Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) N. P. R. (N. P. R.) vardu atstovo advokato Adomo Kunčiaus pateiktą atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-128-466/2026 pagal K. R. ieškinį atsakovui N. P. R. (N. P. R.) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė K. R. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu atsakovui N. P. R. (N. P. R.) (toliau – ir atsakovas) kreipėsi į teismą dėl klausimų, susijusių su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymu bei bendravimo tvarkos nustatymu, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Išvadą teikianti institucija).

Reikalavimo užtikrinimui ieškovė 2026 m. birželio 18 d. prašymu prašė skubos tvarka ir nepranešus atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pasiūlytą tvarką: 1) uždrausti atsakovui matytis su mažamečiu vaiku L. R. be ieškovės, jos šeimos narių, psichologo ar vaiko teisių specialisto dalyvavimo iki kol su vaiku dirbantis specialistas (psichologas ar vaiko teisių specialistas) pateiks išvadą, kad vaiko ir tėvo emocinis ryšys yra atkurtas, vaiko tėvas geba vienasmeniškai rūpintis dukra ir dukros palikimas su tėvu be kitų asmenų nepažeis jos teisių ir interesų; 2) nustatyti, kad atsakovas iš anksto, bet ne vėliau nei prieš dvi savaites iki planuojamo pasimatymo su vaiku, turi suderinti su ieškove ir galinčiais dalyvauti susitikimuose asmenimis susitikimų su vaiku datą ir laiką, atsižvelgiant į vaiko dienotvarkę ir interesus; 3) nustatyti pereinamąjį laikotarpį iki kol su vaiku dirbantis specialistas (psichologas ar vaiko teisių specialistas) nustatys, kad vaikas yra pasirengęs dažnesniems vaizdo pokalbiams su tėvu, nustatant, kad vaizdo skambučių dažnumas turi būti didinamas palaipsniui, pradedant nuo vieno vaizdo skambučio, trunkančio 15 minučių vieną kartą per savaitę, iš anksto su ieškove suderintu laiku, atsižvelgiant į vaiko dienotvarkę ir interesus; 4) išaiškinti atsakovui, kad jam nesutinkant, jog bendraujant jam su vaiku dalyvautų ieškovė ar jos šeimos nariai, jis turi teisę kreiptis į Lietuvoje veikiančias įstaigas, teikiančias tarpininkavimo paslaugas, apmokant jų paslaugas savo lėšomis: 1) Šeimos krizių centras „Viena stotelė“ (Nadruvos g. 13, Vilnius; tel. nr. +370 600 96519; el. p. info@sos-org.lt); 2) VšĮ „Sotas“ (Trinapolio g. 12, Vilnius, tel. nr. +370 521 21453; el. p. sotas.vilnius@sotas.org); 3) Dingusių žmonių šeimų paramos centras (Laisvės pr. 60-718, Vilnius; tel. nr. +370 524 83373; el. p. centras@missing.lt); 4) VšĮ „Taikos raktai“ (Savanorių pr. 56-107, Vilnius; tel. nr. +370 624 54 554; el. p. info@taikosraktai.lt).

Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių motyvavo tuo, kad ji buvo priversta grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką ir inicijuoti skyrybų procesą su atsakovu dėl pasireiškusio jo religinio fanatizmo. Gimus dukrai atsakovas ja nesirūpino, jos nematė ir, neskaitant 3 skambučių, reguliaraus kontakto neturėjo nuo 2024 m. rugpjūčio mėnesio iki 2026 m. birželio mėnesio ir nebuvo atvykęs į Lietuvą. Dabartinis tėvo noras pasimatyti su dukra nepaneigia jo priešiško nusistatymo, socialinių įgūdžių stokos, konfliktiško būdo ir pan. Todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir užtikrinti saugų ribotas anglų kalbos žinias turinčio nepilnamečio vaiko ir tėvo bendravimą.

Nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko amžių ir ilgą bendravimo pertrauką, emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo šiuo metu negali būti laikomas pakankamai susiformavusiu, todėl jo atkūrimas turėtų vykti palaipsniui. Atsakovas gyvena Italijoje, pagrindo grąžinti dukrą į Italiją, nėra. Vaikui sudarytos visos sąlygos gyventi Lietuvoje. Ieškovės nuomone, kyla didelė grėsmė dėl dukros išvežimo iš Lietuvos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusia 2024 m. kovo 12 d. nutarties dalimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatė laikiną vaiko gyvenamąją vietą su mama, tačiau nutarties dalis dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi ir šis klausimas perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismų procesiniais sprendimais yra pripažinta Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija spręsti klausimus dėl nepilnametės L. R. gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo. Šiuo metu klausimas nagrinėjamas kasacine tvarka civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-943/2026, kurioje 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki bus priimtas įsiteisėjęs Italijos teismo sprendimas dėl Italijos Beluno teismui 2026 m. liepos 14 d. K. R. pateikto prašymo.

Paaiškino, kad 2026 m. gegužės 29 d. Italijos Beluno teismas pagal atsakovo prašymą priėmė nutartį byloje Nr. 563/2023 R.G. dėl laikinųjų ir skubių priemonių ir nustatė laikiną skyrium gyvenančio tėvo (atsakovo) bendravimo tvarką su dukra. Pažymėjo, kad neginčija nutarties ir iš esmės jai tinka pasiūlytas bendravimo su nepilnamečiu vaiku modelis, tačiau nurodė, kad minėtas teismas negalėjo įvertinti dabartinės dukters L. situacijos, jos kalbos įgūdžių, integracijos, ryšio su tėvu ir pan. Ieškovė siekia, kad vaiko ir tėvo ryšys būtų atkuriamas palaipsniui ir kad dėl konfliktiško atsakovo būdo reikia, jog bendravimas su nepilnamečiu asmeniu vyktų dalyvaujant ir kitiems asmenims. Todėl egzistuoja realus poreikis taikyti papildomą laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punkte: laikinai uždrausti atsakovui matytis su mažamečiu vaiku L. R. be ieškovės, artimų ieškovės šeimos narių, psichologo ar vaiko teisių specialisto dalyvavimo.

Nurodė, kad atsakovo bendravimui su nepilnamečiu neprieštarauja, tačiau pats atsakovas sąmoningai nesilankė Lietuvoje ir reikalavo, kad ji grįžtų į Italiją. Atsakovui trūksta socialinių įgūdžių, niekada vienas nėra bendravęs su vaiku, jis kalba tik angliškai, dukra - tik lietuviškai, kuri tėvo neatpažįsta ir su juo neturi emocinių ryšių, todėl bendravimo metu dukra negali būti perduota tik tėvo žiniai ir į vaikui nežinomą aplinką. Nepilnametės dukros interesus atitiktų bendravimo modelis, pagal kurį pradžioje būtų numatomi trumpesni ir reguliariai vykstantys susitikimai, o jų trukmė ir savarankiškumas priklausytų nuo specialistų rekomendacijų.

