Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Juditos Sungailaitės, sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,

nuteistajam NUT1, jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2026 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

BK 64 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pagrindu prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuotos laisvės atėmimo laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėjus Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi subendrintą ir neatliktą 9 (devynių) metų 10 (dešimties) mėnesių ir 8 (aštuonių) dienų laisvės atėmimo bausmę, NUT1 paskirta galutinė bausmė – 11 (vienuolika) metų 4 (keturi) mėnesiai ir 8 (aštuonios) dienos terminuoto laisvės atėmimo, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2026 m. birželio 30 dienos.

NUT1 nuspręsta pripažinti recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo NKA1 civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo patenkinus, iš NUT1 NKA1 naudai priteista 150,00 (vienas šimtas penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo NUT1 apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis NUT1 nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir aukštesnio teismo prašo jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti. Taip nuteistasis teikia alternatyvų prašymą subendrinti bausmes taikant jam palankesnį dalinio sudėjimo būdą. Teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas, pripažindamas NUT1 kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis Aukštesnysis teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl NUT1 kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog vienas iš apeliaciniame skunde teikiamų prašymų – atlikti įrodymų tyrimą tikslu apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją, apklausti išvadą surašiusį specialistą, perklausyti teisiamojo posėdžio įrašus su nukentėjusiojo NKA1 apklausa teisme, Kauno apygardos teisme 2026 m. rugsėjo 30 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi atmestas. Aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad specialistas išvadoje atsakė į jam prokuroro nutarime užduotus klausimus dėl padarytų sužalojimų smūgiavimo metu, o tyrėjas fiksavo nukentėjusiojo parodymus, atliko kitus procesinius veiksmus ir, kad šiuos duomenis teisėjų kolegija vertins priimdama galutinį procesinį sprendimą. Dėl prašomos nukentėjusiojo apklausos perklausos teisėjų kolegija sprendė, kad garso įrašas yra teisiamojo posėdžio sudėtinė protokolo dalis, tuo pačiu – baudžiamosios bylos medžiagos dalis, kuri bus vertinama išnagrinėjus nuteistojo apeliacinį skundą.

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, jog NUT1 2025 m. gegužės 20 d., apie 10.15 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ame kalėjime, sveikatos priežiūros padalinyje, kameroje, tarp nuteistųjų kilusio konflikto metu, kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam NKA1 į veidą, t. y. kairės pusės antakį, po to NKA1 atsisėdus lovoje, jis kumščiu sudavė nukentėjusiajam NKA1 į skruostikaulio sritį dešinėje veido pusėje, taip pat sudavė vieną smūgį kairės kojos keliu į šonkaulių sritį kairėje pusėje, taip mušdamas nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį NKA1: padarė jam muštinę žaizdą kairio antakio srityje, muštinę žaizdelę burnos gleivinėje dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas kairės akies abiejuose vokuose, taip pat padarė kairės pusės VI šonkaulio lūžimą, dėl kurio NKA1 ilgai (ilgiau nei 10 dienų) sirgo.

Proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis NUT1 savo kaltę neigė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nuteistasis nurodė, kad 2025 m. gegužės 20 d. jis buvo Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 304 kameroje kartu su nukentėjusiuoju ir nuteistuoju R. N.. Jis su R. N. gulėjo lovose ir sprendė kryžiažodžius, o NKA1 rūkė kameroje buvusiame tualete. Po to jis išgirdo garsą, lygtai kas sunkaus būtų nukritęs. Pažiūrėjęs pamatė tualete gulintį į sieną atsirėmusį nukentėjusįjį, kuriam iš veido bėgo kraujas. Vėliau nukentėjusysis buvo išvestas iš kameros. Jis nukentėjusiojo nemušė ir nesužalojo. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus, kad jis nukentėjusiojo NKA1 nemušė ir nesužalojo vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, kurią paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, išnagrinėjo pakankamai išsamiai ir nešališkai. Teismai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus: paties nuteistojo parodymus, nukentėjusiojo NKA1, liudytojo R. R. parodymus, specialisto išvadą, rašytinius byloje esančius įrodymus.

