Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis, išvadą byloje teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujo įrodymo nepriėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2023 m. gruodžio 8 d. sutartis ieškovės pirmą kartą pateikta tik su apeliaciniu skundu, tačiau ieškovė nepareiškė prašymo dėl naujo įrodymo priėmimo. Pažymima, kad ši sutartis galėjo ir turėjo būti pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ieškovė nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šio dokumento negalėjo pateikti anksčiau, taip pat nepagrindė būtinybės jį priimti tik apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atsisako priimti šį naują įrodymą ir juo nesiremia vertindama ginčijamo maksimalaus įkainio už sniego valymo nuo aikštelių paslaugą teisėtumą.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Nustatyta, kad atsakovė Plungės rajono savivaldybės administracija 2026 m. balandžio 30 d. paskelbė tarptautinės vertės viešąjį pirkimą, vykdomą atviro konkurso būdu, „Plungės miesto gatvių, šaligatvių, aikščių, pėsčiųjų takų, mašinų stovėjimo aikštelių, laiptų priežiūra“ Nr. 7620652.

Pirkimo specialiųjų sąlygų 3.1 papunktyje, taip pat Techninės specifikacijos 1.1 papunktyje numatyta, kad Pirkimo objektas apima kompleksines miesto bendrojo naudojimo teritorijų priežiūros ir valymo paslaugas, kurios apima nuolatinę ir vienkartinę gatvių, šaligatvių, aikščių, pėsčiųjų takų, mašinų stovėjimo aikštelių bei laiptų priežiūrą. Esant poreikiui vykdomas sniego valymas, sniego surinkimas bei nuvežimas, gatvėse ir mašinų stovėjimo aikštelėse, taip pat visų tipų dangų barstymas slydimą mažinančiomis medžiagomis. Šiltuoju metų laiku vykdomas asfaltbetonio ir kitų dangų šlavimas, nuolatinė laiptų bei takų priežiūra bei nepageidaujamos augmenijos naikinimas.

Pirkimo specialiosiose sąlygose numatyta, kad sutarčiai taikoma fiksuoto įkainio kainodara (5.1 papunktis). Pradinės sutarties vertė – 1 860 000 Eur be PVM arba 2 250 600 Eur su PVM (5.2.1 papunktis). Pirkėjas perka paslaugas pagal poreikį, 4 priede „Paslaugų įkainiai“ nurodytais įkainiais, neviršijant sutarties kainos (5.2.2 papunktis). Įsigyjami paslaugų kiekiai gali keistis priklausomai nuo gamtinių meteorologinių sąlygų, faktiško poreikio, turimo finansavimo (5.2.4 papunktis).

Pirkimo sąlygų 5 priede „Preliminarūs kiekiai ir maksimalūs paslaugų įkainiai“ nustatyti maksimalūs įkainiai atskirų paslaugų grupėms, be kita ko: sniego nustūmimo gatvėse ir aikštelėse – 28 Eur už 1 000 kv. m per mėnesį (1 eilutė); sniego surinkimo ir nuvežimo – 60 Eur už mechanizmo darbo valandą (3 eilutė); dangų barstymo slydimą mažinančiomis medžiagomis – 30 Eur už 1 000 kv. m per mėnesį (4 eilutė); vienkartinio dangų barstymo – 12 Eur už 1 000 kv. m (5 eilutė); sniego nuo šaligatvių, takų ir laiptų nuvalymo – 2 Eur už 100 kv. m (6 eilutė); šaligatvių, takų ir laiptų barstymo – 2 Eur už 100 kv. m (7 eilutė); šaligatvių, takų ir laiptų priežiūros nesant sniego dangos – 0,80 Eur už 100 kv. m (9 eilutė).

Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo iš esmės ginčija teismo atliktą jos pateiktų paslaugų savikainos skaičiavimų ir kitų bylos įrodymų vertinimą bei išvadą, kad nustatytų maksimalių įkainių nepagrįstumas neįrodytas.

Dėl perkančiosios organizacijos teisės nustatyti maksimalius paslaugų įkainius ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime dėl tiekėjo teisės ginčyti ekonominio pobūdžio viešojo pirkimo sąlygas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022. Šioje nutartyje, vertinant perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose nustatytą tam tikrą pirkimui skirtų lėšų sumą, išaiškinta, kad perkančiosios organizacijos diskrecija spręsti dėl konkrečių pirkimo reikalavimų, be kita ko, nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, nėra visiškai neribota. Jei ieškovas įrodo, kad perkančiosios organizacijos sprendimas pirkimo sąlygose nustatant tam tikrą pirkimui skirtų lėšų sumą neatitinka viešųjų pirkimų reikalavimų ir pažeidžia ieškovo interesus, tokia pirkimo sąlyga gali būti pripažinta neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022 44–45 punktai).

Nors nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl pirkimui skirtų lėšų sumos, o ne maksimalių atskirų paslaugų įkainių nustatymo, teisėjų kolegija pažymi, kad joje pateikti išaiškinimai reikšmingi ir vertinant perkančiosios organizacijos teisę nustatyti ir kitas ekonomines paslaugų įsigijimo sąlygas. Abiem atvejais perkančioji organizacija, įgyvendindama jai suteiktą diskreciją, apibrėžia ekonomines ribas, kuriomis ji pasirengusi įsigyti pirkimo objektą. Vis dėlto šių ribojimų paskirtis ir jų taikymo padariniai nėra tapatūs. Pirkimui skirtų lėšų suma apibrėžia bendras finansines galimybes įsigyti pirkimo objektą, o maksimalus atskiros paslaugos įkainis nustato didžiausią priimtiną konkretaus paslaugos vieneto kainą. Todėl maksimalių įkainių nustatymas turi savarankišką reikšmę, kuri neapsiriboja bendros pasiūlymo kainos ar būsimos sutarties vertės ribojimu.