2026 m. gegužės 29 d. Italijos Beluno teismas nutartimi dėl laikinųjų ir skubių priemonių nustatė laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su dukra, kurioje aptarė ir nuotolinio bendravimo dažnumą. Tačiau atsižvelgiant į nepilnametės L. R. amžių, ilgą tiesioginio bendravimo su tėvu pertrauką, nesusiformavusį ar susilpnėjusį emocinį ryšį, vaiko interesus labiausiai atitiktų aiškiai apibrėžtas, reguliarus, tačiau vaiko emocines galimybes atitinkantis, nuotolinio bendravimo grafikas. Pažymėjo, kad paskutiniu metu vaikas, prieš planuojamus pokalbius, išreiškia nenorą bendrauti, verkia arba kitaip demonstruoja emocinę įtampą. Taigi akivaizdu, kad bendravimo forma ir intensyvumas šiuo metu neatitinka nepilnametės emocinio pasirengimo. Atkreipė dėmesį, kad pernelyg dažni kontaktai, kai vaikas dar nejaučia pakankamo emocinio artumo, gali būti suvokiami kaip pareiga ar spaudimas, o tai gali apsunkinti natūralų santykio atkūrimo procesą, Dėl šių priežasčių, Ieškovės vertinimu, vaiko interesus geriausiai atitiktų vienas reguliarus atsakovo vaizdo skambutis per savaitę iš anksto nustatytu laiku, o bendravimo dažnumas ateityje galėtų būti didinamas palaipsniui, atsižvelgiant į vaiko emocinę savijautą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 19 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies ir iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje nustatė, kad: 1) 3 mėnesius atsakovui tiesiogiai (gyvai) bendraujant su mažamečiu vaiku L. R. dalyvauja ieškovė ir/ar jos pasitelktas specialistas/psichologas iki kol su vaiku dirbantis specialistas (psichologas ar vaiko teisių specialistas) pateiks išvadą, kad vaiko ir tėvo emocinis ryšys yra atkurtas ir vaiko tėvas geba vienasmeniškai rūpintis dukra ir dukros palikimas su tėvu be kitų asmenų nepažeis L. R. teisių ir interesų; 2) kad 3 mėnesius atsakovui nuotoliniu būdu vaizdo skambučiais bendraujant su mažamete dukra dalyvauja ieškovė ir/ar jos pasitelktas psichologas, kuris rekomenduoja pokalbių trukmę ir dalyvauja iki kol su vaiku dirbantis specialistas nustatys, kad vaikas yra pasirengęs dažnesniems ir ilgesnės trukmės vaizdo pokalbiams su tėvu; 3) išaiškino atsakovui, kad jam nesutinkant, jog bendraujant su dukra dalyvautų ieškovė ir / ar jos pasitelktas specialistas/psichologas, atsakovas turi teisę kreiptis į Lietuvoje veikiančias įstaigas, teikiančias tarpininkavimo paslaugas, apmokėdamas jų paslaugas savo lėšomis: 1) Šeimos krizių centras „Viena stotelė“ (Nadruvos g. 13, Vilnius; tel. nr. +370 600 96519; el. p. info@sos-org.lt); 2) VšĮ „Sotas“ (Trinapolio g. 12, Vilnius, tel. nr. +370 521 21453; el. p. sotas.vilnius@sotas.org); 3) Dingusių žmonių šeimų paramos centras (Laisvės pr. 60-718, Vilnius; tel. nr. +370 524 83373; el. p. centras@missing.lt); 4) VšĮ „Taikos raktai“ (Savanorių pr. 56-107, Vilnius; tel. nr. +370 624 54 554; el. p. info@taikosraktai.lt).

Nurodė, kad šiuo metu šalių santuokos nutraukimo, su šalių vaiko teisėmis ir pareigomis susiję klausimai sprendžiami ir Italijos Respublikos, ir Lietuvos Respublikos teismuose, nėra baigtas tarptautinės jurisdikcijos klausimas išsprendžiant, kurios šalies teisme turi būti nagrinėjami ieškovės reikalavimai. Kasaciniame teisme yra nagrinėjamas atsakovo kasacinis skundas dėl Lietuvos Respublikoje pradėtos civilinės bylos pagal K. R. ieškinį atsakovui tarptautinio teismingumo, nes atsakovas siekia, kad visi klausimai būtų sprendžiami Italijos Respublikos teismuose. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teismai šiuo metu yra pripažinę, kad turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės K. R. reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku nustatymo, taip pat išlaikymo vaikui priteisimo, nes Lietuvoje susiformavęs vaiko svarbiausių interesų centras.

Nurodė, kad šioje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartimi nepilnametės L. R. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, o laikinoji bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka apeliacinės instancijos teismo buvo panaikinta ir klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kol Lietuvos Respublikoje galutinai nebus neišspręstas ieškovės reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos, dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui jurisdikcijos klausimas, bendravimo su vaiku tvarką pirmiausia turėjo spręsti Lietuvos Respublikos, o ne Italijos Respublikos teismas. Nepaisant to, Italijos Beluno teismas 2026 m. gegužės 29 d. priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nustatė laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką, į kurią pirmosios instancijos teismas atsižvelgė.

Pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko tėvas faktiškai dukros gyvenime nedalyvauja nuo pat jos gimimo, gyvena atskirai nuo 2023 m. vasario mėnesio, o nuo 2024 m. rugpjūčio mėnesio nėra gyvai jos matęs. Ieškovė pateikė įvairių specialistų rekomendacijas, kuriose rekomenduojamas laipsniškas ir nuoseklus vaiko ir tėvo santykių atkūrimas, specialistų dalyvavimas pirmuosiuose susitikimuose būtų labai svarbus siekiant užtikrinti vaiko emocinį saugumą, savijautos stebėjimui, vaiko ir tėvo kontakto formavimąsi ir pan. Vaiko geriausius interesus atitiktų susitikimai jam pažįstamoje aplinkoje, palaipsniui didinant bendravimo trukmę.

