Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“, valdančios uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtą, į paskolas investuojantį investicinį fondą „NuCapital“, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl jos finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo projektai“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „I asset management“, valdanti uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtą, į paskolas investuojantį investicinį fondą „NuCapital“, (toliau – ir kreditorius, Fondas) pateikė bendrovės nemokumo administratorei prašymą įtraukti Fondą į bendrovės kreditorių sąrašą su hipoteka (įkeitimu) užtikrintais 2 754 603,05 Eur finansiniais reikalavimais, susidedančiais iš l 800 000 Eur pagrindinės skolos ir 954 603,05 Eur delspinigių bei palūkanų, taip pat su 45 243,02 Eur neužtikrintais finansiniais reikalavimais, susidedančiais iš 36 276,05 Eur pagrindinių reikalavimų ir 8 966,97 Eur netesybų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, nes ji yra be savarankiškų motyvų, išvados perrašytos iš bendrovės nemokumo administratorės procesinių dokumentų, o į Fondo keltus klausimus neatsakyta. Jokie Fondo išsakyti argumentai nėra antraeiliai, nes nuo visų jų priklauso, kaip aiškintina JANĮ 115 straipsnio 2 dalis, ar egzistuoja pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kokia ginčijamo reikalavimo dalis yra netesybos, kurioms administratorė prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, apeliantės vertinimu, skundžiama nutartis yra be motyvų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, be to, priimta pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą taip, kad dėl šių pažeidimų byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir dėl netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Fondas savo reikalavimą apskaičiavo iki bankroto bylos iškėlimo dienos, įskaitant palūkanas ir delspinigius už nesėkmingą bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį. Fondo, kaip kreditoriaus, teisė kyla iš restruktūrizavimo bylos nutraukimo, o ne iš bankroto bylos iškėlimo būdo. JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte draudimas skaičiuoti netesybas ir palūkanas nustatytas „nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos“. JANĮ 115 straipsnio 2 dalis nustato, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą palūkanų ir netesybų skaičiavimas „atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios“, o 3 dalis – kad nuo nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo juridinis asmuo netenka restruktūrizuojamo juridinio asmens statuso. Nė viena šių normų palūkanų ir netesybų skaičiavimo atnaujinimo nesieja su tuo, ar bankroto byla iškeliama ta pačia nutartimi, vėlesne nutartimi tame pačiame procese ar apskritai neiškeliama. Fondas šioje byloje nuosekliai laikėsi tokio JANĮ reglamentavimo aiškinimo, nes analogiškas aiškinimas buvo suformuotas ir daugiau kaip dešimtmetį plėtotoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Tai, kad vėliau nemokumo administratorės pozicija pasikeitė, o teismas ją palaikė, lėmė bendrovės kreditorių lygiateisiškumo pažeidimą, nes bendrovės nemokumo byloje dalies kreditorių reikalavimai dėl netesybų, apskaičiuoti už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį, buvo patvirtinti. Be to, tai lėmė ir Fondo teisėtų lūkesčių pažeidimą, bet į su tuo susijusius argumentus pirmosios instancijos teismas neatsakė.

Teismas neištyrė ginčijamo reikalavimo sudėties. Jį sudaro ne vienalytė „netesybų“ suma, kaip ją įvardijo bendrovės nemokumo administratorė ir pirmosios instancijos teismas, o dvi skirtingos teisinės prigimties reikalavimo dalys. Pagal su bendrove sudarytą paskolos sutartį už restruktūrizavimo laikotarpį Fondas priskaičiavo 238 487,67 Eur palūkanų ir 520 272,53 Eur delspinigių, o pagal iš V. G. įgytą reikalavimo teisę – 4 076,60 Eur palūkanų ir 2 025,14 Eur delspinigių.

Teismas nutartį grindė neegzistuojančiu prejudiciniu faktu. Teismas buvo du kartus sustabdęs šios bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas kito kreditoriaus finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje, tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. e3K-3-74-781/2026, nebuvo nustatyta šiai bylai reikšmingų prejudicinių faktų. Teismas nepagrįstai perkėlė Fondui pareigą įrodyti, kad jo reikalavimas savo pagrindu nėra analogiškas nagrinėtam minėtoje byloje. Nustatyti bylų tapatumą turėjo pats teismas, o jis to nepadarė, nors minimos kasacinio teismo nutarties taikymas Fondo situacijai reikalavo individualaus įvertinimo.

Teismas neišsprendė visų byloje pareikštų prašymų. Fondas buvo pareiškęs prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, dėl išvadą teikiančių institucijų įtraukimo, dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Dėl šių prašymų teismas pasisakė tik motyvuojamoje (ne rezoliucinėje dalyje) dalyje, o teismo neišsamūs ir nepagrįsti. Prašomi išreikalauti duomenys apie kitų kreditorių priskaičiuotas ir patvirtintas palūkanas bei netesybas buvo reikšmingi pagrįsti Fondo argumentus dėl kreditorių lygiateisiškumo pažeidimo, be to, teismas apskritai nepasisakė dėl Fondo prašymo taikyti contra spoliatorem taisyklę, administratorei tokių įrodymų nepateikus. Prašymą įtraukti išvadas teikiančiomis institucijomis Lietuvos Banką ir VšĮ Lietuvos bankų asociaciją teismas atmetė vien tuo pagrindu, kad byloje nagrinėjamos nemokumo teisinius santykius reglamentuojančios normos, tačiau byloje liko neatsakyta į klausimus dėl ginčijamo reguliavimo poveikio Lietuvos kreditavimo rinkai ir finansų sistemos stabilumui. Fondas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, savo išvadas dėl to padarydamas be realios analizės.

Be to, nemokumo administratorė reikalavimams dėl netesybų prašė taikyti senatį, o Fondas, su tuo nesutikdamas, alternatyviai prašė praleistą senaties terminą atnaujinti, tačiau teismas senaties klausimo byloje apskritai nesprendė. Nemokumo administratorės prašymas taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalis) netesyboms yra nepagrįstas, nes visu bendrovės restruktūrizavimo laikotarpiu, už kurį netesybos skaičiuojamos, Fondas pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus neturėjo teisinės galimybės reikalauti netesybų, o savo reikalavimą pareiškė bendrovės bankroto byloje per teismo, iškėlusio bendrovei bankroto bylą, nustatytą terminą, t. y. nedelsdamas po to, kai tokia galimybė atsirado (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.129 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 1.130 straipsnio 1 dalis). Jeigu vis dėlto būtų sprendžiama, kad senaties terminas reikalavimui dėl netesybų praleistas, Fondas prašo tokiu atveju šį terminą atnaujinti CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes praleidimo priežastis yra objektyvi ir nepriklausė nuo Fondo valios.

