Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejaus apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejaus skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė SKANTO (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „HSC Baltic“)) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas, įgyvendindamas projektą „Energetikos ir technikos muziejaus paslaugų išplėtimas (atnaujinant ir sukuriant ekspozicines erdves)“ (toliau – ir Projektas), supaprastinto atviro konkurso būdu atliko pirkimą „Kultūros paskirties pastato energetikos ir technikos muziejaus, Rinktinės g. 2, Vilniuje, kapitalinio remonto ir rekonstravimo rangos darbų pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas). Pareiškėjas, kaip perkančioji organizacija, sudarė su Pirkimo laimėtoju uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) SKANTO (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) 2018 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Projektas jau yra įgyvendintas, rangos darbai faktiškai buvo baigti 2022 m. rugpjūčio 17 d.

Agentūra atliko Sutarties įgyvendinimo pakartotinį vertinimą ir, be kita ko, nustatė, kad nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo pateiktas Sutarties įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas (toliau – ir Užtikrinimas). Agentūra, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, taip pat nesilaikė VPĮ 89 straipsnio

1 dalies 5 punkto nuostatų, kadangi pareiškėjas pakeitė esmines Sutarties sąlygas, kaip jos apibrėžtos VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose (jis savo veiksmais pritarė, kad Sutartis būtų vykdoma be Sutarties įvykdymo užtikrinimo ir jo pratęsimų, taip pažeidžiant Sutarties 16.2 p. nuostatą), todėl Agentūra pritaikė pareiškėjui 10 procentų nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, dydžio finansinę korekciją, t. y. nustatė netinkamų finansuoti išlaidų sumą – 216 800,38 Eur. Pagal Sprendimą ir jo priedą – 2023 m. rugpjūčio 30 d. grąžintinų lėšų formą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Grąžintinų lėšų forma), bendra grąžintinų lėšų suma – 214 586,70 Eur, o pareiškėjui nurodyta grąžinti suma – 182 396,87 Eur.

Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, paremtas niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir tinkamai nemotyvuotas, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Atsakovas nepagrįstai pritaikė pareiškėjui atsakomybę už kito subjekto – trečiojo suinteresuoto asmens – padarytą Sutarties pažeidimą, dėl kurio nėra pareiškėjo kaltės. Šiuo atveju Pirkimą laimėjusi Bendrovė pateikė pareiškėjui tinkamą Užtikrinimą (Sutarties 11.1.3 ir 16.1 p.). Pagal Sutarties 16.2 punktą, Užtikrinimo pratęsimas buvo Bendrovės pareiga. Priešingai nei nurodyta Sprendime, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas leido Bendrovei nepateikti Užtikrinimo, nes pareiškėjas ne kartą telefonu ir elektroniniais laiškais kreipėsi į Bendrovę su reikalavimu pratęsti Užtikrinimą. Pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas užtikrinti, kad Bendrovė visa apimtimi vykdytų Sutarties nuostatas, tačiau, nepaisant jo pastangų, Bendrovė neįvykdė aptariamos pareigos, nurodydama objektyvias aplinkybes, neleidžiančias jai pateikti Užtikrinimo pratęsimo.

Atsakovas Sprendime nepagrįstai laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, iš Bendrovės negavęs Užtikrinimo pratęsimo, privalėjo vienašališkai nutraukti Sutartį. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad sutartinės atsakomybės taikymo būdo ir priemonių pasirinkimas yra sutarties šalies diskrecija. Ta aplinkybė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepasinaudojo Sutartyje jam suteiktomis teisėmis (tarp jų – nutraukti Sutartį), negali būti aiškinama kaip Sutarties pakeitimas. Be to, pagal Sutarties 17.4 punktą, pareiškėjo (užsakovo) teisė vienašališkai nutraukti Sutartį yra siejama su netinkamu darbų vykdymu, o ne su Užtikrinimo (jo pratęsimo) pateikimu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos taip pat nesuponuoja pareigos užsakovui nutraukti sutartį dėl sutarties įvykdymo užtikrinimo nepratęsimo.

Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė nei į Projektui skirto finansavimo rezultatus, nei į gautą naudą. Atsakovo reikalavimas nutraukti Sutartį dėl Bendrovės šalutinės prievolės pažeidimo, nepaisant platesnio konteksto, t. y. pagrindinės prievolės tinkamo vykdymo, rodo jo itin atsainų ir formalų požiūrį į sutartinius santykius. Agentūra, vykdydama savo funkcijas, turėtų padėti įstaigoms įgyvendinti finansuojamus projektus, įsigilinti į įstaigoms kilusius sunkumus ir įvertinti galimų nukrypimų nuo taisyklių realias pasekmes, o ne imtis formalios baudimo funkcijos.

Atsakovas Sutarties šalių sudarytų susitarimų dėl papildomų darbų atlikimo ir termino papildomiems darbams atlikti nustatymo, dėl ko pailgėjo bendras Sutarties vykdymo terminas, nepripažino esminiais Sutarties pakeitimais. Atsakovas kaip esminį Sutarties pakeitimą laikė tai, ko Sutarties šalys nekeitė ir nesiekė pakeisti, t. y. Bendrovės pareigą pratęsti Užtikrinimo galiojimą visam darbų atlikimo laikui. Atsakovo argumentai dėl Sutarties 16 punkto nuostatų esminio pakeitimo yra nepagrįsti, nes tariamas pareiškėjo neveikimas nenutraukiant Sutarties dėl Bendrovės padaryto pažeidimo negali būti prilyginamas aktyviam veiksmui – sprendimui pakeisti Sutarties sąlygas, juolab atsižvelgiant į tai, kad rašytinės formos sutarties pakeitimas privalo būti įformintas raštu (CK 6.192 str. 4 d. ir 6.183 str. 1 d., Sutarties 13.1 ir 13.8 p.). Atsakovas visiškai neteisingai vertina sutartinius santykius ir nepagrįstai laikosi pozicijos, kad situacija, kai rangovas neįvykdo tam tikro savo įsipareigojimo, tačiau užsakovas nenutraukia rangos sutarties, yra vertintina kaip rangos sutarties keitimas.

Atsakovo pasvarstymai apie Bendrovės lėšų sutaupymą bei galimybę Pirkime dalyvauti daugiau tiekėjų yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Vadovaujantis teismų praktika (paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. e3K-3-258-378/2017 ir kt.), Agentūros prielaida apie tariamai atliktą esminį Sutarties pakeitimą, leidžiant Bendrovei de facto (faktiškai) užbaigti darbus be Užtikrinimo pratęsimo, niekaip retrospektyviai neišplečia potencialių Pirkimo dalyvių skaičiaus, nes jokios sąlygos dėl Sutarties objekto, tiekėjų pajėgumų įgyvendinti Sutarties tikslus ar pan. nebuvo keičiamos. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad Pirkime iš tiesų buvo apribotas kokių nors naujų dalyvių dalyvavimas.

Šiuo atveju pareiškėjas neatliko Sutarties 16.1 ir 16.2 punktų pakeitimo, taip pat savo veiksmais nesudarė pagrindo Bendrovei manyti, kad šiose Sutarties nuostatose esančios Bendrovės (rangovo) pareigos yra eliminuojamos. Kaip minėta, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Bendrovę dėl Užtikrinimo pratęsimo. Be to, Sutartyje yra numatyta rašytinė jos keitimo tvarka, todėl Sutarties nuostatų keitimas negali būti laikomas atliktu kokiais nors konkliudentiniais veiksmais ar neveikimu.

Atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Bendrovei buvo pritaikęs sutartinę atsakomybę: kai Bendrovė vėlavo atlikti darbus per Sutartyje nustatytus terminus, jai buvo skaičiuojamos netesybos (delspinigiai) ir dėl jų pareikštas atskiras reikalavimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovei nesudarė jokių palankesnių sąlygų vykdyti Sutartį.

Agentūra formaliai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo viešųjų pirkimų principų pažeidimą. Pavienių Sutarties nuostatų vertinimas, nepaisant susiklosčiusios faktinės situacijos, Sutarties objekto, siekiamų tikslų ir uždavinių, aplinkybių visumos, nėra tinkamas pažeidimo tyrimo atlikimas, atitinkantis visapusišką ir objektyvų viešąjį administravimą. Šiuo atveju kvietimą dalyvauti Pirkime priėmė 13 tiekėjų, pasiūlymus pateikė 3 tiekėjai. Visi tiekėjai, dalyvaudami viešajame pirkime, vertinos tas pačias sąlygas ir tas pačias Sutarties nuostatas. Neaišku, kokiu pagrindu Agentūra nustatė lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimą, jau po Sutarties sudarymo ir įvykdymo retrospektyviai vertindama Bendrovės padarytą pažeidimą kaip Pirkime (ne)dalyvavusių tiekėjų konkurencijos ribojimą.