Nurodė, kad tėvo ir dukros ryšys yra nestabilus (panašus į nutrūkusį), vaiko tėvas ne tik kad nėra atlikęs kokių nors vaiko priežiūros funkcijų, bet ir savo tėvo teisę bendrauti su nepilnamečiu vaiku įgyvendina nenuosekliai ir su pertraukomis. Tam, kad būtų atkurtas tėvo ir dukros ryšys, reikalingos ypatingos priemonės, nesukeliančios vaikui streso, nes vaikas negali būti verčiamas bendrauti su tėvu, kurio jis galimai net neatsimena, o tėvo ir vaiko bendravime nebūtinai turi dalyvauti ir ieškovės tėvai ar giminaičiai, nes tai didintų konfliktinės situacijos tikimybę. Todėl teismas vertino, kad vaiko tėvui Lietuvoje gyvai bendraujant su vaiku pagal Italijos Beluno teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutarties sąlygas turi dalyvauti vaiko motina ir jos pasitelktas specialistas iki kol bus pateikta informacija, kad atsakovas su dukra gali bendrauti savarankiškai.

Teismas, siekdamas laikinai sureguliuoti laikinųjų apsaugos priemonių realų įgyvendinimą, sprendė, kad yra tikslinga nustatyti, jog 3 mėnesius tėvui bendraujant su dukra vaizdo skambučiais suderintu su vaiko motina laiku ir palaipsniui didinant bendravimo nuotoliniu būdu laiko trukmę, bendravime dalyvauja vaiko motina ir/ar jos pasitelktas specialistas/psichologas siekiant įvertinti tėvo ir vaiko ryšio pokyčius.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovo N. P. R. vardu atstovas advokatas Adomas Kunčius (toliau – apeliantas) teismo prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti Italijos Beluno pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 563/2023 R. G. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – nustatytą laikiną atsakovo (tėvo) N. P. R. bendravimo tvarką su nepilnamete dukra L. R.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškiai identifikuoti taikytiną teisinį pagrindą, nurodyti, kuriomis tarptautinio civilinio proceso teisės normomis vadovaujasi, ir motyvuoti, kokiu pagrindu Lietuvos teismas gali pakeisti kitos Europos Sąjungos valstybės narės Italijos teismo jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiamoje nutartyje toks teisinis pagrindas nebuvo nurodytas. Be to, byloje dar nėra galutinai išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, kai tuo tarpu Italijos teismas aiškiai konstatavo turintis jurisdikciją nagrinėti visus reikalavimus susijusius su nepilnamečiu vaiku. Teismas negalėjo pakeisti Italijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vien savo nuožiūra, neįvertinęs pareigos bendradarbiauti su Italijos teismu pagal 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo ir dėl tarptautinio vaikų grobimo (toliau – Reglamentas) 15 straipsnio 2-3 dalių.

Laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su tėvo ir vaiko bendravimo tvarka, turėtų būti keičiamos, tikslinamos ir pan. Italijos, o ne Lietuvos teisme.

Nurodė, kad ieškovė turėjo galimybę skųsti Italijos teismo nutartį dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tačiau to nepadarė ir pakartotinai kreipėsi į bylą nagrinėjantį teismą Lietuvoje. Tokį ieškovės elgesį apeliantas vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis siekiant sau palankaus procesinio sprendimo.

Italijos teismas, priimdamas nutartį, turėjo visus jam reikalingus dokumentus apie Lietuvoje vykstantį teisminį procesą, įvertino vaiko interesus. Italijos teismas įvertino tas pačias aplinkybes, kuriomis vėliau buvo grindžiamas prašymas Lietuvos teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė papildomas Italijos teismo nutartyje numatytas tėvo ir vaiko bendravimo sąlygas, taip iš esmės pakeisdamas kitos valstybės narės teismo jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi faktiškai apribota atsakovo teisė savarankiškai bendrauti su dukra.

Teismas nepagrįstai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymo nagrinėjimą nepranešė atsakovui ir nukrypo nuo pareigos išklausyti abi šalis, taip pažeisdamas teisingumo principą. Spręsti klausimą dėl laikinosios bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo nepranešus vienai iš šalių galima tik išimtiniais atvejais.