Pasisakydama dėl perkančiosios organizacijos nustatomų įkainių reikšmės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad VPĮ 87 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta pareiga pirkimo sutartyje įtvirtinti kainodaros taisykles pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą metodiką. Taikant fiksuoto įkainio kainodarą (kaip yra ir nagrinėjamu atveju), sutartyje nustatyti įkainiai yra pagrindas apskaičiuoti atlygį už faktiškai įsigytus atitinkamų paslaugų kiekius. Dėl to pagal preliminarius kiekius apskaičiuota pasiūlymo kaina ir vykdant sutartį mokėtina suma gali skirtis priklausomai nuo faktinio paslaugų poreikio (Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1S-95 patvirtintos Kainodaros taisyklių nustatymo metodikos 16, 18 punktai). Ši kainodaros ypatybė lemia tai, kad perkančiajai organizacijai reikšminga ne tik pasiūlymams palyginti apskaičiuota bendra kaina, bet ir kiekvienos paslaugos įkainis, pagal kurį bus atsiskaitoma vykdant sutartį.

Taigi, nustatydama maksimalius atskirų paslaugų įkainius, perkančioji organizacija gali siekti, kad racionalus lėšų naudojimas būtų užtikrintas ir pasikeitus faktiškai įsigyjamų paslaugų kiekiams bei jų tarpusavio santykiui. Vien priimtina bendra pasiūlymo kaina ne visais atvejais gali užtikrinti, kad atskirų paslaugų kainos taip pat bus priimtinos: pagal preliminarius kiekius apskaičiuotą bendrą kainą gali sumažinti vienų pozicijų maži įkainiai, nors kitoms pozicijoms pasiūlyti gerokai didesni įkainiai. Jeigu vykdant sutartį didėtų būtent pastarųjų paslaugų poreikis, faktinės išlaidos būtų kitokios, nei leistų tikėtis pasiūlymams palyginti naudotas paslaugų kiekių santykis. Atskirų įkainių ribojimas gali sumažinti tokią riziką ir užtikrinti perkančiajai organizacijai priimtinas kiekvienos atskiros paslaugos įsigijimo sąlygas.

Aptarti argumentai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad maksimalių įkainių nustatymas savaime nėra nesuderinamas su tiekėjų konkurencija ar jų teise savarankiškai formuoti pasiūlymo kainą. Nustatytais maksimaliais įkainiais apibrėžiamos ekonominės sąlygos, kuriomis perkančioji organizacija siekia įsigyti paslaugas, o tiekėjai, atsižvelgdami į savo veiklos organizavimą, turimus išteklius ir pasirinktus paslaugų teikimo būdus, sprendžia dėl siūlomų įkainių. Visgi, kaip matyti iš pirmiau aptartos kasacinio teismo praktikos, perkančiosios organizacijos diskrecija nustatyti ekonomines pirkimo sąlygas nėra neribota. Atitinkamai, teisė nustatyti maksimalius paslaugų įkainius savaime nereiškia, kad bet kuris perkančiosios organizacijos pasirinktas jų dydis atitinka proporcingumo, konkurencijos užtikrinimo ir kitus viešųjų pirkimų reikalavimus.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartyje išaiškinta, kad nors tiekėjams iš principo pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti, jų manymu, neteisingai nustatytą reikalavimą pateikti pasiūlymo kainą, ne didesnę už nurodytą pirkimo sąlygose, o perkančiųjų organizacijų diskrecija šioje srityje nėra beribė, tačiau, atsižvelgiant į viešąją valdžią ir atitinkamą veiklą įgyvendinančių subjektų funkcijas, be kita ko, dėl viešųjų finansų panaudojimo, būtent perkančiosioms organizacijoms tenka atsakomybė nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, kuri laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip. Vadinasi, tiekėjams tenka įrodinėjimo pareiga patikimai ir įtikinamai parodyti, kad konkrečiu atveju buvo akivaizdžiai nesilaikyta imperatyviųjų viešųjų pirkimų principų. Tokia kasacinio teismo pozicija, be kita ko, pagrįsta pagal analogiją taikytinais konstitucinėje doktrinoje suformuluotais aiškinimais, kad tik vykdomajai valdžiai priskirti įgaliojimai planuoti ir skirti viešuosius finansus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022 54, 57 punktai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo pagal savo esmę reikšmingi ir sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos nustatytų maksimalių atskirų paslaugų įkainių pagrįstumo. Kaip minėta, nors maksimali pirkimui skirtų lėšų suma ir maksimalūs atskirų paslaugų įkainiai atlieka ne visiškai tapačias funkcijas, abiem atvejais perkančioji organizacija, įgyvendindama jai suteiktą diskreciją, nustato ekonomines pirkimo objekto įsigijimo sąlygas, siekdama racionaliai naudoti viešiesiems pirkimams skirtas lėšas. Todėl vien tai, kad tiekėjas nesutinka su perkančiosios organizacijos nustatytais maksimaliais įkainiais, savaime nesudaro pagrindo abejoti jų teisėtumu ar perkelti perkančiajai organizacijai pareigą įrodyti kiekvieno nustatyto įkainio ekonominį pagrįstumą. Priešingai, tiekėjui, ginčijančiam tokias pirkimo sąlygas, tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad perkančioji organizacija, nustatydama konkrečius maksimalius įkainius, peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas ir pažeidė imperatyviuosius viešųjų pirkimų reikalavimus. Tokia išvada atitinka ir bendrąją CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, pagal kurią kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Perkančioji organizacija taip pat nėra atleista nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų į ieškinio argumentus pagrįstumą.

Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-532-1097/2026, atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pripažino, kad būtent ieškovei, pareiškusiai reikalavimą pripažinti pirkimo sąlygose nustatytus įkainius negaliojančiais, teko pareiga įrodyti jų nepagrįstumą ir prieštaravimą viešųjų pirkimų principams (23 punktas).

Dėl konkrečių perkančiosios organizacijos nustatytų maksimalių įkainių teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės reikalavimus pripažinti neteisėtomis Pirkimo sąlygas, kuriomis nustatyti maksimalūs atskirų paslaugų įkainiai, nusprendė, kad ieškovė neįrodė šių įkainių nepagrįstumo ir prieštaravimo viešųjų pirkimų reikalavimams. Vertindamas ginčijamų įkainių pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Pirkimo sąlygose nustatytus paslaugų teikimo reikalavimus, ankstesnių pirkimų duomenis ir tiekėjų siūlytas kainas. Teismas nepripažino ieškovės pateiktų paslaugų savikainos skaičiavimų pakankamais nustatytų maksimalių įkainių neteisėtumui pagrįsti.

Pirkimo sąlygų 5 priedo 1 eilutėje „Sniego nustūmimas gatvėse, aikštelėse“ nustatytas maksimalus paslaugų įkainis – 28 Eur be PVM (1 000 kv. m / mėn.). Pagal Techninės specifikacijos 2.1–2.3 papunkčius mėnesio įkainiu apmokama paslauga apima sniego valymą, atsižvelgiant į faktines oro sąlygas ir poreikį užtikrinti pravažumą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įkainio pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad, palyginti su ankstesniu pirkimu, jis padidintas nuo 25 iki 28 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė ankstesnės sutarties vykdymo duomenų, pagrindžiančių jos nurodomas faktines sąnaudas, o sniego surinkimas ir išvežimas yra atskirai įkainota paslauga, todėl jos sąnaudos negali būti automatiškai priskiriamos sniego nustūmimo savikainai.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškove tuo aspektu, kad vertinant ginčijamo įkainio pagrįstumą būtina atsižvelgti į tai, jog juo apmokama ne vienkartinė, o visą mėnesį pagal faktinį poreikį teikiama paslauga. Vis dėlto ši aplinkybė savaime nepatvirtina ieškovės nurodomos 399,20 Eur mėnesio savikainos. Ieškovė nepagrindė, kad jos skaičiavimuose taikytas vidutinis 13,5 karto per mėnesį dažnumas atitinka pagal Pirkimo sąlygas teiktinos paslaugos apimtį ir jos teikimo reikalavimus. Ieškovė, beveik trejus metus vykdžiusi su atsakove sudarytą sutartį dėl analogiškų paslaugų teikimo, skaičiavimų nepagrindė šios sutarties vykdymo faktiniais duomenimis apie išvažiavimų skaičių, valytus plotus, faktiškai sugaištą darbo laiką, kuro sąnaudas ar kitais pirminiais duomenimis, leidžiančiais patikrinti apskaičiuotos paslaugos savikainos pagrįstumą.

Vertinant ieškovės teiginį, kad nustatytas 28 Eur maksimalus įkainis neatitinka rinkos sąlygų, reikšmingi ir atsakovės į bylą pateikti kitų tiekėjų pasiūlymų duomenys. Iš atsakovės pateiktų 2023 m. vykdyto analogiško viešojo pirkimo duomenų matyti, kad keturi tiekėjai – UAB „Raguvilė“, UAB „Ecoservice“, UAB „Vakarų švara“ ir UAB „Šilutės komunalininkas“ – už sniego nustūmimo gatvėse ir aikštelėse paslaugą siūlė atitinkamai 25 Eur, 25 Eur, 24,50 Eur ir 25 Eur įkainius. Be to, ginčo Pirkime UAB ,,Vakarų švara“ pasiūlė 24,88 Eur įkainį. Atsižvelgiama ir į tai, kad atsakovė ankstesniame pirkime nustatyto 25 Eur įkainio į naują Pirkimą neperkėlė mechaniškai, bet padidino jį iki 28 Eur.

Pirkimo sąlygų 5 priedo 3 eilutėje „Sniego surinkimas ir nuvežimas (vienkartinis)“ nustatytas maksimalus paslaugų įkainis – 60 Eur be PVM (už vieną mechanizmo darbo valandą). Pagal Techninės specifikacijos 3.1–3.8 papunkčius ši paslauga, pagal poreikį, apima paruošiamuosius darbus, sniego sustūmimą į sankaupas, jo pakrovimą į savivartes transporto priemones, išvežimą iki 5 km atstumu ir išstūmimą sniego sąvartyne. Techninės specifikacijos 3.8 papunktyje nustatyta, kad tiekėjas privalo pateikti informaciją apie kiekvieną naudotą technikos vienetą, tikslų paslaugos teikimo konkrečiame objekte pradžios ir pabaigos laiką, o apmokama tik už faktiškai suteiktos paslaugos laiką.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įkainio pagrįstumą, rėmėsi atsakovės 2026 m. sausio–vasario mėn. atliktos rinkos apklausos duomenimis, pagal kuriuos analogiškų paslaugų įkainiai svyravo nuo 35 iki 65 Eur be PVM už valandą, o ieškovė tokias paslaugas siūlė teikti už 40–60 Eur be PVM. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo pripažinti atsakovės nustatytą 60 Eur maksimalų įkainį nepagrįstu. Ieškovės pateiktą 129,02 Eur vienos mechanizmo darbo valandos savikainos skaičiavimą teismas vertino kaip nepakankamai pagrįstą, nes jis nebuvo patvirtintas objektyviais, patikrinamais sąnaudų duomenimis.