Bylos nagrinėjimo organizavimas pirmosios instancijos teisme nesuderinamas su CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bei su šalių procesinio lygiateisiškumo principu (CPK 17 straipsnis). 2026 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas po sustabdymo ir Fondui nustatytas terminas iki 2026 m. birželio 15 d. pozicijai pateikti, Fondui nebuvo įteikta per Elektroninių paslaugų portalą. Fondas 2026 m. birželio 10 d. prašymu paprašė pratęsti terminą pozicijai pateikti iki 2026 m. liepos 7 d. ir atidėti 2026 m. birželio 22 d. paskirtą rašytinį teismo posėdį. Teismas 2026 m. birželio 16 d. rezoliucija, apie kurią Fondo atstovė elektroniniu laišku informuota 2026 m. birželio 17 d., prašymą patenkino iš dalies, pratęsė terminą iki paskirto rašytinio teismo posėdžio, t. y. iki 2026 m. birželio 22 d. Prieigą prie elektroninės bylos medžiagos Fondo atstovė atgavo tik 2026 m. birželio 20 d. (šeštadienį), todėl 2026 m. birželio 22 d. paaiškinimai – 47 puslapių dokumentas su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą – buvo rengiami per dvi nedarbo dienas. 2026 m. birželio 22 d. rezoliucija posėdis atidėtas daugiau kaip dviem mėnesiams, datą parenkant pagal „teisėjos esamą darbo krūvį“ ir atostogas, kai prieš tai byla pusmetį buvo sustabdyta laukiant „prejudicinio fakto“. Bylą išnagrinėjęs teismas atidėjo nutarties šioje byloje paskelbimą 21 dienai, o 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartyje nurodytos priežastys – teisėjos darbo krūvis, teisėjo padėjėjo nebuvimas, kitų bylų rengimas, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko II funkcionalumas – su sprendžiamo klausimo sudėtingumu nesusijusios, nors CPK 290 straipsnio 2 dalis numato, jog išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į sprendžiamo klausimo sudėtingumą, turi teisę atidėti nutarties priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip 7 dienoms.

Fondas prašo apeliacinės instancijos teismą sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašymą motyvuodamas tuo, kad kasacinis teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026, iš esmės užsiėmė įstatymų leidyba ir savo išaiškinimu nustatė naują, JANĮ nenumatytą, kreditorių nuosavybės teisės ribojimą, nors toks ribojimas, vadovaujantis Konstitucija, gali būti nustatytas tik įstatyme. Taip buvo sukurtos prielaidos konstitucinei kontrolei. Fondo abejonės dėl JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai grindžiamos šiais pagrindais: 1) nuosavybės teisės apsauga (Konstitucijos 23 straipsnio 1–2 dalys; Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis). Kreditoriaus reikalavimo teisė į palūkanas ir netesybas yra nuosavybės objektas (Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punktas; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Ostapenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17341/02, 44–45 p.). Ginčijamas JANĮ teisinis reguliavimas, kaip jis šiuo metu aiškinamas, retroaktyviai paverčia laikiną kreditoriaus teisės į palūkanas ir netesybas už restruktūrizavimo laikotarpį įgyvendinimo sustabdymą galutiniu jos paneigimu, nenustatant nei ribojimo įstatymo tekste, nei kompensacijos už tokį ribojimą, nei individualaus tokio ribojimo proporcingumo vertinimo mechanizmo; 2) teisinis aiškumas, teisėtų lūkesčių apsauga ir legislatyvinė omisija (konstitucinis teisinės valstybės principas). JANĮ 115 straipsnio 2 dalis nustato besąlyginį palūkanų ir netesybų skaičiavimo atnaujinimą. JANĮ 114 straipsnio 3 dalis reglamentuoja tik bankroto bylos iškėlimo tvarką ir nenustato jokių palūkanų bei netesybų skaičiavimo pasekmių. JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas draudimo pabaigą sieja su nutarties nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimu ir nenustato jokių palūkanų bei netesybų skaičiavimo pasekmių. Taigi, įstatyme nėra teisės normos, kuri nustatytų, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą ir iškėlus bankroto bylą JANĮ 115 straipsnio 2 dalis netaikoma – ši taisyklė sukurta kasacinio teismo, kuris nėra įstatymo leidėjas ir negali plečiamai aiškinti imperatyvių JANĮ, t. y. viešosios teisės normų. Toks reguliavimas (bent jau kaip jis aiškinamas jį taikiusio kasacinio teismo nutartyje) neatitinka aiškumo ir neprieštaringumo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11 punktas) ir sudaro legislatyvinę omisiją (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.2 papunktis), nes nuosavybės teisės ribojimas pagal Konstitucijos 23 straipsnį privalo būti nustatytas įstatyme, o ne teismų praktikoje; 3) proporcingumas. Bankroto atveju skolininko turto masės apsauga nuo palūkanų ir netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį tarnauja ne skolininko veiklos tęstinumui (jis nutraukiamas), o kitų kreditorių interesams. Kreditorius, kuris JANĮ 28 straipsnio pagrindu buvo įstatymo priverstas metus laiko toleruoti nemokaus skolininko naudojimąsi jo lėšomis be atlygio, netenka viso to laikotarpio atlygio, nors būtent restruktūrizavimo nesėkmė patvirtina, kad kreditorius įgyja teisę į palūkanas ir netesybas už tą restruktūrizavimo (laukimo) laikotarpį, nes jo teisių laikinas ribojimas JANĮ 28 straipsnio pagrindu nepasiteisino ir įsigalioja JANĮ 115 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Priemonė (visiškas nuosavybės teisės paneigimas) neatitinka tikslo (tariamo kreditorių lygiateisiškumo ir skolininko turto masės apsaugos), nes lygiateisiškumą užtikrintų ir visų kreditorių reikalavimų, apskaičiuotų bankroto bylos iškėlimo dieną, proporcingas tenkinimas; 4) asmenų lygiateisiškumas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis). Ginčijamas reguliavimas taikomas taip, kad tame pačiame nemokumo procese darbuotojams ir tiekėjams netesybos už restruktūrizavimo laikotarpį patvirtinamos, o finansuotojams – ne, nors jokia JANĮ teisės norma tokios diferenciacijos nenustato; 5) teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis; Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Reguliavimas, kuris ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo apimties išsprendžia automatiškai, nepaliekant teismui galimybės įvertinti individualių aplinkybių (restruktūrizavimo trukmės, jos nutraukimo priežasčių, skolininko elgesio, kreditoriaus galimybių ginti teises), neatitinka teisingumo vykdymo kaip realios, o ne formalios gynybos sampratos; 6) ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalys). Reguliavimas, pagal kurį finansuotojas retrospektyviai netenka atlygio už visą nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo laikotarpį, skatina skolininkus piktnaudžiauti restruktūrizavimo procesu, didina kreditavimo riziką ir kainą bei blogina investicinę aplinką, t. y. neatitinka reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir būtų patraukli investuotojams.