Su ieškovės prašymu pateikti įrodymai kelia pagrįstų įrodymų dėl specialistų nešališkumo, kadangi pasitelktas specialistas yra ilgametis jos tėvo draugas. Atkreipė dėmesį, kad tėvo bendravimas su dukra buvo apsunkintas būtent dėl ieškovės veiksmų, kadangi ji nėra įtraukusi atsakovo į esminių su dukra susijusių klausimų sprendimą, vienašališkai organizuoja dukters veiklas, neteikia jam informacijos apie dukros anglų kalbos mokymą. Ieškovei reminatis šiomis aplinkybėmis kaip kliūtimi tėvo ir dukros susitikimams ar jų savarankiškam bendravimui sukuriamasituacija, kurioje Italijos teismo nustatyta laikina bendravimo tampa faktiškai neįgyvendinama. Ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinimas reiškia vienašališką Italijos teismo procesinio sprendimo sąlygų pakeitimą.

Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apelianto vertinimas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti skundžiamos nutarties iki galutinio jurisdikcijos klausimo išsprendimo, neatitinka Reglamento (ES) 2019/1111 nuostatų ir tikslų, civilinio proceso principų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose.

Pirmosios instancijos teismas nesprendė jurisdikcijos klausimo iš esmės, nevertino Italijos Beluno teismo nutarties teisėtumo ir jos nepakeitė. Skundžiama nutartimi buvo išspręstas tik laikinas procesinis klausimas – kaip konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis užtikrinti Italijos Beluno teismo nutarties įgyvendinimą taip, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnametės interesai iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Atsakovo reikalavimas panaikinti skundžiamą nutartį ir „palikti galioti“ Italijos Beluno teismo nutartį yra nepagrįstas, nes ši nutartis galioja ir skundžiama nutartimi nepakeista.

Ieškovė procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo ir kreipėsi į Lietuvos teismą ne dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, bet dėl naujai susiklosčiusios faktinės situacijos – kilus realiam ginčui dėl Beluno teismo nutarties įgyvendinimo ir būtinybės laikinai apsaugoti mažamečio vaiko interesus, kadangi apeliantas Beluno teismo nutartį aiškina kaip suteikiančią jam teisę savarankiškai bendrauti su nepilnamete dukra, nors jis faktiškai jos gyvenime nedalyvauja nuo jos gimimo.

Apelianto atskirasis skundas grindžiamas jurisdikcijos taisyklėms, užsienio teismo sprendimo privalomumu, ieškovės procesinių veiksmų ir byloje esančių įrodymų kritika. Tačiau apeliantas taip ir nepagrindžia, kodėl jo prašymas panaikinti laikinąjį bendravimo organizavimo reguliavimą konkrečioje situacijoje geriau užtikrins jo mažametės dukros interesus. Atskirajame skunde iš esmės neneigiamos aplinkybės, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ilgas tiesioginio vaiko ir tėvo bendravimo nebuvimas, tarp šalių kilęs ginčas dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo ir būtinybė užtikrinti nepilnametės interesų apsaugą.

Skundžiama nutartimi nebuvo paneigta atsakovo teisė bendrauti su dukra ir nebuvo pakeista Beluno teismo nustatyta bendravimo tvarka, o tik laikinai sureguliuota šios teisės įgyvendinimo tvarką pereinamuoju laikotarpiu, įvertinus visas šiuo metu egzistuojančias faktines aplinkybes ir vadovaudamasis prioritetiniu vaiko interesų apsaugos principu. Apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, o iš esmės atspindi tik kitokį teisės normų ir byloje esančių įrodymų vertinimą. Vien aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su teismo atliktu vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties. Priešingai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įgyvendino jam tenkančią pareigą užtikrinti veiksmingą vaiko teisių apsaugą laikotarpiu iki ginčo išsprendimo iš esmės.