Nors ieškovė ginčijamo įkainio nepagrįstumą grindžia savo pateiktu savikainos skaičiavimu, pagal kurį vienos mechanizmo darbo valandos savikaina sudaro 129,02 Eur be PVM, pažymima, kad ieškovės skaičiavimas nepagrįstas pirminiais duomenimis apie faktiškai sugaištą darbo laiką, sunaudotą kurą ir kitas patirtas sąnaudas, kurie leistų patikrinti jame nurodytų dydžių pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovės pateikti 2026 m. sausio–vasario mėn. rinkos apklausų duomenys yra reikšmingi vertinant ginčijamo 60 Eur maksimalaus įkainio pagrįstumą. Apklausose tiekėjai siūlė įkainius už konkrečius sniego tvarkymo darbus – sniego stumdymą, krovimą ir pervežimą, kurie sudaro ir Pirkime numatytos sniego surinkimo bei nuvežimo paslaugos dalį. Be to, tiek apklausose, tiek Pirkime įkainiai nustatyti už vieną mechanizmo darbo valandą. Taigi šie duomenys susiję su ginčijamu įkainiu apmokamais darbais ir leidžia palyginti tiekėjų siūlytas jų atlikimo kainas.

Ieškovė rinkos apklausoje už sniego stumdymą ir krovimą ekskavatoriumi krautuvu, kurio kaušo talpa 1,5–2 kub. m, siūlė 60 Eur, o 0,4–0,5 kub. m – 40 Eur už valandą; už sniego pervežimą 12–25 kub. m talpos savivarte transporto priemone – 40 Eur, už sniego krovimą rotoriniu ekskavatoriumi – 45 Eur. UAB „Plungės lagūna“ už šiuos darbus siūlė, atitinkamai, 64 Eur, 49 Eur, 42 Eur ir 54 Eur, o UAB „VVARF“ – 60 Eur, 50 Eur, 50 Eur ir 55 Eur (visi įkainiai nurodyti be PVM). Vadinasi, ginčijamas 60 Eur maksimalus įkainis atitinka didžiausią ieškovės apklausoje pasiūlytą įkainį ir viršija jos siūlytus kitų nurodytų mechanizmų darbo valandos įkainius. Dauguma kitų dviejų tiekėjų pasiūlytų įkainių taip pat neviršijo 60 Eur. Apklausų duomenys patvirtina, kad sniego tvarkymo darbus tiekėjai, įskaitant ieškovę, siūlė atlikti ir už ginčijamam maksimaliam įkainiui lygius ar mažesnius mechanizmų darbo valandos įkainius.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškove tuo aspektu, kad vertinant ginčijamą įkainį turi būti atsižvelgiama į visą juo apmokamos paslaugos apimtį ir jos teikimo reikalavimus, tačiau vien Techninėje specifikacijoje nustatytų paruošiamųjų darbų, sniego pakrovimo, išvežimo, išstūmimo sąvartyne ir organizacinių įsipareigojimų išvardijimas nesudaro pagrindo nesivadovauti rinkos apklausų duomenimis. Apklausose buvo įkainotas ir sniego stumdymas, krovimas bei pervežimas, todėl visi ieškovės nurodomi darbai negali būti laikomi papildomais, palyginti su apklausose vertintomis paslaugomis. Be to, ieškovė nepagrindė, kokias papildomas sąnaudas lemia jos nurodomi paslaugų teikimo sąlygų skirtumai ir kiek dėl jų padidėja vienos mechanizmo darbo valandos savikaina. Todėl šie jos argumentai nepaneigia atsakovės pateiktų rinkos duomenų reikšmės.

Taigi, ieškovė pateiktais savikainos skaičiavimais ir argumentais dėl paslaugų apimties skirtumų neįrodė ginčijamo maksimalaus įkainio nepagrįstumo, o atsakovė atsikirtimus dėl šio įkainio atitikties rinkos sąlygoms pagrindė rinkos apklausų duomenimis, apimančiais ir ieškovės siūlytus įkainius.

Pirkimo sąlygų 5 priede nustatyti du dangų barstymo slidumą mažinančiomis medžiagomis maksimalūs įkainiai: 30 Eur be PVM už 1 000 kv. m per mėnesį (4 eilutė) ir 12 Eur be PVM už vienkartinį 1 000 kv. m ploto pabarstymą (5 eilutė). Pagal Techninės specifikacijos 4.1 ir 4.2 papunkčius mėnesio įkainis taikomas pirmame sąraše nurodytų gatvių, aikštelių ir jų plotų barstymui, o vienkartinis – antrame sąraše nurodytų teritorijų barstymui pagal užsakovo užsakymą arba tiekėjo iniciatyva, suderinus su užsakovu. Techninės specifikacijos 4.3.3 ir 4.3.5 papunkčiuose taip pat nustatyta pareiga užtikrinti barstymą atsižvelgiant į faktines meteorologines ir eismo sąlygas, įskaitant pakartotinį slidžių vietų barstymą, kai tai būtina saugiai eismo būklei užtikrinti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių įkainių pagrįstumą, atsižvelgė į Pirkimo dokumentuose nustatytus paslaugų kiekius ir kainodaros vienetus. Teismas pažymėjo, kad mėnesio paslaugai numatytas 364 063 kv. m, o vienkartinei – 211 365 kv. m priežiūros plotas. Teismo vertinimu, 1 000 kv. m yra kainodaros vienetas, o ne savarankiškas paslaugos teikimo objektas, kuriam turėtų būti priskiriamos visos atskirų darbų organizavimo sąnaudos. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės pateiktą apskaičiavimą vienkartinio 1 000 kv. m ploto pabarstymo savikaina sudaro 27,79 Eur be PVM, t. y. neviršija nustatyto 30 Eur mėnesio įkainio. Tačiau ieškovės prielaidas dėl paslaugos teikimo intensyvumo, neįrodžius jų ryšio su bendru prižiūrimu plotu ir nustatytu kainodaros vienetu, teismas pripažino nepakankamomis šio įkainio nepagrįstumui patvirtinti. Vertindamas 12 Eur vienkartinį įkainį, teismas atsižvelgė į tai, kad ši paslauga teikiama atskirame 211 365 kv. m plote, taip pat į atsakovės pateiktus ankstesnio pirkimo duomenis, pagal kuriuos ieškovės pasiūlytas analogiškos paslaugos įkainis buvo mažesnis už ginčijamą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti savikainos apskaičiavimai nėra pakankami ginčijamų įkainių nepagrįstumui įrodyti.

