Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų M. P. ir M. Č. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Mportas“ ieškinį atsakovams M. P. ir M. Č. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „BNM Finance“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atsakovui M. Č. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų, t. y. nepagrįstai suvaržo atsakovo teises, trukdo keliauti darbo reikalais ir vykdyti įprastinius atsiskaitymus. Ieškovė neįrodė, kad tokie ribojimai yra būtini, o prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai siekiama sudaryti kliūtis atsakovui M. Č., o ne užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo reikšmę, neatsižvelgdamas į vėliau priimtą Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimą, kuriuo nustatyta, kad 2018–2021 m. M. Č. buvo suteikęs M. P. apie 180 000 Eur paskolų, o šios prievolės buvo įvykdytos įskaitant tarpusavio reikalavimus ir perleidžiant nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad tik 10 000 Eur skirtumas tarp turto perleidimo ir pakartotinio įsigijimo kainų laikytinas restitucijos objektu. Šios aplinkybės patvirtina realų sandorių ekonominį pagrindą ir paneigia išvadą, kad nekilnojamasis turtas buvo perleistas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Ieškinio preliminarų pagrįstumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimas dėl ieškinio pagrindo, kuriuo nustatyta solidarioji atsakovų atsakomybė. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertintina, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, įskaitant ankstesnį atsakovų elgesį, jų tarpusavio ryšius ir atliktus turto perleidimo veiksmus. Didelė ieškinio suma laikytina papildoma, o ne savarankiška laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagrindžiančia aplinkybe.

Ieškovė laiko nepagrįstu atsakovo M. Č. argumentą, kad jo atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neindividualizavus nesąžiningo elgesio aplinkybių. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendime įvertintas tiesioginis atsakovo M. Č. dalyvavimas nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose, kuriais turtas iš atsakovo M. P. ir jo sutuoktinės nuosavybės buvo perleistas atsakovui M. Č. bei jo sutuoktinei, o vėliau – atsakovo M. P. sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Taigi, atsakovas M. Č. iš esmės sudarė sąlygas pakeisti turto teisinį režimą ir apsunkinti išieškojimą iš atsakovo M. P. turto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant 3 324 363 Eur ieškinio sumos areštuoti atsakovams priklausantį turtą – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės nėra sprendžiamas ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina, ar pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamos nutarties priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, tinkamai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, ar parinko su pareikštu reikalavimu susijusias bei proporcingas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl naujo įrodymo

Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 338 straipsnis). Be to, vadovaujantis CPK 180 straipsnyje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisykle, teismas priima tik įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius bylai reikšmingas aplinkybes.

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė antstolio 2026 m. liepos 10 d. elektroninį laišką dėl piniginių lėšų nebuvimo atsakovo M. Č. banko sąskaitose. Atsiliepime nebuvo pateiktas prašymas priimti šį dokumentą kaip naują įrodymą.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

CPK 180 straipsnyje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, pagal kurią teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, o leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Pažymėtina, kad ieškovė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo priimti naują įrodymą ir konkrečiais argumentais nepagrindė tokio poreikio. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šį įrodymą kaip neatitinkantį sąsajumo su apeliacijos objektu reikalavimo, kadangi antstolio 2026 m. liepos 10 d. elektroninis laiškas yra sudarytas jau po skundžiamos 2026 m. birželio 25 d. nutarties priėmimo.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir užkirsti kelią aplinkybėms, dėl kurių jo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius dvi kumuliatyvias sąlygas: ieškovas turi tikėtinai pagrįsti pareikštą reikalavimą ir turi egzistuoti grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-577/2026, 26 punktas).

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023, 22 punktas).

Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais. Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškiniu reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

Sprendžiant dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nėra atliekamas išsamus pareikšto reikalavimo faktinio ir teisinio pagrindo vertinimas, o nustatoma, ar pagal pateiktus duomenis egzistuoja tikimybė, kad ieškinys galėtų būti patenkintas. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimu dėl ieškinio pagrindo nustatyta, kad atsakovai M. P. ir M. Č. solidariai atsako už žalą, atsiradusią laiku neinicijavus ieškovės bankroto bylos iškėlimo. Nors skundžiamos nutarties priėmimo metu šis sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, o žalos dydžio klausimas juo neišspręstas, pirmosios instancijos teismo atliktas ieškinio pagrindo vertinimas yra reikšmingas sprendžiant dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Atskiruosiuose skunduose ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga iš esmės neginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jos nepasisako.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, pažymėtina, kad didelė ieškinio suma ar nepalanki atsakovo turtinė padėtis savaime nesudaro pagrindo taikyti disponavimo turtu apribojimus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikšmingas yra atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, kuris sudaro pagrindo manyti, jog atsakovas sieks paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą arba kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatoma sistemiškai įvertinus konkrečių bylos aplinkybių visumą ir tarpusavio sąsajas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-330/2024, 19 punktas; 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-577/2026, 40 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo M. Č. ir M. P. argumentais, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą už jo bankrotą atsakingiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tyčinio bankroto faktas ir jį lėmusios aplinkybės nėra savaime tapatūs asmens siekiui išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-553/2023, 21 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 10–11 punktai). Vis dėlto nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą siejo ne vien su ieškovės tyčinio bankroto faktu, bet ir su kituose procesiniuose sprendimuose nustatytais atsakovų veiksmais, kuriais buvo siekiama apsunkinti išieškojimą iš turto.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. ir lapkričio 4 d. nutartimis ieškovės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmesti, nenustačius pakankamų duomenų apie atsakovų nesąžiningumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau po šių nutarčių priėmimo kitose bylose buvo nustatytos papildomos šiam klausimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su atsakovų dalyvavimu nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose ir jų elgesiu valdant bendrovę. Taigi, ankstesnis atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones savaime neužkerta kelio pakartotinai spręsti dėl jų taikymo, kai prašymas grindžiamas papildomais duomenimis, kurių reikšmė ankstesnių prašymų nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta.

Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-81-912/2026 pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis 2021 m. gruodžio 27 d. ir 2022 m. balandžio 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys. Minėtame sprendime, įvertinus sandorių sudarymo chronologiją, jų dalyvių šeiminius bei verslo ryšius, paskolų ir tarpusavio skolų įskaitymo dokumentus, atsiskaitymo aplinkybes bei turto nuosavybės teisinio režimo pasikeitimą, nustatyta, kad sandoriais buvo siekiama užkirsti kelią išieškojimui iš atsakovui M. P. priklausiusio turto (minėto sprendimo 33–39 punktai). Nekilnojamasis turtas, anksčiau priklausęs M. P. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iš pradžių buvo perleistas M. Č. bei jo sutuoktinei, o vėliau – M. P. sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Taigi, sudarius tarpusavyje susijusius sandorius, buvo pakeistas turto nuosavybės teisinis režimas, taip siekiant apsunkinti išieškojimo nukreipimą į M. P. priklausiusį turtą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje. Nors minėti sandoriai buvo susiję su kito kreditoriaus reikalavimo įvykdymo išvengimu, šioje byloje vertinamas ne ankstesnės prievolės pobūdis, bet konkrečiais atsakovų veiksmais pasireiškęs disponavimo turtu modelis ir jo reikšmė sprendimo vykdymo rizikai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti ne vien turto perleidimo faktai, bet ir tikslas pakeisti jo teisinį režimą taip, kad būtų apsunkintas išieškojimas iš atsakovui M. P. priklausiusio turto. Šios aplinkybės leidžia spręsti apie objektyviai pagrįstą analogiško elgesio riziką, kartu įvertinant jų sąsajas su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu.