Atkreipė dėmesį, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pasirinko ne vienam iš tėvų palankiausią, o mažamečiam vaikui saugiausią laikiną teisinį reguliavimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 19 d. nutarties, kuria, esant galiojančiai Italijos Beluno teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutarčiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reglamentuojančias šalių nepilnametės dukters globą ir tėvų valdžios įgyvendinimą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su skyrium gyvenančio vaiko tėvo bendravimo su dukra įgyvendinimo tvarka, trukme, forma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė K. R. atsiliepimą į N. P. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, K. R. atsiliepimą į kasacinį skundą, įrodymus, patvirtinančius ieškovės ryšius su psichologu G. V., žinutes su vertimu. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Beluno teismui 2026 m. liepos 14 d. pateikto prašymo su vertimu kopiją. Atsakovas 2026 m. spalio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, 2026 m. spalio 8 d. Italijos Beluno teismo posėdžio protokolą, šalių susirašinėjimą su vertimais ir Išvadą teikiančios institucijos raštą, kuriuos prašė priimti ir pridėti prie bylos, nes įrodymai gauti ir naujos aplinkybės, kurios turi esminės reikšmės klausimo išsprendimui, atsirado po atskirojo skundo pateikimo.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde apeliantas atskirajame skunde nesuformulavo svariais įrodymais pagrįsto prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus, todėl jų pridėjimo prie bylos klausimo teismas nesprendžia.

Ieškovė pateikė prašymą pridėti prie bylos 2026 m. liepos 14 d. Italijos Beluno teismui pateiktą prašymą apie 2026 m. gegužės 27 d. posėdyje paaiškėjusias reikšmingas aplinkybes, o atsakovas 2026 m. spalio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, 2026 m. spalio 8 d. Italijos Beluno teismo posėdžio protokolą, šalių susirašinėjimą su vertimais ir Išvadą teikiančios institucijos raštą, kuriuos prašė priimti ir pridėti prie bylos. Teismo vertinimu, minėtų abiejų šalių pateiktų paaiškinimų ir įrodymų pridėti prie bylos taip pat nėra pagrindo, kadangi šios bylos apeliacijos dalyką sudaro 2026 m. birželio 19 d. teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal tuo metu buvusias bylos aplinkybes ir faktinę situaciją. Todėl naujai teikiami paaiškinimai ir įrodymai apie po skundžiamos nutarties priėmimo atsiradusias ar paaiškėjusias aplinkybes galimai yra (bus) reikšmingi sprendžiant šalių ginčą iš esmės, tačiau ne sprendžiant dėl tarpinės nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis tuo, abiejų šalių pateikti paaiškinimai ir įrodymai prie bylos nepridedami.

Dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, teisinio reguliavimo ir teismų praktikos

Byloje nustatyta, kad ieškovė K. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovas N. P. R., gim. (duomenys neskelbtini), yra L. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai.

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-128-466/2026 pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovui N. P. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarpybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovės K. R. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas iš dalies ir iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo iš atsakovo N. P. R. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui L. R. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Eur, K. R. paskirta vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 12 d. nutartimi K. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatė nepilnametės dukros L. R. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove K. R., nustatant, kad, kol byloje bus priimtas galutinis sprendimas, ieškovė su nepilnamete dukra gyvena Lietuvoje; 2) nustatė laikiną vaiko bendravimo su tėvu tvarką pagal nurodytą tvarką.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1027-653/2024 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį dalyje dėl laikinosios bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo panaikino ir šį klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartimi pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią civilinę bylą pagal visus ieškinio reikalavimus.

2025 m. vasario 27 d. Klaipėdos apygardos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, tačiau 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo apeliacinės instancijos nutarė palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 11 d. nutartimi nutarė ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovui dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo palikti nenagrinėtą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovo prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą atmetė ir nutarė pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovui N. P. R. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, netenkino atsakovo N. P. R. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. ir 2024 m. kovo 12 d. nutartimis panaikinimo.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartį paliko nepakeistą ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovui N. P. R. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Italijos Beluno teismas 2026 m. gegužės 29 d. nutartimi nutarė, kad nepilnametė L. R. būtų abiejų tėvų bendroje globoj ir kad jos pagrindinė gyvenamoji vieta kol kas būtų nustatyta motinos gyvenamojoje vietoje. Nutarė, kad tėvas gali: 1) susisiekti su vaiku vaizdo skambučiu bent kartą per dieną, popietę, atsižvelgiant į vaiko miego režimą, ne trumpesnei kaip 15 minučių trukmei, kuri per dviejų mėnesių laikotarpį palaipsniui turi būti didinama iki mažiausiai trisdešimties minučių; 2) per pirmą mėnesį po šios nutarties pranešimo matytis ir leisti laiką su vaiku tris iš eilės einančias dienas kas dvi savaites, ne trumpiau kaip tris valandas per dieną, atvykstant į vaiko gyvenamąją vietą; 3) nuo antro mėnesio po šios nutarties pranešimo matytis ir leisti laiką su vaiku tris iš eilės einančias dienas kas dvi savaites, visą dieną, (nuo ryto iki prieš pat vakarienę ), atvykstant į vaiko gyvenamąją vietą.