Vertindama 30 Eur mėnesio įkainį, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad pagal Techninės specifikacijos reikalavimus barstymo darbus per mėnesį gali tekti atlikti pakartotinai. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovės apskaičiuota vienkartinio barstymo savikaina – 27,79 Eur – neviršija 30 Eur mėnesinio įkainio, savaime nepatvirtina šio įkainio pakankamumo. Tačiau pakartotinio barstymo poreikis savaime nepatvirtina ir ieškovės išvados, kad mėnesio įkainis nepadengia būtinųjų paslaugos teikimo sąnaudų. Ieškovė nepagrindė, kad kiekvienu barstymo atveju visam prižiūrimam plotui tenka vienoda darbų apimtis, o 1 000 kv. m jos apskaičiuotos 27,79 Eur sąnaudos. Ieškovė nepateikė faktinių duomenų apie barstytus plotus, jų pakartotinio barstymo dažnumą, darbų trukmę ir sunaudotus išteklius, kurie patvirtintų šias skaičiavimo prielaidas.

Šiuo aspektu reikšmingas atsakovės atsikirtimas, kad mėnesio barstymo paslauga numatyta bendram 364 063 kv. m plotui, o 1 000 kv. m yra jos kainodaros vienetas. Pats bendro ploto dydis neįrodo, kad paslauga gali būti teikiama už nustatytą įkainį, tačiau skaičiuojant vienam kainodaros vienetui tenkančias sąnaudas turi būti pagrįstas jų paskirstymas pagal paslaugos organizavimą ir faktiškai atliekamų darbų apimtį. Ieškovės pateiktas skaičiavimas tokio paskirstymo neatskleidžia. Ankstesniame pirkime tiekėjų siūlyti 34,50–35 Eur mėnesio įkainiai yra didesni už ginčijamą 30 Eur įkainį, tačiau vien ankstesnių kainų ir nustatyto maksimalaus įkainio skirtumas, kartu nepagrindus ieškovės nurodomų būtinųjų sąnaudų, neįrodo ginčijamo įkainio nepagrįstumo.

Pirkimo sąlygų 5 priedo 6 eilutėje ,,Sniego nuo šaligatvių, takų ir laiptų nuvalymas“ nustatytas maksimalus paslaugų įkainis – 2 Eur be PVM (100 kv. m).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įkainio pagrįstumą, atmetė ieškovės argumentus dėl papildomos pareigos perkelti ar pernešti sniegą iki 50 m atstumu, nustatęs, kad toks sniego perkrovimas Techninėje specifikacijoje numatytas kaip vienas iš galimų paslaugos atlikimo būdų, o ne visais atvejais privalomas papildomas darbas. Teismas pažymėjo, kad sniego surinkimas ir išvežimas yra atskirai įkainota paslauga, todėl jos sąnaudos negali būti automatiškai priskiriamos sniego nuvalymo savikainai. Be to, teismas pripažino nepakankamai pagrįstomis ieškovės apskaičiuotas dviejų darbuotojų darbo ir kuro sąnaudas, atsižvelgęs į tai, kad Techninėje specifikacijoje nenustatyta pareiga pasitelkti du darbuotojus, o ieškovės taikyta 20 l / 100 km degalų norma nepagrindžia kiekvienam 100 kv. m paslaugos vienetui priskirtų 4 l degalų sąnaudų. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad ankstesniame pirkime analogiška paslauga buvo įkainota 0,80 Eur be PVM už 100 kv. m, teismas nusprendė, jog ieškovė objektyviais duomenimis nepagrindė jos nurodytos 21,50 Eur savikainos ir ginčijamo įkainio nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateiktas 21,50 Eur be PVM sniego nuo šaligatvių, takų ir laiptų nuvalymo savikainos skaičiavimas nepagrįstas pirminiais duomenimis apie faktiškai sugaištą darbo laiką, sunaudotą kurą ir kitas patirtas sąnaudas, kurie leistų patikrinti skaičiavime nurodytų dydžių pagrįstumą.

Vertinant ieškovės argumentus dėl dviejų darbuotojų darbo sąnaudų, pažymėtina, kad Techninėje specifikacijoje nenustatytas konkretus paslaugai teikti būtinas darbuotojų skaičius. Tai savaime nereiškia, kad dviejų darbuotojų pasitelkimas yra nepagrįstas, tačiau nepatvirtina ir ieškovės skaičiavime jiems priskirtų darbo sąnaudų. Ieškovė nepagrindė, kokius darbus ir kiek laiko kiekvienas darbuotojas turėtų atlikti valydamas 100 kv. m plotą bei kodėl būtent tokios darbo sąnaudos būtinos Pirkimo reikalavimams įvykdyti.

Analogiškai vertintinos ieškovės nurodytos kuro sąnaudos. Skaičiavime taikoma 20 l / 100 km degalų sunaudojimo norma savaime nepaaiškina, kodėl 100 kv. m plotui nuvalyti priskirti 4 l kuro. Ieškovė nepateikė duomenų apie tokiam plotui nuvalyti reikalingą technikos darbo laiką, nuvažiuojamą atstumą, aptarnavimo maršrutus ar kitas aplinkybes, pagrindžiančias šį kiekį.

