Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10.1; 2.1.3.5; 2.4.6.3.1; 2.4.6.5.1

2026 m. lapkričio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Čepukėnienės ir Jurgos Vasiliauskienės,

civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,P“ atstovui advokatui Edenui Leleivai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio, nuteistojo V. Š. (mirusio (duomenys neskelbtini)) gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus, nuteistosios G. S. gynėjo advokato Regimanto Sriebaliaus ir civilinių atsakovų UAB ,,P“ ir UAB ,,H“ atstovo advokato A. Butos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (čia ir toliau – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda,

– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (čia ir toliau – 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (čia ir toliau – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 120 MGL dydžio (4 519,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL dydžio (4 519,20 Eur) bauda.

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį 110 MGL dydžio (4 142,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 110 MGL dydžio (4 142,60 Eur) bauda.

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,P“ veikos) 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,H“ veikos) 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,P“ veikos) 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) bauda,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 120 MGL dydžio (4 519,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 220 MGL dydžio (8 285,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš nuteistųjų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas: iš nuteistųjų G. S. ir V. Š. išieškoti 203 900 Eur, iš R. Š. ir V. Š. išieškoti 46 700 Eur.

Iš UAB „P“ ir subsidiariai iš G. S. bei V. Š. priteista 58 893 Eur žalos atlyginimo valstybei.

R. Š. ir V. Š. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „H“ veikos) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys UAB „H“, R. Š. ir V. Š. dėl 6 219 Eur žalos atlyginimo valstybei paliktas nenagrinėtu. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartimi nuteistųjų G. S. ir R. Š. gynėjų ir civilinių atsakovų UAB „H“ ir UAB „P“ atstovo apeliaciniai skundai atmesti. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendis pakeistas dėl V. Š. – baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta jam mirus ((duomenys neskelbtini)). Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. Š. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas: 101 950 Eur dėl UAB „P“ turto pasisavinimo ir 23 350 Eur dėl UAB „H“ turto pasisavinimo. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria 58 893 Eur žalos atlyginimą valstybei nuspręsta priteisti subsidiariai iš V. Š..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

G. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, už tai, kad G. S. apgaulingai tvarkė, o V. Š. padėjo apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą UAB „P“ buhalterinę apskaitą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. liepos 31 d. G. S., būdama UAB „P“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) direktore, bei pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal 21 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui ir būdama atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, suvokdama savo, kaip bendrovės vadovės, pareigas ir atlikdama šį statusą atitinkančius aktyvius veiksmus, privalėdama kontroliuoti ir teikti teisingą informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas vyriausiajam buhalteriui, veikdama padedant UAB „P“ kasininkui ir komercijos direktoriui V. Š., nesilaikė:

1) 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

– 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“,

– 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“,

– 12 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“,

– 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“.

2) 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Nr. 179:

– 3 punkto nuostatos, numatančios, kad „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“,

– 16 punkto nuostatos, numatančios, kad „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, veikė taip, kad jos vadovaujama UAB „P“ išvengtų privalomų mokesčių ir būtų pasisavintos bendrovės piniginės lėšos. Būdama atsakinga už teisingos buhalterinės apskaitos organizavimą, nekontroliavo V. Š. veiklos parduodant transporto priemones bei kad UAB „P“ vyriausioji buhalterė V. M. išrašytų teisingas PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius apie gautas pajamas parduodant transporto priemones.

Taip V. Š. UAB „P“ vardu parengė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie transporto priemonių pardavimo kainas, jas nurodė mažesnes nei faktiškai buvo gauta, ir veikdamas per UAB „P“ vyriausiąją buhalterę V. M., nesuvokusią nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri, būdama V. Š. suklaidinta, jai pateiktų tikrovės neatitinkančių sutarčių bei duomenų pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius dėl 20 motociklų „Harley Davidson“, parduotų Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui „T.“, kuriuose nurodė mažesnes pardavimo kainas:

2016 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLTRU“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 000 Eur ir 2016 m. vasario 5 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 10 000 Eur;

2016 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. vasario 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLTHTK“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 500 Eur ir 2016 m. vasario 23 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 12 000 Eur;

2016 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. vasario 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 300 Eur ir 2016 m. vasario 23 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 10 500 Eur;

2016 m. kovo 4 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTKL“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 800 Eur ir 2016 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 16 800 Eur;

2016 m. kovo 4 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 700 Eur ir 2016 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 12 200 Eur;

2016 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTCUI“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 500 Eur ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 10 400 Eur;

2016 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHXSE3“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 4 800 Eur ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 19 000 Eur;

2016 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 700 Eur ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 13 500 Eur;

2016 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 000 Eur ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 8 800 Eur;

2016 m. balandžio 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLTHTK“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 500 Eur ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 15 500 Eur;

2016 m. balandžio 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson XL883N“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 800 Eur ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 4 500 Eur;

2016 m. balandžio 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLTRUSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 000 Eur ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 17 500 Eur;

2016 m. balandžio 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 400 Eur ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 10 000 Eur;

2016 m. gegužės 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHXS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 800 Eur ir 2016 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 13 900 Eur;

2016 m. gegužės 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHX“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 300 Eur ir 2016 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 13 000 Eur;

2016 m. gegužės 7 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. gegužės 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHR“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 000 Eur ir 2016 m. gegužės 9 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 9 000 Eur;

2016 m. birželio 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTKSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 4 000 Eur ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 21 000 Eur;

2016 m. birželio 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTCUI“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 2 100 Eur ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 9 500 Eur;

2016 m. birželio 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 100 Eur ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 9 400 Eur;

2016 m. liepos 15 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. liepos 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLTRU” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 100 Eur ir 2016 m. liepos 15 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „T.“ transporto priemonę įsigijo už 16 800 Eur.

Taip G. S., V. Š. padedant, jam laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. liepos 31 d. suteikiant priemones – rengiant transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie parduotų transporto priemonių kainas ir pateikiant šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri pateiktų duomenų pagrindu parengė PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius ir šiuos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą ir buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš viso 203 900 Eur pajamų gavimo, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. liepos 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

G. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, už tai, kad G. S. pateikė, o V. Š. padėjo valstybės įgaliotoms institucijoms pateikti neteisingus duomenis apie UAB „P“ pajamas, pelną ir turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 13 d. būdama UAB „P“ direktore bei pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, būdama atsakinga už jos vadovaujamos bendrovės ūkinę finansinę veiklą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų ir juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, veikdama padedant UAB „P“ kasininkui ir komercijos direktoriui V. Š., nesilaikė:

1) 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751:

– 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“,

– 14 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“,

– 90 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „Už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“.

2) 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675:

– 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“,

– 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų „Taikomi šie pelno mokesčio tarifai: <...> Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą“,

– 53 straipsnio 1 dalies reikalavimų „Pelno mokestis <...> mokami pagal metines pelno mokesčio <...> deklaracijas. Pelno mokestis <...> turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio pirmos dienos“, siekė UAB „P“ išvengti privalomų mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą. Būdama atsakinga už deklaracijų ir juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, teisingos buhalterinės apskaitos organizavimą, nekontroliavo V. Š. veiklos parduodant transporto priemones – rengiant transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, teikiant duomenis apie transporto priemonių pardavimo kainas UAB „P“ vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri būdama suklaidinta pateiktų tikrovės neatitinkančių sutarčių bei duomenų dėl 20 motociklų „Harley Davidson“, parduotų Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui „T.“, mokestiniu laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. neįtraukė į apskaitą visų gautų pajamų ir valstybės įgaliotoms institucijoms, būdama savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), pateikė neteisingus duomenis apie UAB „P“ pajamas, pelną ir turtą:

10 atvejų Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose UAB „P“ pirminėse ir patikslintose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ deklaravo iš viso 168 512 Eur mažiau PVM apmokestinamų sandorių vertės, 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ deklaravo iš viso 35 388 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo iš viso 35 388 Eur mažiau mokėtino į biudžetą PVM, iš jų:

2016 m. vasario mėn. pirminėje PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 21 240 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 4 460 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 4 460 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šią deklaraciją 2016 m. kovo 24 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

2016 m. kovo mėn. pirminėje ir patikslintoje PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 53 884 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 11 316 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 11 316 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šias deklaracijas 2016 m. balandžio 25 d. ir 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

2016 m. balandžio mėn. pirminėje ir patikslintoje PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 47 603 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 9 997 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 9 997 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šias deklaracijas 2016 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

2016 m. gegužės mėn. pirminėje PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 5 785 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 1 215 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 1 215 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šią deklaraciją 2016 m. birželio 23 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

2016 m. birželio mėn. pirminėje ir patikslintose PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 27 025 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 5 675 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 5 675 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šias deklaracijas 2016 m. liepos 22 d., 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

2016 m. liepos mėn. pirminėje ir patikslintoje PVM deklaracijoje 11 eilutėje įrašė 12 975 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų sandorių, 29 eilutėje įrašė 2 725 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 eilutėje įrašė 2 725 Eur mokėtino į biudžetą PVM ir šias deklaracijas 2016 m. rugpjūčio 25 d. ir 2017 m. kovo 28 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

1 atveju UAB „P“ Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas ir pelną – II dalies „Mokesčio bazė“ 18 laukelyje „Į mokesčio bazę įtrauktų visų vieneto pajamų <...> bendra suma“ deklaravo iš viso 168 512 Eur mažiau už parduotas transporto priemones gautų pajamų ir tuo sumažino pajamas iš viso 168 512 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 19 laukelyje „Pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (+/-)“ padidino nuostolį iš viso 13 214 Eur ir nedeklaravo pelno prieš apmokestinimą iš viso 155 298 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 37 laukelyje „Mokestinio laikotarpio veiklos <...> pelnas (nuostoliai) (+/-)“ padidino nuostolį iš viso 11 815 Eur, sumažino pelną (nedeklaravo pelno) iš viso 156 697 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ skiltyje „Mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas“ 40 laukelyje „Pelnas“ nedeklaravo pelno iš viso 156 697 Eur, 41 laukelyje „Nuostoliai“ padidino nuostolį iš viso 11 815 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 52 laukelyje „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno suma“ sumažino apskaičiuotą apmokestinamojo pelno sumą iš viso 156 697 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 55 laukelyje „Pelno mokesčio suma“ sumažino pelno mokesčio sumą iš viso 23 505 Eur, III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 62 laukelyje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ sumažino mokėtiną į biudžetą pelno mokesčio sumą iš viso 23 505 Eur, ir šią deklaraciją 2017 m. birželio 13 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taip G. S. mokestiniu laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., siekdama išvengti 35 388 Eur PVM, 23 505 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, V. Š. padedant, jam suteikiant priemones – rengiant transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie parduotų transporto priemonių kainas ir pateikiant šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri pateiktų duomenų pagrindu parengė PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, šiuos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą ir laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 13 d. į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „P“ pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas elektroniniu būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai.

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 183 straipsnio 2 dalį, o G. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, už tai, kad V. Š. pasisavino, o G. S. padėjo pasisavinti V. Š. patikėtą ir jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą UAB „P“ priklausantį turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. liepos 15 d. Palangos mieste, būdamas UAB „P“ komercijos direktoriumi ir kasininku, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą ir būdamas atsakingas už jį, siekdamas pasisavinti didelės vertės svetimą, UAB „P“ priklausantį turtą – pinigines lėšas, veikdamas bendrai su UAB „P“ direktore G. S., atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, suvokusia savo, kaip bendrovės vadovės, pareigas, privalančia kontroliuoti ir teikti teisingą informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas vyriausiajam buhalteriui, vykdė UAB „P“ vardu transporto priemonių pardavimo veiklą.

Taip V. Š., G. S. šalinant kliūtis, tai yra nekontroliuojant kasininko V. Š. veiklos – rengiant tikrovės neatitinkančias transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie parduotų transporto priemonių kainas, jas nurodant mažesnes nei faktiškai buvo gauta, ir pateikiant šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis UAB „P“ vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri, būdama suklaidinta, jai pateiktų tikrovės neatitinkančių sutarčių bei duomenų pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius dėl 20 motociklų „Harley Davidson“, parduotų Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui „T.“:

už motociklą „Harley Davidson FLTRU” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. vasario 5 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. vasario 5 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 8 000 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLTHTK“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. vasario 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. vasario 23 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 9 500 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. vasario 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. vasario 23 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 8 200 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTKL“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 13 000 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 9 500 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTCUI“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 8 900 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHXSE3“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 14 200 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTC” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 11 800 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. kovo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 7 800 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLTHTK“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 12 000 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson XL883N“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 2 700 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLTRUSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 14 500 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 1 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 8 600 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHXS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 10 100 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHX“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 9 700 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHR“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. gegužės 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 9 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 7 000 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTKSE“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 17 000 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTCUI“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 7 400 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. birželio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 8 300 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLTRU“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. liepos 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. liepos 15 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 15 700 Eur pardavimo kainą.

Taip G. S. sudarė sąlygas neįtraukti į apskaitą bendrovės buhalterinėje apskaitoje visų gautų pajamų už parduotas transporto priemones ir padėjo V. Š. pasisavinti gautas, jam patikėtas ir einamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusias pinigines lėšas, padarant UAB „P“ materialinę 203 900 Eur žalą.

R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, už tai, kad apgaulingai tvarkė, o V. Š. padėjo apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą UAB „H“ buhalterinę apskaitą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 28 d. R. Š., būdama UAB „H“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktore ir kasininke bei pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal 21 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui ir būdama atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, suvokdama savo, kaip bendrovės vadovės, pareigas ir atlikdama šį statusą atitinkančius aktyvius veiksmus, privalėdama kontroliuoti ir teikti teisingą informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas vyriausiajam buhalteriui, veikdama padedant V. Š., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. spalio 5 d. darbiniais santykiais nesusijusiam ir laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. vasario 28 d. dirbusiam UAB „H“ konsultantu, nesilaikė:

2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574):

– 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“,

– 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“,

– 12 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“,

– 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“.

2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Nr. 179:

– 3 punkto nuostatos, numatančios, kad „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“,

– 16 punkto nuostatos, numatančios, kad „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, veikė taip, kad jos vadovaujama UAB „H“ išvengtų privalomų mokesčių ir būtų pasisavintos bendrovės piniginės lėšos. Būdama atsakinga už teisingos buhalterinės apskaitos organizavimą, neatliko savo kaip direktorės pareigų, nekontroliavo V. Š. UAB „H“ vardu vykdytos veiklos parduodant transporto priemones, nekontroliavo, ar teikiama teisinga informacija apie ūkines operacijas UAB „H“ vyriausiajai buhalterei V. M., kad ši išrašytų teisingas PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius apie gautas pajamas parduodant transporto priemones.

V. Š. UAB „H“ vardu pats asmeniškai ir veikdamas per UAB „H” darbuotojus L. Š. bei V. P., nesuvokusius nusikalstamos veikos pobūdžio, parengė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie transporto priemonių pardavimo kainas, jas nurodė mažesnes nei faktiškai buvo gauta, ir veikdamas per UAB „H“ vyriausiąją buhalterę V. M., nesuvokusią nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri būdama V. Š. suklaidinta jai pateiktų tikrovės neatitinkančių sutarčių bei duomenų pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius dėl 6 motociklų „Harley Davidson“, parduotų Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui „T.“, juose nurodė mažesnes pardavimo kainas:

2016 m. rugpjūčio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHX” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 1 000 Eur ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 12 750 Eur;

2016 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FXDC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 950 Eur ir 2016 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 6 500 Eur;

2016 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLSTS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 000 Eur ir 2016 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 14 250 Eur;

2016 m. rugsėjo 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2016 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHRC” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 000 Eur ir 2016 m. rugsėjo 21 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 10 750 Eur;

2017 m. vasario 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHTCUI” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 3 100 Eur ir 2017 m. vasario 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 12 800 Eur;

2017 m. vasario 17 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir pateiktų duomenų pagrindu išrašė 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl motociklo „Harley Davidson FLHX“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pardavimo už 4 300 Eur ir 2017 m. vasario 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė šių pajamų gavimą, kai Nyderlandų Karalystės įmonė „(duomenys neskelbtini) “ transporto priemonę įsigijo už 5 000 Eur;

Taip R. Š., V. Š. padedant, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 28 d. suteikiant priemones – rengiant transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie parduotų transporto priemonių kainas ir pateikiant šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri pateiktų duomenų pagrindu parengė PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius ir šiuos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą ir buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš viso 46 700 Eur pajamų gavimo, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 28 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „H“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, už tai, kad R. Š. pasisavino, o V. Š. pastarajai padėjo pasisavinti R. Š. patikėtą ir jos žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą – UAB „H“ priklausantį turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 17 d. Palangos mieste, būdama UAB „H“ direktore ir kasininke, būdama atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, užimamų pareigų pagrindu, savo žinioje turėdama jai patikėtą ir jos žinioje buvusį turtą ir būdama atsakinga už jį, tyčia, susitarusi su V. Š., siekdama pasisavinti didelės vertės svetimą, UAB „H“ priklausantį turtą – pinigines lėšas – neatliko savo, kaip direktorės ir kasininkės, pareigų, pavedė ir nekontroliavo V. Š., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. spalio 5 d. darbiniais santykiais nesusijusio ir laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. vasario 28 d. dirbusio UAB „H“ konsultantu, UAB „H“ vardu vykdytos transporto priemonių pardavimo veiklos.

Tęsdama nusikalstamą sumanymą, R. Š., V. Š. padedant, jam suteikiant priemones – rengiant tikrovės neatitinkančias transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, nurodant neteisingus duomenis apie parduotų transporto priemonių kainas, jas įrašant mažesnes nei faktiškai buvo gauta, ir pateikiant šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis UAB „H“ vyriausiajai buhalterei V. M., nesuvokusiai nusikalstamos veikos pobūdžio, kuri, būdama suklaidinta, jai pateiktų tikrovės neatitinkančių sutarčių bei duomenų pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius dėl 6 motociklų „Harley Davidson“, parduotų Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui „(duomenys neskelbtini) “:

už motociklą „Harley Davidson FLHX” (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. kasos pajamų orderyje nurodė mažesnę 11 750 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FXDC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderyje nurodė mažesnę 5 550 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLSTS“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugsėjo 7 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 11 250 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHRC“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugsėjo 21 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 7 750 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHTCUI“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 9 700 Eur pardavimo kainą,

už motociklą „Harley Davidson FLHX“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. vasario 17 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė mažesnę 700 Eur pardavimo kainą.

Taip jai, kaip kasininkei, neįtraukiant į buhalterinę apskaitą visų gautų pajamų, padedant V. Š., gautas jai patikėtas ir einamų pareigų pagrindu jos žinioje buvusias, neįtrauktas į apskaitą pinigines lėšas pasisavino, padarant UAB „H“ materialinę 46 700 Eur žalą.

R. Š. ir V. Š. išteisinti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl UAB ,,H“ veikos nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį pakeitė. Nuosprendžio dalį, kuria V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,P“ veikos), BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,H“ veikos), BK 24 straipsnio 6 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį (dėl UAB ,,P“ veikos), BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, panaikino ir dėl to bylą nutraukė V. Š. mirus. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. Š. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas: 101 950 Eur dėl UAB „P“ turto pasisavinimo ir 23 350 Eur dėl UAB „H“ turto pasisavinimo. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria 58 893 Eur žalos atlyginimą valstybei nuspręsta priteisti subsidiariai iš V. Š.. Nuteistosios R. Š. gynėjo, nuteistosios G. S. gynėjo ir civilinių atsakovių UAB ,,P“ ir UAB ,,H“ atstovo apeliacinius skundus atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 31 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismui apkaltinamajame nuosprendyje nenustačius ir nepateikus motyvuotų išvadų dėl G. S. pripažinimo kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, o R. Š. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas neištaisė apygardos teismo padarytų klaidų, neatsakė į nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, susijusius su baudžiamojo įstatymo taikymu. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ir neišdėstė aiškių bei pagrįstų motyvuotų išvadų, kokiais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta tiesioginė V. Š. bendrininkių G. S. ir R. Š. tyčia bendrai, iš anksto susitarus su V. Š., veikti pasisavinant UAB „P“ ir UAB „H“ lėšas, gautas už bendrovėms priklausančių motociklų pardavimą.

Nuteistosios R. Š. gynėjas advokatas M. Kepenis apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį panaikinti ir R. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos priteisimo iš R. Š.. Skundą grindžia šiais argumentais.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus tinkamai neištyrė ir neanalizavo tiek kaltinančių, tiek ir teisinančių įrodymų, jų nevertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nesusiejo jų į vieną loginę grandinę, tinkamai neaptardamas gynybos versijos, taip padarydamas nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad neva motociklai buvo parduoti keletą kartų brangesne kaina nei nurodyta dokumentuose, o piniginių lėšų skirtumas, kuris priklauso bendrovei, buvo pasisavintas. Teismo išvada, kad R. Š. nekontroliavo V. Š. UAB „H“ vardu vykdytos veiklos parduodant transporto priemones, nekontroliavo, ar buhalterei jis teikia teisingą informaciją apie šios bendrovės ūkines operacijas, yra neaiški. Teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindžia šią išvadą. Liko neaišku, kaip R. Š. turėjo kontroliuoti V. Š. ūkines operacijas parduodant motociklus į Olandiją. R. Š. patikrindavo tinkamai užpildytų pirkimo–pardavimo dokumentų turinį, kurie atitiko buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir nekėlė jokių abejonių. Pagrindinė R. Š. veiklos dalis buvo susijusi su viešbučio administravimu, o visa veikla, susijusi su motociklų prekyba, buvo patikėta V. Š..

Viso proceso metu R. Š. davė nuoseklius parodymus apie motociklų pardavimo sandorių aplinkybes. Ji parodė, kad motociklai Nyderlandų įmonei „T“ (toliau – T) buvo parduodami už kainą kaip neremontuotų motociklų. Bendrovė šių motociklų neremontavo ir išlaidų jų remontui nepatyrė. Teismas R. Š. ir V. Š. paaiškinimus vertino kritiškai ir nurodė, jog juos paneigia Nyderlandų Karalystės institucijų pateikti įmonės T dokumentai, šios įmonės atstovų duoti parodymai teisme. Šie duomenys, nuteistosios gynėjo nuomone, yra nepatikimi, galimai ir suklastoti. Be to, teismas neįvertino bylos duomenų, kurie pagrindžia būtent R. Š. poziciją.

Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma atlikti ekspertizę, siekiant ištirti bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentus, norint nustatyti motociklų remonto išlaidų dydį. Gavus ekspertizės išvadą, būtų galima ją palyginti su byloje esančiomis turto vertinimo ataskaitomis, sulyginti patirtas išlaidas, kurios fiksuotos bendrovės buhalterijoje, ir palyginti sumas, kurias yra suskaičiavę turto vertintojai. Pagal bylos duomenis bendrovė motociklų neremontavo, detalių, reikalingų remontui, nepirko, todėl nebuvo jokio pagrindo nustatyti pardavimo kainos, atitinkančios suremontuoto motociklo rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, bendrovė jokios materialinės žalos nepatyrė ir negalėjo patirti. Negalima pasisavinti to, ko bendrovė neturėjo ir neįgijo, t. y. negalima pasisavinti motociklų remonto išlaidų sumos (vertės), jei bendrovės šių išlaidų nėra patyrusios.

R. Š. parodymus patvirtina liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai – VĮ „Regitra“ ir UAB „Transkona“ raštai, turto vertinimo ataskaitos ir bendrovių buhalteriniai dokumentai, kurių teismas tinkamai neįvertino. Nyderlandų Karalystės institucijų dokumentai turi klastojimo požymių, jie neįrodo motociklų pardavimo kainos, neįrodo, kad dokumentuose nurodyti pinigai buvo sumokėti. Vien aplinkybė, kad dokumentai buvo gauti iš Nyderlandų Karalystės, kaip nepagrįstai nuosprendyje nurodo teismas, neleidžia savaime daryti išvados, jog šie dokumentai yra teisingi. Teismas, darydamas nepagrįstą išvadą, kad Nyderlandų Karalystės pateikti dokumentai yra teisingi, neįvertino, jog Nyderlandų Karalystės institucijoms buvo teikiami suklastoti dokumentai. Teismas neįvertino, kad Nyderlandų Karalystės institucijos, kurios perdavė įmonės T dokumentus, nevertino tų dokumentų galimo suklastojimo. Sutartys, kurių pagrindu R. Š. pripažinta kalta, nėra pasirašytos, yra be datų bei turi kitų esminių trūkumų, pateiktos tik jų kopijos.

Pirmosios instancijos teismas dėl visų šių galimų klastojimo požymių nuosprendyje nepasisakė, pateiktų argumentų dėl klastojimo požymių nepaneigė. Tik lakoniškai nurodė, kad dokumentais abejoti pagrindo nėra, nes juos pateikė Nyderlandų Karalystės institucijos, kurios juos gavo iš įmonės T. Teismas nepagrįstai kaip teisingais vadovavosi Nyderlandų Karalystės institucijų pateiktais įmonės T dokumentais (kurie yra tik kopijos), nes pateikti dokumentai yra su akivaizdžiais klastojimo požymiais, įvairiais trūkumais. Gynyba dėjo pastangas, kad būtų išreikalauti originalūs dokumentai, kaip tai turėjo būti atlikta pagal teismo sankcionavimą, tačiau tiek prokuroras, tiek teismas tokius prašymus atmetė, taip paliekant abejones dėl dokumentų kopijų teisingumo. Galiojantis in dubio pro reo principas įpareigoja visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teikė argumentus, kad pažymų kopijų (gautų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ir pagal Europos tyrimo orderį (toliau – ETO)), kuriomis grindžiamas kaltinimas ir kurių pagrindu R. Š. taip pat buvo nuteista, negalima laikyti įrodymu, pagrindžiančiu transporto priemonių pardavimo kainą. Dėl šių argumentų teismas nepasisakė, jų nepaneigė. R. Š. nuteista vadovaujantis sutartimis, kurios turi klastojimo požymių; yra nepasirašytos ne tik pirkėjo, bet ir kai kuriais atvejais ir pardavėjo; yra be datų; su akivaizdžiais pardavimo kainos prirašymais (kaina padidinta). R. Š. nuteista ir remiantis pažymomis, kurios taip pat be parašų, be datos, užpildytos olandų kalba, neaiški dokumento paskirtis ir prasmė.

