Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus šilumos tinklai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DS1 Green“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Siekdama užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimo užtikrinimą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti skelbiamų derybų būdu vykdomo tarptautinio pirkimo „Kitos paskirties inžinerinio statinio statybos ir jame 10MW galios ir 20 MWh talpos elektros energijos kaupiklio įrengimas, (duomenys neskelbtini)“, pirkimo ID (duomenys neskelbtini) (toliau – Pirkimas), procedūras ir įpareigoti nesudaryti Pirkimo sutarties, o jeigu ji sudaryta – sustabdyti jos vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Ieškovės prašymas taikytini laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas šiais argumentais:

Ieškinys yra preliminariai pagrįstas, kadangi reikalavimai grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir pridedamais įrodymais bei Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimais. Ieškovė pasirinko teisės aktuose įtvirtintą ir teisėtą savo teisių gynybos būdą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų ieškovės reikalavimų nepagrįstumą ir atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo aspektu;

Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas galimai pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Perkančiajai organizacijai tęsiant Pirkimo procedūras ir sudarius Pirkimo sutartį su laimėjusia tiekėja bei jai pradėjus vykdyti sutartį, vėliau, net ir pripažinus Pirkimo sutartį neteisėta ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, šalių gražinimas į status quo (esama padėtis) būtų iš esmės neįmanomas. Tai yra, perkančiajai organizacijai iki bylos išnagrinėjimo gavus paslaugas, restitucijos taikymas, t. y. Pirkimo sutarties šalių grąžinimas į iki Pirkimo sutarties sudarymo buvusią padėtį nebūtų galimas, nes suteiktų paslaugų de facto (faktiškai) nebūtų įmanoma grąžinti;

Laikinas Pirkimo procedūrų sustabdymas nepakenks Pirkimo objekto įgyvendinimui. Priešingai, ieškovės dalyvavimo Pirkime nauda jau yra patvirtina konkrečiais faktais: pirminėje, 2026 m. liepos 20 d. sudarytoje, Pirkimo pasiūlymų eilėje ieškovės pasiūlymas surinko 100 proc. naudingumo balų ir buvo pripažintas ekonomiškai naudingiausiu, o UAB „Stiemo“ pasiūlymas, kuris po neteisėto ieškovės pasiūlymo atmetimo buvo pripažintas nauju Pirkimo, surinko tik 87,69 proc. naudingumo balų. Pagal Pirkimo sąlygų 7 priedo „Pasiūlymų vertinimo kriterijai ir sąlygos“ nuostatas, didžiausią, 75 proc., lyginamąjį svorį ekonominio naudingumo vertinime sudaro būtent kainos kriterijus (likusieji 25 proc. paskirstyti tarp garantijos pratęsimo bei įrenginių pristatymo ir įvedimo į eksploataciją terminų). Atsižvelgiant į tai, kad kaina yra dominuojantis vertinimo kriterijus, akivaizdu, jog didžiąją dalį (12,31 proc.) skirtumo tarp ieškovės ir laimėjusios tiekėjos pasiūlymų lėmė ieškovės pasiūlyta palankesnė kaina. Taigi, ieškovės pašalinimas iš Pirkimo procedūrų ne tik pažeidė jos teises, bet lėmė ekonomiškai mažiau naudingo bei brangesnio pasiūlymo pripažinimą laimėtoju, o tai prieštarauja racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo tikslui, yra neekonomiška, neefektyvu ir pažeidžia viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja išskirtinės aplinkybės dėl kurių galėtų būti netaikomos laikinosios apsaugos priemonės, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas sąžiningai tiekėjų konkurencijai, kuri prisideda ir prie racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nemotyvavo, kodėl ieškovės reikalavimai prima facie požiūriu galėtų būti tenkinami, toks vertinimas skundžiamoje nutartyje apskritai nepateiktas. Ieškovė byloje neginčija fakto, kad jos pateiktas pasiūlymas neatitinka Pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, ieškovės pasiūlymas netaptų atitinkančiu Pirkimo dokumentų reikalavimų ir ieškovė netaptų Pirkimo sutarties šalimi. Atsakovė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vien šios bylos trukmės metu patirs bent 577 185 Eur nuostolius, todėl kyla grėsmė, kad atsakovės nuostoliai bus dar didesni – ne tik šios bylos trukmės, bet ir tolesnių Pirkimo procedūrų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir netinkamai įvertino sąlygą dėl ieškovės reikalavimų prima facie pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atžvilgiu.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl nepritaikius laikinąsias apsaugos priemones, egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė per visą Pirkimą neužtikrino, jog jos pasiūlymas atitiktų Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, todėl mažai tikėtina, kad bylos laimėjimo atveju ieškovės pasiūlymas taps atitinkančiu Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus. Vien tai, kad ieškovės reikalavimai byloje galėtų būti patenkinti, nelemia išvados, jog ieškovės pasiūlymas taps atitinkančiu Pirkimo dokumentų reikalavimus. Ieškovė nurodė, kad atsakovė į ją dėl Pirkimo dokumentuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų kreipėsi ne kartą. Taigi, per visą Pirkimo procedūrų laikotarpį ieškovė turėjo galimybę patikslinti pateiktus dokumentus (įskaitant ir netinkamą ūkio subjekto pakeitimą tinkamu), tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, šių dalykų neaptarė ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas priėmė individualiai neįvertinęs ginčo situacijos ir Pirkimo pobūdžio, vien formaliai nurodydamas Lietuvos teismų praktikos nuostatas, susijusias su dviejų interesų pusiausvyra. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad joje nurodomos visai kitos, ne su šia byla susijusios aplinkybės, o tai patvirtina, kad skundžiama nutartis priimta skubotai, formaliai ir neatlikus tinkamo su Pirkimu susijusių aplinkybių vertinimo. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas tik cituoja Lietuvos teismų praktiką, tačiau niekaip nepritaiko šios praktikos nuostatų Pirkimo atžvilgiu.