Fondo vertinimu, prieš kreipiantis į Konstitucinį Teismą, būtina išreikalauti iš bendrovės nemokumo administratorės įrodymus apie kitų kreditorių (buvusių bendrovės darbuotojų) apskaičiuotų ir patvirtintų finansinių reikalavimų dėl netesybų laikotarpius, nes šie įrodymai pagrįstų apeliantės argumentus dėl kreditorių lygiateisiškumo pažeidimo. Taip pat prieš kreipiantis į Konstitucinį Teismą tikslinga įtraukti į bylą išvadą teikiančiomis institucijomis Lietuvos Banką ir VšĮ Lietuvos bankų asociaciją, nes jų išvados galėtų padėti pagrįsti apeliantės argumentus dėl JANĮ reguliavimo, kaip jis aiškinamas kasacinio teismo Nr. e3K-3-74-781/2026, prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms dėl ūkinės veiklos laisvės.

Panaikinus skundžiamą nutartį, naikintina ir jos dalis dėl 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Fondo (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tačiau ši nutarties dalis naikintina ir savarankišku pagrindu, net jeigu Lietuvos apeliacinis teismas ginčijamo reikalavimo netvirtintų, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Fondas ginčijamą reikalavimą 2025 m. birželio 16 d. suformulavo tiksliai pagal tuo metu galiojusį įstatymo pažodinį tekstą (JANĮ 115 straipsnio 2 dalis), dešimtmetį nuosekliai formuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025, priimtą tame pačiame bendrovės nemokumo procese vos prieš vienuolika dienų. Fondas negalėjo numatyti, kad po beveik metų kasacinis teismas kitoje byloje suformuos priešingą taisyklę, plečiamai išaiškinęs imperatyvią teisės normą, taigi jis buvo sąžiningas. Ginčą inicijavo bendrovės nemokumo administratorė, kurios pozicija neatitiko vyraujančios teismų praktikos. Išlaidos, kurias pirmosios instancijos teismas priteisė, susidarė ne dėl ginčijamo reikalavimo esmės, o dėl Fondo procesinių prašymų, pirmiausia – sąžiningo ir motyvuoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Administratorės elgesys, nepateikiant įrodymų ir laikantis bendrovės bankroto byloje nevienodos pozicijos skirtingų kreditorių atžvilgiu, nebuvo sąžiningas. Iš viso Fondas pirmosios instancijos teisme patyrė 9 313,30 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas net nepaminėjo prašymo dėl dalies jų (4 513,30 Eur) priteisimo.

Fondas prašo šį atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes siekia būti išklausytas tiek dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, tiek dėl ginčo esmės. Kadangi jo keliami klausimai reikšmingi ir kitiems kreditoriams, žodinis bylos nagrinėjimas užtikrintų ir administratorės teisę būti išklausytai. Be to, Fondas prašo spręsti bylą dviem etapais, pirmiausia, nepriklausomai nuo to, ar apeliacinės instancijos teismas nuspręs bylą nagrinėti iš esmės pats, ar ją perduoti pirmosios instancijos teismui, – išspręsti prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes šis klausimas yra pirmesnis už bet kurį kitą. Išsprendus kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą (o tenkinus jį ir gavus Konstitucinio Teismo nutarimą), Fondas prioritetiškai prašo bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tam nėra procesinių kliūčių ir tai padėtų užtikrinti bylos išnagrinėjimo operatyvumą.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus Fondo reikalavimus, įvertino argumentus ir dėl jų pasisakė. Aplinkybė, kad nutartyje naudojamos formuluotės „pagrįsti atsakovės nemokumo administratorės argumentai, teismas su jais sutinka“, „teismas pritaria atsakovės administratorės argumentams“ nereiškia, jog teismas savarankiškai neįvertino šių argumentų ar kad nutartis yra be motyvų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visus Fondo prašymus ir argumentuotai dėl jų atsakė. Aplinkybė, jog tai atlikta motyvuojamoje dalyje, savaime nereiškia tokios nutarties neteisėtumo.

Fondo prašomi išreikalauti duomenys apie bendrovės darbuotojų finansinius reikalavimus neatskleidžia jokių teisiškai reikšmingų faktų dėl paties Fondo bendrovės nemokumo administratorės ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Net jei būtų nustatyta, kad Darbo ginčų komisijos sprendimais darbuotojams nepagrįstai buvo priteistos palūkanos ar netesybos (administratorė pažymi, kad duomenų apie tai neturi), tai savaime nelemtų Fondo teisės į jo papildomo finansinio reikalavimo už ginčo laikotarpį patvirtinimą.

Teismas aiškiai išvardijo argumentus, kuriais vadovaudamasis atmetė Fondo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pagrindo abejoti dėl aktualių JANĮ normų prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Teismas tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles bei pagrįstai priteisė iš Fondo bendrovei šios turėtas išlaidas. Atskirajame skunde dėstomi argumentai neleidžia nukrypti nuo bendrųjų taisyklių, be to, tik dėl Fondo veiksmų, teikiant nepagrįstus prašymus, bendrovė buvo priversta patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas jau po aiškios ir konkrečios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas Fondo bendrovės bankroto byloje pareikštas finansinis reikalavimas, susidedantis iš palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų nuo pagrindinių bendrovės nemokumo byloje patvirtintų finansinių reikalavimų už laikotarpį nuo bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki jos bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Fondas prašo apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašyme nurodo, kad siekia būti išklausytas tiek dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, tiek dėl bylos esmės, pažymėdamas, kad jo keliami klausimai yra ypač reikšmingi tiek visiems bendrovės kreditoriams, tiek kitų restruktūrizuojamų bendrovių kreditoriams. Be to, apeliantas nurodo, kad kadangi bylą prašoma nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (neperduodant jos pirmosios instancijos teismui po to, kai apeliacinės instancijos teismas kreipsis į Konstitucinį Teismą ir gaus jo atsakymą), žodinis bylos nagrinėjimas užtikrintų ir nemokumo administratorės teisę būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