Šių sutarčių bei pažymų kopijų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nagrinėjamoje byloje svarbus sumokėtos/perduotos sumos faktas ir įrodymai. Akivaizdu, jog net kainos negalima patvirtinti abejotinos įrodomosios reikšmės ir klastojimo požymių turinčių dokumentų kopijomis. Jokiais BPK numatytais proceso veiksmais negalima patikrinti abejonę keliančių dokumentų (kopijų) atitikimo tikrovei, todėl minimi dokumentai negalėjo būti pripažinti įrodymais. R. Š. nėra mačiusi ar bendravusi su Nyderlandų įmonės atstovais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino gynybos teiktų argumentų, kad Nyderlandų įmonės atstovų liudytojų parodymai nėra patikimi. Teismas, laikydamas patikimais Nyderlandų įmonės atstovų parodymus, neatsižvelgė į bylos duomenų ir aplinkybių visumą, kuri parodo, kad Nyderlandų įmonės atstovų parodymai yra nepatikimi.

Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktos turto vertinimo ataskaitos (toliau – TVA) ir A. Z. parodymai, kad transporto priemonė, kuri dalyvavo eismo įvykyje ir kuriai atliekama techninė apžiūra, turi būti suremontuota, turi netrūkti kėbulo ir kitų dalių, teismo buvo įvertintos kaip pagrindžiančios R. Š. kaltę. Gynėjo nuomone, darydamas tokią išvadą teismas neįvertino skunde aptartų duomenų visumos, kuri patvirtina R. Š. nuoseklią poziciją, kad Nyderlandų įmonei motociklai buvo parduodami už kainą kaip nesuremontuotų transporto priemonių, jog Nyderlandų įmonė prieš motociklų persiregistravimą pati atlikdavo motociklų remontą, nusipirkdavo motociklui reikalingas detales ir pan. Po to, kai Nyderlandų įmonė nusipirktus neremontuotus motociklus suremontuodavo, būdavo praeinama techninė apžiūra ir po to motociklai būdavo perregistruojami Nyderlandų įmonei.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad duomenys, jog du motociklai (VIN Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kurie Nyderlandų įmonės T apskaitoje parodyti kaip tariamai įsigyti iš UAB „H“ pagal pažymas, yra akivaizdžiai melagingi. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuos motociklus pardavė ne bendrovė, o fiziniai asmenys (Š. A. ir D. G.), kurie nesusiję su UAB „H“.

Apkaltinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis ir specialisto išvadomis, kurios yra sąlyginės. Specialistė visais atvejais nurodo, kad pažeidimai būtų konstatuoti, jeigu būtų nustatyta, jog UAB „H“ gavo daugiau piniginių lėšų (įplaukų) grynaisiais pinigais už Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui T parduotas transporto priemones (motociklus). Bylos duomenys, kurių teismas arba visiškai neįvertino, arba vertino klaidingai, nepatvirtina, kad motociklai buvo parduoti už didesnę kainą nei nurodytą bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. R. Š. kategoriškai neigė gavusi pinigines lėšas, priklausančias bendrovėms už parduotas transporto priemones (motociklus), kurios būtų didesnės nei nurodyta dokumentuose ir apskaitytos buhalterijoje, originaliose sutartyse, PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajamų orderiuose. R. Š. sąžiningai vykdė bendrovės direktorės ir kasininkės pareigas, jos, kaip direktorės, įvykdyti motociklų pardavimo sandoriai nė vienu atveju nebuvo nuostolingi ir nepadarė žalos bendrovei. Be to, teismo išvada, kad tariamai motociklai buvo parduoti brangiau, yra nepagrįsta ekonomine logika, nes bendrovė negali uždirbti tokio dydžio pelno maržų kaip nurodyta nuosprendyje. Motociklai buvo parduoti neįskaičiavus remonto išlaidų sąnaudų, nes bendrovė jų tiesiog nepatyrė. Šias aplinkybes patvirtina liudytojai A. I. (A. I.), L. Š., V. P., taip pat patvirtina ir V. Š. bei bylos rašytinai duomenys, oficialūs rašytiniai įrodymai (VĮ „Regitra“ dokumentai, turto vertinimo ataskaitos, UAB „Transkona“ dokumentai), kurių teismas nevertino arba juos vertino klaidingai.

Nagrinėjamu atveju turi būti taikomas in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad abejonės aiškinamo kaltinamojo naudai. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad motociklai neva buvo parduoti už didesnę kainą, nei nurodyta bendrovės buhalteriniuose dokumentuose.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė iš R. Š. priteisti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nes, kaip jau nurodyta, ji nepasisavino bendrovės „H“ piniginių lėšų, kadangi tokios lėšos į bendrovės kasą įneštos nebuvo. R. Š. nėra pasirašiusi nė vienos sutarties su Nyderlandų įmone, taip pat apie didesnes lėšas nei tos, kurios buvo įneštos į bendrovės kasą, jai nebuvo žinoma. Tokių įrodymų baudžiamojoje byloje nėra.

Nuteistojo V. Š., mirusio 2023 m. rugpjūčio 13 d., tai yra po skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, gynėjas advokatas R. Kivylius apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį panaikinti ir mirusiojo V. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šio prašymo netenkinus, gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. Š. atžvilgiu ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti V. Š. mirus. Skundą grindžia šiais argumentais.

Apskųstas nuosprendis V. Š. atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus. Po nuosprendžio paskelbimo praėjus keletui dienų V. Š. mirė. Kadangi nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, apeliacinis skundas paduodamas mirusiam V. Š. reabilituoti ir su tuo sutinkant mirusiojo šeimos nariui – sūnui L. Š..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus neištyrė ir neanalizavo tiek kaltinančių, tiek ir teisinančių įrodymų, jų nevertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nesusiejo jų į vieną loginę grandinę, tinkamai neaptardamas gynybos argumentų, taip padarydamas nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad neva motociklai buvo parduoti keletą kartų brangesne kaina, o piniginių lėšų skirtumas, kuris priklauso bendrovėms, tariamai buvo pasisavintas. Teismas nutylėjo esminę aplinkybę apie motociklų remontą ir remonto išlaidas. Bendrovės motociklų neremontavo, atitinkamai su remontu susijusių išlaidų nepatyrė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad lėšos, jei ir buvo gautos už suremontuotus motociklus, galėtų būti laikomos žala bendrovėms.

V. Š. nuosekliai nurodė apie motociklų pardavimo sandorių aplinkybes. Jis parodė, kad motociklai Nyderlandų įmonei T buvo parduodami už kainą kaip neremontuotų motociklų. Patys olandai ne kartą buvo atvykę į Lietuvą, čia vykdė motociklų pirkimus ir pirko ne tik iš UAB ,„P“ ir UAB „H“, tačiau ir iš kitų įmonių ar asmenų. Olandai patys rūpinosi motociklų remontu, dažymu, detalių pirkimu. V. Š. nuosekliai aiškino, kad įmonei motociklai būdavo parduodami už neremontuotų motociklų kainą, nes prieš atliekant motociklų techninę apžiūrą ir jų įregistravimą būtent pirkėjai (olandai) patys atlikdavo motociklų remontą savo lėšomis. Motociklų olandams perdavimo metu motociklai būdavo suremontuoti, jie būdavo įregistruoti, tačiau jų remontu ir išlaidomis rūpinosi patys olandai.

Šiuos V. Š. parodymus teismas įvertino kritiškai, nurodė, kad juos paneigia Nyderlandų Karalystės institucijų pateikti dokumentai. Teismas neįvertino, kad šie duomenys yra nepatikimi, galimai suklastoti. Teismas neįvertino bylos įrodymų, pagrindžiančių V. Š. poziciją. Teismas nevertino liudytojų A. I., L. Š. ir V. P. parodymų, kurie yra nuoseklūs ir logiški. Be to, liudytojų parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Liudytojai parodė, kad motociklų remontui reikalingas detales pateikdavo patys pirkėjai, detalės buvo naudojamos motociklų remontui ir motociklai būdavo suremontuojami, o rašytiniai bylos duomenys patvirtina, jog nei UAB „P“, nei UAB „H“ nepatyrė remonto išlaidų, kurios rodytų detalių įsigijimą ir/ar motociklų remontą. Rašytinius įrodymus (oficialius dokumentus) sugretinus su kitais bylos duomenimis (liudytojų parodymais, buhalterinės apskaitos dokumentais) galima daryti išvadą, kad motociklų remonto išlaidų bendrovės nepatyrė, t. y. motociklų neremontavo, remontui reikalingų detalių nepirko. Liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad motociklai buvo parduodami už neremontuotų motociklų kainą, nes pirkėjas juos remontavo savo sąskaita ir lėšomis. Gynėjas pažymi, kad bendrovės negalėjo parduoti motociklų už suremontuotų kainą, nes jų neremontavo ir išlaidų nepatyrė.

Iš TVA matyti, kad kaltinime nurodomų 25 iš 26 motociklų atkūrimo kaštai sudaro 235 898,36 Eur. Gynėjo nuomone, tuo galima įsitikinti suskaičiavus remonto bei detalių įsigijimo sumas, kurios nurodytos minimuose oficialiuose dokumentuose, TVA, jų turinys buvo išdėstytas kaltinamajame akte. Taip pat galima įsitikinti, kad, pavyzdžiui, UAB „P“ iš kaltinime nurodytų 20 motociklų remonto išlaidų savo apskaitoje įregistravo tik 32 754,57 Eur. Akivaizdu, jog bendrovės remonto išlaidų daugiau nei 200 000 Eur sumai nepatyrė, todėl bendrovės neturėjo loginio/ekonominio pagrindo gauti didesnę pardavimo kainą iš pirkėjo. Atitinkamai bendrovės materialinės žalos nepatyrė, tačiau nuosprendyje nurodyta, kad UAB „P“ buvo padaryta 203 900 Eur materialinė žala, o UAB „H“ – 46 700 Eur, bendrai 250 600 Eur suma. V. Š. inkriminuota tariamai pasisavinta pinigų suma beveik identiškai sutampa su motociklų remontui/atkūrimui specialistės apskaičiuota suma. Ši aplinkybė patvirtina kaltinimo nelogiškumą ir ydingumą, negalima laikyti pasisavinta suma ir tuo pačiu teigti apie suremontuotus motociklus, kai remonto išlaidos iš esmė inkriminuotos kaip pasisavintos, o bendrovės jų nepatyrė. Žalos padarymo realumas neegzistuoja.

TVA parengtos atestuotų turto vertintojų, jos laikytinos oficialiu rašytiniu įrodymu ir pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalį turi specialų teisinį statusą – TVA laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. TVA gavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš muitinės. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad šios ataskaitos buvo žinomos kaltinamiesiems.

Nustačius, kad bendrovės motociklų neremontavo ir remonto išlaidų nepatyrė, yra logiška, jog motociklo pardavimo kaina negalėjo būti didesnė, taip pat nebuvo ir pagrindo mokėti ar gauti didesnės kainos. Be to, TVA patvirtina remontui būtinų išlaidų sumą, kuri sutampa su V. Š. inkriminuota žalos suma, kas sudaro logišką prielaidą, kad motociklai buvo parduoti pigesne kaina, neskaičiuojant būtinų ir pagrįstų remonto išlaidų.

Pirmosios instancijos teisme buvo prašoma paskirti ekspertizę, siekiant ištirti bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentus ir nustatyti patirtų išlaidų dydį už motociklų remontą. Gavus ekspertinę išvadą, būtų galima palyginti su byloje esančiomis TVA bei sulyginti patirtas išlaidas, kurios fiksuotos bendrovių buhalterijoje, ir palyginti sumas, kurias buvo apskaičiavę turto vertintojai. Vadovaujantis bylos medžiaga galima įsitikinti, kad bendrovės motociklų neremontavo, detalių, reikalingų jų remontui, nepirko, todėl nebuvo jokio pagrindo gauti pardavimo kainą, atitinkančią suremontuoto motociklo rinkos kainą. Iš dokumentų apžiūros protokolų matyti, kad išlaidų remontui nebuvo patirta tokiai sumai, kuri nustatyta TVA.

Teismas, pripažinęs iš Nyderlandų Karalystės gautus dokumentus teisingais ir patvirtinančiais neva tikrąją motociklų pardavimo kainą, neatsižvelgė ir neįvertino gynybos teiktų argumentų, kad Nyderlandų Karalystės institucijų dokumentai turi akivaizdžių klastojimo požymių, jie neįrodo motociklų pardavimo kainos, neįrodo, kad pinigai (kaina) ir buvo sumokėti. Teismas, darydamas nepagrįstą išvadą, kad Nyderlandų Karalystės pateikti dokumentai yra teisingi, nes jie pateikti institucijų, neįvertino, jog Nyderlandų Karalystės institucijoms buvo teikiami suklastoti dokumentai. Teismas neįvertino, kad šios institucijos, kurios perdavė įmonės T dokumentus, nevertino tų dokumentų galimo suklastojimo fakto: rankraštinių prierašų skaičiais, pardavėjo atstovų parašų suklastojimo ir kt. Dokumentai, gauti iš VMI (juos VMI gavo iš Nyderlandų mokesčių administratoriaus), ir dokumentai, gauti vykdant ETO, yra skirtingi, t. y. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys bei pažymos mokesčių deklaravimo tikslais. Vien ši aplinkybė pagrįstai leidžia abejoti dokumentų teisingumu, kai vienu atveju atsiunčiami vieni dokumentai, o kitu atveju – kiti.

Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pareikštas prašymas atskirai pagarsinti byloje esančias dokumentų kopijas, t. y. sutartis bei pažymas, siekiant atkreipti teismo dėmesį į akivaizdžius dokumentų klastojimo požymius. Pavyzdžiui, UAB „P“ vadovės pareigas ėjusi G. S. vienu atveju (iš visų inkriminuojamų epizodų) pasirašė vieną sutartį dėl transporto priemonės – motociklo „Harley Davidson FLHR“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pardavimo Nyderlandų Karalystėje registruotam ūkio subjektui T. Į UAB „P“ buhalterinę apskaitą buvo pateiktas šios sutarties originalas, kurį pasirašė ir įmonės T atstovas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas specialisto tyrimas dėl parašų ir nurodyta, kad „tikėtina, jog tirti pateiktose UAB „P“ transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse pasirašė N. v. d. B. (N. v. d. B.).

Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant ETO, buvo gauta analogiškos sutarties kopija, kurioje vizualiai matosi, kad šis dokumentas yra dėl tos pačios transporto priemonės, tačiau eilutėje, kurioje nurodoma kaina, nėra žodžiais įrašytos daikto kainos, o skaitmenimis įrašyta kita suma, t. y. vietoje kompiuteriu atspausdintos sumos 2 000 Eur rankraštiniu įrašu nurodyta 9 000 Eur. Todėl būtina nustatyti, kas padarė rankraštinius įrašus su 9 000 Eur kaina, ar ant šio sutarties egzemplioriaus yra originalūs šalių parašai bei ar jie yra autentiški.

Byloje yra ir kiti kartu su ETO duomenimis pateikti dokumentai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl T pateiktų dokumentų kopijų korektiškumo. Pavyzdžiui, dvi sutarčių kopijos, kuriose akivaizdžiai matosi klastojimo požymių: 1) 2016 m. kovo 4 d. sutarties kopijoje matosi prirašytas skaičius priekyje prie buvusios sumos (2 700 Eur) ir ištaisyta į 12 200 Eur sumą, 2) 2016 m. kovo 4 d. sutarties kopijoje taip pat akivaizdžiai matosi prirašytas skaičius priekyje bei atliktas taisymas, tokiu būdu vietoj buvusios sumos (3 800 Eur) pataisyta į 16 800 Eur sumą. Taip pat 20 atvejų iš 26 įsigijimas buvo įformintas sutartimis (kopijomis), iš kurių matosi, kad šešiais atvejais Nyderlandų įmonė T nei Nyderlandų Karalystės mokesčių administratoriui, nei ETO vykdantiems pareigūnas nepateikė šešių transporto priemonių įsigijimo sutarčių. Šios aplinkybės kelia abejonių ir verčia abejoti liudytojais apklaustų įmonės T atstovų paaiškinimais, nes jie apklausiami teigė, kad neva visi pardavimai buvo vykdomi pagal sutartis, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir liudytojų parodymus nepagrįstai laikė patikimais.

Skunde nurodoma ir apie tai, kad viena sutartis (pridedama lentelė Nr. 26) buvo gauta tik iš mokesčių administratoriaus, t. y. vėliau, vykdant ETO, sutartis nebuvo pateikta pareigūnams ir į ikiteisminį tyrimą perduota nebuvo. Ši aplinkybė svarbi, nes ji patvirtina, kad įmonės T dokumentų apskaita nėra vedama tinkamai. Vienu atveju, prašant VMI, pateikiamas vienas dokumentų rinkinys, kitu atveju – kitas, todėl, Nyderlandų Karalystės įmonės T dokumentai negali būti laikomi teisingais.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 19 sutarčių iš 20 nėra pirkėjo atstovo vardo, pavardės ir parašo. Sutartys pirkėjo atstovo net nepasirašytos (pridedamos lentelės Nr. 1–17). Be to, 3 sutartyse (pridedamos lentelės Nr. 6, 24 ir 26) nėra pardavėjo parašo, taip pat nėra sutarties sudarymo datos. Be nurodytos datos yra net 10 sutarčių (pridedamos lentelės Nr. 6–13, 16, 24, 26). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi sutartimis, kurios nėra pasirašytos, yra be datų ir turi kitų esminių trūkumų, galimai suklastotos, be to, pateiktos tik jų kopijos.

Konstatuotini akivaizdūs sutarčių klastojimo požymiai. Sutartyse (pridedamos lentelės Nr. 4 ir 5) yra atlikti kainos taisymai prirašant skaičių ir taip sukuriant didesnę kainą, kai sumos, parašytos rankraštiniu įrašu (žemiau eilutėje po skaitmenimis), yra skirtingos. Suma žodžiais yra mažesnė ir nesutampa su prierašu skaitmenimis, prierašai padaryti priekyje išeinant už lango ribų. Be to, sutartyse esanti grafa, kur rankraštiniu įrašu turi būti užrašyta pardavimo kaina, neužpildyta, o nurodyta tik kaina skaičiais (pridedamos lentelės Nr. 1–3, 6–17, 24, 26). Kitais atvejais rankraštinis įrašas ir kaina skaičiais nesutampa (pvz. t. 10, b. l. 171).

Pirmosios instancijos teismas dėl visų šių nurodytų klastojimo požymių nuosprendyje nepasisakė, pateiktų argumentų dėl klastojimo požymių nepaneigė, o tik lakoniškai nurodė, kad dokumentais abejoti nėra pagrindo, nes juos pateikė Nyderlandų Karalystės institucijos, kurios juos gavo iš įmonės T. Atliekant ikiteisminį tyrimą prokuroras manė, kad yra būtina gauti Nyderlandų įmonės dokumentų apie transporto priemonių pardavimo kainas originalus, nes, tikėtina, tyrėjai turėjo abejonių dėl tų dokumentų teisingumo, kad galimai jie suklastoti. Dėl šios priežasties teisme buvo sankcionuotas originalių dokumentų Nyderlandų Karalystėje poėmis. Tačiau, net ir esant teismo priimtai nutarčiai dėl poėmio, įmonės T dokumentų originalai paimti ir perduoti nebuvo. Prokuroras nesiėmė veiksmų siekdamas juos gauti, gynybai nėra žinoma, kokios priežastys tai lėmė, tačiau dokumentų originalų gavimas yra esminis nagrinėjamai bylai.

Susipažinus su baigto ikiteisminio tyrimo duomenimis pastebėta, kad tyrimas remiasi klastotais dokumentais (kopijomis, nes originalai neišreikalauti), kuriuose yra akivaizdūs klastojimo požymiai, rankraštiniai prirašymai ir parašų imitavimas. Dėl šios priežasties per gynėją V. Š. teikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos papildymo, atkreipė dėmesį į aplinkybes, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl dokumentų turinio, ir prašė išreikalauti dokumentų originalus (įvykdyti poėmį, kuris buvo sankcionuotas teismo). Šį prašymą prokurorė atmetė. Toks prašymas buvo pakartotas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ir vėl jis buvo atmestas. Vėliau, teismo posėdžiuose apklausus Nyderlandų įmonės T atstovus, tapo žinoma, kad dokumentų originalai yra sunaikinti, nes jų saugojimo terminas yra 5 metai ir jų gauti nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju pagristų ir akivaizdžių abejonių keliantys dokumentai (kopijos), vadovaujantis in dubio pro reo principu, negalėjo būti pagrindu grindžiant skundžiamą nuosprendį.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynyba taip pat teikė argumentus, kuriuos išsamiai aptarė ir raštu pateiktose baigiamosiose kalbose, jog pažymų kopijos (gautos iš VMI ir ETO), kuriomis grindžiamas kaltinimas ir kurių pagrindu V. Š. buvo nuteistas, negali būti laikomos įrodymu, pagrindžiančiu transporto priemonių pardavimo kainą. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė, jų nepaneigė ir nepateikė jokio vertinimo.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei V. Š., nei kiti nuteistieji apie minimų pažymų egzistavimą nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentai surašyti olandų kalba, juos surašė ne nuteistieji, šių dokumentų paskirtis ir reikšmė nesuprantama (negalėjo paaiškinti net Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialistė), nes Lietuvoje teisės aktai nenumato galimybės panašaus pobūdžio pažymomis patvirtinti sandorio, juo labiau pinigų mokėjimo fakto. Teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti neaiškios įrodomosios reikšmės dokumentais (kopijomis). Minimomis pažymomis neva įforminti 6 iš 26 kaltinime inkriminuotų motociklų įsigijimai, 5 pažymos (pridedamos lentelės Nr. 18, 21–25) nebuvo gautos pagal ETO procedūrą. Kitaip tariant, VMI jas pateikė FNTT, o vėliau, kai buvo vykdomas ETO, šios pažymos nebuvo gautos ir į šį tyrimą nebuvo perduotos. Pagal ETO gauta tik viena pažyma (pridedamos lentelės Nr. 19), kuri yra klastota turinio prasme. Šioje pažymoje nurodoma, kad motociklas buvo įsigytas neva iš UAB „H“, tačiau šis motociklas nepriklausė bendrovei. Pagal UAB „P“ buhalterinę apskaitą (sutartis, sąskaita, kasos pajamų orderis) šis motociklas buvo parduotas įmonei T kaip UAB „P“ prekė. Pardavėjas negalėjo nei užpildyti minimos pažymos, nei supainioti, kieno prekė parduodama, todėl darytina išvada, kad tyrimui buvo pateiktas aiškiai klastotas dokumentas. Be to, pažyma (pridedamos lentelės Nr. 18) yra be parašų ir datos, todėl jokios įrodomosios reikšmės neturi ir negali turėti. Trys pažymos (pridedamos lentelės Nr. 21–23), kuriose yra neva pardavėjo parašai, taip pat turi klastojimo požymių. Pagal UAB „H“ buhalteriją, parduodant minimus motociklus (pridedamos lentelės Nr. 21–23) buvo sudarytos sutartys, visas tris sutartis pasirašė V. P., kuri akivaizdžiai jokių pažymų nepasirašė ir neprivalėjo pasirašyti, todėl pateikti dokumentai yra klastoti.

Pagal civilinės teisės normas sumokėjimo faktą turi įrodyti mokanti šalis, t. y. pirkėjas (nagrinėjamu atveju Nyderlandų įmonė T). Gynyba teikė prašymus dėl išreikalavimo ir pateikimo į bylą dokumentų, kurie patvirtintų inkriminuojamų pinigų sumų sumokėjimą faktą. Prašymai buvo atmesti, o dokumentai nepateikti. Pažymima ir tai, kad gynyba teikė Olandijos advokatų teisinę išvadą, kurioje pažymėta, kad juridinis asmuo Nyderlanduose privalo vesti pinigų operacijų apyskaitą ir savo buhalterijoje turėti dokumentą, patvirtinantį pinigų mokėjimo faktą (kvitas, kasos pajamų orderis ar pan.). Tokie duomenys į bylą nebuvo pateikti. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad klastotų sutarčių, pažymų kopijos patvirtina kainos sumokėjimą. Tokia išvada akivaizdžiai klaidinga dar ir dėl to, kad sutartyse (juo labiau pažymose) nėra jokio įrašo apie pinigų sumokėjimo faktą, pavyzdžiui, patvirtinimo, kad mokamus pinigus pagal sutartį pardavėjas gavo.

Pirmosios instancijos teismas Nyderlandų Karalystės institucijų pateiktus įmonės T dokumentų kopijas (sutartis ir pažymas) grindė įmonės atstovų T. v. D.(T. v. D.) ir N. v. d. B., kurie buvo apklausti liudytojais, parodymais. Teismas neįvertino gynybos argumentų, kad šių liudytojų parodymai nėra patikimi, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, jie nėra susieti su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Apklausiami liudytojų statusu minimi asmenys vengė duoti parodymus apie jų pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, apie apgaulingą apskaitos tvarkymą, dokumentų (sutarčių ir pažymų) galimą klastojimą, mokesčių už parduotus motociklus Nyderlanduose vengimą ir pan.