Skundžiama nutartimi prioritetas buvo suteiktas ne viešajam interesui, bet privačiam ieškovės interesui ir jos tariamai pažeistų teisių gynybai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovės privatus interesas negali būti svarbesnis už atsakovės siekį įgyvendinti Pirkimą. Dar daugiau, viešojo intereso aspektu svarbu tai, kad atliekant Pirkimą ir įgyvendinus kaupiklio rangos projektą, būtų prisidedama ir prie šių tikslų: padidinti bendrovės pajamas, lanksčiai reauojant į elektros energijos kainų svyravimus NordPool biržoje; sugeneruoti papildomas pajamas iš mFRR balansavimo paslaugų teikimo, panaudojant greitą kaupiklio reakciją; sumažinti Alytaus biomasės elektrinės pajamų svyravimus ir padidinti prognozuojamų pinigų srautų stabilumą; efektyviau išnaudoti turimą elektrinės prijungimo prie tinklo infrastruktūrą ir esamą generatoriaus galią; prisidėti prie elektros sistemos patikimumo ir lankstumo didinimo, integruojant daugiau atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių. Taigi, nesavalaikis (pavėluotas) projekto įgyvendinimas sukeltų ne tik finansinius nuostolius (mažų mažiausiai 3 006 Eur per dieną, o labiausiai tikėtinu atveju – 5 497 Eur per dieną), bet pakenktų ir prie viešojo intereso užtikrinimo prisidedančių tikslų įgyvendinimui.

Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino ieškinio prima facie pagrįstumo ir nepateikė motyvų, kodėl ieškovės reikalavimai galėtų būti tenkinami. Priešingai, skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai įvertino pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą ir konstatavo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Be to, teismas ne tik įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą, bet ir nurodė tiek šiam vertinimui taikytiną kriterijų, tiek konkrečią išvadą dėl jo taikymo nagrinėjamu atveju. Atsakovė prima facie pagrįstumo vertinimą tapatina su ginčo nagrinėjimu iš esmės, tačiau šioje stadijoje ginčas iš esmės nėra nagrinėjamas, todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai, susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės nėra aktualūs.