Nemokumo proceso metu teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). JANĮ nuostatos, reglamentuojančios kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo tvarką, nenumato išimčių ir nenustato teismui pareigos bylas dėl ginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Šią bylą pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, kaip numatyta JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje. Proceso pirmosios instancijos teisme eigos analizė patvirtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę pateikti savo poziciją ir įrodymus, ja pasinaudojo, be kita ko, pateikdami papildomus ypač išsamius rašytinius paaiškinimus po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, išnykus jos sustabdymo pagrindui. Apeliacinės instancijos teismui šalių pateikti procesiniai dokumentai taip pat yra itin išsamūs. Apeliantas atskirajame skunde ypač plačiai išdėstė tiek savo poziciją dėl poreikio patikrinti byloje taikytinų JANĮ nuostatų konstitucingumą, tiek ir argumentus dėl prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodine forma argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta pagrįsto poreikio bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes visi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje spręstini klausimai gali būti išnagrinėti vieno rašytinio teismo posėdžio metu, o tai leidžia užtikrinti proceso ekonomiškumą, koncentruotumą ir operatyvumą (CPK 7, 322, 338 straipsniai).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi, teismas, nagrinėdamas konkrečią civilinę bylą ir siekdamas tinkamai taikyti įstatymus, aiškinti ir plėtoti teisę, inter alia privalo, esant pagrindui manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas).

Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jeigu teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Konkrečią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti dėl poreikio kreiptis su prašymu patikrinti byloje taikytino teisės akto konstitucingumą nepaneigia byloje dalyvaujančio asmens teisės prašyti bylą nagrinėjančio teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir su atitinkamu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vis dėlto dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Kaip minėta, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tada, kai jam kyla abejonė dėl byloje taikytino teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad į Konstitucinį Teismą negalima kreiptis su hipotetiniais, teorinio pobūdžio klausimais, kai byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuponuoja atitinkamo teisinio reglamentavimo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023).

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su apskųstos nutarties dalies, kuria atmestas jo pirmosios instancijos teismui pareikštas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tariamu nepagrįstumu bei netinkamu motyvavimu.

Fondas atskirajame skunde taip pat išdėstė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teigdamas, kad JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies normos prieštarauja konstitucinėms normos dėl nuosavybės teisės apsaugos (Konstitucijos 23 straipsnio 1–2 dalys; Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis), teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principams, be to, dėl kasacinio teismo pateikto jų aiškinimo kyla legislatyvinės omisijos problema, jomis pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis; Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje taikytinų JANĮ normų turinį, nenustatė poreikio kreiptis dėl jų konstitucingumo kontrolės. Fondo atskirajame skunde išdėstyto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai šio vertinimo nekeičia. Tokia išvada daroma toliau nurodomais motyvais.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria nemokumo administratorei, kad Fondas abejonę dėl JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai iš esmės grindžia ne šių teisės normų ydingumu, bet nesutikimu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 pateiktu nurodytų teisės normų aiškinimu. Tačiau vien aplinkybė, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su kasacinio teismo pateiktu teisės normų aiškinimu, savaime nesudaro pagrindo abejoti šių normų konstitucingumu.

Pasisakydama dėl Fondo šiuo klausimu išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pastebi, kad kreditoriaus reikalavimo teisė gali būti nuosavybės teisės apsaugos objektas, tačiau ši apsauga nereiškia besąlyginės teisės į palūkanų ir netesybų skaičiavimą nemokumo proceso metu. Palūkanų ir netesybų skaičiavimo draudimas nemokumo bylos nagrinėjimo laikotarpiu tiesiogiai įtvirtintas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte, šio draudimo teisėtumu per se (savaime) apeliantas neabejoja, nesutikdamas tik su tuo, kad jis taikytinas ginčo situacijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta kasacinio teismo nutartimi, priešingai nei teigia apeliantas, nėra nustatytas naujas ir (ar) nepagrįstas kreditoriaus nuosavybės teisės ribojimas, o tik išaiškinta, kaip įstatyme įtvirtintas ribojimas taikomas, kai restruktūrizavimo procesas pereina į bankroto procesą. Taigi, šis ribojimas yra nustatytas įstatyme, jo poreikis kyla iš nemokumo proceso specifikos, vadinasi nėra pagrindo abejoti jo atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės neliečiamumą.

Fondo argumentai, kad JANĮ tiesiogiai neįtvirtinta kasacinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, nepagrindžia teisinio reguliavimo neaiškumo ar prieštaringumo. Pažymėtina, kad teisės normų turinys atskleidžiamas taikant ne vien lingvistinį (pažodinį), bet ir sisteminį, loginį, teleologinį bei kitus teisės aiškinimo metodus. Tai, kad konkreti taisyklė nėra pažodžiui išdėstyta įstatymo tekste, nereiškia, jog ji negali būti nustatyta, aiškinant tarpusavyje susijusias teisės normas, atsižvelgiant į jų paskirtį ir teisinio reguliavimo tikslus. Priešingai, teisės aiškinimas yra teismui priskirtos kompetencijos įgyvendinimas, o pagrindo spręsti, kad JANĮ įtvirtintas reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinio aiškumo reikalavimo, nėra.

Legislatyvinė omisija, kuria remiasi apeliantas, nėra tiesiog bet koks įstatymo neišsamumas. Konstitucine prasme ji siejama su situacija, kai teisės akte nėra nustatyta tai, kas pagal Konstituciją privalo būti jame nustatyta (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą „Dėl teisenos nutraukimo“). Vien aplinkybė, kad konkreti teisės taikymo taisyklė nėra tiesiogiai įtvirtinta įstatymo tekste, savaime nereiškia legislatyvinės omisijos buvimo, jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas gali būti atskleistas teismui sistemiškai aiškinant įstatymo nuostatas.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas savaime negarantuoja asmeniui, kad teismų praktika išliks nepakitusi ar kad teisės normos visais atvejais bus aiškinamos jam palankiu būdu. Kasacinio teismo paskirtis yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, todėl šis teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą plėtoti bei tikslinti teisės normų aiškinimą, be kita ko, pašalindamas ankstesnėje teismų praktikoje atsiradusius neaiškumus ar prieštaravimus. Aplinkybė, kad iki kasacinio teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 priėmimo teismų praktika dėl JANĮ nuostatų taikymo tais atvejais, kai iš restruktūrizavimo proceso pereinama į bankroto procesą, buvo nevienoda, savaime negalėjo sukurti kreditoriui pagrįsto lūkesčio, kad jo finansinis reikalavimas bus patvirtintas, vadovaujantis būtent jam palankiu teisės normų aiškinimu.