Iš liudytojų T. v. D., N. v. d. B.ir N. d. B. (N. d. B.) apklausų protokolų matosi, kad jie neatsakė į konkrečius klausimus, kurie buvo nurodyti ETO, neatsakė apie konkrečius (kaltinime nurodytus) motociklų pirkimo sandorius, mokėtas sumas. Nė vieno liudytojo nebuvo prašyta komentuoti konkrečią sutartį ir/ar pažymą, pavyzdžiui klausiant, kieno parašas, kas ir kokiomis aplinkybėmis pasirašė, kam konkrečiai ir kiek sumokėjo pagal sutartį/pažymą, koks dokumentas patvirtina mokėjimą, kodėl Lietuvos bendrovių sutartyse (originaluose) yra tikri pirkėjų atstovų parašai (patvirtinta rašysenos ekspertizės), kur nurodytos kitos pardavimo kainos (pridedamos lentelės Nr. 1, 3, 4, 14, 15, 16, 20), o jų teikiamose kopijose yra skirtingos sumos, kas padarė prierašus kainos eilutėse skaitmenimis ir pan. Šiuos gynybos užduodamus klausimus posėdyje teismas šalino ir neleido šių esminių aplinkybių išsiakinti. Pažymėtina ir tai, kad minimų liudytojų parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nepateikti net išvestiniai dokumentai, pavyzdžiui, pinigų turėjimo įmonės kasoje faktas ir/ar pinigų išgryninimo iš banko sąskaitos duomenys, kurie leistų bent daryti prielaidą apie turėtą pinigų sumą tariamo mokėjimo dieną.

Teismas neįvertino, kad byloje esantys duomenys rodo, jog vien UAB „P“ 2014–2016 m. laikotarpiu įvairiems užsienio bei Lietuvos asmenims pardavė 85 motociklus, iš jų: 2014 m. – 13 vnt., 2015 m. – 22 vnt., 2016 m. – 50 vnt. Iš jų Nyderlandų įmonei T buvo parduoti 33 motociklai (UAB „P“ – 25 vnt., o UAB „H“ – 8 vnt.). Ši aplinkybė svarbi, nes V. Š. inkriminuoti 26 motociklų (UAB „P“ – 25 vnt., UAB „H“ – 8 vnt.) pardavimo sandoriai, t. y. kiti motociklai, kurie parduoti tai pačiai įmonei, taip pat buvo įforminti sandoriais, todėl lieka neaišku, apie kokius konkrečiai sandorius minimi liudytojai buvo apklausti. Nesant konkrečių ir aiškių liudytojų parodymų, nėra galimybės žinoti, apie kokius konkrečius sandorius jie davė parodymus, t. y. dėl 12 motociklų pardavimo kaltinimas pareikštas nebuvo, o apklausose nėra aišku, apie kokius konkrečius sandorius klausiama ir atsakoma.

Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad du motociklai (VIN Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kurie Nyderlandų įmonės T apskaitoje parodyti kaip tariamai įsigyti iš UAB „H“ pagal pažymas, yra akivaizdžiai klastoti ir melagingi. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuos motociklus pardavė ne bendrovė, o konkretūs fiziniai asmenys (Š. A. ir D. G.), kurie nesusiję su UAB „H“. Gynėjas nurodo, kad ne kartą teismo prašė šiuos asmenis apklausti, siekiant išsiaiškinti, kaip jiems priklausantys motociklai galėjo būti atvaizduoti Nyderlandų įmonės buhalterijoje kaip neva pirkti iš UAB „H“, už kokią kainą motociklai buvo parduoti Nyderlandų įmonei ir pan., tačiau šio prašymo teismas netenkino, taip užkirsdamas kelią gynybai nustatyti byloje svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pažymos yra suklastotos, įmonė T Nyderlandų mokesčių administratoriui pateikė melagingus duomenis apie sandorius, kurie realiai neįvyko, šie asmenys būtų patvirtinę šias aplinkybes. Jos yra svarbios ir susijusios su Nyderlandų bendrovės T vedamos apskaitos teisingumu ir/ar atstovų sąžiningumu ir jų kaip liudytojų patikimumu.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad Nyderlandų įmonė T, jos atstovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad laikotarpiu, kai buvo vykdomi motociklų pirkimo sandoriai, bendrovė būtų turėjusi kasoje grynuosius pinigus arba, kad grynųjų pinigų sumos būtų buvusios banke ir išgrynintos prieš vykdomą tariamą atsiskaitymą grynaisiais su V. Š.. Be to, pardavėjai UAB „P“ ir UAB „H“ buvo suklaidintos apie tikrą įmonės pavadinimą, įmonės kodą. Įmonės kodas sutartyse ir vėliau tyrimo metu gautuose dokumentuose yra skirtingi. Buvo nuslėpti duomenys apie tai, kad Nyderlandų įmonė yra PVM mokėtoja, turi PVM kodą ir prekyboje taiko maržos schemą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino. Neabejotina, kad Lietuvos įmonės turėjo interesą, jog pardavimas vyktų ES PVM mokėtojui, nes tokiu atveju PVM mokėti Lietuvoje nereikia. Neatskleisti PVM mokėtojo statuso interesą turėjo būtent Nyderlandų įmonė (atstovai), kuri, taikant maržos schemą, melagingai nurodė, kad prekes įsigijo iš ne PVM mokėtojo, todėl gali jas parduoti pagal maržos schemos taisyklę. Nors teismas nurodo apie atliktą Nyderlandų įmonės T auditą, kad nenustatyti pažeidimai, tačiau byloje tokios išvados nėra, ji nebuvo pateikta. Todėl teismas, darydamas išvadas apie Nyderlandų įmonės T pateiktų sutarčių teisingumą ir jų patikimumą, vadovavosi neegzistuojančiu dokumentu.

Be to, liudytojų T. v. D. ir N. v. d. B. parodymai dėl esminių aplinkybių (pinigų mokėjimo fakto) nesutampa. Nyderlandų įmonės T savininko ir techninio darbininko parodymai nėra informatyvūs, yra prieštaringi ir nepatvirtina kaltinimo aplinkybių. Nėra gauta konkrečių ir išsamių atsakymų apie sutarčių ir pažymų išrašymą, negauta atsakymų apie dokumentus, kurie patvirtintų pinigų išmokėjimo/perdavimo faktą, yra prieštaringi parodymai dėl pinigų mokėjimo fakto (T. v. D. teigia niekada nemokėjęs, tuo tarpu N. v. d. B. sako, kad T. v. D. mokėjo), o apie sumas ir konkrečius sandorius nėra jokių duomenų ir net paaiškinimų. Šių liudytojų parodymais nėra pagrindo remtis, nes jie nėra patikimi ir kelia pagrįstų abejonių.

Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktos TVA ir A. Z. parodymai nepatvirtina Nyderlandų Karalystės pateiktų dokumentų, kuriuose nurodytos tariamai tikrosios motociklų įsigijimo kainos, teisingumo. Teismas neįvertino jau aptartų įrodymų visumos, kuri patvirtina ir V. Š. nuoseklią poziciją.

Nors pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti, kad įmonės T atstovų pateikti duomenys (pažymos ir sutartys) yra teisingi, kad bendrovės motociklus pardavė didesnėmis kainomis, nei nurodyta jų apskaitos dokumentuose, nurodė, jog šias aplinkybes patvirtina apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – motociklų skelbimai, UAB „Diginet LTU“ pateikti duomenys apie wvvw.autoplius.lt dedamus skelbimus apie parduodamas transporto priemones. Teismas neįvertino duomenų, kad UAB „P“ 2014–2016 m. laikotarpiu įvairiems užsienio bei Lietuvos asmenims pardavė 85 motociklus, iš jų 2014 m. – 13 vnt., 2015 m. – 22 vnt., 2016 m. – 50 vnt. Skelbimuose buvo pardavinėjami visai kiti, nei tie, kurie buvo parduoti Nyderlandų įmonei, motociklai. Nė vienu atveju nėra susieti ir gretinti skelbimai su motociklais, kurie inkriminuoti kaltinime, todėl nėra pagrindo išvadai, kad skelbimai yra būtent tų motociklų, kurie buvo parduoti Nyderlandų įmonei. Tiek UAB „P“, tiek UAB „H“ tuo pačiu laikotarpiu pardavė kitus net 59 motociklus, kurie kaltinime neinkriminuoti, todėl teigti, kad skelbimai įrodo pardavimo kainas minimų 26 motociklų, nėra jokio pagrindo.

Teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi ir specialisto išvadomis, kuriose nurodyti teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimai. Šios specialisto išvados yra sąlyginės. Byloje nėra patikimų ir nekeliančių abejonių duomenų, kurie patvirtintų specialisto išvadose iškeltas sąlygas (prielaidas) apie motociklų pardavimą didesne kaina, apie pinigų gavimą/sumokėjimą/perdavimą V. Š.. Teisme apklausta specialistė A. R. negalėjo atsakyti į klausimą, kaip ji nustatė, kur įvyko prekių tiekimas, nors specialisto išvadose ji teigė, kad yra Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas. Tiriant UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterinę apskaitą, specialistei užteko Nyderlandų įmonės pagal ETO pateiktų dokumentų kopijų, t. y. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių bei pirkimo ataskaitų PVM tikslais, tačiau ta pati specialistė apklausiama teisme nurodė, kad šių dokumentų nepakanka ir jie nepatvirtina pinigų mokėjimo/gavimo fakto. Specialisto išvada yra prieštaringa, šališka ir tendencinga

Prie apeliacinio skundo gynėjas pridėjo nuteistojo V. Š. medicininį mirties liudijimą, iš kurio matyti, kad V. Š. mirė 2023 m. rugpjūčio 13 d. Gynėjas taip pat pateikė mirusiojo V. Š. sūnaus L. Š. prašymą paduoti apeliacinį skundą dėl tėvo V. Š. išteisinimo, tai yra reabilituojančiais pagrindais.

Nuteistosios G. S. gynėjas advokatas R. Sriebalius apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį panaikinti ir G. S. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundą grindžia šiais argumentais.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pateikė ne teismo padarytas savarankiškas išvadas, pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šios išvados yra identiškos prokurorės baigiamojoje kalboje nurodytoms aplinkybėms ir išvadoms. Teismas nuosprendyje (55 lape) nurodė tik kelis deklaratyvius savarankiškus teiginius ir išvadas, kurios kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, nėra įtikinamos, prieštarauja elementariai logikai ir nėra pagrįstos teisiniais argumentais.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ne tik V. Š., bet ir G. S. aktyviai, kaip direktorė, dalyvavo motociklų pirkimo–pardavimo veikloje, t. y. ji pasirašė pirkdama motociklus ant sąskaitų faktūrų, buvo susipažinusi su vertinimo ataskaitomis, matė, kad jie sudaužyti, nes pirko sudaužytus ir nesuremontuotus, taip pat rašė įgaliojimus L. Š. dėl kreipimosi į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonių išregistravimo. Šie teismo argumentai nepagrindžia, kaip atsirado priežastinis ryšys tarp galimai kilusių padarinių ir vadovo veiklos, bei kaip susiformavo vadovo tyčia.

Neabejotina, kad G. S. pasirašė kai kuriuose motociklų pirkimo dokumentuose, tai buvo nurodyta ir duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu. Visos motociklų pirkimo sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą ir įtrauktos į pirktų motociklų savikainą, todėl šis argumentas nepatvirtina aplinkybės, kad vadovė apgaulingai tvarkė apskaitą. Teismas, nurodydamas, kad G. S. matė ar buvo susipažinusi su daužtų motociklų vertinimo ataskaitomis, padarė klaidą, nes tokios ataskaitos G. S. iki susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo žinomos ir matytos. Šios ataskaitos ikiteisminio tyrimo metu buvo pareigūnų išreikalautos iš teritorinės muitinės, jos buvo užsakomos importuotojų iniciatyva, UAB „P“ nebuvo importuotoja ir jų neturėjo.

Teismas, grįsdamas G. S. kaltę, nurodė, kad dėl tų pačių motociklų išrašytos sąskaitos faktūros ir parduotas motociklas už 19 000 Eur, nors bendrovės buhalterinėje apskaitoje įtraukta suma yra 4 800 Eur. Nyderlandų įmonėje esančios pirkimo–pardavimo sutartys ir sumokėtos sumos visos yra patvirtintos UAB „P“ įmonės atstovų ir G. S. parašais. Iš bylos duomenų matyti, kad G. S. nebuvo patvirtinusi savo parašu šios sąskaitos faktūros nei su 4 800 Eur suma, nei su 19 000 Eur suma. 2016 m. kovo 17 d. UAB „P“ komercijos direktorius V. Š. sudarė sutartį su Nyderlandų bendrove T dėl motociklo „Harley Davidson FLHXSE3“, pardavimo už 4 800 Eur. G. S. šiame sandoryje nedalyvavo, pinigų už šį parduotą motociklą nepriėmė.

Argumentas, kad Nyderlandų įmonėje esančios pirkimo–pardavimo sutartys ir sumokėtos sumos yra patvirtintos ir G. S. parašais, yra klaidingas. Nyderlandų įmonėje esančios sutartys nebuvo išsamiai ištirtos, nei prokuratūra, nei pirmosios instancijos teismas šių dokumentų originalų neišreikalavo, neatsižvelgiant į daugkartinius gynybos prašymus, todėl nėra nustatyta, ar Nyderlandų įmonės T pateiktose dokumentų kopijose yra UAB „P“ atsakingo asmens parašai. Tai, kad tariamai sutartys yra patvirtintos G. S. parašais, neatitinka faktinių bylos duomenų, nes ji parašu patvirtino tik vienintelę sutartį. Visuose motociklų pirkimo–pardavimo dokumentuose pasirašė komercijos direktorius V. Š., išskyrus 2016 m. gegužės 7 d. UAB „P“ sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje su Nyderlandų bendrove T dėl motociklo „Harley Davidson FLHR“, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), pardavimo už 2 000 Eur. Šioje sutartyje pasirašė direktorė G. S.. Pažyminėta, kad G. S. patvirtinta sutartis buvo atspausdinta kompiuteriu, o ne parašyta rankraštiniais įrašais, daikto kaina buvo taip pat atspausdinta nurodant ją skaitine ir žodine išraiška. Būtent ši sutartis buvo ištirta Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų ir specialisto išvadoje konstatuota, kad joje, tikėtina, pasirašė Nyderlandų įmonės T atstovas N. v. d. B..

Teisme gynyba nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Nyderlandų įmonės pateiktų dokumentų kopijos galimai yra suklastotos, teikė argumentus, kurie tai patvirtina, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, nepagrįstai padarė išvadą, kad dokumentai yra teisingi ir jie tariamai patvirtina transporto priemonių pardavimo kainą. Iš Nyderlandų įmonės originalūs dokumentai, kurie būtų pašalinę bet kokias abejones ir prielaidas, nebuvo išreikalauti. Aplinkybė, kad dokumentai buvo gauti iš Nyderlandų Karalystės, neleidžia savaime daryti išvados, jog šie dokumentai yra teisingi. Teismas, darydamas tokią išvadą, neįvertino, kad Nyderlandų Karalystės institucijoms buvo teikiami suklastoti dokumentai. Teismas neįvertino, kad Nyderlandų Karalystės institucijos, kurios perdavė įmonės dokumentus, nevertino tų dokumentų galimo suklastojimo fakto: rankraštinių prierašų skaičiais, pardavėjo atstovų parašų suklastojimo ir kt.

Byloje esanti specialisto išvada yra tik sąlyginė, jos teisingumas kelia abejonių. Teisiamojo posėdžio metu specialistė A. R. negalėjo atsakyti į klausimą, kaip ji nustatė, kur įvyko prekių tiekimas, nors išvadose ji konstatavo, kad yra padarytas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas. Ši aplinkybė svarbi, nes šios normos pažeidimas yra įtrauktas į kaltinimą, remiantis šiuo pažeidimu priskaičiuojama ikiteisminiame tyrime nustatyta pridėtinės vertės mokesčio žala. Vėliau specialistė nurodė, kad atlikdama tyrimą ji neatkreipė dėmesio į sutartyse, kurias vertino, nurodytą sandorio sudarymo vietą ir ji negalėjo atsakyti į klausimą, ar sutarties sudarymo vieta turi įtakos PVM taikymui. Atsakydama į klausimą, ar keistųsi specialisto išvada, jeigu paaiškėtų, jog įmonė T yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja ir šie duomenys būtų buvę pateikti išvados atlikimui, specialistė nurodė, kad iš dalies pasikeistų išvada, susijusi su PVM mokesčių apskaičiavimu. Teismas neįvertino, kad Nyderlandų įmonė T buvo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja. UAB „P“ darbuotojai neturėjo ir negalėjo turėti jokio motyvo siekti išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, nes šio mokesčio tiesiog nebūtų reikėję mokėti, jeigu Nyderlandų Karalystės įmonė nebūtų nuslėpusi fakto, kad yra PVM mokėtoja. Neteisingai specialistės įvertintas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas galėjo lemti neteisingą išvadą dėl pridėtinės vertės mokesčio žalos buvimo, kurio pagrindu G. S. neteisingai pripažinta kalta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Be to, specialistė nurodė netyrusi, kuri įmonė pirko motociklus iš UAB „P“ ir UAB „H“, nors ikiteisminio tyrimo byloje buvo duomenys su skirtingais Nyderlandų įmonės kodais. Specialistė paaiškino, kad tai ne jos kompetencija, o būtent Nyderlandų Karalystės juridinių asmenų registracija. Toks tendencingas duomenų vertinimas suteikia pagrindo abejoti pateiktos išvados objektyvumu, nes vienais atvejais Nyderlandų Karalystės įmonės pateikti dokumentai ir juose esantys duomenys vertinami rašant išvadą, pavyzdžiui, pateiktos sutartys ir vienašalės pažymos pridėtinės vertės mokesčio tikslais. Kitais atvejais teigiama, kad duomenys, nurodyti Nyderlandų Karalystės įmonės pateiktuose dokumentuose, kuriuose užfiksuotas įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nėra vertinami ir tai neįeina į specialisto kompetenciją. Specialistė teigia, kad juridinio asmens (prekių pirkėjo) identifikavimas nėra jos kompetencija, tačiau savo specialisto išvadoje dėsto apie prekių pardavimą, pardavimo sandorių apmokestinimą. Nors išvadoje nurodoma apie pardavimą, tačiau nėra jokių duomenų apie pirkėją, nėra aišku, ar toks juridinis asmuo egzistuoja, koks jo identifikacinis kodas, ar jis PVM mokėtojas. Pasak specialistės, tai nėra jos tyrimo kompetencijoje. Specialistė taip pat vengė atsakyti į klausimus, bandė interpretuoti ir tendencingai vertinti rašytinius bylos duomenis, susijusius su motociklu VIN Nr. (duomenys neskelbtini), jo pardavimo aplinkybėmis. Tai, kelia pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados teisingumo ir objektyvumo.

Dėl specialisto išvados trūkumų ir abejotinų išvadų gynyba teismo posėdžio metu teikė prašymą skirti ūkinės finansinės veiklos ekspertizę, tačiau toks prašymas teismo nebuvo tenkintas įvertinus, jog specialistė į visus klausimus atsakė. Tai prieštarauja teismo posėdžio protokole užfiksuotai specialistės apklausai. Be to, gynybos iniciatyva teismui buvo pateikta Nyderlandų Karalystės advokatų kontoros teisinė nuomonė, kurioje Nyderlandų teisininkai pateikė išvadą dėl apskaitos tvarkymo reikalavimų Nyderlandų Karalystėje. Byloje esančios pažymos PVM tikslais nėra pasirašytos tiekėjų, t. y. UAB „P“ ir UAB „H“, nors, pasak Nyderlandų teisininkų, šie dokumentai privalėjo būti pasirašyti tiekėjo parašais. Šių parašų nebuvimas tik dar vienas įrodymas, kad įmonės T dokumentai kelia daugiau abejonių nei atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį. Be to, aplinkybė, kad šios pažymos pildomos tik tada, kai tiekėjas neatskaito PVM, kelia papildomų abejonių, ar įmonė T teisingai tvarkė privalomą buhalterinę apskaitą, nes tiekėjai UAB „P“ ir UAB „H“ prekes tiekė su PVM sąskaitomis faktūromis ir PVM buvo įskaičiuotas, o ant įmonės T pildytų pažymų PVM tikslais nėra tiekėjų UAB „P“ ir UAB „H“ parašų.

Tam, kad būtų galima patvirtinti arba paneigti specialisto išvadoje pateiktas sąlygines išvadas, pačia specialisto išvada vadovautis negalima dėl išvardintų priežasčių, nes tai yra išvestinis įrodomosios medžiagos šaltinis, kuris turėtų būti pagrįstas kitais tiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais, kad UAB „P“ laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. liepos 15 d. gavo 20 atvejų iš viso 203 900 Eur daugiau piniginių lėšų (įplaukų) grynaisiais pinigais už Nyderlandų Karalystės juridiniam asmeniui T parduotas transporto priemones (motociklus). Tokiais įrodymais galėjo būti pagal ETO gauti duomenys iš Nyderlandų Karalystės, įmonės T dokumentai, kasos išlaidų orderiai, sąskaitos faktūros bei liudytojų apklausos.

Nors specialistė teigė, kad ji nežino, kaip Nyderlandų Karalystėje juridiniai asmenys privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą ir tai ne jos kompetencija, tačiau apie tai, kokius dokumentus įmonė T privalėjo pildyti raštiškai, nurodė Nyderlandų Karalystės advokatų kontoros teisininkai savo teisinėje išvadoje. Liudytojas T. v. D. apklausos metu jokių duomenų apie UAB „P“ direktorę G. S. nurodyti negalėjo, nes jos nebuvo matęs. Liudytojas N. v. d. B. parodė, kad G. S. nepažįsta. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino kritiškai, o gynybos teikiamus klausimus Nyderlandų įmonės darbuotojams dėl grynųjų pinigų išmokėjimo aplinkybių komercijos direktoriui V. Š. šalino.

Liko neaišku, kodėl UAB „P“ buhalterinėje apskaitoje esančiose sutartyse, kurios turėjo visus rekvizitus ir buvo pasirašytos įmonės T atstovo N. v. d. B., buvo nurodytos vienos sumos, o įmonės T pateiktose sutartyse (šių sutarčių kopijose), kuriose nebuvo daugumos dokumento rekvizitų (datos, vietos, kainos, nurodytos žodžiais, T darbuotojų parašų), buvo nurodytos jau kitos sumos. Be to, įmonė T tam tikrais atvejais net ir be sutarties kopijos apskaitydavo motociklų pirkimą iš UAB „P“ pati išrašydama dokumentą (pažymą PVM tikslais) be jokių parašų. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo byloje ši pažyma buvo vertinama kaip pinigų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, nors jame nebuvo privalomų pinigų mokėjimo dokumentui rekvizitų ir gavėjo parašų, nes tai ne pinigų mokėjimo dokumentas. Be to, liudytojo T. v. D. parodymai nėra nuoseklūs, liudytojas negalėjo atsakyti, kodėl buvo forminamos pažymos, kodėl nėra pinigų išmokėjimus patvirtinančių dokumentų. Todėl G. S. inkriminuotas epizodas dėl motociklo, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo tariamai už 9 400 Eur sumą grindžiamas spėjimais ir prielaidomis.

Kartu su ETO duomenimis nebuvo pateiktas nė vienas originalus dokumentas, kurį būtų galima patikrinti/ištirti vadovaujantis BPK numatytais proceso veiksmais. Atsižvelgiant į tai, iš Nyderlandų Karalystės pagal ETO gauta medžiaga yra dviprasmiška, kelianti abejonių. Nyderlandų Karalystės ikiteisminio tyrimo teisėja teismo posėdžio metu nurodė, kad galimybės ištirti įmonės T dokumentus jau nebus, nes naujasis savininkas buhalterinių dokumentų nebeturės, kadangi įmonė, kaip UAB atitikmuo Lietuvoje, įpareigota savo buhalteriją saugoti tik 5 metus. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, patikrinti gautas dokumentų kopijas iš Nyderlandų Karalystės su ETO medžiaga ir įsitikinti, ar šie dokumentai nėra suklastoti, ar juose yra UAB „P“ darbuotojų parašai.

Netikslumų, susijusių su įmonės T pateiktomis dokumentų kopijomis, yra daug. Pavyzdžiui, G. S., vykdydama UAB „P“ vadovės funkcijas, tik vienu atveju (iš visų inkriminuojamų epizodų) patvirtino sutartį dėl transporto priemonės – motociklo „Harley Davidson FLHR“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo Nyderlandų Karalystėje registruotam ūkio subjektui T. Į UAB „P“ buhalterinę apskaitą buvo pateiktas šios sutarties originalas, kurį pasirašė ir įmonės T atstovas. Tai patvirtina ir specialisto išvada dėl parašų. Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant ETO, buvo gauta analogiškos sutarties kopija. Iš šios kopijos vizualiai matyti, kad tai dokumentas dėl tos pačios transporto priemonės, tik eilutėje, kurioje nurodoma kaina, nėra žodžiais įrašyta daikto kaina bei įrašyta kitokia suma skaičiais, vietoje buvusios atspausdintos sumos 2 000 Eur, rankraštiniu įrašu nurodyta – 9 000 Eur, tačiau žodžiais ši suma neįvardinta, jokio įrašo toje vietoje nėra. Gynėjo nuomone, šios sutarties kopija gali būti suklastota, nėra žinoma, kas padarė rankraštinius įrašus su 9 000 Eur kaina, ar ant šio sutarties egzemplioriaus yra originalūs šalių (UAB „P“ direktorės G. S.) parašai, ar jie yra autentiški. Tai būtų galima patikrinti tik turint originalų dokumentą bei jį ištyrus, kaip tai buvo padaryta su UAB „P“ buhalterijoje esančiomis sutartimis. Tokios galimybės jau nėra, todėl lieka tik prielaidos, o jomis grįsti nuosprendžio negalima.

