Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.2.7.2.2.2; 1.2.7.2.2.3; 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.2; 1.2.4.4.2.3; 1.2.4.6.1; 2.1.7.5; 2.4.6.1 (S)

2026 m. lapkričio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo X (X) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo X pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir nuteistas:

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) – 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme.

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos visiško bausmių apėmimo būdu ir X paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Taip pat X pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas:

– pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) – 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme,

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu subendrinta bausmė (laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams) ir pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija), BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta tvarka dalinio bausmių sudėjimo būdu ir X paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

X paskirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus nurodyta vykdyti nuosprendį.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas X sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. iki 2024 m. lapkričio 27 d.

Priimtas civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsisakymas nuo ieškinio ir dėl jo procesas nutrauktas.

Iš X nukentėjusiosios NUK2 naudai priteista 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš X nukentėjusiosios NUK1, atstovaujamos LIUD1 (LIUD1), naudai priteista 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymai iš X priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmesti.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

X nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) už tai, kad tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, o būtent tuo, kad jis nuo 2018 metų liepos mėnesio iki 2023 metų balandžio mėnesio tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų savo bute (duomenys neskelbtini), vėliau 2020 metais persikėlus gyventi savo bute (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo savo nepilnametę dukrą NUK2, gimusią (duomenys neskelbtini), tai yra, nakties metu ateidamas į kambarį, kuriame NUK2 miegodavo, pasinaudodamas jos bejėgiškumu dėl amžiaus, naudodamas psichologinę prievartą sakydamas, kad konfliktai šeimoje vyksta dėl jos kaltės, kad ji pati jį provokuoja ir nori, kad jis taip su ja elgtųsi ir tai vyksta su jos sutikimu, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu, taip atimdamas galimybę NUK2 priešintis, liesdamas rankomis nuogas NUK2 kojas, sėdmenis, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo ranka krūtinę ir lytinius organus, bučiavo jos lūpas, kišo savo pirštą į makštį, tenkino savo lytinę aistrą prieš NUK2 valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Taip pat X nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus už tai, kad tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią, atimdamas galimybę priešintis, dėl jo priklausomumo, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiškumu dėl amžiaus bei nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą, o būtent: jis nuo 2021 metų iki 2024 metų sausio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų, šeimai atostogaujant prie jūros nuomojamame namelyje ir savo bute (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo savo mažametę dukrą NUK1, gimusią (duomenys neskelbtini), tai yra, nakties metu ateidamas į kambarį, kuriame NUK1 miegodavo, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu, bejėgiškumu dėl amžiaus, taip atimdamas galimybę NUK1 priešintis, liesdamas rankomis nuogas NUK1 kojas, sėdmenis, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo ranka nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, kišo savo pirštus į nukentėjusiosios makštį, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios NUK1 valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. jis (X) tokiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė mažametei NUK1 nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu ((duomenys neskelbtini)).

Taip pat X nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą bei mušdamas sukėlė žmogui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis 2024 m. sausio 20 d. apie 00.05 val. NUK3 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties, tyčia dviejų rankų kumščiais sudavė mažiausiai keturis kartus savo dukrai NUK2 į veido sritį ir NUK2 parkritus ant žemės dar mažiausiai tris kartus kojomis spyrė į pilvo sritį, padarydamas akiduobės dugno lūžį, skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžį, ir tokiu būdu nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, dukrą NUK2. Be to, X tuo pačiu metu ir vietoje, be jokios priežasties, tyčia rankomis bei kojomis sudavė mažiausiai dešimt kartų į įvairias kūno vietas bei tris kartus stikliniu bokalu į NUK3 kaktą, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą kaktoje, ir tokiu būdu sukėlė NUK3 nežymų sveikatos sutrikdymą

Nuteistasis X. apeliaciniu skundu prašo pakartotinai išnagrinėti jo bylą teisme. Apelianto teigimu, jis prieš savo dukras niekada nenaudojo jokios seksualinės prievartos. NUK2 jį apkalba, nes nori ne tik užsidirbti pinigų, bet ir atkeršyti už jo prieš pastarąją 2024 m. sausio 20 d. panaudotą smurtą. Siekdama šio tikslo ji pasinaudojo jaunesniąja seserimi NUK1 ir šios nenoru kartu su tėvais kraustytis gyventi į Rusijos Federaciją, įtikino ją apkalbėti tėvą. Anot apelianto, byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti, išskyrus jo dukrų niekuo nepagrįstus pasakojimus. Apelianto žmona LIUD2 nurodė, kad jos parodymai byloje buvo išgauti naudojant psichologinį smurtą ir apgaulę. Kiti apelianto šeimos nariai bei NUK1 mokyklos psichologas, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą, neapklausti, o NUK1 taip pat nebuvo apklausta teisme. Pastarajai byloje nustatyti psichikos sutrikimai ir depresija atsirado, kai ją į savo avantiūras įtraukė vyresnioji sesuo NUK2. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nepasislėpė nuo teisingumo, nes jo išvykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas visai kitų motyvų. Be to, jis nebuvo tinkamai informuotas apie kaltinimus seksualiniu smurtu.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis, kuris yra išvykęs į Rusijos Federaciją ir prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti jam dalyvaujant nuotoliu, prie teismo posėdžio nuotoliniu būdu neprisijungė, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo X apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis X, prašydamas iš naujo išnagrinėti jo bylą, neigia prieš nukentėjusiąsias naudojęs seksualinę prievartą, sutrikdęs NUK1 sveikatą, nurodo, kad jo kaltė neįrodyta, grindžiama vien tik jo dukrų pasakojimais ir naudojant apgaulę bei psichologinį spaudimą išgautais apelianto žmonos parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į padarytus procesinius pažeidimus dėl neišsamiai atlikto įrodymų tyrimo, t. y. dėl neatliktų NUK1, kitų apelianto šeimos narių ir NUK1 mokyklos psichologo apklausų, netinkamo jo informavimo apie kaltinimus seksualiniu smurtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, nuteistojo X apeliacinio skundo argumentus bei proceso dalyvių pasisakymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, BK 150 straipsnio 3 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymo aplinkybių bei nuteistojo X kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo nuteistąjį X teisinančius ir kaltinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo X parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė išsamius nuteistojo veikų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą motyvus ir išvadas.

Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl netinkamo informavimo apie kaltinimus dėl seksualinio smurto

Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad apie kaltinimus seksualiai išnaudojus savo paties dukras jis buvo informuotas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Pirmoji X kaip įtariamojo šioje byloje apklausa įvyko 2024 m. sausio 20 d. supažindinus jį su įtarimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 178–180, 181–183). Jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 184–187). (duomenys neskelbtini) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams tiriant anoniminį pranešimą ir pabendravus su NUK1, ji papasakojo apie nederamą seksualinio pobūdžio tėvo elgesį, buvo paimta iš nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendinta (duomenys neskelbtini) miesto krizių centre (t. 2, b. l. 31–41). Iš bylos duomenų matyti, kad jau (duomenys neskelbtini) 01.55 val., t. y. naktį, po nukentėjusiosios NUK1 paėmimo iš šeimos praėjus vos kelioms valandoms, X per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą išvyko į Baltarusijos Respubliką (t. 4, b. l. 78–87). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. birželio 19 d. nutarimu buvo paskelbta antro lygio X paieška (t. 4, b. l. 158–165). X vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, pranešimo apie įtarimą jam įteikti nebuvo galimybės, todėl 2024 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimu X buvo pripažintas įtariamuoju (įtarimas pareikštas taip pat ir dėl BK 150 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo) (t. 4, b. l. 115–118). Vilniaus apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. liepos 2 d. nutartimi X paskirta kardomoji priemonė – suėmimas už akių (t. 4, b. l. 174–177). 2024 m. liepos 2 d. prokuroro nutarimu paskelbta X paieška (t. 4, b. l. 179–182). Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba 2024 m. rugpjūčio 9 d. informavo, kad (duomenys neskelbtini) krašte, Rusijos Federacijoje, sulaikytas ieškomas įtariamasis X, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 40 (keturiasdešimčiai) dienų iki 2024 m. rugsėjo 15 d. (t. 5, b. l. 56–58). Iš Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad X buvo suimtas 2024 m. rugpjūčio 6 d., o iš suėmimo, atsisakius patenkinti Lietuvos generalinės prokuratūros paklausimą dėl ekstradicijos, paleistas 2024 m. lapkričio 27 d. (t. 6, b. l. 157). Prokuroro 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimu X pripažintas įtariamuoju, su nutarimu supažindinta jo gynėja advokatė Rita Balsevičė (t. 4, b. l. 125–129). Apklausiamas kaip įtariamasis 2025 m. rugsėjo 23 d. nuotoliniu būdu, apklausoje dalyvaujant jo gynėjai advokatei Ritai Balsevičei, X buvo supažindintas (vėliau elektroniniu paštu atsiuntė pasirašytą nutarimo pripažinti įtariamuoju kopiją) su įtarimais pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, BK 150 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį (t. 4, b. l. 140–145) ir davė parodymus (t. 4, b. l. 131–139, 147–154), taip pat jis nurodė, kad į Lietuvos Respubliką negrįš, bei sutiko, kad ikiteisminis procesas toliau vyktų jam dalyvaujant nuotoliniu būdu (t. 4, b. l. 131–139). 2025 m. gruodžio 1 d. X elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir nustatytas terminas susipažinimui su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 6, b. l. 27). 2025 m. gruodžio 15 d., atsižvelgus į X prašymą, susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei prašymų dėl tyrimo papildymo padavimo terminas pratęstas iki 2025 m. gruodžio 22 d. (t. 6, b. l. 32–33). 2025 m. gruodžio 19 d. su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo supažindinta X gynėja advokatė Rita Balsevičė (t. 6, b. l. 40). 2025 m. gruodžio 29 d. byloje surašytas kaltinamasis aktas elektroniniu paštu buvo išsiųstas X ir jo gynėjai (t. 6, b. l. 92–93).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2026 m. sausio 2 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota pirmosios instancijos teismui (t. 6, b. l. 62–63, 64–91). Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 101–102). Atsižvelgiant į tai, kad su gynėja Rita Balseviče X susitarimo dėl jo gynybos nepratęsė, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 19 d. nutartimi X paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas (t. 6, b. l. 121). 2026 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros prašymas dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo (t. 6, b. l. 172–174). Apie pirmosios instancijos teismo posėdžių laiką ir vietą, pakeistą kaltinimą X buvo pranešta (elektroniniu paštu) (t. 6, b. l. 179, 181, 185, 188), išsiųsta prisijungimui teismo posėdžio „Zoom“ platformos nuoroda. 2026 m. kovo 8 d. X elektroniniu paštu atsiuntė paaiškinimus, kuriuose nurodė pripažįstantis kaltę dėl 2024 m. sausio 20 d. įvykio, tačiau nurodė neigiantis visus kitus kaltinimus (t. 6, b. l. 186–187). Į 2026 m. kovo 12 d. vykusį teismo posėdį X fiziškai neatvyko ir neprisijungė nuotoliu, todėl protokoline teismo nutartimi nutarta bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėti jam nedalyvaujant (t. 7, b. l. 9–22). Į 2026 m. balandžio 2 d. vykusį teisiamąjį posėdį X prisijungė kelioms minutėms nuotoliu. Jis patvirtino, kad gavo patikslintą kaltinimą, prokuroras šį dokumentą pagarsino, tačiau po to ryšys su X nutrūko, todėl buvo nutarta bylos nagrinėjimą tęsti jam nedalyvaujant. Minėto teisiamojo posėdžio metu bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo baigtas, o 2026 m. balandžio 23 d. buvo paskelbtas teismo nuosprendis (t. 7, b. l. 35, 36, 43–51).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginį, kad X. nesislėpė nuo teisingumo, paneigia pirmiau aprašytas jo procesinis elgesys tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad jis, pažeisdamas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas, išvyko į Rusijos Federaciją ir liko ten gyventi, kviečiamas vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą, taip pat neatvyko į teismo posėdžius. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad X savo veiksmais sąmoningai vengė dalyvauti baudžiamajame procese. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad X teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, o vėliau teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis, BPK 22 straipsnio 3 dalis, BPK 187 straipsnio 1 dalis, BPK 220 straipsnio 4 dalis) prieš jį vykusio baudžiamojo proceso metu nebuvo pažeistos, nes įtarimai padarius jam inkriminuojamas veikas, kaltinamasis aktas bei jo pakeitimas apeliantui buvo įteikti tinkamai. Jam inkriminuojamos veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš NUK3 ir NUK2), BK 150 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus buvo nurodytos kaltinamajame akte ir jų kvalifikacija nesikeitė, apie iš esmės pakeistas šių veikų faktines aplinkybes apeliantas ir jo gynėjas buvo taip pat tinkamai informuoti.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas X kaltu dėl NUK2 seksualinio prievartavimo pašalino šios veikos perteklinį kvalifikavimą pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Pagal teismų formuojamą praktiką, sprendžiant, ar tokia korekcija suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, svarbu įvertinti, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-304-976/2016). Nagrinėjamu atveju ši pirmosios instancijos teismo padaryta korekcija nesuvaržė įstatymų garantuotos apelianto teisės žinoti, kuo yra kaltinamas. X savo kaltės dėl seksualinio NUK2 prievartavimo nepripažino, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokia apimtimi prieš nukentėjusiąją seksualiai nesmurtavo, taigi nėra pagrindo spręsti, kad jo gynyba būtų buvusi kitokia, jei jam iš anksto būtų pranešta apie jo veiksmų kvalifikavimą tik pagal BK 150 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakciją), BK 150 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) ir BK 138 straipsnio 1, 2 bei 3 punktus