Sprendimu pritaikyta finansinės korekcija yra neproporcinga, o jos dydis nėra pagrįstas. Agentūros nustatyta aplinkybė, kad Sutartis buvo de facto įvykdyta be Užtikrinimo visam rangos darbų atlikimo laikotarpiui, neturėjo jokios įtakos Projektui skirtų finansavimo lėšų panaudojimui. Sprendime šios aplinkybės ir jų galimas poveikis Europos Sąjungos biudžetui nėra aptarti. Neaišku, dėl ko pareiškėjui buvo pritaikyta itin didelė (10 proc.) dydžio finansinė korekcija, nes šios finansinės korekcijos dydis nėra susietas su jokiais objektyviais duomenimis, pavyzdžiui, Agentūra nesiaiškino, kokio dydžio lėšas sutaupė Bendrovė, nepratęsdama Užtikrinimo. Pagal Sutarties 16.1 punktą, Užtikrinimo suma sudarė 91 000 Eur (visam Sutarties vykdymo laikotarpiui), o Agentūros pritaikyta finansinė korekcija – 182 396,87 Eur, yra daugiau nei dvigubai didesnė.

Agentūra nevertino priežasčių, dėl kurių Bendrovė nepratęsė Užtikrinimo. Agentūrai buvo pateiktas paaiškinimas, kad Bendrovė neturėjo objektyvios galimybės pratęsti Užtikrinimą, nes draudikas atsisakė tai padaryti dėl pasibaigusio Sutarties įvykdymo termino. Tai rodo, kad atsakovo vertinimas, jog Bendrovė piktybiškai nevykdė Sutarties, yra iš esmės neteisingas. Atitinkamai, neteisinga ir atsakovo interpretacija, kad pareiškėjas leido Bendrovei pažeisti Sutartį.

Atsakovas netinkamai taikė Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo

Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairių (toliau – ir Gairės) nuostatas, nes pagal Gairių 2.3 lentelės 23 punktą esminis sutarties pakeitimas yra siejamas su pagrindinę šalių prievolę apibrėžiančių sutarties elementų, tokių kaip kaina, darbų pobūdis ir pan., pakeitimu. Šiuo atveju atsakovas remiasi argumentais tik dėl šalutinę Bendrovės prievolę apibrėžiančios Sutarties sąlygos pakeitimo.

Tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad pažeidimas buvo padarytas, Sprendimas vis tiek turėtų būti pripažintas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, kadangi pritaikyta finansinė korekcija yra nemotyvuota. Šiuo atveju pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, jis neapribojo konkurencijos, o žala Europos Sąjungos bendrajam biudžetui nebuvo padaryta, todėl 10 procentų dydžio finansinė korekcija pritaikyta nepagrįstai. Finansinė korekcija pareiškėjui neturėtų būti pritaikyta arba jos dydis turėtų būti sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta nesant jo kaltės dėl Sutarties pažeidimo, jo veiksmuose nepagrįstai įžvelgtas Sutarties nuostatų esminis pakeitimas, o visos Projektui finansuoti skirtos lėšos buvo panaudotos ir Projektas buvo sėkmingai užbaigtas.

Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis VAĮ įtvirtintus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Iš Sprendimo turinio matyti, kokiais nustatytais faktais, teisės aktų nuostatomis jis grindžiamas, jame pateikti pakankami ir aiškūs motyvai, dėl jame išdėstytų aplinkybių kylančios pasekmės. Atsakovas, įvertinęs Sutarties sąlygas bei su jos vykdymu susijusias aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, nesilaikė VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų.

Teisinis reguliavimas numato, kad Sutartis visą jos galiojimo laikotarpį turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir negalimi tokie keitimai, kurie yra esminiai (apibrėžti per VPĮ 89 str. 4 d.) ir atlikti ne pagal VPĮ nuostatas ar Sutarties sąlygas. Šiuo atveju Sutartis faktiškai buvo pakeista leidžiant ją toliau vykdyti, Bendrovei neatliekant pareigos pateikti Sutarties įvykdymo užtikrinimą darbų atlikimo ir Sutarties galiojimo terminui. Pažeidimas nustatytas ne dėl Bendrovės pareigos neatlikimo, o dėl išskirtinai pareiškėjo pareigų netinkamo atlikimo. Bendravimas ir keitimasis informacija su Bendrove turėjo būti atliekami rašytiniu būdu (Sutarties 18.8 p.), todėl kitoks Sutarties vykdymas ir keitimasis informacija pripažintini neteisėtais.

Veiksmai, pavyzdžiui, neleisti toliau vykdyti darbų, sustabdyti mokėtinas sumas, skaičiuoti netesybas, nutraukti Sutartį, kuriuos pareiškėjas pripažino galėjęs vykdyti, tačiau, jo manymu, tokių veiksmų ėmimasis buvo jo diskrecija, privalėjo būti vykdomi, nepriklausomai nuo kitų Sutarties vykdymo aplinkybių. Sutartis galėjo būti vienašališkai nutraukiama, nereikalaujant nei paaiškinimų, nei trūkumų šalinimo, padarius esminį Sutarties pažeidimą (Sutarties 17.4 p.).

Garantijos ar tuo labiau užstato pagal Sutarties 16.1 punktą pateikimas kiekvieno tiekėjo turi būti įvertinamas ir kiekvienas tiekėjas savarankiškai apsisprendžia, ar dalyvauti pirkime, kuriame gali būti patirti nuostoliai ir reikės panaudoti Sutarties įvykdymo užtikrinimą, apibrėžtą banko garantija ar užstatu. Atsižvelgiant ir į susiklosčiusį ilgesnį Sutarties vykdymo terminą, ir į papildomų darbų susidarymo sąlygas, matyti, kad potencialių dalyvių ratas galėjo būti išplėstas, nes tiekėjai, jeigu būtų įtraukta sąlyga dėl Sutarties įvykdymo užtikrinimo nepateikimo, kompleksiškai su ilgesniu Sutarties vykdymu ir leidimu Bendrovei vykdyti Sutartį visai kitomis sąlygomis, būtų teikę pasiūlymus vykdyti Sutartį žymiai palankesnėmis sąlygomis, kaip ir Bendrovė, nes jie akivaizdžiai neatsisakytų vykdyti Sutartį už tą pačią sumą tris kartus ilgesniu terminu ir nepatiriant išlaidų savo įsipareigojimams užtikrinti.

Gairių 23 punkte aprašant pažeidimą, aiškiai nurodyta, kad visais atvejais sutarties pakeitimas bus laikomas esminiu, jeigu yra įvykdyta viena ar daugiau 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – ir Direktyva 2014/24/ES) 72 straipsnio 4 dalyje (analogija VPĮ 89 str. 4 d.) nustatytų sąlygų. Sprendime įrodyta, kad pareiškėjo veiksmais buvo išpildytos dvi esminio sutarties pakeitimo sąlygos: VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, kuri atitinka Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnio 4 dalies a punktą, bei VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga, kuri atitinka Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnio 4 dalies b punktą. Be to, Gairėse įtvirtinta teisinė prezumpcija, kad Gairėse nurodyti pažeidimai arba į juos panašūs turi finansinį poveikį Europos Sąjungos finansiniams interesams, todėl juos nustačius turi būti taikoma finansinė korekcija. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nėra formalūs ar mažareikšmiai, todėl pareiškėjui taikytina finansinė korekcija, kuri yra proporcinga padarytiems pažeidimams.

Nustatytas pažeidimas iš esmės keičia potencialių dalyvių ratą Pirkime, todėl tokio pažeidimo poveikio nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti. Pareiškėjo siūlomas Gairių taikymas nepagrįstai sumažintų dėl padaryto pažeidimo kilusias neigiamas pasekmes atžvilgiu, dėl ko pareiškėjas įgytų teisę pasinaudoti didesne lėšų dalimi Sutarčiai vykdyti, negu išlaidos būtų pagrįstos padarius tokio sunkumo pažeidimą kaip baudos nepareikalavimas ir vėlesnis jos neišieškojimas.