Palūkanų ir netesybų skaičiavimo draudimu siekiama išsaugoti nemokaus juridinio asmens turto masę, užkirsti kelią nekontroliuojamam įsipareigojimų didėjimui ir užtikrinti kreditorių interesų pusiausvyrą. Šie tikslai išlieka aktualūs ir restruktūrizavimo procesui perėjus į bankroto procesą, t. y. nemokumo procesams tęsiantis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas neatitinka proporcingumo principo.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo, kad JANĮ normos pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Fondo argumentai tokios išvados daryti neleidžia. Tai, kad kitose nemokumo byloje ar net toje pačioje nemokumo byloje kitų kreditorių finansiniai reikalavimai dėl palūkanų ir netesybų buvo teismų įvertinti skirtingai, savaime nesudaro pagrindo abejoti ginčijamo teisinio reglamentavimo atitiktimi konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Nors skirtingas teisės normų aiškinimas ir taikymas galėjo lemti nevienodą kreditorių reikalavimų vertinimą, tačiau tai savaime nereiškia, kad pačiomis teisės normomis įtvirtintas konstituciškai nepateisinamas skirtingas asmenų teisinis reguliavimas. Be to, nagrinėjamos bylos dalykas yra konkretaus kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumas, o kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo teisėtumas šioje byloje nėra vertinamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad galimas nevienodas teisės taikymas nėra tapatus įstatyme įtvirtintam konstituciškai nepateisinamam diferencijavimui, kuris galėtų būti pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

JANĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas neriboja kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir ginčyti dėl jo priimtus procesinius sprendimus. Aplinkybė, kad teismas, taikydamas materialiosios teisės normas, nepripažįsta kreditoriaus reikalavimo pagrįstu, savaime nereiškia teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo. Teisė į teisminę gynybą negarantuoja asmeniui palankaus ginčo išsprendimo. Todėl Fondo argumentai nesudaro pagrindo abejoti ginčui aktualių JANĮ nuostatų atitiktimi ir Konstitucijos 30 bei 109 straipsniams.

Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Be to, ji negarantuoja ūkio subjektui konkretaus ūkinės veiklos rezultato ar apsaugos nuo su vykdoma veikla susijusios ekonominės rizikos. JANĮ nustatytu palūkanų ir netesybų skaičiavimo ribojimu siekiama užtikrinti nemokumo proceso veiksmingumą, išsaugoti juridinio asmens turto masę ir suderinti visų kreditorių teisėtus interesus. Vien tai, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo dėl palūkanų ir netesybų nepatvirtinimas jo skolininko nemokumo byloje gali turėti ekonominių pasekmių kreditoriaus vykdomai finansavimo veiklai, nereiškia Konstitucijos saugomos ūkinės veiklos laisvės pažeidimo.

Fondo argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau minėtoje nutartyje pateiktu teisės aiškinimu JANĮ normas padarė antikonstitucines, ne tik stokoja logikos, bet prieštarauja kasacinio teismo paskirčiai. Aplinkybė, kad kituose procesuose teismai JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškino kitaip, taip pat nedaro tų normų prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant pagrįstų abejonių dėl JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, neegzistuoja poreikis kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis). Dėl to Fondo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl kitų procesinių prašymų

Fondas atskirajame skunde prašo išreikalauti iš bendrovės nemokumo administratorės detalius duomenis su skaičiavimais apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priskaičiuotas ir nemokumo administratorės prašymais Klaipėdos apygardos teismo prašytas patvirtinti darbuotojų finansinių reikalavimų sumas, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, už kokį laikotarpį buvo prašoma patvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 buvo patvirtintos darbuotojams priklausančios netesybos, o administratorei šių duomenų nepateikus – taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats Fondas, pareiškęs aptariamą prašymą, atskirajame skunde taip pat nurodo ir tai, jog papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teisme rinkti nebereikia, nes prašomi išreikalauti duomenys reikšmingi tik lygiateisiškumo aspektui, kurį gali įvertinti pats apeliacinės instancijos teismas. Taigi, apeliantas ne tik nenurodo, kokias jo paties finansiniam reikalavimui išspręsti reikšmingas aplinkybes prašomi išreikalauti duomenys gali patvirtinti ar paneigti, tačiau net pats nėra įsitikinęs tokio prašymo pagrįstumu. Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas būtent Fondo reikalavimo patvirtinimo klausimas, kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Net ir paaiškėjus aplinkybei, kad kitiems kreditoriams galėjo būti patvirtinti analogiško pobūdžio reikalavimai, tai savaime nei patvirtintų, nei paneigtų nagrinėjamo kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo, vadinasi apelianto prašomi išreikalauti įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo (CPK 180 straipsnis). Atitinkamai nėra pagrindo spręsti dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo šioje byloje, nes ši taisyklė siejama su nepagrįstu bylai reikšmingų įrodymų nepateikimu, o nagrinėjamu atveju prašomi išreikalauti duomenys nėra reikšmingi sprendžiant dėl Fondo finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimo.

Atskirajame skunde taip pat prašoma įtraukti į bylą Lietuvos banką ir VšĮ Lietuvos bankų asociaciją išvadoms pateikti (CPK 49 straipsnio 3 dalis), prašant atsakyti į klausimus: a) ar Lietuvos bankas ir VšĮ Lietuvos bankų asociacija pritaria Fondo pozicijai šioje byloje, išdėstytai Fondo 2025 m. spalio 29 d. dublike ir 2026 m. birželio 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose, nurodant glaustus (ne)sutikimo motyvus, jei tokių būtų; b) kaip, Lietuvos banko ir VšĮ Lietuvos bankų asociacijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 pateikti JANĮ normų išaiškinimai paveiks visos Lietuvos kreditavimo sektorių bei valstybės ekonomiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienintelis tokio prašymo argumentas nurodytas atskirojo skundo 162 punkte, pažymint, jog tokios išvados būtų reikšmingos Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne proceso dalyvių ar atskirų institucijų vertinimai, bet bylą nagrinėjančio teismo abejonės byloje taikytino akto konstitucingumu, šiuo atveju teisėjų kolegijai tokių abejonių nekilo.