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu X pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 metų liepos mėnesio iki 2023 metų balandžio mėnesio tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų tenkino savo lytinę aistrą prieš nepilnametės savo dukros NUK2 valią kitokio fizinio sąlyčio būdu. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Jei seksualinio prievartavimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Paminėtina ir tai, kad seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) tenkina lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-648/2023, 31 punktas). Pagal teismų formuojamą praktiką lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014)

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu X taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2021 metų iki 2024 metų sausio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų seksualiai prievartavo savo mažametę dukrą NUK1 kitokio fizinio sąlyčio būdu. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį – tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama: 1) analiniu būdu (vyro varpos dirginimas kito asmens išeinamojoje angoje), 2) oraliniu būdu (vyro varpos dirginimas kito asmens burnoje) ar 3) kitokio fizinio sąlyčio būdu (kito asmens lytinių organų dirginimas, masturbavimas, pirštų ar kitokių daiktų kišimas į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, nukentėjusiojo lytinių organų intensyvus lietimas, privertimas nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, kontaktavimas tarpusavyje lytiniais organais, kito žmogaus kūno lietimas savo lytiniu organu ir kt.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-199-648/2023, 29 p. ir kt.).

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 3 dalį dėl mažametės savo dukros NUK1 ir nepilnametės savo dukros NUK2 seksualinio prievartavimo apeliaciniame skunde X teigia, kad prieš jas seksualiai nesmurtavo, nurodo, kad yra šių nukentėjusiųjų nepagrįstai apkalbamas. NUK2. jį apkalba siekdama turtinės naudos, NUK1 – įtikinta sesers, o kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nė vienos iš jo dukterų parodymų apie neva patirtą seksualinį smurtą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, todėl nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-489/2024, 18 punktas, Nr. 2K-67-495/2024, 15 punktas).