Pagal Techninės specifikacijos 5 punktą sniego nuo šaligatvių, takų ir laiptų nuvalymo paslauga apima sniego nuvalymą, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, pasirenkant tinkamas technines priemones, mechanizmus, technologijas ir metodus. Sniego perkrovimas iki 50 m atstumu nurodytas kaip vienas iš galimų sniego valymo būdų, greta sniego nustūmimo, nupūtimo, nušlavimo, išsklaidymo ar nukasimo rankiniu būdu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šis reikalavimas savaime nereiškia pareigos kiekvienu paslaugos teikimo atveju atlikti papildomus sniego perkrovimo darbus. Kita vertus, tai nepaneigia aplinkybės, kad, esant faktiniam poreikiui, tokie darbai patenka į perkamos paslaugos apimtį ir jų atlikimo sąnaudos turi būti įvertinamos nustatant ekonomiškai pagrįstą įkainį. Tačiau ieškovė nepagrindė, kokia apimtimi ir dažnumu sniegą reikėtų perkelti bei kokias sąnaudas tai lemtų vienam 100 kv. m plotui.

Šių ieškovės savikainos apskaičiavimo trūkumų nepašalina ir apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus perskaičiavimas, iš 21,50 Eur sumos atimant 3,97 Eur vieno darbuotojo darbo sąnaudas, 7,60 Eur kuro sąnaudas arba abi šias sumas. Aplinkybė, kad jas atėmus liktų, atitinkamai, 17,53 Eur, 13,90 Eur arba 9,93 Eur, savaime nepatvirtina likusių sąnaudų pagrįstumo. Ieškovė nepateikė pirminių duomenų, pagrindžiančių ir likusių skaičiavimo dalių dydžius bei jų priskyrimą 100 kv. m plotui.

Vertinant ieškovės argumentus reikšminga ir tai, kad pagal atsakovės pateiktus ankstesnio pirkimo duomenis ieškovė analogišką paslaugą buvo pasiūliusi teikti už 0,80 Eur be PVM už 100 kv. m, o nagrinėjamame Pirkime nustatytas maksimalus įkainis padidintas iki 2 Eur be PVM. Teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesnis įkainis savaime nepatvirtina ginčijamo įkainio pakankamumo, juolab kad skirtingų pirkimų techniniai reikalavimai ir paslaugų teikimo sąlygos gali skirtis. Vis dėlto ieškovė nepateikė pakankamų objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti, kokie konkretūs šių sąlygų pokyčiai ir kokiu mastu lėmė jos deklaruojamą savikainos padidėjimą nuo anksčiau pasiūlyto 0,80 Eur įkainio iki 21,50 Eur už tą patį kainodaros vienetą.

Taigi, ieškovė pateiktu savikainos skaičiavimu ir apeliacinio skundo argumentais neįrodė 2 Eur maksimalaus įkainio nepagrįstumo, o atsakovė atsikirtimus pagrindė ankstesnio pirkimo duomenimis, kurių reikšmės ieškovės argumentai nepaneigia.

Pirkimo sąlygų 5 priedo 7 eilutėje nustatytas 2 Eur be PVM už 100 kv. m maksimalus šaligatvių, takų ir laiptų barstymo slidumą mažinančiomis medžiagomis įkainis. Pagal Techninės specifikacijos 6 punktą paslauga teikiama naudojant tiekėjo įsigytas medžiagas ir pasirenkant jų paskleidimo technologiją pagal konkrečias sąlygas, o 7 punkte nustatyti darbų pradžios, atlikimo terminų ir teritorijų priežiūros prioritetų reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įkainio pagrįstumą, atsižvelgė į ankstesnio ir ginčo pirkimų Techninių specifikacijų reikalavimus bei 2023 m. vykdyto analogiško pirkimo rezultatus, pagal kuriuos keturi nepriklausomi tiekėjai šią paslaugą siūlė teikti už 0,95–1 Eur be PVM už 100 kv. m. Teismas nustatė, kad ieškovės apskaičiuota 23,10 Eur paslaugos savikaina grindžiama nepakankamai pagrįstomis darbuotojų darbo ir kuro sąnaudomis, kurios kartu sudaro 15,54 Eur. Teismas pažymėjo, kad Techninė specifikacija nereikalauja kiekvienam 100 kv. m plotui skirti dviejų darbuotojų, o ieškovės apskaičiuotas 4 l kuro kiekis, taikant jos nurodytą degalų suvartojimo normą, atitinka apie 20 km nuvažiuotą atstumą. Atsižvelgęs į šiuos ieškovės skaičiavimo neatitikimus, kurių ji objektyviais duomenimis nepaaiškino, teismas nusprendė, kad jos pateiktas savikainos apskaičiavimas nėra pakankamas ginčijamo įkainio nepagrįstumui įrodyti.

Ieškovė, nesutikdama su šiomis išvadomis, teigia, kad jos apskaičiuota paslaugos savikaina sudaro 23,10 Eur be PVM už 100 kv. m, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį skaičiavimą, remdamasis Techninėje specifikacijoje nenustatyta pareiga pasitelkti du darbuotojus ir abejotinomis kuro sąnaudomis. Ieškovės teigimu, net atėmus vieno darbuotojo 3,97 Eur darbo sąnaudas, savikaina sudarytų 19,13 Eur, atėmus visas 7,60 Eur kuro sąnaudas – 15,50 Eur, o atėmus abi šias sumas – 11,53 Eur be PVM, t. y. daugiau kaip penkis kartus viršytų nustatytą maksimalų įkainį. Be to, ieškovė nurodo, kad ankstesnio pirkimo rezultatai nepatvirtina ginčijamo įkainio pagrįstumo, nes nebuvo nustatytas skirtingų pirkimų techninių, organizacinių ir ekonominių sąlygų palyginamumas bei įvertinti paslaugos teikimo sąnaudų pokyčiai.