Pažymėtina, kad pagal CPK 49 straipsnio 3 dalį institucijų įtraukimas išvadai duoti siejamas su joms pavestų pareigų vykdymu ir viešojo intereso gynimu, o ne su abstrakčiu teismų praktikos galimų ekonominių padarinių vertinimu ar juolab proceso dalyvių pateiktų teisinių argumentų įvertinimu. Apeliantas nepagrindė, kokias šiai konkrečiai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes galėtų padėti nustatyti prašomos išvados. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių argumentų teisinis įvertinimas, taip pat teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teismo kompetencija, todėl apelianto prašymas įtraukti išvadą teikiančias institucijas, apeliantui tikintis, kad jos galbūt pateiktų kasacinio teismo nutarties neigiamą vertinimą, neatitinka išvadą teikiančių institucijų dalyvavimo byloje tikslo – viešojo intereso apsaugos.

Analogiškus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir išvadą teikiančių institucijų įtraukimo Fondas buvo pareiškęs ir pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, konstatuodamas, kad jie neturi teisinės reikšmės ginčo nagrinėjamoje byloje išsprendimui. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių atmestas prašymas įtraukti Lietuvos banką ir VšĮ Lietuvos bankų asociaciją išvadoms pateikti, t. y., kad šioje byloje yra aiškinamos ir taikomos teisės normos, reglamentuojančios nemokumo teisinius santykius, o teisės normos, susijusios su finansų rinka, bankų priežiūra ar vartojimo kredito teisiniais santykiais, nėra nagrinėjamos, taigi šios institucijos nėra tinkami subjektai pateikti išvadas bylai reikšmingais klausimais.

Dėl galimų procesinių pažeidimų

Apeliantas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be savarankiškų motyvų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, priimta pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą taip, kad dėl šių pažeidimų byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šio reikalavimo turinys yra detalizuotas kitose CPK nuostatose, tarp jų ir apelianto nurodomuose 270 straipsnio 4 dalyje, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Įstatymų leidėjas yra aiškiai išreiškęs valią, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan.

Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-933/2026 ir joje nurodyta kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika).

Vis dėlto, vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra (visiškai) nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-469/2024, 54 punktas). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (peticijos Nr. 18390/91); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu proceso pažeidimu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-1249/2026 61 ir 62 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė esmines bylos aplinkybes, pateikė vertinimą dėl Fondo finansinio reikalavimo nepagrįstumo, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad ši pirmosios instancijos teismo nutartis yra visiškai be motyvų ir konstatuoti absoliutaus aptariamos nutarties negaliojimo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsprendė ir visus kreditoriaus pareikštus procesinius prašymus (dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, dėl įrodymų išreikalavimo, dėl išvadą teikiančių institucijų įtraukimo), nurodė pakankamus ir aiškius jų atmetimo argumentus. Tai, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog šie prašymai atmetami, nesudaro pagrindo konstatuoti proceso teisės normų pažeidimo. CPK nenustato bendro reikalavimo kiekvieną nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka išspręstą procesinį prašymą atskirai nurodyti galutinio procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad įprasta ir teisinga yra praktika, kai, išnagrinėjęs bylą iš esmės rašytinio proceso tvarka, nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas išanalizuoja, be kita ko, proceso dalyvių procesinio pobūdžio prašymus, o rezoliucinėje dalyje išdėsto galutines išvadas dėl procesiniu sprendimu išsprendžiamo pagrindinio klausimo rezultato. Kadangi šiuo atveju iš skundžiamos nutarties motyvų aiškiai matyti, kad teismas nurodytus procesinio pobūdžio prašymus išnagrinėjo ir atmetė, nėra pagrindo spręsti, jog jie liko neišspręsti ar kad buvo pažeisti nutarties turiniui keliami reikalavimai (CPK 291 straipsnis).

Tai, kad teismo procesinio sprendimo motyvuojamoji dalis savo apimtimi glaustesnė už aprašomąją, taip pat savaime nereiškia nepakankamos jo motyvacijos. Šiuo konkrečiu atveju tokią situaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nulėmė ir tai, kad paties Fondo pirmosios instancijos teismui teikti procesiniai dokumentai buvo ypač didelės apimties.

Aplinkybė, kad teismas skundžiamos nutarties motyvuose sutiko su vienos iš šalių argumentais, laikė juos pagrįstais ar net pakartojo, taip pat tai, kad teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, nereiškia CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimo. Priešingai, šiuo atveju iš skundžiamos nutarties turinio spręstina, kad tai yra teismo atlikto bylos aplinkybių bei šalių argumentų vertinimo rezultatas. Vien šalies nesutikimas su tuo, kad teismas pritarė kitos šalies procesinei pozicijai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, juolab tokio pažeidimo nereiškia tai, kad teismas rėmėsi kasacinio teismo analogiškoje teisinėje ir faktinėje situacijoje suformuota praktika.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apibendrintai jo finansinį reikalavimą pavadino reikalavimu dėl netesybų, nors Fondas apskaičiavo ir palūkanas, ir delspinigius, taigi, teismas neištyrė ginčijamo reikalavimo sudėties. Tiek iš bylos duomenų, tiek iš skundžiamo sprendimo turinio aišku (ir ginčo dėl to nėra), kad bylos ginčo dalyku buvo 764 861,94 Eur bendro dydžio Fondo finansinis reikalavimas, susidedantis iš palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų pagal dvi skirtingas bendrovės prievoles už bendrovės restruktūrizavimo bylos laikotarpį iki bankroto bylos jai iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nedetalizavo šio reikalavimo sudėties, nagrinėjamu atveju nelemia skundžiamos nutarties nepagrįstumo ar neteisėtumo. Iškėlus juridiniam asmeniui nemokumo bylą sustabdomas tiek palūkanų, tiek netesybų už prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, skaičiavimas (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o šios bylos ginčo objektu buvo ne konkretūs jų dydžiai, bet kreditoriaus teisė tiek delspinigius, tiek palūkanas skaičiuoti už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo iki bankroto bylos jai iškėlimo.