Pareiškėjas nepagrįstai remiasi aplinkybėmis, kad atsakovas Sprendime neskaičiavo, kiek konkrečiai lėšų Bendrovė neva sutaupė ir kuo tokie skaičiavimai grindžiami. Tokia ekonominė nauda tokio pobūdžio pažeidimuose nėra skaičiuotina, nes dėl sąžiningo varžymosi pažeidimo netekta nauda nėra identifikuojama tikslia skaitine reikšme.

II.

Teismas nustatė:

Pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, įgaliojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją supaprastinto atviro konkurso būdu atlikti Pirkimą. Atlikus Pirkimo procedūras, pareiškėjas su Bendrove 2018 m. rugpjūčio 30 d. sudarė Pirkimo sutartį, kuria pareiškėjas numatė įsigyti kultūros paskirties pastato – Energetikos ir technikos muziejaus – kapitalinio remonto ir rekonstravimo rangos darbus; šių darbų vertė – 2 168 003,81 Eur.

Agentūra atliko Pirkimo vertinimą ir nustatė, kad Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo sutarties įvykdymo garantija Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojimo terminas – iki 2019 m. rugsėjo 6 d.), 2021 m. birželio 23 d. pirkimo sutarties įvykdymo garantija

Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojimo terminas – iki 2021 m. spalio 1 d.) ir 2021 m. liepos 20 d. sutarties įvykdymo garantijos Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 1 (galiojimo terminas – iki 2021 m. lapkričio 1 d.), tačiau nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio

2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d. (darbų įvykdymo data) nebuvo Sutarties įvykdymo užtikrinimo;

2022 m. gruodžio 6 d. statybos užbaigimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), versijos Nr. 2, patvirtinta, kad statyba pagal Projektą yra užbaigta; pareiškėjas ir Bendrovė 2023 m. vasario 6 d. sudarė darbų perdavimo-priėmimo aktą.

Agentūra 2023 m. gegužės 8 d. įtarime apie pažeidimą Nr. IT03 pareiškėją informavo apie įtariamą pažeidimą.

Agentūra 2023 m. spalio 24 d. priimtu Sprendimu konstatavo, kad: 1) Sutarties vykdymas nebuvo užtikrintas laikotarpiais nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d.; 2) pareiškėjas pažeidė VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes atliktas Sutarties pakeitimas atitinka VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktų, todėl pareiškėjui pritaikė 10 procentų nuo Sutarties vertės finansinę korekciją, kas sudaro 216 800,38 Eur.

Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, VPĮ nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas pažymėjo, kad viešojo pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama, kai pakeitimo sąlygos buvo žinomos visiems potencialiems tiekėjams, jos buvo išviešintos pirkimo vykdymo metu (VPĮ 89 str. 1 d. 1 p.. Priešingu atveju, jeigu pakeitimo sąlygos nebuvo išviešintos pirkimo metu, pakeitimas, atliekamas sutarties galiojimo laikotarpiu, turi atitikti kitas VPĮ 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas sąlygas, kad nebūtų pripažintas esminiu.

Teismas, vadovaudamasis VPĮ 42 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, nurodė, kad teisinis reguliavimas imperatyviai numatė Sutarties įvykdymo užtikrinimą, kaip vieną iš esminių Sutarties dalių. Nagrinėjamu atveju Sutarties vykdymas nebuvo užtikrintas nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d., t. y. pareiškėjas sutiko, kad Bendrovė tęstų Sutarties vykdymą be Užtikrinimo pratęsimo, ir nesiėmė Sutarties 17.4.1 punkte nustatytų sankcijų taikymo, t. y. nepaskelbė apie Sutarties nutraukimą, Bendrovei nevykdant pareigos pateikti Užtikrinimą. Teismo vertinimu, jeigu pakeistos Sutarties sąlygos (Užtikrinimas privalomas ne visam sutarties vykdymo laikotarpiui) būtų buvusios nustatytos vykdant pirkimą, pasiūlymus galbūt būtų pateikę daugiau tiekėjų, nes Sutarties įvykdymo užtikrinimas ne visam Sutarties vykdymo laikotarpiui yra mažesnė finansinė našta galimam teikėjui, ir tai akivaizdžiai padarytų Sutarties sąlygas patrauklesnes ir sukeliančias didesnį tiekėjų suinteresuotumą viešojo pirkimo metu. Aptariamas Sutarties pakeitimas yra diskriminuojantis kitus Pirkime dalyvavusius ar potencialius tiekėjus, bei tuo buvo įgyvendintas Pirkime (ne)dalyvavusių tiekėjų konkurencijos ribojimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo esminį Sutarties pakeitimą.

Teismas akcentavo, kad perkančioji organizacija negali vienašališkai pakeisti pagrindinių viešojo pirkimo sąlygų, ypač tos, kuri, jei būtų viešojo pirkimo kvietime, būtų leidusi tiekėjams pateikti iš esmės kitus pasiūlymus (arba pasiūlymus pateikti pirkime nedalyvavusiems tiekėjams). Šiuo atveju dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo) buvo nustatytas esminis Sutarties pakeitimas, tiesiogiai susijęs su sąlyga, kuri, jei būtų viešojo pirkimo kvietime, būtų leidusi tiekėjams pateikti iš esmės kitus pasiūlymus (arba pasiūlymus pateikti Pirkime nedalyvavusiems tiekėjams), todėl, teismo vertinimu, nebuvo užtikrintas lygiateisiškumo ir skaidrumo principų laikymasis vykdant Sutartį.

Teismas, išanalizavęs Sutarties 16.2 punkto ir 2019 m. liepos 30 d. susitarimo 9 punkto nuostatas, konstatavo, kad Sutarties nuostatos (su pakeitimais) imperatyviai numatė Užtikrinimą per visą darbų atlikimo laikotarpį. Kaip matyti, to nebuvo laikomasi nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki

2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo teiginys, kad šalys nekeitė ir nesiekė pakeisti Bendrovės pareigos pratęsti Užtikrinimo galiojimą visam darbų atlikimo laikotarpiui, atmestinas kaip prieštaraujantis nustatytoms aplinkybėms.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog Sutarties nuostatos buvo pakeistos neveikimu, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) imperatyvią Sutarties dalį (Užtikrinimą) pavertė neprivaloma Bendrovei, todėl Bendrovė šios Sutarties dalies ir nevykdė minėtais laikotarpiais,

t. y. pareiškėjas faktiškai ją eliminavo kaip esminę Sutarties dalį, kas akivaizdžiai prieštarauja VPĮ 42 straipsnio 1 daliai ir VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Teismas šiame kontekste akcentavo teismų praktiką, kurioje išaiškinta, kad formalaus susitarimo nebuvimas nepaneigia, jog viešojo pirkimo sutartis buvo pakeista (paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 ir kt.). Teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad Sutarties nuostatos buvo pakeistos.

Teismas atmetė skundo teiginius, kad atsakovas pareiškėjui pritaikė atsakomybę (įpareigojimą grąžinti finansavimo lėšas) už kito subjekto atliktą Sutarties pažeidimą, dėl kurio nėra pareiškėjo kaltės. Teismas pažymėjo, kad pagal VPĮ 17 straipsnio 1 dalį perkančiajai organizacijai tenka pareiga užtikrinti, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti būtent lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Šiuo atveju pareiškėjas yra perkančioji organizacija, todėl Bendrovė neturėjo pareigos užtikrinti lygiateisiškumo ir skaidrumo principų laikymąsi vykdant Sutartį, t. y. pareiškėjas, o ne Bendrovė, netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje, ir padarė nagrinėjamą pažeidimą. Dėl to pareiškėjas, nepriklausomai nuo jo kaltės formos, turi atlyginti biudžetui padarytą žalą (paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2709-438/2021).

