Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ankstesniame teismo posėdyje ieškovė G. J. paaiškino, kad jai ir atsakovams, jos sūnėnams ( brolio vaikams ) G. J. ir M. J. nuosavybės teisėmis priklauso 9,22 ha. ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) : jai priklauso 2 / 3 dalys sklypo ( 1 3 dalis paveldėta ir 1 / 3 dalis dovanota brolio (duomenys neskelbtini) m. ), o atsakovams – po 1 / 6 jo dalį ( po lygiai paveldėta 1 / 3 dalis kito brolio ). Dar 2021 m. atsakovai siūlė sklypą parduoti, ji sutiko, tačiau vėliau atsakovai nieko nebedarė. 2023 m. ji pati pasiūlė sklypą parduoti. Tuo tikslu RC matininkė E. P. atliko sklypo geodezinius matavimus ir sudarė planą, kurį visi trys bendrasavininkiai pasirašė. 2023 m. pabaigoje išvyko pas (duomenys neskelbtini) gyvenančią susirgusią sunkia liga dukrą jos slaugyti. Prieš grįždama į Lietuvą parašė atsakovams apie sklypo pardavimą, bet jie atsakymų nepateikė. Grįžusi užsakė sklypo padalinimo projektą, kurį parengė RC matininkas M. A..

Iki šiol daug metų sklypu niekas iš jų ( bendrasavininkių ) nesinaudojo, tik jos paprašytas vietinis žmogus B. pagal su ja sudarytą panaudos sutartį nupjaudavo žolę sklypo dalyje iki upelio, kad išsaugoti ariamą žemę. Iš karto už upelio esanti sklypo dalis nebuvo pjaunama, dėl nepriežiūros savaime apaugo medžiais ir krūmais, todėl ž. ū. veiklai nebetinkama, nors plane liko žymima kaip ariama žemė. Toliau už jos yra sklypo dalis, žymima kaip miško žemė. Joje miškas pagal projektą buvo iškirstas jos ir brolių (duomenys neskelbtini) m., todėl vertina, kad dalinant sklypą ariamos žemės vertė yra didesnė nei miško žemės. Viduryje sklypo esanti sodyba ir keliukas į ją priklauso kitam žmogui, jis pirkti ginčo sklypo nepageidauja. Į sklypą įvažiuojama per to žmogaus keliuką ( nes ten griovių ir pan. kliūčių nėra ), kuriuo jis leidžia naudotis. Kito įvažiavimo į sklypą nuo kelio nėra. Mano, kad įvažiuoti į sklypo dalį už upelio ( t. y. jį pervažiuoti ) galima vienoje vietoje, kurioje upelis negilus, bet tik su sunkiąja technika.

Jokio susitarimo dėl naudojimosi sklypu tvarkos iki šiol nėra buvę. Jos sklypo padalinimo planas yra geresnis nei atsakovų, nes dalinimo linija eina pagal kelią ir viduryje sklypo esančios sodybos ribą. Todėl abi padalinto sklypo dalys neturės jų viduryje svetimos sodybos ir nereikės daryti naujų keliukų įvažiavimui. Sau prašo pietinės sklypo dalies su didesne dalimi iki upelio ( nuo kelio pusės ) ir todėl, kad ariama dalis buvo išsaugota tik jos dėka. Pripažįsta, kad toje dalyje pervažiuoti upelį ( įvažiuoti į miško žemę ) nėra galimybių su jokia technika. Taip pat sutiktų išpirkti atsakovų sklypo dalis, mokant po 2700 Eur/ha. kainą, arba už tokią kainą pati jiems parduotų savo dalį. Bet atsakovai nori gauti po 3200 Eur/ha. kainą ir dar kad ji surastų pirkėją.

Jos surastas pirkėjas sutiko pirkti visą sklypą po 2700 Eur/ha. kaina ir sakė, kad daugiau dėl kainos nesiderės ( didesnės nemokės ). Todėl ji atsakovams jo kontaktų ir nenurodė. Kiek domėjosi, žemės supirkėjai už tokios būklės žemę moka maždaug po 2000 Eur/ha. kainą. Apie ieškinį jos advokatė atsakovus informavo iš anksto, bet jie su ja ( ieškove ) nesusisiekė. Atsakovų sklypo dalių plano nedarė, nes tai yra jų susitarimo reikalas. Prašo ieškinį tenkinti.