Pats Fondas atskirajame skunde pripažįsta, kad kiti jo nurodomi pirmosios instancijos teismo galimai padaryti procesiniai pažeidimai – procesiniai sprendimai dėl terminų proceso dalyviams veiksmams atlikti nustatymo bei termino paskelbti galutinį procesinį sprendimą pratęsimo – savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Teisėjų kolegija su tuo sutinka, dėl to plačiau šiais klausimais nepasisako, nes tai neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui.

Dėl ginčijamo Fondo finansinio reikalavimo pagrįstumo

Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi UAB „Vėjo projektai“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 30 d. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė patvirtinti restruktūrizuojamos UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo planą, nutraukė restruktūrizavimo bylą, taip pat konstatavo, kad UAB „Vėjo projektai“ yra nemoki. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi UAB „Vėjo projektai“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 5 d.

Fondas ir bendrovė 2023 m. sausio 19 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 2023-01-19/03, pagal kurią Fondas Bendrovei suteikė 1 800 000 Eur paskolą. Bendrovei prievolių pagal šią sutartį neįvykdžius, 1 995 842,85 Eur Fondo finansinis reikalavimas (susidedantis tiek iš pagrindinio, tiek iš išvestinių reikalavimų) užtikrintas hipoteka, apskaičiuotas iki bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, yra patvirtintas bendrovės nemokumo byloje ir ginčo dėl jo nėra. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Fondo pagal minėtą paskolos sutartį už laikotarpį nuo bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo apskaičiuotų 238 487,67 Eur palūkanų ir 520 272,53 Eur delspinigių. Nėra ginčo ir dėl to, kad Fondas yra įsigijęs reikalavimą iš kito bendrovės kreditoriaus V. G., bendrovės nemokumo byloje Fondui šiuo pagrindu patvirtintas 20 000 Eur pagrindinis reikalavimas, 2 475,03 Eur palūkanų ir 390,20 Eur delspinigių. Fondas pagal šį reikalavimą papildomai apskaičiavo 4 076,60 Eur palūkanų ir 2 025,14 Eur delspinigių už laikotarpį nuo bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo – šios sumos nemokumo administratorės yra nagrinėjamoje byloje ginčijamos.

Taigi, šios bylos ginčo dalyką sudaro 764 861,94 Eur, t. y. Fondo prašomi patvirtinti finansiniai reikalavimai (238 487,67 + 520 272,53 + 4 076,60 + 2 025,14), susidedantys iš už pagrindinius iki nemokumo bylos bendrovei iškėlimo atsiradusius reikalavimus apskaičiuotų palūkanų bei delspinigių už laikotarpį nuo nutarties iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo (2024 m. gegužės 30 d.) iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo (2025 m. birželio 5 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl Fondo finansinių reikalavimų apskaičiavimo aritmetinio teisingumo ginčo byloje nėra, ginčas, kaip šioje nutartyje jau minėta, yra kilęs dėl to, ar Fondas turi teisę reikalauti palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį.

JANĮ įtvirtinta, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šis draudimas kreditoriui atsiranda tiek iškėlus jo skolininkui bankroto, tiek restruktūrizavimo bylą.

Fondas, grįsdamas ginčijamą finansinį reikalavimą bendrovei, remiasi JANĮ 115 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad nutraukus juridinio asmens restruktūrizavimo bylą palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios, teigdamas, kad ši norma užtikrina jam teisę reikalauti palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimą, nutraukus restruktūrizavimo procesą, nėra besąlyginė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad draudimas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas baigiasi arba kai įmonė sėkmingai restruktūrizuojama, arba kai galutinai nutraukiama įmonės nemokumo byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026). Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad, nutraukdamas restruktūrizavimo bylą ir siekdamas iškelti bankroto bylą, teismas remiasi JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, todėl jokie ikiteisminės bankroto procedūros veiksmai neturi būti atliekami; tokiu atveju nemokumo procesas laikytinas vientisu nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki galutinio proceso užbaigimo (bankroto pabaigos ir bendrovės išregistravimo), todėl draudimas, nustatytas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikomas nuo nemokumo bylos iškėlimo dienos, t. y. restruktūrizavimo bylos, ir tęsiasi viso proceso metu, neatsižvelgiant į jo formos pakeitimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 priimta analogiškomis šiai bylai faktinėmis aplinkybėmis, dar daugiau – ji priimta tos pačios bendrovės BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo procese pagal būtent Fondo kasacinį skundą, pateiktą byloje, kurioje išnagrinėtas kito bendrovės kreditoriaus finansinis reikalavimas dėl palūkanų, apskaičiuotų už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Dėl precedentų taikymo kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 28 punktas).

Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 pateiktais išaiškinimais. Esant kasacinio teismo aiškiai suformuotai praktikai, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ja vadovautis, laikydamasis vertikalaus precedento taisyklės, dėl to apelianto nurodoma aplinkybė, kad ankstesnė Lietuvos apeliacinio teismo praktika tuo pačiu klausimu buvo išsiskyrusi, šią bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nėra reikšminga. Fondo argumentai apie tai, kad jo situacija reikalavo specifinio vertinimo, taikant aptariamą kasacinio teismo nutartį, nes toje pačioje nemokumo byloje išsiskyrus teismų praktikai buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumas, nėra pagrįsti. Šioje byloje buvo sprendžiamas konkretaus kreditoriaus – Fondo – pareikštų finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimas, būtent šiuo klausimu priimta pirmosios instancijos nutartis peržiūrima apeliacine tvarka. Vertinimas, ar teisingai, pagrįstai patvirtinti kitų kreditorių finansiniai reikalavimai bendrovės nemokumo byloje, nepatenka į šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas. Taigi, Fondo nurodomos aplinkybės negali būti pagrindu nesivadovauti kasacinio teismo praktika, suformuota byloje, kurios ratio decidendi (sprendimą lemiantys argumentai) sutampa su nagrinėjama byla.