Nukentėjusysis NKA1, apklaustas apylinkės teisme, parodė, kad 2025 m. gegužės 20 d. ryte buvo ligoninės 304 kameroje. Jam išėjus iš tualeto, kameroje buvęs NUT1 jam be priežasties kumščiu kirto į kairės pusės antakį, o jam nuėjus iki lovos, kaltinamasis kumščiu sudavė į veidą ir keliu smūgiavo į kairės pusės šonkaulius. Po suduotų smūgių nušliaužė iki kameros durų ir išsikvietė pareigūnus, kurie jį nuvedė į medicininę dalį. Dėl suduotų smūgių jam buvo prakirstas antakis ir sulaužyti kairės pusės šonkauliai. Gali tiksliai pasakyti, kad smūgius jam sudavė ir jį sužalojo kameroje kartu su juo buvęs NUT1. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas patvirtina, kad NKA1 iš jam pateiktų nuotraukų 100 procentų atpažino, kad jį sumušęs nuteistasis yra nuotraukoje Nr. 2., tai yra NUT1 (1 t., b. l. 46–53). Tai, kad nukentėjusysis NKA1 buvo sužalotas kameroje, kur tuo metu buvo patvirtino ir apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. R.. Pagarsinus minėto liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog 2025 m. gegužės 20 d. apie 10.15 val. jis girdėjo garsų beldimą į 304 kameros duris, o jas atidaręs pamatė nuteistąjį NKA1, ant kurio veido matėsi šviežios sumušimo žymės, o kameroje buvę nuteistieji NUT1 ir R. N. prašė iš kameros išvesti nuteistąjį NKA1, nes tarp jų kameroje vyksta konfliktai. Nukentėjusiojo NKA1 ir liudytojo R. R. parodymus patvirtina ir peržiūrėtas pareigūno R. R. vaizdo registratoriumi užfiksuotas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad kalbėdamas su liudytoju R. R. nukentėjusysis sako, kad jį ką tik kameroje sumušė už tai, kad jis pamiršo nuleisti vandenį tualete, nurodė, kad jam buvo suduoti smūgiai „kuloku“, kad nuo gautų smūgių buvo suskaldyta jo burna. Tai, kad 2025 m. gegužės 20 d. sužalojimai nukentėjusiajam NKA1 galėjo būti padaryti kieto buko daikto, ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekoje, galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių patvirtina ir specialisto išvada G 209/2025 (06).

Apylinkės teismas patikrino kiekvieno iš šių įrodymų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Taip pat teismas motyvuotai paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad jis 2025 m. gegužės 20 d. nesudavė smūgių nukentėjusiajam NKA1 ir taip jo nesužalojo, o nukentėjusysis susižalojo pats, nukrisdamas kameroje esančiame tualete neatitinka tikrovės ir vertinamas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų. Tuo tarpu NUT1 apeliaciniame skunde priekaištaujama, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas prieštaringais, vienas kitam prieštaraujančiais nukentėjusiojo NKA1 parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliantas teigia, kad teisme nukentėjusiojo duoti parodymai buvo neaiškūs, jis negalėjo nurodyti, ar buvo mušamas ant lovos, negalėjo tiksliai nurodyti kur tuo metu buvo liudytojas R. N., dėl ko buvo pagarsinti nukentėjusiojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo absoliučiai skirtingi ir prieštaringi.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalys laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti vertindami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismai daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2023, 9 punktas).

Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusiojo NKA1 parodymuose yra prieštaravimų ir kitų netikslumų. Nustatyta, kad tuoj po įvykio pirmos apklausos metu 2025 m. gegužės 27 d. NKA1 parodė, kad jam būnant įkalinimo įstaigos sveikatos priežiūros padalinio kameroje, 2025 m. gegužės 20 d. ryte jam išėjus iš tualeto ir atsigulus lovoje ant dešinio šono, prie jo priėjo R. N., kuris staiga sudavė jam rankos (kurios rankos neatsimena) kumščiu vieną kartą į kairės pusės antakio sritį. Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. rugpjūčio 29 d. papildomai apklausiamas NKA1 nurodė, kad papildydamas savo anksčiau duotus parodymus nori patikslinti, jog 2025 m. gegužės 20 d. ryte kai jis atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinyje, kaip nurodė pirmoje apklausoje, kad jį sumušė vienas iš kartu gyvenusių nuteistųjų, šiuo metu nuteistojo, kuris jį sumušė, vardo neatsimena. Iš 2025 m. rugpjūčio 29 d. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad NKA1 iš jam pateiktų nuotraukų šimtu procentų atpažįsta, kad jį sumušęs nuteistasis yra nuotraukoje Nr. 2. Atpažino pagal barzdą ir kitus veido bruožus. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nuotrauka Nr. 2 yra NUT1, kitos nuotraukos yra asmenų, nesusijusių su atliekamu ikiteisminiu tyrimu. (t. 1, b. l. 46–53). 2025 m. rugsėjo 12 d. papildomos apklausos metu NKA1 papildomos pasiteiravus, kodėl 2025 m. gegužės 27 d. apklausoje jis nurodė, kad jį sumušė nuteistasis R. N., o 2025 m. rugpjūčio 29 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino, kad jį sumušė nuteistasis NUT1, atsakė, kad nežino, kodėl sumaišė ir kodėl taip nurodė. Žino, kad buvo tamsus ir su barzda. Jį sumušė tikrai NUT1. Pasiteiravus, kurie jo parodymai yra teisingi, pirmoje apklausoje duoti parodymai, kad jį sumušė R. N., ar parodymai, duoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, kuomet atpažino, kad sumušė nuteistasis NUT1, nukentėjusysis atsakė, kad susimaišė ir įvardijo R. N. netyčia. Paprašius tiksliai įvardinti, kuris iš nuteistųjų jį sumušė, nurodė, kad teisingi jo parodymai yra tie, kur jis sako, kad jį sumušė NUT1, jį atpažino pagal nuotrauką. Taip pat nurodė, kad R. N. jo nemušė, jis tiesiog susimaišė (t. 1, b. l. 42–45).

Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis NKA1 iš pradžių nurodęs, kad jį kameroje sumušė kartu buvęs nuteistasis R. N., vėliau, po atpažinimo pagal nuotrauką papildomos apklausos metu jau patikslino, kad jį sumušė kitas kameroje buvęs nuteistasis NUT1. Nurodė, kad būtent šie jo parodymai teisingi. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos nukentėjusiojo parodymus sprendžia, kad šie prieštaravimai galėjo būti nulemti tos aplinkybės, kad nukentėjusysis su R. N. ir NUT1 vienoje kameroje buvo trumpą laiką. Nukentėjusiojo paaiškinimu 2025 m. gegužės 27 d. apklausos metu, į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinį jis atvyko 2025 m. gegužės 19 d., o toje pačioje kameroje buvusių kitų dviejų nuteistųjų (R. N. ir NUT1) jis iki tol nepažinojo. Įvykis kameroje įvyko kitos dienos, tai yra 2025 m. gegužės 20 d. ryte. Teisėjų kolegija mano, kad tai galėjo turėti įtakos, jog pirmos apklausos metu nukentėjusysis nurodė kito kartu buvusio nuteistojo vardą ir pavardę. Tačiau atpažinimo pagal nuotrauką metu iš nuotraukos šimtu procentų atpažino, kad jį kameroje mušė taip pat kameroje kartu buvęs nuteistasis NUT1. Po atpažinimo pagal nuotrauką apklausiamas nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo suklydęs ir patvirtino, jog teisingi jo parodymai yra tie, kur jis sako, kad jį sumušė NUT1, kurį jis atpažino pagal nuotrauką. Tokios pat pozicijos nukentėjusysis laikėsi ir apklausimas apylinkės teisme. Šiais nukentėjusiojo parodymais apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo apylinkės teisme metu, skundžiamame nuosprendyje teisingai pripažinti įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais ir yra reikšmingi įrodymų vertinimo procese.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas liudytojo R. R. parodymais, kuris konflikto nematė. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais ir kad jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus: gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (pvz., kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-387/2026). Aukštesnis teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo R. R. parodymų patikimumu, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas taip pat teismas vadovavosi abejotina Valstybės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 209/2025(06), kurioje nustačius nesunkų sužalojimą, duodamos tik tikėtinos išvados apie sužalojimo mechanizmą.

Pažymėtina, kad, pagal kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-594/2024, 19 punktas; ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad ekspertizės aktas, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kurie teismo turi būti įvertinti išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jie vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinami atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-54-942/2022, 15 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo specialisto išvadą Nr. G 209/2025(06), kurioje konstatuotas nukentėjusiajam padarytas nesunkaus sužalojimo mastas, neatmetant, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti būtent 2025 m. gegužės 20 10.15 val., vertinti kaip nepatikimą įrodymą pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Juolab, kad specialisto išvada žemesnės instancijos teismo buvo vertinta kaip vienas iš byloje esančių įrodymų, sudarančių loginę įrodymų grandinę. Taigi, pirmiau nurodyti įrodymų vertinimo ir kasacinės instancijos teismo praktikos reikalavimai skundžiamame nuosprendyje nebuvo pažeisti.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje vertindamas įrodymus ir nustatęs, jog NUT1 padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepadarė esminių BPK pažeidimų, nurodytų apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės, civilinio ieškinio

Apeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas sutinkamai su kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

Pirmosios instancijos teismas parinkdamas NUT1 tiek bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad jis padarė baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. NUT1 atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Buvo atsižvelgta į tai, kad kaltinamasis (tuo metu) dėl analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo teisiamas jau ne pirmą kartą. Praeityje jo atžvilgiu jau yra priimti septyni apkaltinamieji nuosprendžiai. Nagrinėjamu atveju inkriminuotą nusikalstamą veiką NUT1 padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Pakaltinamas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamąjį (tuo metu) charakterizuojančius duomenis, sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą mažesnę už vidutinio dydžio terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu NUT1 paskirta 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą matyti, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir parinko tinkamą bausmės rūšį bei teisingai nustatė jos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, yra proporcinga tiek jo padarytai nusikalstamai veika, tiek ir jo asmenybei. NUT1 skirti švelnesnę bausmę ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Kadangi nagrinėjamu atveju aktualų nusikaltimą NUT1 padarė neatlikęs Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi subendrintos laisvės atėmimo bausmės, apylinkės teismas bausmes pagrįstai subendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie nagrinėjamu atveju aktualiu teismo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuotos laisvės atėmimo laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėjus 2025 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi subendrintą ir neatliktą 9 (devynių) metų 10 (dešimties) mėnesių ir 8 (aštuonių) dienų laisvės atėmimo bausmę, skundžiamu nuosprendžiu NUT1 paskirta galutinė bausmė – 11 (vienuolika) metų 4 (keturi) mėnesiai ir 8 (aštuonios) dienos terminuoto laisvės atėmimo.

Alternatyviu prašymu apeliaciniame skunde nuteistasis prašo bausmes jam bendrinti vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, t. y. bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu.

Aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo pozicija bei pažymi, jog šiuo atveju nuteistajam pagrįstai bausmės buvo subendrintos taikant visišką bausmių sudėjimo būdą. Akcentuotina, jog praeities teistumai, padarytų nusikalstamų veikų pobūdis liudija, kad nuteistasis NUT1 nusikalsta ne atsitiktinai, o dėl susiformavusių neigiamų, atsainių nuostatų į visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, įstatymų laikymąsi. Nagrinėjamu atveju jis nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Dėl nurodytų priežasčių, apygardos teismo vertinimu, nuteistajam taikyti jo teisinę padėtį lengvinantį dalinį bausmių bendrinimo būdą nėra pagrindo. Be kita ko, jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų turėti įtakos bausmių bendrinimui palankesniu būdu ir pats nuteistasis skunde nepateikia. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas, taikydamas visišką bausmių sudėjimą bei paskirdamas galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų 4 (keturių) mėnesiai ir 8 (aštuonių) dienų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, būtų netinkamai pritaikęs įstatymo nuostatas bei paskyręs per griežtą galutinę bausmę. Todėl nuteistojo prašymas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu yra atmestinas.

Nukentėjusysis NKA1 pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš kaltinamojo (tuo metu) NUT1 priteisti 150,00 Eur neturtinės žalos (1 t., b. l. 65). Skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta, kad dėl kaltinamojo (tuo metu) NUT1 padaryto nusikaltimo nukentėjusysis NKA1 buvo nesunkiai sužalotas, jam buvo padaryta muštinė žaizda kairio antakio srityje, muštinė žaizdelė burnos gleivinėje dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairės akies abiejuose vokuose, kairės pusės VI šonkaulio lūžimas. Teismas taip pat įvertino, kad dėl tokių neteisėtų NUT1 veiksmų nukentėjusysis NKA1 jautė fizinius skausmus, patyrė nepatogumus ir atsižvelgęs į šias aplinkybes nukentėjusiojo NKA1 prašomą priteisti 150,00 Eur neturtinę žalą priteisė jam iš nuteistojo NUT1.

Teisėjų kolegija sutinka su byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu dalyje dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. APD-2026-09887 dėl nuteistajam NUT1 teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 166,67 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr.2K-41-697/2021 ir kt.).

Įvertintinus tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), o nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, skundžiamu nuosprendžiu jam yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, o nukentėjusiojo naudai yra priteista 150,00 Eur turtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš nuteistojo NUT1 nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo NUT1 valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.