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji NUK2 ilgus metus slėpė tėvo netinkamą elgesį su ja ir ilgą laiką niekam apie jį neprasitarė. Nukentėjusioji tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat apklausta teisme, nuosekliai paaiškino tokio elgesio priežastis – ji bijojo nuteistojo X, bijojo, kad niekas ja nepatikės, norėjo, kad šeimoje būtų darna. Nukentėjusioji apklausiama teisme patvirtino, kad nuteistasis su ja atliko visus kaltinime nurodytus veiksmus. Viso proceso metu ji nuosekliai parodė, kad netinkamas tėvo elgesys su ja prasidėjo, kai jai buvo 14–15 metų. Kai viskas prasidėjo, jie gyveno (duomenys neskelbtini), o 2020 metais persikraustė į butą (duomenys neskelbtini). Jų didelė šeima gyveno 3 kambarių bute. Būdavo, kad naktį tėvas ateidavo į jos kambarį, atsisėsdavo ant lovos ir pradėdavo liesti jos kojas, kai ji prabusdavo, jis ją nuramindavo ir liepdavo miegoti toliau. Kartais jis ateidavo ir atsiguldavo šalia jos, liesdavo visą jos kūną. Tokie tėvo apsilankymai dažnėjo. Vieną sykį ji prabudo nuo skausmo. Jai skaudėjo dėl to, kad tėvo pirštai buvo jos lytiniuose organuose ir ji jautė, kad jis juos ištraukė. Jai pasidarė šlykštu, nekomfortiška ir ji pasakė „ką tu darai“. Buvo keli atvejai, kai tėvas lietė jos lytinius organus ir liepė liesti jo, bet dažniausiai jis tiesiog liesdavo jos kūną. Kartais tai vykdavo net kelis kartus per savaitę. Tėvas jos lytinius organus lietė kelis kartus. Jos ranką ant savo lytinių organų jis bandė uždėti vieną ar du kartus. Tėvas dažnai užmigdavo jos lovoje. Apie tėvo erekciją, ar jis save masturbuodavo, ji tiksliai negali pasakyti, nes būdavo tamsu, o jis prie jos negulėdavo nuogas – būdavo su naminiais drabužiais, marškinėliais, šortais. Ji nematė, kad tėvui išsilietų sperma. Jis, atsigulęs prie jos, liesdavosi ir apkabindavo ją, pakėlęs liemenėlę liesdavo jos krūtis, liesdavo jos lytinius organus, kartais bučiuodavo į lūpas ir kartais į žandą. Galėjo būti keletas kartų, kad tėvas ją pabučiuodavo ir dieną. Taip pat buvo vienas atvejis, kai jai buvo 14-15 metų ir jie dviese su tėvu važiavo automobiliu. Ji užmigo ir prabudo nuo to, kad jis ją lietė. Tas atvejis buvo vienintelis, kuomet tėvas ją lietė dienos metu. Jei tėvui bandant ją liesti ji patraukdavo jo ranką, jis pradėdavo pykti ir dėl to šeimoje kildavo problemos. Mama, nežinodama kaip elgiasi tėvas, prašydavo, kad ji (NUK2) tėvo atsiprašytų ir šeimoje viskas būtų gerai. Ji jo atsiprašydavo, tačiau šis ir toliau ją liesdavo, o ji (NUK2), siekdama išsaugoti darną šeimoje, nenorėdama, kad jis pyktų, o gražiai bendrautų su mama bei siekdama išvengti konfliktų, kęsdavo tokį jo elgesį. Dėl tokio tėvo elgesio ji bijodavo užmigti. Sulaukusi pilnametystės ji suprato, kad minėtas tėvo elgesys nėra normalus, todėl ėmė bėgti iš namų. Po to, kai tėvų prašoma, ji grižo namo po pabėgimo, buvo vasaros pradžia. Tėvas pažadėjo, kad ji gyvens atskirame kambaryje ir įdėjo į minėto kambario duris spyną, kurią vėliau vis tiek išlaužė. Grįžusi gyventi į namus ji (NUK2) pastebėjo, kad sesuo NUK1 nenorėdavo miegoti viena ir prašydavo miegoti pas ją (NUK2) kambaryje arba laiką leisdavo virtuvėje su mama laukdama, kol pastaroji baigs namų ruošos darbus, ir miegoti eidavo su mama. Jai (NUK2) kilo įtarimas, todėl ji bandė pakalbėti su sese, bet ši tiksliai nepasakė, kad tėvas ją liečia, tačiau paminėjo, kad tėvas prie jos gulasi ir jai tai nepatinka. Dėl to ji (NUK2) į kambarį, kuriame gyveno, priėmė miegoti ir seserį, kuri, jai (NUK2) išsikrausčius pas brolį, liko gyventi minėtame kambaryje (t. 2 b. l. 184–188; t. 3, b. l. 1–5; t. 7, b. l. 43–51).