Aplinkybė, kad restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir bankroto byla buvo iškelta dviem skirtingomis nutartimis, priešingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusios faktinės situacijos bei ginčijamo Fondo reikalavimo pagrįstumo. Juolab kad pats Fondas, plėtodamas savo nesutikimo su pirmosios instancijos nutartimi argumentus, atskirajame skunde teigia, kad jo teisė į palūkanas ir netesybas už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį tiesiog iš restruktūrizavimo proceso nutraukimo ir apskritai nepriklauso nuo to, ar bankroto byla iškeliama ta pačia ar vėlesne nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, vertinant, ar pagrįstai Fondas reikalauja šios bylos ginčo objektu esančių palūkanų ir delspinigių, esminę reikšmę turi restruktūrizavimo proceso pasibaigimo priežastis ir tai, kad vėliau iškelta bendrovės bankroto byla yra to paties nemokumo proceso tąsa.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 vertindamas BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo proceso eigą, pažymėjo, kad nors šiuo atveju atsakovės restruktūrizavimo byla Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi buvo nutraukta nepatvirtinus įmonės restruktūrizavimo plano, tačiau ta pačia nutartimi buvo konstatuotas įmonės nemokumas ir to paties teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi, remiantis JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi atsakovės nemokumo byla nebuvo nutraukta, o tik pakeistas būdas, kaip toliau bus sprendžiamos atsakovės nemokumo problemos. Vadinasi, susiklosčius tokiai faktinei situacijai, palūkanų ir delspinigių už bendrovės prievoles kreditoriams skaičiavimas už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo negalėjo būti atnaujintas.

Pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026, kurioje dalyvavo abi šios bylos šalys, nustatytos BUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjant šio kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Dėl to apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aptariama kasacinio teismo nutartimi ne tik kaip turinčia precedentinę reikšmę, tačiau ir kaip prejudicine CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog Fondas negali reikalauti palūkanų bei delspinigių, apskaičiuotų už bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamo Fondo reikalavimo nepatvirtino pagrįstai, nėra pagrindo pasisakyti dėl šalių argumentų, susijusių su senaties termino taikymu reikalavimo dėl delspinigių daliai, nes tai nekeistų galutinio bylos išnagrinėjimo rezultato.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmetęs ginčijamus Fondo reikalavimus, priteisė iš Fondo bendrovei pastarosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme patirtas 1 089 Eur advokato pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad, atmetus pagrindinius reikalavimus, atmestinas ir Fondo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės BUAB „Vėjo projektai“ administravimo išlaidų.

Konstatavusi, kad bylą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiama nutartimi atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes jis visiškai atitinka jau minėtą CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė jo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, neturi teisinės reikšmės, teismui pagrįstai konstatavus, kad pralaimėjęs bylą Fondas apskritai neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Toje pačioje normoje atskleistas tinkamo procesinio elgesio turinys – šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Apeliantas nurodo išlaidas patyręs dėl to, kad 2025 m. birželio 16 d. sąžiningai pareiškė ginčijamą reikalavimą, vadovaudamasis JANĮ 115 straipsnio 2 dalies pažodiniu tekstu ir ankstesne Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Fondas negalėjo numanyti, kad kasacinis teismas suformuos priešingą taisyklę, plečiamai išaiškinęs imperatyvią normą. Ginčą inicijavo nemokumo administratorė, kurios tuometė pozicija neatitiko vyravusios praktikos. Išlaidos, kurias pirmosios instancijos teismas priteisė iš Fondo, susidarė ne dėl ginčijamo reikalavimo esmės, bet dėl Fondo procesinių prašymų, pirmiausia, dėl sąžiningai ir motyvuotai pareikšto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. O nemokumo administratorė nebuvo sąžininga – ji geruoju neteikė Fondo reikalautų duomenų, be to, šioje byloje laikėsi pozicijos, prieštaraujančios jos pačios veiksmams bankroto byloje, kurioje ji prašė patvirtinti darbuotojų netesybas ir už restruktūrizavimo laikotarpį bei siekė, kad reikalavimus, apskaičiuotus būtent bankroto bylos iškėlimo dieną, pareikštų kuo daugiau kreditorių. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog šalis sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, nesudaro pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties. Sąžiningas procesinis elgesys yra įprasta proceso dalyvių pareiga, o ne savarankiškas pagrindas atleisti bylą pralaimėjusią šalį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Aplinkybė, kad apeliantas finansinį reikalavimą pareiškė vadovaudamasis jam palankiu ankstesniu įstatymo aiškinimu, nepaneigia bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių taikymo pagrindo. Teismų praktikos nevienodumas ar vėlesnis kasacinio teismo pateiktas teisės normų išaiškinimas savaime nesudaro pagrindo perkelti kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų jai pačiai. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės išlaidos, patirtos atsikertant į apelianto pareikštus procesinius prašymus, įskaitant prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, vien dėl šių prašymų pobūdžio neturėtų būti atlyginamos, juolab kad šiuo atveju tokie Fondo prašymai buvo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka, kad bendrovei byloje atstovaujanti nemokumo administratorė buvo nesąžininga. Net jei nemokumo administratorė, spręsdama kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimus, laikėsi kitokios pozicijos dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo, tai savaime nereiškia, kad jos prieštaravimas apelianto pareikštam finansiniam reikalavimui buvo nesąžiningas. Šio prieštaravimo pagrįstumą patvirtina ir nagrinėjamam ginčui aktualus kasacinio teismo pateiktas JANĮ normų išaiškinimas. Tai, kad dėl administratorės pareikšto prieštaravimo kilo ginčas ir atsirado bylinėjimosi išlaidų, savaime nėra pagrindas šias išlaidas pripažinti atsiradusiomis dėl tariamai netinkamo jos procesinio elgesio. Apelianto argumentai dėl nemokumo administratorės atsisakymo pateikti jo prašomus duomenis taip pat nesudaro pagrindo CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymui, atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo, jog prašyti įrodymai neatitinka sąsajumo su byla reikalavimo.

Atmestinas ir Fondo argumentas, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš jo neturi ekonominės prasmės, nes jis yra bendrovės kreditorius, o priteistos išlaidos atlyginamos iš bendrovės turto. Aplinkybė, kad apeliantas yra bendrovės kreditorius, nepaneigia jo, kaip bylą pralaimėjusios šalies, pareigos atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai vadovavosi bylai išspręsti aktualia kasacinio teismo praktika. Apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Atskirojo skundo netenkinus, apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Bendrovės nemokumo administratorė pateikė įrodymus apie tai, kad pasitelkusi advokato pagalbą atsiliepimui į Fondo atskirąjį skundą parengti patyrė 907,50 Eur išlaidas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą maksimalaus dydžio, ir, atsižvelgiant į nagrinėto ginčo pobūdį, procesinių klausimų apimtį ir sudėtingumą, teisėjų kolegijos laikomos pagrįstomis ir protingomis, todėl priteistinos bendrovei iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“, valdančios uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtą, į paskolas investuojantį investicinį fondą „NuCapital“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vėjo projektai“ 907,50 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.