Lietuvos Aukščiausiajame teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e3K-3-98-943/2026, kurioje 2026 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi kasacinis teismas sustabdė civilinės bylos pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovui N. P. R. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo nagrinėjimą iki bus priimtas įsiteisėjęs Italijos teismo sprendimas dėl Italijos Beluno teismui 2026 m. liepos 14 d. ieškovės pateikto prašymo, kuriuo ieškovė prašė: 1) Beluno teismo pripažinti Italijos teismo jurisdikcijos ir kompetencijos nebuvimą bei perduoti bylą Lietuvos teismams, konkrečiai – Vilniaus apylinkės teismui, visais tėvų pareigų klausimais, susijusiais su nepilnamete L. R.; 2) atsižvelgiant į tai, kad nepilnametė L. R. jau daugiau nei trejus su puse metų nuolat gyvena Lietuvoje, kurioje ji turi įprastinę ir emocinę gyvenamąją vietą, ir atsižvelgiant į tai, kad tenkinamos Tarybos Reglamento (ES) 12 straipsnyje nurodytos sąlygos, pripažinti, kad Lietuvos teisminė institucija yra labiau tinkama įvertinti nepilnametės interesus, ir atitinkamai atsisakyti savo kompetencijos Lietuvos teisminės institucijos naudai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. spalio 20 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. e2-128-466/2024 nagrinėjimą ir ieškovės K. R. prašymą dėl teismo jurisdikcijos priėmimo perdavė spręsti pagal teismingumą (kompetenciją) Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2026 m. spalio 28 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai, prie kurių pridėtas 2026 m. spalio 8 d. Italijos Beluno teismo posėdžio protokolo vertimas iš anglų į lietuvių kalbą, kuriame nurodoma, kad teisėja atidėjo sprendimo priėmimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, bei užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių – tai teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

Skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Dėl atskirojo skundo argumentų (ne)pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pakeisti užsienio valstybės pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, be to, teismas nenurodė jokio teisinio reglamentavimo, kuriuo remiantis pakeitė Italijos Beluno teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Su šiuo atskirojo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes Italijos Beluno teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepakeitė, o iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nustatė atsakovo laikiną bendravimo su nepilnamete dukra L. R. įgyvendinimo tvarką, kuri atitinka Italijos Beluno teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartyje nustatytą atsakovo ir dukros bendravimo tvarką, atsižvelgiant ir į pateiktas specialistų rekomendacijas, kuriose rekomenduotas nepilnamečio vaiko ir tėvo (atsakovo) laipsniškas bendravimas dalyvaujant specialistams. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog skundžiama nutartimi, pirmosios instancijos teismas būtų pasisakęs dėl Italijos Beluno teisme nagrinėjamos bylos dėl esmės ir / ar pakeitęs 2026 m. gegužės 29 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog skundžiamoje nutartyje, priešingai nei tvirtina apeliantas, nurodytas teisinis reglamentavimas ir faktiniai pagrindai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamete dukra įgyvendinimo tvarką: CK 3.3, 3.65, 3.170 straipsniai, Juntinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis. Skundžiamos nutarties turinys atitinka tokios nutarties turiniui keliamus reikalavimus (CPK 147 straipsnio 5 dalis, 291 straipsnis). Remiantis išdėstytu, atskirojo skundo arguemntai šiuo aspektu vertinami nepagrųstais.

Apeliantas taip pat nurodė, jog byloje dar nėra galutinai išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, o Italijos Beluno teismas yra aiškiai konstatavęs turintis jurisdikciją nagrinėti visus reikalavimus, susijus su nepilnamečio vaiko globa.

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nagrinėjantis bylą, savo iniciatyva privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (CPK 782 straipsnis).

Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas.

Spręsdamas, ar šeimos byla yra su tarptautiniu (užsienio) elementu, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.