Išskyrus subjektyvius nuteistojo X teiginius, nėra nustatyta priežasčių, kodėl nukentėjusioji NUK2 turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti jį, savo tėvą, nusikaltimo padarymu. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Jos parodymai sutampa su jos sesers NUK1 parodymais, kad tėvas ir ją seksualiai prievartavo, kad ji yra mačiusi, kaip tėvas „lenda“ prie NUK2 (t. 2, b. l. 113–119). Taip pat jų parodymai sutampa ir toje dalyje, jog nuo tėvo glamonių prabudus ir tėvui paprieštaravus dėl jo elgesio, pastarasis kitą dieną būdavo piktas. Nukentėjusiųjų parodymai dėl to, kad tėvas jas seksualiai prievartavo, sutampa ir su jų brolio liudytojo LIUD1 ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis patvirtino. Jis parodė, kad 2024 metų vasarą jam paskambino sesuo NUK2 ir paprašė padėti išvažiuoti iš tėvų namų. Sesuo jam pasakė, kad nebenori su tėvu gyventi, nes pastarasis labai blogai elgiasi. Liudytojas taip pat nurodė, kad NUK2 yra jam sakiusi apie tai, kad tėvas jos siekė, minėjo, kad tėvas prie jos priekabiavo. Liudytojas LIUD1 taip pat parodė, kad jis iš kitos sesers – NUK1 taip pat yra girdėjęs, kad tėvas ir ją seksualiai prievartavo, bet plačiau ji jam apie tai nepasakojo (t. 3, b. l. 14–15; t. 7, b. l. 9–22). Nukentėjusiųjų motina LIUD2 apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad NUK2 pykdavosi su tėvu, tačiau tokių konfliktų atvejais ji liepdavo dukrai jo atsiprašyti. Vertinant tiek nukentėjusiosios, tiek jos motinos parodymus, iš tiesų matyti, kad motina iš esmės nesigilino į dukters ir tėvo konfliktų priežastis, manydama, jog pati dukra netinkamai elgėsi ar buvo dėl ko nors prasikaltusi. Tokia motinos pozicija leidžia spręsti, kad NUK2 šeimoje nesulaukdavo jai reikalingo palaikymo ir užtarimo, todėl savo išgyvenimus buvo linkusi laikyti savyje ir jais su kitais nesidalijo. Tai, kad motina nepalaikė išimtinai vaikų interesų ir nebuvo linkusi kritiškai vertinti vyro elgesio, patvirtina ir jos pačios parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Ji nurodė negalinti pasakoti, ką jai buvo atskleidusios dukros, kartu pabrėždama, kad palaiko tiek savo dukras, tiek vyrą. Be to, iš byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad motina įkalbinėjo savo vaikus – LIUD1 ir NUK2 „atsiimti žodžius“ ir siekė, kad tėvas nebūtų įkalintas (t. 4, b. l. 28–36). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, padarė patikimą išvadą apie bylos aplinkybes, kad X, atlikdamas nusikalstamus veiksmus, ne tik rankomis lietė nuogas NUK2 kojas, sėdmenis, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo ranka krūtinę ir lytinius organus, bučiavo jos lūpas, bet ir kišo savo pirštą į nukentėjusiosios makštį. Pirmiau nurodyti X veiksmai, susiję su lytinių organų dirginimu ir pirštų į juos kišimu, pagal savo turinį ir pobūdį atitinka lytinės aistros kitokio sąlyčio būdu tenkinimo kriterijų.

Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios NUK2 parodymus pripažino patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes, o nuteistojo X veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakciją, galiojusią nuo 2013 m. liepos 13 d.). Iš skundžiamojo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiosios NUK2 duotiems parodymams nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, teismas analizavo juos kitų bylos duomenų kontekste, lygino tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo byloje duotais parodymais. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas nuteistojo X dėmesys į tai, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo parodymai yra vieni iš įrodymų šaltinių, jiems skiriama tokia pat reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kad šie proceso dalyviai yra suinteresuoti vienokia ar kitokia bylos baigtimi ir siekia išvengti gresiančios teisinės atsakomybės ar kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokių asmenų parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste kaip visuma, ir tik jeigu jie akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims – jie atmetami kaip nepasitvirtinę. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokių prieštaravimų nustatyta nebuvo, nukentėjusiosios NUK2 nurodytas aplinkybes patvirtino kiti asmenys, byloje apklausti kaip liudytojai, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinkti duomenys.

Iš nukentėjusiosios NUK1 parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, matyti, kad ji laikotarpiu nuo 2021 metų iki 2024 metų sausio mėnesio taip pat patyrė tėvo seksualinę prievartą. Ji parodė, kad pastarasis tiksliau nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų šeimai atostogaujant prie jūros nuomojamame namelyje ir savo bute (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo ją – savo mažametę dukrą NUK1, gimusią (duomenys neskelbtini). Nakties metu ateidamas į kambarį, kuriame NUK1 miegodavo, „tėvas ją lietė rankomis, kai tėvas lietė jos intymias vietas, tiesiog suspausdavo, čiupinėdavo, tai buvo krūtinę, kojos. Kai ją liesdavo, buvo baisu ir bloga, jai skaudėjo krūtinę, kai lietė. Apačioje kišdavo pirštus į vidų, bet ne taip giliai, gal buvo kokie penki kartai“ (t. 2, b. l. 113–119). Kaip jau minėta, tokie X veiksmai, susiję su dukros lytinių organų dirginimu ir pirštų į juos kišimu, pagal savo turinį ir pobūdį atitinka lytinės aistros kitokio sąlyčio būdu tenkinimo kriterijų.