Ieškovės pasiūlymas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo yra netinkamas. Visų pirma, jame nustatytos neracionalios bendrasavininkių dalys, projektas nederintas su atsakovais ir neatsižvelgta į žemės tipus. Pateiktos nuotraukos ir kt. patvirtina, kad sklype žemės plotai yra skirtingi – pieva tik maždaug iki upelio, o už jo žemė, nors ir pažymėta kaip žemės ūkio paskirties, bet faktiškai apaugusi krūmais ir medžiais, dėl ko negali būti naudojama pagal paskirtį. Gi sklypo gale ( žiūrint nuo upelio pusės ) esantis miškas faktiškai yra iškirstas ir todėl žemė nevertinga. Susirašinėjant ieškovė pripažino, kad pieva yra vertingesnė, o jos plane naudojimosi tvarka taip ir nustatyta, kaip jai naudingiau ( jog jai atitenka neproporcingai didelė realiai naudojamos kaip pievos dalis ). Be to, plane turėjo būti padalintos trys, o ne dvi dalys, nes jis su broliu kiekvienas turi savo atskiras dalis, o ne bendrą. Ieškovės plane jam su broliu bendrai tenkančio sklypo dalis yra sudėtingos geometrinės formos, ariamos žemės dalis ( ypač ties sklypo vidutyje esančia sodyba ) yra labai siaura. Todėl šią dalį dar padalinus ir tarp jų, realiai ja naudotis ( apdirbti su technika, kt. ) būtų labai sudėtinga ar net negalima. Jų ( atsakovų ) pateiktas planas yra geresnis, nes jame numatytos trys kiekvieno savininko dalys ir kiekvienam iš jų tenka proporcingai nuosavybei visų rūšių žemės - pievos, apleistos žemės ir miško. Sklypo netaisyklingos formos dalis ( planų viršutiniame dešiniajame kampe ) turėtų būti palikta didžiausios sklypo dalies savininkui, nes jam sukels mažiausiai nepatogumų naudojantis.

Abu atsakovai dėl sklypo bendrauti su ieškove nevengė, tik kėlė savo klausimus ir pasiūlymus, tačiau ieškovė nėjo į kompromisus. Anksčiau jie nesutiko ne nusistatyti naudojimosi tvarką, o sklypą pasidalinti ( kaip siūlė ieškovė ), nes tai būtų labai brangu. Šiuo metu esant bet kokiam bylos rezultatui proceso išlaidos bus neadekvačiai didelės. Prašo ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį.

Ankstesniame teismo posėdyje atsakovas M. J. paaiškino, kad jis su broliu G. dalį sklypo ( 1 / 3 per pusę, t. y. po 1 / 6 ) paveldėjo iš tėvo - ieškovės brolio, o ieškovė savo dalį ( 1 / 3 ) paveldėjo iš senelio ir tiek pat ( 1 / 3 ) jai dovanojo kitas jos brolis. Bandant sklypą parduoti ieškovė jį informavo, kad pirkėjas sutinka mokėti tik po 2700 Eur/ha. Jų siūlymas derėtis dėl skirtingų sklypo dalių kainų jai netiko, to pirkėjo kontaktų ji jiems nepateikė. Vėliau, gavęs raštą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, jis paprašė atsiųsti planą susipažinimui, tačiau jo negavo. Jų ( atsakovų ) planas yra geresnis dėl brolio nurodytų argumentų. Be to, pagal šį planą įvažiavimą į savo sklypo dalis jie galės įsirengti nuo kelio, kur jokių griovių ir kitų didelių kliūčių nėra. Gi pagal ieškovės planą įvažiuoti iš sodybai priklausančio keliuko į visų trijų savininkų dalis neįmanoma. Pats darė sklypo nuotraukas ir gali patvirtinti, jog įvažiuoti į dalį už upelio su jokia technika negalima, nes nėra pervažiavimo per upelį, aplink kurį apaugę krūmai ir medžiai. Prašo naudojimosi sklypu tvarką nustatyti pagal jo ir brolio pasiūlymą.

Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 9,2217 ha. ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 / 3 dalys priklauso ieškovei G. J. ( po 1 / 3 dalį pagal (duomenys neskelbtini) m. paveldėjimo teisės liudijimą ir (duomenys neskelbtini) m. dovanojimo sutartį ) ir po 1 / 6 dalį atsakovams G. J. bei M. J. ( pagal (duomenys neskelbtini) m. paveldėjimo teisės liudijimą – 5-6 l. ). Šio sklypo planas buvo sudarytas 2023-05-25 RC matininko ir visų bendrasavininkių pasirašytas ( 8 l. ).