Atsakovė nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumą vertina lygindama tariamus 577 185 Eur nuostolius su ieškovės neįvardytais piniginiais nuostoliais. Be to, savo tariamus nuostolius atsakovė grindžia pateikta pusės puslapio apimties privataus juridinio asmens surašyta 2026 m. rugsėjo 7 d. Eksperto išvada, kuri negali būti laikoma patikimu ir objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu atsakovės nurodomą 577 185 Eur nuostolių dydį ar netgi jų tikėtinumą. Teismas išnagrinėjo atsakovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, kurį atsakovė grindė iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip atskirąjį skundą ir 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eP2-1289-657/2026 atsakovės prašymo netenkino. Taigi, neįrodytas ne tik atsakovės nurodytas 577 185 Eur nuostolių dydis, bet ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Ieškovė siekia ne nuostolių atlyginimo, o realaus grąžinimo į Pirkimo procedūras, kad, pakeitusi ūkio subjektą, kurio pajėgumais rėmėsi, galėtų toliau dalyvauti Pirkime ir jį laimėti. Ieškovė yra suinteresuota būtent Pirkimo sutarties sudarymu, o ne nuostolių atlyginimu dėl neteisėtų perkančiosios organziacijos veiksmų. Vis dėlto, negrąžinus ieškovės į Pirkimo procedūras, kurių potenciali laimėtoja yra ieškovė, jos nuostolius sudarytų, be kita ko, iš Pirkimo negautos pajamos.

Atsakovės argumentai dėl būtinybės kuo skubiau įgyvendinti Pirkimą nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo. Ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išsamiai pagrindė, kad faktinė Pirkimo procedūrų eiga ir pačios perkančiosios organizacijos nustatytos Pirkimo sąlygos neįrodo, jog Pirkimo objektą būtina įsigyti nedelsiant. Jei atsakovei būtų svarbi Pirkimo sparta, pastaroji vietoj teisiniam reguliavimui prieštaraujančio sprendimo priėmimo būtų sudariusi galimybę ieškovei pakeisti ūkio subjektą, kurio pajėgumais remiamasi ir šiuo metu jau turėtų sudarytą sutartį.

Nei Pirkimo dokumentai, nei rinkos konsultacijos dokumentai nepatvirtina atsakovės deklaruojamos būtinybės būtent iki 2027 m. birželio 1 d. užbaigti Pirkimo objektą sudarančius darbus ir įrengti autobusų įkrovimui reikalingą infrastruktūrą. Priešingai, pirmiau aptartos aplinkybės ir dokumentuose nustatyti terminai paneigia atsakovės bandymą Pirkimo įgyvendinimą susieti su šia data.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2026 m. rugsėjo 7 d. Eksperto išvadą; Alytaus miesto savivaldybės 2026 m. rugsėjo 9 d. raštą „Dėl elektrinių autobusų krovimo paslaugų“. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad 2026 m. rugsėjo 7 d. Eksperto išvada patvirtina kokius nuostolius kiekvieną dieną patirs atsakovė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o 2026 m. rugsėjo 9 d. raštas patvirtina, kad Pirkimo procedūrų operatyvus įgyvendinimas yra reikšmingas ne tik dėl siekio sumažinti atsakovės patiriamus nuostolius, tačiau ir su viešosios infrastruktūros, kuriai būtinas kaupiklio eksploatavimas, sukūrimu.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės pateiktų įrodymų turiniu, nusprendžia, kad šių įrodymų ieškovė neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme kartu su pareikštu ieškiniu ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ieškinys pateiktas 2026 m. rugpjūčio 28 d.), nes jie surašyti tik bylos nagrinėjimo metu (2026 m. rugsėjo 7 d., 2026 m. rugsėjo 9 d.). Atsižvelgdamas į tai bei jų sąsajumą su ginčo dalyku (CPK 180 straipsnis), taip pat į tai, kad šalys su jais turėjo galimybę susipažinti ir pateikti nuomonę dėl jų, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs akivaizdžių apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, apeliacinės instancijos teismas nutaria pateiktus įrodymus priimti ir esant poreikiui juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygų viešųjų pirkimų bylose

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Be CPK nurodytų kitų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikinosios apsaugos priemonės viešųjų pirkimų arba koncesijų suteikimo bylose gali būti taikoma: 1) viešojo pirkimo arba koncesijos suteikimo konkurso procedūrų sustabdymas; 2) įpareigojimas perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui nesudaryti viešojo pirkimo sutarties; 3) įpareigojimas koncesiją suteikiančiajai institucijai nesudaryti koncesijų sutarties; 4) perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto arba koncesiją suteikiančiosios institucijos priimto sprendimo įgyvendinimo sustabdymas; 5) su pirkimo laimėtoju sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas arba su koncesininku sudarytos koncesijų sutarties vykdymo sustabdymas (CPK 423⁷ straipsnio 2 dalis).

