Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Tomo Ridiko ir Jurgitos Sujetienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl nuosavybės teisių pažeidimo, naudojimosi tvarkos nustatymo, kelio servituto nustatymo ir atsakovo ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovui IES1 ir atsakovui ATS2 dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi ir taikė materialinės teisės normas (CK 4.34, 4.35, 4.37, 4.98 straipsniai) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus išaiškinimus dėl pažeistų savininko teisių gynimo, taip pat materialinės teisės normas ir kasacinio teismo praktiką dėl bendraturčių ginčų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimu juo sprendimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) bei nesivadovavo pagrindine civilinės teisės nuostata, kad sprendžiant ginčus, taip pat ir ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, svarbią reikšmę turi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų laikymasis (CK 1.5 straipsnio 2 dalis), pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias, jog galutiniu sprendimu ginčas turi būti išsprendžiamas visiškai (CPK 260 straipsnis), ir taip pat dėl to neteisingai išsprendė bylą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Teismas netinkamai taikydamas CK 4.34 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4.35 straipsnio 1 dalį, 4.37 straipsnio 1 dalį bei 4.98 straipsnį, be to, nesivadovaudamas kasacinio teismo suformuotais atitinkamais išaiškinimais dėl minėtų materialinės teisės normų taikymo, apelianto nuomone, visiškai nepagrįstai neuždraudė atsakovui Nr. 1 analogišku būdu pažeisti jo nuosavybės teisę ir ateityje. Nagrinėjamu atveju apeliantas neabejotinai įrodė, kad jis yra vienas iš ginčo žemės sklypo bendraturčių, taip pat įrodė, jog kitas ginčo žemės sklypo bendraturtis – atsakovas Nr. 1, pažeisdamas įstatymą, savavališkai pažeidė jo nuosavybės teises, objektyviai atimdamas galimybę naudotis bendru privažiavimu prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, be to, įrodė, kad ieškinio pareiškimo teismui dieną jo nuosavybės teisės pažeidimas nebuvo nutrauktas. Taigi, apeliantas aiškiai įrodė visas reikalingas sąlygas, jo teisme pareikštam negatoriniam ieškiniui tenkinti.

Apeliantui reikalaujant įpareigoti atsakovą Nr. 1 ateityje nepažeisti jo nuosavybės teisių, bei šiam apelianto reikalavimui esant visiškai įrodytam, t. y. apeliantas įrodė, kad iki kreipimosi į teismą jo teisės buvo pažeistos, taip pat įrodė, jog šis pažeidimas truko gana ilgą laiką – daugiau nei metus, teismas neabejotinai turėjo pareigą apginti pažeistą apelianto teisę visapusiškai, t. y. ne tik įpareigoti atsakovą Nr. 1 atlaisvinti apeliantui privažiavimą, bet ir uždrausti atsakovui Nr. 1 pažeisti apelianto nuosavybės teisę ateityje, tuo labiau, kad bylos nagrinėjimo metu, atsakovas Nr. 1 apskritai ginčijo apelianto teisę naudotis minėtu privažiavimu.

Apeliantas nemano, kad tenkinant jo reikalavimus dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo teismui būtų reikėję tikslinti jo pateiktą planą, ar, jog jo pateiktas projektas buvo tiek netinkamas, neracionalus, ydingas, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad teismas būtų galėjęs atsisakyti tenkinti apelianto reikalavimą bei nenustatyti jo prašomos naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos. Nors pasak teismo, šis atsisakymas ir esą neužkerta kelio tiek apeliantui, tiek kitiems ginčo žemės sklypo bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo, apeliantas mano, kad jo ir atsakovo Nr. 1 ginčas dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo turėjo bei galėjo būti išspręstas būtent šioje byloje, jokių naujų teisminių procesų nebeinicijuojant.

Apelianto įsitikinimu, jo į bylą pateiktas MB „Geoida“ 2026 m. sausio 12 d. parengtas žemės sklypo dalių (naudojimosi tvarkos) planas visiškai atitiko racionalumo ir patogumo kriterijus bei turėjo mažiausiai įtakos tarp šalių jau ilgą laiką nusistovėjusiai naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkai, be to, pagal šį planą kiekvienai iš šalių, t. y. tiek apeliantui, tiek atsakovui Nr. 1, buvo užtikrintas priėjimas iš savo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių ar jų dalies, kiekvienai šaliai taip pat buvo užtikrintas patekimas į savo sklypo dalį, užtikrintas susisiekimas su viešaisiais keliais ir pan., tuo labiau, kad nė viena iš šalių net nekėlė klausimo ir dėl to, kad nustačius prašomą naudojimosi tvarką apeliantas esą nebegalės naudotis jam nuosavybės teise priklausančia dalimi kitų inžinerinių statinių, (duomenys neskelbtini), t. y. šuliniu.