Be to, ir kiti su ETO duomenimis pateikti dokumentai kelia pagrįstų abejonių. T pateiktos dokumentų kopijos yra nekorektiškos, pavyzdžiui, dvi sutarčių kopijos, kuriose matosi klastojimo požymiai. 2016 m. kovo 4 d. sutarties dėl „Harley Davidson FLHRSE3“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kopijoje matosi prirašytas skaičius priekyje prie 2 700 Eur sumos ir pataisyta į 12 200 Eur sumą. 2016 m. kovo 4 d. sutarties dėl „Harley Davidson FLHRSE3“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kopijoje taip pat matosi prirašytas skaičius priekyje buvusios sumos bei atliktas taisymas, tokiu būdu vietoj buvusios 3 800 Eur sumos pataisyta į 16 800 Eur sumą. Dėl tokių dokumentų netikslumų ar netgi jų klastojimo požymių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi jokių veiksmų.

Dėl dokumentų klastojimo požymių buvo kreiptasi į prokurorą iš karto po susipažinimo su bylos duomenimis po ikiteisminio tyrimo pabaigos paskelbimo. Buvo prašoma išreikalauti dokumentų originalus iš Nyderlandų Karalystės įmonės T ir juos ištirti, galimai net pradedant atskirą ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo, tačiau prokuratūra šį prašymą atmetė. Be to, ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynyba pareiškė rašytinį prašymą skirti rašysenos ekspertizę kartu su ETO gautiems dokumentams. Teismas šio prašymo netenkino motyvuodamas tuo, kad tai daryti beprasmiška.

Dėl gynybos nurodytų dokumentų klastojimo požymių teismas nuosprendyje nepasisakė, jų neįvertino, pateiktų klastojimo požymių argumentų nepaneigė, o tik lakoniškai nurodė, kad dokumentais abejoti nėra pagrindo, nes juos pateikė Nyderlandų Karalystės institucijos, kuriuos jos gavo iš įmonės T. Ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras manė, kad yra būtina gauti Nyderlandų įmonės T dokumentų apie transporto priemonių pardavimo kainas originalus, nes, tikėtina, tyrėjai turėjo abejonių dėl tų dokumentų teisingumo. Dėl šios priežasties teisme buvo sankcionuotas originalių dokumentų Nyderlandų Karalystėje poėmis. Teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių šie įrodymai neišreikalauti ir neištirti BPK nustatyta tvarka. Baudžiamojoje teisėje galiojantis in dubio pro reo principas nustato, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju pagrįstų ir akivaizdžių abejonių keliantys dokumentai (kopijos) negalėjo būti pagrindu grindžiant skundžiamą nuosprendį.

Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB „P“ darbuotojai neturėjo jokio motyvo klastoti aptartas sutartis. Nėra aiškus motyvas, kam UAB „P“ darbuotojams daryti sutartyse įrašytos sumos taisymus, jeigu jie patys šiuos dokumentus parengė. Tiesiog buvo galima perrašyti naują sutarties egzempliorių. Visgi sumos buvo akivaizdžiai pataisytos ir tai logiškai gali būti paaiškinta tik Nyderlandų įmonės T darbuotojų veiksmais, kurie turėjo motyvus taip elgtis.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Nyderlandų įmonė T neturi, t. y. nei VMI, nei ETO procedūrą vykdžiusiems pareigūnams nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų grynųjų pinigų sumokėjimą UAB „P“ komercijos direktoriui V. Š., ar bet kam kitam, už perkamus motociklus. Nėra nei kasos pajamų orderių, nei kvitų, nei jokio kito rašytinio dokumento, kuriame būtų parašyta ir patvirtinta, kad pinigus pardavėjas (ir/ar V. Š.) gavo. Teismas neįvertino, kad grynųjų pinigų mokėjimo dokumentai privalo būti ir atlikęs mokėjimą juridinis asmuo privalo turėti kvitą.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog du motociklai (VIN Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie Nyderlandų įmonės T apskaitoje parodyti kaip tariamai įsigyti iš UAB „H“ pagal pažymas, yra akivaizdžiai klastoti ir melagingi. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuos motociklus pardavė ne bendrovė, o konkretūs fiziniai asmenys (Š. A. ir D. G.), kurie nesusiję su UAB „H“. Ne kartą pirmosios instancijos teismo prašė šiuos asmenis apklausti, siekiant išsiaiškinti, kaip jiems priklausantys motociklai galėjo būti atvaizduoti Nyderlandų įmonės buhalterijoje kaip tariamai pirkti iš UAB „H“, už kokią kainą motociklai Nyderlandų įmonei buvo parduoti ir pan. Šio prašymo teismas netenkino, taip užkirsdamas kelią gynybai nustatyti byloje svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pažymos yra suklastotos, Nyderlandų mokesčių administratoriui įmonė T pateikė melagingus duomenis apie sandorius, kurie realiai neįvyko, todėl Š. A. ir D. G. būtų patvirtinę šias aplinkybes. Šios aplinkybės svarbios ir susijusios su Nyderlandų bendrovės vedamos apskaitos teisingumu ir/ar atstovų sąžiningumu, ir jų kaip liudytojų patikimumu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme turi būti atliktas įrodymų tyrimas ir Š. A. ir D. G. turi būti apklausti liudytojais.

G. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, bendrininkaujant su V. Š.. G. S. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nekontroliavo V. Š. ir taip sudarė jam sąlygas bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaityti visų gautų pajamų už parduotas transporto priemones. Ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra deklaratyvi, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis, tarp G. S. ir V. Š. nebuvo jokio susitarimo veikti kartu. G. S. tyčia neįrodyta, ji neturėjo jokio tikslo ir motyvo padėti V. Š. pasisavinti UAB „P“ pinigines lėšas. Nuosprendyje nenurodytas jos veikimo būdas ir vaidmuo įgyvendinant objektyviąją nusikalstamos veikos pusę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio ir 183 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių G. S. pripažinta kalta ir nuteista, gali būti padaromos tik esant tyčiai. G. S. veikoje nebuvo tyčios, ji nuosprendyje neatskleista. Šios nusikalstamos veikos bendrininkaujant negali būti padaromos neatsargiai, tačiau G. S. inkriminuotų visų veikų padarymo būdas nurodytas neveikimas – nekontroliavimas.

Skunde dėstomi argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos metu, 21 straipsnis numatė atsakomybę įmonės vadovui už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nebuvo numatyta vadovui pareiga kontroliuoti įmonės darbuotojus bei kokiu būdu tai atlikti, kokius kontrolės mechanizmus privalomai nustatyti, atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už kontrolės stoką ar nebuvimą įmonės vadovui negali būti taikoma.

G. S. vykdė įstatymu jai numatytas prievoles kaip UAB „P“ vadovė: 1) bendrovės apskaita buvo organizuojama taip, kaip numato buhalterinės apskaitos įstatymas, apskaitą tvarkantis asmuo paskirtas; 2) visi apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai išsaugoti; 3) apskaitos dokumentų pasirašymo tvarka buvo nustatyta, asmenys, turintys teisę pasirašyti dokumentus, buvo paskirti; 4) kaip ir numatė įstatymas, atsakomybė už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsakingi buvo apskaitos dokumentus surašę bei pasirašę asmenys, o G. S., kaip vadovė, užtikrino išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui.

G. S. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesilaikė 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Nr. 179 3 punkto ir 16 punkto nuostatų. Įstatymų nustatytas prievoles organizuoti apskaitos tvarkymą G. S. vykdė. Kasos operacijų atlikimui UAB „P“ atskiru įsakymu atsakingu asmeniu buvo paskirtas komercijos direktorius V. Š., kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, buvo atsakingas ir už kasos dokumentų surašymo teisingumą. Remiantis minėtų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Nr. 179 18 straipsniu, vyriausiasis buhalteris privalėjo kontroliuoti kasininko darbą ir duoti jam privalomus nurodymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad G. S. nesilaikė minėtų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Nr. 179 3 punkto ir 16 punkto nuostatų.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nuspręsta, kad UAB „P“ vyriausioji buhalterė V. M. buvo suklaidinta bendrovės kasininko V. Š.. Dėl šios priežasties atsakomybė neturėtų būti perkeliama bendrovės vadovei G. S., nes ji atliko jai įstatymu nustatytas prievoles. Tai, kad ji sąmoningai teikė buhalterijai dokumentus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nenustatyta. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad G. S. galėjo žinoti/žinojo ar kitaip prisidėjo prie tariamo apgaulingos apskaitos tvarkymo. Visi G. S. tvirtinami bei buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei teikiami dokumentai būdavo korektiški, su visais reikiamais rekvizitais, apie tai, kad dokumentuose galėjo būti nurodytos neteisingos piniginės sumos, G. S. duomenų neturėjo. Nuosprendyje teismas nurodė, kad įmonės buhalterė V. M. buvo suklaidinta komercijos direktoriaus V. Š., kuris jai pateikdavo dokumentus dėl motociklų pirkimo–pardavimo. G. S. matė tuos pačius buhalterinius dokumentus, dėl kurių V. M. buvo suklaidinta, ir nesuvokė V. Š. galimai vykdytos nusikalstamos veikos.

Kaip ir V. M., G. S. motociklų pirkimo–pardavimo sandoriuose nedalyvavo, grynųjų pinigų iš klientų nepriimdavo. G. S., apklausta vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu ir 82 straipsnio 3 dalimi, parodė, kad už motociklų pirkimą–pardavimą buvo atsakingas tik V. Š.. V. Š., apklaustas vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu ir 82 straipsnio 3 dalimi, parodė, kad nepaisant to, kokios buvo jo (V. Š.) užimamos pareigos UAB „P“, jis buvo atsakingas už transporto priemonių pirkimą ir pardavimą šios įmonės vardu. Tiek iš V. M., tiek iš V. Š. parodymų matyti, kad jie apie G. S. veiksmus ar dalyvavimą motociklų pirkimo–pardavimo veikloje neužsimena. Ji tiesiog šioje veikloje nedalyvavo ir neprivalėjo dalyvauti. Įmonėje buvo paskirti atsakingi asmenys savo pareiginėms funkcijoms atlikti, kurie vykdė savo funkcijas ir jiems priskirtas pareigas. Įmonės vadovui negali būti taikoma atsakomybė neatsižvelgiant į jo tyčios turinį, dėl vykdytos įmonės veiklos ir dėl faktų ar duomenų, kurie jam objektyviai nebuvo žinomi, tik deklaratyviai ir formaliai nurodant, kad vadovas atsakingas už visą įmonės veiklą.

G. S., kaip ir įmonės buhalterė, matė motociklų (20 vnt., nurodytų kaltinime) pirkimo dokumentus, kurių pirkimo kainos svyravo nuo 700 iki 1 500 Eur. Taip pat ji matė sąskaitas dėl atliktų remonto paslaugų, kurias UAB „P“ pirko iš UAB „H“, remonto paslaugų kainos svyravo nuo 180 iki 600 Eur vienam motociklui. Buvo ir reikalingų remontui detalių pirkimo dokumentai, kurių buvo įsigyta nuo 42 iki 1 655 Eur vienam motociklui. Ji matė motociklų pardavimo dokumentus, kuriuose kainos būdavo nurodomos, įvertinus patirtas išlaidas, su 50 proc. antkainiu, įskaitant 21 proc. pridėtinės vertės mokestį. Jos svyravo nuo 1 100 iki 4 800 Eur vienam motociklui. Atsižvelgiant į tai, kad 20 motociklų įsigyti ir sutvarkyti bendrovė nepatyrė jokių kitų (išskyrus 32 754,57 Eur) išlaidų, papildomi dokumentai į įmonės apskaitą nepateikti, mokėjimų nebuvo atlikta. Logiška, kad G. S. negalėjo susidaryti regimybė, kad už parduodamus motociklus būtų galima gauti ar reikalauti žymiai didesnių piniginių sumų, nes tam nebuvo jokio dokumentinio ar ekonominio pagrindo.

Teisminio nagrinėjimo metu gynyba teikė prašymą skirti ekspertizę, siekiant ištirti bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad būtų nustatyti patirtų išlaidų dydžiai už motociklų remontą. Gavus ekspertinę išvadą, būtų galima palyginti byloje esančias TVA ir sulyginti patirtas išlaidų, kurios fiksuotas bendrovių buhalterijoje, bei palyginti sumas, kurias buvo apskaičiavę turto vertintojai. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės motociklų neremontavo, detalių, reikalingų jų remontui, nepirko, todėl nebuvo jokio pagrindo gauti pardavimo kainą, atitinkančią suremontuoto motociklo rinkos kainą. Atitinkamai bendrovė jokios materialinės žalos nepatyrė ir negalėjo patirti. Negalima pasisavinti motociklų remonto išlaidų sumos (vertės), jei bendrovės šių išlaidų nepatyrė. Reikšdama prašymą skirti ekspertizę, gynyba vadovavosi liudytojų A. I., L. Š., V. P. parodymais. Jie patvirtino V. Š. parodymus, kad Nyderlandų įmonės atstovai patys rūpinosi motociklų remontu ir detalių jiems pristatymu. Prašymą skirti ekspertizę pirmosios instancijos teismas atmetė ir taip užkirto galimybę įrodyti gynybos argumentus bei byloje nustatyti tiesą. Todėl prašo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti ekspertizę.

Įvertinant tai, kad G. S. nebuvo jokių indikacijų dėl galimo veiklos nelegalumo, TVA jai nebuvo žinomos, ji, dirbdama UAB „P“ direktorės pareigose, šių ataskaitų nematydavo, nes jos į bendrovę nepatekdavo, taip pat įvertinant tai, jog nebuvo jokių duomenų apie tai, kad motociklų kainos galėjo būti didesnės, daiktai buvo įsigyjami ir parduodami taikant ekonomine veiklos logika pagrįstą antkainį, įmonės veikla atitiko pagrindinius įmonės tikslus veikti pelningai, įmonė buvo pelninga, G. S. nebuvo jokio preteksto abejoti vykdoma UAB „P“ komercijos direktoriaus veikla ir jos legalumu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė turto konfiskavimą, nes pas G. S. nebuvo rastas joks konfiskuotinas turtas; nuosprendžiu nebuvo motyvuota ar pagrįsta, kad ji gavo kažkokį nusikalstamos veikos rezultatą turto pavidalu; nenustatyta aplinkybių, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gavo bet kokį pavidalo turtą; nebuvo nustatyta ir aplinkybių, kad G. S. būtų perleidusi kažkokį turtą kitiems asmenims, jį paslėpusi ar kitaip suvartojusi. Taip pat nurodo, kad G. S. ir R. Š. nėra UAB „P“ ir UAB „H“ direktorės. G. S. darbo santykiai su UAB „P“ nutraukti dar 2017 m. spalio 31 d., t. y. dar net neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Bendrovės kreipėsi į teismą dėl galimai patirtos žalos atlyginimo, tačiau teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. teisiamojo posėdžio metu pats nusprendė juridinių asmenų pateiktus prašymus atmesti kaip nepagristus, motyvuodamas tuo, kad juridinių asmenų teisės nebus pažeistos, nes pastarieji galės kreiptis į teismą dėl galbūt jiems padarytos žalos civiline tvarka. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančios aplinkybės nebuvo tokios, kurios leistų tiesiogiai, neabejotinai, vienareikšmiškai, nepažeidžiant protingumo, pagarbos asmenų teisėms bei būtinumo atlyginti žalą principų, taikyti BK 72 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. teisiamajame posėdyje išsprendė klausimą dėl galimo UAB „P“ civilinio ieškinio nurodydamas, kad bendrovė galės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir taip nebus pažeistos juridinio asmens teisės. Taip teismas sukūrė tokią teisinę situaciją, kurioje skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo iš nuteistųjų V. Š. ir G. S. solidariai 203 900 Eur bei tuo pačiu paliko galimybę UAB „P“ kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, siekiant prisiteisti galimai patirtą tą pačią žalą.

Tuo atveju, jei bendrovė kreiptųsi į teismą civilinio proceso tvarka dėl patirtos žalos, tai G. S. būtų nubausta du kartus. Taip būtų iškreipta turto konfiskavimo esmė ir paskirtis. Be to, UAB „P“ galimybė lėšas išieškoti civilinio proceso tvarka būtų apsunkinta, nes iš teismo kaltais pripažintų asmenų apgaule užvaldytos lėšos būtų išieškomos antrą kartą. Galimai tokiais atvejais civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas iš konfiskuoto ir į valstybės pajamas perduoto turto, nors Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegiją, spręsdama BK 72 straipsnio taikymą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-208-398/2016, atkreipė dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino turto paėmimas valstybės nuosavybėn, galimybės konfiskuotą turtą nukreipti civilinio ieškinio išieškojimui įstatymas nenumato.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas, nurodydamas, jog civilinis ieškinys priteisiamas dėl neturtinės žalos, padarė klaidą, nes priteistas civilinis ieškinys kildinamas iš atsakingų asmenų galimų teisės aktų pažeidimų ir galimai dėl to šio juridinio asmens nesumokėtų mokestinių prievolių valstybės biudžetui. Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, VMI civilinį ieškinį teismas turėjo palikti nenagrinėtu.

Civilinių atsakovų UAB ,,P“ ir UAB ,,H“ atstovas advokatas A. Buta apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria teismas iš UAB „P“ ir subsidiariai iš G. S. bei V. Š. priteisė 58 893 Eur neturtinės žalos atlyginimo valstybei, ir dalį, kuria nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš V. Š. ir G. S. – 203 900 Eur, o iš V. Š. bei R. Š. – 46 700 Eur, panaikinti.

Atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje UAB „P“ nėra tinkamas civilinis atsakovas. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas įtariamajam ar kaltinamajam, tačiau juridinis asmuo UAB „P“ nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas juridinio asmens materiali atsakomybė turi būti numatyta ne bet kokiame teisės akte, o išskirtinai tik įstatyme. UAB „P“ nėra pagal įstatymą materialiai atsakinga už kaltinamųjų veiksmus jokiu teisiniu pagrindu. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui. Esamas teisinis reguliavimas patvirtina, kad juridinio asmens valdymo organo nariai, t. y. šiuo atveju būtent nuteistieji juridinio asmens direktoriai, yra atsakingi prieš juridinius asmenis ir būtent jie privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą, jei ji padaryta, o ne priešingai. Susiklostė situacija, kad juridinis asmuo ne tik be pagrindo laikomas civiliniu atsakovu, bet jis yra laikomas dar ir pagrindiniu skolininku. Civilinių atsakovų atstovo nuomone, materialinio teisinio pagrindo, numatyto įstatyme, nebuvimas patvirtinta, kad civilinis ieškinys juridiniam asmeniui UAB „P“ pareikštas neteisėtai, t. y. netinkamam atsakovui, todėl šis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu.

Skunde nurodoma, kad, atsižvelgiant į teismų praktiką, reikalavimas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei civilinėje byloje gali būti kildinimas iš žalos atlyginimo teisinių santykių tik pripažinus juridinį asmenį kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamu atveju VMI pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, jis buvo patenkintas, tačiau juridinis asmuo kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nepripažintas ir net nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Procesinių oponentų ir teismo aiškinimas, kad tenkinant civilinį ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje, pripažinti juridinio asmens kaltu nereikia (kaip buvo šiuo atveju), iš esmės prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią ieškinys, reiškiamas civilinėje byloje, gali būti tenkintas tik juridinį asmenį pripažinus kaltu. Nesvarbu, ar VMI reikalavimas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei reiškiamas iš žalos atlyginimo teisinių santykių civilinėje byloje, ar jis pareikštas baudžiamojoje byloje, abiem atvejais būtina sąlyga yra tai, kad juridinis asmuo turi būti pripažintas kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas. Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad UAB „P“ nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Civilinis ieškinys UAB „P“ yra pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai, nes tokio ieškinio pareiškimas būtent baudžiamojoje byloje prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. VMI civiliniu ieškiniu prašo priteisti 35 388 Eur mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio bei 23 505 Eur pelno mokesčio, t. y. iš viso 58 893 Eur. Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais, todėl teismų praktikoje mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų (nagrinėjamu atveju – nusikalstamų) veiksmų rezultatas.

VMI nei ieškinyje, nei paaiškinimuose teismui nenurodė ir negalėjo atsakyti, kodėl baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys atsakovu nurodant juridinį asmenį UAB „P“, kodėl nesiimta veiksmų išieškoti mokestines prievoles, jeigu jos buvo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Kaip nurodyta, tais atvejais, kai nesumokėti mokesčiai negali būti išieškomi Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka, tik tada mokestinė nepriemoka laikoma ne nesumokėtais mokesčiais, o žala, ir tik tada institucija turi teisę pareikšti civilinį ieškinį. Kol įmonė yra veikianti ir moki, kol yra galimybė išieškoti mokestinę nepriemoką Mokesčių administravimo įstatymo tvarka, tokia tvarka ir turi būti naudojamasi.

Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „P“ iki dabar yra veikianti ir moki, todėl civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu kaip neteismingas teismui. VMI turėjo ir turi galimybę išieškoti mokesčius Mokesčių administravimo įstatymo tvarka, tačiau ja tiesiog nesinaudoja. VMI 2017 m. gruodžio 6 d. rašte pati nurodė, kad buvo atliktas juridinių asmenų mokestinis tyrimas ir nustatyta, jog įmonės nesumokėjo PVM ir pelno mokesčio, nurodyti nedeklaruotų pajamų, nuo kurių skaičiuojami nesumokėti mokesčiai, skaičiai praktiškai sutampa su nurodytais ieškinyje. Pasak gynėjo, aplinkybė, kad VMI nesinaudoja galimybe Mokesčių administravimo tvarka išsiieškoti nesumokėtus mokesčius, jos neįgalina reikšti mokestinį ieškinį baudžiamojoje byloje tik todėl, kad jai taip patogiau.

Civilinio ieškinio dydis grindžiamas vien tik specialisto išvada, jos rezultatai yra tiesiogiai su tuo susiję, todėl argumentai dėl specialisto išvados, jo nuomone, nelaikytini apeliacinio skundo ribų peržengimu. Specialisto išvada yra sąlyginė. Sąlyginė išvada, kad įmonė gavo 203 900 Eur pajamų ir jų nedeklaravo, galėtų būti teisinga tik tuo atveju, jeigu ją būtų galima patvirtinti surinktais bylos duomenimis, kurie nekelia abejonių. Tokių duomenų byloje nėra. Duomenys, kuriais vadovavosi specialistė teikdama specialisto išvadą, ne tik kelia abejones, bet daugeliu atveju yra suklastoti.

Tokiais akivaizdžiai suklastotais dokumentais be jokio kritinio vertinimo vadovavosi specialistė, atlikusi finansinį tyrimą, ir apskaičiavo 203 900 Eur gautas pajamas, nuo kurių ir apskaičiuotas ieškinio dalykas. Teisme apklausta specialistė šiuo klausimu, rodant suklastotas sutartis, į užduotus klausimus, kodėl sprendė, kad teisingos sumos yra įrašytos skaičiais, kurios dar ir koreguotos, o ne sumos žodžiais, kelis kartus atsakė, jog rėmėsi skaitine išraiška, nes parašytos sumos žodžiais neišėjo įskaityti. Nepaisant to, specialistė savo išvadą laiko teisinga, nieko nekeičia. Akivaizdu, kad tokio dokumentų vertinimo pasėkoje specialistės padarytas išvadas apie neapskaitytų pajamų gavimą negalima laikyti pagrįstomis.

Specialisto išvadoje nurodoma, kad 18 iš 20 atvejų tariamai nustatyta, jog Nyderlandų Karalystės įmonė T pirkimo–pardavimo sutartimis pagrindė transporto priemonės įsigijimo kainą. Specialistė, darydama išvadą apie tam tikros kainos sumokėjimą už motociklus, vadovavosi suinteresuotų liudytojų ir motociklų pirkėjų Nyderlanduose abstrakčiu patikinimu, kad jie sumokėjo sutartyse nurodytas pinigus sumas. Nesutinka su specialisto išvada, nes nėra jokių kitų dokumentų, patvirtinančių Nyderlandų liudytojų teiginius apie sutartyse nurodytų kainų sumokėjimą. Nyderlandų įmonė nepateikė grynųjų pinigų išmokėjimo kitam juridiniam asmeniui patvirtinančių dokumentų (kasos pajamų orderio ar bet kokio kito atitikmens), nors pagal galiojančius teisės aktus privalėjo tokius dokumentus turėti ir pateikti, buhalterijoje privalo būti grynųjų pinigų mokėjimo dokumentai. Pačios sutartys nepatvirtina pinigų perdavimo fakto, jose nurodoma šalių sutarta už daiktą kaina, o tai nereiškia pinigų sumokėjimo. Specialistė teisme pripažino, kad sutartyje esanti kaina nėra laikytina dokumentu, patvirtinančiu pinigų sumokėjimą ir jų gavimą. Nyderlandų įmonių pažymos taip pat nepatvirtina pinigų sumokėjimo, nes jos surašytos motociklų pirkėjų vienašališkai, olandų kalba.

Viso proceso metu nuteistieji nurodė apie suklastotas sutartis, tačiau teismas nuosprendyje sprendė, kad jose nurodytos tikros kainos. Tokią išvadą teismas iš esmės grindė tuo, kad pagal T pateiktus dokumentus matosi, jog nė viena iš parduotų 20 motociklų kainų neatitinka UAB „P“ bei 6 motociklų UAB „H“ buhalterinėje apskaitoje nurodytų kainų, o apklausti liudytojai iš Nyderlandų patvirtino sumokėtų sumų tikrumą, kad tokios kainos sumokėtos, kokios parašytos sutartyse ir kt. dokumentuose. Teismo išvada yra nepagrįsta, nes sutartyse suklastoti ne rankraštiniai įrašai apie kainą lietuvių kalba, o suklastotos kainų skaitinės išraiškos, prirašant skaitmenis, o ne žodžius, o tam mokėti lietuvių kalbos nereikia.

Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į civilinio atsakovo išsakytus argumentus apie tai, kad klastoti transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse motociklų pardavimo kainas turėjo tik jų pirkėjai – Nyderlandų įmonės atstovai. Įmonės interesą klastoti dokumentus patvirtina aplinkybės, kad UAB „P“ buvo suklaidintas apie tikrą Nyderlandų įmonės pavadinimą bei įmonės kodą: įmonės kodas sutartyse ir vėliau tyrimo metu gautuose dokumentuose yra skirtingas – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Be to, Nyderlandų įmonė nuslėpė, kad ji yra PVM mokėtoja, turi PVM kodą, prekyboje taiko maržos schemą. Maržos schemos esmė yra ta, jog motociklo apmokestinamoji vertė apskaičiuojama tarp atlygio (su PVM), kurį pardavėjas (Nyderlandų įmonė) gavo už parduotą naudotą motociklą, ir sumos, kurią jis sumokėjo šį motociklą įsigydamas (šiuo atveju iš UAB „P“). Būtent iš šio skirtumo ir skaičiuojama mokėtina PVM suma. Tai reiškia, kad interesą klastoti sutartyse motociklų kainas jas žymiai padidinant turėjo tik Nyderlandų įmonė. Tokiu atveju skirtumas tarp motociklo įsigijimo ir po to jo pardavimo kainos gaunasi daug mažesnis, dėl to mažėja mokėtinas PVM. Specialistė paaiškino, kad ji nesiaiškino Nyderlandų įmonės PVM mokėtojo statuso, tačiau pripažino, kad nustačius įmonės PVM mokėtojo statusą, išvada, kiek tai susiję su PVM mokesčio apskaičiavimu, keistųsi. Ši aplinkybė yra esminė, nes civiliniu ieškiniu didžiąja dalimi prašoma priteisti būtent nesumokėtą PVM.

Ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras ar teismas neinformavo UAB „P“ ir UAB „H“ apie bylą ir joje pareikštus kaltinimus įmonėse dirbusiems darbuotojams. UAB „P“ ir UAB „H“ kai tik sužinojo apie bylą, aktyviai siekė žalos atlyginimo ir teismui 2022 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymus leisti susipažinti su baudžiamąja byla, atnaujinti civilinio ieškinio padavimo terminą bei leisti įmonėms pateikti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Šiuos prašymus teismo posėdžio metu protokoline nutartimi teismas atmetė ir nurodė, kad jų teisės nebus pažeistos, nes jie gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Nepaisant to, skundžiamu nuosprendžiu teismas nusprendė taikyti konfiskavimą. Teismas formaliai nurodė, kad byloje nėra pareikšta civilinių ieškinių, nors teismas žinojo, kad abi įmonės toje pačioje byloje teikė prašymus sudaryti galimybę pareikšti ieškinius, tačiau šie prašymai to paties teismo buvo atmesti dėl jų pavėlavimo, o pavėluota buvo ne dėl įmonių kaltės, o dėl ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismo neapsižiūrėjimo.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nurodė, jog minėtos bendrovės civilinių ieškinių nereiškė, nes abiejų bendrovių direktorės nagrinėjamoje byloje yra kaltinamosios. Šis teiginys, tai pat lėmęs turto konfiskavimo taikymą, klaidingas. Iš tikrųjų UAB „P“ direktorė yra A. S., o UAB „H“ direktorius – L. Š.. Baudžiamojoje byloje nuteisti visai kiti asmenys. Civiliniai ieškiniai nebuvo pareikšti ne dėl to, kad įmonių direktoriai ir nuteistieji sutampa, o dėl kitų priežasčių ir ne dėl pačių įmonių kaltės.

Teismo posėdyje nuteistosios R. Š., G. S. ir jų gynėjai, nuteistojo V. Š. gynėjas ir civilio atsakovo atstovas apeliacinius skundus prašė tenkinti, prokuroras apeliacinius skundus prašė atmesti.

Nuteistosios R. Š. gynėjo advokato M. Kepenio, nuteistosios G. S. gynėjo advokato R. Sriebaliaus apeliaciniai skundai tenkinami. Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato R. Kivyliaus, civilinių atsakovų UAB „P“ ir UAB „H“ atstovo advokato A. Butos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties pagrindu iš naujo įvertinusi G. S., R. Š., o taip pat ir V. Š. nuteisimo pagrįstumą pateiktų apeliacinių skundų ribose, dar kartą išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, ginčijamo nuosprendžio, apeliacinių skundų ir proceso dalyvių argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą, o būtent papildomai apklaususi nuteistąsias R. Š. ir G. S., ištyrusi duomenis, gautus pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. Š. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tad pagrindo dėl to jį išteisinti nėra. Kartu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog R. Š. ir G. S. dalyvavo padarant minėtas nusikalstamas veikas. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad G. S. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje, R. Š. – BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o V. Š. padėjo jas padaryti. Dėl to byloje iš dalies buvo netinkamai išspręsti ir civilinio ieškinio bei turto konfiskavimo klausimai. Todėl aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinama ir dėl to priimamas naujas nuosprendis.

Atsižvelgusi į tai, kad byloje pateiktų apeliacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, sietinų su motociklų paradavimu už didesnę kainą, nei buvo nurodoma UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterinėje apskaitoje esančiose pirkimo–pardavimo sutartyse, iš esmės sutampa, teisėjų kolegija į šiuos apeliacinių skundų argumentus atsakys atskirai jų neišskirdama. Pažymėtina ir tai, kad faktinės aplinkybės dėl motociklų pardavimo brangiau nei nurodoma UAB „P“ ir UAB „H“ motociklų pirkimo–pardavimo sutartyse yra visų nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo dalis, todėl teisėjų kolegija iš pradžių pasisakys dėl šių konkrečių faktinių aplinkybių vertinimo nuteistųjų apeliacinių skundų kontekste, o po to dėl nustatytų veikų teisinio kvalifikavimo.

Dėl Nyderlandų įmonei T parduotų motociklų kainos

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad bendrovės T pateikti motociklų pirkimo–pardavimo dokumentai galimai yra suklastoti, kad spręsdamas dėl šių dokumentų patikimumo teismas tinkamai neįvertino liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymų, kuriuos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Apeliantų teigimu, motociklai buvo parduodami tik minimaliai sutvarkyti, todėl jų pardavimo kainą atitinka būtent UAB „P“ ir UAB „H“ pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyto dydžio sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiaga nurodytų apeliacinių skundų argumentų nepatvirtina. Nors nuteistųjų parodymai teismui aptariamu klausimu atitiko minėtus apeliantų argumentus, visgi kitų bylos įrodymų visuma patvirtina, kad motociklai bendrovei T buvo parduodami pilnai suremontuoti, ir už kainą, nurodytą bendrovės T pateiktuose dokumentuose.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. Š. nurodė, kad pas juos atvykę T bendrovės atstovai motociklus pirkdavo dar sudaužytus, kadangi jie (V. Š. atstovautos bendrovės) negalėjo gauti visų detalių arba būtų nekonkurencingi, jei jas supirktų iš atstovybių. Motociklų pardavimo veikla buvo pradėta UAB „P“, tačiau vėliau buvo nuspręsta veiklą perkelti į UAB „H“, nes UAB „H“ motociklus išardydavo ir surinkdavo, dažymo paslaugas užsakinėdavo Klaipėdoje, taip pat užsakinėdavo ir kažkokias detales. Kai kurie specifiniai sparnai, dėžės, kurios būdavo sudaužytos, jų tiesiog nebūdavo galimybės įsigyti net iš atstovų. Pirkdavo per „eBay“ ir atsiųsdavo čia tomis pačiomis transporto priemonėmis, kurios atvažiuodavo paimti kitų motociklų. Jie patys (V. Š. atstovautos bendrovės) įsigydavo tik vieną kitą smulkią detalę, kurią rasdavo rinkoje. Jos sudarė vieną sumą ir visai kitą sumą sudarė remonto suma, kai nupirkę motociklus olandai juos po to susiremontuodavo, tai yra jie pateikdavo detales, kad UAB „H“ surinktų ir pasiimtų savo maržą. Taip iš laužo, neįdedant pinigų, neperkant detalių, gimdavo gražūs daiktai, kuriuos jie parduodavo. Jo bendrovės motociklų neremontuodavo, dėl to nepatirdavo išlaidų, tačiau atlikdavo tą remonto paslaugą, kurią užsakydavo olandai už savo pinigus. Remonto paslaugas galėjo atlikti UAB „H“ arba kažkoks Klaipėdos vienas ar antras meistras, nebūtinai viską pas juos taisydavo. Olandai pasiimdavo motociklą, tačiau jų viena iš sąlygų buvo, kad motociklas turi būti registruotas, nes Nyderlanduose ilga registravimo procedūra, dideli mokesčiai. Užregistruoti sudaužyto motociklo Registrų centre, praeiti ekspertizę negalėjo, tad olandai gaudavo jau paruoštą, sutvarkytą motociklą. Jam yra tekę, ruošiant porą motociklų olandams, nuo vieno paimti detalę ir uždėti ant kito, po ko galėjo jį registruoti ir išvežti. Perkant motociklą jis pasižiūrėdavo, kad jis būtų kuo mažiau sudaužytas, ir pagal tai nusipirkdavo. Nustatyti motociklo sugadinimus pavykdavo tik jį pilnai išardžius, visą tai atlikdavo patys. Taigi, motociklus parduodavo olandams dar nesuremontuotus, o atiduodavo jiems jau suremontuotus. Jie olandų prašymu išrinkdavo, surinkdavo motociklą, nuplaudavo, jų prašymu padarydavo ekspertizę, pirmą registraciją ir atiduodavo (t. 13, b. l. 118–125).

Nuteistoji G. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad motociklai įmonei T būdavo parduodami tokiomis kainomis, kokios yra nurodytos pirkimo–pardavimo sutartyse. Jų pardavimai būdavo su 20–30 procentų pelnu. Prie įsigijimo savikainos buvo pridedamos remonto išlaidos ir antkainis. Motociklai buvo įsigyjami tikrai nebrangiai, nuo 800 iki 1 000 Eur. Komercijos direktorius V. Š. buvo atsakingas už šitą veiklos sritį, jis ir rengdavo motociklų pirkimo–pardavimo sutartis, bendraudavo su klientais dėl motociklų įsigijimo, jų pardavimo bei remonto darbų. Su juo šiais klausimais ji nebendraudavo. Kaip atrodė įsigyti motociklai, ji nematė. Gal kokį vieną kitą ir yra mačiusi, bet, kaip ir nurodyta ekspertų pažymose, jie būdavo netvarkingi, jiems buvo reikalingi remonto darbai. Motociklų įsigijimo kaina nekėlė įtarimų, nes, pagal ekspertų išvadas, jie buvo netvarkingi, sugedę, nevažiuojantys. Pati kai kurias motociklų vertinimo ataskaitas ir išvadas yra mačiusi, skaičiusi. Neatsimena, kas ten tiksliai buvo įvardinta, bet atsimena, kad jie būdavo nevažiuojantys, sulūžę. Detalių pirkimu rūpinosi pats V. Š.. Aktus dėl detalių pirkimo, nurašymo, jų panaudojimo remontui pasirašydavo ji. Motociklai būdavo minimaliai suremontuojami. Parduodant greičiausiai motociklas buvo tvarkingos būklės (t. 13, b. l. 118–125). Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme G. S. patvirtino, kad motociklus remontuodavo UAB „H“, buvo atliekami minimalūs remonto darbai, bet remontas buvo atliekamas ne visiems motociklams. Įmonė turėjo daugiau nei 20 motociklų. Jie buvo įsigyjami nedidelėmis kainomis ir parduodami su antkainiu. Veikla buvo pelninga, todėl motociklų pardavimo kainos jai nekėlė įtarimų (t. 17, b. l. 153–156). Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, papildomai apklausta G. S. dar kartą patvirtino, kad motociklai buvo remontuojami ir įmonė patyrė minimalias remonto išlaidas. Tik vėliau sužinojo, kad motociklai gali būti remontuojami kitų asmenų ar pirkėjas gali užsakyti dalis, todėl negali teigti, kad tai dienai UAB „P“ savo lėšomis buvo pilnai atkūrusi kiekvieną motociklą ir kokia buvo jo vertė. Neturėjo jokios informacijos, kad už tam tikrą motociklą gali būti sumokama daugiau. Kai kuriuos įmonės parduodamus motociklus ji matė, bet sistemiškai jų neapžiūrėdavo, jų būklės nevertino ir kainos nenustatinėjo. Kiek matė iš pirkimo dokumentų, motociklai buvo nupirkti su defektais ir turi trūkumų, bet įmonė patyrė minimalias remonto išlaidas. Remontų išlaidų, siekiančių 180 000 Eur, įmonė nepatyrė. Motociklų pardavimų rinka ji nesidomėjo (t. 20, b. l. 179–187).

Nuteistoji R. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. Š. užsiėmė motociklų veikla UAB „H“, buvo jos paskirtas pirkti, parduoti motociklus. Sutartys, kurios pateiktos ikiteisminiame tyrime, taip pat sumos jose, jai nekėlė abejonių. Nekėlė abejonių parduodami motociklai, kainos galėjo būti tokios, kokios nurodytos, nes motociklai būdavo tikrai blogos kokybės (t. 13, b. l. 118–125). Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme R. Š. taip pat patvirtino, kad V. Š. nepasakojo, iš ko perka, už kiek parduoda motociklus, ji nesikišo į motociklų veiklą. Kaip direktorė, motociklų pirkimo–pardavimo dokumentus matė. Dokumentus atveždavo, parodydavo, buhalterijoje viskas sutikdavo. UAB „H“, kiek tai liečia motociklų remontus, buvo įdarbinusi tris ar keturis darbuotojus. Jie truputėlį paremontuodavo motociklus, padėdavo juos iškrauti–pakrauti, buvo atliekami minimalūs darbai. Ne visus remonto darbus darydavo savo jėgomis. Olandai per juos prašydavo nuvežti remontuoti motociklus. Jie tik nuveždavo juos ir viskas, jų neremontuodavo (t. 17, b. l. 153–156). Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme R. Š. nurodė tapačias aplinkybes, teigė, jog kai kuriuos motociklus yra mačiusi, bet nežinojo motociklo vertės. Matė, kad kažkuriuos motociklus išveždavo sutvarkytus, o kai kuriuos nesutvarkytus. Įmonė įsigydavo pažeistus motociklus. Kai motociklus atveždavo, pažiūrėdavo, o kaip jie buvo remontuojami vėliau, ji nežino. Remonto kainų taip pat nežino, nes V. Š. remonto dokumentus pateikdavo buhalterijai. Motociklus remontuodavo vienas įmonės darbuotojas, tvarkė ir jos sūnus. Motociklų savikainos nežino, nes viską tvarkė V. Š., kadangi jam buvo suteikti pilni įgaliojimai (t. 20, b. l. 179–187).

Aptarti nuteistųjų V. Š., R. Š., G. S. parodymai patvirtina, kad už motociklų įsigijimo, remonto ir pardavimo veiklą įmonėse „P“ ir „H“ buvo atsakingas nuteistasis V. Š.. Motociklai buvo įsigyjami prastos būklės – apgadinti, nevažiuojantys, vėliau jie buvo remontuojami ir parduodami įmonei T. Nuteistieji patvirtino, kad tam tikri remonto darbai motociklams buvo atliekami, tačiau tik minimalūs. Vis tik, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog motociklų remonto kainą sudarė tik įmonių „P“ ir „H“ apskaitos dokumentuose fiksuotos sumos, kaip ir tai, kad didesni remonto darbai buvo užsakomi atskirai, įmonės T atstovų iniciatyva, jiems patiems remontui pateikiant automobilių detales.

Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gauti papildomi duomenys dėl UAB „P“ ir UAB „H“ patirtų išlaidų remontuojant nuosprendyje nurodytus motociklus, o būtent minėtų bendrovių buhalterinės pažymos (t. 17, b. l. 151, 152), specialistės Jovitos Siniauskienės ataskaita apie faktinius pastebėjimus bei konsultacinė išvada (t. 18, b. l. 6–22; t. 19, b. l. 53–70), taip pat papildoma FNTT Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 4-1852 dėl UAB „P“ ir UAB „H“ finansinės veiklos (t. 18, b. l. 109–145, 157–214). Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustos specialistės J. Siniauskienė (t. 18, b. l. 48–55) bei R. K. (t. 19, b. l. 1–10). Kaip matyti tiek ir minėtos FNTT specialisto išvados Nr. 4-1852, tiek iš specialisčių paaiškinimų, 26 vnt. „Harley Davidson“ motociklų remontui buvo panaudota detalių ir atlikta remonto darbų iš viso 30 636,83 Eur sumai, iš jų: 1) UAB „P“ laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. transporto priemonių (motociklų) remonto išlaidoms pagrįsti panaudojo UAB „H“ Darbų atlikimo aktus 19 motociklų remonto išlaidoms pagrįsti, iš viso 7 290 Eur, bei iš jų 17 atvejų motociklų remontui iš sandėlio išdavė detalių iš viso 7 644,23 Eur sumai. Bendra išlaidų suma – 14 934,23 Eur; 2) UAB „H“ apskaitos registre „Medžiagų sandėlio apskaitos kortelės“ laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. užregistravo 7 motociklams (nurodant materialinės vertybės numerį) sunaudotas detales, atliktus surinkimo darbus iš viso 15 702,60 Eur sumai.

Taigi, remiantis paminėtais įrodymais, darytina išvada, kad tam tikri motociklų remonto darbai prieš jų pardavimą Nyderlandų bendrovei T buvo atliekami tiek UAB „P“, tiek ir UAB „H“ sąskaita, tačiau iš paminėtų bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytų sumų spręstina, kad šios išlaidos, jas lyginant su Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktose vertinimo ataskaitose (toliau – ir vertinimo ataskaitos) nustatytomis motociklų atkūrimui reikalingomis išlaidomis, buvo nedidelės (t. 6, b. l. 106–196; t. 7, b. l. 1–199; t. 8, b. l. 1–194; t. 9, b. l. 1–38). Kaip matyti iš paminėtų vertinimo ataskaitų, nustatyta mažiausia iš motociklų, kurie buvo parduoti bendrovei T, atkūrimo vertė buvo 1 757,92 Eur, didžiausia – 14 027,11 Eur. Visose vertinimo ataskaitose nustatyta, kad motociklai yra su defektais, nevažiuojantys. Iš jų taip pat matyti, kad didžiąją dalį atkūrimo vertės sudaro naujos detalės. Didžiosios dalies motociklų įsigijimo kaina be PVM nesiekė 1 000 Eur, tik motociklas, kurio kėbulo numeris yra (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas už 1 506,02 Eur sumą, ir motociklas, kurio kėbulo numeris yra (duomenys neskelbtini), įsigytas už 2 314,054 Eur sumą (t. 18, b. l. 158, 161). Šie įrodymai patvirtina, kad įsigyti motociklai reikalavo ne minimalių, o esminių transporto priemonės remonto darbų, tarp jų ir sietinų su važiavimo funkcijos atkūrimu. Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistieji nežinojo apie nurodytas vertinimo ataskaitas, kad apie jų turinį sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau visi nuteistieji žinojo apie tai, jog motociklai yra įsigyti už itin mažas kainas bei neveikiantys, o nuteistasis V. Š., pats betarpiškai užsiimantis tokių motociklų remontu ir prekyba, neabejotinai žinojo ir suprato tokių motociklų atkūrimo vertę.

Paminėtus įrodymus teisėjų kolegija vertino kartu su liudytojo A. Z. parodymais. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė dirbantis (duomenys neskelbtini) UAB „Pajūrio autorika“. Įmonė atlieka kilnojamojo turto vertinimą, ataskaitas daro pagal užsakymus, ar tai draudiminis įvykis, ar mokestinė vertė, kai žmonės kreipiasi ir to reikalauja įstatymas, jei reikia nustatyti sugadinto ar sveiko automobilio vertę, ar motociklų. Taip pat liudytojas patvirtino jam teismo posėdžio metu perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 14, b. l. 34–41). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Z. parodė, kad transporto priemonės jas vertinant visada yra fotografuojamos ir nuotraukos pridedamos prie ataskaitos. Apžiūrint transporto priemonę yra surašomi defektai, kurie yra nurodyti apgadinimų ir numatomo remonto protokole. Pagal minėtą aktą yra sudaroma remonto sąmata, tai yra kiek kainuos darbai, detalės, jų pakeitimas, jų nudažymas ir panašiai. Transporto priemonės vertei nustatyti yra naudojama VšĮ „Emprekis“ duomenų bazė. Joje yra nurodoma tuo metu vidutinė transporto priemonės kaina Lietuvoje. Už kokią kainą minėta transporto priemonė galėjo būti faktiškai parduota po atliktų remonto darbų atsakyti negali, nes tai priklauso nuo įvairių aplinkybių, tokių kaip remonto metu atliktų darbų kokybė, panaudotų detalių kokybė. Liudytojas taip pat paaiškino, kad transporto priemonių (motociklų, automobilių) ataskaitos yra identiškos, skiriasi tik juose nurodomi duomenys apie transporto priemonę. Remiantis VšĮ „Emprekis“ pateiktais duomenimis, analogiškų motociklų be defektų, sveikų, pilnai sukomplektuotų vidutinė rinkos vertė buvo 9 040 Eur. Taip pat šie motociklai turėtų atitikti techninius bei saugaus eismo reikalavimus, kuriuos tikrina techninės apžiūros centrai. Parengus vertinimo ataskaitas, jas visada tikrina Lietuvos muitinės pareigūnai, kurie apžiūri motociklą ir patikrina, ar konkreti vertinimo ataskaita atitinka faktinę transporto priemonės būklę (t. 11, b. l. 26–27, 48–49).

Taigi, iš aptartų įrodymų visumos spręstina, kad motociklai buvo įsigyti už nedideles sumas, įsigijimo metu visi motociklai buvo su defektais, nevažiuojantys. Palyginus UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterinėje apskaitoje esančius dokumentus, patvirtinančius motociklų remontui skirtas sumas, su sumomis, kurios remiantis vertinimo ataskaitomis turėjo būti skiriamos motociklų atkūrimui, matyti didelis skirtumas. Nors liudytojas A. Z. patvirtino, kad galutinė transporto priemonės vertė priklauso nuo to, kokios medžiagos naudojamos motociklo remontui, taip pat nuo atliktų remonto darbų kokybės, įvertinus tai, kad V. Š. užsiėmė parduodamų motociklų remontu bei tai išmanė, galima spręsti, jog motociklų remontas galėjo kainuoti kiek mažiau nei tai nurodyta aptartame vertinime. Vis tik, byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliacinių skundų argumentų, kad motociklai buvo tik minimaliai suremontuojami ar remontuojami įmonės T atstovų, įsigijusių motociklus, sąskaita.

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad visi motociklai, prieš juos parduodant T įmonei, buvo užregistruoti AB „Regitra“ bei praėję techninę apžiūrą. Liudytojas A. I. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo funkcijos yra techninės apžiūros ir ekspertizių atlikimas. Transporto priemonės valdytojui atvykus techninei apžiūrai yra sudaroma sutartis, jis pateikia trečiųjų šalių transporto priemonės registracijos liudijimą, muitinės deklaraciją, savo dokumentą. Toliau turi pateikti ratų geometrijos pažymą, kad ta transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Transporto priemonė yra sertifikuojama, sertifikuojama jos emisija. Atlikus šią procedūrą ir gavus nuotraukas, daroma ekspertizė dėl žibintų pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Atlikus tai, transporto priemonė važiuoja į techninę apžiūrą, kurios metu nustatoma jos techninė būklė. Jeigu transporto priemonė yra tvarkinga, tada išduodama ekspertizės pažyma ir įvertinimo ataskaita. Šioje pažymoje būna nurodyta, kad transporto priemonė yra pripažinta naudotina tik Lietuvoje. Su ta pažyma klientas važiuoja į AB „Regitra“, kurioje remiantis išduota pažyma jie transporto priemonę užregistruoja. Transporto priemonės valdytojas, užregistravęs transporto priemonę, pasiima techninės apžiūros taloną, kuris galioja 24 mėn. Nemato ir nežino, ar transporto priemonė buvo patekusi į auto įvykį, pas juos atvaroma pilnai suremontuota transporto priemonė. Jeigu būtų koks nors defektas, tai nepraeitų kontrolės. Transporto priemonė turi būti pilnai sukomplektuota. Atvyksta motociklai su bakais, su viskuo, bet ant tų detalių identifikacijos nėra, netikrina, ar tas bakas priklauso tam motociklui ar ne tam. Atlieka ekspertizę tik dėl Europos Sąjungos reikalaujamų sąlygų (t. 13, b. l. 167–171).

Liudytojas R. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad transporto priemonių registravimas yra administracinis leidimas transporto priemonėms patekti į viešą eismą išpildžius tam tikras sąlygas – galiojanti techninė apžiūra, sumokėti mokesčiai ir civilinės atsakomybės draudimas. Atliekama transporto priemonės specifinė patikra, išduodama techninės ekspertizės pažyma, kurių pagrindu transporto priemonę pripažįsta galinčia dalyvauti eisme ir ją registruoja. Apžiūri, ar transporto priemonės identifikavimo numeris atitinka kilmės šalyje išduotus dokumentus, ar techninės ekspertizės išvadoje yra nurodyti tinkami duomenys, kuriais gali pagrįsti įregistravimą (t. 13, b. l. 167–171).