Apeliantas nurodo, kad NUK1 nebuvo apklausta teisme. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Paminėtina ir tai, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog NUK1 dėl jai nustatyto sutrikimo bei dabartinės jos emocinės būsenos toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduota. Taigi, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje neapklausęs nukentėjusiosios NUK1, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė ir apkaltinamajame nuosprendyje galėjo remtis jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Juo labiau kad pirmiau nurodytus NUK1 parodymus apie patirtą seksualinę prievartą patvirtina liudytojų LIUD1, D. G., eksperčių S. S. ir A. Š., su kuriais nukentėjusioji bendravo po patirtos seksualinės prievartos, parodymai. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pirmiau nurodytų asmenų nurodytos įvykių aplinkybės atitinka tas, kurias nurodė pati nukentėjusioji NUK1. Pirmiau nurodytus jos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi kaip patikimais.

Byloje esančioje Globos namų „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad NUK1 į Pagalbos centrą atvežta išsamesniam psichologinės būsenos bei situacijos įvertinimui. Kalbantis apie atvykimo į pagalbos centrą aplinkybes, ji nurodė, kad prievartą yra patyrusi ne tik ji, bet ir jos sesuo. Ji teigė, kad prievartos epizodus jos pačios atžvilgiu prisimena nuo maždaug 11-12 metų, kuomet tėvas ranka po drabužiais liesdavo krūtinę bei lytinių organų sritį. Ji tėvo prisilietimus galėjo patirti apie 10 (dešimt) kartų, tačiau tikslų skaičių įvardinti paauglei buvo sunku, teigė tiksliai neatsimenanti. Paskutinis kartas, jos teigimu, galėjo vykti maždaug prieš du mėnesius. Paauglė pasakojo, kad bandymų priekabiauti prie jos būdavo ir daugiau, tėvas patyliukais bandydavo ateiti į kambarį nakties metu, kai ji miegodavo, tačiau paauglė pabusdavo, tuomet tėvas išeidavo. Mergaitė nurodė, kad motina žinojo apie tėvo veiksmus („bent jau apie seserį tai tikrai žinojo“), tačiau jo bijojusi, dėl to jokių veiksmų nesiėmusi. Tuo metu, kai tėvas netinkamai liesdavo nepilnametę, kiti šeimos nariai kartais būdavo namuose, motina virtuvėje (t. 2, b. l. 80–81).

Iš esmės tapačios aplinkybės nurodytos ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) Vaiko (NUK1) situacijos vertinimo anketoje. Be kita ko, šioje anketoje užfiksuota, kad atvykus policijos pareigūnams ir pradėjus kalbėti apie X seksualinį priekabiavimą prie dukros NUK1, mama LIUD2 iš karto pasimetė. Ji nurodė, kad jai dukra skundėsi dėl tėčio netinkamo elgesio, tačiau ji galvojo, kad dukra fantazuoja. Tuomet su vyru buvo rimtas pokalbis, jam sudavė „per sprandą“ ir nuo to laiko jis prie dukros seksualiai nepriekabiavo. Dėl įvykio ji niekur nesikreipė (t. 2, b. l. 31–41).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atliekant NUK1 apžiūrą pastaroji taip pat paaiškino, kad jos tėvas daugiau nei 10 (dešimt) kartų jai miegant įeidavo į jos kambarį, rankomis liesdavo jos kūną – krūtis, pilvą, šlaunis, lytinių organų sritį. Mano, kad į makštį galėjo būti kišami pirštai (t. 2, b. l. 92–93). Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) turinio taip pat matyti, kad ir šio tyrimo metu NUK1 ją tyrusiems specialistams parodė, kad jos tėvas X su ja ir jos seserimi NUK2 atliko pirmiau nurodytus seksualinio pobūdžio veiksmus. Šiame akte taip pat konstatuota, kad NUK1, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, negalėjo suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės (suvokimas apie seksualinę bei emocinę prievartą palaipsniui augo byloje tiriamu laikotarpiu, nuo ankstyvosios vaikystės) ir jiems priešintis. NUK1 nenustatytas nei padidintas fantazavimas, nei padidintas įtaigumas. Duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį NUK1 parodymams negauta (t. 2, b. l. 161–170).

Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios NUK1 parodymus pripažino patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes, o nuteistojo X veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakciją, galiojusią nuo 2013 m. liepos 13 d.). Iš skundžiamojo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiosios NUK1 duotiems parodymams nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, teismas analizavo juos kitų bylos duomenų kontekste, lygino tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo byloje duotais parodymais. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino X kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus konstatavęs, kad nukentėjusiosios NUK1 sveikata nesunkiai sutriko dėl pastarojo prieš ją padarytos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje. Aplinkybė, kad NUK1 nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas ((duomenys neskelbtini)) anksčiau jai nebuvo oficialiai diagnozuotas, nepatvirtina, kad jis priežastiniu ryšiu nėra susijęs su nuteistojo prieš nukentėjusiąją atliktais veiksmais ir nėra jų sąlygotas. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, būtina vertinti byloje surinktų įrodymų visumą, ypač specialistų ar ekspertų išvadas dėl sutrikimo pobūdžio, atsiradimo aplinkybių ir galimų priežasčių. Nagrinėjamu atveju 2025 m. birželio 25 d. – 2025 m. liepos 17 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, kad duomenų, jog NUK1 anksčiau būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta, o šiuo metu jai konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas ((duomenys neskelbtini)), tiesioginiu ryšiu kilęs dėl byloje tiriamų įvykių, ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertės taip pat nustatė, kad dėl savo amžiaus (nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu jai buvo 12 (dvylika) metų), patirties stokos, emocinės priklausomybės NUK1 nesuvokė su ja atliktų seksualinės prievartos veiksmų ir dėl to negalėjo aktyviau jiems priešintis – taigi, ji buvo bejėgiškos būklės. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios sveikata nesunkiai sutriko dėl jos psichikos sutrikdymo (susargdinimo), kuris atsirado dėl prieš ją padarytos nusikalstamos veikos, t. y. jos seksualinio prievartavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas siekė sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, pagrįstai konstatavo, kad darydamas šią nusikalstamą veiką jis veikė netiesiogine tyčia, todėl X veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas prieš mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, šeimos narį.

