Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-622-821/2026Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00521-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 18.10; 18.12 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 21 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ivetos Pelienės(pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir ATS1 dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras, prokuratūra), kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Molėtų skyriaus (toliau – ir NŽT, Tarnyba) vedėjo 2018 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 40VĮ-1094-(14.40.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 40S-265 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei ATS1“ panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Tarnybos 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 40S-94-(14.40.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei ATS1“ (toliau – ir 2019 m. Sprendimas); 3) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. iš atsakovės ATS1 priteisiant Lietuvos Respublikos valstybei 7 200 Eur.Prokuroras pareiškime nurodė, kad:Panevėžio apygardos prokuratūroje 2024 m. birželio 6 d. buvo gautas NŽT pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo. Tarnybos Darbo grupė nustatė, kad P. V. 1991 m. spalio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 6,00 ha žemės Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), išreikšdamas valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. 2000 m. kovo 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi P. V. perleido ATS1 teisę į 2,00 ha šios žemės. Utenos apskrities viršininko administracija 2005 m. sausio 28 d. patvirtino, kad ATS1 turi teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą 2,00 ha žemės plotą. 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13-29976 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei ATS1“ (toliau – ir 2010 m. Sprendimas) ATS1 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,14 ha šio ploto natūra. Už nesugrąžintą 0,86 ha žemės dalį ATS1 2013 m. gruodžio 20 d. prašymu prašė parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.Tarnyba konstatavo, kad ATS1 iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl žemės atkūrimo lygiaverčiu sklypu, todėl likusi 0,86 ha ploto valstybės išperkama žemė galėjo būti kompensuota tik pinigais. Tarnybos 2014 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 40S-265 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei ATS1“ (toliau – ir 2014 m. Sprendimas) ATS1 buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,86 ha žemės kompensuojant 577 Eur. ATS1 šio sprendimo teismine tvarka neskundė, tačiau banko sąskaitos, į kurią būtų pervesta kompensacija, nepateikė. ATS1 2018 m. spalio 10 d. pateikė prašymą dėl naujos išvados parengimo lygiaverčiam sklypui gauti. NŽT Molėtų skyriaus vedėjo 2018 m. lapkričio 21 d. Įsakymu buvo panaikintas 2014 m. Sprendimas dėl 0,86 ha žemės kompensavimo pinigais, o ATS1 buvo informuota apie galimybę pateikti naują prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tarnybos 2019 m. Sprendimu ATS1 atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko P. V. Utenos apskrityje, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį – 0,86 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus.NŽT Molėtų skyriaus vedėjo Įsakymas ir 2019 m. Sprendimas priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies bei 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punkto nuostatas, todėl NŽT 2019 m. Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.Pripažinus administracinius aktus, kuriais remiantis buvo atkurta atsakovei nuosavybės teisė į žemę, negaliojančiais, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti taikoma restitucija – ATS1 privalėtų grąžinti žemės sklypus, įgytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon. Restitucija taikytina sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovės ATS1. Atsakovė ATS1 žemės sklypus, į kuriuos jai nepagrįstai ir neteisėtai buvo atkurta nuosavybė, 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1405 pardavė už 7 200 Eur. Atsakovas Tarnyba atsiliepime sutiko su prokuroro pareiškimu ir nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2024 m. balandžio 15 d. įsakymu sudaryta darbo grupė atliko tyrimą, siekdama įvertinti Molėtų skyriaus 2019–2023 metais parengtų išvadų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitiktį teisės aktams. Tyrimo metu nustatyta, jog P. V. 1991 metais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 6,00 ha žemės Molėtų rajone, iš kurių 2,00 ha teisės buvo perleistos ATS1. Pastaroji, remiantis teisiniais dokumentais, atitiko nuosavybės teisių atkūrimo reikalavimus, tačiau iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pareiškusi valios dėl konkretaus atkūrimo būdo. Tarnybos 2014 m. spalio 13 d. Sprendimu ATS1 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės, atlyginant pinigais (577 Eur). Atsakovė sprendimo neskundė, tačiau nesutiko su kompensacija ir nepateikė banko sąskaitos, todėl pinigai jai nebuvo pervesti. 