2023-09-14 ( 37 l. ) – 2024-06-11 ( 42 l. ) laikotarpiu šalys ( ieškovė – ir per atstovę ) el. laiškais susirašinėjo dėl šio sklypo pardavimo r susijusių klausimų ( 9-14, 37-42 l. ).

Pagal ieškovės G. J. pageidavimą RC matininkas parengė 2024-05-30 žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą ( 7 l. ), kuriame nustatytos ieškovės ( 61478 kv. m. ploto, žymima A ) ir bendrai atsakovų ( 30739 kv. m. ploto, žymima B ) dalys.

Pagal atsakovų G. ir M. J. pageidavimą UASB „(duomenys neskelbtini)“ matininkas parengė 2024-09-13 žemės sklypo naudojimosi planą ( 52 l. ), kuriame nustatytos ieškovės ( 61478 kv. m. ploto, žymima A ), atsakovo G. J. ( 15370 kv. m. ploto, žymima B ) ir atsakovo M. J. ( 15369 kv. m. ploto, žymima C ) dalys.

Visi įrodymai patvirtina ( ir šalys tai pripažįsta – Lietuvos CPK 187 str. ), kad šalys yra ginčo žemės sklypo trys bendrasavininkiai dalinės ( atitinkamomis dalimis ) nuosavybės teisėmis; yra nustatytos tik jų idealiosios dalys, bet naudojimosi sklypu tvarka jokia forma ( tarpusavio susitarimu, teismo sprendimu ) nenustatyta ir faktinė naudojimosi tvarka nesusiformavusi ( nes nei vienas savininkas sklypu nesinaudoja, o ieškovės susitarimas su kitu asmeniu dėl pievos šienavimo nelaikytinas jos naudojimusi ).

Šalių paaiškinimai ir pateikti duomenys apie susirašinėjimą el. laiškais patvirtina, kad bent nuo 2023 m. 09 mėn. ( nes ankstesnių duomenų nepateikta ) šalys bendravo sklypo pardavimo ir su tuo susijusiais ( projekto parengimo, dokumentų pateikimo NŽT ir kt. ) klausimais, o nepavykus rasti bendro sprendimo ( čia nedetalizuojama ) ieškovė 2024-06-21 kreipėsi į teismą su 2024-06-20 ieškiniu ( 1 l. ) prašydama vadovaujantis Lietuvos CK 4.73 str. 1 d. ir 4.75 str. 1 d. ( taip nurodoma ieškinyje – 2 l. ) naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatyti pagal jos siūlomą planą ( 2 l. ). Proceso eigoje atsakovai 2024-09-16 pateikė tos pačios dienos atsiliepimą ( 32 l. ), kuriame su ieškovės siūlomu planu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti ( 35 l. ), o 2024-09-23 teismui pateiktu tos pačios dienos priešieškiniu ( 45 l. ) prašė vadovaujantis Lietuvos CK 4.75 str. 1 d. ir 4.76 str. naudojimosi sklypu tvarką nustatyti pagal jų pateiktą planą ( 46 l. ).

Ieškinio pareiškimas teisme savaime patvirtina, kad bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl įrodyti nesutarimą nereikalaujama ( LAT 2009-12-09 dalinės nuosavybės apžvalgos apibendrinamųjų pastabų 19 p. ). Tai, kad nesutarimai kyla ne dėl faktinio naudojimosi sklypu, o dėl jo pardavimo sąlygų, įtakos ginčo sprendimui neturi.

Pagal Lietuvos CK taisykles ir LAT suformuotą praktiką nuosavybės teisė yra teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti ( CK 4.37 str. 1 d. ). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, jog ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo ( CK 1.2 str. 2 d. ). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių ( LAT 2020-03-19 nutarties Nr. e3K-3-73-701/2020 26 p. ). Pagal CK 4.72 str. 1 d. bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų ( LAT 2020 m. vasario 12 d. nutarties Nr. 3K-3-3-701/2020 43 p. ).

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis. Dėl to ir sąvoka „dalys bendrosios nuosavybės teisėje“ apibudinamos terminu „idealiosios dalys“. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška.