Atsakovas M. P. atskirajame skunde remiasi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1936-880/2026, teigdamas, kad šiuo sprendimu iš esmės patvirtintas ankstesnių turto perleidimo sandorių ekonominis pagrindas, o restitucija apsiribojo 10 000 Eur kainų skirtumo priteisimu. Susipažinus su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad minėtu sprendimu taip pat pripažinta niekine ir negaliojančia 2022 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis, taikyta vienašalė restitucija ir nuspręsta nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovui M. P. bei jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Iš atsakovo M. Č. ir jo sutuoktinės atsakovo M. P. sutuoktinei priteista 10 000 Eur suma, susijusi su skirtingomis turto perleidimo kainomis. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo būdo, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų apie realų atsiskaitymą už perleistą nekilnojamąjį turtą (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimo 39–44 punktai). Nurodytas teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimas nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendime nustatyto sandorių sudarymo tikslo. Nors restitucijos taikymas sudaro teisinį pagrindą atkurti atsakovo M. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir gali turėti reikšmės galimam išieškojimui, ši aplinkybė savaime nepaneigia ankstesnio siekio išvengti prievolių vykdymo ir nepašalina rizikos, kad turtu ateityje gali būti disponuojama siekiant apsunkinti išieškojimą. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamos 2026 m. birželio 25 d. nutarties priėmimo metu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Taigi, apelianto argumentai dėl pastarojo sprendimo reikšmės nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Vertinant ieškovės nurodytas tyčinio bankroto aplinkybes, reikšminga Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir abiejų atsakovų pripažinimo už jį atsakingais asmenimis. Priešingai nei teigia atsakovas M. P., bendrovės tyčinis bankrotas buvo pripažintas ne vien dėl netinkamo finansinės apskaitos organizavimo ar pareigų pateikti finansines ataskaitas nevykdymo. Minėtoje nutartyje taip pat įvertinti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai su susijusiais asmenimis, piniginių lėšų pervedimai su atsakovais susijusiai užsienio bendrovei, kurių ekonominis pagrįstumas nebuvo tinkamai patvirtintas, ir bendrovės dokumentų neperdavimo nemokumo administratorei aplinkybės.

Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartyje nebuvo pripažintas įrodytu visas ieškovės nurodytas bendrovės veiklos perkėlimo į kitus juridinius asmenis mechanizmas. Be to, aplinkybės, susijusios su bendrovės turto ir piniginių lėšų naudojimu, savaime nepatvirtina atsakovų ketinimo slėpti jiems asmeniškai priklausantį turtą. Taigi, šios aplinkybės nevertintinos kaip savarankiškas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Tačiau, jas vertinant kartu su Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimu nustatytais nekilnojamojo turto perleidimo veiksmais, jos papildo bendrą atsakovų elgesio ir jų tarpusavio veiksmų koordinavimo vertinimą.

Atsakovas M. P. teigia, kad jo atžvilgiu priimtas teismo 2025 m. birželio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kito juridinio asmens veiklos aplinkybės ir jose nustatyti atsakovo M. P. neteisėti veiksmai savaime negali pagrįsti disponavimo jo turtu apribojimų šioje byloje. Kita vertus, minėtu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, susijusios su apgaulingu finansinės apskaitos tvarkymu, dokumentų klastojimu, turto pasisavinimu ir valstybei padarytos žalos atlyginimu, yra reikšmingos vertinant sandorių, kurie Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimu buvo pripažinti negaliojančiais, sudarymo kontekstą. Taigi, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės vertintinos kartu su konkrečiais turto perleidimo veiksmais, o ne kaip savarankiškas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymas.

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad atsakovo M. P. atžvilgiu grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindžiama ne vien pareikšto reikalavimo dydžiu, bendrovės tyčinio bankroto faktu ar apkaltinamuoju nuosprendžiu, bet ir konkrečiais jo veiksmais sudarant tarpusavyje susijusius nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, kuriais siekta apsunkinti išieškojimą iš jam priklausiusio turto. Šios aplinkybės, įvertintos kartu su kitais bylos duomenimis, suteikia pakankamą pagrindą spręsti, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti. Taigi, atsakovo M. P. atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl antrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos egzistavimo.

Vertinant atsakovo M. Č. atskirojo skundo argumentus, pažymėtina, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas turi būti nustatomas individualiai kiekvieno atsakovo atžvilgiu. Vien solidarioji atsakomybė ar kito atsakovo nesąžiningumas nėra pakankamas pagrindas apriboti M. Č. turtines teises. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atsakovo M. Č. teiginį, kad byloje nenustatyta konkrečių jo paties nesąžiningą elgesį apibūdinančių aplinkybių, pažymi, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendime nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad M. Č. tiesiogiai dalyvavo nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose – įgijo turtą iš atsakovo M. P. ir jo sutuoktinės, o vėliau jį perleido atsakovo M. P. sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Be to, teismas vertino su atsakovu M. Č. siejamų paskolų dokumentus, tarpusavio skolų įskaitymo aplinkybes ir artimus sandorių dalyvių ryšius. Taigi, M. Č. vaidmuo sudarant šiuos sandorius neapsiribojo vien formaliu dalyvavimu.

Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025 nustatyta, jog atsakovas M. Č., nors formaliai nebuvo paskirtas ieškovės vadovu, pagal akcininkų susitarimą atliko nuolatinio pobūdžio finansų valdymo funkcijas ir kartu su atsakovu M. P. buvo pripažintas faktiniu bendrovės vadovu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025, 129–133 punktai). Šioje byloje taip pat vertinti atsakovų tarpusavio verslo ryšiai ir bendrovės lėšų pervedimai su jais susijusiam užsienio juridiniam asmeniui. Nors šios aplinkybės savaime nepatvirtina M. Č. ketinimo slėpti asmeninį turtą, jos yra reikšmingos vertinant jo savarankišką vaidmenį ir ankstesnio elgesio aplinkybių visumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimas nagrinėjamu atveju negali apsiriboti atskirų aplinkybių analize, neatsižvelgiant į jų tarpusavio sąsajas. Kartu būtina individualiai nustatyti, kokią reikšmę galimam sprendimo įvykdymo apsunkinimui turi kiekvieno atsakovo veiksmai. Nors ankstesniais nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais pirmiausia buvo siekiama apsunkinti išieškojimą iš atsakovo M. P. turto, atsakovo M. Č. aktyvus ir sąmoningas dalyvavimas šiuose veiksmuose, jo vaidmuo valdant bendrovę bei kitos byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą faktinį pagrindą spręsti apie galimo nesąžiningo disponavimo turtu riziką ir jo atžvilgiu. Ši išvada grindžiama ne prezumpcija, kad atsakovas M. Č. jau yra slėpęs savo asmeninį turtą, bet jo ankstesniu dalyvavimu įgyvendinant išieškojimą apsunkinusį turto perleidimo mechanizmą. Aplinkybė, kad byloje nenustatyta šiuo metu atliekamų naujų turto perleidimo ar slėpimo veiksmų, savaime nepaneigia prevencinio pobūdžio grėsmės, kai ji pagrįsta nustatytomis ankstesnio elgesio aplinkybėmis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog egzistuoja antroji CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga abiejų atsakovų atžvilgiu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, užtikrinant proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Skundžiama nutartimi nustatytas bendras atsakovų turto arešto mastas neviršija 3 324 363 Eur ieškinio sumos. Be to, numatyta pirmiausia areštuoti atsakovų nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises. Atsakovams leista areštuotą turtą valdyti ir juo naudotis, gauti iš jo pajamas, taip pat disponuoti antstolio nustatyto dydžio piniginėmis lėšomis, reikalingomis pragyvenimui ir skundžiamoje nutartyje nurodytiems atsiskaitymams atlikti. Taigi, pirmosios instancijos teismas parinko laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu kiek įmanoma mažiau ribojant atsakovų teisėtus interesus.

Atsakovas M. Č. nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina jo darbinę veiklą, galimybę vykti į darbo keliones ir vykdyti įprastinius atsiskaitymus. Skundžiama nutartimi atsakovo judėjimo laisvė neapribota, o atskirajame skunde nepateikta konkrečių duomenų, leidžiančių nustatyti faktiškai taikomų apribojimų poveikį jo darbinei veiklai ar būtiniesiems atsiskaitymams. Vien bendro pobūdžio teiginiai apie galimus nepatogumus nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti taikytų priemonių neproporcingumą. Pažymėtina, kad paaiškėjus konkrečioms aplinkybėms, dėl kurių taikomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžytų atsakovo teises, jis turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis dėl jų pakeitimo ar panaikinimo (CPK 148, 149 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, atsakovo M. Č. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą ir pagrindą. Atskirųjų skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepime į juose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.