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų prieš Bendrovę dėl Užtikrinimo pratęsimo, o sutartinės atsakomybės taikymo būdo ir priemonių pasirinkimas yra jo diskrecija, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai (elektroniniai laiškai, raštas ir telefono skambučiai) buvo deklaratyvūs ir neprivertė Bendrovės vykdyti savo įsipareigojimo dėl Užtikrinimo, nors Užtikrinimas yra imperatyviai nustatytas VPĮ

42 straipsnio 1 dalyje ir VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat pačioje Sutartyje. Pareiškėjas akivaizdžiai turėjo pasiremti Sutarties 17.4.1 punktu ir nutraukti Sutartį. Be to, teismas pažymėjo, kad Sutarties 18.8 punkte nustatyta, jog Sutarties šalys komunikuoja raštu, todėl tik vieno rašto, raginančio Bendrovę pateikti Užtikrinimą, buvimas akivaizdžiai parodo, jog pareiškėjas toleravo tokį Bendrovės elgesį ir faktiškai pritarė Sutarties pakeitimui.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis jokiu būdu nesudarė Bendrovei palankesnių sąlygų vykdant Sutartį, nes anksčiau aptartas esminis Sutarties pakeitimas patvirtina, jog Bendrovei faktiškai buvo sudarytos palankesnės nei Sutartyje ir teisiniame reguliavime numatytos sąlygos vykdant Sutartį. Be to, teismas atmetė skundo teiginius, kad pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nes bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Sutarties vykdymas nebuvo užtikrintas nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Bendrovė neturėjo objektyvios galimybės pratęsti Užtikrinimą, nes draudikas atsisakė tą padaryti dėl pasibaigusio Sutarties įvykdymo termino, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą bylą.

Teismo vertinimu, Sprendimo pagrindas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis bei teisiniu reguliavimu. Atsakovas Sprendime detaliai įvertino logiškai susijusias su ginčo situacija teisiškai reikšmingas aplinkybes (kodėl pareiškėjui yra taikoma 10 proc. nuo Sutarties vertės finansinė korekcija). Sprendimo turinys atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d.).

Teismas, vadovaudamasis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95), 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) N. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB)

Nr. 1083/2006, (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013) nuostatomis bei jas aiškinančia teismų praktika (paminėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Judetul Neamt ir Judeţul Bacău prieš Ministerul Dezvoltării Regionale și Administrației Publice, C-260/14 ir C-261/14, EU:C:2016:360, ir 2020 m. spalio 1 d. sprendimas Elme Messer Metalurgs prieš Latvijas Investīciju un attīstības aģentūra, C-743/18, ECLI:EU:C:2020:767), pažymėjo, kad, siekiant įvertinti ginčijamo administracinio sprendimą teisėtumą finansinės korekcijos taikymo aspektu, būtina nustatyti žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymo faktą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju nebuvo padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Bendrovei nustatytu terminu nepateikus Užtikrinimo ir pareiškėjui, laikantis teisinio reguliavimo, nutraukus Sutartį bei iš naujo paskelbus pirkimą, negalima atmesti galimybės, kad galėjo būti pateikta daugiau pasiūlymų, kuriuose galėjo būti nurodytos mažesnės kainos, arba tai galėjo lemti kitokius pasiūlymus (pvz., dėl darbų užbaigimo termino). Teismo vertinimu, dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kas atitinka potencialios žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymo sąlygą ir sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją bei reikalauti grąžinti nepagrįstai gautas lėšas iš Europos Sąjungos fondų.

Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad atsakovas, taikydamas finansinę korekciją, vadovavosi Gairėmis. Atsakovas atsižvelgė į Gairių 2.3 lentelės 23 punktą, kuriame nurodoma, kad pažeidimas nustatomas, kai „Direktyvų neatitinkantys skelbime apie pirkimą arba pirkimo specifikacijose nustatytų sutarties elementų pakeitimai“, tai yra, kai „iš esmės pakeisti sutarties elementai (pvz., kaina, darbų pobūdis, užbaigimo terminas, mokėjimo sąlygos, naudojamos medžiagos), jei dėl pakeitimo įvykdyta sutartis reikšmingai skiriasi nuo iš pradžių sudarytosios. Bet kuriuo atveju pakeitimas laikomas esminiu, jei įvykdyta viena arba daugiau Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų“, ir tokiu atveju taikoma fiksuota 25 procentų dydžio finansinė korekcija. Be to, atsakovas atsižvelgė į Valstybės kontrolės ataskaitą (https://www.valstybeskontrole.lt/LT/Product/24162), kurios 17 punktas ((V) EX.56 Atliktas esminis pirkimo sutarties keitimas), kurioje nurodyta, kad taikant Gairių 2.3 lentelės 23 punktą taikytina

10 procentų pirkimo sutarties vertės finansinė korekcija, ir, vadovaudamasis šia ataskaita, sumažino pareiškėjui taikytiną finansinę korekciją iki 10 procentų dydžio.

Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai neindividualizavo taikomos finansinės korekcijos dydžio, t. y. atsakovas neįvertino daug pareiškėjo nurodytų aplinkybių: neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sunkumą, aplinkybę, kad Bendrovė tinkamai įvykdė didžiąją dalį savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir Sutarties įvykdymo užtikrinimas niekada nebuvo panaudotas. Nors buvo pripažinta, jog dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, tačiau, įvertinus anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, ši rizika laikytina minimalia. Teismas konstatavo, kad pažeidimo pobūdį, sunkumą ir fondų finansinius nuostolius atitinkanti bei proporcinga yra 5 procentų nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, dydžio finansinė korekcija – 108 400,19 Eur.

Teismas likusius ginčo šalių argumentus vertino kaip perteklinius, neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakė.

III.

Dėl Agentūros priimamų formalių sprendimų taikyti sankcijas, neįsigilinus į ginčo situaciją, projektų vykdytojams tampa itin rizikinga naudotis Europos Sąjungos biudžeto lėšomis. Atvejai, kai Agentūra dėl mažareikšmių pažeidimų reikalauja grąžinti reikšmingą šių lėšų dalį, jau buvo aptarti žiniasklaidoje (pvz., dėl VšĮ „Keistuolių teatras), tokia Agentūros praktika atgraso nuo naudojimosi Europos Sąjungos parama ir kelia grėsmę pelno nesiekiančių viešųjų juridinių asmenų veiklos tęstinumui. Pareiškėjas yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kuris dirba tiriamąjį ir švietėjišką darbą, rengia ekspozicijas, parodas ir t. t. Pareiškėjui pritaikyta net ir sumažinto dydžio finansinė korekcija už tariamą pažeidimą, kuris nesukėlė jokių padarinių, buvo padarytas ne dėl pareiškėjo kaltės ir neužkirto kelio pasiekti teisėtus tikslus, tik atgraso potencialius lėšų gavėjus nuo tokio pobūdžio projektų įgyvendinimo, nes kyla reali rizika, kad po darbų atlikimo bus pareikalauta grąžinti dalį Europos Sąjungos lėšų.

Teismas nepagrįstai konstatavo esminį Sutarties pažeidimą ir tai, kad pareiškėjas sutiko, jog Bendrovė tęstų Sutarties vykdymą be Užtikrinimo pratęsimo. Užtikrinimo pratęsimas buvo Bendrovės, o ne pareiškėjo pareiga. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Bendrovę su reikalavimu pratęsti Užtikrinimą, tačiau Bendrovė neįvykdė šios pareigos. Teismas akcentavo aplinkybę, kad pareiškėjas Bendrovei išsiuntė tik vieną raštą, tačiau iš teismo motyvų neaišku, kiek rašytinių raginimų turėjo išsiųsti pareiškėjas, nesutikdamas su Bendrovės darbų atlikimu be galiojančio Užtikrinimo, ir kodėl nepakanka vieno konkretaus raštiško raginimo. Teismas taip pat nenurodė, kokiu pagrindu atmetami pareiškėjo paaiškinimai dėl Bendrovei teiktų raginimų telefonu ir elektroniniu paštu.

Nei atsakovas, nei teismas nevertino priežasčių, dėl kurių Užtikrinimas nebuvo pratęstas. Kaip minėta, susiklosčiusią situaciją lėmė objektyvios priežastys, t. y. trečiojo asmens (draudiko) atsisakymas pratęsti Užtikrinimą.

Šiuo atveju nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad kokių nors naujų dalyvių dalyvavimas Pirkime iš tiesų buvo apribotas. Tariamas Sutarties pakeitimas įvyko tik dėl šalutinės rangovo prievolės, susijusios su Užtikrinimo pratęsimu, tačiau Pirkimo sąlygos dėl Sutarties objekto, tiekėjų pajėgumų ir pan. nebuvo pakeistos. Be to, Pirkimo metu nebuvo žinoma, ar reikės pratęsti Sutarties vykdymo terminus ir, atitinkamai, pratęsti Užtikrinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad nauji dalyviai, žinodami apie Agentūros modeliuojamą Sutarties pakeitimą, iš tiesų būtų dalyvavę Pirkime.

Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus, kad sutartinės atsakomybės taikymo būdo ir priemonių pasirinkimas yra sutarties šalies diskrecija, o Sutarties 17.4 punkte įtvirtinti vienašalio nutraukimo pagrindai yra siejami su netinkamu darbu įvykdymu, o ne su Užtikrinimu (jo pratęsimu). Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad pareiškėjo esminis tikslas buvo Projekto sėkmingas įgyvendinimas, o šiam tikslui pasiekti pareiškėjas pasirinko nenutraukti Sutarties, nes Sutarties nutraukimas ir naujo pirkimo paskelbimas lemtų papildomas finansines išlaidas (ypač atsižvelgiant į išaugusias statybos darbų kainas) ir ilgesnį Projekto įgyvendinimo terminą.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kas atitinka potencialios žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymo sąlygą ir sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją. Šiuo atveju atsakovas Sprendime nepagrindė, kad dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui, netinkamai vadovavosi Gairių nuostatomis, o pritaikytos finansinės korekcijos dydžio (10 proc.) nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis (pvz., nesusiejo su lėšomis, kurias sutaupė Bendrovė, nepratęsdama Užtikrinimo), todėl Sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau teismas nepagrįstai nepanaikino šio neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo.

Teismas pagrįstai sumažino pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos dydį, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta finansinės korekcijos suma yra netiksli. Europos Sąjungos biudžeto lėšos sudarė tik dalį Projekto finansavimo lėšų, todėl pareiškėjo grąžintina suma turėtų būti apskaičiuota Agentūros, įvertinus Projekto finansavimui skirtų Europos Sąjungos biudžeto lėšų dydį.

Pareiškėjas subjektyviai supranta teismo sprendimo motyvus kaip nepakankamus, nesavarankiškus, nenuoseklius ir pan. Teismas įvertino bylos faktines aplinkybes ir, pareiškėjui sutinkant su pažeidimo esme ir apimtimi (t. y. kad Užtikrinimas nebuvo pateiktas konkrečiu terminu), nagrinėjo būtent pažeidimo pasekmių įtaką Pirkimo pabaigai ir Sutarties vykdymui.

Teismas pagrįstai konstatavo nustatytu pažeidimu padarytą žalą Europos Sąjungos biudžetui. Pareiškėjo teiginiai dėl Projekto ir Sutarties įgyvendinimo tikslų pasiekimo nepateisina padaryto pažeidimo, nedaro jo mažareikšmiu ir neeliminuoja jo neigiamų pasekmių.

Argumentai, kad Užtikrinimo pateikimas yra šalutinė (akcesorinė) prievolė, taip pat nepaneigia atsakovo nustatyto pažeidimo fakto, kadangi Užtikrinimo pateikimas, kaip akcesorinė prievolė, galiojo tol, kol galiojo ir pagrindinė prievolė – darbų atlikimas. Būtent pažeidimas ir suponuoja, kad pradinėse Pirkimo sąlygose nebuvo paskelbtos aplinkybės, kurioms esant rangovas galėtų neteikti Užtikrinimo ar galėtų vykdyti Sutartį nepatirdamas sutartinės atsakomybės dėl Sutarties įvykdymo neužtikrinimo, todėl, tokioms aplinkybėms įvykus, Sutartis turi būti vykdoma atitinkamai reikalaujant Sutarties įvykdymą užtikrinti, o rangovui to neįvykdžius, sprendžiamas klausimas dėl sutartinės atsakomybės taikymo (be kita ko, Sutarties nutraukimo).

Nors sutarties tęstinumui yra teikiamas prioritetas, tai nereiškia, kad perkančioji organizacija yra laisva pasirinkti sutartyje esančių sutarties įsipareigojimų vykdymo instrumentų (ne)taikymą ar gali vykdyti sutartį joje nenumatytu būdu, taip retrospektyviai neišviešindama sutarties vykdymo pokyčių, dėl kurių galėjo varžytis potencialūs tiekėjai. Viešųjų pirkimų būdu sudarytos sutarties vykdymo modelis nėra diskrecinis, be to, sutarties vykdymas turi atspindėti sutarties šalių pusiausvyrą, o ne nuolaidžiavimą kitos šalies įsipareigojimų nevykdymui.

Pareiškėjas pripažino, kad jis netaikė jokių sutartinės atsakomybės priemonių, išskyrus kreipimąsi į Bendrovę ir netesybų skaičiavimą (byloje nėra duomenų apie delspinigių skaičiavimą ir išieškojimą). Pats netesybų skaičiavimas nereiškia, kad pareiškėjas ištaisė Sutarties vykdymo trūkumus, nes galiausiai Bendrovė nepatyrė neigiamų pasekmių dėl netinkamo Sutarties vykdymo. Iš esmės nėra prieštaravimo, kad Bendrovė pažeidė Sutarties nuostatas, neteikdama Užtikrinimo konkrečiais laikotarpiais, tačiau pareiškėjas nepasinaudojo Sutarties 17.4 punkte numatyta galimybe vienašališkai nutraukti Sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo.

Sprendimu pareiškėjui buvo pritaikyta 10 procentų dydžio finansinė korekcija, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir audito institucijos pastebėjimus. Atsakovas Sprendime apsiribojo tik aplinkybių apie tai, kad Pirkimas yra supaprastintos vertės, pasiūlymus pateikė 3 tiekėjai, Bendrovė dėl pažeidimo sutaupė lėšų, įtraukimu į Sprendimą, nes šios aplinkybės nebuvo vertinamos kaip teisiškai reikšmingos kvalifikuojant pažeidimo turinį ir skirtiną finansinės korekcijos dydį.

Teismas sumažino pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos dydį iki 5 procentų. Teismui paskyrus minimalų taikytiną finansinės korekcijos dydį, kuris pagal pradinį Gairėse nustatytą finansinės korekcijos dydį sumažintas net penkis kartus, pripažintina, kad teismas įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl Sutarties įvykdymo ir Užtikrinimo nepanaudojimo.

Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Agentūrai atlikti veiksmus yra nepagrįstas. Teismui pasisakius dėl lėšų procentinės dalies, ši ir bus taikoma nuo visų Sutarčiai vykdyti skirtų ir susijusių Projekto lėšų dydžio.

Sprendimas, kuriuo pareiškėjui automatiškai pritaikyta 10 procentų finansinė korekcija, atsakovui teisiniais argumentais nepagrindus, kodėl neįmanoma tiksliai apskaičiuoti iš Europos Sąjungos fondų mokėtinos neteisėtų išlaidų sumos ir dėl to taikoma fiksuoto dydžio finansinė korekcija, pažeidžia materialiąją teisę ir per se (savaime) yra neteisėtas. Tokią išvadą pagrindžia teismų praktika (paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-22-415/2025, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimas Obshtina Svishtov prieš Rakovoditel na Upravlyavashtia organ na Operativna programa „Regioni v rastezh“ 2014-2020, C-175/23, EU:C:2024:853).

Nagrinėjamu atveju susiklostė analogiška situacija, kaip minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje: Agentūra Sprendime teisiniais argumentais nepagrindė, kodėl neįmanoma tiksliai apskaičiuoti iš fondų mokėtinos neteisėtų išlaidų sumos ir dėl to taikoma fiksuoto dydžio finansinė korekcija. Dėl to Sprendimas yra savaime neteisėtas, nepriklausomai nuo to, ar jame nurodyta 10 procentų finansinė korekcija, ar 5 procentų dydžio finansinė korekcija. Šis Agentūros padarytas pažeidimas gali būti ištaisytas tik pačiai Agentūrai iš naujo sprendžiant finansinės korekcijos taikymo klausimą.