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas yra iš esmės tapatus tiek bylose, nagrinėjamose pagal bendrąsias CPK nustatytas taisykles, tiek specialių kategorijų (įskaitant viešųjų pirkimų) bylose – laikinai apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymo galimybę (CPK 144, 145 straipsniai). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekvienu atveju sprendžiama pagal konkrečios bylos duomenis, patvirtinančius, kad, nesiėmus priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023, 51 punktas).

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018, 10 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, be kita ko, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 39 punktas). Vis dėlto nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymu viešųjų pirkimų bylose visų pirma siekiama apginti tiekėjų interesus, tačiau tai turi būti derinama su siekiu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp tiekėjų interesų ir viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 27 punktas). Teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso ir nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-172-790/2021, 13 punktas). Jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, jų taikymas neatitiktų ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-349-302/2021, 19 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui taikytinu teisiniu reguliavimu, jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota teismų praktika, konstatuoja, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja bendrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant yra priimamas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą bei nustatyti, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui. Nustatęs, kad tokia grėsmė egzistuoja, teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso, atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija skelbiamų derybų būdu vykdo Pirkimą, kuriuo siekia įsigyti kitos paskirties inžinerinio statinio statybos ir jame 10MW galios ir 20 MWh talpos elektros energijos kaupiklio įrengimo darbus. Ieškovė dalyvavo Pirkime, pateikė paraišką, pirminį ir galutinį pasiūlymus. 2026 m. rugpjūčio 5 d. Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) priemonėmis pateiktu pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad jos galutinis pasiūlymas pripažįstamas neatitinkančiu Pirkimo Specialiųjų sąlygų 2 priedo „Tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai ir reikalavimai laikytis aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų, kitų reikalavimų“ 1.5 papunktyje įtvirtinto kvalifikacijos reikalavimo ir atmetamas. 2026 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė perkančiajai organizacijai pateikė pretenziją dėl 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuri 2026 m. rugpjūčio 18 d. buvo atmesta. 2026 m. rugpjūčio 21 d. CVP IS priemonėmis atsakovė paskelbė sprendimą dėl (atnaujintos) pasiūlymų eilės sudarymo, kuriame laimėjusiu yra paskelbtas UAB „Stiemo“ pasiūlymas (2026 m. rugpjūčio 28 d. ieškinio Nr. CBP-6112 priedai Nr. 1, 2, 4, 6, 14, 15). Ieškovė, nesutikdama su perkančiosios organizacijos 2026 m. rugpjūčio 5 d., 2026 m. rugpjūčio 21 d. sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais ir panaikinti: atsakovės 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą; atsakovės 2026 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo sudaryta (atnaujinta) pasiūlymų eilė ir laimėjusiu pripažintas UAB „Stiemo“ pasiūlymas. Šiems reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Pirkimo procedūras ir įpareigoti perkančiąją organizaciją nesudaryti Pirkimo sutarties šiame Pirkime, o jeigu ji sudaryta, sustabdyti jos vykdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad egzistuoja visos sąlygos, reikalingos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skundžiama nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino.

Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovės įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, kadangi: 1) teismo priimta skundžiama nutartimi neatliktas individualus ginčo situacijos vertinimas bei neįvertinta, kokią žalą sukels laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas; skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas privačiam ieškovės interesui suteikė prioritetą viešojo intereso atžvilgiu; 2) teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui; teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė per visą Pirkimą neužtikrino, jog jos pasiūlymas atitiktų Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, todėl mažai tikėtina, kad bylos laimėjimo atveju ieškovės pasiūlymas taps atitinkančiu Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus; 3) teismas skundžiamą nutartį priėmė individualiai neįvertinęs ginčo situacijos ir Pirkimo pobūdžio, o vien tik formaliai nurodydamas Lietuvos teismų praktikos nuostatas, susijusias su dviejų interesų pusiausvyra; nutartyje nurodomos kitos, ne su šia byla, susijusios aplinkybės, o tai patvirtina atsakovės poziciją, kad skundžiama nutartis priimta skubotai, formaliai ir neatlikus tinkamo su Pirkimu susijusių aplinkybių vertinimo.