Jeigu nebuvo galima nustatyti apelianto pateiktame MB „Geoida“ 2026 m. sausio 12 d. parengtame žemės sklypo dalių (naudojimosi tvarkos) plane bendrame privažiavimo kelyje šalims šio plano rengėjų numatytų servitutų (S, S1, S2 ir S3), apelianto įsitikinimu, tokiu atveju teismas vietoj servitutų galėjo palikti minėtą privažiavimo kelią šalims naudotis bendrai, ir toks susiklosčiusios situacijos išsprendimas skundžiamame sprendime, kada, be kita ko, teismas, nagrinėdamas bylą, apelianto net neinformavo apie esančius kokius nors trūkumus jo pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo plane, neturėtų būtį laikomas apelianto ieškinio reikalavimo ribų peržengimu, tai būtų tiesiog alternatyvus apelianto teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Be to, vietoj prašomų nustatyti servitutų privažiavimo kelio ar jo dalies priskyrimas visų trijų šalių bendram naudojimui neabejotinai neprieštarautų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismui iš esmės pažeidus materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių ginčų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimu juo sprendimą (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) bei nesivadovavus atitinkama kasacinio teismo praktika, taip pat nesivadovavus pagrindine civilinės teisės nuostata, kad sprendžiant ginčus, taip pat ir ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, svarbią reikšmę turi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų laikymasis (CK 1.5 straipsnio 2 dalis), skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei privalo būti panaikintas (CK 330 straipsnis).

Skundžiamu sprendimu šalių ginčas dėl naudojimosi jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu ginčo žemės sklypu liko visiškai neišspręstas, kadangi visiškai atmetus šioje byloje apelianto pareikštą ieškinį bei atsakovo Nr. 1 priešieškinį, bylos dalis dėl naudojimosi minėtu žemės sklypu nebuvo išspręsta nei apelianto, nei atsakovo Nr. 1, nei Nr. 2 naudai, tuo tarpu šis žemės sklypas šalims ir toliau lieka bendrosios dalinės nuosavybės teise, o naudojimosi juo tvarka jokia neegzistuoja. Teismas bylos nagrinėjimo eigoje apelianto neinformavo apie egzistuojančias kokias nors technines ar teisines kliūtis jo procesiniuose dokumentuose bei nepasiūlė šias kliūtis pašalinti, nors teismas turėjo pareigą ne tik išnagrinėti bylą, bet ir išspręsti šalių ginčą. Be to, teismas neišsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai dėl uždraudimo pažeisti ieškovo nuosavybės teisę ateityje ir dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tenkinto ieškovo reikalavimo pašalinti savininko teisių pažeidimą, taip pat atmesti atsakovo Nr. 1 ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas šios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo aspektu netikrins.

Dėl reikalavimo uždrausti ateityje pažeisti ieškovo nuosavybės teisę

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatęs, jog atsakovas ATS1, neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, sudarė kliūtis kitiems bendraturčiams naudotis pravažiavimu, tenkino ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą ATS1 atlaisvinti privažiavimą prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas ATS1 pašalino kitas kliūtis (ant kelio buvusias tujas, kelmus, stulpus bei sutvarkė užartą keliuką), vertino, kad tokiu būdu jis pripažino 1.2.2 papunktyje numatytą reikalavimą (t. y. reikalavimą atkurti iki ieškovo nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį) ir jį įvykdė. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra skundžiama bei nėra apeliacijos dalykas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimo uždrausti atsakovui ATS1 ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę netenkino, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog toks draudimas išplaukia iš bendrosios pareigos, įtvirtintos CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo turi teisė valdyti ir naudoti nuosavybės teisės objektą nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, todėl padarė išvadą, kad asmuo turi pareigą savo nuosavybės teises į nekilnojamojo turto objektą įgyvendinti nepažeisdamas kitų bendraturčių teisių ir be atskiro teismo įpareigojimo.

Apeliantas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, teigdamas, jog teismas turėjo pareigą apginti pažeistą apelianto teisę visapusiškai, t. y. ne tik įpareigoti atsakovą Nr. 1 atlaisvinti apeliantui privažiavimą, bet ir uždrausti atsakovui Nr. 1 pažeisti apelianto nuosavybės teisę ateityje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia apelianto pozicija.

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė apginti jo, kaip žemės sklypo ir jame esančių statinių savininko (bendraturčio), pažeistas teises ir įpareigoti atsakovus atlaisvinti privažiavimą prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų, o taip pat uždrausti atsakovui Nr. 1 (ATS1) ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.

CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Remdamasis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis).

Apeliantas teisingai nurodo, jog negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020 ir kt.).

Ieškovas patikslintu ieškiniu siekė, kad būtų ne tik (1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiantys veiksmai, t. y. išvalytas bei kitaip atlaisvintas jam privažiavimo kelias prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (2) atkurta iki ieškovo nuosavybės teisės pažeidimo buvusi padėtis, t. y. atstatytas išartas privažiavimo kelias prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bet ir (3) uždrausta ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės patenkino pirmiau minėtą pirmą ieškovės reikalavimą, antro reikalavimo netenkino, nes jis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo įvykdytas, o dėl trečio reikalavimo nusprendė netenkinti, nes pagal įstatymą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) yra ginama ieškovo kaip savininko subjektinė nuosavybės teisė, todėl nenustatė pagrindo teismui atskirai įpareigoti žemės sklypo bendraturčius ateityje nepažeisti ieškovo subjektinės nuosavybės teisės.

Akcentuotina, jog teismas, gindamas savininko teises pagal negatorinį ieškinį, tenkina savininko reikalavimus ta apimtimi, kiek konkrečiu atveju reikia, t. y. veiksmingai pašalina savininko teisių suvaržymą. Nagrinėdamas pareikštą reikalavimą teismas konkrečiu atveju turi įvertinti, ar reikalavimas atitinka susiklosčiusią situaciją, ar tikrai visi reikalavimai ir visa apimtimi turi būti patenkinti, siekiant pašalinti savininko teisių pažeidimą. Nėra ginčo, jog ieškovo atžvilgiu buvo atliekami jo subjektines nuosavybės teises pažeidžiantys veiksmai, t. y. atsakovas ATS1, neturėdamas kitų žemės sklypų savininkų sutikimo, išarė kelią, ant pravažiavimo suvertė nupjautų tujų kelmus, pakabino grandinę, užvertė gelžbetoninius stulpus. Tačiau bylą nagrinėjant teisme didžioji dalis kliūčių nuo pravažiavimo buvo pašalinta, liko tik ant stulpelių pakabinta grandinė (be spynos/neužrakinta), todėl teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir įpareigojo atsakovą ATS1 atlaisvinti privažiavimo kelią, t. y. pažeista ieškovo subjektinė nuosavybės teisė buvo apginta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovo reikalavimas dėl uždraudimo ateityje pažeisti ieškovo nuosavybės teisę, nenurodant konkrečių draudimų (veiksmų, kuriuos draudžiama atlikti), kuriuos būtų draudžiama atsakovui Nr. 1 ateityje atlikti, yra abstraktaus pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3,4300 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovui priklauso 1/5 dalys žemės sklypo, atsakovui Nr. 1 priklauso 3/10 dalys žemės sklypo, atsakovui Nr. 2 priklauso 5/10 dalys žemės sklypo. Minėtame žemės sklype yra statiniai, kurie nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovui Nr. 1.

Ieškovas ir atsakovas Nr. 1 kreipėsi į teismą su priešpriešiniais reikalavimais, prašydami nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką: ieškovas pagal MB „Geoida“ 2026 m. sausio 12 d. parengtą žemės sklypo dalių (naudojimosi tvarkos) planą, atsakovas Nr. 1 – pagal T. G. IĮ 2025 m. lapkričio 14 d. sudarytą žemės sklypo naudojimo planą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė teik patikslinto ieškinio, tiek patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmesti. Teismas tokį sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad nors abiejų šalių pateikti naudojimosi žemės sklypu planai atitinka jų turimas idealiąsias dalis, tačiau abu planai turi esminį trūkumą – pagal abu planus prašoma nustatyti servitutą, nes bendrojoje dalinėje nuosavybėje servitutas negali būti nustatytas kito bendraturčio naudai. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog pagal ieškovo siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu planą nėra aptarta galimybė ieškovui naudotis kitais inžineriniais statiniais, (duomenys neskelbtini), todėl teismas negali savo iniciatyva tikslinti planų ir spręsti dėl galimybės ieškovui naudotis šiuo jam priklausančiu turtu sudarymo. Apeliacinį skundą dėl atmesto reikalavimo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pateikė tik ieškovas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo (apelianto) patikslintą ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinio teismo nurodyta, kad ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas bendro daikto dalis. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pagal ieškovo pateiktą patikslintą ieškinį bei MB „Geoida“ 2026 m. sausio 12 d. parengtą žemės sklypo dalių (naudojimosi tvarkos) planą ieškovui būtų paskirtos naudotis dvi atskiros 3,4300 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties sklypo dalys, t. y. 4428 m² dalis ir 2316 m² dalis, kurios schemoje atitinkamai yra pažymėtos indeksais 3A ir 3B; atsakovui Nr. 1 būtų paskirta naudotis 10 173 m² šio sklypo dalis, kuri schemoje atitinkamai yra pažymėta indeksu 1; atsakovui Nr. 2 būtų paskirta naudotis 17 150 m² šio sklypo dalis, kuri schemoje atitinkamai yra pažymėta indeksu 2; taip pat būtų nustatyti keturi kelio servitutai: 74 m² ploto kelio servitutas, pažymėtas indeksu S; 346 m² ploto kelio servitutas, pažymėtas indeksu S1; 112 m² ploto kelio servitutas, pažymėtas indeksu S2, ir 128 m2 ploto kelio servitutas, pažymėtas indeksu S3.