Pakankamai akivaizdu, kad atsakovo nustatytas vienintelis pažeidimas, susijęs su Sutarties vykdymu tam tikrą laiką be Užtikrinimo (be to, nesutiktina su vertinimu nei kad toks pažeidimas buvo padarytas, nei kad susiklosčiusioje situacijoje objektyviai buvo įmanoma pateikti tokį užtikrinimą, t. y. egzistuoja kokie nors neteisėti, kalti trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai), jokiu būdu negalėjo padaryti Europos Sąjungos fondams nei 216 800, 38 Eur, nei 108 400,19 Eur žalos, ypač atsižvelgiant į tai, kad nebuvo poreikio panaudoti Užtikrinimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą, bet Sprendimu pritaikytos finansinės korekcijos dydis sumažintas nuo 10 procentų iki 5 procentų nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo pažeidimą ir pritaikė pareiškėjui finansinę korekciją, tačiau atsakovas tinkamai neindividualizavo taikomos finansinės korekcijos dydžio, todėl teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad keistina tik Sprendimo dalis dėl finansinės korekcijos dydžio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, jame iš esmės tik atkartoti atsakovo argumentai ir neįvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Akcentuotina, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės, dėl kurių nėra ginčo:

Pareiškėjas, įgyvendindamas projektą „Energetikos ir technikos muziejaus paslaugų išplėtimas (atnaujinant ir sukuriant ekspozicines erdves)“, supaprastinto atviro konkurso būdu atliko pirkimą „Kultūros paskirties pastato energetikos ir technikos muziejaus, Rinktinės g. 2, Vilniuje, kapitalinio remonto ir rekonstravimo rangos darbų pirkimas“. Pirkimo laimėtoju buvo paskelbta

UAB SKANTO (ankstesnis pavadinimas – UAB „HSC Baltic“).

Pareiškėjas, kaip perkančioji organizacija ir užsakovas, ir Bendrovė, kaip Pirkimo laimėtojas ir rangovas, sudarė 2018 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo sutartį Nr. 2018/29. Pagal Sutarties 2.1.1 punktą, bendras Darbų atlikimo terminas yra 11 mėnesių nuo statybvietės priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos (į šį terminą įskaičiuotas statybos užbaigimo akto įforminimo terminas). Statybvietę perdavus 2018 m. rugsėjo 17 d., darbai turėjo būti užbaigti iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. (atsižvelgiant į ne darbo dienas).

Bendrovė pateikė 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo sutarties įvykdymo garantiją

Nr. (duomenys neskelbtini), kurios galiojimo terminas – iki 2019 m. rugsėjo 6 d.

Pareiškėjas ir Bendrovė sudarė 2019 m. liepos 30 d. susitarimą dėl Sutarties pakeitimo Nr. 2, kuriuo papildomiems darbams atlikti nustatytas papildomas 3 mėnesių terminas.

Pareiškėjas ir Bendrovė sudarė 2019 m. gruodžio 11 d. susitarimą dėl Sutarties pakeitimo Nr. 3, kuriuo papildomiems darbams atlikti nustatytas papildomas 56 dienų terminas.

Pareiškėjas ir Bendrovė sudarė 2021 m. gegužės 14 d. susitarimą dėl Sutarties pakeitimo Nr. 4, kuriuo papildomiems darbams atlikti nustatytas papildomas 100 dienų terminas.

Bendrovė pateikė 2021 m. birželio 23 d. sutarties sąlygų vykdymo garantiją

Nr. (duomenys neskelbtini), kurios galiojimo terminas – iki 2021 m. spalio 1 d.

Bendrovė pateikė 2021 m. liepos 20 d. sutarties sąlygų vykdymo garantijos

Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 1, kurio galiojimo terminas – iki 2021 m. lapkričio 1 d.

Pareiškėjas ir Bendrovė sudarė 2021 m. lapkričio 10 d. susitarimą dėl Sutarties pakeitimo Nr. 6, kuriuo darbų, nurodytų minėtame susitarime Nr. 5, atlikimo terminas nukeltas

56 dienų terminui, t. y. iki 2021 m. lapkričio 25 d.

Rangos darbai faktiškai buvo užbaigti 2022 m. rugpjūčio 17 d.

2022 m. gruodžio 6 d. statybos užbaigimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (versija Nr. 2) patvirtinta, kad statyba pagal statinio projektą Nr. (duomenys neskelbtini) yra užbaigta.

2023 m. vasario 6 d. buvo sudarytas darbų perdavimo-priėmimo aktas, o 2023 m. gegužės 15 d. – deklaracija apie statinio statybos užbaigimą / statinio / patalpos paskirties pakeitimą

Nr. (duomenys neskelbtini), kuria paskelbta, kad užbaigta statinio statyba / pakeista statinio paskirtis pagal statinio projektą Nr. (duomenys neskelbtini).

Agentūra, atlikusi Sutarties įgyvendinimo pakartotinį vertinimą dėl Sutarties įvykdymo užtikrinimo ir civilinės atsakomybės draudimo įsipareigojimų vykdymo, be kita ko, nustatė, kad nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d. iki

2022 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo pateiktas Užtikrinimo dokumentas, todėl Agentūra pareiškėjui pateikė 2023 m. gegužės 8 d. įtarimą apie pažeidimą Nr. IT03.

Pareiškėjas 2023 m. gegužės 31 d. ir 2023 m. birželio 9 d. pateikė Agentūrai paaiškinimus. Pareiškėjas šiuose paaiškinimuose, be kita ko, nurodė: papildomų susitarimų pagrindu nustatytas papildomas terminas nepagerino Bendrovės sąlygų, atvirkščiai, jas pablogino, kadangi Bendrovė, pateikusi pirminį pasiūlymą pagrindinei sutarčiai, įsivertino 11 mėnesių įgyvendinimo terminą ir kaštus, kylančius iš sutarties sąlygų, bet, atsiradus kliūčių įgyvendinti pagrindinės sutarties (Sutarties) sąlygas, buvo sudarytas papildomas susitarimas, dėl kurio Bendrovei pabrango Sutarties įgyvendinimo kaštai dėl papildomo statybvietės išlaikymo, žmogiškųjų išteklių ir dėl infliacijos; pareiškėjas, suprasdamas ir vykdydamas savo pareigą užtikrinti tinkamą Sutarties vykdymo priežiūrą ir vykdyti Sutartį, vadovaujantis jos nuostatomis, aktyviai veikė ir tiek elektroniniais laiškais

(2020 m. spalio 9 d.), tiek raštais (2021 m. kovo 30 d. raštas Nr. 10-BP-(59.8)), tiek telefonu ragino Bendrovę pateikti Sutarties įvykdymo garantiją; Bendrovė nepateikė Užtikrinimo pratęsimo, tai motyvuodama aplinkybėmis, kad ji negali gauti Užtikrinimo iš draudimo kompanijų iki nebus suteiktas papildomas terminas darbams atlikti; kadangi Bendrovė vėlavo atlikti darbus Sutartyje numatytais terminais, pareiškėjas skaičiavo netesybas už 849 dienas.

Agentūra 2023 m. spalio 24 d. priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus ir, įgyvendinant Sutartį, nesilaikė VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, kadangi pakeitė esmines Sutarties sąlygas, kaip jos apibrėžtos VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose (pareiškėjas savo veiksmais pritarė, kad Sutartis būtų vykdoma be Užtikrinimo ir jo pratęsimų, taip pažeidžiant Sutarties 16.2 p. nuostatą), ir pritaikė pareiškėjui finansinę korekciją – 10 proc. nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, t. y. 216 800,38 Eur, bei nurodė, kad, atsižvelgiant į netinkamas finansuoti projekto išlaidas, kurios bus išskaičiuotos iš tarpinių / galutinio mokėjimo prašymo, lėšos, kurias reikia grąžinti, sudaro 214 586,70 Eur.

Agentūra prie Sprendimo pridėtoje Grąžintinų lėšų formoje nurodė, kad bendra netinkamų finansuoti ir (ar) kitų pagal teisės aktus reikalaujamų grąžinti lėšų suma – 214 586,70 Eur; iš jos Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšos – 182 398,67 Eur; nurodoma grąžinti lėšų suma – 182 398,67 Eur.

12.8. Užsakovui nustačius, kad Rangovas padarė esminius Sutarties sąlygų pažeidimus, nurodytus Sutarties 17.4.1–17.4.6 punktuose, Užsakovas turi teisę pasinaudoti Sutarties įvykdymo užtikinimu, prilyginamu baudai, bei reikalauti nuostolių, jeigu jų nepadengia Sutarties įvykdymo užtikrinimas, atlyginimo.