Atsižvelgdamas į apeliantės atskirajame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas toliau įvertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pagrindė visų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo (esamos padėties) išlaikymas, kuris leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą teisių gynimo būdą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Minėta, ieškovė prašo pripažinti neteisėtais ir panaikinti: atsakovės 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą; atsakovės 2026 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo sudaryta (atnaujinta) pasiūlymų eilė ir laimėjusiu pripažintas UAB „Stiemo“ pasiūlymas (žr. šios nutarties 21 punktą). Toks ieškinio reikalavimas dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo yra nagrinėtinas teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pagrįsdama reikalavimą, ieškovė nurodė faktinius ir teisinius argumentus, prie ieškinio pridėjo įrodymus, tarp jų, patvirtinančius, kad ieškovė yra pasinaudojusi privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, įtvirtinta CPK ir VPĮ.

Apeliantė, teikdama argumentus dėl ieškovės ieškinio preliminaraus nepagrįstumo, nurodė, kad ieškovė Pirkimo metu neužtikrino, jog jos pasiūlymas būtų tinkamas; mažai tikėtina, jog net bylos laimėjimo atveju toks pasiūlymas atitiks Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus; ieškovė neginčija fakto, kad jos pateiktas pasiūlymas neatitinka Pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; turėjo galimybę pasinaudoti teise pakeisti netinkamą ūkio subjektą tinkamu, per visą Pirkimo procedūrų laikotarpį to nepadarė (ir kt.). Taigi, apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su pasiūlymo ir jo atitikties Pirkimo dokumentams, vertinimu, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir galės būti įvertintos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo aptartų apeliantės įrodinėjimų aplinkybių vertinti kaip pagrindžiančių ieškinio prima facie nepagrįstumą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį, nusprendžia, jog remiantis apeliantės nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir (ar) ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie preliminarų ieškinio pagrįstumą yra pagrįsta. Be to, pažymėtina tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Tai, ar kyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – ieškovė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1315-464/2021, 34–35 punktai; 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-467/2022, 21 punktas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja antroji sąlyga, būtina laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes toliau tęsiantis Pirkimo procedūroms kiltų reali grėsmė, kad atsakovė turės teisę sudaryti sutartį su kitais Pirkimą laimėjusiais tiekėjais, dėl to teismine tvarka nustačius viešojo pirkimo sąlygų materialinius ir procedūrinius pažeidimus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, o sugrąžinti buvusią padėtį gali tapti nebeįmanoma.

Apeliantė, kvestionuodama minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė per visą Pirkimą neužtikrino, kad jos pasiūlymas atitiktų Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, todėl mažai tikėtina, kad bylos laimėjimo atveju ieškovės pasiūlymas taps atitinkančiu Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino nurodytų aplinkybių (žr. šios nutarties 31 punktą), nes jomis grindžiamas ieškovės reikalavimas dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo – jos yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir yra susiję su ieškovės pasiūlymo vertinimo aspektais, o ne su egzistuojančios grėsmės paneigimu. Dėl šių argumentų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės ir priėmęs galutinį procesinį teismo sprendimą, tačiau šioje proceso stadijoje teismas detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, jeigu teismas netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos nesustabdytų viešojo pirkimo sutarties vykdymo, iki galutinio ginčo išnagrinėjimo viešojo pirkimo sutartis su laimėjusia tiekėja galėtų būti didžiąja dalimi arba visiškai įvykdyta. Tokiu atveju, tenkinus ieškovės reikalavimus, atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl restitucijos taikymo, ieškovės patirtos žalos atlyginimo, alternatyvių sankcijų taikymo. Taigi, viena vertus, ieškovei būtų apsunkinta galimybė šioje byloje veiksmingai apginti savo teises, nes, nepaisant galbūt palankaus teismo sprendimo priėmimo, jai galėtų būti užkirstas kelias sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir ieškovė turėtų reikšti naujus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o tai galėtų pareikalauti papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Antra vertus, tokia situacija būtų nepalanki ir perkančiajai organizacijai, kuri susidurtų su galima dvigubo mokėjimo rizika, t. y. turėtų ne tik viešojo pirkimo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas paslaugas su Pirkimo laimėtoja, tačiau taip pat sumokėti baudą ir (ar) piniginę kompensaciją ieškovei.

Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl egzistuoja grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja antroji sąlyga, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl kitų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti

Minėta, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, turi ne tik nustatyti, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje nustatytos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tačiau taip pat turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso, atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr. šios nutarties 20 punktą).

Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, vykdydama Pirkimą, siekia įsigyti kitos paskirties inžinerinio statinio statybos ir jame 10MW galios ir 20 MWh talpos elektros energijos kaupiklio įrengimo paslaugas (žr. šios nutarties 21 punktą).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, susiklostytu situacija, jog iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, atsakovė pirktų paslaugas galbūt pažeidžiant viešųjų pirkimų principus bei VPĮ nuostatas. Tokia situacija iš esmės būtų ydinga teisinės valstybės požiūriu, kadangi būtų pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas viešasis interesas, nes valstybinės institucijos veikloje neužtikrinamas teisėtumas ir jos tarnavimas žmonėms.

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad: skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė ir nemotyvavo, kodėl, pritaikant laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti ginamas ieškovės interesas; nėra pateiktas vertinimas, kokia žala kiltų, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos ir kokia žala kiltų, jei būtų pritaikytos; būtent dėl projekto įgyvendinimo vėlavimo atsakovė patirs 577 185 Eur nuostolius; Pirkimo procedūrų operatyvus įgyvendinimas yra reikšmingas ne tik dėl siekio sumažinti atsakovės patiriamus nuostolius, tačiau ir su viešosios infrastruktūros, kuriai būtinas kaupiklio eksploatavimas, sukūrimu; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų ilgesnes Pirkimo procedūras, o tai pažeidžia viešąjį interesą, kadangi dėl užsitęsusių Pirkimo procedūrų nėra galimybės sumažinti kainų Alytaus miesto šilumos vartotojams. Apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį dėl toliau nurodomų argumentų.

Visų pirma, nagrinėjamu atveju Pirkimo objekto viešojo intereso svarba nėra tokio lygio, kad pati savaime pateisintų Pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą konkurso Pirkimo dalyvių konkurenciją, sąžiningą varžymąsi. Pirkimu nėra siekiama svarbiausių konstitucinių gėrių – visuomenės saugumo, asmenų sveikatos ir pan. – apsaugos, kurios poreikis būtų realus, nebūtų besitęsiantis ilgą laiką ir anksčiau nelaikytas sukeliančiu realios žalos visuomenei. Apeliantė objektyviais duomenimis nepagrindė, kad poreikis dėl kitos paskirties inžinerinio statinio statybos ir jame 10MW galios ir 20 MWh talpos elektros energijos kaupiklio įrengimo paslaugų yra neatidėliotinas, siekiant išvengti žalos visuomenei bei turtui. Vien tai, kad Alytaus mieste analogiškos elektrinių autobusų krovimo infrastruktūros nėra (žr. kartu su apeliantės atskirojo skundo priedą Nr. 2) ar tai, jog kaupiklis ir visa jo įrenginių sistema turi būti parengta veikti „salos“ režimu, savaime nereiškia, jog Pirkimo objektas yra neatidėliotino būtinumo dalykas, kurio nedelsiant neįsigijus iš esmės pablogėtų ar taptų neįmanoma atsakovės ar kitų subjektų, kurių naudai vykdomas viešasis pirkimas, veikla, jos funkcionavimas.