Kaip jau minėta, apeliantas nurodo, kad ne visi jo šeimos nariai, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą, buvo apklausti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymus dėl savo vaikų – A, B, LIUD1, C bei pakartotinės LIUD2 apklausos (t. 6, b. l. 55). Šis prašymas Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (duomenys neskelbtini) nutarimu buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad LIUD1 buvo apklaustas kaip liudytojas, o LIUD2 ikiteisminio tyrimo metu taip pat ne kartą buvo apklausta, be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad kitiems X nurodytiems asmenims nukentėjusiosios būtų pasakoję apie tėvo prieš jas atliktus neteisėtus veiksmus (t. 6, b. l. 58–59). Be to, LIUD1 ir LIUD2 buvo apklausti kaip liudytojai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 9–22). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad LIUD2 parodymai byloje buvo išgauti naudojant psichologinį smurtą ir apgaulę. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ir apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ji parodymus sutiko duoti savo noru (t. 7, b. l. 9–22; t. 3, b. l. 74–75), be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nesirėmė jos kaip specialiosios liudytojos apklausų metu duotais parodymais.

Iš bylos duomenų matyti, kad apie patirtą seksualinę prievartą pašaliniams asmenims ne šeimos nariams NUK1 pirmą kartą prakalbo tik tuomet, kai tikrinant 2024 m. balandžio 10 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje gautą anoniminį pranešimą su ja bendravo Vaiko teisių tarnybos specialistė (t. 2, b. l. 31 –41), taigi, mokyklos, kurią ji lankė, psichologo apklausa taip pat netikslinga. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenų, kuriems nėra žinomos nagrinėjamų nusikalstamų veikų aplinkybės, apklausa teisme savaime neturėtų reikšmingos įrodomosios vertės sprendžiant apelianto kaltės klausimą, nes jų parodymai negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti jo kaltės dėl inkriminuojamų veikų. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-139/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, Nr. 2K-236-648/2020). Konstatuodamas, kad X atliko seksualinio prievartavimo veiksmus prieš savo dukteris kitokio sąlyčio būdu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ištirtais, abejonių nekeliančiais įrodymais, kurių pakanka daryti išvadą dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl įrodymų vertinimo išsamumo ir visapusiškumo nekelia abejonių, taigi, aplinkybė, kad nebuvo atliktos nuteistojo pageidautos kitų jo šeimos narių bei NUK1 lankytoje mokykloje dirbusio psichologo apklausos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu X pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario, t. y. dukros NUK2 sveikatą, bei mušdamas sukėlė NUK3 nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ne tik jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsinti pirmosios instancijos teisme, bet ir nuoseklūs nukentėjusiųjų NUK2, NUK3 parodymai. Nuteistasis apklausiamas kaip įtariamasis pripažino 2024 m. sausio 20 d. apie 00.05 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtavęs prieš savo dukrą ir NUK3, nurodė, kad įvykio naktį jis pasekė savo dukrą ir jos draugą iki pastarojo namų ir tuomet juos abu sumušė (t. 1, b. l. 178–183; t. 4, b. l. 131–139, 147–154). Nukentėjusieji NUK2 ir NUK3 proceso metu taip pat nuosekliai parodė, kad įvykio vakarą į butą (duomenys neskelbtini), įsiveržęs X pirmiausia užpuolė NUK3, o tuomet pradėjo mušti jį ginti bandžiusią NUK2 (t. 1, b. l. 89–92, 131–134; t. 3, b. l. 1–5). Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, t. y. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 125–128, 147–148), Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 169–173), 2024 m. sausio 20 d. protokolai–pareiškimai (t. 1, b. l. 49–51, 54–56), įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 72–84). Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog apžiūrėjus NUK2 jai nustatyta poodinė kraujosruva pakaušio srityje, poodinė kraujosruva su minkštųjų audinių kraujosruva apie kairę akį, kairės akies apatinio voko žaizdos, minkštųjų audinių kraujosruva viršugalvio kairėje, kairės akiduobės apatinės ir vidinės sienelės lūžiai, kurie kvalifikuotini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad apžiūrėjus NUK3 jam nustatyta poodinė kraujosruva kaktoje, šis sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai įvertino, kad įvykio metu nukentėjusiajai NUK2 smurtiniais jos tėvo X veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl šią jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Smurtiniais nuteistojo veiksmais NUK3 buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nuosprendyje ši X veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sutrikdant nukentėjusiųjų sveikatą X veikė tiesiogine tyčia ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal kilusias pasekmes, t. y. atsižvelgiant į nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų mastą.