2018 metais ji pateikė prašymą panaikinti minėtą sprendimą ir parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti. NŽT Molėtų skyrius panaikino 2014 m. Sprendimą ir informavo ATS1 apie sprendimo panaikinimą bei išvados rengimą. Pagal teisės aktus ir nustatytą praktiką nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik pinigais.Atsakovė ATS1 atsiliepime prašė prokuroro pareiškimo netenkinti. Atsakovė nurodė, kad:Teiginiai, kad ATS1 iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškusi valios, jog jai nuosavybės teisės būtų atkuriamos perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą natūra, neatitinka tikrovės. Nuosavybės teisės į 2,00 ha išlikusios žemės (duomenys neskelbtini), Molėtų raj. buvo atkuriamos ne pačiai atsakovei, bet jos seneliui (faktiniam nusavintos žemės savininkui) P. V., kuris notarine sutartimi perleido atsakovei ATS1 teisę į 2,00 ha išlikusios žemės ir teisę į ją atkurti nuosavybės teises. Todėl vertinant tai, kad ne atsakovė, bet P. V. inicijavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, svarbu atsižvelgti į P. V. pirminiame prašyme išreikštą aiškią valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Atitinkamus prašymus, kad senelio žemė turėtų būti grąžinta ne kaip nors kitaip, bet tik natūra, 2001–2002 metais Molėtų žemėtvarkos skyriui buvo pateikusi ir pati atsakovė, kuomet žemėtvarkos skyriui teikė duomenis dėl 2000 m. kovo 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi senelio jai perleistos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į 2,00 ha žemės (duomenys neskelbtini), Molėtų raj. Jeigu atitinkamas prašymas dėl žemės atgavimo natūra nebūtų gautas, Utenos apskrities viršininko 2010 m. Sprendimu atsakovei nebūtų atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko P. V. Utenos apskrityje, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį – 1,14 ha žemės plotą, ir jis nebūtų grąžintas atsakovei natūra bendrosios nuosavybės teise kartu su P. V.Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-32 fragmentų ir joje išlikusių dokumentų galima neabejotinai įsitikinti, kad atitinkama valia, t. y. atgauti žemę natūra, buvo išreikšta tiek pirminiame P. V., tiek ir jo teisių perėmėjos atsakovės vėlesniuose prašymuose, tame tarpe, pateiktuose iki 2003 m. balandžio 1 d., ir ši valia niekuomet nekito.Prokuroras ir Tarnyba pateikė teismui selektyvią medžiagą, nepateikdami visų svarbių dokumentų. Prokuroras nepilnai įvertino bylos medžiagą, nors pagal teismų praktiką prašymai turėtų būti vertinami pagal jų turinį, net jei jie formaliai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovė nėra išsaugojusi visų tuometiniam Molėtų žemėtvarkos skyriui teiktų prašymų; iš bylos duomenų matyti, kad juos pareiškėjas ir NŽT teismui teikia selektyviai. Siekiant objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti šią administracinę bylą, teismo prašoma įpareigoti pareiškėją pateikti visą žemės atkūrimo bylos Nr. 3-32 medžiagą (kartu ir visus atsakovės 2001–2003 metais teiktus prašymus).Ydingai formuluojamas pareiškėjo prašymas taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu tik iš atsakovės ATS1, Lietuvos Respublikos valstybei priteisiant 7 200 Eur sumą, nes toks reikalavimas neatitinka pareiškėjo šioje byloje deklaruojamo viešo intereso, kuriuo laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, tame tarpe, įtvirtina valstybinės žemės apsaugą ir disponavimo ja teisėtumą. Todėl, tuo atveju, jeigu būtų panaikinti administraciniai aktai, siekiant tikro, bet neapsimestinio viešo intereso gynimo, turėtų būti sprendžiama ne dėl pinigų iš atsakovės priteisimo, bet dėl 1,8136 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 1062-1 ir 0,4523 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 1062-2, net jei nebūtu nustatytas šių žemės sklypu įgijėjų nesąžiningumas, kurie ją įgijo be teisinio pagrindo, sugrąžinimas valstybei.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškimą patenkino: panaikino NŽT Molėtų skyriaus vedėjo Įsakymą, NŽT 2019 m. Sprendimą, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu – priteisė iš atsakovės ATS1 7 200 Eur, kuriuos ji gavo pagal 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1405.Teismas, siekdamas nustatyti viešojo intereso buvimo faktą, pažymėjo, kad prokuratūra pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, dėl šių pažeidimų administraciniai aktai negali būti laikomi teisėtais, kelia pavojų viešajam interesui ir nesilaiko teisingo nuosavybės teisės atkūrimo principų. Teismo vertinimu, valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą, todėl ir ginčo atveju, nustačius imperatyvių teisės aktų pažeidimą, prokuratūrai kyla Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme numatyta pareiga kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl termino kreiptis į teismą, teismas nustatė, kad pareiškėjas apie tai, kad pažeidžiami valstybės interesai bei viešasis interesas, sužinojo 2024 m. birželio 6 d., t. y. gavus NŽT pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo; prašymo nagrinėjimo metu buvo išreikalauti reikiami dokumentai iš kitų institucijų. Atsižvelgęs į tai, kad kreipimosi į teismą terminas skaičiuotinas nuo paskutinių duomenų gavimo, t. y. nuo 2024 m. birželio 6 d., o pareiškėjas su pareiškimu į teismą kreipėsi 2024 m. birželio 25 d., teismas konstatavo, kad vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju galėtų būti taikomas civilinio teisinio ieškinio senaties institutas, o ne Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja – šioje byloje nei viena iš šalių neprašė taikyti ieškinio senatį.Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Tvarkos 3 punktu, kuriame įtvirtinta, kad piliečiams, kurių nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir buvo panaikinti teismo tvarka, nuosavybės teisės atkuriamos pagal po teismo sprendimo įsiteisėjimo pateiktą prašymą. (Buvo nustatyta, kad NŽT Darbo grupė nustatė, kad Molėtų skyrius parengė ir patvirtino 2019 m. vasario 1 d. išvadą Nr. 40IP-1-(14.40.44.) (toliau – ir Išvada), pagal kurią atsakovei už jai tenkančią buvusio žemės savininko P. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemės dalį buvo suprojektuoti du žemės ūkio paskirties sklypai, nors atsakovė savo prašyme nenurodė pageidaujamos vietovės. Teismas nurodė, kad NŽT Molėtų skyrius galėjo priimti Išvadą tik tuo atveju, jei būtų buvęs nuginčytas NŽT 2014 m. Sprendimas. Kadangi minimas sprendimas teismine tvarka nebuvo nuginčytas, todėl, teismo įsitikinimu, NŽT Molėtų skyriaus veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad remiantis neteisėta Išvada, NŽT 2019 m. Sprendimu ATS1 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn kitus du žemės ūkio paskirties sklypus, tačiau tai prieštaravo Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 5 daliai ir Tvarkos 3 punktui. Teismas nurodė, kad NŽT neturėjo kompetencijos vienašališkai nuspręsti atkurti nuosavybės teises naujomis sąlygomis, kai egzistavo galiojantis ankstesnis sprendimas, nebuvo teismo sprendimo dėl jo panaikinimo ir nebuvo įvykdytos įstatyme numatytos sąlygos naujam nuosavybės teisių atkūrimo procesui pradėti.Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad NŽT Molėtų skyriaus vedėjo Įsakymas ir NŽT 2019 m. Sprendimas yra neteisėti, kadangi jų priėmimo metu nebuvo laikytasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. nebuvo įvykdytos esminės prielaidos sprendimų priėmimui – nebuvo teismo tvarka panaikintas ankstesnis NŽT 2014 m. Sprendimas, kuris jau buvo priimtas dėl ATS1 nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi šis sprendimas nebuvo nuginčytas, todėl nebuvo teisinio pagrindo pradėti naują nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir rengti naują išvadą bei priimti naujus sprendimus, susijusius su turto perdavimu neatlygintinai.Pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis ne tik įstatymo, bet ir jo tikslo – užtikrinti teisėtą ir teisingą restituciją, teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT 2019 m. Sprendimas buvo grindžiamas Išvada, kuri buvo parengta neatsižvelgiant į tai, kad ATS1 nebuvo nurodžiusi konkrečios vietovės, kurioje pageidautų gauti lygiavertį turtą. Teismas konstatavo, kad tai neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų – Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei nėra galimybės atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu arba pilietis aiškiai nepareiškė savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, jam nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Teismas pripažino, kad NŽT Molėtų skyriaus sprendimas perduoti neatlygintinai kitus žemės sklypus prieštaravo įstatymui, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomi panaikinti aktai yra neteisėti, nes jie buvo priimti nesilaikant teisės aktų nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, skundžiamų sprendimų priėmimo metu nebuvo objektyvaus teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant kitus žemės sklypus, todėl panaikino ginčijamus sprendimus (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).Pasisakydamas dėl atsakovės ATS1 argumentų, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo išreikšta valia dėl žemės natūra atgavimo, teismas nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja ne tik aiškiai išreikštos valios, bet ir objektyvių teisinių bei faktinių galimybių įgyvendinti konkretų atkūrimo būdą. Teismas nenustatė pagrindo teigti, jog atsakovės pageidaujamas atkūrimo būdas buvo tinkamai ir laiku išreikštas bei teisiškai pagrįstas. Nors atsakovė akcentavo, kad jos senelis P. V. aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra ir kad ši teisė perėjo atsakovei, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime nesudarė pagrindo nuosavybės teises atkurti natūra. Teismo įsitikinimu, svarbu ne tik pirminio savininko valios išreiškimas, bet ir tai, ar buvo išlaikytos visos teisinės procedūros – jei po pirminio savininko mirties paveldėtojai (tarp jų ir atsakovė) nepateikė prašymų arba jų prašymai neatitiko įstatyme nustatytų terminų ir sąlygų, tai eliminavo galimybę atkurti nuosavybę natūra. Dėl atsakovės teiginių, kad buvo teikiami įvairūs prašymai, teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė aiškių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Dėl atsakovės argumentų, kad pareiškėjas ir NŽT į bylą teikia selektyvią medžiagą, teismas nurodė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu turėjo visas galimybes pateikti savo įrodymus. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad buvo ignoruoti reikšmingi dokumentai. Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovės argumentą dėl teismų praktikos, pagal kurią prašymai turėtų būti vertinami pagal jų turinį, kadangi, teismo įsitikinimu, nors formalūs trūkumai savaime nepaneigia prašymo esmės, tačiau esminiai teisės aktų pažeidimai – praleisti terminai, aiškios valios nepareiškimas ar reikalavimų neatitinkantys dokumentai – negali būti pateisinami vien turinio vertinimu. Buvo pabrėžta, kad šioje byloje esminis klausimas yra ne tik prašymo forma, bet ir tai, ar buvo teisinis pagrindas atkurti nuosavybės teises natūra. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog nuosavybės teisės atkūrimas natūra buvo atliktas teisėtai.Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas nustatė, kad ATS1 žemės sklypus, į kuriuos jai buvo atkurta nuosavybė, pardavė D. Ž. ir R. Ž. 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1405 pagrindu. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, teismas nurodė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2021 m. balandžio 2 d. iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. valdė D. Ž. ir T. Ž. pagal 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1405, o nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nuosavybės teise valdo D. K. pagal 2021 m. rugpjūčio 17 d. dovanojimo sutartį Nr. 11891. Teismas konstatavo, kad šios sutartys byloje neginčytinos, trečiųjų asmenų nesąžiningumas byloje neįrodinėtas, todėl šie asmenys laikytini sąžiningais įgijėjais. Nenustatęs CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra (t. y. byloje nustatyta, kad restitucija natūra negalima), teismas nurodė, kad pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas konstatavo, kad pagrįstas restitucijos taikymas, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.147 str.).Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl vindikacijos taikymo, kadangi restitucija ekvivalentu yra tinkamiausias būdas atkurti teisėtą situaciją. Teismas nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai, kuriais atsakovei buvo atkurta nuosavybė, buvo priimti neteisėtai, jų pasekmės turi būti pašalintos taikant restituciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje įprasta, jog tokiais atvejais restitucija atliekama ekvivalentu, kadangi pats perleidimo faktas nėra sandorio tarp privačių asmenų rezultatas, o kyla iš neteisėto valdžios institucijų sprendimo (CK 6.145 str. 2 d.). Kadangi atsakovė jau perleido ginčo žemės sklypus tretiesiems asmenims, todėl jų išreikalavimas sukeltų teisinių komplikacijų, galbūt pažeistų sąžiningų įgijėjų teises, sukurtų papildomų ginčų (CK 6.146 str.). Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad viešasis interesas gali būti apgintas tik grąžinant žemę natūra. Buvo pažymėta, kad šioje byloje viešojo intereso esmė – neteisėtai perleistų valstybės resursų grąžinimas, o restitucija ekvivalentu užtikrina šį tikslą, nes valstybė pati pasirinko ginti savo teises tokiu būdu, be to, teismų praktika patvirtina restitucijos ekvivalentu taikymą tokiose situacijose – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinio akto negaliojimo pasekmės gali būti šalinamos per restituciją ekvivalentu, ypač jei ginčo objektas jau perleistas kitiems asmenims (žr. 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).Konstatavęs, kad restitucija ekvivalentu yra teisėtas, proporcingas ir efektyvus būdas atkurti teisėtą padėtį, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti valstybei iš atsakovės ATS1 7 200 Eur, kuriuos ji gavo pagal 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1405.III.Atsakovė ATS1 apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nes jame tik perrašyti išimtinai Tarnybos pateikti argumentai, kuriuos ji teikė prokurorui, o šis viską pakartojo teikdamas pareiškimą teismui. Teismas pakartojo tuos pačius argumentus ir taip priėmė sprendimą bylos faktiškai net nenagrinėjęs iš esmės, nevertinęs atsakovės pateiktų argumentų. Pagal ABTĮ reikalavimus teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Šiuo atveju teismo sprendimas visiškai neatitinka teisės aktų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų taisyklių, nes jame visiškai nėra savarankiško teismo vertinimo ir išsamios byloje pateiktų argumentų analizės. Apie atsakovės argumentus yra pasisakoma abstrakčiomis frazėmis, nesigilinant ir visai neatliekant jokio išsamesnio tyrimo. Taip pat buvo visiškai ignoruojami atsakovės prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Faktiškai didžioji dauguma viso skundžiamo sprendimo – tai prokuroro pateiktų argumentų atkartojimas. Nėra aišku, kokius atsakovės argumentus pirmosios instancijos teismas tyrė (t. y. ar tyrė argumentus dėl tinkamo valios išreiškimo būdo, ne visų atkūrimo byloje esančių dokumentų pateikimo, dėl papildomų įrodymų išreikalavimo; kt.). Nors teismas nurodė, kad Išvada buvo parengta neatsižvelgiant į tai, kad ATS1 nebuvo nurodžiusi konkrečios vietovės, kurioje pageidautų gauti lygiavertį turtą, tačiau iš byloje esančio ATS1 2013 m. prašymo matyti, jog ji pageidauja lygiavertį turtą gauti (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Tai patvirtina, kad teismas išsamiai bylos nenagrinėjo. Teismas visiškai nemotyvavo restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu dalyje dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini). Nors atsakovė abu žemės sklypus perleido ta pačia pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau tiek prokuroras pareiškime, tiek pirmosios instancijos teismas dėl restitucijos taikymo nurodo tik vieną žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), o apie kitą sklypą net neužsimena. Šią klaidą dalyje dėl restitucijos taikymo padarė prokuroras pateiktame pareiškime, o teismas sprendime pakartojo.Dėl pirmosios instancijos teismo panaikintų aktų teisėtumo, pažymėtina, kad tiek P. V., tiek jo teises perėmusi ATS1 savo pirminiais prašymais siekė nuosavybės teises atkurti natūra – susigrąžinant žemę buvusioje vietoje. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai, Tarnybos 2010 m. Sprendimas, kuriuo buvo atkurta nuosavybė natūra į 1,14 ha ploto žemės dalį, grąžinant ją natūra bendrosios nuosavybės teise su P. V.. Dėl šių aplinkybių jokio ginčo nėra. Dar Tarnybos 2010 m. Sprendime, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,14 ha plotą, dėl likusio 0,86 ha ploto buvo nurodyta, kad sprendimas bus priimtas vėliau – „išreiškus nuomonę“. Atkūrimo procese pagrindinė valios išraiška buvo atkurti nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje ir tas buvo iš dalies įgyvendinta atsakovei atkuriant nuosavybę į 1,14 ha plotą. Tačiau į likusį plotą natūra atkurti nuosavybės nebebuvo galimybės, nes likęs plotas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei.Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Nagrinėjamu atveju ši Atkūrimo įstatymo nuostata nebuvo įgyvendinta, t. y. atsakovė negavo raštu pranešimo dėl galimybės pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai natūra atkurti nuosavybės nebėra galimybių. Nepaisant to, atsakovė pati pateikė 2013 metais prašymą, kuriame aiškiai nurodė, kad už negrąžintą 0,86 ha pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Kaip nurodo Tarnyba ir prokuroras, šis prašymas yra pateiktas po 2003 m. balandžio 1 d., todėl neva praleistas Atkūrimo įstatyme numatytas terminas ir nuosavybė gali būti atkuriama tik išmokant piniginę kompensaciją. Tačiau tokie argumentai yra paneigiami susiformavusia teismų praktika analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-680-492/2020). LVAT suformavo teisės taikymo taisyklę, kad asmuo valią dėl atkūrimo būdo pasirinkimo tinkamai gali pareikšti tik po to, kai tampa aišku, kokia nuosavybės dalis negalės būti atkuriama natūra grąžinti žemę buvusioje vietoje ir priskirta valstybės išperkamam turtui. Jų pateikimui negali būti taikomi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies ribojimai, nes atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimas yra nulemtas atitinkamu faktų (grąžintino turto išpirkimo), kurių konstatavimas nesusijęs su Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais.Šiuo atveju atsakovė apie tai, kad 0,86 ha dalis negalės būti atkuriama buvusioje vietoje natūra, sužinojo tik po Tarnybos 2010 m. Sprendimo gavimo, todėl yra akivaizdu, kad ji iki 2003 m. balandžio 1 d. niekaip negalėjo pareikšti valios dėl šio valstybės išperkamo turto grąžinimo būdo pasirinkimo. Tarnyba pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, tokiu atveju privalėjo raštu pasiūlyti pasirinkti kitus galimus atlyginimo būdus. Atsakovė Tarnybai pateikė 2013 m. prašymą, kuriame prašė už neatkurtą 0,86 ha žemės plotą parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Taigi dėl natūra neatkurtos dalies valia buvo pakeista minėtu prašymu, kuriame nurodyta, kad siekiama gauti lygiavertį žemės sklypą, o ne kompensaciją pinigais. Nepaisant nurodytos atsakovės valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo, Tarnybos Molėtų skyriaus posėdžio dėl sprendimų priėmimo pretendentams iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinkusiems nuosavybės teisės atkūrimo būdo 2014 m. spalio 7 d. protokole Nr. 40PRT-(14.40.6.)-962014 (toliau – ir 2014 m. Protokolas) nurodoma, kad nutaria ATS1 atkurti nuosavybės teises, kompensuojant pinigais už 0,86 ha valstybės išperkamos žemės. Tarnyba 2014 m. Sprendimu nusprendė nustatyti piniginę kompensaciją – 577 Eur. Tokie sprendimai skirti piniginę kompensaciją, vertinant dar anksčiau išreikštą atsakovės valią, buvo nepagrįsti ir neteisėti. Ši situacija turėjo būti ištaisyta ir tas buvo padaryta skundžiamu Įsakymu. Tokią klaidos ištaisymo procedūrą numato ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio nuostatos. Šia norma ir buvo vadovautasi Įsakyme. Priėmus skundžiamus Įsakymą ir Tarnybos 2019 m. Sprendimą, jų rezultatas – nuosavybės teisių atkūrimas suteikiant lygiaverčius žemės sklypus atsakovei, pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus ir nurodytą LVAT praktiką analogiškose bylose.Net jei teismas vertintų, kad priimant Įsakymą buvo padaryti tam tikri procedūriniai pažeidimai, nurodant ne tą Tarnybos 2014 m. Sprendimo panaikinimo pagrindą, šiuo atveju galutinis skundžiamais aktais pasiektas rezultatas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis LVAT praktiką ir atsakovės teisėtą lūkestį, kad jai nuosavybės teisės į likusį 0,86 ha plotą būtų atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės sklypus. Todėl naikinti skundžiamus Įsakymą ir Tarnybos 2019 m. Sprendimą vien dėl to, kad buvo pažeistos tam tikros sprendimų priėmimo procedūros, nėra tikslinga. Teismas konstatavo, kad tuo atveju jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tuomet teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Teismas netinkamai taikė bendrąją taisyklę, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, nustatytą CK 6.147 straipsnio 1 dalyje. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę.Teismas nepagrįstai taikė restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo institutą, nustatant didžiausią turto vertę pagal 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo Nr. 1405 sutartyje nurodytą žemės sklypų pardavimo kainą – 7 200 Eur. Iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertė yra 5 214 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2021 m. kovo 30 d.); žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertė yra 910 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2021 m. kovo 30 d.). Žemės sklypų bendra vidutinės rinkos vertė buvo 6 124 Eur.Tarnybos 2019 m. Sprendimu ATS1 atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės dalį, kurioje buvo perduoti lygiaverčiai turėtajam žemės sklypai: 1,8136 ha (vertė 499 Eur) ir 0,4523 ha (vertė 42 Eur). Bendra abiejų žemės sklypų vertė atkūrimo momentu buvo 541 Eur.Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė yra sąžininga žemės sklypų įgijėja ir kad mažiausia žemės sklypų vertė jų gavimo metu yra 541 Eur. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo, nustatant didžiausią turto vertę (7 200 Eur) nenustačius ATS1 nesąžiningų veiksmų įgyjant žemės sklypus. Jau minėta, kad teismas nenustatinėjo, nepasisakė ir nemotyvavo restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu dalyje dėl žemės sklypo (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini)..Taikant normas, reguliuojančias skundo padavimo termino taikymą, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į io instituto normų tikslus. Pareiškimu prašomi panaikinti administraciniai aktai priimti prieš daugiau nei 5 metus, nors ABTĮ nustatytas 1 mėnesio skundo padavimo terminas, todėl skundas negalėjo būti patenkintas. Teismai yra suformavę praktiką, pagal kurią už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai buvo ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr. LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).Tarnyba yra valstybinės žemės valdymo srityje valstybės politiką įgyvendinanti ir priežiūrą vykdanti institucija. Tarnyba, ginčo sprendimus dėl žemės grąžinimo atsakovei priėmė 2018–2019 metais, tačiau nesiėmė jokių veiksmų net virš 5 metų. Akivaizdu, kad Tarnyba nurodytus duomenis apie neva pažeidžiamą viešąjį interesą turėjo jau nuo pat 2019 metų, dėl ko turėjo ir pareigą, jei viešasis interesas tikrai yra pažeidžiamas, apie tai pranešti prokurorui. Tarnybos 2024 m. birželio 6 d. pranešime dėl viešojo intereso gynimo nėra nurodytų jokių aplinkybių, kodėl net po 5 metų staiga buvo nustatytas viešojo intereso pažeidimas ir kodėl toks pažeidimas negalėjo būti nustatytas anksčiau. Nustačius, kad institucijos galėjo ar turėjo žinoti apie tariamus pažeidimus anksčiau, teismas turėjo spręsti klausimą dėl nepagrįsto delsimo imtis veiksmų siekiant pašalinti šiuos pažeidimus. Nei prokuroras, nei Tarnyba tokių duomenų teismui nepateikė. Nors atsakovė prašė įpareigoti pareiškėją pateikti visą žemės atkūrimo bylos Nr. 3-32 medžiagą, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, t. y. teismas dėl jo nepasisakė.Prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas. Teismo priimtas sprendimas atitinka visus reikalavimus, kiekvieną apeliantės argumentą teismas išsamiai išanalizavo, pateikė jų vertinimus, sprendimas buvo individualizuotas, pakankamai motyvuotas ir paremtas objektyviais faktais. Taip pat tinkamai taikytos aktualios teisės normų nuostatos, kurios buvo nurodytos, todėl teigti, kad teismo priimtas sprendimas netinkamai motyvuotas, nėra jokio pagrindo.Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad NŽT sprendimai skirti piniginę kompensaciją, vertinant dar anksčiau išreikštą valią, buvo nepagrįsti ir neteisėti, atkreiptinas dėmesys, kad 2005 m. sausio 28 d. buvo patvirtinta pažyma Nr. 17227, pagal kurią atsakovė turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. Utenos apskrityje, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) valdytos 2,00 ha žemės dalį. NŽT Darbo grupės duomenimis, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3-32 nėra saugomo ATS1 pirminio prašymo, kuriame ji būtų pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, atsižvelgus į tai, kad ATS1 iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškusi valios, o NŽT iki 2012 m. vasario 1 d. neparinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo – perduoti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata, NŽT 2014 m. Sprendimu nuspręsta ATS1 nuosavybės teises atlyginti pinigais.Apeliantė turėjo teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nesutikdama su 2014 m. Sprendimu galėjo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos apskųsti teismui. Tačiau, nors apeliantė nesutiko su apskaičiuotu nuosavybės teisių atlyginimu pinigais, duomenų, patvirtinančių faktą, kad apeliantė apskundė sprendimą teismine tvarka, nėra.Dėl apeliantės teiginių, kad teismas neteisingai sprendė dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo, nustatant didžiausią turto vertę (7 200 Eur), pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog analogiškais atvejais restitucija turi būti vykdoma pinigais. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad apeliantė žemės sklypus, į kuriuos jai neteisėtai buvo atkurta nuosavybė, pardavė už 7 200 Eur, todėl būtent šiai sumai ir taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu, kad būtų atkurta teisėta padėtis, buvusi iki neteisėto nuosavybės atkūrimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Išvadoje sklypų nurodoma vertė 541 Eur. Pažymėtina, kad Išvadoje nurodyta vertė yra taikoma tik nuosavybės teisų atkūrimo procese perduodamų neatlygintinai sklypų lygiavertiškumui nustatyti, o ne teismui taikant restituciją.Apeliantės teiginiai dėl nepagrįsto institucijų delsimo imtis veiksmų siekiant pašalinti pažeidimus, nepagrįsti, kadangi subjektas ginantis viešąjį interesą (šiuo atveju prokuroras) Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Šiuo atveju nebuvo praleistas vieno mėnesio terminas ir tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, t. y. 2024 m. birželio 25 d., su skundu kreipėsi į teismą.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, pakartodama prokuroro atsiliepime nurodytus argumentus, atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:IV.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, 2019 m. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat restitucijos taikymo. Byloje nustatyta, kad P. V. 1991 m. spalio 18 d. pateikė prašymą tuometei Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam priklausiusį 6 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone, Utenos apskrityje, išreiškamas valią atkurti nuosavybės teises susigrąžinant žemę buvusioje vietoje. P. V. 2000 m. kovo 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi perleido ATS1 teisę į 2 ha išlikusios žemės (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone, į kurią jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2005 m. sausio 28 d. patvirtino pažymą Nr. 17227 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad ATS1 turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. valdytos žemės dalį – 2 ha. Utenos apskrities viršininkas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13-29976 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei ATS1“ atkūrė jai nuosavybės teises į 1,14 ha žemės, grąžindamas ją natūra bendrosios nuosavybės teise su P. V. ir nurodydamas, kad nuosavybės teisės į likusią 0,86 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, „išreiškus nuomonę“. ATS1 2013 m. gruodžio 20 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriui prašymą, kuriame prašė už neatkurtą 0,86 ha žemės plotą (buvusio žemės savininko P. V. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone) parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT 2014 m. Sprendimu ATS1 buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,86 ha žemės kompensuojant 577 Eur. ATS1 šio sprendimo teismine tvarka neskundė, tačiau banko sąskaitos, į kurią būtų pervesta kompensacija, nepateikė. ATS1 2018 m. spalio 10 d. pateikė prašymą dėl naujos išvados parengimo lygiaverčiam sklypui gauti. NŽT Molėtų skyriaus vedėjo 2018 m. lapkričio 21 d. Įsakymu buvo panaikintas 2014 m. Sprendimas dėl 0,86 ha žemės kompensavimo pinigais, o ATS1 buvo informuota apie galimybę pateikti naują prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. NŽT 2019 m. Sprendimu Nr. 40S-94-(14.40.3.) ATS1 atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko P. V. Utenos apskrityje, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį – 0,86 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus. NŽT Darbo grupė konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog ATS1 iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčio žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo būdu, o Nacionalinė žemės tarnyba taip pat iki 2012 m. vasario 1 d. nebuvo parinkusi šio būdo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, ATS1 neatkurtos 0,86 ha ploto valstybės išperkamos žemės dalies nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik atlyginant pinigais. Prokuroras kreipėsi į teismą dėl Įsakymo ir 2019 m. Sprendimo panaikinimo, nurodęs, jog skundžiami administraciniai aktai priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies bei 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat Tvarkos 3 punkto nuostatas, todėl NŽT 2019 m. Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino: panaikino Įsakymą, NŽT 2019 m. Sprendimą, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu – priteisė iš atsakovės ATS1 7 200 Eur, kuriuos ji gavo pagal 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1405. Teismas nurodė, kad 2014 m. Sprendimas teismine tvarka nebuvo nuginčytas, todėl NŽT Molėtų skyriaus veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų, remiantis neteisėta Išvada, 2019 m. Sprendimu ATS1 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn kitus du žemės ūkio paskirties sklypus, tačiau tai prieštaravo Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 5 daliai ir Tvarkos 3 punktui. Teismas sprendė, jog 2019 m. Sprendimas buvo grindžiamas Išvada, kuri buvo parengta neatsižvelgiant į tai, kad ATS1 nebuvo nurodžiusi konkrečios vietovės, kurioje pageidautų gauti lygiavertį turtą. Atsakovė ATS1 apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas, priimtas perrašant NŽT prokurorui teiktus ir šio pakartotus argumentus, neįvertinus atsakovės pateiktų argumentų dėl tinkamo valios išreiškimo būdo, ne visų atkūrimo byloje esančių dokumentų pateikimo, dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Pažymima, jog net jei priimant Įsakymą buvo padaryti tam tikri procedūriniai pažeidimai, nurodant ne tą Tarnybos 2014 m. Sprendimo panaikinimo pagrindą, šiuo atveju galutinis skundžiamais aktais pasiektas rezultatas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis LVAT praktiką ir atsakovės teisėtą lūkestį, kad jai nuosavybės teisės į likusį 0,86 ha plotą būtų atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės sklypus. Šiais aktais buvo ištaisyta prieš tai NŽT padaryta klaida. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas paprastai turėtų būti naikinamas (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, be kita ko, byloje teigė (jam taip pat pritarė pirmosios instancijos teismas), kad 2019 m. Sprendimas buvo grindžiamas 2019 m. Išvada, kuri buvo parengta neatsižvelgiant į tai, kad ATS1 nebuvo nurodžiusi konkrečios vietovės, kurioje pageidautų gauti lygiavertį turtą, o tai neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jei nėra galimybės atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu arba pilietis aiškiai nepareiškė savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, jam nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Byloje ginčijamu Įsakymu buvo panaikintas 2014 m. Sprendimas dėl 0,86 ha žemės kompensavimo pinigais. Pareiškėjas, pakartodamas NŽT argumentus, vertino, jog atsakovės ATS1 2013 