Ieškovė 100 kv. m plotui pabarstyti priskyrė dviejų darbuotojų darbo sąnaudas, tačiau nepagrindė kiekvieno darbuotojo atliekamų funkcijų ir šiam plotui skiriamo darbo laiko. Vien tai, kad Techninėje specifikacijoje nenustatyta pareiga pasitelkti du darbuotojus, nėra pagrindas atmesti tokį paslaugos organizavimo būdą. Vis dėlto ieškovės pasirinktas darbuotojų skaičius savaime neįrodo, kad visos skaičiavime nurodytos jų darbo sąnaudos būtinos kiekvienam 100 kv. m plotui pabarstyti.

Nepakankamai pagrįstos ir vienam 100 kv. m plotui priskirtos 7,60 Eur kuro sąnaudos, atitinkančios 4 l kuro. Ieškovės nurodyta 20 l / 100 km degalų sunaudojimo norma nepaaiškina, kodėl būtent toks kuro kiekis tenka šiam plotui pabarstyti. Skaičiavimas neparemtas duomenimis apie technikos darbo trukmę, aptarnavimo maršrutus, nuvažiuojamą atstumą ar pasirinktos barstymo technologijos ypatumus.

Šių trūkumų nepašalina ir ieškovės apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus savikainos perskaičiavimas, iš 23,10 Eur sumos atimant 3,97 Eur vieno darbuotojo darbo sąnaudas, 7,60 Eur kuro sąnaudas arba abi šias sumas. Ieškovė nepateikė pirminių duomenų, leidžiančių patikrinti ir likusių skaičiavimo dalių dydžius bei jų priskyrimą 100 kv. m plotui.

Vertinant ginčijamo įkainio pagrįstumą reikšmingi ir ankstesnio analogiško pirkimo rezultatai, pagal kuriuos keturi tiekėjai šią paslaugą siūlė teikti už 0,95–1 Eur be PVM už 100 kv. m. Ieškovės pasiūlytas įkainis buvo 1 Eur. Ieškovė neatskleidė, kokie konkretūs techninių, organizacinių ar ekonominių sąlygų pokyčiai ir kokiu mastu galėjo lemti tokį reikšmingą paslaugos savikainos padidėjimą, palyginti su ankstesniame pirkime tiekėjų pasiūlytais įkainiais ir ieškovės faktine paslaugos teikimo kaina. Pažymima, kad UAB „Vakarų švara“ ginčo Pirkime aptariamą paslaugą pasiūlė teikti už 2 Eur be PVM už 100 kv. m.

Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškovė pateiktu savikainos skaičiavimu ir argumentais dėl paslaugos teikimo sąlygų skirtumų neįrodė ginčijamo maksimalaus įkainio nepagrįstumo, o atsakovė atsikirtimus pagrindė ankstesnio ir ginčo Pirkimų duomenimis, kurių reikšmės ieškovės argumentai nepaneigia.

Pirkimo sąlygų 5 priedo 9 eilutėje ,,Šaligatvių, takų ir laiptų priežiūra (nesant sniego dangos)“ nustatytas maksimalus paslaugų įkainis – 0,80 Eur be PVM (100 kv. m). Pagal Techninės specifikacijos 9.2 papunktį šaligatvių, takų ir laiptų priežiūros nesant sniego dangos paslauga apima šiukšlių ir atsitiktinių daiktų surinkimą, šiukšliadėžių ištuštinimą ir šiukšlių išvežimą. Techninėje specifikacijoje taip pat nustatyti paslaugos teikimo laiko ir organizavimo reikalavimai, įskaitant pareigą suderinti paslaugų teikimo grafiką su perkančiąja organizacija ir atsižvelgti į jos pageidaujamą priežiūros dažnumą bei apimtį.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įkainio pagrįstumą, atsižvelgė į ankstesnio ir ginčo pirkimų Techninių specifikacijų reikalavimus, faktinius ieškovės suteiktų paslaugų kiekius bei jos pateiktą savikainos apskaičiavimą. Teismas nustatė, kad ieškovės taikoma 10 min. darbo laiko norma kiekvienam 100 kv. m paslaugos vienetui neatitinka jos faktinių paslaugų teikimo duomenų, o atskirų bendrųjų sąnaudų priskyrimas kiekvienam tokiam vienetui neatsižvelgiant į maršrutinį paslaugos teikimo pobūdį iškreipia apskaičiuotą savikainą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė ginčijamo įkainio ekonominio nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ginčijamo 0,80 Eur maksimalaus įkainio nepagrįstumą grindžia savo apskaičiuota 3,72 Eur paslaugos savikaina, tačiau nepateikė pirminių duomenų, pagrindžiančių skaičiavime taikomą darbo laiko normą ir kitų sąnaudų priskyrimą 100 kv. m plotui. Ieškovės nurodytos 1,58 Eur darbo užmokesčio sąnaudos apskaičiuotos remiantis prielaida, kad kiekvienam tokiam plotui prižiūrėti reikia 10 min. darbuotojo laiko.

Pripažįstama, kad ieškovė pateiktu savikainos skaičiavimu ir apeliacinio skundo argumentais neįrodė ginčijamo maksimalaus įkainio nepagrįstumo, o atsakovė savo atsikirtimus pagrindė faktiniais paslaugos teikimo, ankstesnės sutarties vykdymo ir ginčo Pirkimo duomenimis, kurių reikšmės ieškovės argumentai nepaneigia.