Antra, apeliantė nurodė, kad dėl Pirkimo procedūrų sustabdymo ji patirs 577 185 Eur nuostolių, nes vėluojant įgyvendinti projektą ji negaus minėto dydžio pajamų. Viena vertus, vien aplinkybė, kad apeliantė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nepatogumų, suvaržymų ar nuostolių, savaime nepaneigia jų taikymo pagrįstumo. Kita vertus, abstraktaus pobūdžio argumentai, paremti 2026 m. rugsėjo 7 d. išvada, kurioje skaičiavimai atlikti prielaidomis ir preliminariais duomenimis iš 2025 m. gruodžio mėn. parengto verslo plano „Elektros kaupiklio įrengimas Alytaus biomasės elektrinėje“ ir modeliavimo skaičiuokle (žr. atskirojo skundo priedą Nr. 1), objektyviai nepatvirtina, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantė patirtų neproporcingai didelius nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutartį, kuria atmetė ieškovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovės 577 185 Eur nuostolius, o vien atsakovės pateikta 2026 m. rugsėjo 7 d. Eksperto išvadoje, kurioje nenurodytas ši nuostolių susidarymo mechanizmas, o remiamasi tik galimai ateityje planuojamomis gauti pajamomis iš dar neįrengto ir neeksploatuojamo kaupiklio, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė patirtų tokio dydžio nuostolius.

Apeliantės nurodyti Pirkimo įgyvendinimo tikslai (padidinti bendrovės pajamas, lanksčiai reaguojant į elektros energijos kainų svyravimus NordPool biržoje; sugeneruoti papildomas pajamas iš mFRR balansavimo paslaugų teikimo, panaudojant greitą kaupiklio reakciją ir kt.), savaime nelemia kitokio nagrinėjamos situacijos vertinimo, kadangi, jeigu ir būtų patiriami nepatogumai ar suvaržymai, jie savaime nepaneigia būtinybės šiuo atveju išlaikyti status quo situaciją.

Taigi, apeliantė neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi ypatinga situacija, dėl kurios laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju sukeltų didesnę žalą nei jų netaikymas ir reikalaujanti skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto (CPK 423⁷ straipsnio 1 dalis). Priešingai, šiuo atveju prioritetas teiktinas ne skubiam Pirkimo objekto įgijimui, o sąžiningam tiekėjų varžymuisi. Aplinkybė, kad vykdomas Pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, savaime nereiškia, kad šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, jog viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu. Taigi, šiuo atveju siekis įsigyti Pirkimo objektą nėra susijęs su išskirtinėmis, neatidėliotinomis, itin svarbiomis aplinkybėmis, kurios keltų grėsmę didelei žalai visuomenei atsirasti ir dėl kurių, sustabdžius viešojo pirkimo procedūras, būtų iš esmės pažeistas viešasis interesas.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą, nes lemia ilgesnes Pirkimo procedūras. Šiame kontekste pažymėtina, kad visuomenė yra suinteresuota ne tik pirkimo objektu, bet ir tuo, kad perkančiųjų organizacijų vykdomos viešojo pirkimo procedūros vyktų skaidriai ir griežtai laikantis įstatymų reikalavimų, kad pirkimo laimėtojais būtų pripažinti geriausiai pirkimo dokumentuose apibrėžtus poreikius atitinkantys pasiūlymai, kad viešojo pirkimo metu naudojamos valstybės lėšos būtų panaudotos racionaliai ir efektyviai, o perkančioji organizacija nepatirtų papildomų išlaidų, kurios galėtų atsirasti, jei perkančiajai organizacijai dėl jos neteisėtų veiksmų būtų pritaikytos alternatyvios sankcijos ar būtų pareikštas reikalavimas atlyginti tiekėjui žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-625-516/2022, 25 punktas; 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-813-912/2023, 27 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas suteikti pirmenybę būtent viešajam interesui, susijusiam su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo labiau kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas negalėtų lemti neadekvačiai ilgo pirkimo procedūrų sustabdymo, kadangi CPK yra nustatyti konkretūs ir pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai.

Atsižvelgiant į pakankamai trumpus maksimalius civilinio proceso viešųjų pirkimų bylose terminus (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis), į tai, kad apeliantė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo būtinumo bei į tai, jog ieškinio patenkinimas galbūt galėtų lemti reikšmingą pasikeitimą tolesnėje Pirkimo procedūrų eigoje, darytina išvada, kad Pirkimo procedūrų sustabdymas atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirųjų skundų motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.