m. gruodžio 20 d. NŽT Molėtų skyriui pateiktas prašymas už neatkurtą 0,86 ha žemės plotą parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, pateiktas praleidus terminą, todėl 2019 m. Išvada, kuria grindžiamas 2019 m. Sprendimas, buvo parengta neatsižvelgiant į tai, kad ATS1 iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo nurodžiusi konkrečios vietovės, kurioje pageidautų gauti lygiavertį turtą, o NŽT taip pat iki 2012 m. vasario 1 d. nebuvo parinkusi šio būdo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi. Nagrinėjamu atveju atsakovė ATS1, nesutikdama su prokuroro prašymu, teigė, jog atkūrimo procese pagrindinė valios išraiška buvo atkurti nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje, kas iš dalies buvo įgyvendinta 2010 m. Sprendimu atkuriant nuosavybę į 1,14 ha plotą. Tačiau į likusį plotą natūra atkurti nuosavybės nebuvo galimybės, nes jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Taip pat atsakovė nurodė, jog nebuvo išspręsta dėl visų nuosavybės atkūrimo bylos dokumentų, tame tarpe ir dėl valios išreiškimo, pateikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas; nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) (žr., pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-789/2021; kt.). Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, be kita ko, sudaro pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisės pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą realizavimo teisiniai ir faktiniai pagrindai. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į prokuroro suformuluotą prašymo reikalavimą ir skunde nurodytas aplinkybes, taip pat atsakovų atsiliepimuose išdėstytus argumentus, turėjo aiškintis ir nustatyti, ar nebuvo galimybių atsakovei už neatkurtą 0,86 ha žemės plotą perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas jai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, išreikalauti iš NŽT įrodymus, kuriais remiantis būtų galima išnagrinėti prokuroro prašymą, taip pat atsakyti į esminius ATS1 atsiliepimo argumentus.Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.; 4 d. – 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 22 d.; 5 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančios Tvarkos nuostatas, nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nuosavybės teisių atkūrimas pagal Atkūrimo įstatymą yra grindžiamas pretendentų valia ir jai teikiamas prioritetas, kiek tai atitinka nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslus, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, paisant imperatyvų, kylančių iš protingo asmens elgesio standarto (lotynų kalba – bonus pater falias) ir gero administravimo principo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2755-552/2021; kt.). Nagrinėjamu atveju yra aktualios Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-17-1095/2007; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje eA-939-525/2017; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1894-415/2018; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo išnagrinėti atsakovės ATS1 argumentai, kuriais remdamasi ji teigė, kad pagal 2013 m. prašymą už neatkurtą 0,86 ha žemės plotą jai turėjo būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, kad nebuvo sąlygų atkurti jai nuosavybės teises, atlyginant pinigais, nebuvo nustatyta, ar buvo atsakovei pasiūlyti (jei buvo, tai kada) kiti Atkūrimo įstatyme numatyti atlyginimo būdai, neįvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai, jie neišreikalauti ir išvados padarytos remiantis prokuroro prašyme pateiktais paaiškinimais, kurie nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad prokuroras pareiškime ir atsakovas NŽT atsiliepime į skundą savo poziciją atkurti ATS1 nuosavybės teises, atlyginant pinigais, grindė ta aplinkybe, jog atsakovė ATS1 per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytus terminus nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės argumentų, jog dar NŽT 2010 m. Sprendime, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,14 ha plotą, dėl likusio 0,86 ha ploto buvo nurodyta, kad sprendimas bus priimtas vėliau – „išreiškus nuomonę“, nesiaiškino, ar atsakovė ATS1 buvo informuota apie galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, netenkino jos atstovo prašymo išreikalauti visą nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išnagrinėti, neatsakė į esminius atsakovės ATS1 nesutikimo su prokuroro prašymu naikinti Įsakymą ir 2019 m. Sprendimą argumentus, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo jai skirti atlyginimą pinigais už valstybės išperkamą žemę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo NŽT nuosavybės teisių atkūrimo bylos, o šioje byloje nepateikti įrodymai, kurie leistų nustatyti aplinkybes, susijusias su atsakovės ATS1 išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kada ir kokiu būdu ji buvo informuota apie galimybę pakeisti valią ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių kilusio ginčo aplinkybių (ABTĮ 86 str.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes neišnagrinėtos ir nenustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės prokuroro inicijuotam ginčui išnagrinėti, o joms išsiaiškinti ir nustatyti būtina rinkti papildomus įrodymus. Dėl to panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 ir 2 p., 146 str. 1 d., 147 str.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a:Atsakovės ATS1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama. Teisėjai Audrius BakaveckasRamūnas GadliauskasIveta Pelienė