Dėl bausmės

Nuteistasis X apeliaciniame skunde prašo iš naujo išnagrinėti jo bylą, tačiau dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių nepasisako. Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K-155-942/2019, Nr. 2K-33-458/2020). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina X paskirtų bausmių proporcingumą.

BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, 2) kaltės forma ir rūšis, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, 4) nusikalstamos veikos stadija, 5) kaltininko asmenybė, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas X skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų (BK 150 straipsnio 4 dalis), vieną sunkų (BK 150 straipsnio 3 dalis), du apysunkius (BK 138 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos) ir vieną nesunkų nusikaltimus (BK 140 straipsnio 1 dalis). Keturi iš penkių nusikaltimų padaryti prieš savo šeimos narius (dukras). Jis baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 73–95), teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertino duomenis apie nuteistojo asmenybę, tai, kad savo kaltės jis nepripažino, jokios nuoširdžios atgailos nerodė, nesiekė sušvelninti savo padarytų veikų pasekmių, atvirkščiai, net ir teismui pateiktuose raštuose / pareiškimuose kaltino nukentėjusiąsias, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti X paskyrus šiek tiek didesnes bausmes nei straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkis. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra proporcingos jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikaltusį asmenį, t. y. kad bus pasiekti bausmės tikslai – ji padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos pobūdį, t. y. nusikalstamos veikos buvo padarytos artimoje aplinkoje, prieš savo paties vaikus – mažametį ir nepilnametį asmenis, o tai, teismo vertinimu, nulemia didesnį padarytų veikų pavojingumą. Neteisėti nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę NUK1 ir nepilnametę NUK2 truko ilgą laiką, buvo kryptingi, dėl nuteistojo atliktų lytinės prievartos veiksmų nukentėjusiajai NUK1 buvo sutrikdyta psichinė sveikata. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir aiškiai nėra neteisingos ar per griežtos, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytiems nusikaltimams, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

Nenustatyta ir paskirtų bausmių subendrinimo klaidų. Už prieš NUK1 idealios nusikalstamų veikų sutapties sąlygomis padarytus nusikaltimus (BK 150 straipsnio 4 dalis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas 2 punktas 3 punktas) paskirtos bausmės teisingai subendrintos taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą bausmių apėmimą, o ši subendrinta bausmė ir pagal kitus straipsnius paskirtos bausmės teisingai subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatomis, taikant dalinį bausmių sudėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta bei pagrįsta.

Dėl civilinių ieškinių

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-38-942/2017).

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios NUK2 ir NUK1 dėl nuteistojo X nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocines traumas, išgyveno pažeminimą, kaltės ir baimės jausmus. Gan ilgą laiko tarpą besitęsusiais seksualinio pobūdžio nuteistojo veiksmais, atliktais prieš mažametę NUK1, jai buvo padarytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas ((duomenys neskelbtini)). Nepilnametė NUK1 taip pat ilgus metus kentė netinkamą seksualinį tėvo elgesį, o vėliau, tėvui ją sumušus, jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio teko lankytis gydymo įstaigose. Abi nukentėjusiosios dėl seksualinio smurto patyrė ilgalaikes ir nepašalinamas pasekmes, kurios turės įtakos tolimesniam jų gyvenimui. Nuteistojo padaryti neteisėti ir pavojingi veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiųjų vystymuisi, asmenybių formavimuisi, dėl šių veiksmų ateityje joms gali formuotis sunkesni psichikos ar asmenybės sutrikimai. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas nukentėjusiosioms NUK1 ir NUK2 padarytos neturtinės žalos dydžius, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes ir aktualią teismų praktiką seksualinių nusikaltimų prieš mažamečius ir nepilnamečius asmenis bylose. Įvertinus nuteistojo X padarytą ilgalaikę žalą nukentėjusiosioms, jo turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai – po 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) kiekvienai nukentėjusiajai – negali būti laikomi per dideliais, kadangi jie bent iš dalies užtikrina realią kompensaciją už nukentėjusiųjų patirtą fizinį bei dvasinį skausmą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo X apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui, priteistinos žalos dydžiui baudžiamojoje byloje nenustatyta.

Dėl proceso išlaidų

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi X teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu jam buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartimi (t. 7, b. l. 144) paskirtas gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. spalio 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) su prašymu dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 204,17 Eur (dviejų šimtų keturių eurų 17 ct) – šioje baudžiamojoje byloje priteisimo valstybės naudai už advokato Eugenijaus Šulioko apeliacinės instancijos teisme nuteistajam X suteiktas teisines paslaugas (t. 7, b. l. 146, 147–149).

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo X, įvertintina tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustato privalomą gynėjo dalyvavimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko išimtinai nuteistojo iniciatyva, prašant peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinis skundas nuteistojo nurodytais pagrindais nebuvo tenkintas. Nepaisant to, kad nuteistasis X nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti X ne tik turės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, bet taip pat privalės atlyginti nukentėjusiųjų NUK1. ir NUK2 civilinius ieškinius, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 204,17 Eur (dviejų šimtų keturių eurų 17 ct) – iš nuteistojo X už jo atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Nuteistojo X (X) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. spalio 5 d. prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 204,17 Eur (dviejų šimtų keturių eurų 17 ct) – netenkinti.