Nagrinėjamu atveju civilinė byla Nr. e2-128-466/2026 Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama nuo 2023 m. rugsėjo 15 d.. Kaip aukščiau nurodyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė šioje byloje iškeltų ieškinio reikalavimų teismingumo ir jurisdikcijos klausimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. vasario 27 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismas nutartimi, panaikinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo apeliacinės instancijos nutarė palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėjusi. 2025 m. birželio 11 d. teismo nutartimi nutarta ieškinio reikalavimą atsakovui dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo palikti nenagrinėtą, nustačius, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Apeliantas atskirajame skunde nurodydamas, jog klausimas dėl jurisdikcijos nėra galutinai išspręstas, nepagrįstai vertina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi, minėta, byla dėl su nepilnamečiu vaikų susijusių klausimų nėra nutraukta, Vilniaus apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą, o Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartį paliko nepakeistą. Tiesa, ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis yra apskųsta kasacine tvarka ir šiuo metu kasacinis teismas bylos nagrinėjimą yra sustabdęs, tačiau šioje byloje pradėtas apeliacinis procesas galimas remiantis CPK 166 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje Italijos Beluno teismo 2026 m. gegužės 29 d. teismo nutartyje byloje Nr. 563/2023 R. G. galutinai nebuvo išspręsti klausimai dėl tėvo ir nepilnametės dukros konkrečios bendravimo tvarkos įgyvendinimo (rezoliucinėje dalyje nurodyta šalims priimti susitarimus dėl konkrečios laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimo tvarkos ir terminų), pagrįstai nustatė skyrium gyvenančio atsakovo ir nepilnametės dukters laikino bendravimo įgyvendinimo tvarką, nes: bylos duomenys patvirtino, jos tarp šalių kilę nesutarimai dėl bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos, todėl ją nustatyti buvo būtina (CK 3.64 straipsnis, 3.175 straipsnio 1 dalis, CPK 144 straipsnio 1 dalis); Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2025 m. vasario 27 d. nutartimi pripažino jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo; teismas vadovavosi faktine situacija, galiojančiais teismų procesiniais sprendimais, kurie patvirtina, jog šalių nepilnametė dukra yra Lietuvos Respublikoje; Italijos Beluno teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Lietuvos Respublikoje tarpusavyje konfliktuojančių šalių bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku tvarka liko neapspręsta.

Apeliantas nurodė, kad ieškovė turėjo teisę apskųsti Italijos teismo Beluno 2026 m. gegužės 29 d. nutartį, tačiau to nepadarė. Tačiau bylos duomenys rodo, kad minėta nutartimi nustatytai laikinai skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimo tvarkai iš esmės pritaria, todėl nutarties skųsti nebuvo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama teismo nutartimi nebuvo paneigta kitos Europos Sąjungos šalies Italijos teismo nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka. Kaip jau minėta, įrodymų visuma ir nurodomos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados labiausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus, kadangi tėvas dukros gyvenime nedalyvauja ir nedalyvavo, nepaneigta, kad nuo 2024 metų nėra jos matęs, pateiktos specialistų išvados patvirtina tėvo ir nepilnamečio vaiko laipsnišką bendravimą iki jų tarpusavio ryšio atstatymo. Apeliacinės instancijos visiškai sutinka, kad nepilnametei L. R. būtinas nustatyti pereinamasis laikotarpis, kurio metu specialistų ar šalių dukrai artimo asmens (mamos) pagalba bus plėtojamas apelianto ir nepilnametės dukros bendravimas, kuriamas tarpusavio ryšys. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, svarbiausia užtikrinti saugumu grįstą vaiko ir tėvo bendravimo aplinką.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties nepagrįstumą, be kita ko, grindžia tuo, jog teismas nepranešė jam apie ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.

Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.

Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą pats teismas sprendžia dėl būtinumo pranešti apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą ir tai nelaikytina apelianto procesinių teisių pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, kad iki skundžiamos teismo nutarties priėmimo vyko teismo posėdžiai, teismui buvo žinoma atsakovo pozicija, kuria jis ginčijo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją (esminis ir atskirojo skundo argumentas). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešęs atsakovui, procesinių teisės normų ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų, įskaitant teisę būti išklausytam, nepažeidė. Ši teisė užtikrinama, be kita ko, pateikiant atskirąjį skundą ir jį nagrinėjant šioje byloje. Remiantis tuo, naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties remiantis šiuo atskirojo skundo argumentu pagrindo nėra.

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal laikinąsias apsaugos priemones ir šeimos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas įvertino sprendžiamo klausimo išsprendimui reikšmingus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė CPK 144 straipsnio, CK 3.65 straipsnio nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.