12.9. Rangovui įvykdžius esminį Sutarties pažeidimą pagal šią Sutartį, ir per nustatytą laiką nuo Užsakovo pranešimo gavimo apie sutartinio įsipareigojimo nevykdymą arba netinkamą vykdymą, nepašalinus Užsakovo pranešime nurodyto pažeidimo, Sutarties įvykdymo užtikrinimas atitenka Užsakovui. Užsakovas taip pat turi teisę Sutarties įvykdymo užtikrinimo dalimi pasinaudoti neesminio pažeidimo atveju (patirtiems nuostoliams kompensuoti, delspinigiams ir pan.). Rangovas taip pat įsipareigoja atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo Sutarties vykdymo ar nevykdymo, kurių nepadengia Sutarties įvykdymo užtikrinimas.

13.1. Sutarties pakeitimai atliekami vadovaujantis VPĮ 89 straipsniu bei Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtinta Kainodaros taisyklių nustatymo metodika.

16.1. Rangovas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Sutarties pasirašymo dienos privalo Užsakovui pateikti Sutarties įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją 91 000,00 Eur sumai, arba užstatą 91 000,00 Eur sumai konkurso sąlygose nustatyta tvarka.

16.2. Sutarties įvykdymo užtikrinimo banko garantija galioja ne trumpiau kaip 12 mėn. nuo Sutarties įsigaliojimo dienos. Tuo atveju, kai Darbų atlikimas sustabdomas, turi būti atitinkamai pratęstas ir banko garantijos galiojimo terminas, užtikrinant Rangovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą darbų atlikimo laikotarpiu. Sutarties vykdymo metu likus iki Sutarties įvykdymo užtikrinimo galiojimo pabaigos ne mažiau kaip 5 darbo dienoms, Rangovas įsipareigoja pateikti Užsakovui pratęstą arba naują Sutarties įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą. Tuo atveju, kai Darbu atlikimo terminas sustabdomas dėl Darbų sustabdymo, Sutarties įvykdymo užtikrinimas užstatu paliekamas Užsakovo sąskaitoje, užtikrinant Rangovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą Darbų atlikimo laikotarpiu.

16.3. Jei Užsakovas pasinaudoja Sutarties įvykdymo užtikrinimu, Rangovas, siekdamas toliau vykdyti Sutarties įsipareigojimus, privalo per 5 darbo dienas pateikti Užsakovui naują Sutarties įvykdymo užtikrinimą Darbų pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis.

17.4. Sutartis gali būti nutraukta Užsakovo vienašališkai nesikreipiant į teismą ir įspėjus Rangovą prieš 20 darbo dienų esant esminių Sutarties sąlygų pažeidimui bei toliau nurodomais atvejais, jeigu, Užsakovui nustačius protingą terminą, Rangovas per nustatytą terminą nepašalina trūkumų ar nepateikia motyvuotų paaiškinimų dėl tinkamo Darbų vykdymo (galimybė pašalinti trūkumus ar pateikti paaiškinimus Rangovui taikoma tik Sutarties 17.4.1–17.4.2 p.):

17.4.1. Rangovas nevykdo Sutarties, Techninės specifikacijos reikalavimų; <...>.

Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptarto ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl anksčiau nurodytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023 išaiškino, kad finansinio koregavimo mechanizmas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 taikomas tuomet, kai nustatoma tam tikrų faktinių ir juridinių pagrindų visuma. Visų pirma, turi būti nustatomas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatas. Antra, nustačius pažeidimą, turi būti sprendžiama dėl padarinių – finansinės korekcijos – taikymo. Pažeidimo buvimas reiškia, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, turi būti padarytas Europos Sąjungos teisės (arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu) pažeidimas; antra, šis pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu; ir, trečia, turi būti padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui. VPĮ principai, kurių laikymasis užtikrina ir tarptautinės svarbos viešojo pirkimo atitiktį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei bendriesiems principams, gali būti atskiras perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo vertinimo bei nustatymo pagrindas ir atitinkamai pripažinus pažeidimą, – pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatavimo aspektu pažymima, jog „pažeidimu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punktą, gali būti laikomas tik pažeidimas, dėl kurio „padaroma ar [gali būti] padaryta“ žalos Sąjungos biudžetui. Taigi pagal šią nuostatą draudžiama, kad bet koks Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, taikytinos veiksmams, finansuojamiems iš Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, pažeidimas būtų laikomas automatiškai darančiu žalą Sąjungos biudžetui arba galinčiu jam daryti žalos, neatsižvelgiant į tokio pažeidimo poveikį Sąjungos biudžetui (žr., pvz., 2024 m. spalio 4 d. sprendimą Obshtina Svishtov, C-175/23, EU:C:2024:853).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2026 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-39-789/2026 yra pasisakiusi, jog tam, kad būtų pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo pagal Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnį ir Projektų taisyklių 307 punktą, turi būti nustatyta, kad ūkio subjekto padarytas viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimas padarė arba galėjo padaryti žalos Europos Sąjungos biudžetui. Pažymėtina, kad nors tokiu atveju nereikalaujama įrodyti konkretaus finansinio poveikio dydžio, žalos atsiradimo galimybė negali būti preziumuojama. Ji turi būti pagrįsta ir individualizuota, analizuojant konkretaus viešojo pirkimo konkurencinę aplinką, pavyzdžiui, nustatant tiekėjų dalyvavimo galimybes ir aktyvumą, konkurencijos realumą, taip pat tai, kokiu būdu viešųjų pirkimų pažeidimas galėjo paveikti atitinkamo fondo lėšų panaudojimą, iškreipti konkurenciją, lemti mažiau ekonomiškai naudingo pasiūlymo pasirinkimą, įvertinant tikėtiną pirkimo rezultatą, jei pažeidimas nebūtų padarytas, ir pan. Vien formalus viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimo konstatavimas, neatskleidžiant jo (galimo) poveikio Europos Sąjungos biudžetui, t. y. nepagrindus žalos Sąjungos biudžetui, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą pagal Reglamentą

Nr. 1303/2013 ir taikyti finansinę korekciją.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sutarties įvykdymo užtikrinimo, galiojančio iki statybos užbaigimo dokumento pasirašymo dienos, sąlyga yra įstatymo reikalavimas, vadovaujantis VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 6 punktu, o Lietuvos Respublikos statybos įstatymo

42 straipsnio 1, 7 ir 10 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad tiek sutarties įvykdymo užtikrinimas, tiek darbų ir civilinės atsakomybės privalomas draudimas, galiojantys iki rangos darbų sutartinių prievolių įvykdymo, yra imperatyvios sutarties sąlygos, kurių modifikavimas sutarties šalių ar vienos iš jų valia negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-227-415/2025). Atsižvelgiant į minėtą išaiškinimą, VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga, kad sutarties pakeitimas yra esminis, kai pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų, neatitinka aktualios faktinės bei teisinės situacijos, nes nustatyto sutarties vykdymo pažeidimo, viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo kontekste pripažintino kaip sutarties keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 ir joje paminėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją), kaip atitinkamos sutarties sąlygos įtraukimas į pradinį pirkimą būtų teisės imperatyvų pažeidimas, todėl draudžiamas. Taigi, nustatyto pažeidimo kvalifikavimui atsakovas neteisėtai taikė VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-227-415/2025).

Remiantis VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punktu, sutarties pakeitimas yra esminis, kai dėl pakeitimo ekonominė pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pusiausvyra pasikeičia tiekėjo, su kuriuo sudaryta ši sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta pradinėje sutartyje, kas atitinka ir situaciją nagrinėjamu atveju: ekonominė Sutarties pusiausvyra pasikeitė Bendrovės (rangovo) naudai taip, kaip nebuvo aptarta Sutartyje (Bendrovė nepatyrė išlaidų dėl Užtikrinimo pratęsimo ir naudojosi Užtikrinimo nepratęsimu, reikalaudama pareiškėjo pratęsti darbų atlikimo terminą), todėl atsakovas anksčiau nurodytą pažeidimą teisėtai kvalifikavo, pripažindamas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimu (šiuo aspektu taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-462-463/2026).