CK 4.75 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 str. Jo 1 d. įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis... nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre ( CK 4.81 str. 2 d. - LAT 2009-12-21 nutartis Nr. 3K-3-571/2009, kt. ). Kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai. Jos nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi koks bendraturtis naudojasi. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nepasibaigia, skirtingai nei bendraturčio dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4.80 str. tvarka atveju. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 str. 1 d., pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ( LAT 2020-03-19 nutarties Nr. e3K-3-73-701/2020 30 p. ).

Šioje byloje ginčo pusės ( ieškovė ir abu atsakovai ) pateikė ieškinį ir priešieškinį ( atitinkamai ), reikalaudamos nustatyti naudojimosi tuo pačiu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką, tik pagal skirtingus jų pasiūlymus, t. y. aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ( bendrasavininkių nesutarimas dėl disponavimu daiktu – Lietuvos CPK 135 str. 1 d. 2 p. ) ir pats reikalavimas ( nustatyti naudojimosi daiktu tvarką – Lietuvos CPK 135 str. 1 d. 4 p. ) yra tapatūs. Tokioje situacijoje teismas nesutinka su atsakovų atstovo vertinimu, jog dalyje pagal ieškovės reikalavimą atsakovai privalėjo tik reikšti priešieškinį, dėl sekančių argumentų.

Kaip minėta, naudojimosi tvarkos nustatymas pagal CK 4.75 str. 1 d., 4.81 str. 1 d. ir atidalijimas pagal CK 4.80 str. yra du skirtingi, bet savo tikslais panašūs naudojimosi bendrąja daline nuosavybe institutai, kurių esminis skirtumas yra bendrosios nuosavybės santykių ne/nutrūkimas. Todėl jų nuostatų taikymas pagal įstatymo analogiją galimas ne visais atvejais ( pvz., LAT 2020-12-22 nutarties Nr. 3K-3-351-701/2020 70 p. ), tačiau nedraudžiamas tuomet, kai tai nesusiję su aukščiau nurodytu skirtumu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Jis gali būti santykinis ( kai atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, nes kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti ) arba absoliučiu ( kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė ), t. y. galimas atidalijimas ( ir šią bylą nagrinėjančio teismo nuomone – analogiškai naudojimosi tvarkos nustatymas ) tiek tarp visų bendrasavininkių, kai jų yra daugiau nei du ( priešieškinio reikalavimas ), tiek konkretaus bendrasavininkio dalies pagal jo reikalavimą ( ieškinio reikalavimas ). Nors tokiu atveju turi būti paisoma visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų ( LAT 2003-03-05 nutartis Nr. 3K-3-303/2003 ) ir priimamas visoms pusėms priimtiniausias sprendimas ( 2022-04-13 nutarties Nr. e3K-3-84-611/2022 32 p. ), teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių ieškovės reikalavimas nustatyti tik jos naudojamą bendro daikto dalį ( o atsakovų dalių nustatymo klausimą paliekant spręsti jiems patiems, neperkeliant jo ieškovei, kaip atsiliepime į priešieškinį – 63 l. - ir teismo posėdyje nurodė jos atstovė ) iš principo būtų negalimas, nes bendraturčių naudojimasis neatidalytu daiktu ( šiuo atveju pagal ieškinio reikalavimą – abiejų atsakovų dalimis ) savaime nėra neteisėtas, jis galimas kaip vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų ( LAT 2014-07-04 nutartis Nr. 3K-3-367/2014 ). Gi atsakovų atstovo atsiliepime ( 21 p. – 35 l. ) nurodyta LAT praktika ( 2003-10-15 nutartis Nr. 3K-3-956/2003 ) dėl kiekvieno bendraturčio dalies nustatymo buvo suformuota sprendžiant visų bendrasavininkių taikos sutarties patvirtinimo klausimą ( t. y. kitokį nei ieškinio reikalavimą ). Todėl pripažįstama, kad ieškovės reikalavimas nustatyti tik jos naudojamą bendro turto dalį yra pagrįstas ir galimas.

