Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus m. skyrius) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 49SF-1506-(14.49.104), NŽT 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1T-28-(3.5) ir įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus m. skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. Č. (M. Č.) vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Šią teisę jis įgijo po savo tėvų M. Č. ir P. Č. mirties. Pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tačiau skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. sprendimu atsakovas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn.

3. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas skunde NŽT nurodė, jog 2003 m. kovo 27 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinė P. Č. M. Č. vardu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama nuosavybės teises į tenkančios neatkurtos nuosavybės dalį (3,6850 ha) atkurti tokia tvarka: 3 ha ji prašė atkurti laisvame žemės plote, o likusią žemę ji prašė grąžinti teritorijoje, kuri yra arčiau jos gyvenamosios vietos. Išreikšdama valią dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn M. Č. įpėdinė žinojo, jog susigrąžinti žemės natūra ji jokių galimybių neturi, taip pat žinojo, jog A. Č. žemė yra įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą. Pareiškėjo teigimu, P. Č., pakeitusi valią dėl būdo, kuriuo ji pageidauja susigrąžinti buvusio savininko žemę, negavo jokio nurodymo tikslinti prašymą, jį konkretinti ar pateikti jį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kitokia forma, todėl ji buvo įsitikinusi, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, neturėdamas galimybių buvusio savininko žemę grąžinti natūra, tenkins jos 2003 m. kovo 27 d. prašyme išreikštą valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje.

4. Nurodė, kad atsakovas ligotos, sunkiai lietuviškai kalbančios ir rašančios pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinės P. Č. pareiškimą aiškina jam naudinga tendencija. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai įrodo, jog laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. birželio 21 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniai nėra gavę nei vieno Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus laiško. Teisės norma, įpareigojanti institucijas, vykdančias nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2003 m. kovo 1 d. raštu pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas, yra imperatyvaus pobūdžio ir šios pareigos neįvykdymas, pareiškėjo nuomone, suteikia jam teisę reikalauti P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašymą vertinti taip, kaip jį suprato ir vertino pati P. Č., t. y. ji norėjo, kad nuosavybės teisės į negrąžintą 3 ha žemės dalį jai būtų atkurtos, perduodant lygiavertį laisvą plotą kitoje vietovėje.