Kad nuosprendyje nurodyti motociklai buvo suremontuoti, patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. Iš UAB „Transkona“ pateiktų dokumentų (t. 6, b. l. 58–100) matyti, minimi motociklai „Harley Davidson“, atliekant jų technines apžiūras, atitiko techninius reikalavimus. Apžiūros protokole fiksuoti VĮ „Regitra“ raštu Nr. 24.18/1389 pateiktų transporto priemonių registracijos dokumentų ir raštu Nr. (1.12)-S-13808 pateiktų transporto priemonių nuotraukų apžiūros duomenys (t. 5, b. l. 114–198; t. 6, b. l. 1–53), VĮ „Regitra“ pateiktos nuotraukos (t. 5, b. l. 113) patvirtina, kad šios transporto priemonės buvo suremontuotos, jos buvo be defektų.

Taigi, paminėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuosprendyje nurodyti motociklai, kurie buvo užregistruoti AB „Regitra“, turėjo galiojančią techninę apžiūrą bei civilinės atsakomybės draudimą, prieš juos parduodant bendrovei T, buvo pilnai suremontuoti, važiuojantys bei paruošti naudojimui. Iš jau aptartų motociklų vertinimo ataskaitų matyti, kad būtent motociklų detalių atkūrimas sudarė didžiausią motociklo atkūrimo vertės dalį. Tai iš esmės taip pat patvirtina išvadą, jog motociklų remontui buvo skiriamos didesnės išlaidos, o tai visumoje su kitais įrodymais paneigia UAB „H“ ir UAB „P“ pirkimo pardavimo sutartyse nurodytas motociklų pardavimo kainas.

Paminėtus įrodymus bei jų pagrindu padarytas išvadas papildo ir iš UAB „Vertikali medija“ bei UAB „Diginet LTU“ pateikti duomenys. Iš jų matyti, kad V. Š., naudodamas savo kontaktinius telefono numerius, 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 31 d. aktyviai talpino skelbimus svetainėje www.autoplius.lt apie parduodamus „Harley Davidson“ motociklus (t. 3, b. l. 35–37). Paieškoje rasti 2 motociklai „Harley Davison FLTHTK“, kurie pagaminti 2014 metai. Iš patalpintų skelbimų matyti, kad vienas motociklas yra po eismo įvykio, nesuremontuotas, esamos būklės parduodamas už 8 799 Eur. Motociklas „Harley Davison FLTHTK“ be defektų parduodamas už 13 900 Eur. Paieškoje rasti 9 motociklai „Harley Davison FLHTCUI“, kurie pagaminti 1989–2016 metais. Vienas motociklas pagamintas 2006 metais, esamos būklės parduodamas už 7 150 Eur, kitas – 2007 metais, esamos būklės parduodamas už 9 900 Eur. Paieškoje rasti 7 motociklai „Harley Davison FLHX“, kurie pagaminti 2005–2018 metais. Vienas motociklas pagamintas 2012 metais, esamos būklės parduodamas už 12 500 Eur. Paieškoje rasti 2 motociklai „Harley Davison FLHR“, kurie pagaminti 2010–2016 metais. Vienas motociklas pagamintas 2010 metais, esamos būklės parduodamas už 18 000 Eur, kitas pagamintas 2016 metais, esamos būklės parduodamas už 15 300 Eur (t. 9, b. l. 115–133).

Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pagarsinti ir V. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. nurodė, kad apie UAB „P“ ir UAB „H“ juridinis asmuo, registruotas Olandijoje, sužinojo iš talpinamų skelbimų apie parduodamas transporto priemones, skelbimai buvo talpinami autoplius.lt, autogidas.lt svetainėse (t. 12, b. l. 116–117). Taip pat ir liudytojai N. v. d. B. bei T. v. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apie parduodamus motociklus sužinojo iš interneto (t. 10, b. l. 184–185). Jų parodymus papildo ir bylos duomenys apie tai, kad dar 2017 m. Klaipėdos apskrities VMI atliekant tyrimą ir pasikreipus į Nyderlandų mokesčių administratorių, buvo gautas atsakymas, jog jiems bendraujant su T. v. D., pastarasis nurodė, kad kontaktus su UAB „P“ užmezgė internetu per svetainę „Autoplius“. Iš anksto sutarus kainą, motociklus į Ruphen pristatydavo UAB „P“ darbuotojas arba savininkas V. Š. arba jo sūnus L. Š.. Pinigai už motociklus visada buvo sumokami L. Š. arba V. Š.. Visi įsigijimai apskaityti kaip pirkimo marža (t. 1, b. l. 1–3). Taigi, dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios T. v. D. nurodė, jog kontaktą su UAB „P“ pradėjo per interneto svetainę „autoplius“. Nors paminėti įrodymai tiesiogiai nepatvirtina motociklų T įmonei pardavimo kainos, nes minėtuose skelbimuose nebuvo nurodyti parduodamų motociklų kėbulo numeriai, visgi šiuos įrodymus vertinant kartu su jau aptartais įrodymais yra spręstina, kad motociklai įmonei T buvo parduodami už didesnes, o būtent šių motociklų rinkos kainą atitinkančias sumas. Šias išvadas aptartų įrodymų kontekste patvirtina ir liudytojų parodymai.

Liudytojai įmonės T savininkas T. v. D. ir darbuotojas N. v. d. B., apklausti pirmosios instancijos teisme, paneigė V. Š. nurodytas aplinkybes dėl motociklų remonto įmonės T prašymu ir sąskaita. Liudytojas T. v. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad viskas vykdavo tokia tvarka. V. Š. turėdavo pasirašyti prie sumos, kurią išmokėdavo jiems už motociklus. Iš anksto pervesti pinigus nepamačius daikto būtų buvę baisu, todėl pasirinkta taip, kad prekė pristatoma, apžiūrima, tada sumokoma grynais. Atsiskaitymo metu buvo pildomi dokumentai, kuriuose pasirašoma. Kai jis pats išmokėdavo pinigus grynais, tai neturėjo to niekaip įforminti. Kai gaudavo atsiskaitymus grynaisiais, turėjo pagrįsti, iš kur gavo pinigus. Įmonę tikrino mokesčių inspekcijoje, ten pasitarė su inspektoriumi, kad už motociklus turėtų atsiskaityti po to, kai motociklai bus pristatyti, nes reikia juos apžiūrėti. Tie žmonės, kurie pristatinėdavo, irgi norėdavo gauti pinigus pristatę. Jis išgrynindavo pinigus banke, o N. v. d. B. atlikdavo mokėjimus (t. 15, b. l. 10–13).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją vykdant ETO liudytojas T. v. D. nurodė, kad pirkdavo „Harley“ motociklus iš įmonės Lietuvoje ir juos perpardavinėdavo Nyderlanduose. Pristatydama motociklus, Lietuvos įmonė pateikdavo pirkimo kvitus. Už motociklus sumokėdavo nuo 7 000 iki 15 000 Eur. Važiuoklės numerius ir panašią informaciją Lietuvos įmonė būdavo iš anksto įrašiusi į pirkimo kvitus. Suma, kurią turėjo sumokėti už motociklus, taip pat jau būdavo įrašyta Lietuvos įmonės parengtuose kvituose. Dalių nepirkdavo, tik motociklus. Patys jokių motociklų netaisė. Pirkdavo motociklus, kuriuos galėdavo iškart perparduoti Nyderlanduose. Motociklus iš Lietuvos įmonės į Nyderlandus pristatydavo du žmonės – L. Š. ir jo tėvas. Daugiausia su šia įmone (įmonėmis) bendravo N. v. d. B.. Mokėjimus daugiausia atliko N. v. d. B.. Jis (T. v. D.) paimdavo pinigus iš banko ir paprastai N. v. d. B. sumokėdavo tėvui ar sūnui iš tos Lietuvos įmonės. Lietuvos įmonės pateiktuose dokumentuose nurodytos sumos neatitinka realiai už motociklus sumokėtų sumų. Bendrovės T buhalterijoje nurodytos tikrosios sumokėtos sumos. Liudytojas T. v. D. teisėjui taip pat pateikė originalius dokumentus, kuriuose nurodytos sumos, sumokėtos UAB „P“ ir UAB „H“ už „Harley Davidson“ motociklus. Jų kopijos kaip priedai pridėti prie apklausos. Liudytojas taip pat nurodė, kad gali būti, jog galėjo nusipirkti „Harley Davidson“ motociklus už 7 500 ir (arba) 8 500 Eur, kaip nurodyta dviejuose dokumentuose. Kiek prisimena, iš šios įmonės nusipirko 25–30 motociklų (t. 10, b. l. 127–129, 140–143, 144–183).

Liudytojo T. v. D. parodymus papildo ir Nyderlandų Karalystės mokesčių administratoriaus pateikti transporto priemonių įgijimo dokumentai, gauti iš bendrovės T. Iš pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad jos nurodytos įsigytų motociklų kainos yra 3–4 kartus didesnės, nei nurodytos sutartyse, pateiktose Lietuvos bendrovių mokestinio tyrimo metu. Mokestinio tyrimo metu padaryta išvada, kad parduodant motociklus Nyderlandų Karalystės bendrovei UAB „P“ surašydavo dviem egzemplioriais transporto pirkimo–pardavimo sutartis ir jose nurodydavo skirtingas pardavimo kainas, tokiu būdu deklaravo ne visas pajamas (t. 1, b. l. 1–3, 4–149).

Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas N. v. d. B. nurodė, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu matė raštelius, kurie įvardijami kaip sutartys, tačiau tai nėra sutartys. Tai tik pristatymo raštelis, čekis, kad produktas pristatytas. Kai T. v. D. nebūdavo įmonėje, jis pats priimdavo motociklus. Tikrai nemano ar bent jau nežinojo, kad T. v. D. būtų sudaręs sutartį. L. Š. ir V. Š. atveždavo sąskaitą faktūrą, kad parduoda motociklus. Pasitikėjimas buvo toks didelis, kad kartais labai brangius motociklus palikdavo įmonėje pardavimui, konsignacija tą leidžia, taip motociklas būdavo įmonėje su sąlyga už jį atsiskaityti, kai jis bus parduotas. Nemano, kad buvo sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ar išrašoma sąskaita, kad pinigai sumokami. Motociklai buvo siūlomi per „WhatsApp“ žinutes. V. Š. ir jo sūnus atveždavo motociklus, jie atvykdavo su autobusiuku ir priekaba, iškraudavo motociklus ir tada susėsdavo atsigerti kavos ar ko kito. Tuo metu T. v. D. buvo pateikiami lietuviški registracijos dokumentai, o T. v. D. paduodavo pinigus. Kartais, kai T. v. D. nebūdavo, jis pats paduodavo pinigus. Jie gulėdavo seife ir jis žinodavo, kokią sumą turėtų paduoti (t. 14, b. l. 108–111).

Liudytojas N. v. d. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją vykdant ETO, nurodė, kad su įmone iš Lietuvos susisiekė internetu. Iš jų daugiausia pirko „Harley Davidson“ motociklus, kuriuos vėliau perparduodavo Nyderlanduose. Įmonėje T dirbo apie 2 metus. Darė visokius darbus, taip pat ruošė reklamas. Įmonės savininkas buvo T. v. D.. Jis pats pasirašydavo prekių gavimo ar panašius dokumentus. Atpažįsta pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo rasta per kratas Lietuvoje. Kai kuriose iš pirkimo–pardavimo sutarčių taip pat atpažįsta savo parašą. Jam pačiam nereikėjo važiuoti į Lietuvą pasiimti motociklų. Motociklus į Nyderlandus pristatydavo Lietuvos įmonė. V. Š. ir jo sūnus L. Š. iš įmonės Lietuvoje atveždavo „Harley Davidson“ motociklus. Dėl kainos nesiderėdavo. Pavyzdžiui, jie (V. Š. ir sūnus L. Š.) paprašydavo, kad sumokėtų 10 000 Eur. Jie (įmonė T) paskelbdavo, kad parduoda motociklą už 11 000 Eur, ir taip už jį uždirbdavo 1 000 Eur. Jokio remonto neatlikdavo. Sumos, kurias sumokėdavo už „Harley Davidson“ motociklus, buvo realios. Lietuvos įmonės dokumentuose nurodytos sumos yra mažesnės nei 5 000 Eur, tai nėra teisingos sumos. Net 2016 metais nebuvo galima nusipirkti „Harley Davidson“ už mažiau nei 5 000 Eur. „Google“ paieškoje galima pamatyti „Harley Davidson“ kainas. Šių motociklų vertė labai stabili. Kalbant apie spausdintą dalį, kiek žino, šių dokumentų tikrai nepildė įmonė T. Matyt juos užpildė kažkas iš Lietuvos įmonės, bet jis pats ten nebuvo. Motociklai būdavo pristatomi su žaliu lietuvišku registracijos liudijimu (t. 10, b. l. 184–188).

Paminėtus parodymus papildo ir ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją vykdant ETO apklausto liudytojo M. v. d. B.(M. v. d. B.) parodymai. Jis nurodė pirkęs motociklus iš V. Š., žino UAB „H“. Tai yra įmonė, remontuojanti motociklus iš Amerikos. Ją žino, nes taip pat užsiima prekyba motociklais. Turi savo įmonę „M. B. S.“ ir šiame kontekste buvo susijęs su UAB „H“. Tai buvo labai seniai, maždaug prieš dvejus metus. Jo žiniomis, tos įmonės nebėra. Nepamena, kiek motociklų nusipirko iš tos įmonės. Ši įmonė turėjo daugiau reikalų su jo tėvu N. v. d. B.. Jo tėvas tuo metu dirbo įmonėje T. Niekada nedirbo šioje įmonėje ir nepirko motociklų jos vardu. Kartą buvo toje įmonėje, tai tikriausiai buvo maždaug prieš 5 ar 6 metus. Jis įsigijo savo pirmąjį motociklą per tėvą, iš įmonės Lietuvoje. Jo tėvas ir tos įmonės Lietuvoje savininkas buvo draugai. Nepamena, koks tai buvo motociklas, galbūt „R. K. F.“. Nepamena, kiek už motociklą mokėjo, bet tikriausiai apie 18 500 Eur. Ant jam parodyto dokumento, rasto atliekant kratą Lietuvos įmonėje, savo pavardę ir parašą. Negali tiksliai pasakyti, ar tai tikrai jo parašas. Dokumente nurodyta motociklo suma (9 00 Eur) negali būti teisinga. Už 900 Eur nenusipirksi nė „Harley Davidson“ motociklo išmetamojo vamzdžio. T nebuvo jo tėvo įmonė, tai buvo jo draugo T. v. D. įmonė. Tuo metu įmonėje dirbo maždaug mėnesį, nes norėjo atkurti ryšį su savo tėvu, taip irgi užsikrėtė aistra „Harley Davidson“ motociklams. Būtent dėl to ir pats įkūrė savo įmonę, kuri užsiima „Harley Davidson“ motociklais. Šios lietuviškos įmonės motociklus į Nyderlandus gabeno tėvas ir sūnus. Mano, kad už motociklus sumokėdavo jo tėvas arba T. v. D.. Daugiau nieko bendro su tais reikalais neturėjo. Apie T valdymą daugiau informacijos neturi. Reali suma už „Harley Davidson“ FLHX, „Street-Glide“ (pagaminimo metai 2009–2015) būtų nuo 10 000 iki 15 000 Eur (t. 11, b. l. 1–3).

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad liudytojų N. v. d. B. ir T. v. D. parodymai nėra patikimi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, be to, jie tarpusavyje nesutampa, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu liudytojai vengė duoti parodymus apie jų pačių padarytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai šių apeliantų argumentų nepatvirtina. Visų pirma pažymėtina, kad paminėti liudytojų parodymai ne prieštarauja, o atitinka visumą aptariamų įrodymų, paneigiančių nuteistųjų, tarp jų ir V. Š., parodymus. Be to, apklausti liudytojai atsakė į visus jiems pateiktus klausimus, tiek nurodytus ETO, tiek teisminio proceso metu pateiktus proceso dalyvių. Duomenų apie jų sąmoningai nutylėtas kokias nors svarbias bylai aplinkybes nėra.

Apeliantų teigimu, minėtų liudytojų parodymai nėra patikimi, nes liudytojas T. v. D. negalėjo atsakyti, kodėl nėra pinigų išmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Be to, T. v. D. ir N. v. d. B. parodymai dėl pinigų išmokėjimo yra prieštaringi. Teisėjų kolegijai, vertinusiai liudytojų parodymų nuoseklumą viso proceso metu bei kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, abejonių dėl jų patikimumo nekilo. Apklaustas teisme liudytojas T. v. D. nurodė, kad V. Š. pas jį buvo atvykęs kartą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad motociklus į Nyderlandus visuomet pristatydavo V. Š. arba L. Š.. Tokias aplinkybes nurodė ir patys V. Š. bei liudytojas L. Š., teigdami, kad motociklus pristatydavo patys. Taip pat dėl atsiskaitymo T. v. D. ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir teisme, nurodė, kad dažniausiai už motociklus atsiskaitydavo N. v. d. B., jis pats tik išimdavo pinigus iš banko. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu N. v. d. B. nurodė, kad už motociklus atsiskaitydavo arba jis, arba T. v. D.. Be to, ir patys V. Š. bei L. Š. nurodė tapačias aplinkybes, kad atsiskaitymai visuomet vykdavo grynaisiais, nenurodė, kad su jais būtų neatsiskaityta. Taigi, iš esmės ginčo dėl to, kad motociklus pristatydavo patys V. Š. ar L. Š. ir už juos buvo atsikaitoma grynaisiais, nėra. Todėl apeliantų įvardyti liudytojų parodymų neatitikimai nėra pagrindas šiuos parodymus vertinti kaip nepatikimus. Tuo labiau, kad jų parodymus dėl to, jog motociklai buvo parduodami suremontuoti ir už didesnę kainą nei nurodyta UAB „P“ ir UAB „H“ pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse, patvirtina jau aptartų byloje surinktų įrodymų visetas.

Apeliantų teigimu, liudytojų T. v. D. ir N. v. d. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti patikimas įrodymų šaltinis dar ir todėl, kad nėra aišku, apie kokius konkrečiai sandorius liudytojai buvo apklausiami. Pažymima, kad Lietuvos bendrovės įmonei T pardavė daugiu motociklų nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiaga šias apeliantų abejones paneigia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kartu su ETO, kurių pagrindu apklausti liudytojai, buvo pateiktos ir iš Lietuvos bendrovių paimtos motociklų pirkimo–pardavimo sutartys (jų kopijos), kurios, remiantis liudytojų T. v. D. ir N. v. d. B. apklausų duomenimis, buvo jiems parodytos ir jų pakomentuotos. Taigi, abu liudytojai neabejotinai suprato apie kokias konkrečiai motociklų pirkimo–pardavimo sutartis jie duoda parodymus.

Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad įmonės T pateiktose motociklų pirkimo–pardavimo sutartyse yra akivaizdžių klastojimo požymių – sutartys yra be pirkėjo parašų, vardo ir pavardės, sumos nurodomos tik skaičiais arba prie jau įrašytų sumų prirašyti papildomi skaičiai, be to, pateiktos sutarčių kopijos, o tai negali būti įrodymu byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad T pateiktos sutartys, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, yra tinkama įrodymų grandinės, patvirtinančios, jog motociklai buvo parduoti didesne kaina nei nurodoma UAB „P“ ir UAB „H“ pateiktose sutartyse, dalis.

Teisėjų kolegija sutinka, kad baudžiamojoje byloje yra T pateiktų motociklų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos. Kaip teismui nurodė liudytojas T. v. D., šių dokumentų originalai buvo perduoti N. d. B. (N. d. B.), kaip jam pardavė bendrovę T. Savo ruožtu liudytojas N. d. B. patvirtino teismui ikiteisminio tyrimo metu vykdant ETO teisėjui nurodytas aplinkybes, kad jis perėmė bendrovę T iš buvusio jos savininko T. v. D.. Bendrovės buhalterinių dokumentų jis neturi. Tokie dokumentai saugomi 5 metus (t. 10, b. l. 121–126). Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismui buvo pateikti duomenys, kad Nyderlandų Karalystėje mokesčių biuras įpareigotas 5 metus saugoti svarbią informaciją, susijusią su mokesčiais. Taip pat gauti duomenys, kad nuo 2023 m. gegužės 4 d. Nyderlandų Karalystės bendrovė T yra likviduota (t. 17, b. l. 104, 125). Taigi, galimybės gauti minėtus originalius motociklų įsigijimo dokumentus nebėra.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, aptariamų dokumentų, kuriuose nurodytos sumos, sumokėtos už „Harley Davidson“ motociklus laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., originalus liudytojas T. v. D. buvo pateikęs 2020 m. spalio 26 d., Nyderlandų teismo teisėjui vykdant jo kaip liudytojo apklausą pagal ETO. Apklausos protokole (oficialiame raporte) yra ir apklausą vykdžiusio teisėjo komentaras: šių dokumentų kopijos pateikiamos kaip priedai prie oficialaus raporto (t. 10, b. l. 140–183). Be to, motociklų įsigijimo dokumentus T. v. D. pateikė ir Nyderlandų mokesčių inspekcijai, kuri šiuos dokumentus vėliau persiuntė Lietuvos VMI. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija pripažįsta, kad vien tai, jog šiuo metu nebėra galimybės byloje gauti dokumentų originalus, nėra pakankamas pagrindas abejoti byloje esančiais minėtais rašytiniais duomenimis. V. Š. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad viena sutartis buvo pateikta dokumentų prašant Lietuvos VMI, tačiau ji nebuvo pateikta T. v. D. apklausą vykdžiusiam Nyderlandų teisėjui. Įvertinus liudytojo teisėjui pateiktų dokumentų apimtį, taip pat tai, kad minima sutartis visgi buvo pateikta VMI, pagrindo išvadai, kad tokiais veiksmais liudytojas T. v. D. siekė sąmoningai nuslėpti motociklo įgijimo sutartį, nėra.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodyti T įmonės pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse esantys kiti trūkumai: galimi pardavimo kainos taisymai ranka, neužpildyta pardavimo kainos įrašo žodžiais skiltis, pirkėjo parašų nebuvimas, datos nebuvimas, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės nepaneigia šių sutarčių turinio patikimumo. Kaip matyti, T įmonės pateiktose sutartyse yra motociklus pardavusios bendrovės atstovo V. Š. parašai, o sutartyje dėl motociklo, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad motociklą pardavė UAB „H“ administratorė V. P.. Pažymėtina, kad L. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ne kartą motociklus į Nyderlandus pardavimui vežė kartu su tėvu, vieną kartą yra tekę važiuoti ir su V. P. (t. 13, b. l. 142–146). V. Š. parašai taip pat yra ir tose sutartyse, kuriose nurodoma, kad motociklų pardavimo kaina yra galimai suklastota prirašant papildomus skaičius. Baudžiamojoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad T įmonės pateikti dokumentai yra kopijos, nėra galimybės atlikti šių sutarčių ekspertinį tyrimą, tačiau kiti bylos įrodymai visgi leidžia daryti išvadą, jog būtent bendrovės T pateiktose sutartyse nurodytos sumos yra tikrosios motociklų pardavimo kainos, būtent šios kainos atitinka ir tuometinę „Harley Davidson“ motociklų rinkos kainą.

Paminėtina ir tai, kad ne visose bendrovės T pateiktose sutartyse yra matomi atlikti taisymai ranka. Pavyzdžiui, dėl motociklo „Harley Davidson“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), UAB „P“ pateiktoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 3 800 Eur kaina, o bendrovės T sutartyje – 13 900 Eur; dėl motociklo „Harley Davidson“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), UAB „P“ pateiktoje sutartyje nurodyta 3 300 Eur kaina, o bendrovės T sutartyje – 13 000 Eur; dėl motociklo „Harley Davidson“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), UAB „P“ pateiktoje sutartyje nurodyta 2 000 Eur kaina, o bendrovės T sutartyje – 9 000 Eur; dėl motociklo „Harley Davidson“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), UAB „P“ pateiktoje sutartyje nurodyta 4 000 Eur kaina, o bendrovės T sutartyje – 21 000 Eur ir kt. Taigi, didesnėje dalyje sutarčių jokių taisymų neatlikta, esminiai trūkumai šiose sutartyse, pasak apeliantų, yra tai, kad jose nėra pirkėjo parašo. Tačiau vien ši aplinkybės nepaneigia T pateiktų sutarčių įrodomosios reikšmės.

Kaip jau minėta, bendrovės T turimas sutartis pateikė jos savininkas liudytojas T. v. D., kuris neneigė motociklų pirkimo pateiktų dokumentų pagrindu. Kaip jau buvo minėta, sutartyse buvo ir pardavėjo atstovų (V. Š., V. P.) parašai. Tarp pirkimą–pardavimą vykdžiusių bendrovių vyravusią dokumentų pasirašymą praktiką patvirtina ir liudytojų T. v. D. ir N. v. d. B. parodymai teisme. Jie nurodė, kad pristatęs motociklus, Lietuvos bendrovės atstovas pasirašydavo pirkimo–pardavimo sutartyje prie sumos, kurią jam sumokėdavo grynaisiais pinigais. Lietuvos atstovams nereikėjo pasirašyti pirkimo paraiškoje dėl PVM, užteko, kad Lietuvos atstovas pasirašė pirkimo–pardavimo sutartyje. Tiekėjas, kai jie sumokėdavo grynuosius pinigus, parašydavo ant savo sąskaitos faktūros, kad sumokėta, jie to nerašydavo. Tuo tarpu iš specialisto išvados Nr. 11K-396(20) (t. 9, b. l. 152–160), gautos atlikus UAB „P“ ir UAB „H“ pateiktų originalių motociklų pardavimą patvirtinančių dokumentų lyginamąjį tyrimą, matyti, kad 12 atvejų iš 20 dėl UAB „P“ parduotų motociklų pardavimo sutartyse pasirašė ne bendrovės T atstovai T. v. D., N. v. d. B. ar M. v. d. B.; 5 atvejais iš 6 dėl UAB „H“ parduotų motociklų pardavimo sutartyse pasirašė ne bendrovės T atstovas N. v. d. B., kaip nurodyta minėtose sutartyse. Pažymėtina ir tai, kad dalyje Lietuvos bendrovių pateiktų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių buvo nurodyta, jog motociklus pirko M. v. d. B., tačiau tiek iš pastarojo, tiek ir iš liudytojo N. v. d. B. parodymų seka, kad M. v. d. B. bendrovėje T nedirbo ir iš Lietuvos bendrovės T vardu neįgijo jokio motociklo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai kartu su jau aptartais patvirtina, kad būtent Lietuvos bendrovių pateikti motociklų pirkimo–pardavimo dokumentai kelia pagrįstas abejones dėl jų turinio teisingumo.

Iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų spręstina, kad dviejose sutartyse buvo daryti transporto priemonių kainų taisymai ranka. Palyginus šias sutartis matyti, kad dėl „Harley Davidson“ motociklo, kurio VIN kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos bendrovės pateiktoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 3 800 Eur kaina, o Nyderlandų bendrovės pateiktoje sutartyje kaina koreguota į 16 800 Eur (t. 1, b. l. 10, 91; t. 10, b. l. 171). Dėl „Harley Davidson“ motociklo, kurio VIN kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos bendrovės atstovo pateiktoje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 2 700 Eur kaina, o Nyderlandų bendrovės pateiktoje sutartyje kaina koreguota į 12 700 Eur (t. 1, b. l. 12, 93, t. 10, b. l. 179). Visgi ši aplinkybė teisėjų kolegija nesukėlė abejonių, kad bendrovės T atstovai už motociklus sumokėjo būtent jų pateiktose sutartyse nurodytas sumas. Būtent šios pinigų sumos atitiko bylos rašytinius duomenis ir liudytojų parodymus apie suremontuotų motociklų rinkos kainas, tuo tarpu UAB „P“ pateiktose sutartyse nurodytos sumos yra per mažos ir nelogiškos. Kaip jau buvo nurodyta, V. Š. bendrovei T pristatydavo ir parduodavo jau pilnai suremontuotus motociklus.

Apeliantų teigimu, teismas taip pat nepagrįstai tinkamu įrodymu laikė bendrovės T pateiktas motociklų įsigijimo pažymas. Nurodyti dokumentai surašyti olandų kalba, šių dokumentų paskirtis ir reikšmė nesuprantama, viena iš pažymų yra klastota turinio prasme, kadangi joje nurodyta, kad motociklas buvo įsigytas iš UAB „H“, nors priklausė UAB „P“. Apelianto skunde nurodyti bendrovės T pateikti dokumentai yra pirkimo ataskaitos, parengtos PVM tikslais. Apeliantų gynėjų užsakymu pateiktoje Nyderlandų Karalystės advokatų analizėje nurodoma, kad įmonės T pateikti dokumentai yra pagrindas užregistruoti įsigytas prekes (t. 13, b. l. 108–116). Šiuos argumentus teisėjų kolegija vertino atsižvelgusi į tai, kad byloje ginčo dėl to, jog minimi motociklai buvo parduoti bendrovei T, nėra. Iš esmės ginčijama tik šių motociklų pardavimo kaina. Atsižvelgiant į tai, kad jau aptartų įrodymų visetas patvirtina, jog motociklai buvo parduodami suremontuoti ir už didesnę nei Lietuvos bendrovių pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytą kainą, nėra pagrindo T pateiktus dokumentus laikyti suklastotais. Juolab kad bendrovė T dėl 20 motociklų pateikė jų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose yra ir pardavėjo (V. Š. arba V. P.) duomenys. Todėl įvertinus tai, kad tiek pirkimo–pardavimo sutartyse, tiek PVM dokumentuose nurodytos sumos atitinka suremontuotų motociklų rinkos kainą, pagrindo išvadai, jog būtent T pateikti dokumentai buvo suklastoti, nėra.

Apeliantai taip pat nurodo, kad T įmonės atstovai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jie išmokėjo jų pateiktose sutartyse nurodytas sumas už motociklus. Tai vertinant pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atliekamas bendrovės T vedamos buhalterinės apskaitos tyrimas. Kaip jau minėta, Nyderlandų mokesčių administratorius tikrino šios bendrovės buhalterinę apskaitą ir jokių pažeidimų nenustatė. Tuo tarpu iš byloje pateiktų ir apžiūrėtų dokumentų (t. 9, b. l. 39–41, 42–93) matyti, kad tiek UAB „P“, tiek UAB „H“ už transporto priemones buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, tačiau kasos pajamų orderiuose nebuvo įvardijami pinigus sumokėję asmenys. Be to, šie dokumentai buvo pasirašyti tik Lietuvos bendrovių atstovų. Šie buhalterinių dokumentų trūkumai tik patvirtina padarytas išvadas, kad už bendrovei T parduotus motociklus buvo sumokėtos pastarosios bendrovės pateiktuose dokumentuose nurodytos sumos.

Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojų L. Š., A. I., V. P. parodymų, jog motociklų remontui reikalingas detales pateikdavo patys pirkėjai. Teisėjų kolegija jau aptarė bylos įrodymus, paneigiančius nurodytą versiją. Kartu pasisakytina ir dėl apeliantų minimų liudytojų parodymų vertinimo.

Apklaustas liudytoju L. Š. pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad UAB „H“ vienu metu vykdė motociklų ir jų dalių pardavimus. Kai dirbo meistru, tai tvarkydavo ūkinę techniką, rinkdavo motociklus, o toliau būdavo pardavimai. Motociklus jis surinkdavo, kai jie grįždavo po remonto. Jis tvarkydavo tik techninę pusę, o su dokumentais susijęs nebuvo. T įmonės atstovai atvykdavo į Lietuvą, apžiūrėdavo motociklus, išsirinkdavo ir nusipirkdavo. Grįždami iš Nyderlandų jie parsiveždavo detales arba patys olandai jas atveždavo į Lietuvą. Tas dalis liepdavo nuvežti į „M. F.“, žmogus ten jas dažydavo, tvarkydavo. Jis pasiimdavo sutvarkytas detales, veždavo pas save ir surinkdavo motociklus. Motociklus užregistruodavo ir nuveždavo į Nyderlandus. Atsiskaitydavo grynaisiais, kiek matė, mokėdavo sumas, nurodytas sutartyse. Pirkėjai dažnai lankėsi Lietuvoje, yra buvę gal 10 kartų, jie atvažiuodavo apžiūrėti motociklų. „M. F.“ jie yra buvę. Pats nėra jų matęs, bet yra girdėjęs iš tų žmonių, kad pas juos atvažiuodavo (t. 13, b. l. 142–146). Apklaustas bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, L. Š. nurodė, kad dirbo UAB „H“ meistro pareigose. Bendrovė parduodavo dalis, tiekdavo remonto paslaugas UAB „P“. UAB „H“ keisdavo motociklams tepalus, atlikdavo lengvą motociklų remontą, tai yra nuimdavo sugadintas dalis ir uždėdavo naujas. Nežino, ar UAB „H“ pačios įsigydavo detales, jis buvo atsakingas už defektus, pasakydavo, kas yra sugadinta. Kas sugadinta motocikle, pranešdavo ir savo tėvui, ir V. P.. Nežino, kaip įsigydavo motociklo detales, kaip atsiskaitydavo. Taip pat nežino, ar juridiniai, ar fiziniai asmenys kreidavosi į UAB „H“ dėl motociklų remonto, nes jis buvo atsakingas tik už remontą. Žino, kad UAB „H“ motociklus pirkdavo iš žmonių, kurie juos atveždavo iš Amerikos (t. 17, b. l. 142–146).

Liudytojas A. I. pirmosios instancijos teisme parodė, kad Klaipėdoje užsiėmė motociklų ir automobilių dažymu, o nuo 2014–2015 m. tvarkė vien tik motociklus. Turėjo daug klientų užsieniečių, iš Nyderlandų yra dirbęs su dviem – N. v. d. B. ir jo sūnumi M. v. d. B., jį vadino M. Jie atvažiuodavo, norėdavo motociklus tvarkyti, dažyti, detales pirkti. Jie pirkdavo motociklus iš daug Lietuvos miestų. Motociklų remonto paslaugas yra teikęs ne vieną kartą, ne vieną kartą dažė motociklą, jie atsiskaitydavo grynais. Išsiųsdavo jiems detales per vežėjus, o jie pasiųsdavo kitą detalių komplektą dažymui, įdėdavo pinigus. Buvo atvejų, kad nupirktas motociklas iš įmonės, kurioje dirbo V. Š., būtų atvežtas pas jį remontuoti, atveždavo tas pats M. . Jis atvažiuodavo, nupirkdavo motociklą ir atsiveždavo jį. Tada suderindavo dažymą ar kažkokias detales, ką reikėdavo. Būdavo, kad tardavosi su pačiu M. , būdavo su V. Š.. Jei V. Š. susitardavo su M. , atveždavo jam detales dažyti, tada žinodavo, kad dažys būtent olandams. Yra asmeniškai dažęs motociklą M., kai jis buvo nusipirkęs, bet motociklą jis atsivežė tiesiai iš Nyderlandų. Bet visas bendravimas vykdavo su jais, M. pats atvažiuodavo arba jam paskambindavo, jeigu kildavo klausimų. Su M., N. v. d. B. viskas vykdavo žodžiu, bendraudavo telefonu arba susirašydavo. Atsiųsdavo nuotrauką, kaip nudažyti, kainas visi daugmaž žinojo. Jei jiems reikėdavo detalių, tai atsakydavo jiems, kad pažiūrės, paieškos, nes pats dažnai važiuoja detalių į Lenkiją, ten vyksta labai didelis turgus. Jei reikia detalės, viską jiems surašo ir išsiunčia, kokios dalys ir jų kaina. Išsiųsdavo supakuotas detales ar nudažytas dalis autobusiuku, kuris važiuodavo į Angliją (t. 14, b. l. 34–41).

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. I. nurodė, kad į jį dėl dažymo kreipiasi fiziniai asmenys, o iš bendrovių kreipėsi UAB „H“. Atvažiuodavo arba V. Š., arba L. Š., jie atveždavo tik „Harley Davidson“ motociklų detales: bakus, sparnus, juos nudažydavo. M. yra jam atsiuntęs detales dažymui, jis nudažė detales, supakavo į dėžes, atvažiavo autobusiukas ir supakuotas detales išvežė į Nyderlandus. Ir vėliau M. arba jo sūnus atveždavo motociklų detales dažymui. Visas nudažytas detales išsiųsdavo atgal. Buvo keletą atvejų, kai nudažytas detales atvažiuodavo pasiimti L. Š. ir jas nusiveždavo pas save į Šventąją. Visus užsakymus iš Nyderlandų, kokias detales reikia nudažyti, gaudavo asmeniškai. L. Š. ir V. Š. pateikdavo jam užsakymus, susijusius su N. ir M. Atvažiuodavo V. Š. ir pasakydavo, kad susirašytų su N. ir paklaustų, kaip jie nori, kad būtų nudažytas motociklas. Už darbus, kuriuos užsakydavo olandai, dažniausiais sumokėdavo jie patys. Gal tik kelis kartus atsiskaitė V. Š.. Yra buvę atvejų, kai nudažytas dalis pasiimdavo V. Š. ir L. Š., bet ką jie darydavo su tomis detalėms, nežino. Kai užsakymą gaudavo iš UAB „H“, pinigus mokėdavo V. Š. (t. 17, b. l. 142–146).

Taigi, liudytojas A. I., pas kurį liudytojas V. Š. tvirtino vežęs tvarkyti olandų atsiųstas detales, nurodė, kad užsakymus iš Nyderlandų gaudavo pats tiesiogiai ir jie patys atsiskaitydavo už jo darbą, gal tik kelis kartus yra gavęs atsiskaitymą iš V. Š. už darbą, padarytą jiems. Taigi, pagal liudytojo parodymus tai nebuvo nuolatinė praktika. Be to, tokia versija prieštarauja jau aptartų įrodymų visumai, todėl spręstina, kad paminėti liudytojų parodymai nepatvirtina apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, jog išlaidas motociklų remontui po jų įsigijimo apmokėdavo patys bendrovės T atstovai. Pažymėtina, kad padarytos išvados atitinka ir paties V. Š. ikiteisminio tyrimo pradžioje duotus parodymus, kad tai jis organizuodavo bendrovių vardu įsigytų motociklų remontą, taip pat pirkdavo motociklams reikalingas detales. O atlikus pilną ar dalinį motociklų remontą jis rūpinosi ir jų pardavimu. Atlikus remonto darbus, motociklai būdavo registruojami VĮ „Regitra“ ir tada parduodami Nyderlandų bendrovei (t. 12, b. l. 73–76).

Liudytoja V. P. pirmosios instancijos teisme nurodė (t. 13, b. l. 167–171), kad Nyderlandų klientai ne kartą yra įdėję detalių, kad jie parsivežtų ir kažką paremontuotų. Ji nežino, kas pirkdavo tas detales. Visgi liudytoja negalėjo patvirtinti, kad šios detalės būdavo būtent iš Nyderlandų bendrovės T, nes ji nurodė visų klientų nežinant. Taip pat liudytoja negalėjo nurodyti, kur toliau tos detalės buvo naudojamos. Taigi, jos parodymai padarytų išvadų, kurias pagrindžia aptartų įrodymų visuma, nepaneigia.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog du motociklai, kurių kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie įmonės T pateiktose sutartyse buvo įsigyti iš UAB „H“, iš tikrųjų buvo įsigyti iš Š. A. ir D. G., tai yra asmenų, nesusijusių su UAB „H“. Pasak apeliantų, šios aplinkybės patvirtina, kad įmonės T pateikti dokumentai yra suklastoti. Su nurodytais argumentais pagrindo sutikti nėra. Visų pirma pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartys dėl nurodytų motociklų nebuvo įrauktos į byloje pareikštą kaltinimą, tad šiais įmonės T pateiktais dokumentais dėl motociklų pardavimo nebuvo vadovaujamasi.

Liudytojas Š. A., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2017 metais yra pardavęs savo motociklą į Nyderlandus įmonei „Motor huiz sepa“. Jį susirado per internetinę svetainę „autoplius“, kur buvo įdėjęs skelbimą. Susisiekęs asmuo pasakė, kad jis perka motociklus iš Lietuvos, Latvijos, prašė atsiųsti motociklą žadėdamas sumokėti. Šiam asmeniui pardavė ne vieną motociklą. Neturėjo savo vairuotojo, kuriuo galėtų pasitikėti, todėl, įdėjęs motociklą į priekabą, jį pats nuvežė į Nyderlandus. Ten pirkėjas turėjo parduotuvę, užsiėmė motociklais. Atvežęs savo motociklą, jį parodė, pirkėjui tiko ir jam sumokėjo pinigus. Kitas motociklas, kurį pardavė olandui (tas, kuris minimas teisme), lygtai buvo daužtas. Jokių dokumentų motociklų pardavimo metu nepasirašė, jų nebuvo. Tik grįžęs į Lietuvą AB „Regitra“ užpildė lapą, kad pardavė motociklą užsienio piliečiui. Motociklą pardavė olandui, vardu N. . Jis yra pagyvenęs žmogus su barzda, jam buvo apie 70 metų, jis turi sūnų. Nežino, kas iš jų ką valdo, bet N. buvo pagrindinis, kuris pasitikdavo jį ir vairuotojus. Su jo sūnumi nėra bendravęs. Motociklą perdavė N., jo buveinė Nyderlanduose, Boost hervin mieste. Atsiskaitymą už motociklą iš N. gavo grynaisiais pinigais, be jokių dokumentų. Gavo tarp 3 000 – 5 000 Eur. Suremontuotus motociklus parduodavo nuo 4 000 iki 5 500 Eur (t. 17, b. l. 142–146).

Liudytojas D. G. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad savo pirmąjį motociklą pirko iš fizinio asmens Mažeikiuose, Lietuvoje, pagal skelbimų portalą. Šį motociklą pardavė į Nyderlandus. Įdėjo skelbimą į internetinę svetainę „autoplius“ ir per šį skelbimą su juo susisiekė žmogus iš Nyderlandų. Su juo žodžiu susitarė, kad atveš motociklą į Nyderlandus. Jeigu jam patiks motociklas, jis sumokės. Tada pasamdė mikroautobusiuką, kuris vežioja siuntas Europoje. Motociklas buvo nuvežtas ir parduotas, pinigai buvo jam atiduoti. Neatsimena už kiek tiksliai pardavė motociklą, nes praėjo daug laiko, bet tuo metu to motociklo vertė galėjo būti 7 000 – 8 000 Eur (t. 17, b. l. 153–155).

Taigi, abu liudytojai patvirtino patys pardavę motociklus Nyderlandų bendrovei T. Nors jie negalėjo tiksliai atsiminti konkrečiai sumokėtos kainos, visgi jų nurodytos sumos buvo panašios į nurodytas bendrovės T dokumentuose. Pagal dokumentus motociklas, kurio kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 7 300 Eur, o motociklas, kurio kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 6 100 Eur (t. 1, b. l. 69, 71). Be to, liudytojai patvirtino, kad motociklai turėjo būti pristatomi į Nyderlandus, kad buvo bendrauta su N. v. d. B., dėl motociklų pirkimo buvo kreiptasi per interneto skelbimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės netiesiogiai, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais apie įmonės T įsigytų motociklų vertę patvirtina, kad bendrovė T motociklus pirkdavo, o Lietuvos bendrovės parduodavo didesne kaina, nei tai nurodyta jų pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartų įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje yra įrodyta, jog UAB „P“ ir UAB „H“ pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytus motociklus Nyderlandų įmonei T pardavė pastarosios įmonės pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse ir pirkimo ataskaitose PVM tikslais nurodytomis kainomis. Byloje surinkti įrodymai paneigia apeliacinių skundų argumentus dėl to, kad motociklai buvo parduodami nesuremontuoti, kad jie buvo remontuojami olandų sąskaita. Tai, kad Lietuvos bendrovės motociklus remontuodavo ir parduodavo geros, tvarkingos būklės, atlikus jų techninės apžiūrą, leidžia spręsti, kad jų pardavimo kaina turėjo atitikti rinkos kainą ir buvo didesnė nei nurodyta Lietuvos bendrovių pateiktose transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse.

Dėl nuteistųjų V. Š., G. S. ir R. Š. vaidmens motociklų pardavime ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių

Nuteistųjų G. S. ir R. Š. gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad UAB „P“ ir motociklų pardavimu iš esmės rūpinosi tik V. Š.. Jos pačios šioje veikloje nedalyvavo, todėl neturėjo pagrindo įtarti, kad motociklai buvo parduodami didesnėmis kainomis, nei nurodyta bendrovių buhalterinėj apskaitai pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse, tad bendrovėms priklausančių lėšų nepasisavino. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už motociklų pardavimo veiklą UAB „P“ ir UAB „H buvo atsakingas tik V. Š..

Nuteistoji R. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tuo laikotarpiu, kai dirbo UAB „H“ direktore, V. Š. įmonėje buvo konsultantas ir komercijos direktorius. Ji pati dirbo „(duomenys neskelbtini)“, vadovavo restoranui, po to įsirenginėjo kitą restoraną, todėl jai aktualiausios buvo šios veiklos. Jų įmonės pagrindinė veikla buvo viešbučiai ir restoranai, o motociklai buvo nedidelė veikla. Motociklus pirkti, parduoti paskyrė V. Š.. Žino, kad motociklai buvo išvežami į Nyderlandus. Įmonėje už kasą buvo atsakinga ji. Pinigus už parduotas įmonei priklausančias transporto priemones jai perduodavo V. Š., ji paimdavo ir nunešdavo į buhalteriją (t. 13, b. l. 118–125). Apeliacinės instancijos teisme R. Š. nurodė nežinojusi, iš kur UAB „H“ įsigydavo motociklus, nes ji jokio ryšio su jais neturėjo, dirbo su viešbučiu ir restoranu. Viską, kas susiję su motociklais, dirbo jos vyras V. Š.. Jis nepasakojo, iš ko perka, už kiek parduoda motociklus, o ji ir nesikišo į motociklų veiklą. Kaip direktorė, motociklų pirkimo–pardavimo dokumentus matė. Dokumentus atveždavo, parodydavo, buhalterijoje viskas sutikdavo. Motociklų verslas apėmė apie 10 proc. UAB „H“ veiklos. Nekilo abejonių, kad V. Š. daro kažką ne taip. Nei iš buhalterės, nei iš pardavėjų ar pirkėjų pusės jokių priekaištų nebuvo (t. 17, b. l. 153–155).

Nuteistoji G. S. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atliko visas savo pareigas UAB „P“ taip, kaip reikalauja įstatymas. Kaip įmonės vadovė paskyrė buhalterę V. M., kuria buvo pasitikima, kuri atliko visas savo pareigas teisingai. Ji pati kaip vadovė buvo atsakinga už tai, kad buhalterė gautų teisingus dokumentus, parengtus tvarkingai, ir juos pristatytų laiku reikiamoms institucijoms. UAB „P“ kasininku buvo paskirtas V. Š., jis ir atliko šias pareigas. UAB „P“ pagrindinė veikla buvo daugiabučių namų administravimas. Įmonė turėjo begalę klientų, kadangi buvo užbaigiami poilsio komplekso remonto darbai. Klientų skaičius tik augo, buvo 300–400 klientų, su kuriais turėjo pati bendrauti, tai sudarė didžiąją jos veiklos dalį. Motociklų pardavimai nebuvo pagrindinė įmonės veikla. Ji sudarė tik kokius 2–3 procentus įmonės veiklos. Už šią sritį buvo paskirtas atsakingas asmuo –komercijos direktorius V. Š.. Ji nuo pasitikėjo. Jis buvo atsakingas ir už grynųjų pinigų operacijas. Kažkokių indikacijų dėl neteisėtos, neteisingos jo veiklos nei ji, nei įmonės finansininkė neturėjo. Kontroliavo komercijos direktorių tiek, kiek buvo įmanoma, rūpinosi, kad visi transporto priemonių įsigijimo dokumentai, pardavimo dokumentai, registracijos dokumentai būtų pristatyti laiku ir paruošti tinkamai. Motociklai buvo parduodami pelningai, tad įtarimų jai nekilo. Komercijos direktorius buvo atsakingas už šitą veiklos sritį, tad jis ir rengdavo pirkimo–pardavimo sutartis bei bendraudavo su klientais dėl motociklų įsigijimo, jų pardavimo bei remonto darbų. Kai ji pradėjo dirbti įmonėje, V. Š. jau dirbo ir jo funkcijos jau tada buvo tokios. Klientus nupirkti, įsigyti tuos motociklus surasdavo komercijos direktorius V. Š., visą šitą sritį kuravo jis. Jai buvo svarbiausia gauti motociklų įsigijimo, jų remonto dokumentus, kad ateitų priėmimo–perdavimo aktai ir pardavimo sutartys. Atsiskaitymus su Nyderlandais vykdyti grynais pinigais nutarė V. Š.. Jis bendraudavo su klientu, kuris pirkdavo motociklus, ir jis derindavo atsiskaitymą už tuos motociklus. Jis buvo informavęs, kad bus mokama grynaisiais pinigais. Užsienio įmonės asmenų nepažinojo, nėra jų net mačiusi (t. 13, b. l. 118–125). Duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, G. S. nurodė tapačias aplinkybes, teigė, kad tapusi UAB „P“ direktore, nesidomėjo motociklų pirkimu, pardavimu, V. Š. neinformuodavo, kokias transporto priemones jis perka, už kokią sumą, už kiek ir kam parduoda. Matydavo visus dokumentus, o taip pat ir įsigijimo sąskaitas, kurias pateikdavo V. Š.. Jeigu būdavo atliekami remonto darbai, jie taip pat būdavo įtraukiami į įmonės apskaitą. Ji vykdė tik kontrolės veiklą, kad visi dokumentai būtų užregistruoti, apskaityti ir nuo jų būtų sumokėti visi reikalingi mokesčiai (t. 17, b. l. 153–155).

Iš esmės tapačias aplinkybes nuteistosios G. S. ir R. Š. nurodė ir apklaustos bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Jos tvirtino, kad motociklų pardavimu nesidomėjo, šią veiklą vykdė V. Š.. Bendrovių pinigų nepasisavino, dėl to su V. Š. nesitarė, pinigų sumos atitiko dokumentus, neapskaitytų pinigų negavo. Motociklų rinka nedomėjo. Nuteistoji R. Š. taip pat nurodė, kad abu su vyru turėjo kiekvienas savo pajamas. Nepastebėjo, kad V. Š. būtų gavęs daugiau pajamų, nei buvo jo atlyginimas (t. 20, b. l. 179–187). Aptarti nuoseklūs nuteistųjų G. S. ir R. Š. parodymai atitinka ir nuteistojo V. Š. teismui duotus parodymus, kurių turinys leidžia spręsti, kad būtent jis UAB „P“ ir UAB „H“ rūpinosi motociklų pardavimu, jų remontu, nustatinėjo jų pardavimo kainas, formino pirkimo–pardavimo dokumentus, teikė juos bendrovių buhalterijai (t. 13, b. l. 118–125). Šiuos nuteistųjų parodymus patvirtina ir byloje apklausti bendrovės T atstovai T. v. D., N. v. d. B., taip pat liudytojas M. v. d. b., kurie nurodė, kad dėl motociklų įsigijimo buvo bendraujama su V. Š., šiais klausimais su UAB „P“ ir UAB „H“ direktorėmis jie nenurodė bendravę.

Pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterė liudytoja V. M. taip pat patvirtino, kad V. Š. vykdavo į komandiruotes užsienyje, veždavo parduoti transporto priemones – motociklus. Atsiskaitoma buvo grynaisiais pinigais. Ji išrašydavau pardavimo sąskaitas faktūras įmonei T ir atsiskaitymo dokumentus. Juos rašė per buhalterinę programą, o šiaip atsakingas yra kasininkas. Jis pasirašydavo, jam pateikdavo dokumentus, o jis paskui grąžindavo. Duomenis, kokius įrašyti į sąskaitas faktūras, nurodydavo V. Š.. Negali įvardinti, ar visais atvejais, bet V. Š. pateikdavo sutartį, pagal kurią išrašydavo dokumentus, atnešdavo sąskaitą faktūrą (t. 13, b. l. 142–146).

