Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-309-449/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44224-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.13; 1.2.23.2.2.2; 2.4.6.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Anastasijai Malinovskienei, dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistajam M. G., jo gynėjui Pavelui Borkovskiui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalis – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo – ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, M. G. pripažintas recidyvistu.Pas M. G. kratos metu paimtus pinigus – 500 Eur (penkis šimtus eurų) nuspręsta konfiskuoti. Tuo pačiu nuosprendžiu V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsM. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, iki 2025 m. balandžio 7 d., laikė labai didelį kiekį 619,972 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,409538 g karfentanilio, šią medžiagą jis tolimesniam platinimui: du ryšulius, kurių bendra masė buvo 10,036 g miltelių, kurių sudėtyje nustatyta narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio grynasis kiekis sudarė 0,00594 g (0,059 proc.), bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje pardavė V. R., o kitą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – iš viso 609,936 g miltelių – neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2025 m. balandžio 7 d., 12.15 val., kai atliekant kratą šias medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai, maišelyje buvo ne mažiau kaip 60,91 g miltelių, kuriuose buvo 0,038765 g (0,06 proc.) karfentanilio, maiše buvo 548,99 g miltelių, kuriuose buvo 0,364828 g (0,07 proc.) karfentanilio, o dėžutėje – 0,036 g miltelių, kuriuose nustatyta 0,000005 g (0,02 proc.) karfentanilio, tokiu būdu M. G., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentanilio.II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymaiNuteistasis M. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti – pašalinti iš nuosprendžio jo pripažinimą recidyvistu pagal BK 27 straipsnio 1 dalį ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taip pat prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti jam mažesnę nei dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės pridėti dalį neatliktos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – vienerius metus laisvės atėmimo, ir galutinę bausmę jam paskirti irgi mažesnę negu dešimt metų laisvės atėmimą.Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apeliantas pripažįsta, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir kaltę. Apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas, paskirdamas bausmę, įvertino, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).Apeliantas nurodo, jog jis nepagrįstai buvo pripažintas recidyvistu, todėl ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismo argumentai šioje dalyje yra nenuoseklūs, be to, teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad nusikalstama veika buvo padaryta praėjus dviems mėnesiams po Vilniaus miesto teismo nuosprendžio, kuriuo apeliantas buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjimo. Nuteistasis nurodo, kad pirmą nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas 2025 m. vasario 7 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu, įvykdė 2022 m. birželio 30 d., t. y. beveik prieš trejus metus iki šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tai, kad neteisėtai iki 2025 m. balandžio 7 d. laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, tačiau nuo kada jis laikė narkotinę medžiagą byloje nenustatyta. Taip pat teismas pripažino, jog byloje neįrodyta kaltinimo dalis dėl šios narkotinės medžiagos įgijimo. Apeliantas nurodo, jog iš liudytojo E. K. tarnybinio pranešimo ir jo parodymų matyti, kad narkotine medžiaga M. G. neteisėtai disponavo dar iki pirmojo nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi skundžiamo nuosprendžio argumentai, kad apeliantas praėjus dviems mėnesiams po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, yra nepagrįsti. Nepaisant šios aplinkybės, apeliantas pripažįsta, kad jo nusikalstami veiksmai iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo ir jo įsiteisėjimo yra nepateisinami. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, turi atsižvelgti į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo sunkumą ir kitas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad recidyvas nėra vien formalus pakartotinės nusikalstamos veikos konstatavimas, bet vertinamoji kategorija, susijusi su asmens padidėjusiu pavojingumu, nusikalstamo elgesio kryptingumu, todėl kiekvienu atveju turi būti atliekamas individualizuotas vertinimas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. G. recidyvistu įvertino ir tai, kad jis turi šeimą, augina penkis vaikus, tačiau nedirba. Apeliantas nurodo, jog duodamas parodymus teismui paaiškino, jog dėl galimo neigiamo nusistatymo jis turėdavo palikti darbą, nes darbdaviai be pagrindo jį įtardavo dėl vagysčių. Pas ūkininką jis dirbo trejus metus, nes tai buvo (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo. Pirmosios instancijos teismas nevertino laiko tarpo tarp jo padarytų nusikalstamų veikų, neteisingai įvertino nuteistojo asmenybę ir elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Apeliantas nurodo, jog šiuo metu dirba, bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis, bausmės atlikimo vietos administracija jį charakterizuoja teigiamai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad jo asmens pavojingumas nepadidėjo, o priešingai – sumažėjo, pakartotinio nusikalstamumo rizika taip pat yra mažėjanti.Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė apeliantui per griežtą bausmę, kurios dydis prieštarauja teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančiu nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Skirdamas bausmę, teismas turi parinkti tokį jos dydį, kuris būtų būtinas bausmės tikslams pasiekti ir atitiktų teisingumo principo reikalavimus, kartu užtikrinant, kad bausmė nebūtų neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei bei nepagrįstai nevaržytų jo teisinės padėties.Apeliantas nurodo, jog neišplatino labai didelio kiekio narkotinės medžiagos, kuria disponavo. Nusikalstama veika nesukėlė jokių ilgalaikių ir nepataisomų padarinių. V. R., kuriam nuteistasis M. G. pardavė dalį laikytos narkotinės medžiagos, buvo sulaikytas pareigūnų iš karto po jų įsigijimo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo tik neigiamai nuteistąjį charakterizuojančią aplinkybę, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė praėjus dviems mėnesiams po nuosprendžio pirmojoje byloje įsiteisėjimo, todėl turėjo suvokti gręsiančias pasekmes, riziką pakenkti sau ir šeimos interesams. Apeliantas sutinka su teismo argumentais, kad jam jau buvo taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir tinkamų išvadų jis nepadarė, taip pat, jog prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, šeimyninė padėtis, auginami penki vaikai, teigiama charakteristika savaime nelaikomos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau nurodo, jog turėjo būti vertinama konkreti situacija. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam jos buvo pritaikytos ir ankstesniu nuosprendžiu (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396-851/2023). Nuteistasis M. G. nurodo, jog jis prisipažįsta ir gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Jis yra jauno amžiaus, jam (duomenys neskelbtini) metai. Nuolatos dirba, palaiko ryšius su žmona ir vaikais, jam paskirta ilgalaikio laisvės atėmimo bausmė pasieks tik vieną iš bausmės tikslų – nubaudimą. Griežtos bausmės paskyrimas neigiamai paveiks nuteistojo vaikų gerovę, galimybes bendrauti su jais, nes pagal Bausmių vykdymo kodekso 33 straipsnį toks asmuo trečdalį paskirtos bausmės turi atlikti uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, ribojant pasimatymų ir pokalbių skaičių. Apeliantas sutinka, kad jam turi būti skirta griežta bausmė, taip pat, kad ikiteisminis tyrimas pirmojoje byloje ir teisminis procesas nesustabdė jo nuo analogiškos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Pasak apelianto, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir sutrumpinus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo M. G. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteistojo M. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas M. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Todėl nuosprendis keičiamas ir ši nuosprendžio dalis naikinama. Tačiau kitus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta. Nuteistajam M. G. paskirta bausmė ir kita nuosprendžio dalis nekeičiama. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis M. G. ir jo apeliaciniame skunde nesutinkama tik su nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir paskirtos subendrintos bausmės dydžiu, jo pripažinimu recidyvistu ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nustatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su šia nuosprendžio dalimi, nes pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę ir prašo paskirti jam mažesnę bausmę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas bausmės minimumas. Apelianto prašymą sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę teisėjų kolegija atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę griežtina ar švelnina tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentus, susijusius su jo pripažinimu recidyvistu pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, tačiau pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta M. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-379-697/2018, Nr. 2K-63-813/2025 ir kt.). Skiriant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K-276-1073/2020, Nr. 2K-155-489/2023 ir kt.). Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 dalis). Kartu teismas turi pareigą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą – jo padarytai nusikalstamai veikai proporcingą bausmę. Siekiant šių tikslų baudžiamajame įstatyme, BK 54 straipsnio 3 dalyje, taip pat 62 straipsnyje, įtvirtinta galimybė, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, sankcijoje, jei bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad net ir švelniausios sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatų taikymas siejamas su teismo diskrecija, o ne pareiga švelninti asmeniui skiriamą bausmę. Sprendimą taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme nurodytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgdamas į visas kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-176-222/2019 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės švelninimo pagrindas teismų praktikoje yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-697/2024 ir kt.). Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad, įvertinus jo asmenybę ir tai, jog jis neišplatino labai didelio narkotinės medžiagos kiekio, o asmuo, kuriam jis pardavė dalį laikytos narkotinės medžiagos, buvo nedelsiant sulaikytas policijos pareigūnų, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir jam skirti švelnesnę, negu nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, bausmę.Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, negu straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje nustatyta bausmė gali būti skiriama išimtiniais atvejais, kai nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-16-942/2022 ir kt.). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos tik nustačius išimtinių aplinkybių visumą, leidžiančią spręsti, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiu atveju akivaizdžiai neatitiktų teisingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-16-942/2022 ir kt.). Turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurios pagal bendrąsias bausmės skyrimo taisykles paskirta bausmė neleistų pasiekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų arba iš esmės užtikrintų tik vieną iš jų – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-16-942/2022 ir kt.).Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, būtina įvertinti ir tai, ar konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumas, atsižvelgiant į jos stadiją, bendrininkavimo formą ir rūšį, padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius bei kitas reikšmingas aplinkybes, yra gerokai mažesnis už rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą, kurį įstatymų leidėjas įvertino nustatydamas atitinkamą sankciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-16-942/2022 ir kt.). Ne mažiau svarbus ir kaltininko asmenybės vertinimas, kuris turi sudaryti pagrindą išvadai, kad net minimalios sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis būtų neteisingas. Vertinant kaltininko asmenybę, atsižvelgiama į jo nusikalstamo elgesio priežastis ir motyvus, asmenybės ypatumus, užsiėmimą, ankstesnį elgesį, taip pat elgesį nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad asmens sveikatos būklė, šeiminė padėtis bei kitos panašaus pobūdžio aplinkybės yra reikšmingos individualizuojant bausmę, tačiau savaime nepatvirtina, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas turi būti grindžiamas išimtinių aplinkybių visuma, rodančia, kad konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumas yra gerokai mažesnis už įprastą tokios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininko asmenybė nėra tokia pavojinga, o jo elgesys ir kitos reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė konkrečiu atveju būtų aiškiai neteisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-281-942/2018 ir kt.).BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą šioje byloje jau sprendė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo BK 54 straipsnio 3 dalį taikyti nuteistajam M. G.. Taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta įstatyme nustatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį. Šioje byloje įrodyta, kad M. G., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, jis laikė 619,972 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,409538 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, ir dalį, t. y 10,036 g miltelių, kurių sudėtyje buvo narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio grynasis kiekis 0,00594 g, išplatino. Skirdamas M. G. bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teismas įvertino ir kitas aplinkybes, kad jis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, dalį jos išplatino, taip sukeldamas pavojų kitiems asmenims. Taip pat teismas įvertino, kad M. G. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga – karfentaniliu, kurios kiekis pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas net 21 kartą viršijo šios narkotinės medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas labai dideliu. Vertinant šios veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis kelia grėsmę vienai iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatai, sudaro prielaidas narkotinių medžiagų plitimui, priklausomybės nuo jų formavimuisi bei fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimams. Atsižvelgdamas į šių nusikalstamų veikų pavojingumą, įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatė ypač griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dešimties iki penkiolikos metų.Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo iš esmės mažesnis už rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, turi būti vertinamas visos nusikalstamos veikos aplinkybės bei kaltininko asmenybė. Todėl nukrypti nuo sankcijoje nustatytų bausmės ribų galima tik nustačius išskirtinių aplinkybių visumą, leidžiančią konstatuoti, kad įstatymų leidėjo nustatyta bausmė konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai neproporcinga. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad pagrindą švelninti bausmę sudaro tai, jog V. R., kuriam M. G. pardavė dalį neteisėtai laikytos narkotinės medžiagos, buvo nedelsiant sulaikytas policijos pareigūnų. Ši aplinkybė savaime nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir nepatvirtina, kad M. G. veika dėl to tapo mažiau pavojinga. Tai, kad parduota narkotinė medžiaga nebuvo toliau platinama, lėmė V. R. sulaikymas, o ne paties nuteistojo savanoriškas atsisakymas tęsti nusikalstamą veiką ar jo aktyvūs veiksmai, kuriais būtų siekta užkirsti kelią žalingiems padariniams. Todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip išimtinė, ir negali būti pagrindu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo M. G. asmenybę, atsižvelgė ir į tai, kad jis baustas administracine tvarka, iki bausmės kitoje byloje atlikimo nedirbo, turi šeimą, augina penkis vaikus, keturi iš jų mažamečiai. Šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo administracijos pateiktoje 2025 m. spalio 30 d. charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai, bausmę atlieka lengvojoje grupėje, dirba, vykdo individualiame resocializacijos plane numatytas priemones, nuobaudų neturi, palaiko socialinius ryšius su sutuoktine. Vertinant M. G. asmenybę, svarbu ir tai, kad jis anksčiau jau buvo teistas už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad ankstesnis baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo pakankamas sulaikyti nuteistąjį nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo ir nepasiekė reikiamo poveikio jo elgesiui. Pakartotinis tokio pobūdžio nusikalstamas elgesys rodo, kad M. G. nepadarė išvadų iš ankstesnio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Aptartų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo M. G. asmenybę vertinti kaip mažiau pavojingą.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė M. G. būtų aiškiai per griežta. Nuteistojo nurodomi argumentai iš esmės susiję su atskirų veikos aplinkybių vertinimu, tačiau nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui būtina išimtinių aplinkybių visuma.Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios, įvertinus M. G. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, sudarytų pagrindą skirti jam švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė šios nuostatos, o nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti jį recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis jau buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą jam būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, teismas atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.Skundžiamu nuosprendžiu M. G. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį pripažintas recidyvistu. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumą. M. G. anksčiau buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą jam būnant pilnamečiu, jo teistumas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo išnykęs ar panaikintas, o naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, jis padarė po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, taip pat į naujai padaryto nusikaltimo pobūdį ir sunkumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. G. pripažinimo recidyvistu.Nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma panaikinti jo pripažinimą recidyvistu, neleidžia daryti priešingos išvados. Nuteistojo prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad byloje tiksliai nenustatyta, nuo kada M. G. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga, o byloje esantys policijos pareigūno tarnybiniai pranešimai, pasak apelianto, leidžia spręsti, kad jis narkotine medžiaga galėjo disponuoti dar iki ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog byloje nėra tiksliai nustatytas momentas, kada M. G. pradėjo neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, savaime nepaneigia išvados, jog nusikalstama veika buvo daroma iki 2025 m. balandžio 7 d., t. y. po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir netgi jau po jo įsiteisėjimo 2025 m. vasario 7 d. Bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis šia medžiaga neteisėtai disponavo tik iki ankstesnio nuosprendžio įsiteisėjimo ir po jo naujos nusikalstamos veikos nepadarė. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo recidyvistu, svarbu ne vien tai, kada asmuo pradėjo disponuoti narkotine medžiaga, bet ir tai, ar nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad naują tyčinį nusikaltimą jis padarė po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.Nagrinėjamu atveju ankstesnis apkaltinamasis nuosprendis M. G. atžvilgiu įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d., o nauja nusikalstama veika padaryta iki 2025 m. balandžio 7 d. Taigi nauja nusikalstama veika padaryta kai ankstesnis apkaltinamasis nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, o M. G. teistumas nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Apelianto nurodomi duomenys apie galimai ankstesnį neteisėto disponavimo narkotine medžiaga pradžios momentą šių aplinkybių nepaneigia ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos nepagrįstai. Atsižvelgdama į tai, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ankstesnis ir šiuo nuosprendžiais M. G. nuteistas už sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, keliančius didelį pavojų žmonių sveikatai, į tai, kad abiem nuosprendžiais jam paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pripažinti M. G. recidyvistu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvadų pagrįstumo, todėl naikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu pagrindo nėra.Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada pripažinti nuteistojo M. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), recidyvisto statusas siejamas su teismo sprendimu, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu. Todėl vien BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų buvimas savaime nereiškia, kad asmuo jau turi recidyvisto statusą. Toks statusas atsiranda įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu. Teismų praktikoje jau ne kartą išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veikos padaryta būnant recidyvistu – gali būti pripažįstama tik tuo atveju, kai asmuo, jau turėdamas recidyvisto statusą, padaro naują nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, Nr. 2K-86-511/2026).Nagrinėjamu atveju M. G. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį recidyvistu pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas šiuo nuosprendžiu, jis padarė jau turėdamas recidyvisto statusą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė M. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį keičia ir naikina nuosprendžio dalį dėl M. G. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatymo. Tačiau šioje byloje M. G. atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas M. G. paskyrė BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Taigi nuteistajam jau paskirta įstatymo sankcijos ribas atitinkanti švelniausia bausmė. Sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo, atsižvelgiama ne tik į atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, bet ir į visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis. Jau buvo minėta, kad M. G. tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Jis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, dalį jos išplatino, taip sukeldamas pavojų kitiems asmenims. M. G. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga – karfentaniliu, kurios kiekis pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas 21 kartą viršijo šios narkotinės medžiagos kiekį nuo kurio jis laikomas labai dideliu. Byloje nustatyta nuteistojo M. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis praeityje jau buvo teistas už nusikaltimo, susijusio su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (BK 260 straipsnio 2 dalis), padarymą. Nagrinėjamu atveju M. G. padarė labai sunkų nusikaltimą, o tai rodo jo nusikalstamo elgesio pavojingumą ir neigiamą elgesio dinamiką. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ankstesnės poveikio priemonės nebuvo pakankamos siekiant koreguoti nuteistojo elgesį, jis nepadarė tinkamų išvadų ir vėl nusikalto. Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pajamų šaltinio. Atsižvelgiant į tai, kad jam inkriminuotas labai sunkus nusikaltimas tiesiogiai susijęs su siekiu gauti turtinės naudos, taip pat įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, yra pagrindas spręsti, kad nuteistojo pragyvenimo šaltinis galėjo būti susijęs su neteisėta veikla. Nors nuteistasis yra sukūręs šeimą, augina penkis vaikus ir nurodo patyręs sunkumų įsidarbinant, šios aplinkybės, vertinamos kartu su kitais nuteistojo asmenybę ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bausmės dydžio nepaneigia. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad net ir minimali įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ar neatitinka bausmės paskirties. Todėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas nekeičia išvados dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo ir proporcingumo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo keisti M. G. paskirtos bausmės dydį nėra, todėl pirmosios instancijos teismo jam paskirta įstatymo sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė paliekama nepakeista. Skundžiamu nuosprendžiu teismas prie pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos minimalios 10 metų laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pridėjo ir dalį (vienerius metus laisvės atėmimo bausmės) paskirtos ir neatliktos pagal ankstesnį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. nuosprendį, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą 11 metų. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 64 straipsniu, nuteistajam buvo pridėta visai nedidelė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir dar neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis. Todėl mažinti pridedamos bausmės dalį arba švelninti ir paskirtą galutinę, subendrintą bausmę pagrindo taip pat nėra. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis M. G. ne tik prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, bet ir dėstė visai konkretų prašymą skirti jam ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir galutinę subendrintą bausmes, kurios neviršytų būtent 10 metų laisvės atėmimo. Tokį prašymą apeliantas argumentavo Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis apie terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas ir lygtinio paleidimo galimybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus taip pat atmeta. Skirti bausmes iš anksto numatant asmens lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų galimybes iš viso prieštarauja Baudžiamojo kodekso VIII skyriaus nuostatoms ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į visas aplinkybes, galėjusias palengvinti M. G. padėtį. Jau anksčiau už sunkų nusikaltimą teistam ir dar jam anksčiau paskirtos bausmės neatlikusiam nuteistajam teismas motyvuotai ir pagrįstai dar kartą jau netaikė BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, paskyrė tik minimalią sankcijoje numatytą bausmę ir pridėjo jam tik nedidelę dalį dar neatliktos ankstesniu nuosprendžiu jau paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos aplinkybės skirti M. G. įmanomai švelniausią bausmę jau buvo išnaudotos ir dar labiau sušvelninti bausmes šiam nuteistajam pagrindo nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas, vadovaudamasis BK 66 straipsniu, į nuteistajam M. G. paskirtą bausmę įskaitė jo laikiną sulaikymą nuo 2024 m. balandžio 7 d. iki 2025 m. balandžio 9 d., ten pat nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad tas sulaikymas truko 2 dienas. Pažymėtina, kad šie netikslūs bylos duomenys paminėti ir nuosprendžio 13-ame lape dėstant nuteistajam skiriamos bausmės motyvus. Ten irgi nurodoma, kad į nuteistajam paskirtą bausmę įskaitytinas M. G. laikinas sulaikymas nuo 2024 m. balandžio 7 d., 15.14 val. (t. 3, b. l. 88). iki 2025 m. balandžio 9 d., 12.08 val. (t. 3, b. l. 92) (dvi dienos) vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Akivaizdu, kad nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse teismas padarė technines klaidas. Iš to paties nuosprendyje nurodyto 3 tome, 88 bylos lape esančio dokumento matyti, kad vadovaujantis BPK 140 straipsnio straipsniu, M. G. laikinai buvo sulaikytas ne 2024 metų, o 2025 metų balandžio 7 d., o iš laikino sulaikymo buvo paleistas po dviejų dienų, t. y. 2025 m. balandžio 9 d. Kad nuteistasis šioje byloje laikinai sulaikytas išbuvo tik dvi dienas, nuosprendyje pažymi pats teismas, tą patį savo apeliaciniame skunde nurodo ir pats nuteistasis M. G.. Taigi akivaizdu, kad šioje dalyje teismas padarė tik techninę klaidą, kuri abejonių niekam nekelia. Tačiau pats pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė BPK 3081 straipsnyje nustatyta tvarka, o apeliaciniai skundai dėl šios klaidos ištaisymo irgi nepaduoti. Nors ir formaliai, tačiau toks klaidos ištaisymas reikštų nuteistojo padėties pabloginimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nesant atitinkamo apeliacinio skundo, tokio sprendimo priimti negali ir apsiriboja šio nuosprendžio trūkumo aptarimu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į šią techninę klaidą pirmosios instancijos teismo dėmesį, taip pat pažymi, kad šis nuosprendžio trūkumas turės būti ištaisytas nuosprendžio vykdymo metu BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,n u s p r e n d ž i a :Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo M. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veiką padarė recidyvistas. Nuteistajam M. G. paskirtos bausmės ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Teisėjai Eglė Gruodienė Audrius Juozapavičius Linas Šiukšta