Be to, nesutikdami su ieškovės siūlomu planu atsakovai savo pasiūlymą pateikė priešieškinio forma, prašydami ieškinį atmesti ir naudojimosi daiktu tvarką nustatyti pagal jų planą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalis, nesutikdama su kitos šalies siūlomu atidalijimo ( pagal analogiją – ir naudojimosi tvarkos ) projektu, turi teisę pateikti alternatyvų projektą ( LAT 2020-12-22 nutarties Nr. 3K-3-351-701/2020 42 p. ). Atsakovas, nesutikdamas su pateiktu projektu, tačiau neinicijuojantis žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, turi teisę teikti prieštaravimus, taip pat savo projektą, jei mano, kad tai yra reikalinga pagal CPK 178 str. ( LAT 2020-12-22 nutarties Nr. 3K-3-351-701/2020 57 ir 62 p. ). Atsakovas savo projektą gali siūlyti ne tik reikšdamas priešieškinį, bet ir pasinaudodamas kita gynimosi nuo ieškinio priemone – teikdamas atsiliepimą į ieškinį ( LAT 2009-01-23 nutartis Nr. 3K-3-7/2009 ). Pagal šiuos išaiškinimus teismas konstatuoja, kad ieškovei pareiškus ieškinio reikalavimą nustatyti jos naudojimosi daiktu tvarką, šioje dalyje atsakovų priešieškinis nėra būtinas, jų projektas gali būti pateikiamas atsiliepimo forma. Tačiau dalyje dėl kiekvieno atsakovo naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo turi būti reiškiamas priešieškinis, nes tokio reikalavimo ieškinyje nėra, todėl atsakovų priešieškinis kaip bendras procesinis dokumentas ( Lietuvos CPK 143 str. ) pateiktas pagrįstai.

CK 4.75 str. 1 d. ( kuriuo grindžiami šalių reikalavimai ) nuostatos reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais ( LAT 2011 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-77/2011 ). Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu ( CK 4.74 str., 4.75 str. 1 d. ). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto -žemės sklypo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 str. nuostatų ( LAT 2010-08-06 nutartis Nr. 3K-3-355/2010 ).

Kasacinis teismas yra nurodęs ( pvz., minėtoje 2009-12-09 apžvalgoje, todėl joje nurodomos nutartys atskirai neminimos, kitoje praktikoje ), kad naudojimosi turtu tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas ir tik tokiu būdu įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Pagal naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias taisykles taikytini nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijai yra tokie :

1. teisėtumo kriterijus ( kai naudojimosi bendru daiktu tvarka yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais ar pažeidžia trečiųjų asmenų teises );

2. adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus ( nes pagal CK 4.81 str. 1 d. naudojimosi tvarka, t. y. realiosios dalys, turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje ); gi tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą – LAT 2006-11-06 nutartis Nr. 3K-3-576/2006 ). Parenkant atlyginimo formą atsižvelgtina į poreikį kiek įmanoma labiau apsaugoti savininko turtinius ir neturtinius interesus, todėl teismas kompensacijos dydį nustato vadovaudamasis CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais;

3. socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus ( nes teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą, joje išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos );

4. naudojimosi daiktu racionalumo/patogumo ir efektyvumo kriterijus ( kai ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą;

5. faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus ( teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius ).

Nustatoma naudojimosi tvarka taip pat turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti ( LAT 2012-10-12 nutartis Nr.3K-3-423/2012 ). Be to, savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises ( LAT 2015-07-01 nutartis Nr. 3K-3-418-611/2015 ). Bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai turi būti suformuoti taip, kad juos pagal paskirtį naudoti būtų galima nustačius patekti į juos būtinus... takus/kelius ( LAT 2019-04-19 nutarties Nr. e3K-3-127-403/2019 25 p. ). Kadangi servitutu nustatomos teisės į svetimą daiktą ( CK 4.111 str. ), tai bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikomas ( LAT 2007-12-22 nutartis Nr. 3K-3-598/2007 ), t. y. bendraturčiams galimybė tinkamai naudotis jiems paskirtomis sklypo dalimis gali būti sudaroma, tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai.

Atskirai dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo yra nurodyta, kad žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai ( Žemės įstatymo 1 str. ). Šiais principais būtina vadovautis taikant Žemės įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat poįstatyminių teisės aktų normas, reglamentuojančias žemės santykius, taip pat nustatant kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiamas konkretus ginčas dėl sklypo dalių paskyrimo naudotis bendraturčiams. Kadangi Žemės įstatymo 30 str. 1 d. nustatyta, kad žemės sandorio sudėtinė dalis yra nekilnojamojo turto objekto žemės sklypo planas ar schema, naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma tik pagal naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą, parengtą žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas ( LAT 2006-10-13 nutartis Nr. 3K-3-536/2006 ).