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas vietoj servitutų galėjo palikti minėtą privažiavimo kelią šalims naudotis bendrai, ir toks susiklosčiusios situacijos išsprendimas skundžiamame sprendime, neturėtų būtį laikomas apelianto ieškinio reikalavimo ribų peržengimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Nėra ginčo, jog ieškovo pateiktame MB „Geoida“ 2026 m. sausio 12 d. parengtame žemės sklypo dalių (naudojimosi tvarkos) plane numatyta nustatyti keturis kelio servitutus. Servitutas taikomas nustatant teises į svetimą daiktą (CK 4.111 straipsnis). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog bendroji nuosavybė pasibaigia tik atidalijus dalį iš bendro daikto. Tokia bendrosios nuosavybės specifika neleidžia taikyti servituto vieno bendraturčio naudojamo sklypo dalyje nustatant kitam bendraturčiui teisę naudotis ta dalimi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kuria ieškovas siekė ir kelio servitutų nustatymo bendrojoje su atsakovais nuosavybėje.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog teismas vietoj servitutų galėjo palikti minėtą privažiavimo kelią šalims naudotis bendrai, nors patikslintame ieškinyje tokie reikalavimai nesuformuluoti. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvavo ir argumentavo, kodėl bendrosios nuosavybės specifika neleidžia taikyti servituto vieno bendraturčio naudojamo sklypo dalyje nustatant kitam bendraturčiui teisę naudotis ta dalimi bei kodėl ieškovo pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantas nėra priimtinas ir tvirtintinas. Teismas tą padarė visiškai pagrįstai ir tinkamai, todėl šios kategorijos byloje neturėjo už šalis parengti tinkamo ir tvirtintino naudojimosi daiktu tvarkos projekto ir/ar modifikuoti vieną ar kitą šalies pasiūlytą variantą. Pažymėtina ir tai, jog ieškovo pateiktas patikslintas ieškinys atitiko turinio reikalavimus, taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o bylos nagrinėjimo metu nėra vertinamas ieškinio pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Nagrinėjamu atveju ieškovas padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo, prašydamas paskirstyti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog bylos šalys pirmosios instancijos teisme prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė jas pagrindžiančius dokumentus, tačiau šis klausimas teisme nebuvo spręstas nei skundžiamu teismo sprendimu, nei priimant papildomą sprendimą.

Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Taigi papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir (ar) paskirstymo klausimas, pirmosios instancijos teismui visiškai nevertinus šių išlaidų atitikties būtinumo, pagrįstumo, realumo kriterijams, taip pat atlygintino jų dydžio, apeliacinės instancijos teisme negali būti sprendžiamas, todėl šis procesinio pobūdžio klausimas, dėl kurio nebuvo pasisakyta byloje priėmus teismo (papildomą) sprendimą, išsprendimui perduotinas pirmosios instancijos teismui (CPK 277 straipsnis). Pažymėtina, kad jeigu visas šias aplinkybes nustatytų ir teisiškai įvertintų vien tik apeliacinės instancijos teismas, būtų pažeista dalyvaujančių byloje asmenų teisė į apeliaciją – jie netektų galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka ir negalėtų kvestionuoti teismo padarytų išvadų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė motyvuotą, teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, o Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Procesinio pobūdžio klausimas dėl bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir (ar) paskirstymo, dėl kurio nebuvo pasisakyta byloje priėmus teismo (papildomą) sprendimą, išsprendimui perduotinas pirmosios instancijos teismui, išnagrinėjusiam šią bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Atsakovas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Perduoti bylą pirmosios instancijos teismui išspręsti klausimą dėl bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir (ar) paskirstymo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.