Paminėtą įrodymų grupę iš esmės atitinka ir pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos V. P. parodymai. Ji nurodė, kad jos darbo funkcija buvo motociklo dalių ir aksesuarų priežiūra sandėlyje. Su bendrovės klientais dėl motociklų pardavimo neteko bendrauti. Pirkimo–pardavimo sutartis klientams kartais parašydavo ir ji. Kainas ir identifikacinius numerius įrašydavo vadybininkai, motociklus pardavinėdavo ir su pirkėjais bendraudavo L. Š. arba V. Š.. Kainas pasakydavo irgi jie. Nežino, kas buvo nurodama sutartyje ir už kiek realiai parduodama. Pinigų už motociklus niekada neėmė. Pinigus paimdavo tas, kas pristatydavo motociklą. Motociklą veždavo V. Š. ir L. Š., turbūt jie ir paimdavo pinigus. Ne visi atvykdavo į vietą, reikėdavo ir vežtis tą motociklą klientui į užsienį, tai tada turi vežtis ir dokumentą. Pardavimo kaina lygtais būdavo iš anksto sutarta, negali pasakyti, ar kainos vietoje buvo paliekamas tuščias langelis, ar įrašoma kaina (t. 13, b. l. 167–171).

Prieš pateikdama apibendrintas paminėtų įrodymų pagrindu padarytas išvadas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-719/2025, 17 punktas).

Pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų visuma iš esmės patvirtina aplinkybes, kad visus objektyviuosius nagrinėjamos turto pasisavinimo nusikalstamos veikos veiksmus atliko V. Š.. Būtent jis G. S. ir R. Š. sprendimais buvo įgaliotas užsiimti motociklų pirkimo ir pardavimo veikla pagal jam suteiktus įgaliojimus, būtent jis įsigydavo motociklus, organizuodavo jų remontą, registruodavo, rasdavo pirkėjus, nustatydavo pardavimo kainas, rengdavo pirkimo–pardavimo sutartis. Jis pats arba jo įgaliotas L. Š. nuveždavo suremontuotus motociklus į Nyderlandų Karalystę, kurioje jie buvo parduodami įmonei T, o grįžus perduodavo UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterinei apskaitai su motociklų pirkimu–pardavimu sietinus dokumentus bei sutartyse nurodytas grynųjų pinigų sumas. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. Š. dėl savo pareigų UAB „H“ ir UAB „P“ ir atliekamų veiksmų savo žinioje turėjo jam patikėtą minėtoms bendrovėms priklausantį turtą, tačiau neatskleisdamas tikrosios transporto priemonių pardavimo kainos nei nepateikdamas gautų grynųjų pinigų sumų bendrovių kasai, jis pasisavino dalį iš motociklų pardavimo gautų pajamų, kuri nebuvo užfiksuota pirkimo–pardavimo sutartyse ir atsispindi tik įmonės T pateiktuose dokumentuose. Šios aplinkybės leidžia pripažinti nustatyti, jog V. Š. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Šioje byloje pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog motociklai buvo parduoti už įmonės T dokumentuose nurodytas sumas, yra pagrindas pripažinti ir tai, kad dėl tokių veiksmų UAB „P“ ir UAB „H“ buvo padaryta turtinė žala. Remiantis FNTT specialistės išvadomis, UAB „P“ padaryta 203 900 Eur dydžio žala, o UAB „H“ – 46 700 Eur dydžio žala (t. 9, b. l. 179–188; t. 10, b. l. 34–41). Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad specialistės išvados yra sąlyginės, tačiau byloje surinktiems įrodymams patvirtinus specialisto išvadoje nurodytą sąlygą – jog motociklai buvo parduoti didesnėmis kainomis nei nurodyta Lietuvos bendrovių pirkimo–pardavimo sutartyse, abejoti specialisto išvados pagrįstumu pagrindo nėra.

Tuo tarpu bylos įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „P“ ir UAB „H“ vadovės R. Š. ir G. S., bendrininkaudamos su V. Š., savo tyčiniais veiksmais ar neveikimu dalyvavo motociklų pardavime didesnėmis nei nurodyta sutartyse kainomis bei pasisavino dalį gautų lėšų, net ir atlikus papildomą jų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmąjį ir antrąjį kartą, negauta.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris taip pat suvokia vykdytojo atliekamus konkrečios bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingus veiksmus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88-489/2023, 20 punktas). Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254-895/2020, 11 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-697/2022, 20 punktas).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad padėjo pasisavinti V. Š. patikėtą ir jo žinioje esantį labai didelės vertės svetimą, UAB „P“ priklausantį turtą – 203 900 Eur. Nuteistoji G. S. inkriminuotu laikotarpiu buvo UAB „P“ direktorė, atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, o V. Š. – komercijos direktorius ir kasininkas, kuriam einamų pareigų pagrindu buvo patikėtos ir jo žinioje esančios lėšos, gautos už bendrovės parduotus 20 motociklų „Harley Davidson“. G. S. bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, pripažintas nustačius, kad ji, kaip bendrovės direktorė, nekontroliavo V. Š., kaip komercijos direktoriaus ir kasininko, veiklos jam rengiant tikrovės neatitinkančias transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis ir pateikiant jas bendrovės vyriausiajai buhalterei, taip padėjo pasisavinti jam patikėtas lėšas. G. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra tinkamai įrodytas G. S. ir V. Š. susitarimas veikti kartu, G. S. tyčia, siekiant padėti V. Š. pasisavinti UAB „P“ lėšas, nenustatyti ir G. S. veiksmai įgyvendinant inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš dalies sutinka.

Iš byloje jau aptartų nuoseklių G. S. parodymų seka, kad ji, pernelyg pasitikėdama V. Š., vykdė tik jo teikiamų dokumentų kontrolę, detaliau bendrovės motociklų pardavimo veikla nesidomėjo, tikrosios už motociklus gautos piniginių lėšų sumos nežinojo. Šias išvadas paneigiančių įrodymų byloje nėra. Iš byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų bylos aplinkybių seka, kad jos kaip vadovės taikytos kontrolės priemonės nebuvo pakankamos, nes jos leido V. Š. buhalterinei apskaitai teikiamuose dokumentuose nuslėpti tikrąją motociklų pardavimo kainą ir pateikti UAB „P“ kasai tik dalį už motociklų pardavimą gautų piniginių lėšų, likusias lėšas nuslepiant ir pasisavinant. Visgi pagrindo išvadai, kad G. S. papildomų kontrolės priemonių, pavyzdžiui, tiesioginio bendravimo su motociklus perkančių įmonių atstovais, motociklų pardavimo rinkos kainų stebėjimo ir pan., nesiėmė sąmoningai, veikdama susitarusi kartu su V. Š., siekdama pasisavinti UAB „P“ pinigines lėšas, nėra.

Baudžiamojoje byloje patikimų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad G. S. žinojo apie bendrovės komercijos direktoriaus ir kasininko V. Š. už parduotus motociklus gautas ir į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktas didesnes pinigų sumas, nėra. Tokios aplinkybės negali būti nustatytos vien tik dėl to, kad G. S. kaip įmonės direktorė galėjo ir privalėjo kontroliuoti bendrovės darbuotojo V. Š. veiksmus, tačiau, pernelyg pasitikėdama juo, to pakankamai nedarė, nes byloje nėra duomenų, kad ji tai darė sąmoningai, numatė, kad dėl jos neveikimo bendrovė gali patirti turtinę žalą, ir to siekė. Tai leidžia spręsti apie neatsargią G. S. kaltės formą, tačiau, kaip minėta, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Tokios kaltės formos bylos įrodymai nepatvirtina.

Byloje nėra ir duomenų, kad G. S. veikė susitarusi su V. Š.. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiai – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Visgi įrodinėjant bendrininkavimą šiuo atveju yra būtina įrodyti, kad tiek V. Š., tiek G. S. turėjo bendrą tyčią pasisavinti UAB „P“ pinigines lėšas, kad jie buvo susitarę veikti bendrai, savo veiksmais ir/ar neveikimu siekiant bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo. Apie tokį V. Š. bei G. S. tyčios turinį nei iš jų pačių, nei iš kitų byloje apklaustų asmenų parodymų, nei iš bylos aplinkybių nėra pagrindo spręsti. Byloje nesant pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad G. S. kaip UAB „P“ direktorė suvokė V. Š. nusikalstamus veiksmus ir padėjo jam pasisavinti UAB „P“ priklausančias lėšas pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo ir išvadai, kad jos veikoje buvo visi būtini BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. G. S. išteisinama neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant aptariamą nusikalstamą veiką.

R. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji, būdama UAB „H“ direktorė ir kasininkė, būdama atsakinga už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdama jai patikėtą ir jos žinioje esantį turtą bei būdama atsakinga už jį, tyčia, susitarusi su V. Š. ir jo padedama, neatliko savo, kaip direktorės ir kasininkės, pareigų. Ji pavedė V. Š. vykdyti transporto priemonių pardavimo veiklą UAB „H“ vardu, bet jo nekontroliavo, neįtraukė į buhalterinę apskaitą visų gautų pajamų – 46 700 Eur – ir šias jai patikėtas ir einamų pareigų pagrindu jos žinioje esančias lėšas pasisavino, padarydama UAB „H“ 46 700 Eur žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. Š. veiksmuose tiesioginę tyčią bei susitarimą veikti bendrininkaujant su V. Š..

Nors R. Š. buvo UAB „H“ direktorė, kasininkė bei V. Š. sutuoktinė, tačiau viso proceso metu ji nuosekliai teigė nieko apie nusikalstamus V. Š. veiksmus nežinojusi, su juo veikti kartu nesitarusi. Ji tvirtino tikrinusi tik sutuoktinio teikiamus dokumentus, jie atitiko faktus, o motociklai buvo parduodami pelningai, nuslėpti ar pasisavinti įmonės pinigų ji nenorėjo, visas V. Š. už motociklus gautas ir jai perduotas lėšas įnešdavo į kasą. Iš byloje jau aptartų nuoseklių R. Š. parodymų, kurie atitinka ir kitus pirmiau paminėtus įrodymus, seka, kad ji, pernelyg pasitikėdama V. Š., kaip direktorė vykdė tik jo teikiamų dokumentų kontrolę, o kaip kasininkė įnešdavo į bendrovės kasą tik jai V. Š. perduotas pinigines lėšas. Detaliau bendrovės vykdoma motociklų pardavimo veikla ji nesidomėjo, tikrosios už motociklus V. Š. gautos piniginių lėšų sumos nežinojo ir kaip kasininkė jos negavo. Šias išvadas paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Iš byloje surinktų duomenų ir jų pagrindu nustatytų bylos aplinkybių taip pat seka, kad R. Š. kaip UAB „H“ vadovės taikytos kontrolės priemonės nebuvo pakankamos, nes jos leido V. Š. buhalterinei apskaitai teikiamuose dokumentuose nuslėpti tikrąją motociklų pardavimo kainą ir pateikti R. Š. kaip kasininkei tik dalį už motociklų pardavimą gautų piniginių lėšų, likusių piniginių lėšų gavimo faktą nuo jos nuslepiant ir lėšas pasisavinant. Visgi pagrindo išvadai, kad R. Š. papildomų kontrolės priemonių, pavyzdžiui, jau minėto tiesioginio bendravimo su motociklus perkančių įmonių atstovais, motociklų pardavimo rinkos kainų stebėjimo ir pan., nesiėmė sąmoningai, veikdama kartu su V. Š. pagal jų bendrą susitarimą, siekdama jam padedant pasisavinti UAB „P“ pinigines lėšas, nėra.

Kaip minėta, baudžiamojoje byloje patikimų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad R. Š. žinojo apie V. Š. už parduotus motociklus gautas ir į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktas didesnes pinigų sumas, nėra. Tokios aplinkybės negali būti nustatytos vien tik dėl to, kad R. Š. kaip įmonės direktorė galėjo ir privalėjo kontroliuoti bendrovės darbuotojo V. Š. veiksmus, tačiau, pernelyg pasitikėdama juo, to pakankamai nedarė, nes byloje nėra duomenų, kad ji tai darė sąmoningai ir numatė, jog dėl jos neveikimo bendrovė gali patirti turtinę žalą, ir to siekė. Tai leidžia spręsti apie neatsargią R. Š. kaltės formą, tačiau, kaip jau buvo minėta, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Tokios kaltės formos bylos įrodymai nepatvirtina. Priešingos išvados neleidžia daryti ir aplinkybė, kad R. Š. ir V. Š. buvo sutuoktiniai. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teisme apklausta R. Š., namuose su vyru apie darbą jis nekalbėdavo visiškai, o darbinėje aplinkoje kalbėdavo apie tai, kaip sekėsi parduoti, nuvežti. Nebuvo kalbama, už kiek parduodami motociklai, nes įgaliojimas buvo suteiktas ir motociklų pardavimai nebuvo nuostolingi. Didesnių nei gaunama alga vyro pajamų ji nepastebėjo. Jis turėjo savo pajamas, o ji – savo, jeigu reikėdavo pinigų vaikams, tai duodavo bendrai (t. 20, b. l. 179–187). Kaip minėta, paneigiančių nurodytus R. Š. parodymus įrodymų byloje nėra. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių R. Š. veikimą nusikalstamu būdu, vien V. Š. ir R. Š. siejantis santuokinis ryšis bei jos vadovavimas UAB „H“ nėra pakankamas duomuo, pagrindžiantis R. Š. tiesioginę tyčią padaryti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei jos susitarimą veikti bendrininkaujant su V. Š., pastarajam veikiant kaip padėjėjui. Apie kitokį R. Š. tyčios turinį bei jos veikimą bendrininkaujant su V. Š. nei iš jų pačių ar kitų byloje apklaustų asmenų parodymų, nei iš bylos aplinkybių nėra pagrindo spręsti. Tokioje situacijoje nėra pagrindo spręsti ir apie tai, kad R. Š. veikoje buvo visi būtini BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tad dėl šios veikos ji išteisinama neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

V. Š. dėl nusikalstamos veiklos UAB „H“ atžvilgiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį kaip kartu su juo nusikalstamą veiką įvykdžiusios R. Š. padėjėjas. Nors išteisinus R. Š. nebelieka šios nusikalstamos veikos vykdytojo, teisėjų kolegija sprendžia, kad kartu išteisinti ir V. Š. pagrindo nėra. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Nagrinėjamoje byloje V. Š. kaip padėjėjui buvo inkriminuota, kad jis rengė tikrovės neatitinkančias motociklų pirkimo– pardavimo sutartis, jose nurodydamas neteisingus duomenis apie parduotų transporto priemonių kainą, ir pateikė šiuo duomenis UAB „H“ buhalterei. Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius veiksmus V. Š. atliko ir UAB „P“ atžvilgiu. Iš V. Š. parodymų bei kitų juos patvirtinančių ir jau aptartų įrodymų visumos seka, kad R. Š., UAB „H“ pati vykdžiusi direktorės ir kasininkės pareigas, buvo įgaliojusi V. Š. vykdyti bendrovėje motociklų pardavimo veiklą, taip pat ir gauti už parduotus motociklus sumokamas sumas, kurias jis pats perduodavo buhalterinei apskaitai. V. Š. taip pat neneigė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. spalio 5 d. darbo santykiais nebuvo susijęs su UAB „H“. Bendrovėje konsultantu jis dirbo nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Visgi jis patvirtino, kad visą laiką faktiškai vykdė tokias pačias funkcijas abejose bendrovėse, tiek UAB „P“, tiek UAB „H“, kurių ofisai buvo toje pačioje vietoje. Jis taip pat neneigė, kad pagal R. Š. įgaliojimą jam faktiškai buvo patikėtos UAB „H“ piniginės lėšos, gautos už motociklų pardavimą. Šie jo parodymai atitinka ir bylos įrodymų visumą. Nustačius, kad R. Š. neveikė bendrininkaudama, kad ji žinojo apie nusikalstamus V. Š. veiksmus, todėl jų pakankamai nekontroliavo, V. Š. veiksmai pasisavinant dalį gautų jam patikėtų piniginių lėšų labiau atitiktų veiksmus, būdingus ne padėjėjui, o nusikalstamos veikos vykdytojui. V. Š. mirus, nei jam inkriminuotų bylos aplinkybių, nei jų teisinio kvalifikavimo koregavimas tapo negalimas. Visgi tuo pačiu spręstina, kad pagrindo išteisinti V. Š. dėl šios nusikalstamos veikos taip pat nėra. Dėl to baudžiamoji byla V. Š. nutraukiama jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

Pagal apskųstame nuosprendyje įrodytomis pripažintas aplinkybes, R. Š. ir G. S. inkriminuotos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo tiesiogiai susijusios su joms inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, jos sudarė bendrą nusikalstamos veiklos mechanizmą. Tiek BK 220 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik veikiant tyčia, BK 220 straipsnio 1 dalies atveju tiesiogine, o BK 222 straipsnio 1 dalies atveju – ir netiesiogine tyčia. Byloje pripažinus, kad R. Š. ir G. S. neveikė bendrininkaudamos su V. Š., nežinojo apie jo už motociklus gautas didesnes pinigų sumas, kurių jis bendrovės buhalterinei apskaitai nepateikė, nesuvokė V. Š. atliekamų nusikalstamų veiksmų, nėra pagrindo ir išvadai, kad jos tyčia apgaulingai tvarkė UAB „P“ ir UAB „H“ buhalterinę apskaitą ir, veikdamos tiesiogine tyčia, teikė neteisingus duomenis apie minėtų bendrovių pajamas, pelną ir turtą.

Paminėtina ir tai, kad pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi tiek už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Baudžiamosios atsakomybės subjektai taip pat gali būti fiziniai asmenys, turintys prievolę deklaruoti pajamas ir turtą, bei juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019, 29 punktas).

Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti įstatymo nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, už apgaulingą apskaitos tvarkymą kaip vykdytojai gali atsakyti asmuo, tiesiogiai tvarkantis apskaitą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistas), ir įmonės vadovas, kuris sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui būtinų apskaityti dokumentų arba teikia suklastotus ar netikrus dokumentus tam, kad juose užfiksuoti melagingi duomenys būtų įtraukti į apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-788/2023, 15 punktas).

Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į bendrovių buhalterinę apskaitą buvo pateikti neteisingi duomenys (motociklų pirkimo–pardavimo sutartys), tačiau pripažinus, kad šių nusikalstamų veikų subjektai R. Š., G. S. neveikė tyčia, jos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinamos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu pagrindu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinamas ir V. Š., kadangi šių nusikalstamų veikų subjektais gali būti tik specialiuosius požymius atitinkantys asmenys. Minėtus požymius atitinka bendrovių vadovės R. Š. ir G. S., tačiau, kaip nustatyta, šių nusikalstamų veikų jos nepadarė, todėl nėra galimas ir V. Š. veikimas kaip padėjėjo.

Dėl civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo

Nagrinėjamoje byloje VMI pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo (t. 11, b. l. 83-89) ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „P“ ir subsidiariai iš atsakovų G. S. ir V. Š. 58 893 Eur (35 388 Eur PVM + 23 505 Eur pelno mokestis) žalai atlyginti. BPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio reikalavimą sudaro suma, kuri atitinka dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje padarytų nusikaltimų atsiradusią turtinę žalą. R. Š., G. S. ir V. Š. atžvilgiu dėl to priėmus išteisinamąjį nuosprendį, tai yra nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, VMI pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą: iš G. S. ir V. Š. – 203 900 Eur, iš R. Š. ir V. Š. – 46 700 Eur. Šioje byloje G. S. ir R. Š. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, pagrindo joms taikyti minimą baudžiamojo poveikio priemonę nėra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti turto konfiskavimą ir V. Š. atžvilgiu, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus. Bylos įrodymais nebuvo nustatyta, kur yra V. Š. už parduotus UAB „P“ ir UAB „H“ motociklus jo gautos ir bendrovių kasai neperduotos grynųjų pinigų lėšos. Šie pinigai tyrimo metu rasti ir paimti nebuvo, jokiam turtui netaikytas ir laikinas V. Š. nuosavybės teisių apribojimas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, apskųstu nuosprendžio nusprendė iš nuteistųjų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis nėra papildomai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Jos pagrindinis tikslas – pašalinti nusikalstamos veikos ekonominę naudą, užkirsti kelią kaltininkui pasilikti iš nusikalstamos veikos gautą turtinę naudą, užtikrinti, kad nusikalstamos veikos padarymas netaptų ekonomiškai naudingas. Aptartoje situacijoje, kai byloje nėra rastos ir paimtos iš nusikalstamų veikų V. Š. gautos piniginės lėšos, taip pat nesant konkrečių duomenų, kur jos yra ar kur buvo panaudotos, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas, tęsiamame procese prieš mirusį asmenį neįgyvendins baudžiamajame įstatyme jai numatytų tikslų. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į UAB „P“ ir UAB „H“ atstovo apeliaciniame skunde įvardytą įmonių ketinimą siekti bendrovėms padarytos turtinės žalos atlyginimo. Todėl ši apskųstu nuosprendžiu V. Š. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė taip pat panaikinama.

Šioje byloje buvo pateiktas ir civilio atsakovo UAB „P“ ir UAB „H“ atstovo apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo iš UAB „P“ ir subsidiariai iš G. S., V. Š., taip pat panaikinti taikytą turto konfiskavimą, tačiau priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir civilinį ieškinį palikus nenagrinėtu, o turto konfiskavimą panaikinus, kas iš esmės atitinka ir civilinio atsakovo reikalavimų esmę bei jo interesus, papildomai dėl civilio atsakovo apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina.

Dėl išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, R. Š. gynėjas advokatas M. Kepenis pateikė dokumentus, patvirtinančius R. Š. viso proceso metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, patirtas atstovavimo išlaidas (t. 20, b. l. 168–178). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu buvo patirtos 2 000 Eur išlaidos, už atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 2 00 Eur dydžio išlaidos, už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 3 000 Eur išlaidos, už atstovavimą kasacinės instancijos teisme – 2 000 Eur dydžio išlaidos, už atstovavimą bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Eur išlaidos. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmąjį kartą, G. S. ir V. Š. gynėjai taip pat pateikė prašymus priteisti atstovavimo išlaidas (t. 17, b. l. 65, 66, 67, 73, 74, 75). Nuteistosios G. S. gynėjas prašyme nurodo, kad G. S. apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 000 Eur išlaidų, kurias sudaro gynėjo suteiktos paslaugos, ir jas prašo priteisti G. S.. Nuteistojo V. Š. gynėjas prašyme nurodo, kad nuteistojo V. Š., kuris miręs, sūnus L. Š. apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur išlaidų, kurias sudaro suteiktos teisinės paslaugos, jas prašo priteisti L. Š..

BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo procesiniu sprendimu R. Š. ir G. S. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, tad jos turi teisę į patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip jų gynėjai, paslaugoms apmokėti atlyginimą. Atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintas Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos), taip pat teiktų apeliacinių skundų apimtį ir jų išnagrinėjimo rezultatą, į visą baudžiamosios bylos procesą, bylos sudėtingumą ir apimtį, į gynėjų patirtas darbo laiko sąnaudas, į žodinio bylos nagrinėjimo trukmę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmąjį ir antrąjį kartą, konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nėra aiškiai per didelės, jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos dokumentais, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, išteisintosioms R. Š. ir G. S. priteistinas šių išlaidų atlyginimas iš valstybės lėšų.

BPK 106 straipsnio 3 dalyje ir Rekomendacijų 2 punkte vartojamos sąvokos „išteisinamas“ reikšmė teismų praktikoje aiškinama atsižvelgiant į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o išteisintuoju tampa ne bet koks kaltinamasis, o tik toks, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 22 straipsnio 4 dalis). BPK 303 straipsnio, kuriame nurodytos nuosprendžių rūšys, 1 dalyje nustatyta, kad teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį tais atvejais, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, (1 punktas) arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (2 punktas). Remiantis nurodytu teisiniu procesiniu reguliavimu, darytina išvada, kad šiuo metu galiojančios BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl kaltinamojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms baudžiamajame procese apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų taikytinos tais atvejais, kai dėl asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, priimamas teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo šis asmuo baudžiamojoje byloje yra išteisinamas (BPK 303 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-1214/2024, 11 punktas). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmeniui nutraukus baudžiamąją bylą dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų Baudžiamojo kodekso V skyriuje (pavyzdžiui, būtinoji gintis, profesinių pareigų atlikimas), tokio asmens statusas prilyginamas išteisintajam ir šiam asmeniui, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, turi būti priteistas patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023, 14–27 punktai; 2025 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-32-648/2025, 35 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pagrindo išteisinti V. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nenustatė. Ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta V. Š. mirus. Tokioje situacijoje priteisti L. Š. jo turėtas išlaidas advokato paslaugos apmokėti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio dalį panaikinti.

Nuosprendžio dalį, kuria V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir dėl to bylą nutraukti V. Š. mirus.

V. Š. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir pagal 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dvi veikos dėl UAB „P“ ir dėl UAB „H“) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

G. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Š. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

R. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą iš V. Š. ir G. S. –203 900 Eur, iš V. Š. bei R. Š. – 46 700 Eur.

Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 58 893 Eur dydžio turtinės žalos iš UAB „P“ bei subsidiariai iš G. S. ir V. Š. priteisimo palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Priteisti R. Š. 10 000 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą iš valstybės lėšų.

Priteisti G. S. 3 000 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimą iš valstybės lėšų.

L. Š. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimo nepriteisti.