalinių teisės aktų pažeidimų, atsakovai juos priėmė pagal savo kompetenciją, griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, pareiškėja glaustai ir aiškiai teisės aktų nustatyta tvarka buvo supažindinta su priimtais Sprendimais bei jų priėmimo motyvais, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, papildomai pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas yra formalus, jame abstrakčiomis frazėmis bei gausiai cituojamos teismų praktikos ištraukomis bandoma užslėpti nenorą, o gal ir negebėjimą atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl manoma, kad jauna, pasiekusi aukščiausių laimėjimų sporte, savarankiška, nereikalaujanti valstybės paramos, sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu moteris, negali atvykti į sutuoktinio gyvenamosios vietos šalį. Pasak pareiškėjos, teismas sprendimo 41 punkte iškreipė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų turinį. Šis sprendimo punktas turėjo lemiamą reikšmę priimant skundžiamą sprendimą, teismo nurodyti teiginiai yra klaidingi, neatitinka tikrovės: (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo iš nėra Rusijos Federacijos valstybinė organizacija, jos steigimo dokumentuose aiškiai nurodyta, kad tai yra visuomeninė organizacija. Pareiškėja pažymi, kad priešingai nei nurodyta teismo sprendime, pareiškėjos sutuoktinis visiškai palaiko jos skundą ir mano, jog Sprendimais yra pažeidžiamos jo, kaip Lietuvos piliečio, teisės, garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Bylai nėra reikšmingos aplinkybės, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) visuomeninės organizacijos prezidentė, turi 3 vaikus, kurie gyvena kartu su pareiškėja Maskvoje, nes pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip šie faktai yra susiję su Sprendimuose ar skundžiamame teismo sprendime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kodėl jie turėtų būti svarbūs sprendimams priimti.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia asmenų lygybės principo pažeidimu, tačiau teisės aktai neužtikrina trečiųjų šalių piliečiams prigimtinės teisės atvykti į Lietuvos Respubliką – jiems tokia teisė suteikiama, tik jei jie atitinka įstatymų reikalavimus.

Pareiškėjos argumentai, kad Sprendimais yra pažeidžiamos pareiškėjos sutuoktinio – Lietuvos piliečio, teisės, vertintini kaip deklaratyvūs, nes nei Sprendimai, nei skundžiamas teismo sprendimas neturi įtakos pareiškėjos sutuoktinio teisinei padėčiai. Prie skundo pridedamame pareiškėjos sutuoktinio V. M. pareiškime nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjos sutuoktinio vaikai, kurie gyvena Lietuvoje (tikėtina, su savo motina) „negali pastoviai matytis ir gyventi su savo tėvu“ yra nesusiję su Sprendimais, o tame pačiame pareiškime išreikšta sutuoktinio nuomonė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negali būti vertinama kaip pagrindas pareiškėjos asmeninį interesą gauti Šengeno vizą ir be apribojimų atvykti į Lietuvos Respubliką pripažinti svarbesniu nei viešasis interesas užtikrinti Lietuvos visuomenės saugumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, ir Migracijos departamento 2025 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 25S111344, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Sprendimai yra priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismo sprendimas yra formalus, teismo teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo iš nėra Rusijos Federacijos valstybinė organizacija, jos steigimo dokumentuose aiškiai nurodyta, kad tai yra visuomeninė organizacija.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, Ambasadai 2025 m. vasario 27 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė, kad jos kelionės tikslas yra šeimos ar draugų lankymas bei prašoma leisti atvykti daug kartų (Prašymo 23 ir 27 p.).

Nagrinėjant Prašymą, per N.VIS buvo vykdomos konsultacijos dėl vizos išdavimo su VSD, kuris, atsakydamas į konsultacijos prašymą, 2025 m. balandžio 24 d. pateikė vertinimą, jog pareiškėja kelia grėsme Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, VSD rekomenduoja neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. VSD nurodė, kad dėl darbo Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose ji privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklu). Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, URM įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti vizos, VSD siūlė prašyti Migracijos departamento įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

Ambasada 2025 m. balandžio 28 d. sprendimu, įrašytu Užsieniečių registro vizų modulyje, atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, o Standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje nurodė, kad viena ar kelios valstybės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui (7 p.), pažymėjo, kad Lietuva yra valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui. Tiek iš 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo, įrašyto Užsieniečių registro vizų modulyje, tiek iš Standartinio pranešimo matyti, kad priimant sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 str. 4 d.) vertinimu, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui.

Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir VSD 2025 m. balandžio 24 d. išvadą, vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2025 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 25S111344 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma, kad trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tinkamos, jeigu jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Vizų kodekso 32 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti vizą pagrindai. Iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą, vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jeigu asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje (Kriterijų vertinimo tvarkos 39 p.).

Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, o tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, kita vertus, šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Šiuo atveju VSD, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2025 m. balandžio 24 d. konsultacijoje (išvadoje) nurodė, kad pareiškėja dėl darbo Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui). VSD vertinimu, ji (pareiškėja) gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Iš byloje pateikto VSD vyriausiojo specialisto 2025 m. balandžio 23 d. tarnybinio pranešimo Nr. (10)-4Ž-1745 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės M. M.“ matyti, kad buvo nustatyti šie pareiškėjos darbiniai ryšiai Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose: (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026 ir kt.). Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).

Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pateikta informacija buvo pakankamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis pagrindas priimti Sprendimą Nr. 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026; kt.). Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, jog ji dirbo Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose. Taip pat pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai ar veikimą prieš tokią politiką, ir leistų paneigti jos keliamą grėsmę. Pareiškėja, teigdama, jog (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo iš nėra Rusijos Federacijos valstybinė organizacija, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, VSD vyriausiojo specialisto 2025 m. balandžio 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. (10)-4Ž-1745 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės M. M.“ yra paminėti pareiškėjos ilgalaikiai darbiniai ryšiai ne tik su (duomenys neskelbtini), bet taip pat ir kitomis Rusijos Federacijos valstybinėmis institucijomis, pareiškėjos darbiniai ryšiai Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose buvo nustatyti iš pareiškėjos pateiktų dokumentų.

Pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytos šeiminės aplinkybės nėra pakankamos, jog paneigtų VSD išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui ar pagrįstų skundžiamų sprendimų neproporcingumą. Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai negalėtų būti palaikomi kilmės valstybėje ar trečiojoje valstybėje ir kad pareiškėjos šeimos nariams (jos sutuoktiniui, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) būtų uždrausta vykti į Rusiją, kur šiuo metu pareiškėja gyvena. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl jos sutuoktinio socialinių ryšių Lietuvoje (Lietuvoje jis turi nekilnojamojo turto, čia gyvena jo tėvai ir vaikai), taip pat pareiškėjos ketinimas persikelti gyventi pas vyrą į Lietuvą bei siekti Lietuvos pilietybės nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, ypač atsižvelgiant į pareiškėjos eitas, einamas pareigas, procesiniuose dokumentuose reiškiamas pažiūras ir kt. Pažymėtina, kad pareiškėjos santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai nebuvo palaikomi iki Prašymo pateikimo, nėra paaiškinimų ir įrodymų, kad nebus įmanoma juos palaikyti priėmus byloje skundžiamus sprendimus. Be to, pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas svarbesniu už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo interesą.

Pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo V. M. 2025 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimą bei nurodė, kad jos sutuoktinis visiškai palaiko pareiškėjos skundą ir, kaip ir pareiškėja, mano jog skundžiamais Sprendimais taip pat yra pažeidžiamos jo, Lietuvos piliečio, teisės, garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pažymėtina, kad V. M. (pareiškėjos sutuoktinio) nėra šios bylos proceso dalyvis, negali būti sprendžiama dėl jo teisių ar pareigų, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Iš Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, įvertino ne tik VSD pateiktą išvadą, bet taip pat ir pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinė viza; duomenų apie asmens įsidarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra; pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (pareiškėjos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis V. M. – yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje).

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad atsakovas visapusiškai įvertino aplinkybes, kurios jam buvo žinomos apie pareiškėją, ir jas sistemiškai įvertinęs priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Tikrinamu atveju padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nustatytas 30 mėnesių (2 metų ir 6 mėnesių) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas šioje individualioje situacijoje. Teisėjų kolegija taip pat vadovaujasi šios nutarties 40 punkte nurodytais motyvais, jų nekartodama.

Pareiškėjos argumentai apie jos sporto pasiekimus ir / ar jų ne / vertinimą, b]naudą Lietuvos Respublikai ir kt. nėra teisiškai reikšmingi, niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl galutinės bylos baigties, todėl atmetami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamų Sprendimų turinį, kitą byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir remiantis jais nustatytų faktinių aplinkybių. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.