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad Agentūra, priimdama Sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas tikrinamą sprendimą, neįsigilino į susiklosčiusias faktines aplinkybes ir pareiškėjo išdėstytus argumentus, be kita ko, kad Sprendimu atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta nesant jo kaltės dėl Sutarties pažeidimo, Bendrovė negalėjo pateikti Užtikrinimo pratęsimo dėl objektyvių priežasčių, visos Projektui finansuoti skirtos lėšos buvo tikslingai panaudotos ir Projektas yra sėkmingai užbaigtas. Šiuo atveju pareiškėjas, turėdamas pareigą vykdyti Sutartį, laikantis Sutarties sąlygų ir teisės aktų (tarp jų – VPĮ) reikalavimų, neįvykdė šios pareigos, nes jis leido Bendrovei vykdyti Sutartį, faktiškai pakeičiant esmines jos sąlygas. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjo pasikreipimai į Bendrovę dėl Užtikrinimo pratęsimo (nepriklausomai nuo to, kiek jų buvo) nebuvo veiksmingi, kadangi Bendrovė daugiau nei 2,5 metų (nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. birželio 22 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d.) atliko darbus, neturėdama galiojančio Užtikrinimo, o Užtikrinimo pratęsimą pateikė tik tuomet, kai pareiškėjas sutiko pratęsti darbų atlikimo terminą. Bendrovei nevykdant Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pareiškėjas galėjo pasinaudoti Sutartyje nurodytomis priemonėmis, be kita ko, kaip Sprendime buvo nurodęs atsakovas, vienašališkai nutraukti Sutartį dėl Sutarties esminių sąlygų pažeidimo (Sutarties 17.4 p.), tačiau pareiškėjas nepasinaudojo šia priemone ir leido Bendrovei atlikti darbus kitokiomis sąlygomis nei nustatytosios Sutartyje. Pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti Užtikrinimo pratęsimo (t. y. suėjus darbų atlikimo terminui, draudikai atsisakė išduoti Užtikrinimą), yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl jie nepatvirtina šioje individualioje byloje egzistuojant išskirtines aplinkybes, dėl kurių turėtų būti vertinamos Užtikrinimo pratęsimo nepateikimo priežastys. Aplinkybės, kad Projektas buvo įgyvendintas, pasiekti rodikliai yra didesni nei planuota ir pan., nekeičia nustatyto pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo išvadas pripažino pagrįstomis ir atmetė pareiškėjo argumentus, savaime nereiškia, kad teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino arba jas vertino netinkamai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl pažeidimo ir pagrindo taikyti finansinę korekciją konstatavimo, nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes (be kita ko, kad dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kas atitinka potencialios žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymo sąlygą ir sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją bei reikalauti grąžinti nepagrįstai gautas lėšas iš Europos Sąjungos fondų), todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą (visa apimtimi).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pritaikytos finansinės korekcijos dydžio, pažymi, kad Komisija turi teisę nustatyti Sąjungos ar nacionalinės teisės pažeidimams, kurie turi būti kvalifikuojami kaip „pažeidimai“, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punktą, taikomą fiksuoto dydžio pataisų normų skalę. Valstybės narės taip pat gali nustatyti tokią fiksuoto dydžio pataisų normų skalę remdamosi Reglamento

Nr. 1303/2013 143 straipsniu, siejamu su jo 120 konstatuojamąja dalimi, kad, „laikantis proporcingumo principo“, užtikrintų teisinį saugumą. Siekdamos patikslinti kriterijus, taikomus finansinėms pataisoms, atliekamoms remiantis fiksuoto dydžio pataisų normų skale, valstybės narės gali atsižvelgti į tokį dokumentą, kaip Gairės, net jeigu jos joms nėra privalomos. Gairių 1.1 punkte rekomenduojama, kad valstybių narių valdžios institucijos, „ištaisydamos pažeidimus, nustatytus jų pačių tarnybų, taikytų šiose gairėse nustatytus kriterijus ir finansinių pataisų normas“ (pagal analogiją žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS, C-545/21, EU:C:2023:451, 45 p.). Iš Gairių 1.4 punkto matyti, kad kai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti finansinio poveikio atitinkamai rinkai, taikant Reglamento Nr. 1303/2013 144 straipsnio 1 dalyje numatytą 5, 10, 25 arba 100 procentų fiksuoto dydžio finansinės pataisos normą, vis dėlto reikia atsižvelgti į nustatyto pažeidimo pobūdį ir sunkumą ir į dėl to Fondui atsiradusius finansinius nuostolius, todėl tokia taikoma norma atitinka proporcingumo principą (pagal analogiją žr. minėto 2023 m. birželio 8 d. sprendimo ANAS 46 p.). Be to, nors Komisija ir valstybės narės gali remtis fiksuoto dydžio pataisos normų skale, vis dėlto galutinei taikytinai pataisos sumai nustatyti būtinas individualus ir išsamus nagrinėjimas, kurį atliekant turi būti atsižvelgta į visus konstatuotą pažeidimą apibūdinančius ypatumus, palyginti su elementais, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant šią skalę ir kurie gali pateisinti didesnės arba, priešingai, sumažintos pataisos taikymą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C-406/14, EU:C:2016:562, 48 ir 49 p.). Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad iš principo finansinės pataisos dydis neturi būti nustatomas automatiškai, remiantis vien iš anksto nustatyta fiksuoto dydžio pataisos normų skale (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimą Obshtina Svishtov, C-175/23, EU:C:2024:853).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, spręsdamas dėl taikytinos finansinės korekcijos dydžio, Sprendime įvertino tai, kad Projekto vykdytojas (pareiškėjas) pakeitė esmines Sutarties sąlygas bei pažeidė VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas; pakeitus esmines Sutarties sąlygas, ekonominė Sutarties šalių pusiausvyra nepagrįstai pasikeitė rangovo (Bendrovės) naudai, o jeigu pakeistos Sutarties sąlygos būtų buvusios paskelbtos Pirkimo metu, Pirkime būtų galėję dalyvauti kiti tiekėjai nei dalyvavo, todėl atsakovas pritaikė pareiškėjui 10 procentų dydžio finansinę korekciją, t. y. nurodė netinkamų finansuoti išlaidų dydį – 216 800,38 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir šios Sprendimo dalies motyvus, konstatavo, kad atsakovas tinkamai neindividualizavo pareiškėjui taikomos finansinės korekcijos dydžio: atsakovas neįvertino daug pareiškėjo nurodytų aplinkybių, neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sunkumą, taip pat tai, kad Bendrovė tinkamai įvykdė didžiąją dalį savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir Užtikrinimas niekada nebuvo panaudotas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, tačiau, teismo vertinimu, ši rizika laikytina minimalia. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, nusprendė, kad pažeidimo pobūdį, sunkumą ir fondų finansinius nuostolius atitinkanti bei proporcinga yra 5 procentų finansinė korekcija, t. y. 108 400,19 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo dar labiau sumažinti pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos dydį. Pareiškėjo teiginiai, kad finansinės korekcijos dydis nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (pvz., nesusietas su lėšomis, kurias sutaupė Bendrovė, nepratęsdama Užtikrinimo), yra nepagrįsti teisiniu reguliavimu ir atmestini. Pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio argumentai, susiję su Agentūros kitiems subjektams pritaikytomis finansinėmis korekcijomis, subjektyvūs pasvarstymai apie Agentūros sprendimų atgrasomąjį poveikį ir pan. nekeičia tokio teisėjų kolegijos vertinimo, nes jie nesusiję su šia administracine byla, kurioje nagrinėjamos konkrečios su pareiškėju susijusios aplinkybės.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl teismo motyvų stokos, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamas teismo sprendimas atitinka anksčiau nurodytus reikalavimus, jame yra išdėstyti aiškūs ir pakankami motyvai. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su dalimi atsakovo argumentų, juos pakartojo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nepatvirtina pareiškėjo pozicijos dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė Sprendimo dalį, kurioje nurodytas finansinės korekcijos dydis, t. y. nurodė, kad teismas sumažina Sprendimu pritaikytą finansinę korekciją ir pareiškėjui pritaiko 108 400,19 Eur finansinę korekciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama, t. y. iš teismo sprendimo galima suprasti, kad pirmosios instancijos teismas sumažino netinkamų finansuoti išlaidų dydį nuo 216 800,38 Eur iki 108 400,19 Eur, bet nenustatė ir neapskaičiavo pareiškėjo grąžintinų lėšų sumos. Atsižvelgiant į tai, atmetamas apeliacinio skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti konkretų pareiškėjo grąžintinų lėšų dydį, taikant

5 procentų dydžio finansinę korekciją.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dar labiau sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą finansinės korekcijos dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.