Apibendrindama argumentus dėl visų ginčijamų įkainių, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta pirmiau, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti ginčijamų maksimalių įkainių nepagrįstumą. Ieškovės atlikti savikainos skaičiavimai savaime nepatvirtina nei juose nurodytų savikainos dydžių pagrįstumo, nei jų priskyrimo konkrečiam paslaugos vienetui. Vertinant konkrečius įkainius nustatyta, kad ieškovės taikytos darbų dažnumo, darbo laiko, kuro sunaudojimo ir bendrųjų sąnaudų paskirstymo prielaidos nepagrįstos pirminiais ar kitais objektyviais duomenimis. Todėl vien sąnaudų išvardijimas ir aritmetinis jų apskaičiavimas nėra pakankamas pripažinti, kad ginčijami įkainiai nepakankami Pirkimo reikalavimus atitinkančioms paslaugoms suteikti.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paneigti kiekvieną jos skaičiavimų sudedamąją dalį, o atsakovė pateikti alternatyvius savikainos skaičiavimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė konkrečius ieškovės skaičiavimų trūkumus, dėl kurių juos pripažino nepakankamais ginčijamų įkainių nepagrįstumui įrodyti. Tokiai išvadai padaryti nebuvo būtina nustatyti tikslią kiekvienos paslaugos savikainą ar pateikti alternatyvius skaičiavimus. Atsakovė atsikirtimus pagrindė faktiniais paslaugų teikimo, ankstesnio pirkimo, rinkos apklausų ir ginčo Pirkime pateiktų pasiūlymų duomenimis. Vien tai, kad atsakovė nepateikė alternatyvaus savikainos skaičiavimo, nesudaro pagrindo ieškovės nurodytas sąnaudas laikyti įrodytomis ar perkelti atsakovei ieškovei tenkančią pareigą įrodyti ginčijamų įkainių nepagrįstumą.

Ieškovė pagrįstai pažymi, kad ankstesniuose pirkimuose ar ginčo Pirkime pasiūlyti įkainiai savaime neatskleidžia faktinės paslaugų savikainos, tačiau tai nepaneigia šių duomenų įrodomosios reikšmės. Ankstesnio pirkimo rezultatai, faktiniai ankstesnės sutarties vykdymo duomenys ir kitų tiekėjų pasiūlymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti reikšmingais vertinant ginčijamų įkainių atitiktį rinkos sąlygoms. Ieškovė, ginčydama šių duomenų įrodomąją reikšmę, nenurodė ir nepagrindė konkrečių paslaugų teikimo sąlygų ar sąnaudų pokyčių, kurie sudarytų pagrindą nesiremti šiais duomenimis. Vien bendro pobūdžio argumentai apie galimus tiekėjų kainodaros skirtumus, nevienodą paslaugų pelningumą ar pasikeitusias ekonomines sąlygas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad maksimalaus įkainio nustatymas nėra konkretaus tiekėjo faktiškai patiriamų išlaidų atlyginimo mechanizmas. Perkančioji organizacija neprivalo nustatyti tokio įkainio, kuris atitiktų kiekvieno tiekėjo individualią sąnaudų struktūrą, jo pasirinktą darbų organizavimo modelį ar pageidaujamą pelningumą. Tiekėjų galimybės paslaugas suteikti skirtingomis sąnaudomis yra viena iš konkurencijos kainomis prielaidų. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė pakankamų duomenų, kurie leistų nuspręsti, kad nustatyti įkainiai nepagrįstai riboja tiekėjų galimybes konkuruoti.

Dėl ieškovės argumentų, susijusių su Viešųjų pirkimų tarnybos byloje pateiktos išvados vertinimu, pažymima, kad Viešųjų pirkimų tarnybos išvada teismui nėra privaloma, neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į jos turinį, pateiktų vertinimų pagrindimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).

Priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą aptarė ir nurodė, kad joje remtasi Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-459-618/2026, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-532-1097/2026 buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – UAB „Raguvilė“ ieškinys atmestas. Apeliacinės instancijos teismas aptariamoje byloje pripažino, kad tiekėjai, ginčijančiai pirkimo sąlygose nustatytus maksimalius įkainius, tenka pareiga įrodyti jų nepagrįstumą ir prieštaravimą viešųjų pirkimų principams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino išvadoje nurodyto teismo sprendimo panaikinimo reikšmę.

Be to, išvadoje nebuvo konstatuota, kad ginčijami maksimalūs įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti, objektyviai nepakankami paslaugoms suteikti ar neproporcingai ribojantys tiekėjų konkurenciją. Viešųjų pirkimų tarnyba, remdamasi panaikintu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu, iš esmės išreiškė abejones dėl atsakovės pateiktų duomenų pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išvadoje išdėstytas pastabas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atskirai pasisakė dėl kiekvieno ginčijamo įkainio pagrįstumo. Kaip nustatyta pirmiau, teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina šių įkainių nepagrįstumo, o išvadoje išreikštos abejonės, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 3 421,88 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė pateikė 2026 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, taip pat teisinių paslaugų ataskaitą. Atsakovė pateikė duomenis, kad yra priėmusi ir patvirtinusi išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau dar jos neapmokėjo, nes sąskaitos apmokėjimo procedūros užtrunka.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu atstovavimo išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 106 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, į tai, jog atsakovė yra biudžetinė įstaiga ir turi įvykdyti formalias procedūras apmokėjimui atlikti, taip pat įvertinusi, kad atsakovė tinkamai vykdo įsipareigojimus pagal teisinių paslaugų sutartį ir apmokėjo prieš tai jai advokato išrašytas sąskaitas, vertina sąskaitoje patirtas išlaidas kaip realias ir sprendžia dėl jų priteisimo.

Atsakovės prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020 71 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 416,66 Eur. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą priteisti Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius viršijančias bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies ir iš ieškovės atsakovei priteisiamos 3 416,66 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Raguvilė“, juridinio asmens kodas 161735535, atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188714469, 3 416,66 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus šešiolika eurų 66 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.